Naujųjų skolinių atitikmenys – naujadarai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLII (2000) Jurga GIRČIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius NAUJŲJŲ SKOLINIŲ ATITIKMENYS — NAUJADARAI I. Pastaraji dešimtmetį į lietuvių kalba patenka itin daug skolinių. Ne visi jie vertinami vienodai. Vieni, paprastai turintys klasikinių kalbų pagrindą, tradi- ciškai įsileidžiami, pvz., auditas, graferis'. Tokių skolinių vartojimas ribojamas tik tuo atveju, jei jie iš viešosios vartosenos ima stumti tą patį dalyką įvardijančius lietuviškus žodžius (pvz., ekskliuzyvinį siūloma keisti išskirtiniu, distributorių —pla- tintoju ir pan.). Nekeičiami ir nauji kitų kraštų realijų (pvz., tautybių, specifinių kultūros reiškinių, nacionalinių valgių, atogrąžų vaisių, prieskonių ir pan.) pa- vadinimai. Tai gali būti gana plačiai vartojami skoliniai (pvz., avokada, karis, spagečiai) ir labai reti, vadinamieji egzotizmai (pvz., ¢iunio, hadži: Žurnalistų ap- silankymo dieną boliviečio ir lietuvės šeima pietums valgė tradicinį Bolivijos patiekalą iš sušalusių ir sudžiovintų bulvių — čiunio LR 97 05 03. Musulmonai gerbia aplan- kiusius pranašo miestą Meką ir vadina juos hadži R 96 01 06). Prie nekeičiamų skolinių, matyt, reikėtų priskirti ir moderniosios kultūros reiškinius, ypač — šiuo- laikinės muzikos, meno kryptis, stilius įvardijančius skolinius, pvz.: hepeningas, reivas, repas. Kitiems skoliniams mėginama ieškoti lietuviškų atitikmenų. Tie skoliniai, kuriuos manoma esant keistinus, paprastai vadinami naujosio- mis svetimybėmis. Tai nėra labai tikslus terminas®, bet jis, matyt, vartojamas no- rint bent salygiškai atskirti įsileidžiamus skolinius nuo vengtinų, keistinų. Reiškinį, kuris įvardijamas žodžių junginiu naujosios svetimybės, galima lai- kyti dvipusiu, apimančiu skolinimasi ir naujų darinių radimąsi“. Skolinimasis ir daryba yra pagrindiniai naujažodžių (arba kitaip neologizmų) radimosi kalboje būdai (Urbutis 1978: 28-29). Vadinamosios svetimybės (dėl jau minėto šio pa- vadinimo netikslumo šiame straipsnyje bus vartojamas terminas skoliniai) ir jų lietuviški atitikmenys — tų būdų konkurencijos apraiška. ! Graferio keičiama tik angliška priesaga: teikiama vartoti formą grafitininkas. ? Vienuose kalbos norminamuosiuose leidiniuose svetimybe vadinamas tiesiog svetimos kil- mės žodis (be išankstinio vertinimo), o kituose ji laikoma lietuvišku barbarizmo atitikmeniu, sinonimu. Laikantis pastarosios nuostatos, svetimybėmis nelabai tikslu vadinti ne uždraustus, o tik vengtinus skolinius, kuriems siūloma atitikmenų (pvz.: distributorius, topas ir pan.). * Dėl kalbų kontaktų atsirandantys skolinių atitikmenys taip pat gali būti traktuojami kaip tam tikros rūšies skoliniai (Haugenas 1972: 352-354, 365-372; Pazusis 1975: 33). 33 Kaip jau buvo minėta, naujųjų skolinių atitikmenys yra tam tikri nauji dari- niai. Tai gali būti tikrieji darybiniai naujadarai (vediniai, dūriniai), semantiniai neologizmai*, nominatyviniai Žodžių junginiai. Naujus dalykus galima pavadinti jau esamų žodžių junginiais, tačiau daugia- žodžiai pavadinimai ne visada patogūs ir kalba vien jais neišsiverčia. Kalboje taip pat pastebimas polinkis vengti homonimų ir neribotos polisemijos. Taigi žodžių darybai tenka svarbiausias lietuviško žodyno turtinimo vaidmuo (Urbu- tis 1978: 27-29). Regis, žodžių daryba turėtų būti ir pagrindinis skolinių atitikmenų šaltinis. Mat dažniausiai teigiama, kad naujieji skoliniai ateina kaip naujus dalykus (mo- dernias technologijas, naują techniką, inagius ir pan.) įvardijantys zodziai. At- rodytų, kad jiems pakeisti siūlomi lietuviški atitikmenys taip pat turėtų būti nauji žodžiai — naujadarai. Tačiau yra ne visai taip. Tai paaiškėja patyrinėjus visuomenei teikiamus naujųjų skolinių atitikmenis. Šiame straipsnyje remiamasi dviem šaltiniais: 1) Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintu oficialiu dokumentu „Nevartotinos naujosios svetimybės“ (LKKN 130-132); 2) rekomendacinio pobūdžio sąrašu „Siūlomi naujųjų sveti- mybių atitikmenys“ (KK 71, 84-95). Sie šaltiniai neapima visų naujiesiems sko- liniams siūlomų atitikmenų, bet tai sąrašai, perėję tam tikrą kalbinę ir visuome- ninę atranką (plg. individualius teikinius), todėl juos galima laikyti tam tikru visų rekomenduojamų atitikmenų modeliu. Pirmojo sąrašo (toliau — NS sąrašas) naujadarai sudaro tik apie ketvirtadalį visų skolinių atitikmenų, antrojo (toliau — SA sąrašas) — maždaug apie trečdalį (visą nagrinėjamų naujadarų sąrašą žr. straipsnio pabaigoje). Kodėl naujieji skoliniai gana retai keičiami naujais lietuviškais žodžiais? Toki santyki lemia kelios priežastys (vienos iš jų lingvistinės, kitos — ekstra- lingvistinės). 1. Ne visuomet nauju skoliniu įvardijamas dalykas yra išties naujas, todėl jam pavadinti neprireikia naujo lietuviško žodžio. Pvz.: šopas = parduotuvė, krau- tuvė; vykendas = savaitgalis; tyneidžeris = paauglys; presa = spauda; hotelis = viešbutis; polismenas = policininkas ir pan. 2. Kartais skolinys keičiamas esamais lietuvių kalbos žodžiais, turinčiais šiek tiek kitokį reikšmės atspalvį nei keičiamasis (pvz.: pabas = alinė, aludė, smuklė; imidžas = įvaizdis), bet vargu ar tokius atitikmenis būtų galima laikyti net ir semantiniais neologizmais. 3. Kita priežastis — dažni daugiažodžiai (sudėtiniai) atitikmenys, kurie be- veik visi yra keleto įprastų žodžių ar jų formų junginiai, pvz.: rankos lenkimas; kukurūzų dribsniai, dribsniai su priedais; nakvynės namai; alternatyvioji muzika, kultūra; perkamiausias albumas, graibstoma knyga; standinamasis kremas ir pan. * Semantiniais neologizmais laikomos naujos žodžių reikšmės (Jakaitienė 1986: 102). 34 Nominatyvinius žodžių junginius, įvardijančius naują realiją ar sąvoką, galima laikyti tam tikrais naujadarais (Gaivenis 1980: 31), tačiau jų sudedamaisiais dėmenimis labai retai kada eina nauji žodžiai — darybiniai naujadarai, kurie kaip tik ir yra šio tyrimo objektas. 4. Yra ir tokių atitikmenų, kurių grafinė raiška sutampa su esančių žody- nuose žodžių (dažnai istorizmų, archaizmų arba dialektizmų) raiška, bet lek- sinė reikšmė yra nutolusi arba visai kita. Iš minėtojo NS sąrašo tokiais galima laikyti sūrainį, glaustinį, (dokumentų) naikiklį, (kokteilių) plaktuvę, dėstą, tam- pres, timpes, dėklę, suvožtinį, smigę, iš SA sąrašo — gruzdes, iešką (vyr. g.), ausi- nuką, šveitalą. Kai kurie (gal net daugumas) iš jų gali būti naujai padaryti zodziai’. Pavyzdžiui, čyzburgerio atitikmuo sūrainis („tam tikras sumuštinis su sūriu“) primena archaizma sitrainis („sūrus jūros vanduo; sūrus (apie jūros vandenį)“ (LKŽ XIV 207), bet iš tikrųjų yra naujai pasidarytas sistemiškas priesagos -ainis vedinys (plg. mėsainis, žuvainis). Kad tai du atskiri žodžiai, rodo ir nevienodas darybos pamatas. Vienas yra būdvardžio sūrus, kitas — daik- tavardžio sūris vedinys. Sinchroninės darybos požiūriu šiuos žodžius sieja tik darybos formantas — priesaga -ainis. Turint galvoje, kad daug atitikmenų pasiūlo ne kalbininkai, žodžių paieškos žodynuose tikimybė yra nedidelė. Tokie atvejai, kai naujai padarytas žodis pasi- rodo jau gyvavęs kalboje, nėra naujiena (kad ir J. Jablonskio naujadarai, vėliau aptikti tarmėse). Tai, kad beveik visų įtariamų naujadarų (išskyrus jau minėtą aiškų darybinį homonimą sirainis) daryba tarsi atkartoja gyvosios kalbos žo- džių darybą, reikėtų vertinti kaip teigiamą dalyką: gyva, tradiciška. II. Apžvelgus bendrąjį atitikmenų vaizdą, tikslinga sustoti prie įdomiausių — naujadarų. Nustatyti, ar atitikmuo yra naujadaras, gana keblu. Be jau išvardytų aplinky- bių (kai atitikmuo turi tokią pačią fonetinę raišką, bet kitokią leksinę reikšmę nei žodis, pateiktas LKŽ), svarbūs ir kiti dalykai — paieškos šaltiniai, laiko riba“. 3 Su panašia problema nagrinėdami dabartinės kalbos terminų darybą susiduria terminolo- gai (Keinys 1975: 8). © Jei lietuviškas skolinio atitikmuo vartosenoje užfiksuotas anksčiau nei buvo įtrauktas į vie- na ar kitą naują žodyną, jis, be abejo, laikomas naujadaru (pvz., vaizdajuostė, vartojama vietoj videojuostos, įtraukta į LKŽ XVII tomą (LKŽ XVII 971). Kai skolinys keičiamas anksčiau su- kurtu žodžiu, pastarasis nelaikomas naujadaru (pvz., riedlentininku (DŽ, 658) keičiamas skoli- nys skeiteris (LKKN 132). Deja, ne visada įmanoma nustatyti, ar skolinys keičiamas specialiai tam reikalui sugalvotu žodžiu, ar pastarasis jau funkcionavo kalboje iki atsirandant skoliniui ir tik vėliau buvo pasirinktas jam pakeisti. Taigi riba tarp naujadaro ir ne naujadaro netgi darybos požiūriu (nekalbant apie semantinį) nėra labai aiški, bet, norint aptarti darybos polinkius, toks formalus požiūris (ypač pradiniame etape) yra būtinas. 35 Tokių sunkumų kyla ir kitiems naujadarų tyrėjams (plg. Urbutis 1961: 66; Kėzy- tė 1973: 37-38; Keinys 1975: 8). Naujadarai paprastai atrenkami remiantis žodynais. Taip nagrinėjami įvairūs šiuolaikinės terminijos darybos modeliai (Keinys 1975: 7-56; 1979: 155-183; 1983: 70-123). Šiuo požiūriu tirta bendrinė leksika, pvz., sudurtiniai daiktavardžiai (Ur- butis 1961: 65-121). Pradedamos tirti ir didesnės naujadarų imtys: remiantis tekstynais ir kompiuterizuotu DZ, registruojami naujazodziai, kurie pagal kil- me dar skiriami į du pogrupius — skolinius ir naujadarus (Mikelioniene 1998: 11). Šio straipsnio autorė rėmėsi [-XIX LKŽ tomais, visais DŽ ir TŽ leidimais, įvairiais terminų žodynais (kompiuterinis terminų bankas dar tik kuriamas, to- dėl galima paklaida). Tačiau, net ir turint visų žodynų kompiuterinį duomenų banką, negalima būtų absoliučiai garantuoti vieną ar kitą žodį esant naujadarą. Kaip teigia K. Gaivenis, žodžiai gali pasimesti ir nepatekti į žodynus (Gaivenis 1987: 41-51). Ypač tai pasakytina apie potencinius naujadarus: tyrėjas negali tiksliai pasakyti, kuriuos iš jų laikyti naujais dariniais, o kurių — ne (Gaivenis 1987: 33-34; Urbutis 1978: 269). Siame straipsnyje naujadarais laikomi skoliniui pakeisti specialiai sudaryti zodziai — iki to laiko žodynuose neuzfiksuoti dariniai. Atsiribojama nuo nomi- natyvinių žodžių junginių (kuriuos, kaip jau buvo minėta, taip pat galima laikyti savitais naujadarais) ir galimų semantinių naujadarų. Naujadarai gali būti tiriami įvairiais požiūriais — semantiniu, stilistinės ko- notacijos, darybiniu. Čia nagrinėjama jų daryba: mėginama išsiaiškinti, ar nau- jadarai yra tipiškos darybos, bandoma nustatyti jų darybos polinkius (lygina- ma su bk, šiuo požiūriu gerai ištirta terminija"). Tiriama, ar lietuvių kalbos daryba nepatiria neigiamos kitų kalbų įtakos, ar, įvardijant tikrovės objektus, reiškinius, aklai jomis nesekama®. „Vertinant bet kurį naujadarą, reikia išsi- aiškinti ne tik jo darybinę tipologiją, bet ir kitus dalykus“, pavyzdžiui, „ar turi jis kitų lietuviškų arba tarptautinių pakaitų ir kokie jų tarpusavio semantiniai ryšiai“ (Gaivenis 1974: 30). Taigi netikslu būtų nagrinėti skolinių atitikmenis atsietai nuo jų atsiradimo priežasties — pačių skolinių: būtina aptarti ne tik lietuvių kalbos leksiką papildančius naujadarus — atitikmenis, bet ir jų santy- " Vadinamuosiuose naujųjų svetimybių sąrašuose pateikiama nemažai terminų ar terminolo- gizuoty atitikmenų (vadinamųjų nomenklatūrinių žodžių), būdingų viešajai vartosenai (pvz., kampiuterijos terminai valdytuvas, spausdintuvas ir pan.), todėl toks gretinimas yra tikslingas. * Daugiausia naujųjų skolinių ateina iš anglų kalbos ar per anglų kalbą, kurios darybos siste- ma iš esmės skiriasi nuo lietuvių kalbos (plg. rusų kalbą, per kurią į lietuvių kalbą anksčiau patekdavo daugelis sąvokų: abiejų kalbų žodžių daryba turi nemažai bendrų bruožų (Kaulakie- nė 1974: 32)), todėl skolinio ir jo atitikmens darybos gretinimas gali atrodyti ganėtinai formalus (išskyrus dūrinius), bet, matyt, pradiniame etape vis dėlto tikslingas, ypač — semantiniu aspektu. Perspektyviausias, matyt, būtų skolinio ir jo atitikmens darybinės reikšmės tyrimas (Pažūsis 1989: 58-71), bet tai — ne šio straipsnio tikslas. Čia apsiribojama trumpu skolinio ir jo atitikmens darybos motyvacijos ir darybos būdo palyginimu. 36 kius su keičiamais skoliniais (aptariamuoju momentu dar negalima tiksliai pasakyti, kurie iš jų — skolinti ar savi žodžiai — iš tiesų prigis, įsitvirtins realio- joje vartosenoje). Kiek įmanoma, mėginama bent fragmentiškai apžvelgti ir atitikmenų varto- seną). Tai tikslinga ir netgi būtina, nes daryba laikytina pradiniu (tai tradicinis požiūris, jo laikėsi jau J. Jablonskis), o vartosena — galutiniu atitikmenų atran- kos kriterijumi". Taigi naudinga pasvarstyti jų tarpusavio ryšį. III. Beveik visi į NS ir SA sąrašus patekę naujai padaryti skolinių atitikmenys (išskyrus būdvardžius žingsninė ir ritininė, įeinančius į sudėtinį atitikmenį) yra daiktavardžiai. Jų darybai panaudoti trys iš keturių pagrindinių lietuvių kalbos žodžių darybos būdų: sufiksacija (priesagų vediniai), fleksinė derivacija (galū- nių vediniai), kompozicija, arba dūryba (dūriniai). Naujadaru pasiskirstymas pagal darybos būdą (%) | fiz Priesagų vediniai Dūriniai Galūnių vediniai * Remiamasi Naujųjų skolinių ir jų atitikmenų kartoteka (sudarytoja — šio straipsnio autorė). 10 Pastarasis kriterijus nėra konkrečiai įvardytas, bet apie reikalą atsižvelgti į visuomenės nuomonę, vartoseną užsimenama jau kurį laiką (pvz., Skardžius 1997,: 77, 79; Kniūkšta 1979: 90; Simonaitytė 1979: 102), ypač tai pabrėžiama kalbant apie naujųjų svetimybių atitikmenis (D. Mikulėnienė, J. Klimavičius ir kt. (zr. Girčienė 1997: 111-117). Ir tai neginčytina: realiai nevartojami net ir labai vykę naujadarai liks tik negyvi kalbos faktai. 37 Priesagų vediniai Priesagų vediniai iš visų naujadarų populiariausi. Minėtame NS sąraše jų yra keturiolika, SA — vienuolika, taigi su priesagomis iš viso sudaryta dvidešimt penki naujadarai. Pagal darybos pamatą šie naujadarai skirstomi į veiksmažodinius ir vardažo- dinius vedinius, kurie dar grupuojami pagal darybos reikšmę. Toks skirstymas kelia problemų, nes „griežtų ribų tarp atskirų darybos kategorijų, beje, papras- tai nėra, todėl dažnai ginčijamasi dėl platesnio ar siauresnio darybos kategori- jos supratimo ir dėl paties vienos ar kitos realumo“ (LKE 142). Čia remiamasi LKG, DLKG pateikiama klasifikacija. 1. Veiksmažodiniai vediniai Dvylika priesaginių naujadarų išvesta iš veiksmažodžių. Iš jų daugiausia — įrankių pavadinimų. Įrankių pavadinimai -tuvas. Tai pati dariausia šios kategorijos priesaga (LKG I 381). Su ja pada- ryti ir du nauji atitikmenys: skrudintuvas "prietaisas duonos riekėms skrudinti" ir valdytuvas “funkcinis įtaisas, aptarnaujantis (valdantis) vietinio kompiuterių tin- klo mazgus’. Jais siūlomi keisti skoliniai tosteris" (angl. toaster < toast ‘skrudin- ti, gruzdinti karštyje') ir serveris (angl. server < serve ‘(ap)tarnauti, valdyti"). Šių skolinių ir jų atitikmenų darybos motyvacijos panašumai gana akivaizdūs: prie- sagos -er vediniai keičiami priesagos -fuvas vediniais; pamatiniai zodziai pasi- rinkti remiantis tokiais pačiais ar panašiais požymiais. Priesaginės darybos pasirinkimas yra visai suprantamas, nes lietuvių kalboje dauguma įrankių pavadinimų padaroma su priesagomis (pavyzdžiui, tokių termi- nų yra penkis kartus daugiau nei su galūnėmis išvestų ir sudurtinių įrankių pava- dinimų (Keinys 1983: 107)). Konkrečios priesagos -tuvas pasirinkimą, be abejo, lėmė tik lietuvių kalbos darybos sistema. Anglų kalbos priesagos -er vediniais įvardijami ne tik įvairūs įrankiai ir kt. objektai, bet ir subjektai (Beard 1990: 123— 129), o lietuvių kalba jie gali būti vadinami skirtingų priesagų vediniais. Plg. sko- linių ir jų atitikmenų poras: šrederis — (dokumentų) naikiklis, šeikeris — (kokteilių) plaktuvė, burgeris — suvožtinis, bestseleris — graibstinys, blisteris — (vaistų) lakštelis, plejeris — ausinukas, dileris — atstovas, referis — teisėjas, kileris — žudikas, menedžeris — vadybininkas ir pan. Kiek kebliau su semantiniu pamatavimu. Bet turbūt svar- |! Skolinių reikšmės nustatytos remiantis šiais Zodynais: ALZ 1997, ED 1995, CID 1995, PLŽ 1997, VLŽ 1997. 38 biau ne tai, ar skolinys turėjo įtakos atitikmens darybai, o tai, kokia ta įtaka. Nedaug naujų realijų ar sąvokų susiformuoja grynai lietuviškoje dirvoje (Gaive- nis 1980: 31), todėl natūralu, kad daugelis jas įvardijančių lietuviškų naujadarų „savo forma yra visai mūsiški [...], bet savo reikšme, savo sąvokiniu turiniu yra pritaikinti bendroms, tarptautinėms sąvokoms žymėti“. Tik reikia žiūrėti, kad jie „savo darysena ir turiniu nebūtų atsiję nuo mūsų kalbinio galvojimo, [...] kad būtų organiškai jpinti į mūsų vartoseną“ (Skardžius 1997,; 280—281). Aptariamieji naujadarai, be jokios abejonės, yra sistemiški, tipiški darios prie- sagos semantiškai „skaidrūs“ vediniai (priesagos -tuvas vediniai gali būti daro- mi iš įvairios sandaros tranzityvinių veiksmažodžių (LKG I 381; DLKG 129). Jų pamatinė forma, kaip ir įprasta tokiems vediniams, yra bendratis). -iklis. Šios, antrosios pagal darumą (LKG I 383), priesagos vediniai — trys įrankių pavadinimai: segiklis “įrankis popieriaus lapams susegti“, (pranešimų) ga- viklis “(prietaisas pranešimams gauti', spalviklis “spalvotas rašiklis norimai teksto vietai pažymėti'. Jais keičiami skoliniai steipleris (angl. stapler < staple “(su)kabin- ti"), peidžeris (angl. pager < page "iššaukti, iškviesti ka’), markeris (angl. marker < mark ‘(pa)zyméti’). Šios, kaip ir aptartosios, grupės skoliniai ir jų atitikmenys yra priesagų vediniai, tik šiuo atveju atitikmenų semantinė motyvacija jau daug origi- nalesnė nei pirmosios. Kiek panašesnė motyvacija tik steiplerio ir segiklio (įran- kis sukabinti / susegti; šiam skoliniui keisti buvo siūlyta ir veiksmažodžio suka- binti vedinių, pvz.: sankabė, sukabukas). Markeris ir spalviklis iš esmės skiriasi nuo kitų šios grupės porų. Spalviklis tėra viena iš markerio reikšmių, kitomis, ben- dresnėmis reikšmėmis siūlomi panašiai motyvuoti atitikmenys žymiklis, žymeklis. Priesagos -iklis vediniai daromi tiek iš pirminių, tiek iš kitų veiksmažodžių. Paprastai remiamasi būtojo kartinio laiko kamienais (LKG I 383; DLKG 129), tai pasakytina ir apie aptariamuosius atitikmenis (plg. formas gauti, gauna, gavo). Palyginus priesagos -tuvas ir -iklis vedinius, kuriais keičiami anglų kalbos priesagos -er vediniai, galima įžvelgti konkrečios priesagos pasirinkimo moty- vus. Priesagos -tuvas vediniais įvardijami didesni prietaisai, -iklis — mažesni prie- taisai ar įnagiai. Toks skyrimas nėra atsitiktinis. Nors tarp šių priesagų didesnių skirtumų nėra, vis dėlto su priesaga -tuvas dabar labiau linkstama daryti sudė- tingesnių prietaisų, įrenginių pavadinimus, o su -iklis — paprastesnių prietaisų ar jų dalių ir įnagių, rečiau — įrenginių pavadinimus (Keinys 1975: 20—21). -tuvė. Įrankių pavadinimų kategorijai priskirtinas šios priesagos vedinys gruz- dintuvė "prietaisas, kuriame apsemti riebalų kepami kulinarijos gaminiai — bul- vės, spurgos, žuvis ir pan.’ Jis, remiantis nusistatytais formaliais kriterijais, taip pat laikytinas naujadaru"?. Šiuo vediniu siūloma keisti hibridą fritiūrinė (pranc. 12 Šis žodis vartosenoje aptinkamas jau 1987 m. (Pvz.: Fritiūrinė (gruzdintuvé) — specialus indas <... > kepti karštuose riebaluose — fritiūre (NUE 118), bet į žodynus nepateko. Jį, nepaisant atsiradimo laiko, tikslinga priskirti prie naujadarų, nes, kaip matyti iš pateiktojo pavyzdžio, su- galvotas specialiai skoliniui pakeisti. 39 friture “kepimas; riebalai kepimui'). Gruzdintuvės darybinė motyvacija yra ne- abejotinai autentiška (žr. Klimavičius 1997: 12-14). Kaip ir aprašytieji priesa- gos -tuvas vediniai, gruzdintuvė įvardija didesnį prietaisą nei atitikmenys su prie- saga -iklis. Paprastai priesagos -tuvė vediniai žymi įnagius, nesudėtingus prietai- sus arba indus (LKG I 386; DLKG 130). Šiuo požiūriu gruzdintuvė šiek tiek skiriasi: vis dėlto tai yra pakankamai sudėtingas prietaisas (plg. trintuvė, griistu- vė), jo negalima laikyti ir indu, nors tokių asociacijų gali kilti (plg. gruzdintuvę ir keptuvę). Abiejuose „daiktuose“ galima gaminti tokius pačius patiekalus ir gau- ti panašų rezultatą (pvz., bulvės fri dažnai net ir vadinamos keptomis bulvėmis). Tokia analogija galėjo paskatinti pasirinkti priesagą -fuvė. Be abejo, įtakos galė- jo turėti ir kiti dalykai. Pažymėtina, kad moteriškosios giminės hibridas" kei- čiamas moteriškosios giminės atitikmeniu. Tai įdomus faktas, nes daugumas įrankių pavadinimų yra vyriškosios giminės. Priesaga -fuvas yra labiausiai papli- tęs įrankių pavadinimų darybos afiksas, 0 priesagos -fuvė vedinių gerokai ma- žiau (Keinys 1975: 20; Ambrazas 1993: 180). Štai DZ, pateikiama apie du su puse šimto priesagos -fuvas ir tik apie pusšimtį priesagos -tuvė vedinių (ALKZ 103; 415-418). Nemažai pastarosios priesagos vedinių jau nebevartojami arba nevartojami nurodytomis reikšmėmis, pvz., minėtasis skolinio šeikeris atitikmuo (kokteilių) plaktuvė ‘pluktuve; rantuota lentelė šiaudams sulyginti dengiant sto- gą; kultuvė' (DZ, 562). Pateikti faktai leistų daryti prielaidą, kad keičiamojo hibrido giminė galėjo turėti įtakos parenkant atitikmens giminę“. Priesagos -tuvė vediniai paprastai daromi iš pirminių veiksmažodžių, bet pa- sitaiko ir kitokių atvejų, pvz., minkytuvė, brandintuvė, perplautuvė (LKG I 386; DLKG 130; Keinys 1975: 24), taigi gruzdintuvė nėra netipiškas vedinys. Daugiausia įrankių pavadinimų padaryta su priesagomis -fuvas ir -iklis. Jų vedinių gausa atitinka bendraji pastebimą darybos polinkį: abi jos yra dariau- sios šios kategorijos priesagos (LKG I 381; DLKG 129; Keinys 1975: 20-21). Vartosena. Įrankius įvardijančių atitikmenų vartoseną patogiausia aptarti kar- tu. Iš priesagos -iklis vedinių dažniausiai vartojamas (pranešimų) gaviklis. Iš vie- šosios vartosenos jis visiškai išstūmė skolinį peidžeris. Valdytuvas yra naujesnis teikinys (įtrauktas į kai kuriuos naujausius kompiuterijos žodynus, pvz., KTŽ 198), turintis mažesnę vartojimo tradiciją (dar tebevartojamas anksčiau pasiū- lytas sudėtinis to paties skolinio atitikmuo valdantysis kompiuteris). Atitikmenys skrudintuvas ir gruzdintuvė taip pat baigia iš viešosios vartosenos išstumti jais 3 TŽ (p. 169) pateikiama vyriškosios giminės skolinio forma fritiūras. Šalia reikšmių „rieba- lai kepimui; kepimas“ duodama ir reikšmė „aparatas kepti riebaluose“. Kaip atsirado skolinio forma fritiūrinė, straipsnio autorei nežinoma, bet priežastis galėjo būti ta, kad prancūzų kalbos daiktavardis friture yra moteriškosios giminės. '* Sunku pasakyti, ar skolinio giminės kategorija būtų svarbus veiksnys teikiant atitikmenis, nes anglų kalboje, iš kurios (per kurią) dabar daugiausia skolinamasi, giminės kategorija morfo- logiškai nereiškiama. 40 keičiamus skolinius. Spalviklis yra daugiau šnekamosios kalbos dalykas, popu- liarus tarp jį žinančių, bet neaptinkamas viešojoje vartosenoje. Mat, kaip jau buvo minėta, tai tik vienas iš markerio atitikmenų. Apibendrintai apie šiuos atitikmenis galima pasakyti, kad jie, būdami tipiški darių priesagų vediniai, lengvai prigyja. Tai visai nestebina: juos galima laikyti potenciniais naujadarais, kurie iš visų naujadarų vartotojų priimami lengviau- siai. Jie atrodo tarsi įprasti žodžiai, nesukelia psichologinio pasipriešinimo. Veiksmų ir veiksmo rezultato pavadinimai -ioné. Gana netikėtas priesagos -(i)onė vedinys dėlionė “žaidimas, kai iš kibių dalių reikia sudėlioti paveiksla’. Šios priesagos vedinių tradiciškai nėra daug. Jie paprastai daromi iš veiksmažodžių su priesaga -(i)oti (LKG I 297, DLKG 97), šiuo atveju dėlioti. Tradiciškai (formaliai) šį vedinį tegalima priskirti veiks- mų pavadinimų (veiksmažodinių abstraktų) kategorijai, bet aiškiai juntama, kad naujadaras įvardija ir veiksmo rezultatą (sudėliotas paveikslas) bei objektą (su- dėliotinas paveikslas). Tai nėra atsitiktinis dalykas. Daugelis veiksmų pavadini- mų, ypač padarytų iš tranzityvinių veiksmažodžių, žymi ne tik veiksmą, bet ir jo rezultatą bei objektą (LKG I 317; Ambrazas 1993: 108). Įdomi šio naujadaro kilmė. Tai vaikų pasiūlytas ir jų pačių išrinktas kaip vienas iš populiariausių skolinio puzlis (angl. puzlle “galvosūkis') atitikmenų. Dėlionės darybinė motyvacija autentiška (plg. atitikmens ir skolinio reikšmę bei formą). Vaikų naujadaras (kiti rekomenduojami šio skolinio atitikmenys — dėstas, dėsti- nis, galvosūkis) ėmė sparčiai plisti viešojoje vartosenoje, pvz.: mėgstantys žaisti dėlionę („Puzzle“) LR 96 09 06; konkursų nugalėtojams padovanos dėlionių LR 98 02 21; vaikams patinka dėlionė (puzlis) TV 98 12; įvairūs šios dėlionės kibukai — vandenyno srovės, vėjai ir liūtys — sukimba tarpusavyje V 98 01 29. Tokie pavyz- džiai, kai net keletas leidinių pasirenka tą patį atitikmenį, net vartoja jį perkeltine reikšme, rodo šio naujadaro gyvybingumą, tikimybę prigyti kalboje. Kas galėjo lemti dėlionės populiarumą? Priesagos -ioné vedinių nėra daug (DZ, pateikiami tik 38 — ALKZ 87-88). Iš ju priesagoje kirčiuojamų (taigi pa- našiai skambančių, ypač vaikams) populiaresnių labai nedaug. Tai kelionė, sva- jonė, abejonė, vakaronė, iš stilistiškai žymėtų — teplionė, keverzonė, terlionė (pas- tarasis gali asocijuotis su aptariamuoju žaidimu, kur reikia ilgai „terliotis“). Vie- nas iš paaiškinimų galėtų būti tinkama motyvacija. Kad šis žaidimas siejamas būtent su veiksmažodžiu dėlioti, rodo vartosenos pavyzdžiai: šventė „Sudėliok savo svajonių „Puzzle“ LR 96 09 06; bus labai sunku sudėlioti savo nutapytą „Puzzle“; vaikai mėgsta ir vadinamąsias „pūzles“ (toks žaislelis, kai iš daugybės mažučių paveikslėlių reikia sudėlioti didelį paveikslą) D 95 01 06. Priesaga -(i)oné dažniausiai reiškiamas ilgokai trunkantis veiksmas, taigi šiuo atveju ji labai tin- kama: sudėlioti dėlionę — ilgas ir kruopštus darbas, kartais trunkantis net mėne- sius (nelygu dėlionės sudedamųjų dalių skaičius). 41 -(t)inis. Kitą skolinio puzlis atitikmenį, aptartosios dėlionės sinonimą dėsti- nis, veikiausiai derėtų priskirti veiksmo rezultatų pavadinimų kategorijai (jai priklauso ir daiktavardžiai, žymintys veiksmo objektą). Jis atsidurtų kategorijos periferijoje, nes dabartinėje kalboje šios kategorijos vedinių su priesaga -(t)inis paprasčiausiai nedaroma. Tiesa, panašios reikšmės priesagos -(1)inis ve- diniai vienur laikomi veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimais (pvz., megz- tinis, muštinis), kartu pabrėžiant, kad jie, ypač „negyvų daiktų pavadinimai“, yra artimi veiksmo rezultato bei objekto pavadinimams (LKG I 323; DLKG 107), kitur — veiksmo rezultatų pavadinimais (Ambrazas 1993: 96). Leksinė dės- tinio reikšmė (kas skirtas sudėti (objektas) ir kas sudėtas (veiksmo rezultatas) vis dėlto duotų pagrindą jį priskirti veiksmo rezultatų pavadinimų kategorijai. Svarbi ir formalioji pusė: teigiama, kad dabartinėje kalboje veiksmažodinės ypa- tybės turėtojų pavadinimų priesaga -(t)inis dedama prie veiksmažodžio bendra- ties kamieno, pvz., kinkytinis, raliuotinė (LKG I 323; DLKG 107-108)". Vadina- si, sistemiškas vedinys turėtų būti dėstytinis. Taigi bet kuriuo atveju, ar dėstinis būtų laikomas veiksmažodinės ypatybės turėtojo, ar veiksmo rezultato pavadi- nimu, jis atsiduria kategorijos periferijoje kaip nesistemiškas priesagos -(t)inis vedinys. Žinoma, formaliai šį naujadarą galima laikyti ir daiktavardiniu priesa- gos -inis vediniu (iš kito to paties skolinio puzlis atitikmens galūnės vedinio dėstas), bet vargu ar čia galima įžvelgti esant semantinį pamatavimą. Kaip jau buvo minėta, iš visų skolinio puzlis atitikmenu populiariausia délio- nė. Jos sinonimo dėstinis vartojimo pavyzdžių neaptikta. -inis. Panašių problemų kelia ir kitas naujadaras: smiginis “Žaidimas, kai į apskritą sunumeruotą taikinį smaigomos strėlytės'. Tai skolinio dartas (dartsas) atitikmuo (angl. darts < dart “strėlė'). Šio naujadaro darybinė motyvacija taip pat originali. Formaliai jį, kaip ir aptartąjį dėstinį, galima būtų laikyti priesagos -inis vediniu iš daiktavardžių smigis (kitas šiam skoliniui pakeisti rekomenduo- jamas atitikmuo) ar smigė (taip siūloma vadinti šio žaidimo priemonę — strely- te). Bet daug akivaizdesnis smiginio ir smigti, 0 ne smiginio ir smigės ryšys. Ma- tyt, ši naujadarą, kaip ir aptartąjį dėstinį, logiškiausia būtų priskirti veiksmo rezultatų pavadinimų kategorijai, plg. senuosiuose raštuose aptiktus priesagos -inis vedinius, pvz., apsukinis, atplėšinis ir pan. (Ambrazas 1993: 95). Tokiu atve- ju jis, kaip ir aptartasis dėstinis, atsiduria visiškoje kategorijos periferijoje. Apie smiginio vartojimą žr. p. 52. -inys. Naujadaras graibstinys ‘perkamiausia (paprastai apie knygą, bet gali būti ir kita) prekė' laikytinas veiksmažodiniu priesagos -inys vediniu ir taip pat priskir- tinas veiksmo rezultatų pavadinimų kategorijai. Jį, kaip ir daugelį kitų panašių vedinių, galima traktuoti ir kaip veiksmo objektą: pirktina (graibstytina) knyga. 15 Ten pat nurodoma, kad dalis tokių vedinių gali būti padaryta iš būtojo kartinio laiko daly- vių (plg. Skardžius 1996: 258). 42 Priesagos -inys vediniai darybiškai dažniausiai santykiauja su pirminiais, rečiau — su mišriojo tipo veiksmažodžiais (LKG I 369), taigi šiuo atveju tai būtų ne pats tipiškiausias darinys. Tipiška tai, kad naujadaras remiasi ne bendraties kamienu. Atitikmeniu graibstinys siūloma keisti skolinį bestseleris (angl. best ‘geras’, sell "pirkti, parduoti, prekiauti") — taigi vietoj sudurtinio skolinio siūlomas vienažodis priesa- gos vedinys (kiti siūlomi atitikmenys yra dvižodžiai: perkamiausia (plg. bestselerio vieną iš galimų pažodinių vertimų gerai perkama), graibstoma knyga (albumas). Apie naujadaro vartojimą kalbėti dar anksti, nes tai palyginti naujas teikinys (neužfiksuota pavartojimo atvejų). Skolinys, vietoj kurio siūlomas atitikmuo graibstinys, populiarus, dažnai randamas spaudoje, ir tik retkarčiais kokiame rimtesniame leidinyje vietoj bestselerio pasirenkamas vienas iš sudėtinių atitik- menų — perkamiausia knyga, kartais, turbūt stiliaus sumetimais, greta skolinio vartojami aprašomieji variantai labiausiai, geriausiai, labai gerai perkama, popu- liariausia (ir pan.) knyga. Taigi kalbos praktikai renkasi arba skolinį, arba jungi- nį su neutralesniu veiksmažodžiu pirkti. Graibstyti (taigi ir graibstinys), matyt, turi pernelyg ryškų stilistinį atspalvį. Veiksmažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai -utis (-učiai). Daugiskaitinis priesagos -utis vedinys kibučiai laikytinas veiks- mažodinės ypatybės turėtojų pavadinimu. Šiuo žodžiu siūloma vadinti aptarto- sios dėlionės sudedamasias dalis. Taigi vietoj vieno skolinio puzlis siūlomi net trys galimi lietuviški atitikmenys dėlionė, dėstas, dėstinis (žaidimui vadinti) ir atskiras pavadinimas žaidimo dalims. Vargu ar tai tikslinga. Šio naujadaro var- tojimo pavyzdžių neužfiksuota (paprastai vietoj skolinio vartojamas jau aptar- tas atitikmuo dėlionė, o skirti bendrąjį žaidimo ir jo dalių pavadinimus bent jau viešojoje vartosenoje nedažnai teprireikia). -ukas. Tai pačiai kategorijai priskirtinas ir priesagos -ukas vedinys užkandu- kas. Jo negalima pavadinti tipišku šios priesagos vediniu, nes pastarieji daž- niausiai daromi iš nepriešdėlinių veiksmažodžių (LKG I 328). Užkanduką, kaip ir jo dubletą užkandis, rekomenduojama vartoti vietoj skolinio snekas (angl. snack ‘uzkandis’). 2. Vardazodiniai vediniai Vardazodiniy priesagy vedinių yra vienu daugiau nei veiksmazodiniy — tryli- ka naujadarų. VardaZodinés ypatybės turėtojų pavadinimai -ainis. Didžiausią vardažodinių vedinių būrį sudaro vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai. Produktyviausia priesaga — -ainis: be minėtojo sūrainio 43 (žr. p. 35), dar įtraukti mėsainis “karštas sumuštinis iš perpjautos apskritos ban- delés ir maltos mėsos', žuvainis “karštas sumuštinis iš perpjautos apskritos ban- delės ir zuvies’, dešrainis “karštas sumuštinis iš įpjautos pailgos bandelės ir deš- relės', javainiai “įvairių javų (paskrudinti, smulkinti) dribsniai su džiovintais vai- siais, kapotais riešutais ir kt. priedais, ppr. valgomi su pienu, jogurtu, sultimis ar pan.” Šiais priesagų vediniais, išskyrus daiktavardį javainiai, keičiami sudurti- niai skoliniai: čyzburgeris (angl. cheese ‘suris’ + burger ‘bandel€’), hamburgeris (angl. ham “kumpis' + burger ‘bandele’)', fišburgeris (angl. fish ‘zuvis’ + burger ‘bandelé’) ir hotdogas (angl. hot ‘karstas’ + dog ‘Suo’). Taigi skolinių ir jų atitik- menu darybos būdai skiriasi, bet kai kurių porų semantinė motyvacija iš dalies panaši. Naujadarų sūrainis, mėsainis ir žuvainis pamatinių žodžių leksinė reikš- mė tokia pati kaip ir jais keičiamų skolinių pirmųjų sandų. Tokį sutapimą, ma- tyt, bus lėmęs ne aklas sekimas kita kalba, bet objektyvi tikrovė: pamatiniais žodžiais mėsa, sūris ir žuvis įvardijami vieninteliai skiriamieji šių sumuštinių po- žymiai (plg. kitus tiems patiems skoliniams siūlomus sudėtinius atitikmenis mė- sos (sūrio, žuvies) suvožtiniai). Dešrainio ir hotdogo darybinė motyvacija visiškai skirtinga. Tai suprantama: skolinys turi perkeltinę reikšmę. Atitikmens javai- niai ir juo keičiamo skolinio miusliai (vok. Miisli “košė, koSyte’) motyvacijos panašumai nekrinta į akis (plg. kalbos mėgėjų siūlymą košiai).Visi minėtieji ati- tikmenys yra tipiški priesagos -ainis vediniai: jie padaryti iš daiktavardžių ir įvardija valgius. Plg.: DZ, iš viso pateikiama per penkiasdešimt šios priesagos vedinių (ALKZ 464), iš kurių beveik pusė įvardija kaip tik valgius. Iš ju populia- resnių, dažniau vartojamų pavadinimų nėra daug: saldainis, sausainis, tešlainis, riestainis. Anksčiau šios priesagos vedinių valgiams pavadinti vartota daug dau- giau, pvz., avižainis, miežainis, medainis, uogainis, kopūstainis, aguonainis ir pan. (LKG I 347). Taigi naujieji dariniai ne tik gražiai papildo tradicinių priesagos -ainis vedinių būri, bet ir „atgaivina“ šią priesagą. Vartosena. Kad priesaga -ainis populiarėja, rodo ne tik penki oficialiai tei- kiami atitikmenys, bet ir kiti kalbos mėgėjų siūlomi vediniai (kramtainis, griidai- niai, sviestainis ir pan.). Bet svarbiausia, kad šios priesagos naujadarai iš varto- senos pamažu stumia skolinius. Pvz., anksčiausiai pasiūlytas šios priesagos ve- dinys dešrainis (vietoj populiaraus hotdogo), iš pradžių dalies visuomenės sutik- tas gana priešiškai, pamažu prigyja. Plinta ir vienas iš hamburgerio atitikmenų — mėsainis (minėtasis sudėtinis atitikmuo nevartojamas). Siūlomą čyzburgerio ati- tikmenį sūrainis, matyt, pakeis dabar vartojamas mėsainis su sūriu. Pastarasis yra tikslesnis: sūrainis yra tas pats mėsainis, tik dar su sūriu. Sunku pasakyti, ar sudėtinį pavadinimą renkamasi dėl jo tikslumo, ar tiesiog nenorima įsileisti dar 1 Hamburgeris kilęs iš Hamburgo miesto pavadinimo, bet JAV, kur tokie sumuštiniai masiš- kai paplito, žodžio dalis burger buvo suprasta kaip bandelė (dabar šis žodis žodynuose taip ir apibrėžiamas), žodžio pradžia ham — kaip kumpis, o vėliau pagal tą patį modelį pasidaryti čyz- burgeris, fišburgeris. Taigi sinchroniniu požiūriu visi minėtieji skoliniai laikytini dūriniais. 44 vieno naujadaro. Bet kuriuo atveju toks pasirinkimas liudytų kalbos vartotojus aklai nesekant svetima kalba. Žuvainis negali plisti, nes nebėra ko juo keisti: anksčiau vartotą bendrinį sumuštinio pavadinimą fišburgeris pakeitė patentuo- tas (taigi neverčiamas) „Fishmac“. Naujadaras javainiai sėkmingai konkuruoja su teikiamu sudėtiniu atitikmeniu dribsniai su priedais (šis valgis dar vadinamas ir sausais pusryčiais). Be abejo, iš viešosios vartosenos (spaudos, TV ir pan.) minėtieji atitikmenys visiškai išstūmė jais keičiamus skolinius. Realiai kalboje pastarieji dar gana aktyviai vartojami, bet stebėjimai leidžia daryti prielaidą, kad priesagos -ainis vediniai pamažu skverbiasi ir į šnekamąją kalbą. -inys. Kitas šios grupės naujadaras — priesagos -inys vedinys skiautinys ‘siuvi- nys iš skiaučių'. Tai skolinio kviltas (angl. quilt “vatinė antklodė; dygsniuoti') atitikmuo. Šio atitikmens motyvacija autentiška. Dauguma priesagos -inys vedi- nių yra padaryti iš veiksmažodžių, pvz., taip pat su tekstile susiję siuvinys, mezgi- nys, nėrinys ir pan. Skiautinys taip pat galėtų šlietis prie pastarųjų, jeigu jį laikytu- me veiksmažodžio skiausti r. “glausti vieną su kitu šonais' (LKŽ XII 856) vedi- niu. Bet vargu ar būtų tikslu taip daryti: veiksmažodis skiausti nebevartojamas (nepateko ir į DZ .)- Skiautinys (daiktavardžio vedinys) nėra vienišas darinys, plg. panašios darybos reikšmės šios priesagos vedinius drobinys, žabinys, žirginys (LKG I 346; DLKG 116; Keinys 1975: 45). Šis atitikmuo vartojamas spaudoje. -inė. Tai pačiai vardažodinės ypatybės turėtojų darybos kategorijai, matyt, galima priskirti ir priesagos -inė vedinį užrašinė ‘nemaza speciali „užrašų kny- gelė“ su kalendoriumi, kalkuliatoriumi, įdėklais rašikliams, vizitinėms korte- lėms, skyrių ir abėcėlinėmis rodyklėmis, daugybe skyrių ir pan.; gali būti ir elektroninė'. Daiktavardinis pamatas būdingas šios kategorijos priesagos -inė vediniams (tokie yra kone visi vediniai: LKG I 343; DLKG 115). Šios priesa- gos vediniai yra galimi šalia įvairios sandaros pamatinių daiktavardžių (ten pat). Priesaginių daiktavardžių vedinių bk nėra daug, bet jie nėra ir išimtis, pvz., užmiestinė (DŽ, 888). Užrašinė siūloma vietoj skolinio organaizeris (angl. organizer < organize 'oOr- ganizuoti, planuoti, (su)tvarkyti, išdėlioti'). Ir skolinys, ir atitikmuo yra priesa- gų vediniai, bet semantinė motyvacija iš esmės skiriasi. Galbūt nelabai tiksli motyvacija ir trukdo naujadarui plisti (neaptikta vartojimo pavyzdžių). -ukė. Tai pačiai kategorijai galima priskirti ir bodžio (angl. body “kūnas') ati- tikmeni glaustinukė ‘trikotazinis aptemptas drabužis, dažniausiai išvien su kel- naitémis’. Tai autentiškos motyvacijos naujadaras. Jo pamatiniu žodžiu laikyti- nas glaustinis, teikiamas ir kaip glaustinukės dubletas. Priesagos -ukas, -ė vedi- niai dažnai santykiauja su priesagos -inis būdvardžiais, kurie vieni patys, be prie- sagos -ukas, -ė, gali būti vartojami daiktavardiškai ir turėti vedinių su -inukas, -ė reikšmę (LKG I 349; DLKG 118, plg. apatinės, apatinukės „po apačia nešiojamos kelnės“ (DZ, 18). Žinoma, šį naujadara galima laikyti ir veiksmazo- dzio glausti vediniu. LKG, DLKG panašūs vediniai laikomi vardazodinés ypatybės turėtojų pavadinimais, pvz.: rauktinukas, rastinukas (349; 118). Glaus- 45 tinukė kaip tinkamiausias iš visų siūlomų bodžio atitikmenų buvo pasirinktas firmos, prekiaujančios šiais drabužiais. Pakliuvęs į reklamą jis iš viešosios var- tosenos išstūmė skolinį. -alas. Vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimu laikytinas ir priesagos -alas vedinys maistalas ‘menkavertis, nesveikas, bet greitai ir paprastai valgo- mas maistas, pvz., mėsainiai, dešrainiai, spraginti kukurūzai ir pan.” Juo kei- čiamas pasakymas junk- -food (angl. junk “menkavertis, nekokybiškas' + food ‘maistas’). Šiuo atveju dvižodis darinys keičiamas vienažodžiu (greta jo siū- lomas ir vertinys menkavertis maistas). Maistalas yra stilistiškai motyvuotas, turintis kai kuriems šios priesagos vediniams būdingą menkinamaji atspalvį (pvz., niekalas, birzgalas), netipiškas priesagos -alas vedinys. Visų pirma ne iš veiksmažodžių padarytų šios priesagos vedinių yra labai nedaug, antra, ir tie patys paprastai santykiauja su būdvardžiais (LKG I 357; DLKG 121), pvz.: baltalas, riebalas. Iš daiktavardžių išvestų — vos vienas kitas: dabartinėje kal- boje nebevartojami žodžiai draugalas “draugas', sniegalas "didysis kikilis, vo- lungė' (Skardžius 1996: 173). Taigi daiktavardinį priesagos -alas vedinį da- bartinėje kalboje galima laikyti unikaliu reiškiniu: netipišku vienišu dariniu, matyt, kalbos mėgėjų pasiūlytu remiantis formalia analogija (plg. géralas, skaitalas ir pan.). Taigi vardažodinės ypatybės turėtojų pavadinimai yra priesagų -ainis, -inys, -inė, -ukė ir -alas vediniai. Produktyviausia pirmoji priesaga (penki naujada- rai), visų kitų — po vieną. Priesagos -ainis vedinių gausa neturėtų labai stebinti: ji yra viena iš trijų dariausių (po -ininkas, -ė ir -inis, -ė) priesagų, su kuria daromi tokie terminai (Keinys 1975: 45). Asmenų pagal profesiją (užsiėmimą) pavadinimai Tai priesagos -ininkas vediniai: vadybininkas “vadybos specialistas", rieduti- ninkas "žmogus, važinėjantis riedučiais' (įtrauktas į STZ, p. 453), ir autostopi- ninkas ‘zmogus, stabdantis pakeleivingas mašinas ir jomis nemokamai keliau- jantis’. Sis naujadaras išsiskiria iš kitų čia nagrinėjamų tuo, kad yra padarytas iš nelietuviško dūrinio. Minėtieji atitikmenys yra daiktavardžių vadyba, riedutis, autostopas (TŽ1985: 56) vediniai. Jie rekomenduojami vartoti vietoj skolinių skeiteris (angl. skater *“čiuožėjas' < skate ‘Ciuozti’; plg. angl. roller-skates “riedučiai, ratukinės pačiūžos' < angl. roll ‘riedéti’), menedžeris (angl. manager < manage “vadovauti, tvarky- ti’) ir neadaptuoto žodžių junginio hitch-hiker (angl. hitch-hike "keliauti autosto- pu’ < hitch ‘sustojimas’, hike “kelionė"'"). Ir skoliniai, ir jų atitikmenys yra priesa- gų vediniai. Riedutininko ir autostopininko motyvacija iš esmės skiriasi nuo jais keičiamų skolinių, o vadybininko iš dalies panaši; skiriasi tik darybos pamatas: anglų kalbos daiktavardis yra veiksmažodžio vedinys, o lietuvių — daiktavardžio (vadyba angliškai management). 46 Tipiškus darios priesagos vedinius visuomenė priima be didesnio pasiprieši- nimo. Tai tinka ir minėtiesiems priesagos -ininkas vediniams. Menedžerį pasiū- lius keisti vadybininku, pastarasis per trumpą laiką iš viešosios vartosenos išstū- mė skolinį. Žinoma, šnekamojoje kalboje jie vartojami abu. Riedutininkas ir autostopininkas yra palyginti nauji daug rečiau vartojamų skolinių atitikmenys, todėl apie jų vartoseną kalbėti dar anksti. Vietų pavadinimai Šiai kategorijai priskirtinas priesagos -inė vedinys kégliné. Juo siūlomas keis- ti skolinys kėgelbanas (vok. Kėgelbahn < Kégel ‘kégliai’ + Bahn ‘kelas’). STŽ (p. 207) minétaji skolinį nurodo esant neteiktiną ir keistiną sudėtiniu atitikme- niu kėglių takas. SA sąraše šis atitikmuo taip pat pateikiamas, o priesagos vedi- nys siūlomas todėl, kad kėgelbanu netiksliai vadinama ir vieta, kurioje žaidžia- ma kėgliais. Taigi ir vėl sudurtinis žodis keičiamas priesagos vediniu. Kėglinė, būdama tipiškas vietą įvardijantis darinys (plg. kavinė), turėtų lengvai prigyti (užfiksuota jos vartojimo spaudoje atvejų). Kaip jau buvo minėta, vardažodinių ir veiksmažodžinių priesagų vedinių yra beveik po lygiai (13 : 12). Neaišku, ar toks jų santykis atitinka vedinių pasiskirstymą bk, nes nėra sta- tistikos duomenų. Terminijoje dažnesni veiksmažodiniai vediniai, jie sudaro per du trečdalius visų priesagų vedinių (Keinys 1975: 8). Priesaginės darybos atitikmenų gausa nėra netikėta (jų yra 1,3 karto daugiau nei visų kitų naujadarų). Priesagų vedinių tarp lietuvių kalbos daiktavardžių yra keletą kartų daugiau negu visų kitų darinių (LKG I 380; DLKG 86). 3. Dūriniai Antrasis pagal dažnumą atitikmenų darybos tipas — dūriniai. Jų yra keturio- lika: NS sąraše — penki, SA — devyni. Iš jų vienuolika yra su antruoju daiktavar- diniu, trys — su antruoju veiksmažodiniu sandu. Dūriniai su antruoju daiktavardiniu sandu Penki iš dūrinių su antruoju daiktavardiniu sandu priklauso būriui su abiem daiktavardiniais sandais. Tai banglentė, “speciali lenta čiuožti bangomis’, ku- riuo keičiamas skolinys serfingas (angl. surfing < surf “bangų musa, bangavi- mas’)"’, burlentė “speciali lenta su burėmis slysti vandens paviršiumi“, skolinio 7 Anglų kalbos žodžiu surfing įvardijimas banglenčių sportas (banglentė angliškai — surfboard), bet NS sąraše ir banglentė, ir banglenčių sportas pateikiami kaip vieno skolinio serfingas atitikmenys (plg. rus. cepgpune STZ 59). 47 vindserfingas'® atitikmuo (angl. windsurfing “burlenčių sportas' < wind ‘vejas’ + surf "bangų mūša, bangavimas’), garsajuostė “magnetinė juosta garsui įrašyti ir atgaminti', kuria keičiama audiokasetė (lot. audio ‘girdziu’ + pranc. cassette ‘de- žutė'), dantisiūliai “specialūs siūlai dantims valyti’, siūlomi vietoj skolinio flosai (angl. floss ‘Zzaliavinis šilkas*) ir vaizdajuostė “magnetinė juosta vaizdui ir garsui įrašyti ir atgaminti', kuria keičiamas skolinys videokaseté (lot. video ‘matau’ + pranc. cassette ‘dézute’). Trys minėtieji duriniai siūlomi sudurtiniams skoliniams pakeisti (banglenté, garsajuostė, vaizdajuosté). Vieno iš sandy darybinés motyvacijos panašumai sie- tų dvi skolinių ir atitikmenų poras vaizdajuostę ir videokasetę (plg. kitą vartoja- mą atitikmenį vaizdo kasetė), garsajuostę ir audiokasetę (plg. sudėtinį atitikmenį garso kasetė). Visus šiuos sudurtinius daiktavardžius galima laikyti determinatyviniais — pirmasis jų sandas apibrėžia, susiaurina antrojo sando reikšmę. Tokio tipo daik- tavardiniai dūriniai būdingiausi bk (Urbutis 1961: 68). Jie visi padaryti iš daik- tavardžių, neturinčių priesagų ar priešdėlių. Tai taip pat atitinka sudurtinių daik- tavardžių su abiem daiktavardiniais sandais darybos polinkius (Urbutis 1961: 75). Trys dūriniai turi jungiamąjį balsį, du — neturi. Tai atitinka bk polinkius (žr. Urbu- tis 1961: 77). Jungiamieji balsiai a ir i, kaip ir įprasta tokiems dūriniams, sutampa su pirmojo sando pamatinių žodžių kamiengalio balsiais (garsas, vaizdas, dantis). Keturi naujadarai sudaryti iš būdvardžio ir daiktavardžio. Tai atitikmuo saus- kelnės 'neperšlampamos vienkartinės kūdikių kelnaites’, kuriuo keičiamas sko- linys pampersai (angl. pampers < pamper ‘lepinti, paikinti’), didkepsnis “didelis mėsos gabalas kepti arba kepsnys', siūlomas vietoj skolinio steikas (angl. steak “didelis mėsos (žuvies) gabalas kepti; toks kepsnys'), didmaišis “didelis krovi- niams dėti maišas", skolinio bigbegas atitikmuo (angl. big “didelis', bag “maišas, krepšys, ranking’), greitmaistis “iš anksto paruoštas ir labai greitai tam tikrose užkandinėse patiekiamas maistas’, siūlomas vietoj angliško žodžių junginio fast- food (fast ‘greitas’, food ‘maistas’). Iš minėtųjų duriniy du siūlomi skoliniams iš dviejų sandų pakeisti (didmai- šis, greitmaistis). Šių atitikmenų ir jais keičiamų skolinių poras sieja akivaizdūs darybinės motyvacijos panašumai. Semantinės motyvacijos panašumų galima įžvelgti ir tarp didkepsnio bei steiko. Šie naujadarai taip pat laikytini determinatyviniais. Jų darybinė reikšmė maž- daug sutampa su leksine. Visi šie, kaip ir pirmosios grupės, dūriniai sudaryti iš pamatinių žodžių, kurių kamienai yra lygūs šaknims (didkepsnis ir didmaišis bū- tų aiškinami kaip ‘didelis maiSas’, ‘kepsnys’, bet darybiškai skaidomi didis (r. “didelis' DZ, 120) + ‘maiSas’, ‘kepsnys’, plg. didstinte, didmiestis ir pan.). 5 Anglų kalbos žodžiu windsurfing įvardijamas burlenčių sportas, bet NS sąraše kaip skolinio vindserfingas atitikmuo duodamas ne tik burlenčių sportas, bet ir burlentė. ¢ Sp 48 Nė vienas iš šios grupės dūrinių neturi jungiamojo balsio. Toks polinkis būdin- gas lietuvių kalbai, kur daugiau kaip pusė tokio tipo dūrinių niekada neturi jungiamojo balsio arba dažniau vartojami be jo (Urbutis 1961: 87). Du naujadarai padaryti iš veiksmažodžio ir daiktavardžio. Tai autentiškos semantinės motyvacijos sinonimai gruzdataukiai ir gruzdintaukiai “riebalai kepti gruzdintuvéje’, siūlomi vietoj skolinio fritiūras (pranc. friture “kepimo būdas, kai patiekalas apsemtas riebalų"). Šie dūriniai taip pat laikytini determinatyviniais. Abiejų pirmieji sandai greičiausiai sietini su pamatinių veiksmažodžių esamojo laiko forma, nors darybos pamatu galėjo būti paimta ir kita pagrindinė forma (su dalyviais nesusijusių pirmųjų veiksmažodinių sandų forma dažnai neparo- do, su kuriuo iš trijų pamatinių veiksmažodžių kamienų tokie sandai labiau sie- tini (Urbutis 1961: 100). Tokie dūriniai, kurių pirmasis sandas santykiauja ap- skritai su veiksmažodžiu ar tik su viena kuria jo pamatine forma, yra kiek retesni nei tie, kurie siejasi su būtojo laiko dalyviais (Urbutis 1961: 96). Kaip ir būdinga tokio tipo dūriniams, pirmuoju atitikmenų sandu eina kamienai be priešdėlių, o antrasis sandas remiasi daiktavardžiu, kurio kamienas lygus šak- niai. Netradiciška yra tik tai, kad dūrinio gruzdintaukiai pamatinis veiksmažodis nėra pirminis. Gruzdataukiai turi jungiamaji balsį a. Tai nėra labai būdinga lie- tuvių kalbai, nes didžioji dalis darinių su pirmuoju veiksmažodiniu ir antruoju daiktavardiniu sandu visada ar bent jau dažniau yra vartojami be jungiamojo balsio, bet — pateisinama, nes kiti tokio tipo dariniai turi būtent tokį jungiamąjį balsį (Urbutis 1961: 100). Dūrinių pasiskirstymo pagal pirmąjį sandą negalima pavadinti visai tradici- niu. Bk dūriniai su abiem daiktavardiniais sandais sudaro didesnę dalį (tris ket- virtadalius) visų daiktavardžių, turinčių antrą daiktavardinį sandą (terminai — apytiksliai 60 %), o atitikmenys — šiek tiek mažiau negu pusę. Dūriniai su pir- muoju būdvardiniu sandu bk sudaro daugiau kaip penktadalį tokio tipo daikta- vardžių (terminai — apytiksliai 22 %), atitikmenys — šiek tiek daugiau negu treč- dalį. Dūriniai, turintys pirmą veiksmažodinį sandą (po skaitvardinio) bk yra reti (terminijoje — 3,4 96), o atitikmenys sudaro beveik penktadalį (DLKG 151; Ur- butis 1961: 68; Keinys 1983: 75). Dūriniai su antruoju veiksmažodiniu sandu Likusių trijų dūrinių antrasis sandas yra veiksmazodinis, o pirmasis — daikta- vardinis. Tai dažasvydis “ginkluotą kovą imituojantis žaidimas, kurį žaidžiant nau- dojami dažais užtaisomi šautuvai', juo keičiamas skolinys peintbolas" (angl. paint- ball < paint ‘dazai’ + ball ‘kamuolys’), rinkodara “produkto pardavimo organi- zavimas, apimantis kainos nustatymą, paklausos tyrimą, reklamos rengimą), kuris 9 Peintbolas, kitaip dažasvaidis (STZ 1996: 381). 49 siūlomas vietoj skolinio marketingas (angl. marketing < market ‘rinka’) ir odaš- veitis “kremas, pašalinantis suragėjusias odos daleles’, vienas iš skolinio pilingas atitikmenų (angl. peeling < peel ‘luptis (apie 0da)’). Iš visų trijų skolinių ir jų atitikmenų porų darybinės motyvacijos panašumai sietų tik dažasvydį ir peintbolą (ir tik — vieno iš sandų). Rinkodaros, odašveičio ir dažasvydžio pirmuoju daiktavardiniu sandu pasa- komas veiksmažodžiu reiškiamo veiksmo objektas (toks santykis būdingas di- džiajai daliai tokio tipo darinių (Urbutis 1961: 106): rinką daryti, odą šveisti, dažus sviesti. Veiksmazodiniai vediniai su šaknies balsių kaita nedazni, bet ie : y kaita yra populiari (Urbutis 1961: 109-110). Su antruoju sandu -svydis yra keletas sporto terminų, pvz., vandensvydis, orasvydis. Visi šie dūriniai turi jungiamąjį balsį (bk beveik pusė, o terminijoje trečdalis vartojama be jo, žr. Urbutis 1961: 110; Keinys 1983: 111): du a, vienas o. Bk šio tipo dūriniai dažniausiai turi jun- giamąjį balsį a, kuriuo paprastai jungiami tik a (kaip ir šiuo atveju) ir 0 kamienų daiktavardžiai, o jungiamasis balsis 0 yra daug retesnis, ir paprastai vartojamas tada, kai pirmuoju sandu eina o kamieno daiktavardis (Urbutis 1961: 110). Tai- gi rinkodara būtų netipiškas, bet tikrai ne vienišas tokio tipo darinys: kaip teigia Urbutis (1961: 110), į a-kamienius daiktavardžius (dažniausiai neologizmus) su kokiais kitais jungiamaisiais balsiais (iš jų kiek dažniau pasitaiko tiktai -0-) reikia žiūrėti kaip į išimtis. Pvz.: dujotiekis, naftotiekis, kainodara, kraštotyra, miškotvarka ir pan. Pateiktieji dažnai vartojami dūriniai ir naujai kuriamos niekam neužkliuvusios, visuomenei priimtinos „išimtys“ galbūt leistų daryti prielaidą, kad jungiamasis balsis o tokio tipo dūriniuose nebelaikytinas dide- liu nukrypimu. Toks polinkis pastebimas ir kuriant terminus, ypač su antruoju sandu -tyra, -skyra ir -dara (Keinys 1983: 111). Kaip jau buvo minėta, duriniy su antruoju daiktavardiniu sandu yra vienuolika, o su antruoju veiksmažodiniu — tik trys. Tai, kad pirmųjų beveik tris kartus daugiau nei antrųjų, nėra netikėta: pirmojo tipo dūriniai sudaro beveik tris ketvirtadalius visų dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių (LKG I 437; DLKG 151). Sudurtiniai naujadarai populiarūs. Jų išties nemažai pasiūloma skoliniams keisti, pvz., garsaspynė, telefonspynė, akmenstiimis, dribvaisiai, grūdvaisiai, vaisgrū- džiai, didžprekiai, kritribė, didžturgis, komplaužys, tampkelnės, vaizdaskiautės ir pan. Dūrinių populiarumą, priimtinumą liudija ir vartosena. Štai žiniasklaida la- bai greitai išstūmė neadaptuotą pasakymą mass-media (nepateko į minėtus są- rašus, nes viešojoje rašytinėje kalboje retas) ir pagrečiui su nelietuvišku pasaky- mu vartotus daugiažodžius atitikmenis (masinės) visuomenės informavimo (ben- dravimo, komunikacijos) priemonės. Leidinių puslapiuose, reklamoje nebeliko pampersų, kuriuos pakeitė sauskelnės, vis dažniau vietoj marketingo rimtesniuo- se spaudiniuose renkamasi rinkodara. Vaizdajuostė ir garsajuostė sėkmingai kon- kuruoja su ilgą vartosenos tradiciją turėjusiais skoliniais video- ir audiokaseté, o dėl sporto terminų banglentė ir burlentė tinkamumo vartotojams visai nekyla abejonių (pagal tą patį modelį lengvai daromi ir prigydomi jau kiti naujadarai, 50 pvz., orlenté). Kiti sudurtiniai atitikmenys yra pakankamai nauji teikiniai, dar negalėję labai paplisti (turima tik po keletą didmaišio, odašveičio vartosenos pavyzdžių), dauguma iš jų turi konkurentų. Gruzdataukiams, gruzdintaukiams plisti, matyt, trukdo anksčiau pradėti vartoti fritiūūro atitikmenys kepamasis alie- jus, gruzdinamasis aliejus, riebalai gruzdintuvėms. Dantisiūliai ir greitmaistis taip pat turi konkurentų — sudėtinių tas pačias šaknis turinčių žodžių atitikmenų, pavyzdžiui, vartojama: dantų siūlai, greitas maistas. Kurie iš jų įsitvirtins kalboje, dar neaišku. Dūriniai galbūt vilioja aiškia daryba ir reikšme. Tačiau bėda — dažnai jie ilgi, nepatogūs. Dūrinių ir priesagų vedinių santykis (14 : 25) nėra tipiškas. Kaip teigiama LKG (I 253), DLKG (86), bk priesagų vedinių vienų yra daugiau negu visų kitų darinių, o tokių atitikmenų tik keletą kartų (beveik du) daugiau nei vienų iš darinių — dūrinių. Taigi dūrinių tarp aptariamų naujų atitikmenų yra daugiau nei įprasta gyvojoje kalboje. 4. Galūnių vediniai Mažai teišnaudojamas darybos būdas — galūnių vediniai. NS sąraše — tik vie- nas aiškus toks naujadaras smigis (aptartojo smiginio sinonimas: žr. p. 42). SA sąraše yra du žodynuose neužfiksuoti galūnės vediniai: ieška “radijo ieškos siste- ma’, kuriuo keičiamas skolinio peidžingas (angl. paging < page ‘Saukti ka’) ir striksé ‘mergina, Sokanti per sporto varžybų pertraukeéles ir palaikanti koman- da’, siūloma vietoj neadaptuoto žodžio cheerleader (angl. cheer ‘dziaugsmingai sveikinti, pritarti, drasinti’ + leader ‘vadovas, lyderis’)™. Galūnės vediniu keičiamas priesagos vedinys (ieška / paging) ir sudurtinis žodis (striksė / cheerleader). Smigis ir darts(as) darybos požiūriu būtų artimesni. Atitik- menų pamatas pasirinktas remiantis kitais semantiniais požymiais nei skolinių. Visi šie atitikmenys yra veiksmažodžių vediniai. Tai atitinka dabartinės lietu- vių kalbos polinkius: apie keturis penktadalius galūnės vedinių yra padaryti iš veiksmažodžių (Urbutis 1961: 57), dar daugiau jų yra terminijoje — 90,8 procen- to (Keinys 1979: 155). Ieška ir smigis laikytini veikmažodžių abstraktais. Pirmasis yra pačios da- riausios galūnės vedinys, kuris savo reikšme, kaip ir dauguma tokių vedinių, mažai kuo skiriasi nuo abstrakto su priesaga -imas (plg. LKG I 303). Didžioji dalis galūnės -a abstraktų yra padaryta iš pirminių priešdėlinių veiksmažo- džių, tačiau nereti ir tokie vediniai, kurie darybiškai santykiauja su kitokiais (ir nepriešdėliniais) veiksmažodžiais, nors dažniausiai ir neturi pastariesiems 7 . . . . . . sia . . r m . . . *0 Prie jų dar galima priskirti minėtus galimus naujadarus smigė, ieškas, tamprės, timpės, gruzdės. 51 būdingų priesagų, pvz.: ryma (LKG I 304; DLKG 99). Toks yra ir aptariamasis naujadaras ieška. Smigis suvokiamas ne tik kaip veiksmo, bet ir kaip objekto pavadinimas. To- kia darybos reikšmė būdinga daliai veiksmažodinių abstraktų (Keinys 1979: 157). Šios galūnės vediniai kalboje taip pat labai dažni. Iš kitų galūnių vedinių jie išsiskiria tuo, kad dažniau linkę žymėti vienkartinį trumpai trunkantį veiksmą (LKG I 304-305; DLKG 99-100). Formaliai išskyrus smigio veiksmo reikšmę, tai taip pat akivaizdžiai matyti: strėlytės smigis trunka tik akimirką. Taigi šį nau- jadarą galima laikyti tipišku galūnės -is vediniu. Dar vienas galūnės vedinys striksė įvardija veikėją. Naujadaras gana neti- kėtas, nes tikrieji veikėjų galūninės darybos pavadinimai yra retoki (juos pa- prastai linkstama darytis su priesagomis) ir dažniausiai turi menkinamąją reikš- me (Keinys 1979: 176). Matyt, jaučiamas ir striksés menkinamasis reikšmės atspalvis, nes šis naujadaras, nors ir įtrauktas į STŽ (p. 533), vartosenoje ne- plinta. Verčiamasi aprašomuoju būdu arba bendros reikšmės žodžiu. Pvz.: per minučių pertraukėles žavėjosi šokėjų lankstumu R 96 02 03; salėse pasirodė savų komandų „palaikymo grupių“ — šokėjų. Pačios dalyvės nori, kad jas vadintų „pro- fesionalių šokėjų trupe“ LR 95 01 06. Kaip rodytų pateikti pavyzdžiai, striksės darybos reikšmė „ta, kuri striksi“ neperteikia pavadinamo objekto esmės. Tei- kiant atitikmenis svarbu paisyti ne tik funkcionalumo (šiuo atveju trumpas, pa- togus žodis), bet ir darybos reikšmės, ypač — pamatinio žodžio semantikos“. Kiek kitokia galūnės vedinio — smigio — istorija. Jo vartotojai neatmetė: tik pasiūlytas smigis pradėjo plisti viešojoje vartosenoje (pvz., televizijoje: neliesk smigio lentos LNK 97 02 24), bet į STŽ kaip terminas įtrauktas prie- sagos vedinys smiginis (p. 496) smigį išstūmė. Bet tai, kad galūnės vedinys buvo iš tiesų patrauklus, priimtinas, rodytų juo pavadintas oficialus šios sporto šakos klubas: Vilniuje yra vienas oficialus smiginio sporto klubas „Smigis“ LR 98 05 05. Kaip matyti iš pateiktų duomenų, vartotojai palankiai priima tinkamai mo- tyvuotus galūnės vedinius. Jie tikrai parankūs ir kalbai — ypač ekonomijos požiūriu. Galūnių vediniai yra trumpi, aiškūs, tikslūs (Keinys 1979: 157). *! Kad motyvacija yra itin svarbus veiksnys, rodytų pasiūlytų dviejų galūnės vedinių ieško (peidžeris) ir aptariamosios (radijo) ieškos (peidžingas), sudarančių darnią sistemą, likimas. Pas- tarasis teikinys prigijo, o peidžeris stichiškai pradėtas vadinti pranešimų gavikliu (o ne sistemiš- kai — iešku). Tokią vartosenos atranką, matyt, lėmė visuomenei nepriimtina semantinė atitikme- nų motyvacija. Peidžingas yra radijo ieškos sistema: norintis perduoti informaciją turinčiam pra- nešimų gaviklį (peidžerį) skambina į radijo ieškos centrą ir perduoda žinutę operatorei, 0 ši ją persiunčia abonentui. Taigi per radijo ryšį ieškoma abonento. O peidžeris yra prietaisas, priiman- tis radijo ieška siunčiamus signalus (žinutes) — gaunantis pranešimus. Nors abu keičiami skoliniai turi tą pačią šaknį (peidžingas ir peidžeris), vartosenoje įsigalėjo jų atitikmenys, turintys skirtin- gas šaknis. Tokie pavyzdžiai dar kartą patvirtina, kad skoliniai beveik neturi įtakos jiems pakeisti siūlomų atitikmenų darybos būdui, tipui, motyvacijai. 52 Galūnių vediniai užima antrą vietą po priesagų vedinių (LKG I 251; DLKG 86). Pastarųjų atitikmenų ir dūrinių santykis minėtuose sąrašuose (3 : 14) ro- dytų polinkį, prieštaraujantį tradiciniam darinių (daiktavardžių) pasiskirsty- mui kalboje: galūnių vedinių yra gal truputį daugiau negu sudurtinių daikta- vardžių (DLKG 86) arba beveik tiek pat (Urbutis 1961: 65). O sąrašuose su- durtinių naujadarų beveik penkis kartus daugiau nei galūnės vedinių. Tokį santykį iš dalies galėjo lemti vienas iš nusistatytų formalių naujadarų skyrimo kriterijų: žodis, nors ir kitokia reikšme pateiktas LKŽ, naujadaru nelaikomas (kaip jau buvo minėta, kai kurie iš jų gali būti ir naujai padaryti, ne tik nauja reikšme atgaivinti lietuvių kalbos žodžiai). Bet, net ir pridėjus tokius galimus naujadarus, dūrinių ir galūnės vedinių santykis neatitiktų tokių darinių santykio bk. Galima būtų įtarti dūrinių perteklių atsiradus dėl kitų kalbų įtakos. Bet var- gu ar tokį įtarimą galima pagrįsti. Štai sudurtinių atitikmenų yra kėturiolika, o jais keičiamų sudurtinių skolinių — tik šeši. Taigi ir nesudurtinis skolinys gali būti keičiamas sudurtiniu atitikmeniu, o tai gana netikėta: lietuvių kalboje dūryba menkiau išplėtota, todėl didesnė tikimybė, kad konvergencinėje daryboje anglų kalbos dūrinys bus atliepiamas vediniu (Pažūsis 1989: 65). Ir atvirkščiai: devy- niems sudurtiniams skoliniams siūloma su priesagomis padarytų atitikmenų, galūnių vedinių. Tai rodytų, kad tiesioginio ryšio tarp keičiamojo skolinio ir jam siūlomo lietuviško atitikmens darybos būdo veikiausiai nėra. Iš tiesų tokia dūrinių gausa galbūt nė nereikėtų stebėtis, nes viena iš paste- bėtų naujadarų darybos tendencijų — sudurtinių žodžių (palyginti su priesagų ir galūnių vediniais) santykinis pagausėjimas (Gaivenis 1980: 31). Kad galūnės vedinių ir dūrinių santykis pastarųjų dešimtmečių kalboje lin- kęs kisti dūrinių naudai, rodytų ir terminų tyrimai: dūryba čia užima antrą vietą po priesagų vedinių (Keinys 1979: 155; 1983: 70). Bet taip pat teigiama, kad galūnių vediniai visu pajėgumu dar nepanaudojami, ir kuriant įvairių sri- čių terminiją jais būtų galima ir net patartina daugiau remtis (ten pat, 1979). Matyt, reikėtų į tai atsižvelgti ir teikiant atitikmenis. Išvados 1. Iš visų NS ir SA sąrašuose naujosioms svetimybėms siūlomų atitikmenų naujadarai sudaro apie trečdalį su puse. Tokį santyki lėmė kelios priežastys: 1) ne visada naująja svetimybe įvardijamas naujas dalykas, todėl ji keičiama jau turėtu lietuvišku žodžiu; 2) dažni daugiažodžiai (sudėtiniai) atitikmenys, kurių dėmenimis paprastai eina seni lietuviški žodžiai ar jų formos; 3) atitikmenys, kurių grafinė raiška sutampa su žodynuose esančių lietuvių kalbos žodžių, o leksinė reikšmė nutolusi ar visai kita, remiantis formaliu kriterijumi (žodyne užfiksuotas darinys), darybos požiūriu (išskyrus darybinį homonima) nelaikomi naujadarais. 2. Beveik visi naujadarai (išskyrus keletą būdvardžių, įeinančių į sudėtinį ati- tikmenį) yra daiktavardžiai. Atitikmenų darybai panaudoti trys iš keturių pagrin- dinių lietuvių kalbos žodžių darybos būdų: daugiausia priesagų vedinių (25), be- veik per pusę mažiau — dūrinių (14), labai nedaug galūnės vedinių (3). Visai nepa- naudota priešdėlinė daryba. Tradiciškai priešdėlių vediniai iš visų darinių (daik- tavardžių) yra rečiausi, todėl, matyt, ir čia tokia tendencija neturėtų labai stebinti. Toks darinių santykis prieštarauja tradiciniam jų pasiskirstymui kalboje. Tra- dicine galima laikyti tik priesagų vedinių gausą: jų yra 1,3 karto daugiau negu visų kitų darinių. Didelis dūrinių procentas nėra visai netikėtas, nes pastarojo dešimtmečio tyrinėjimai atskleidė dūrinių gausėjimo polinkį. Šio proceso, matyt, nereikėtų sieti vien su išoriniais veiksniais: germanų kalbų, kuriose dūriniai itin populia- rūs, poveikiu. Skolinių ir jų atitikmenų darybos tyrimas rodytų, kad tiesioginio ryšio tarp keičiamojo skolinio ir jam siūlomo lietuviško atitikmens darybos bū- do veikiausiai nėra. 3. Daugumos naujadarų darybos motyvacija autentiška. Yra skolinių ir ati- tikmenų porų, kurių semantinė motyvacija panaši, bet skiriasi darybos būdas. Porų, kurių darybos motyvacijos panašumai akivaizdūs, labai nedaug (pastarieji atitikmenys yra sistemiški, tipiški, semantiškai „skaidrūs“ dariniai). 4. Būtina tirti skolinių ir jų atitikmenų vartoseną, ir, remiantis tais tyrimais, teikti visuomenei priimtinus, turinčius daugiau galimybių prigyti tinkamai mo- tyvuotus naujadarus. Gauta 1999 05 28 Nagrinėjamų naujadarų sąrašas autostopininkas (hitch-hiker) SA gruzdataukiai (frititiras) SA banglenté (serfingas) NS burlenté (vindserfingas) NS dantisiuliai (flosai) SA dazasvydis (peintbolas) NS dešrainis (hotdogas) NS dėlionė (puzlis, piizle) NS déstinis (puzlis, piizlé) NS didkepsnis (steikas) NS didmaisis (bigbegas) SA garsajuostė (audiokaseté) SA gaviklis (peidzeris) SA glaustinuké (bodis) NS graibstinys (bestseleris) SA greitmaistis (fast-food) SA 54 gruzdintaukiai (frititiras) SA gruzdintuvé (fritiiiriné) SA ieška (peidzingas) SA javainiai (miusliai) NS kégliné (kegelbanas) SA kibuciai (puzlis, pūzlė) NS maistalas (junk-food) SA mėsainis (hamburgeris) NS odasveitis (pilingas) SA riedutininkas (skeiteris) NS rinkodara (menedzmentas) SA sauskelnés (pampersai) NS segiklis (steipleris) NS skiautinys (kviltas) SA skrudintuvas (tosteris) SA užkandukas (snekas) NS smiginis (dartas, dartsas) NS užrašinė (organaizeris) NS smigis (dartas, dartsas) NS vadybininkas (menedžeris) SA spalviklis (markeris) SA vaizdajuostė (videokasetė) SA striksė (cheerleader) SA valdytuvas (serveris) SA sūrainis (čyzburgeris) NS žuvainis (fišburgeris) NS SUTRUMPINIMAI ALKŽ X. ALZ CID DLKG „ DZ ED GK KTZ LKE LKG I LKKN LKZ I-XIX LNK VLŽ Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas / sud. V. Žilinskienė, Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, 1995. Anglų- lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Žodynas, 1997. Cambridge International Dictionary of English, Cambridge: Cambridge Uni- versity Press, 1995. dienraštis „Diena“. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dykla, 1994. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dykla, 1993. English Dictionary, London: HarperCollins Publishers, 1995. Gimtoji kalba. Kalbos kultūra. Aiškinamasis anglų-lietuvių kalbų kompiuterijos terminų žodynas, Kaunas: Smaltija, 1997. Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos ins- titutas, 1999. Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 1965. Lietuvių kalbos komisijos nutarimai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų lei- dykla, 1998. Lietuvių kalbos žodynas 1—2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6, Vilnius: Vals- tybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956-1962; 7-9, Vilnius: Mintis, 1966-1973; 10-15, Vilnius: Mokslas, 1976-1991; 16-17, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995-1996; 18-19, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997-1999. Laisvas nepriklausomas kanalas (TV). dienraštis „Lietuvos rytas“. Namų ūkio enciklopedija, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. Prancūzų lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Margi raštai, 1997. dienraštis „Respublika “. Sporto terminų žodynas, Kaunas: Lietuvos kūno kultūros institutas, 1996. žurnalas „Tavo vaikas“. Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985. savaitinis žurnalas „Veidas“. Vokieciy-lietuviy, lietuvių-vokiečių kalbų žodynas, Vilnius: TEV, 1997. 55 LITERATŪRA Ambrazas S. 1993: Daiktavardžių darybos raida. Lietuvių kalbos veiksmažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Beard R. 1990: The Nature and Origins of Derivational polysemy. — Lingua 81, 101-140. Gaivenis K. 1974: Naujadaras naujadarui nelygu. — Kalbos kultūra 27, 27—30. Gaivenis K. 1980: Naujadarai ir naujažodžiai. — Mokslas ir gyvenimas 2, 31. Gaivenis K. 1987: Margas žodžių pasaulis, Vilnius: Mokslas. Girčienė J. 1997: Seminaras svetimybių tema. — Kalbos kultūra 69, 111—117. Haugenas E.1972: Xayren D. Ilponecc 3anmcTBoBanust. — Hoeoe e auneucmuxe 6, Mocksa: TIporpecc, 344-382. Jakaitienė E. 1986: Dėl semantinės motyvacijos, kaip kodifikavimo kriterijaus. — Kalbotyra 37 (1). Kaulakienė A. 1974: Darybiniai vertiniai tiksliųjų mokslų terminijoje. — Kalbos kultūra 27, 30-32. Keinys S. 1975: Priesaginé lietuviškų terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 16, 7-56. Keinys S. 1979: Galūninė terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 155-183. Keinys S. 1983: Lietuviškų sudurtinių terminų daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 70— 123. Kėzytė S. 1973: „Parduotų vasarų“ nauji žodžiai. — Kalbos kultūra 24, 37—43. Klimavičius J. 1997: Fritiūrinė — gruzdintuvė, fritiūras — keptaukiai. — Gimtoji kalba 2, 12-14. Kniūkšta P. 1979: Lingvistinis ir socialinis kodifikacijos santykis su norma. — Lietuvių kalboty- ros klausimai 19, 85—91. Mikelionienė J. 1998: Naujažodžiai Vytauto Didžiojo universiteto kompiuteriniame teksty- ne. —Jono Jablonskio konferencija „Nauji kalbos reiškiniai ir jų vertinimas“. Pranešimų tezės. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 11—12. Pažūsis L. 1975: Vadinamieji tarptautiniai žodžiai Šiaurės Amerikos lietuvių kalboje. — Mūsų kalba 2, 33-39. Paziisis L. 1989: Konvergenciné žodžių daryba. — Kalbotyra 40(1), 58-73. Simonaitytė V. 1979: Socialiniai veiksniai ir žodžių daryba. — Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 101-109. Skardžius P. 1996: Rinktiniai raštai 1. Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Mokslo ir encik- lopedijų leidykla. Skardžius RP. 1997,: Bendrieji sumetimai. 7. Tarmybės, naujadarai ir svetimybės. — Rinktiniai raštai 2, 76-85, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Skardžius P 1997: Verstiniai ir reikšminiai skoliniai. — Rinktiniai raštai 2, 277-281, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urbutis V. 1961: Dabartinės lietuvių kalbos sudurtinių daiktavardžių daryba. — Dabartinė lie- tuvių kalba, Vilnius: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 65-121. Urbutis V. 1978: Žodžių darybos teorija, Vilnius: Mokslas. NEOLOGISMS AS EOUIVALENTS OF NEW BORROWINGS Summary New borrowings and their Lithuanian eguivalents are a two-fold phenomenon covering the process of borrowings and the evolution of new derivatives. It may include semantic neologisms, nominal word-groups and true derivative neologisms. After having investigated the lists of new borrowings and their equivalents submitted to the society, it has turned out that the latter com- prise about one third of all equivalents. 56 Almost all newly-made eguivalents are nouns. They have been produced on the basis of three out of four modes of derivation of the Lithuanian language; the majority of them are suffixation derivatives (25), about half as many are compounds (14) and just a few inflexional derivatives (3). Prefixation has not been employed at all. The proportion of inflexional derivatives to compounds (3 : 14) would testify to a tendency that is contrary to the traditional distribution of derivatives in a language where compounds are nearly as numerous as inflexional derivatives. However, the proportion is not completely unex- pected. One of the tendencies of the evolution of neologisms is a relative increase of com- pounds (as compared to prefixation and inflexional derivatives). It is only the high number of suffixation derivatives that can be attributed to the traditional modes of derivation — there are 1.3 times as many suffixation derivatives as there are other derivatives. Traditionally, the prefixation derivatives are the least productive, therefore the ten- dency is not surprising. Most borrowings are systemic and belong to the neologisms of typical derivation. No nega- tive influence of other languages has been observed. 57