Balsių kaitos aprašai nuo Augusto Schleicherio iki Kazimiero Jauniaus

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LIETUVIŲ KALBOTYROS KLAUSIMAI XLIII (2000) Gražina AKELAITIENĖ Vilniaus pedagoginis universitetas BALSIŲ KAITOS APRAŠAI NUO AUGUSTO SCHLEICHERIO IKI KAZIMIERO JAUNIAUS §1. Šaknies raiškos keitimasis yra traukęs daugelio kalbininkų dėmesį. Užuominų apie tai galima rasti jau pirmojoje spausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje. Danielius Kleinas skyriuje „Apie įvairias raidžių padėtis, arba akcidentijas“ mini trejopas „raidžių akcidentijas“: pasikeitimą, sutraukimą ir nukritimą. Plačiau skyriuje aptariami pasikeitimai tarmėse ir teigiama, kad kitokie, t. y. pasikeitimai kait ymo atžvilgiu, paaiškėsią iš linksniuočių ir asmenuočių (žr. Kleinas 1957: 427). Skyriuose apie asmenuotes D. Kleinas pagrindinį dėmesį kreipia į pažymimųjų raidžių1 pasikeitimus, bet užsimena ir apie priešpaskutinio skiemens balsius. Pavyzdžiui, kalbant apie veiksmažodžių būtąjį laiką, nurodoma, kad kai kurie veiksmažodžiai su –auju būtąjį laiką sudaro „visai netaisyklingai“, būtent: palowiau – iš esamojo laiko palauju, būsimojo laiko palausu2. Aptardamas kitu laiku sudarymo išimtis, Kleinas atskirai mini sirgau, tipo veiksmažodžius, kurie priešpaskutinio skiemens balse e „dėl geresnio skambėjimo būsimajame laike pakeičia į i, kuri pasilieka iš jo padarytame būtajame laike“ (Kleinas 1957: 427). Skyriuje „Apie vardą ir jo akcidentijas“ taip pat kalbama apie „raidžių pasikeitimus“. Be pastabų apie balsių keitimąsi paprastų formų linksnių galūnėse, yra užsimenama apie panašų reiškinį įvardžiuotiniuose (pasak D. Kleino, emfatiniose) būdvardžiuose ir dalyviuose. Įvardžiuotinio afikso raiškos keitimąsi, kaip ir kitus „raidžių pasikeitimus“, D. Kleinas motyvuoja „malonesniu skambėjimu“ – kitaip tariant, eufoniškai. §2. Ypatingą vietą lietuvių kalbos balsių kaitų nagrinėjimo istorijoje užima Augustas Schleicheris. Jis buvo pirmasis tyrėjas, ne tik aprėpęs visą lietuvių kalbos šaknų įvairovę ir ją aprašęs, bet ir moksliškai pagrindęs vokalizmo kitimo vietą bendrojoje indoeuropiečių prokalbės garsų raidos sistemoje. 1856 m. Lietuvių kalbos gramatikos (Litauische Grammatik) pirmajame, fonetikos, skyriuje išsamiai aprašyti balsių dėsniai. Reikšminga tai, kad šis mokslininkas, kaip 1 Pažymimosiomis raidėmis D. Kleinas vadina raides prieš galūninį u. 2 D. Kleinas veiksmažodžio laikų formų ryšį suvokia kitaip, negu įprasta dabar. Jo teigimu, visi laikai „betarpiškai“ ar „tarpiskai“ išvedami iš tiesioginės nuosakos esamojo laiko (žr. Kleinas 1957: 479). 3 pats pabrėžia (žr. Schleicher 1856: 34), aiškiai skiria tuos dėsnius, pagal kuriuos balsiai keičiasi žodžių daryboje ir kaityboje, nuo garsų sandūros dėsnių. Pirmieji kitimai sudarą sistemą, kuri lyginamojoje indoeuropiečių kalbotyroje vadinama balsių kaitos laipsniais. Anot A. Schleicherio, lietuvių kalbos balsiai kitę silpnėjimo (vocalschwächung) ir stiprėjimo (vocalsteigerung) būdu. Pastarojo skiriamos dvi pakopos, atitinkančios iš indų kalbų gramatikų žinomus guṇo ir vṛddhio reiškinius. Kaip ir lyginamosiose germanų kalbų gramatikose, jis skiria tris balsių klases, arba eiles, kurių pagrindiniai balsiai esą a, i, u. Šie balsiai ir jų atbalsiai, anot jo, sudarą balsių kaitos sistemą (žr. Schleicher 1856: 62). Pavyzdžiui, a-eilės vokalizmo žodžiai susidarę, iš vienos pusės, pakitus pagrindiniam balsiui a į o („steigerung“), iš kitos pusės, susilpnėjus („schwachung“) pagrindiniam balsiui, atsiradę variantai su e (arba pailgintu ė), i (pailgintu ī): virti, svyruoti, sverti, svėriau, svarstyti. Atskirai minima, kad kartais šioje eilėje gali atsirasti u (tampyti, tempti – įtumpas). Iš viso a-eilės žodžių pateikta daugiausia (per 80), iš kurių dar atskirti bredu : braid(y)ti tipo žodžiai, rodantys sumišimą su i-eile. i-eilės balsių kaitos nariai išdėstyti šia tvarka: i(y), e (=ie), ai (dygti, diegas, daiginti); u-eilės kaitą sudarą šie nariai: u(ū), u (=uo), au, kartais av, ov (krūva³, krauti, kroviau). A. Schleicheris daugiausia remiasi Ferdinando Nesselmannno ir Konstantino Sirvydo raštais. Vienoje kitoje vietoje pateikiama tarminių ar kitų indoeuropiečių kalbos žodžių. Pagrindinio balsio pozicija kartais parodoma ne visu žodžiu, o tik šaknimi. Taip leidžiama suprasti, kad praeityje tokio vokalizmo žodis turėjęs būti, pavyzdžiui, žodžio ėd-mi eilėje a vokalizmo pozicijoje nurodyta tik šaknis ad-, žodžio slėgti – šaknis slag-, žodžio rėkti – šaknis rak-, o stogas reprezentuojamas šaknimi stag-. A. Schleicherio pateiktas gana išsamus bendrašaknių žodžių sąrašas įvairiais atžvilgiais ypač vertingas šių dienų tyrėjams. Grupūodamas bendrašaknius žodžius, jis tik vienoje kitoje vietoje yra suklydęs, pavyzdžiui, su žodžiu mirti jis be reikalo gretina slavizmą morai „neštuvai laidotuvėse“, su dievas – slavizmą dyvas, gardus su gerti (žr. Sabaliauskas 1979: 68). A. Schleicheris priėjo prie išvados, kad lietuvių kalbos, kaip ir kitų kalbų, didelė balsių įvairovė nesanti pirmykštė: daugiau pirmykščių bruožų esą likę u-eilėje, kuri ir lietuvių kalboje esanti tik trinarė, i-eilės naujumą rodą tai, kad ji turinti išsiskyrusius ie ir ei, daugiausia nuo pirmykščio pavidalo nutolusi a-eilė (žr. Schleicher 1856: 62). Kaip minėta, A. Schleicheris yra aiškiai pabrėžęs, kad garsų dėsniai yra dvejopi. Pagal aukščiau aptartuosius dėsnius, pasak jo, garsai keičiasi žodžių daryboje ir kaityboje. Todėl šaknies vokalizmo varijavimas jo neišleistas iš akių ir 3 A. Schleicherio pavyzdžiuose žodžių krūva, šūvis, lūžti ir kitose ilgąjį balsį turinčiose šaknyse rašoma u. Jis yra rašęs ū tik esamojo laiko formose, turėjusiose infiksą n (grūvu, pražūvu, kliūvu). 4 kitame, žodžių darybos, skyriuje. Čia balsių kaitos išsamiai nebenagrinėjamos4, bet šalia vedinių pateiktos kitokio vokalizmo šaknys rodo, kad mokslininko pastebėta drauge su priesagomis daryboje dalyvaujanti balsių kaita. Tik nevisiškai aišku, kokiu principu remdamasis, A. Schleicheris pateiktų darinių sąraše nurodo išskirtų šaknų balsį, pvz.: žiema – Vžim⁵, Laima – Vlam, atlaida – Vlid, atviras – Vvar, senas – Vsan, kreivas – Vkriv, pilis – Vpal, kova – Vku. Atrodo, kad dažniausiai nurodomas pagrindinis atitinkamos balsių kaitos narys, kuris A. Schleicherui, kaip ir indų gramatikams, buvo silpnasis laipsnis. Pateikdamas tam tikro tipo darinių pavyzdžius, jis fragmentiškai, jau kaip iš garsų mokslo aiškų dalyką, kartais atskirai pamini balsių kaitas. Pavyzdžiui, užsimenama, kad vardažodžių su priesaga -a daryboje šaknies balsis dažnai stiprėja, o ne silpnėja: sargas, dagas, kvapas, takas, tvanas, maras, svaras ir t. t. (Schleicher 1856: 102) A. Schleicherio Gramatikoje6 pateikta išsami pirminių lietuvių kalbos veiksmažodžių klasifikacija taip pat pagrįsta ir šaknies (ar apskritai kamieno) raiškos skirtumais. Skirstymo į klases pagrindas – esamojo laiko ypatumai, pavyzdžiui, pailgėjęs arba pakitęs šaknies balsis (II klasė), nosinis priebalsis esamajame laike (I klasė) ir t. t. Veiksmažodis aprašomas kreipiant dėmesį į vokalizmo kitimo sistemą: nurodoma, kokią kitimo pakopą reprezentuoja atitinkamos klasės veiksmažodžiai (žr. Schleicher 1856: 234-254). Iš esmės A. Schleicherio veiksmažodžių klasifikacija remiamasi ir šių dienų gramatikose. §3. Tipologinė lietuvių kalbos žodžių šaknies struktūros klasifikacija, sukurta A. Schleicherio, be abejo, užėmė reikšmingą vietą indoeuropiečių kalbotyroje. Baltų kalbų gramatikų istorijoje šis klausimas moksliškai nagrinėtas apskritai pirmą kartą, todėl vėlesnių baltistų darbuose jau remiamasi Schleicherio teorija. 1876 m. išleistoje Fridricho Kuršaičio gramatikoje (Grammatik der litauischen Sprache) pateiktas balsių kaitos aprašas beveik nesiskiria nuo A. Schleicherio teorijos. Tik F. Kuršaitis balsių kaitas aptaria ne fonetikos (ten tik užsimenama apie sanskritui būdingus balsių kaitos laipsnius), o įvadiniame žodžių darybos skyriuje. Tuo tarsi išreiškiama nuostata balsių kaitą laikyti žodžių darybos dalimi. Kad F. Kuršaitis rėmėsi A. Schleicherio balsių kaitų nagrinėjimu, rodo tie patys pavyzdžiai, o kartais ir tiesioginės nuorodos į minėtą veikalą (plg. Kurschat 1876: 80–82). §4. 1884 m. išleista Augusto Leskieno studija Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen (žr. Leskien 1884). Kaip pats teigia įvade, jo balsių kaitos eilių aprašas neturėjo tikslo paremti arba paneigti tuo metu buvusių indogermanų kal- 4 Pats A. Schleicheris yra pabrėžęs, kad darybos skyriuje tai pateikta ne išsamiai, o „kas po ranka papuolė“ (Schleicher 1856: 102). 5 Šitokiu matematikos simboliu A. Schleicheris darinių apraše žymėjo šaknį. 6 Lietuvių kalbos veiksmažodžių klasifikacija jau buvo pateikta ankstesniame, 1853m. išspausdintame, A. Schleicherio darbe Lituanica. Tačiau Gramatikoje ji išsamesnė. 5 by vokalizmo teorijų. Anot A. Leskieno, jis atsiradęs kaip pagalbinė priemonė nagrinėti slavų kalbų vokalizmą. A. Leskienas nurodo, kad pavyzdžiai rinkti iš F. Nesselmano žodyno, bet vėliau jie papildyti paties surinkta medžiaga ne tik iš lietuvių, bet ir iš latvių kalbos. Kitaip negu ankstesni tyrėjai, A. Leskienas skiria penkias balsių kaitos eiles: I. i y(ī) ē ei(ej) ej ai(aj) II. u ū ū au ov III. a) i y (=ī) e ē ą o (=ā) b) e ē ą o (=ā) IV. ė a o (=ā) V. a o (=ā) (žr. Leskien 1884: 268–269). Tradicinis trijų balsių kaitos eilių skyrimas nebuvo atsitiktinis. Tai abstrahuota dėsnio balsių kaitaliojimosi giminiškuose žodžiuose schema. A. Leskieno pateiktoji sistema nėra tobulesnė – ji tik labiau pagrįsta realizacija. Iš esmės III, IV ir V eilės atitinka A. Schleicherio sistemos a-eilę. Jos atskirtos, remiantis tuo, kad nevienodai atitinkamo tipo šaknyse realizuotos alternavimo galimybės. Pavyzdžiui, ketvirtą ir penktą eiles reprezentuoja iš esmės to paties vokalizmo žodžiai, tik penktos eilės kaitos iliustruojamos šaknimis, neturinčiomis varianto su ė (ariu: orė, blaškai: bloškiau, privalau: prievolė). Trečioji eilė, pagal A. Leskieną, nevienalytė: jis atskiria III a (bildu: beldžiu: baldas) ir III b eiles (degu: nuodegulis: dagas: ato-dogei), nors pats įvadė teigia, kad šios eilės labai susijusios ir gali būti jungiamos į vieną (žr. Leskien 1884: 268). Toks eilių suskaidymas gal tik informatyvesnis: iš jo geriau galima spręsti apie kaitų tipų produktyvumą. Apskritai pastebimas aiškus A. Leskieno noras surasti kuo daugiau kiekvienos šaknies alternantų, t. y. parodyti kiekvienos šaknies visus balsių kaitos laipsnius. Labai dažnai, jeigu nerasta lietuviško žodžio, kaita iliustruojama latvių kalbos žodžiais (kartais vien tik jais), pavyzdžiui, ie: ai, i: ī vokalizmas iliustruojamas la. kniebju: knaipīt, miju: miju (žr. Leskien 1884: 138). Toks pavyzdžių parinkimas kartais šiek tiek iškreipia tikrą balsių kaitų funkcionavimo lietuvių kalboje vaizdą. Kai kurių žodžių, laikomų bendrašakniais, semantinis ryšys sinchroniškai kažin ar begalėjo būti įžiūrimas (pvz.: diržti: diržas: daržas (p. 324); galas: gelti (p. 325); tiltas: patalas: toli (p. 349), todėl A. Leskieno tyrimą tiksliau būtų laikyti diachroniniu7. Antroje veikalo dalyje parodomas kaitų paplitimas įvairiuose lietuvių kalbos posistemiuose. Ją taip pat iš esmės sudaro labai smulkiai suklasifikuotų pavyzdžių su trumpais komentarais rodyklės. 7 A. Leskienas paskelbė nemažą naujų teisingų etimologinių gretinimų (žr. Sabaliauskas 1979: 74), tačiau dėl semantikos nepaisymo (dar plg. la. didels – la. didit („daina“) jo šaknies identifikavimo supratimas nelaikytinas sinchroniniu. 6 A. Leskieno Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen daugelį metų buvo vienintelis darbas, ištisai skirtas atskiram lietuvių istorinės gramatikos klausimui – balsių kaitoms, ir visiems tyrėjams buvo labai reikšmingas gal ne tiek dėl darbo teorinių pagrindų, kiek dėl gausios iliustracinės medžiagos. §5. A. Schleicherio ir F. Kuršaičio gramatikos neabejotinai padėjo teorinius pagrindus mokymo tikslu parašytiems Antano Baranausko ir Kazimiero Jauniaus darbams. A. Baranausko paskaitos, skaitytos kunigų seminarijoje, buvo be jo paties žinios išleistos Kalbomokslio lietuviškos kalbos antrašte. Kalbomokslio antroje dalyje, pavadintoje „Žodžugis“, yra skyrelis apie balsių „persivertimus“. A. Baranauskas skiria tris „dugninius“ balsius a, i, u, iš kurių, jo žodžiais tariant, yra „kiti visi ištekėję“. A. Baranausko aiškinama: „dugninis a silpdamas tampa e, o dar labjaus silpdamas, tampa i, o stiebiasi⁸ i a, o“ (atitinkamai aiškinami ir kiti „persivertimai“) (žr. Baranauskas 1896: 9). Apibendrindamas kaitų dėsningumą, jis taip pat pateikia 3 balsių eiles. „Nuo trijų dugninių balsių išeina trys eilės balsių, dvibalsių ir nosbalsių: 1ja eilė a e, i, y, ė, ā, o — — — ia, io ę, į, — ą, ią 2ja eilė i i, y, ė, ei, ai i, — — — — — — iai 3ja eilė u u, ū, au, av, ov iu, iū, iau ų, ių“ (žr. Baranauskas 1896: 10–11). A. Baranausko aiškinime labai jaučiama A. Schleicherio įtaka: perimtas ne tik kaitos eilių modelis, bet ir aiškinimo būdas. Pateikdamas eiles iliustruojančius pavyzdžius, A. Baranauskas kartoja kai kurias netikslias A. Schleicherio šaknų sąsajas, pavyzdžiui, slavizmas morai pateikiamas kartu su šaknies mirti žodžiais. Kitame A. Baranausko darbe Zamietki o litovskom jazyke i slovare (Baranovskij 1898) balsių kaita aiškinama daug plačiau. Jis kalba apie dvejopus, t. y. etimologinius ir fonetinius procesus, vykstančius žodžių sudedamosiose dalyse. Fonetiniais procesais vadina tarmių fonetikos skirtybes, o etimologiniais procesais – žodžių daryboje ir kaityboje atsirandančius skirtumus. Kaip A. Baranauskas pats nurodo, jis iš esmės pateikia A. Schleicherio teoriją. Terminai taip pat rodo sekimą A. Schleicheriu: vartojami vokiškų terminų rusiški 8 Cituojant čia nesilaikoma A. Baranausko Kalbomokslio (kaip ir toliau – K. Jauniaus gramatikos) rašybos, pavyzdžiui, Kalbomokslyje rašyta stėbjasi. 7 pakaitalai: oslabenie, količestvennoe uveličenie, podjom (žr. Baranovskij 1898: 10 ir kt.). Galūnių raiškos skirtumus A. Baranauskas taip pat aprašo remdamasis trijų balsių eilių modeliu. Bet aptardamas galūnių raišką, jis ne visada pritaria A. Schleicheriu. Remdamasis savo (anykštėnų) šnekta, jis skyrė trijų ilgumų balsius ir kritikavo to nedariusią A. Schleicherį (žr. Baranovskij 1898: 18). §6. A. Baranausko skaitomo lietuvių kalbos kurso, kaip žinoma, klausė ir K. Jaunius, seminarijoje mokesis 1871-1875 metais. Vėliau, paskutiniajame amžiaus dešimtmetyje, beveik tuo pačiu laiku kaip ir A. Baranausko darbai, pasaulio šviesą išvydo paties K. Jauniaus Lietuviškas kalbomokslis (1897). Tai buvo hektografuotas darbas, kuris, iš esmės nepakeistas, K. Būgos parengtas 1911 m. išėjo kaip Lietuvių kalbos gramatika. Be abejonės, K. Jauniaus remtasi ne tik A. Baranausko paskaitomis, bet ir išleistomis gramatikomis. Jo ir paties tarmių skyriuje aiškiai pasakyta, kad užlaikąs A. Schleicherio ir F. Kuršaičio „gerus daiktus“, bet neprimąs jų „apsirikimų ir jeibių“ (žr. Jaunius 1911: 27). Kaip vieną iš A. Schleicherio „jeibių“ K. Jaunius yra nurodęs „pusiau ilgą“ tvirtagrindžių ir tvirtagalių balsių skyrimą. Tuo tarpu apie F. Kuršaitį šiuo atžvilgiu atsiliepęs teigiamai: „Kuršaitis, tikras lietuvis, geriaus parmanė lietuvišką priegaidę ir lietuvišką tarsnių būdą, todėl jo raštuose nėra luošų žodžių“. Bet F. Kuršaitį K. Jaunius yra peikęs už tai, kad šis sumaišęs uo su o, ie su ė (žr. Jaunius 1911: 27, 28). Tarsnymokslio10 skyrelyje „Balsių laipsniavimas“ K. Jaunius aprašo balsių „parsimainimą žodžių kilmėje“. Pagrindiniais eilių nariais laikomi a, ie ir au. Pastarieji, matyt, K. Jauniui atrodę informatyvesni už i ir u, kuriais buvo įprasta žymėti antrą ir trečią eiles (i ir u gali pasitaikyti ir a vokalizmo šaknyse). Štai vienas iš K. Jauniaus balsių laipsniavimo „įstatymų“: „Jei koksai žodis turi balsę a savo šaknyje, kiti jo giminaičiai gali turėti e, ē, i, y, o, u, uo, ū, bet neturės nei ie, nei au“ (Jaunius 1911: 38). Jis teigia, kad „kuotankiausiai iš visos eilės tegaliime atrasti du – tris sąnarius, todėl naudingas daiktas labiausiai a – eilę išskaidyti į keturias paeilės“ (Jaunius 1911: 39). (Gali būti, kad tokiam skaidymui turėjęs įtakos A. Leskieno balsių kaitos aprašas, nors nuorodų į A. Leskieno studiją ir nėra11.) a eilė jo suskirstyta į „pa-eiles“ a, ē, o, uo. Tarp tas „pa-eiles“, ypač uo, iliustruojančių pavyzdžių yra žodžių, kurių šaknis vargu ar tinka laikyti a vokalizmo šaknimis, pavyzdžiui: duoti, pulti, puoliau, gulėti, guolis, taip pat ir juosti, juosta. Jos veikiau reprezentuoja u, tai yra Jauniaus modelio au eilę, o ne a eilę. 9 Apie tai savo darbe yra užsiminęs ir A. Baranauskas (žr. Baranovskij 1898: 9). 10 Anot kalbotyros terminų tyrėjo Antano Balašaičio, K. Jaunius pirmas fonetikos dalykus pavadino tikruoju vardu „tarsnymoksliu“, tai yra tarsnių mokslu, nors savo veiklos pradžioje garsą K. Jaunius yra vadinęs ir kitaip – gaisiniu (žr. Balašaitis 1961: 184, 186). 11 Kad K. Jaunius buvo įstūdavęs A. Leskieno darbus, rodo pastabos ir literatūros nuorodos kituose jo darbuose (žr. Drotvinas, Grinaveckis 1970: 99, 138 ir kt.). 8 Galima paabejoti ir dar dėl vieno kito kalbamojo vokalizmo paeilės įrodančių žodžių, pavyzdžiui, paeile o, be kitų, iliustruojama žodžiais bažmas „daugybė, aibė“, buožė, bužulas „bumbulas“, „didelis mazgas“, kurie siejami su bokštas. Tokia sąsaja abejotina (plg. lenkų baszta). Ne visus žodžius, K. Jauniaus pateiktus kaip tam tikros eilės vokalizmo pavyzdžius, galima susieti net etimologiškai. Tos pačios šaknies (a eilės vokalizmo) žodžiais jo laikyti rimstu, rymai, remiu, rèmiau, ramus, ramentas, romus, romyti ir rūmai. Matyt, remdamasis tuo, kad rusų kalbos žodis pokoi („ramybė, rimtis“ dar yra turėjęs ir reikšmę „kambarys“, jis siūlo reikšmės atžvilgiu lyginti rūmus12 (lot. palacium) su rusiškais pokoi, počit „numirti, užmigti“. Tai viena iš nepagrįstų K. Jauniaus etimologinių sąsajų. Vertindami tokias sąsajas, kalbininkai istorikai yra teigę, kad K. Jaunius, kaip savamokslis kalbininkas, kartais klaidžiojo lyginamosios kalbotyros šunkeliais, o to klaidžiojimo pagrindą sudarė stengimasis semantiškai giminingas, bet skirtingas savo vokalizmu, kartais ir konsonantizmu žodžio lytis išvesti iš vienos pamatinės lyties, paaiškinant jas tam tikrais savo paties sugalvotais garsų raidos dėsniais (žr. Zinkevičius, Kabelka 1958: 23). K. Jaunius kalbama ir apie „pareigą iš vienos balsių ailės į kitą“, tai yra apie eilių sumišimą. Šį reiškinį jis lygina su žodžių linksniavimo („lankstymo“) sumišimu ir vadina „žodžių drauginimu“. Jo teigimu, „pagal žmogaus proto įstatymų, dvi aili suminšta, jei vienoje atsiranda keletas tokių pat sąnarių, kaip ir antroje“ (Jaunius 1911: 39). Pasak K. Jauniaus, žmonės drauginimo keliu gali pervesti žodžių šaknis iš vienos eilės į kitą, ir taip gimstas tokios šaknies žodis, kurio pavidalas „nemaž nepritinkąs“ prie kitų tos šaknies žodžių (žr. Jaunius 1911: 40). K. Jaunius neskyrė kokio nors ypatingo dėmesio žodžių darybai, todėl sunku pasakyti, kaip jis vertino balsių kaitos vaidmenį daryboje. Tačiau nemažai užuominų apie kaitas dar galima rasti „Veiksmažodžių lankstymo“ (t. y. kaitymo) dalyje. Lygindamas kamienų balsius, jų skyrybes įvardija terminais, įprastais balsių kaitos aprašuose: „aukštesnio laipsnio balsė“, „silpnesnė balsė“, „stambesnė balsė“. §7. Palyginus K. Jauniaus balsių kaitos aprašą su kitų tyrėjų darbais, matyti, kad K. Jaunius iš esmės laikosi A. Schleicherio balsių kaitos teorijos, bet dėsniai formuluojami savitai. Pateiktas sudėtingesnis balsių kaitų sistemos modelis (eilių išskaidymas į paeiles) gali būti jo paties svarstymų rezultatas, bet tam galėję turėti įtakos ir A. Leskieno darbai. Kita vertus, galima ir neieškoti, kuo K. Jauniaus balsių kaitos aprašas skiriasi nuo ankstesnių, kuo jis papildė ar pataisė savo pirmtakus. Galima paminėti visai ką kita – ką pabrėžia K. Jauniaus paskaitų klausęs Juozas Tumas-Vaižgan- 12 Etimologai teigia, kad žodį rūmas reikėtų sieti su lot. rūs, rūris „kaimas, dvaras“ (žr. Sabaliauskas 1990: 265). 9 tas: kai juos Jaunius vedęs per kokius nors „kaitaliavimus, laipsniavimus, nykimus ar keitimos“, jiems daręsi aišku, kaip atskiri žmonės, pamilę kokį dalyką, gali juo pajudinti pusę pasaulio (žr. Tumas 1916: 3). LITERATŪRA Balašaitis A. 1961: Lietuvių kalbos fonetikos terminai. – LTSR MA darbai, serija A. 1, 183–206. Baranauskas A. 1896: Kalbomokslis lietuviškos kalbos, išdūtas per LL, Tilžė. Baranovskij A. 1898: Барановский А. Заметки о литовском языке и словаре, Санктпетербург. Drotvinas V., Grinaveckis V. 1970: Kalbininkas Kazimieras Jaunius, Vilnius. Jaunius K. 1911: Lietuvių kalbos gramatika, Peterburgas. Kleinas D. 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, ats red. J. Kruopas, Vilnius. Kurschat F. 1876: Grammatik der litauischen Sprache, Halle. Leskien A. 1884: Der Ablaut der Wurzelsilben im Litauischen, Leipzig. Sabaliauskas A. 1979: Lietuvių kalbos tyrinėjimo istorija, iki 1940 m., Vilnius. Sabaliauskas A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius. Schleicher A. 1856: Lituaische Grammatik, Prag. Tumas J. 1916: [K. Jauniaus lietuvių kalbos gramatikos rec.] – Lietuvių balsas 69(98), 3. Zinkevičius Z., Kabelka J. 1958: Kazimieras Būga. – Rinktiniai raštai 1. Vilnius, 13–100. THE DESCRIPTION OF VOWEL ALTERNATIONS FROM AUGUST SCHLEICHER TO KAZIMIERAS JAUNIUS Summary August Schleicher occupies an exceptional place in the history of the investigation of Lithuanian vowel alternations. The authors of subsequent grammars of Lithuanian who dealt with vowel alternations could be said to be his followers. Kazimieras Jaunius, for example, basically adhered to Schleicher’s theory though he formulated the rules of vowel alternation in an original way. Jaunius presented a complex model of the system of vowel alternations, with the series of alternating vowels further divided into subseries. This system could have been devised on the basis of some considerations of his own. On the other hand, it could also have been influenced by A. Leskien’s works, which were undoubtedly known to Jaunius. Gražina AKELAITIENĖ Vilniaus pedagoginis universitetas Ševčenkos g. 31 LT-2009 Vilnius, Lietuva El. paštas [email protected] Gauta 2000 02 07 10