Lithuanian “būti” with the infinitive as a modal expression and its Latvian counterparts

ASTA LINGUISTICA LITHUANICA ХІУ (2001), 71-87 Lietuvių kalbos būti su infinityvu kaip modaline išraiška ir jos latvių kalbos atitikmenys AXEL HOLVOET Lietuvių kalbos institutas, Vilnius Baltijos kalbose būti + infinityvas dabar vartojamas kaip modalinė konstrukcija, išreiškianti būtinybę. Jis išsivystė iš egzistencinės konstrukcijos su būti, išplėstos tikslo infliktu (namas yra statyti ‘there is a house to be built’ — ‘a house can/should be built’). Ši konstrukcija, iš pradžių neaiški tarp galimybės ir būtinybės, vėliau specializavosi būtinybės prasme. Pradinis daiktavardis su buti buvo peranalizuotas kaip daiktavardis ir pakeistas į kaltinamąjį. Nors būtinybę išreiškiantis tipas yra produktyvus ir lietuvių, ir latvių kalbose, tik lietuvių kalba išsaugojo originalią konstrukciją su vardininku kaip galimybės išraiška (man namai matyti). Literatūroje kartais cituojami latvių kalbos šios konstrukcijos atitikmenys, tačiau jie atstovauja kitokiam sintaksiniam tipui, kuris yra latvių kalbos naujovė: jam būdingas veiksnio/modalinio veiksnio daiktavardis vietoj pradinio daiktavardžio ir kitoks neigimo statusas: zirgam vezumu nepavilkt —zirgs vezumu ne pavilkt. 1. Būti + begalinė konstrukcija literatūroje Baltų būti ir slavų byti vartojimas su begalinės formos priesaga kaip galimybės ar būtinybės išraiška yra gerai žinomas. Gramatikose, taip pat istorinės ir sinchroninės sintaksės monografijose ji kartais nurodoma taip, kaip tai daroma čia (1.е., kaip konstrukcija, apimanti veiksmažodį Бе”), pvz., Miklosich (1926: 859) rašo: „das subjectlose verbum substantivum bezeichnet in Verbindung mit einem Infinitiv die Nothwendigkeit oder Moglichkeit und negativ die physische oder moralische Unmėglichkeit einer Handlung“. Panašią ataskaitą galima rasti Brugmann (1916: 923-926). Kitais atvejais dėl to, kad dabartiniame laike (ests, yra, ir ir kt.) nėra atvirai išreikšto veiksmažodžio іп, autoriai, nagrinėjantys aptariamą tipą, jį vadina predikatyvinio neapibrėžtumo pavyzdžiu (latvių kalba, plg. Endzelin 1951: 991; lietuvių kalba, plg. Ulvydas, red., 1976: 323). Kai kuriuose (daugiausia rusiškuose) darbuose neatsižvelgiama į pagrindinį konstrukcijų su veiksmažodžio „būti“ atviromis formomis ir be jų struktūrinį tapatumą, bet abi jos apibūdinamos kaip „nepriklausomo infinity“ pavyzdžiai (plg. Borkovskij, ed., 1978: 278-283). Toks požiūris, matyt, grindžiamas prielaida, kad veiksmažodžio byti praeities ir ateities laikų formos, vartojamos su begalinės formos daiktavardžiu, yra ne savarankiški veiksmažodžio atvejai, o tik laiko žymenys. 72 | AXEL HOLVOET Jeigu lietuvių kalboje yra dviejų žodžių junginiai, turintys tą pačią konstrukciją, bet be atvirai išreikšto esamojo laiko formos ‘būti’, yra ir panaši konstrukcija su atvira esamojo laiko forma (pavyzdžiui, lietuvių kalboje Man buvo eiti kartu su Man važiuoti), tuomet aišku, kad pirmajame turi būti nulinis žodžio ‘būti’ 3-iojo asmens formos ‘būti’ realizavimas (šis nulinis realizavimas yra gerai žinomas abiejose gyvosiose baltų kalbose, taip pat ir keliose slavų kalbose) ir kad mes kalbame apie vienos vienintelės konstrukcijos, o ne dviejų skirtingų konstrukcijų variacijas. Tačiau ne visos laiko formos vartojamos vienodai reguliariai (pavyzdžiui, konstrukcija gali būti praktiškai apribota dabartiniu laiku, t. y. įvairovė be atviros formos „būti“); Be to, gali atsirasti papildomų funkcinių skirtumų, kurie gali užgožti esminį tapatumą tarp tų konstrukcijų, kuriose yra tam tikra veiksmažodžio „būti“ forma, ir tų, kurios daro пог. Kalbant apie lietuvių kalbą, tiek Palionis (1972), tiek Ambrazas (1995) daro išvadą, kad nėra priežasties atskirti šiuos du tipus. Kitaip tariant, man važiuoti struktūriškai reikėtų interpretuoti kaip man (уға) važiuoti (senosios rusų kalbos atžvilgiu tai pabrėžė jau Potebnja 1958: 394). Dar viena priežastis, kodėl čia aptariamos rūšies veislės kartais išskiriamos kaip nepriklausomos konstrukcijos, yra ta, kad objektai būna skirtingose linksnių formose. Į Lietuvių (labai retai latvių) ir kai kuriuose slavų tarmėse vardinis daiktavardis randamas šalia kaltinamojo daiktavardžio su begalinės formos priesaga: man namai statyti šalia man namus statyti ‘1 turi statyti namą/turėtų statyti namą’ (šiems modeliams atvaizduoti naudojami pavyzdžiai cituojami pagal Ambraza 1995). Jeigu vardininką interpretuojame kaip veiksnį, o kaltinamąjį – kaip objektą (tai tam tikra prasme yra teisinga, tačiau reiškia, kad skirtingų kalbos raidos etapų reiškinius reikia sudėti į tą patį lygmenį, nes čia kalbama apie pradinio subjekto kaip objekto peranalizavimą, žr. žemiau), tuomet neįmanoma panašiai apskaityti abiejų tipų. Tai paskatino Fraenkel (1928: 118-119) teigti, kad Kaір bua iam ataiti neapibrėžtumas ataiti yra būti veiksnys, o iumus bus rustus sudas pas Diewa kelti neapibrėžtumas išreiškia predikatą, kurio veiksnys yra sudas (Fraenkel 1928: 14; abu pavyzdžiai iš Wolfenbiittel Postil, be tikslios vietos). Neapibrėžtumo kaip būti veiksnio interpretacija (Fraenkel siūloma kaip bua iam ataiti) negali būti tikslus seniausių čia nagrinėjamų konstrukcijų etapo apibūdinimas, nes baltų ir slavų neapibrėžtumas iš pradžių buvo veiksmažodžio daiktavardžio daiktinė forma -ti ir todėl jo pradinė apimtis buvo apribota tuo, kas dabar apibūdinama kaip tikslo neapibrėžtumas. Rekonstruojant senuosius baltų kalbų infinityvo konstrukcijų etapus, visada reikėtų atsižvelgti į tai, kad infinityvas, kaip veiksmažodžio forma, atsirado palyginti neseniai ir kad jis iš pradžių galėjo atlikti daugybę sintaksinių funkcijų dėl savo morfologinės prigimties, t. y. kaip veiksmažodžio daiktavardžio daiktinė forma. Ten, kur infinityvas veikia kaip veiksnys, t. y. užima vardinio veiksnio vietą (pvz., Turéti daug dėdžių |...) nemaža garbės ir malonumo „turėti daug dėdžių... yra nemaža garbė ir malonumas“ —Vaižgantas, cituojamas Ulvydas, red., 1976: 292), tokia padėtis yra palyginti naujas reiškinys. Ambrazas (1995) distinguishes, within the syntactic type under consideration here, two subtypes: (man) yra /2 /buvo /bus namai matyti and (тап) уға /2/buvo /bus namai 2 As an instance, one could cite the functional differentiation between constructions with a zero form of the verb ‘be’ (present tense forms) and those with the future būs in Latvian (у. infra). LITHUANIAN būti WITH THE INFINITIVE | 73 statyti. Atsižvelgdamas į baltų kalbų neapibrėžtumo kilmę, jis analizuoja konstrukciją (man) yra | O | buvo | bus namai matyti kaip išplėstinę konstrukcijos su daiktavardžiu veiksmažodžiu ir vardininku veiksniu variantą. Vėliau vardinis subjektas buvo iš naujo išanalizuotas ir pradėjo veikti kaip infinity objektas. Tai yra vienas iš baltų kalbų infinityvinių konstrukcijų būdingo vardinio daiktavardžio šaltinių. Vardinio objekto pakeitimas kaltinamuoju objektu sukėlė naujesnę (man) formą yra /O /buvo /bus namus statyti. Be minėtų modelių su tranzityviais veiksmažodžiais, Ambrazas aptaria ir modelį su netransitiviais veiksmažodžiais: (man) yra | C / buvo /bus eiti. Šis modelis neabejotinai yra nesenesnės kilmės ir jis turėjo būti sukurtas remiantis tranzityviuoju modeliu po to, kai buvo atlikta pakartotinė analizė. Ambrazo paaiškinimas apie šį procesą kaip apie reanalizės atvejį (iš esmės atspindintį Brugmanno 1916: 925) yra gana įtikinamas, nors buvo pasiūlyta ir alternatyvių paaiškinimų: Timberlake (1974) paaiškina nominatyvinį objektą kaip erdvinę konvergenciją, jungiančią suomių, baltų ir šiaurės rusų kalbas. Kaip pažymėjo Ambrazas, šie du paaiškinimai nebūtinai prieštarauja vienas kitam. Bet kuriuo atveju Ambrazo rekonstrukcija yra patikimiausias šios būtinybės išraiškos paaiškinimas, nes konstrukcija, kurioje veiksmažodis „būti“ yra sujungtas su tikslo begalinės formos veiksmažodžiu ar kita lygiaverte konstrukcija, išreiškiančia tikslą, yra įprasta galimybės ir (arba) būtinybės išraiškos priemonė, pvz. Anglų kalba what is to be done, vokiečių kalba die Frage ist nicht zu losen ir kt.). Galime daryti prielaidą, kad tokios konstrukcijos kyla kaip egzistencinės konstrukcijos, o vėliau yra peranalizuojamos kaip modalinės, t. y. pirminis modelis yra yra namai statyti /matyti, kas reikštų kažką panašaus į „yra namas, kurį reikia pamatyti / pastatyti“. Kitaip tariant, namai iš pradžių buvo egzistencinės konstrukcijos objektas. Todėl Timberlake hipotezė reikalinga ne tiek tam, kad būtų paaiškinta vardinio veiksmažodžio vartojimo kilmė, kiek tam, kad būtų paaiškinta vardinio veiksmažodžio išsaugojimas po to, kai konstrukcija buvo iš naujo išanalizuota kaip modalinė išraiška, t. y. jo išsaugojimas etape, kai vardinis subjektas tapo vardiniu objektu. Ir būtent tokį vaidmenį Ambrazas (1997: 99) priskiria fenų substratui/adstratumui. 2. THE PROBLEM OF būti AS A MODAL VERB Jeigu namai yra statyti vardinio daiktavardžio statuso pasikeitimas (t. y. jo peranalizavimas kaip vardinio daiktavardžio objekto ir galiausiai jo pakeitimas kaltinamuoju daiktavardžiu) yra akivaizdus, tai veiksmažodžio „būti“ statuso pasikeitimui iki šiol literatūroje nebuvo skirta pakankamai dėmesio. Iš pradžių tai buvo daiktavardis veiksmažodis, išreiškiantis egzistencinį predikatą. Prieš peranalizuojant vardinio veiksnio kaip objekto reikšmę, turėjo būti tam tikras laikotarpis, kai buvo išlaikyta pradinė sakinio sintaksinė struktūra, tačiau jau buvo įvykęs semantinės struktūros pokytis, kai visa konstrukcija įgijo galimybės ar būtinybės išraiškos prasmę. Panašią situaciją galima pastebėti ir kitų konstrukcijų, kurios sukūrė ar vysto modalinę reikšmę, atveju. Taigi, pavyzdžiui, modalinė reikšmė (būties nebuvimo reikšmė) išsivystė baltų ir slavų kalbų konstrukcijose, kuriose prie egzistencinės konstrukcijos netiesioginio subjekto pridedamas santykinis sakinys infinityve. Lietuvių kalba néra ko skaityti, latvių nav ko lasit reiškia „nėra ko skaityti- “, bet taip pat ir „nėra prasmės skaityti (nieko ar tam tikro teksto)“. 74 | AXEL HOLVOET Pastarasis skaitymas veda prie šios konstrukcijos naudojimo kaip modalinės funkcijos, kai santykinis įvardis praranda savo gramatinę reikšmę kaip begalinės eilutės skaityti, lasīt objektas ir begalinė eilutė gali įgyti savo objektą: Nėra ko skaityti tokių knygų, Nav ko lasit tūdas grāmatas*. Objekto (atskirai nuo santykinio įvardžio) įvedimas su begalinės formos veiksmažodžiu yra aktualizacijos pavyzdys po modalinės konstrukcijos peranalizavimo. Tais atvejais, kai neįvedamas joks naujas objektas, nors bevardis būdvardis yra tranzityvus (iš dalies dėl elipsės, pvz., néra ko skaityti „nėra ko skaityti“ arba „nėra prasmės skaityti [ją], t. y. knygą, kurią ką tik paminėjai“), dabar sintaksiškai yra dviprasmiška, bet akivaizdu, kad prieš sintaksinius pokyčius turėjo būti tarpinis etapas, kuriame įvyko tik prasmės pasikeitimas. Panašią situaciją galima atkurti žodžiui namai statyti: „yra namas, kurį reikia statyti“, „namas turi būti pastatytas“. Ši nauja modalinė reikšmė savo ruožtu paskatino sintaksinę peranalizę taip, kad yra pradėjo funkcionuoti kaip modalinės reikšmės išraiška, t. y. kaip modalinio predikato, kurio argumentas buvo įterptinė struktūra [namai statyti], atstovas; Tai, savo ruožtu, paskatino namų, kaip nominatyvaus objekto, peržiūrą ir galiausiai jo pakeitimą į kaltinamąjį. Šis procesas yra lygiai toks pat, kaip ir veiksmažodžio turėti. Galime manyti, kad konstrukcijoje turiu duonos valgyti iš pradžių taip pat buvo tikslo daiktinis daiktavardis: „I have some bread to eat“ — „I have to eat bread“. Tiesą sakant, pradinė reikšmė (priimant segmentaciją [[turin duonos] valgyti]) vis dar egzistuoja kartu su nauja ([turiu [duonos valgyti]]). Šiais laikais modalinio veiksmažodžio reikšmė („turi, privalo, turėtų“) furėti priskiriama kaip atskira reikšmė šalia pagrindinės savininkinės reikšmės, o atsižvelgiant į pagrindinį semantinį „habeo“ ir „mihi est“ (kuriuos reikėtų apibūdinti kaip sintaksinius konversus, kaip pabrėžia Benveniste 1966) panašumą, panašią modalinę reikšmę turėtų būti įmanoma priskirti ir žodžiui „būti“. Būti kaip modalinio veiksmažodžio interpretacija, žinoma, reikalauja tolesnio paaiškinimo. Veiksmažodis turėti atitinka mūsų supratimą apie modalinius veiksmažodžius, nes jis pasižymi tam tikrais bruožais, būdingais tam, kas apibūdinama kaip generatyvinės gramatikos Aux komponentas, t. y. jis tarsi stovi atskirai nuo sakinio sintaksinės struktūros ir jai neturi įtakos. Šia prasme jis panašus į laiko ir nuotaikos žymeklį, ir iš tikrųjų laiko ir nuotaikos dažnai išreiškiamos ir pagalbiniais žodžiais. Taigi, čia galime kalbėti apie modalinį pagalbinį žodį. Akivaizdu, kad būti atvejis yra kitoks, nes atrodo, kad jis turi įtakos sintaksės struktūrai. Tačiau reikalavimai ir konvencijos, susijusios su generatyviu aprašymo būdu, čia nėra aktualūs. Modaliniai veiksmažodžiai paprastai reiškia modalinį predikatą su vienu teiginio argumentu, kurio sintaksinė išraiška yra įterptas sakinys. Čia aš padarysiu prielaidą, kad toks predikatas gali turėti įtakos eilučių formų priskyrimui. Reikėtų pažymėti, kad tokia prielaida yra būtina, jei norime atsižvelgti į latvių debityvų sintaksines savybes: tai yra forma, kurios funkcija yra grynai modalinė, t. Y. Ji išreiškia modalinį predikatą. Tačiau tai keičia atvejų formų priskyrimą. Modalinių predikatų sistema (atskirai nuo sakinio modalumo) yra pagrįsta būtinybės ir galimybės pagrindinėmis reikšmėmis. Modaliniai veiksmažodžiai paprastai specializuojasi 3 Pvz., rusų kalba нечего читать такие книги, kur neigiamasis daiktavardis нет susijungė su santykiniu įvardžiu į tai, kas dabar laikoma, šiame konkrečiame vartojime, predikatyviniu išraiška, turinčiu reikšmę „nėra prasmės (kažką daryti)“. LITHUANIAN būti SU BENDRUOJAMUOJU | 75 būtinybės arba galimybės terminai. Šios dvi modalinės reikšmės, žinoma, yra tarpusavyje susijusios keliais būdais per neigimo veiksmą. Visų pirma, šie lygiavertiškumai yra to be 0-р’ = ‘0р (jis būtinas, kad ne-p’ = ‘neįmanoma, kad р’) 0-р’ = р (‘nebūtina, kad ne-p’ = ‘įmanoma, kad р’) Nors kalbose yra įvairių formalaus pobūdžio apribojimų, susijusių su neigimo įvedimu modalinių veiksmažodžių konstrukcijose, iš principo yra galimybė pridėti neigiamąjį veiksmažodį arba prie modalinio veiksmažodžio (IŠORINIS NEIGIMAS- ), arba prie bevardės nuosakos (VIDURINIS NEIGIMAS- ), kaip parodo lietuvių kalbos pavyzdžiai: jis negali ateiti _(*—Op') ‘jis negali ateiti /neįmanoma, kad jis ateitų’ jis gali neateiti ('9—p') ‘jis gali neateiti /neįmanoma, kad jis ateitų’ jis negali neateiti (*—9—p')*it is impossible for him not to come /it is impossible that he will not come’ Tačiau su būtinybės išraiškomis neigimas dažnai gali būti internalizuotas, t. y. jis gali būti formaliai prijungtas prie modalinio veiksmažodžio, tačiau semantiškai interpretuojamas kaip priklausantis bevardės nuosakos formai, pvz., jis neturi ateiti iss—Op', t. y., ‘jam nebūtina ateiti’, bet jis taip pat gali reikšti ‘U-p’, t. y., jam būtina neateiti’, *jis neturėtų ateiti. Be čia trumpai apibūdintų modalinių veiksmažodžių, galime atkreipti dėmesį į keletą alternatyvių būtinybės ir galimybės išraiškos būdų. Pavyzdžiui, lotynų kalboje būtinybės reikšmė dažnai yra išreiškiama konstrukcijos su predikatyviniu gerundiu pagalba: Karthago delenda est – „Kartagina turi būti sunaikinta“. Struktūrinis ir funkcinis lotynų kalbos konstrukcijos su predikatyviniu gerundivu atitikmuo yra latvių kalbos konstrukcija su esamojo laiko dalyku: Siens ir plaujams „šieną reikia pjauti“. Latvių kalbos konstrukcija įdomi tuo, kad ji gali pasitarnauti kaip tarp būtinybės ir galimybės neaiškios išraiškos pavyzdys. Dalyvinis daiktavardis arba, tiksliau (nes šios formos grynai dalyvinis vartojimas pastebimas retai), veiksmažodinis būdvardis su -ms žymi bendrą dalyko polinkį atlikti tam tikrą veiksmą, tačiau tikslus šio polinkio aiškinimas galimybės („kuris gali būti pjaunamas“) arba būtinybės („kuris turi būti pjaunamas“) prasme priklauso nuo konteksto. Šis neapibrėžtumas išlieka tais atvejais, kai veiksmažodis būdvardis vartojamas kopulacijos konstrukcijoje, o Siens ir plaujams taip pat gali turėti abi reikšmes – ir galimybės, ir būtinybės. Konstrukcijų su veiksmažodžiu „būti“ ir tikslo infinityvu atveju panašus modalinis neapibrėžtumas patvirtinamas iš kelių kalbų, pvz. Vokiečių kalba Die Frage ist zu losen „Problema gali būti išspręsta“ arba „Problema turi būti išspręsta“. Tokios konstrukcijos kaip būtinybės išraiškos specializacija tikriausiai yra susijusi su jų didėjančiu gramatizavimu. Tikriausiai būtent tokiu būdu reikėtų paaiškinti lotynų kalbos konstrukcijos su predikatyviniu gerundivu, kaip būtinybės išraiškos priemone, specializaciją. Latvijos statyba su dabartimi 76 | AXEL HOLVOET Pasyvieji dalyviai, matyt, išgyvena panašų procesą. Tais atvejais, kai konstrukcija su pasyviuoju dalyku yra kopulinė, ji taip pat yra neaiški tarp galimybės ir būtinybės, bet kai ji nustoja būti kopulinė ir pradeda veikti kaip tikroji MODALI KONSTRUKCIJA, išlieka tik būtinybės skaitymas. Taip yra tada, kai tokio tipo konstrukcija yra išvesta iš neperėjimo veiksmažodžio, todėl nėra vardinio veiksnio ir todėl konstrukcijos nebegalima interpretuoti kaip kopulinės: Ikviens jau zināja, kurā baznīcā viņam ejams (P. Rozītis) *Bet kiekvienas iš jų žino, į kurią bažnyčią jis turėjo eiti’. Galima rasti daugiau modalinių konstrukcijų, kurios iš pradžių yra neaiškios tarp būtinybės ir galimybės, o vėliau specializuojasi*, pavyzdžių. Šiame straipsnyje aptariamos konstrukcijos yra viena iš jų. Baltijos kalbų konstrukcijos su būti ir begalinės eilutės būdvardžiu, regis, patvirtina iš pradžių nediferencijuotos konstrukcijos, kuriai būdinga dviguba modalinė interpretacija (galimybė arba būtinybė), evoliuciją link modališkai nedviprasmiškos konstrukcijos, išreiškiančios tik būtinybę, sąvoką, o tai reiškia, kad baltų kalbų konstrukcijos su būti ir begalinės eilutės būdvardžiu, atrodo, patvirtina iš pradžių nediferencijuotos konstrukcijos, kuriai būdinga dviguba modalinė interpretacija (galimybė arba būtinybė), evoliuciją link modališkai nedviprasmiškos konstrukcijos, išreiškiančios tik būtinybę, sąvoką. Galimybių prasmės atvejai turėtų būti interpretuojami kaip likutiniai ir neproduktyvūs. Pradėsiu nuo latvių kalbos, kurioje čia aptariamos konstrukcijos yra dažnesnės nei lietuvių kalboje (nors jos taip pat rodo kai kurių naujų, specifinių latvių raidos požymių, kuriuos aptarsime toliau). Dabar lietuvių kalboje konstrukcijos su atviromis būti formomis yra išskirtinės; apie tai puikiai liudija Bretkino raštai (plg. Palionis 1972: 125-126). Latvijos akademijos gramatikoje (1959: 622) teigiama, kad neišvengiamumo ir neįmanomumo „susijusios reikšmės“ yra išreiškiamos predikatyviniu infinityvu. Pateikiami šie pavyzdžiai: (1) Atraskite kitą pavasarį... pinigų nematyti. „Iki kito pavasario nėra vilties pamatyti jokių pinigų“. (2) Jūs mano ilgą gyvenimą nesupranta. (Rainis) „Tu niekada nesuprasi mano ilgesio“. Akivaizdu, kad čia mes neturime reikalų su dviem susijusiomis, bet skirtingomis konstrukcijomis, kaip, atrodo, leidžia suprasti Akademijos gramatikos formuluotė. Žinoma, yra įmanomos dvi skirtingos formuluotės, nes p neįmanomumas taip pat gali būti formuluojamas kaip —p neišvengiamumas. Dabar, jeigu mes darome prielaidą, kad čia paminėtos konstrukcijos yra būt su infinityvu, o ne nepriklausomų predikatyvinių infinityvų pavyzdžiai, tuomet neigiamų su infinityvu pasireiškimas leidžia manyti, kad mes turime reikalų su vidiniu neigimu, ir kad 0р” (‘itis impossible that p') yra išreikštas kaip 'J—p' (‘it is necessary that not-p'), o neigimas su infinityvu yra išreikštas kaip 'J—p' (‘it is necessary that not-p'). Žinoma, tai nereiškia, kad tokios modališkai miglotos konstrukcijos būtinai turi patirti tokią specializaciją, arba kad jos būtinai turi išsivystyti į būtinybės, o ne galimybės išraiškas. Pavyzdžiui, vokiečių kalbos modalinis infinityvas (ist zu losen) nerodo jokių evoliucijos požymių nei viena kryptimi: atrodo, kad jis yra gana stabilus kaip galimybės ar būtinybės išraiška (plg. Van der Auwera & Plungian 1998: 100-103). LITHUANIAN būti SU BENDRUOJAMUOJU | 77 Veiksmo būti reikšmė [BŪT] + NEG-INF yra būtinybės, o ne galimybės reikšmė. Taigi (1) ir (2) reiškia tą pačią būtinybę išreiškiančią konstrukciją kaip ir (3): (3) Aivecais bāleliņ, Tev manam tēvam būt, Tev manim zirgu pirkt, Tev atvest līgaviņu. „O, mano vyresnysis broli, tu turėtum būti man tėvu, turėtum pirkti man žirgą ir atnešti [man] nuotaką“ (BW 13796) Kai prie modalinio veiksmažodžio būt pridedamas neigimas, teoriškai galima tikėtis dviejų reikšmių: „=p“ arba, esant žemesniam ar internalizuotam neigimui, „0—p“. Tiesą sakant, tik paskutinė reikšmė patvirtinama tais atvejais, kai veiksmažodis yra atvirai išreikštas: (4) Nevienam svešam nebij redzēt, ka Slaucéja тайата ēda |...) (R. Blaumanis) „Nevienam svešam nebij redzēt, ka Madam Slaucēja ēda [...]. (5) Tev nebūs raudāt, mila dvēsle... (Rainis, cituojamas pagal Bergmane ir kt., 1959: 623) "Nereikėtų verkti, mano brangi siela. Formalus neigiamąjį veiksmažodį prijungimas prie bevardės nuosakos (*tev būs neraudāt) neatrodo patvirtintas ir akivaizdžiai yra nereikalingas, nes atitinkamą reikšmę išreiškia konstrukcija su neigiamąjį veiksmažodį žeminančiu veiksmažodžiu (tev nebūs raudāt). Kita vertus, pastaroji konstrukcija neturi jokio atitikmens dabarties laike: nėra konstrukcijos *Tēv nav raudāt ‘tu neturėtum verkti’. Ta prasme, kokią mes turėtume tikėtis iš tokios konstrukcijos (atsižvelgiant į neigiamąjį žeminimą), visada naudojamas būt būsenos laikas. Čia, akivaizdu, kad neigiamuose žodžiuose įvyko įtemptų formų specializacija. Ateities būs vartojimas tokiose konstrukcijose kaip Tev nebūs zagt („Nevogsi“) nėra semantiškai motyvuotas, nes apibendrinančiame deontinės būtinybės teiginyje ši modalybė paprastai nėra laikoma kylančia ateityje, nors ir neapima kalbėjimo momento; modalinio veiksmažodžio ateitis paprastai naudojama tik dinaminio modalo atveju (pvz., Jūs neturėtumėte pavogti prieš jūs turėsite pavogti). Akivaizdu, kad neigiamą būseną deontine prasme pakeitė neigiamą dabarties laiką. Dabartiniame laike galimas tik vidinis neigimas. Šis deontinių ir dinaminių reikšmių pasiskirstymas akivaizdžiai išplito nuo neigiamų iki teigiamų konstrukcijų, todėl Tev būs strādāt „Tu turėtum dirbti“ dabar taip pat specializuojasi deontinės reikšmės atžvilgiu. Atrodo, kad lietuvių kalba turi tą patį modelį su neigimu. Neigiamąjį veiksmažodį galima pridėti prie būti kaip modalinį veiksmažodį, reikšmė yra deontinė ir gaunama interpretacija —p' (su neigiamąja žeminimąja). Šiuolaikinėje Lietuvoj visa ši konstrukcija jau nebeproduktyvi. Šis pavyzdys turi nebuvo ‘one shouldn’t һауе’: (6) Kaір nusėdau пио žirgelio, nebuvo vadinti, Kaір jéjau į seklyčig, nebuvo sodinti. (Ambrazas 1995: 94) i Senesnėse latvių kalbos gramatikose būs su neapibrėžtuoju būdvardžiu kartais apibūdinamas kaip būsimojo laiko prieveiksmis, pvz. Antanas (1631–1633 m.) 78 | AXEL HOLVOET „Kai aš nujojau nuo žirgo, tu neturėjai manęs pakviesti į vidų, kai aš įėjau į tavo namus, tu neturėjai man leisti sėdėti“. Kai neigimas yra vidinis, prasmė yra dinamiška, ir „D-p'“ yra naudojamas perteikti neįmanomumą („0р“). Tuomet prie begalinės eilutės pridedamas neigiamasis veiksmažodis, o veiksmažodis „būti“ neturi paviršutiniškos realizacijos: todėl nėra galimybės keisti laiko. Konstrukcija apibūdinama kaip tokia, kurioje lietuvių kalbos gramatikoje yra predikatyvinis infinityvas (plg. Ulvydas, ed., (7) Seserys atšoko: jo (žalčio) nebišvaryt! (Salomėja Nėris, cituojama pagal Ulvydą, red., 1976: 323) „Seserys atsišoko: 1976: 323): žolė-gyvatė nebebuvo išvaryta- “. (8) Arkliui nevilkti vežimo. „Arklys negali traukti vežimėlio“. Neįmanomumo skaitymas, žinoma, gali būti taikomas tik tuo atveju, jei neigimas yra VEIKSMAŽODŽIO FRAZĖS NEIGIMAS, o ne tuo atveju, jei jo taikymo sritis visai neapima veiksmažodžio frazės. Pvz., (9) neigiamąja nuosaka yra vidinė ta prasme, kad ji nepriklauso modaliniam veiksmažodžiui (neišreikštam veiksmažodžiui būti), bet jos taikymo srityje yra tik prieveiksmis visuomet, o ne veiksmažodis: (9) Ne visuomet gi ir mums jungą vilkti. (A. Vienuolis, cituojamas pagal Ulvydą, red., 1976: 616) „Ir mes ne visada turėsime traukti jungą“. Nors neįmanomumo reikšmė gali būti išvesta iš būtinybės reikšmės aukščiau aprašytu būdu, galimybės akivaizdžiai negalima. Todėl modalinis veiksmažodis būt(i) „turi“ negali būti tokiose konstrukcijose kaip namai matyti, nes kitaip šiam veiksmažodžiui taip pat reikia priskirti kitą reikšmę, t. y. galimybę. Bet tikriausiai nėra jokios priežasties tai daryti. Tipas namai matyti turi savo sintaksinius ir semantinius ypatumus, iš kurių svarbiausias yra nuoseklus vardinio žodžio išlaikymas (Ambrazas 1995: 90). Kadangi vardinis daiktavardis yra senesnis mūsų nagrinėjamų konstrukcijų vystymosi etapas, atrodo pagrįsta manyti, kad šios konstrukcijos modalinė reikšmė taip pat yra senesnis jos, kaip modalinės išraiškos, gramatikalizacijos proceso etapas. Dviprasmiškumas tarp galimybės ir būtinybės nėra dažnas specializuotose leksinėse modalumo išraiškose, t. y. modaliniuose veiksmažodžiuose. Tačiau atrodo, kad tai būdinga įvairioms konstrukcijoms pradiniame jų gramatikalizacijos etape modalinėje funkcijoje. Aukščiau buvo pasakyta, kad tipas yra namai matyti /statyti turėjo kilti kaip egzistencinė konstrukcija: „There is a house to build/seeing“. Kol konstrukcija išliko egzistencinė, ji buvo neaiški ir modalinės reikšmės atžvilgiu: yra namai statyti galėjo reikšti „yra namas, kurį reikia statyti“, o yra namai matyti tuo pačiu metu galėjo būti aiškinamas kaip „yra namas, kurį reikia matyti“, t. y. „namas gali būti matomas“. Vėliau, kai vyravo modalinė reikšmė ir namai statyti buvo aiškinamas kaip įterptas bevardinis sakinys (su vardiniu daiktavardžiu), ši dviprasmybė buvo panaikinta ir atsirado būtinybės reikšmė. Kaip paralelę galime paminėti latvių kalbos konstrukcijas su dabarties pasyviąja forma. LIETUVIŲ kalboje yra 79 pirmiau minėti dalyviai: savo pradinėje formoje (kaip kopulatyvinės konstrukcijos) jie yra migloti tarp galimybės ir būtinybės, bet pažengusioje gramatikalizacijos stadijoje jie specializuojasi būtinybės prasme. Taigi namai matyti tipas yra likutinis, ir tai atsispindi ir leksinėse ribos, kurioms jis yra atviras: dabar atrodo, kad tipas yra apribotas nedideliu jutimo suvokimo® veiksmažodžių skaičiumi. Latvių kalba Endzelin (1951: 992) pateikia vieną pavyzdį, kurį galima palyginti su lietuvišku tipu namai matyti: (10) pazit man(i) bralu masas: pilni pirksti gredzentinu BW 6259, 4 „Aš galiu atpažinti savo giminaičių seseris: jų pirštai pilni žiedų“. Šis tipas, kaip ir atitinkama lietuviška konstrukcija, yra reliktas funkciniu požiūriu: originali galimybės reikšmė išlieka vieno (ar gal kelių) veiksmažodžių, išreiškiančių jutimo suvokimą ar pažinimą, atveju. Latvių kalboje ši konstrukcija visiškai išnyko iš šiuolaikinės kalbos, o lietuvių kalboje, nors ir su leksiniais apribojimais, ji vis dar gyva. Sintaksiškai latviška konstrukcija asimiliuota prie būtinybę išreiškiančio produktyvaus tipo, o vardininku pakeistas kaltinamasis būdvardis, kurio (10) nematome, bet kurį atskleidžia kiti BW 6259 variantai (pvz., pazit bija kunga riju „buvo galima atpažinti kunigaikščio tvartą“; pazīt man brāļa māsu „atpažįstu savo giminaičio seserį“), taip pat kiti kontekstai (pazit bija pora egli melnajam skujinam „eglutę, augančią pelkėtame dirvožemyje, buvo galima atpažinti pagal jos juodus spyglius“). Tokia asimiliacija neįvyko lietuvių kalboje, kur vardinis būdvardis išlikęs likutiniame pavidale, išreiškiančiame galimybę. 4. Ypatingi pokyčiai latvių kalboje Aukščiau paminėtas pavyzdys (10) yra tikslus likutinio lietuviško tipo, išreiškiančio galimybę, atitikmuo. Tačiau Mūhlenbach (Endzelin & Mūhlenbach 1928: 194) ir Endzelin (1951: 992) pateikia visą eilę pavyzdžių, tariamai atitinkančių tipą namai matyti. Iš jų tik (10) yra teigiamas ir gali būti aiškinamas kaip išreiškiantis galimybę. Visi likę pavyzdžiai yra neigiami, todėl nėra jokios priežasties juos atskirti nuo tokių konstrukcijų kaip (1-2), kurios iš tikrųjų atspindi būtinybės prasmę. Priežastis, kodėl jie minimi kartu su pazīt vartojimu (10), yra ta, kad juose taip pat yra suvokimo veiksmažodžiai. Tačiau atidžiau pažvelgus į latvių konstrukcijas, $ Slavų kalboje taip pat galima rasti tam tikrų pėdsakų, kad byti + infinity kaip galimybės išraiška buvo apribota juslinio suvokimo veiksmažodžiais. Rusų kalbos žodynas, t. 1. Borisas Godunovas (1978–1980 m.) Lenkų kalboje originalūs begaliniai būdvardžiai wida¢ „matyti- “, sfychač „girdėti- “, czu¢ „užuosti- “, znač „pastebėti“ vis dar vartojami su Бус „būti“ (praleidžiami dabartiniame laike), kaip іп widač bylo „galėjo matyti“ ir t. t. Jie rodo, kad pirminis vardinis žodis pakeistas kaltinamuoju, pvz., stycha¢ muzyke „muzika yra girdima, gali būti girdima“. Tačiau sinchroniškai jie nebelaikomi begaliniais, iš dalies dėl to, kad veiksmažodžiai, iš kurių jie kilę (widač, sfychač), nebenaudojami. Šiuolaikinėje lenkų kalbos gramatikoje widač apa stychač apibūdinamas kaip nelinkęs veiksmažodis, naudojantis byč kaip laiko ir nuotaikos pagalbinį veiksmažodį. 86 | AXEL HOLVOET (Б) žirgas vezumu ne pavilkt (su neproklitiniu neigimu) “Žirgas negali pavilkti vežimo”. Todėl aš darau prielaidą, kad a) ir b) yra genetiškai susiję, t. y. aš manau, kad Б) atsirado iš a) proceso, prie kurio galėjo prisidėti tam tikros kitos konstrukcijos, genetiškai nesusijusios su a), kiek tai susiję su formalia konstrukcijos sudėtimi ir jos netikėtu valiniu aiškinimu. Čia reikėtų pasakyti dar vieną dalyką, susijusį su santykine chronologija. Atkreipkite dėmesį, kad tam, kad įvyktų O „pakeitimo &_ procesui, pirmiausia turėjo būti išlaisvinta sintaksinė padėtis, kuri iš pradžių buvo rezervuota veiksmo objektą išreiškiančiam vardininkui (kaip namai matyti). Kitaip tariant, lietuviškame pavadinime man (yra) namai statyti išlikęs pirminio vardinio žodžio pakeitimas kaltinamuoju (kaip lietuvių kalboje). man (уға) namus statyti) buvo baigtas prieš įvedant naują vardinio daiktavardžio frazę. Tai reiškia, kad tuo metu, kai buvo atlikta peranalizė ©, kaip @_, sintaksiškai negalėjo būti išlaikyta jokia tipo namai matyti konstrukcija kaip atskiras liekamasis tipas greta gramatizuotų būtinybės išraiškų. Semantikos požiūriu, kai kurie pėdsakai iš pradinio neapibrėžtumo tipo, kurį atstovauja Lith. namai matyti atrodo, kad buvo išlaikyti, jei pazit (10) išreiškia galimybę. Kaip jau buvo minėta, originali konstrukcija su datyvu buvo išlaikyta kartu su naująja. Tai, ką mes stebime, yra sintaksinės struktūros skilimo į dvi atskiras struktūras procesas, o ne vienos struktūros vystymasis į kitą. Tam, kad originali konstrukcija išliktų, naujoji turėjo būti pakankamai skirtinga nuo jos formaliai ir funkciškai. Skirtumai gali būti apibendrinti taip: (1) eilutės žymėjimas (vardinis prieš datybą), (2) neigiamojo statusas (neproklitinis), (3) semantinis neapibrėžtumas (neįmanomumas arba neigiamas valios pasireiškimas priešingai nei neįmanomumas, kaip vienintelis galimas skaitymas), (4) galbūt gali būti skirtumų bendroje neįmanomumo prasmėje tarp kelių modalumo tipų, kuriuos galbūt galėtų išreikšti naujas tipas, bet ne senas, arba atvirkščiai; Tačiau tai turi būti nagrinėjama atskirai. 5. IŠVADOS Šiame straipsnyje aptariama konstrukcija yra bendras lietuvių ir latvių kalbų bruožas. Seniausia jo forma išlikusi tik lietuvių kalboje: tai konstrukcija su daiktavardžio veiksmažodžio vardininku ir tikslo beveiksniu: namai (уға) statyti „namas turi būti pastatytas“. Ši konstrukcija buvo modališkai miglota tarp galimybės ir būtinybės, o tai dažnai pastebima modalinėse konstrukcijose, pagrįstose „būti“ su infinity keliose Europos kalbose. Ši konstrukcija kaip galimybės išraiška yra sintaksinė relikvija, išlikusi daugiausia lietuvių kalboje, ir jai taikomi leksiniai apribojimai (suvokimo veiksmažodžiai, pvz., namai matyti). Tolesnio šios konstrukcijos vystymosi eigoje būti ėmė veikti kaip modalinis veiksmažodis, išreiškiantis išimtinai būtinybę, ir tai yra vienintelis produktyvus vartojimas istoriniais laikais. Daugiau nėra skaitymo pagal galimybę, tik skaitymas pagal neįmanomumą, kilęs iš būtinybės (“2—р’ = 0р’”). Šio proceso sintaksinė pasekmė buvo vardinio daiktavardžio, kaip bevardinio daiktavardžio objekto, peranalizavimas ir jo pakeitimas kaltinamuoju (nors lietuvių kalboje vardinio daiktavardžio objektas išliko likutinis). LIETUVIŲ kalbos būti SU BENDRUOJAMUOJU | 87 Neigiamųjų konstrukcijų srityje ехргеѕѕіпо невозможность latvių kalba taip pat rodo ypatingą raidą, kurios nėra lietuvių kalboje, t. y. konstrukcijų su vardiniu veiksniu vietoje datybinio veiksnio atsiradimą, pvz., žirgas vezumu ne pavilkt vietoj zirgam vezumu nepavilkt. Šiai konstrukcijai taip pat būdingi tam tikri neigiamų veiksmažodžių veikimo ypatumai. Jo augimo mechanizmas nėra aiškus. Dauguma literatūroje kaip lietuviškos galimybės išraiškos (mamai matyti) ekvivalentai cituojamų konstrukcijų iš tikrųjų priklauso šiam tipui ir turėtų būti atskirtos (kaip naujovė) nuo lietuviškų konstrukcijų, nuo kurių jos skiriasi struktūra. Tai svarbu atkreipti dėmesį lietuviško tipo namai matyti atžvilgiu, nes mokslininkai, remdamiesi savo latviškais duomenimis Mūhlenbacho ir Endzelino publikacijomis (plg., pvz., Ambrazas 1995: 90), buvo suklaidinti manydami, kad nėra jokio esminio skirtumo tarp lietuviškų ir latviškų konstrukcijų, išreiškiančių (ne)galimybę. Aprašymas apie ežerą (lenk.). 1995: Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 33, AMBRAZAS, V. 1997: Lietuvių kalbos papildinio vardininko su bendratimi kilmė. Lietuvių kalbotyros klausimai 38, 93-103. 74-109. Andrionienė, A.. 1999: „Vajadzības izteiksme“ latvių kalbos gramatinėje tradicijoje (arba Latvijos debityvo svyruojantys likimai). Baltu filologija 8, 1998, 154–177. AUWERA, J. VAN DER, PLUNGIAN, V. A. 1998: Modality- 's semantic map. Lietuvių kalbos žodynas, 2 t., pp. 127-129. Vilnius, 1966 m., 1967 m., 1969 m. „Lietuvių kalbos gramatika: įvadas į kalbotyros pagrindus“. Bulletin de la Sociētē de Linguistigue de Paris LV, 1960; čia cituojama iš: Problēmes de linguistigue gėnėrale, Paris: Gallimard, 187-207. BORKOVSKIJ, У. 1 dalis, rež. 1978 m. rusų kalbos gramatika. Sintaksė. Prostosai предложение, Москва: Наука. K. Bružas, rež. 1916 m. išleido knygą „Indoeuropiečių kalbų lyginamoji fonetika, žodžių sudarymas ir linksniavimas“. 11. Mokymas apie žodžių formas ir jų naudojimą. 1992 m. – 3 vieta, 2 vieta – Lietuvos taurė. 1951: Lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. 1999 m. – A. Mucha, latvių kompozitorius. 1928: Latvių kalbos gramatika. 4-asis leidimas, Ryga: Valters ir Rapa. FRAENKEL, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė. HOLVOET, A. 1995: Neapibrėžtieji nuliniai daiktavardžiai latvių kalboje. Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, pp. 153-161. Miklošius, Juozas. 1926 m. išleido knygą „Lyginamoji slavų kalbų gramatika“. IV. Sintaksė. 1868–1874 m. Heidelbergo universitete studijavo teisę. PALIONIS, J. 1972: Apie vieną lietuvių kalbos neapibrėžtumo sakinio tipą. Baltistica, 1 priedas, 125–129. 1958 m. – A. A. Potebnja, rusų kalbininkas, gramatikas. Puslapiai 1-11. Bendras redagavimas... В. И. Борковского, Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство. TIMBERLAKE, A. 1974: Vardinis daiktavardis slavų, baltų ir vakarų suomių kalbose, Mūnchen: Sagner. (Slavistische Beitrāge, 82.) ULvvbas, K. ed. 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas. Axel Holvoet Gauta 2001 05 26 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva El. paštas: [email protected]