Lietuvių kalbos adverbalinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIV (2001), 3–39 Lietuvių kalbos adverbialinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu* Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas, Vilnius In the early stages of the development of the IE languages, the adverbal use of the partitive and the ablatival genitive was determined by the semantic relation which the noun phrase bore to the verb. In the history of Lithuanian, we observe two distinct tendencies in the evolution of the adverbal genitive. On the one hand, with many types of verbs the genitive was replaced with the accusative; on the other hand, the use of the genitive could also develop into a kind of verbal government, a syntactic rule being substituted for the original semantic motivation. A trace of the original semantic motivation underlying the adverbal genitive is still preserved in the form of the temporal genitive. The substitution of a syntactic rule for a semantic motivation is also observed in the case of the genitive of negation, which was originally a variety of the partitive genitive but became dissociated from it. 0. ĮVADINĖS PASTABOS 0.1. Labai įvairioje indoeuropiečių kalbų genityvo vartosenoje skiriami pagal sintaksinius ryšius du svarbiausi tipai: adverbialinis genityvas, siejamas su veiksmažodžiais, ir adnominalinis genityvas, siejamas su vardažodžiais. Tų tipų diachroniniai santykiai iki šiol aiškinami skirtingai: vieni tyrinėtojai pirminėmis laiko adverbialines (Delbrück 1893: 308; Brugmann 1911: 566–567; Fraenkel 1928: 42; Hofmann, Szantyr 1972: 50–51), kiti – adnominalines konstrukcijas (Behaghel 1923: 484; Hirt 1934: 98; Kuryłowicz 1964: 186). Tačiau neabejojama, jog abu tipai yra paveldėti bent jau iš vėlyvojo indoeuropiečių kalbų bendrijos laikotarpio (plg. Brugmann 1911: 571; Krahe 1972: 69; Haudry 1977: 376; Vaillant 1977: 80). Šiame darbe bus aptariamos tik adverbialinės lietuvių kalbos genityvo konstrukcijos. Išsiaiškinus jų senesnę būklę ir raidos kryptį, galima tikėtis geriau suprasti ir jų diachroninį ryšį su adnominalinėmis konstrukcijomis. 0.2. Su veiksmažodžiais siejamų linksnių vartosena indoeuropiečių kalbose yra smarkiai kitusi. Dabartinėse kalbose, bent iš dalies išlaikiusiose morfologinius linksnių skirtumus, vieno ar kito objektinio linksnio parinkimą lemia paties veiksmažodžio sintaksinis junglumas: dėl savo valentinių ypatybių veiksmažodis dažniausiai reika * Kadangi lietuvių kalbos duomenys straipsnyje aptariami atsižvelgiant į bendrą indoeuropiečių kalbų kontekstą, linksniai ir kiti gramatiniai vienetai vadinami lyginamojoje gramatikoje įprastais terminais (pvz.: nominatyvas, genityvas, ablativyas, infinityvas ir pan.). 4 | VYTAUTAS AMBRAZAS lauja vieno ar kelių linksnių (daugeliu atvejų su prielinks­niais), kurie įvairiose kalbo­se gali būti tie patys arba skirtingi, plg. lie. valdyti šalį, rus. upravliat’ stranoj, vok. über das Land herrschen ir pan. Senaisiais indoeuropiečių kalbų raidos laikais veiksmažodžių santykiai su linksniais, matyt, buvo kitokie. Jau Antoine’as Meillet yra pastebėjęs, kad indoeuropiečių sakinyje žodžiai buvo daug savarankiškesni (autonomiški) ir tarp savęs siejami atsižvelgiant į kiekvieno jų savitą reikšmę. Su tuo pačiu veiksmažodžiu galėjo eiti įvairūs linksniai, dėstis kokį prasmės atspalvį norėta jais nusakyti; jie buvo parenkami pagal paties linksnio reikšmę, o ne pagal veiksmažodžio „valdymą“¹. Pavyzdžiui, sen. graikų kalboje veiksmažodis χλύω ‘girdėti’ galėjo eiti vienas, be jokio linksnio, galėjo būti siejamas su akuzatyvu, reiškiančiu girdimą dalyką (ἔκλυον αὐδήν Hom. ‘išgirdau balsą’), su genityvu, reiškiančiu garso šaltinį (ἔκλυον αὐτοῦ ‘išgirdau iš jo’), su datyvu, reiškiančiu paskirtį (εὐχομένω μοι ἔκλυον ‘prašantį mane <paž. prašančiam man> išgirdau’); pasak Meillet, akuzatyvas ar genityvas čia santykiavo su veiksmažodžiu panašiai kaip instrumenta ar vieta žymintys linksniai (οὔασι χλύω ‘ausimis girdžiu’, οἴκοι χλύω ‘namie girdžiu’); plg. dar Meillet 1934: 359; Meillet, Vendryes 1952: 576–577; Humbert 1954: 272; Schwyzer, Debrunner 1975: 106. Taigi vad. „gramatiniai“ linksniai indoeuropiečių kalbų senovėje dar nebuvo taip ryškiai atsiskyrę nuo „konkrečiųjų“ (Kuryłowicziaus 1949 teikiama prasme) kaip vėlesniais laikais. Semantinį linksnių ryšio su veiksmažodžiu pobūdį patvirtino Vedų, Homero epų ir kitų seniausiai paliudytų indoeuropiečių kalbų tyrinėjimai (Haudry 1977: 155 tt., 178 etc.; Renou 1965: 231–32; 1952: 355–356; Chantraine 1953: 12–15, 232, 319–321; Desnickaja 1984: 100 tt., 118, 150; Neumann 1960; plg. dar Kurzová 1993: 42–44). Nors tokia linksnių vartosenos būklė nė vienoje indoeuropiečių kalboje nėra visai išsilaikiusi², bet ją rekonstruoti leidžia senaisiais tų kalbų laikais paliudyti pėdsakai. Žinoma, linksnių semantinis savarankiškumas niekada negalėjo būti absoliutus. Veiksmažodis, kaip pagrindinė predikato raiškos priemonė, jau savo reikšme reikalauja vieno ar kelių tam tikro pobūdžio argumentų (aktantų), reiškiamų linksniais. Taigi veiksmažodžiai ir su jais siejami linksniai pagal reikšmę turėjo būti tarp savęs derinami³. Pavyzdžiui, tokie indoeuropiečių veiksmažodžiai kaip *dō- ‘duoti’ savo reikšme suponavo aktantus, reiškiančius veiksmo atlikėją (agentą), objektą (pacientą) ir beneficientą, tačiau tų aktantų gramatinė raiška nebuvo griežtai apibrėžta. Pacientas įvairiose kalbose gali būti nusakytas ir akuzatyvu, ir genityvu pri- 1 Plg.: „Une phrase indo-européenne se compose d’un nombre variable d’éléments impénétrables, autonomes, significatifs par eux-mêmes, qu’on appelle mots […] (355) Le cas auquel sont mis les compléments ne dépend pas du verbe, mais seulement du sens à exprimer (358) […]. Il n’y avait pas en indo-européen de „rection“ d’un mot par un autre, comme il y en a en latin par exemple; l’autonomie du mot est le principe qui commande la structure de la phrase indo-européenne“ (Meillet 1934: 355–359). 2 Netgi Homero graikų kalboje gramatizuotas objekto akuzatyvas daugeliu atvejų jau aiškiai skiriamas nuo „konkretaus“ krypties bei tikslo akuzatyvo (plg. De Boel 1988: 44–65). 3 Plg.: „The characterization of predicate types (‘verb types’) is made in terms of (85) the „frame“ of case-roles that obligatory participate in events (states coded by these predicates) and conversely, the characterization of the various semantic case-roles must be made in terms of the predicate-types with which they form propositions“ (Givón 1984: 85–86). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 5 klausomai nuo to, kokį prasmės atspalvį norima išryškinti, plg. lie. daviau jam grūdus / grūdu; rus. dial. dal emu chleb / chleba, plg. ved. pā sōmam ‘gerti somą’ ir pā sōmasya ‘gerti somos’ (Haudry 1977: 377). Antra vertus, su *dō reikšmės veiksmažodžiu nei percipiento, nei kontentyvo ar rezultato reikšmių aktantai apskritai negalimi. Indoeuropiečių kalbų raidoje pastebėtas linksnių sintaksinių ryšių su veiksmažodžiais stiprėjimas, ilgainiui virtęs linksnių ar prielinksinių konstrukcijų valdymu (plg. Kuryłowicz 1964a: 18, 29; 1977: 141–156, 178; Desnickaja 1984: 132 tt.). Linksniai, iš pradžių vieni, paskui – su prielinksniais, „prisitvirtino“ prie tam tikrų veiksmažodžių ir jų parinkimas pasidarė priklausomas nuo veiksmažodžio sintaksinio valentingumo. Kokiu būdu vyko tas procesas, yra vienas iš svarbiausių klausimų, į kurį kol kas dar nėra aiškiai atsakyta. 0.3. Kadangi lietuvių kalba yra geriausiai iš visų indoeuropiečių kalbų iki šiol išlaikiusi tiek linksnių formas, tiek ir senovines jų vartosenos ypatybes, jos duomenys tuo klausimu yra neabejotinai reikšmingi. Ypač pravartu atkreipti dėmesį į veiksmažodžių konstrukcijas su genityvu. Stebint adverbalinio genityvo vartoseną lietuvių kalbos tarmėse bei senuosiuose raštuose ir lyginant su latvių kalba bei kitomis giminiškomis kalbomis, toliau nuėjusiomis sintaksinės raidos keliu, galima įžvelgti senuosius, semantika grindžiamus, linksnio ryšius su veiksmažodžiais ir tų ryšių gramatizacijos reiškinius. Šiuo požiūriu lietuvių kalbos linksnių sintaksė nebuvo tyrinėta, tačiau ligšioliniuose darbuose yra sukaupta daug vertingų duomenų iš dabartinės kalbos (ypač Jablonskis 1957: 554–672; Senn 1966: 383–440; Ulvydas, red. 1965: 182–210; 1976: 20–78, 458–467, 485–520; Balkevičius 1963; Šukys 1998; Paulauskienė 1989: 75–147) bei senųjų raštų (Fraenkel 1928; Palionis 1967: 151–170; Schmaltstieg 1987: 122–272), gretinamų su giminiškomis kalbomis; jais toliau bandoma pasinaudoti. 0.4. Lietuvių kalbos adverbalinio genityvo vartosenoje galima išskirti dvi pagrindines reikšmes. Pirmoji – partityvinė reikšmė laikoma nuo senovės būdinga indoeuropiečių genityvui. Partityvinės reikšmės konstrukcijoms yra artimas neiginio genityvas, lietuvių kalboje itin ryškiai gramatižuotas. Antroji reikšmė – abliatyvinė. Tą reikšmę turėjusios formos kitados reiškė atskirti arba išeiti (resp. išeities tašką). Kai kuriose indoeuropiečių kalbose (indoiranėnų, iš dalies italikų) tos formos buvo įtrauktos į linksniavimo sistemą kaip atskiras linksnis – abliatyvas; kitose jos pris šliejo prie genityvo (baltų, graikų) ar datyvo (keltų, germanų). Abliatyvinės reikšmės formos paliko pėdsakų rytinių baltų ir slavų (i)o kamieno linksniavime: tokiais pėdsakais laikomas vienaskaitos genityvas su galūne *-ā (lie. vilko, la. vilka, s.b.sl. vlьka4 ). Joms prisišliejus prie genityvo formų paradigmos, abliatyvinė (atskirties) reikšmė pasidarė viena iš genityvo reikšmių. Senosios genityvo reikšmės ir įvairūs jų variantai dabar kai kur yra susikryžiavę ir ne visada aiškiai išskiriami. 4 Šios formos interpretuojamos dvejopai. Vieni tyrinėtojai, atstovaujantys tradiciniam požiūriui, čia įžiūri nutrupėjusį formantą *-d ar *-t (plg. s. lot. GNAIV-OD, s.ind. aśv-āt, žr. Stang 1966: 70, 181 su lit.), kiti randa tik pailgėjusį kamieno balsį (Kazlauskas 1968: 174; Mažiulis 1970: 99–106), plg. dar 3.1. 6 VYTAUTAS AMBRAZAS 1. PARTITYVINĖ REIKŠMĖ 1.0. Tradiciniu partityvinės reikšmės terminu vadinama genityvo vartosena nusakyti daikto ar daiktų visumos daliai arba aiškiai neapibrėžtam daiktų (asmenų) kiekiui. Tokią reikšmę genityvas yra turėjęs daugelyje indoeuropiečių kalbų senaisiais jų raidos periodais (pvz., gotų, sen. indų, graikų kalbų paminkluose), tačiau ilgainiui ji išblanko ir genityvo ar akuzatyvo vartojimas pasidarė priklausomas nuo veiksmažodžio sintaksinio valdymo. Partityvinė genityvo reikšmė dar gana aiškiai skiriama senuosiuose slavų kalbų raštuose, bet vėliau ją smarkiai neutralizuoja įsigalėjęs polinkis nusakyti genityvu visus gyvas būtybes žyminčius papildinius. Jau tik likučiai partityvinio genityvo konstrukcijų paliudyti lotynų kalboje (plg. Hofmann, Szantyr 1972: 52). Lietuvių kalboje partityvinė genityvo reikšmė yra išlikusi iki šių dienų. Gana artima lietuvių kalbai yra šio linksnio vartosena latvių tradicinėje tautosakoje (ypač užrašytoje XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje); nors dabartinėje latvių kalboje partityvinio genityvo priešprieša akuzatyvui ir nominatyvui daugeliu atvejų yra išdilusi, bet latvių kalbos duomenys padeda aiškiau įžvelgti sintaksinės raidos kryptį bei perspektyvą. Tokiomis aplinkybėmis net dabartinių lietuvių kalbos tarmių duomenys yra svarbūs senovinės genityvo vartosenos liudijimai. Jonas Jablonskis (1957: 577) partityvinę reikšmę vadino nežymybės arba dalies reikšme ir ją apibrėžė taip: „Vardininko arba galininko vietoje, jei tais linksniais nenorim pažymėti, daug ar mažą, visas daiktas ar tiktai jo dalis turima sakytojo galvoje, dažniausiai jei daikto arba daiktų būrio dalis sakytojo tėr galvojama, ne visas daiktas, ne visas daiktų būrys, tad vartojame savo kalboje, tai savo minties daliai išreikšti, nežymybės, arba dalies, kilm-ką“. Dabar lietuvių kalbotyroje įprastiniu tapo neapibrėžto kiekio reikšmės terminas. Juo gal geriausiai apimama tokios genityvo vartosenos įvairovė; be to, aiškiai nusakomas skirtumas nuo apibrėžto kiekio genityvo, kurį Jablonskis (1957: 576) vadino kiekio (kiekybės) kilmininku. Partityvinę reikšmę bandyta apibrėžti bendriau. Pavyzdžiui, Brugmannas ją vadino srities (Bereich) reikšme, rodančia, jog pasakymas galioja ne visai vard­ažodžio sąvokos apimčiai bei turiniui ar tiesiog vard­ažodžio sąvokai, o tik jos tam tikrai sričiai, tam, kas jai priklauso ar pan.5 Ši samprata buvo perimta ir kitų tyrinėtojų, ji buvo taikoma didelei adverb alinio ir adnominalinio genityvo vartosenos atvejų įvairovei (plg. Sommer 1925: 10; Krahe 1972: 70 tt., 81–83). Tačiau iš tokios bendros ir abstrakčios reikšmės istoriškai išvesti konkretesnę reikšmę vargu ar įmanoma. Labiau tikėtina, kad senesnė yra konkreti reikšmė, kuria ir pagrįstas partityvo terminas. Partityvinės reikšmės pagrindu genityvas, eidamas su vad. objek­tiniais veiksmažodžiais, sudaro opoziciją akuzatyvui (rado akmenis : rado akmenų; girdėjo gandus : girdėjo gandų), kartais ir instrumentaliumi (pripildė duobę pinigais / pinigų), o eidamas su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais – nominatyvui (buvo akmenys : buvo akmenų; 5 „Als ein Grundzug des adverbalen Genitivs lässt sich abstrahieren, dass die Aussage nicht von dem vollen Umfang und Inhalt des Nominalbegriffs oder dem Nominalbegriff schlechthin gilt, sondern nur von seinem Bereich, von dem, was zu ihm gehört, u. dgl. So entsteht oft die Vorstellung des Partitiven“ (Brugmann 1911: 567). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 7 sklido gandai : sklido gandų). Pirmuoju atveju partityvinis genityvas vadinamas objektiniu, antruoju – subjektiniu. 1.1. Objektinė vartosena 1.1.1. Lietuvių kalboje, kaip ir kitose giminiškose kalbose, partityvinis genityvas dažniausiai priklauso nuo objektinių veiksmažodžių. Jis turi vienaskaitos ir daugiskaitos formas. Vienaskaitos formos žymi medžiagą, masę, kurios tam tikrą kiekį liečia veiksmas (valgė duonos, pirko cukraus, rado aukso, davė miltų...), arba abstraktesnius dalykus, mąstomus ne visa apimtimi (turėjo progos / drąsos, patyrė skausmo, teikė laimės...). Daugiskaitos formos žymi skaičiuojamus konkrečius daiktus (gavo pinigų, pirko bulvių, rado aviečių, davė žaislų...) arba abstrakčias sąvokas (gavo patarimų, rado malonumų, davė nurodymų...). Veiksmažodžiai, su kuriais siejamas partityvinis genityvas, dažniausiai žymi: (a) turėjimą, gavimą bei davimą ar praradimą (turėti, gauti, rasti, imti, griebti, duoti, pirkti, teikti...): Turiu aš dar tos drobės DG; Jei turėsi pinigų, tai turėsi ir draugų MRc; Avelė bliauna, kol šieno gauna VL; Duonikės gavau SRD; Užlipk ant gryčios – gal rasi kokių lašinių Kp; Mokslas ima pinigų Gs; Duok tai žemei mėšlo Ėr; Pirkai žuvų, pirk ir pipirų PPR 226; Imk keptienės, imk sūrio, sviesto KzR; (b) suvokimą, patyrimą, žinojimą, informacijos gavimą bei perteikimą (matyti, girdėti, klausyti, žinoti, mokėti, mokyti, skaityti, sakyti...): Tu mieste buvai, gal kokių girdų girdėjai? Lš; Ana tai žinojo pasakų KB; Darbo moka, ir ko daugiau? LNKV; Skaitė ten kokčių dalykų ŠRAG IT 281; Sakė man apie tave blogų naujienų DKŠ; (c) valgymą, gėrimą, ragavimą ir pan. (valgyti, ėsti, gerti, ragauti, skanauti...): Jei tu pieno valgysi, per Velyką po pečium uždarysi KB; Ešk, žirgeli, avižėlių VL; Bet kiti tyloms susisėdę geria tabako DONPP 60; Ragauna misos, žiūri, ar bus geras alus OB; Prašom skanaut mūsų sviesto UžP; (d) įvairius kitus veiksmus, kurie gali veikti tam tikrą daiktų ar asmenų kiekį (nešti, vežti, berti, sėti, virti, kepti, dėti, daryti...): Aug ievėlė, žaliuoja, žyd baltai, neš juodų uogų N 34; Šitan galan gryčios tai vežė žemių ir žvyro SLM; Berk smėlio ton duoben DRSK; Sėdavo ir kanapių bučiam pasdirbt DGC; Viriau mėsos pietum Kp; Sutarkuok bulves, blynų kepsim VLK; Dėkis sviesto, nevalgyk sausos duonos Kp (daugiau pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 578–579; Fraenkel 1928: 42–47; Bulygina 1959: 96–107; Senn 1966: 393; Ulvydas, red. 1976: 24–26, 461; Grenda 1979: 33–38; Švambarytė 1996: 39–47; Šukys 1998: 102–107). 8 | VYTAUTAS AMBRAZAS 1.1.2. Partityvinis genityvas su atitinkamu reikšmių veiksmažodžiais plačiai paliudytas ir senuosiuose raštuose; verstiniuose tekstuose jis daugeliu atvejų vartojamas nepriklausomai nuo originalų: (a) ghis ... ischszabaia Welbludus, ir dawe iemus Schaudų. (nubr. -s) ir pascharo BrB I Moz 24,32 (vn̄ gab jnen stro vnd futter LB); dowanoio iam Aukso, Kadilo ir Myrro (tais. iš Auksą, Kadiłą ir Myrrą) BrB Mt 2,11 (schenckten im Gold, Weyrauch und Myrrhen LB); Diews prikel debessis dangaus/ Teikdams Zemei Litaus Mž 241₁₁ (Qui operit coelum nubibus, et parat terrae pluviam MCH 303); (b) Prisakimu szinai BrB Lk 18,20 (Mandata nosti VULG, Du weisset die Gebot wol LB); weisdek mana ranku BrP₁₁ 43₇–₈; szmones szwalga to isch tolo Job 36,25 (Die leute schawens von ferne LB); kurę bilą esch nepermaniau, tos klausiauisi BrB Job 29,16 (welche sache ich nicht wuste/ die erforschet ich LB)⁶; (c) ateik sche, ir walgik tos dūnos BrB Rut 2,14 (mache dich hie herzu/ vnd iss des brods LB); o kiti apiūkdami iūs, biloio Apsigierę saldaus Wino BrB Apd 2,13 (Sie sind vol süsses weins LB; musto pleni sunt isti VULG); kits plescha/ ir surb kraujo artimoio sawa BrP₁₁ 472₆; (d) Neschkit sche Szuwų BrB Jn 21,10 (Bringet her von den Fischen LB); Ir padare wissokiu Stotku II Moz 38,3 (Vnd macht allerley gerete LB); Eikite, ir nupirkite mumus Jawų I Moz 42,2 (ziehet hinab/vnd keuffet vns getreide LB); saugoket (iš -kiet) mano Prisakimų BrB Jon 14,15 (haltet meine gebot LB). 1.1.3. Latvių tautosakoje partityvinis genityvas dar aiškiai paliudytas su (a) ir (b) grupių veiksmažodžiais, plg.: duod... man māizītes (var.: māizīti) ‘duok man duonelės’; kur jimšim naudys ‘kur imsim pinigų’; tėva klausīsiet ‘tėvo (balso) klausysit’; laî es tevis (var.: tevi) lūkuojųos ‘kad aš tavęs žiūrėčiau’ (Endzelīns 1951: § 394.3, 6). Tačiau su (c) ir (d) grupių veiksmažodžiais genityvas jau dažniausiai siejamas tik tada, kai jie turi pilnio reikšmės priešdėlius (pvz.: māizes pièduši ‘duonos prisivalgę’, alus pièdzeruši ‘alaus prisigėrę’, pièberam... rudzu ‘priberiam rugių’ (Endzelīns ib., plg. Bergmane e.a., red. 1959: 394). Kai genityvas vartojamas kaip vyraujančio akuzatyvo variantas, semantinė šių linksnių priešprieša latvių kalboje išblėsusi (Gāters 1993: 101). 1.1.4. Lietuvių kalbos partityvinis genityvas, eidamas su visų čia suminėtų grupių veiksmažodžiais, priešinamas akuzatyvui kaip žymėtas opozicijos narys, kurio skiriamasis požymis yra neapibrėžto kiekio reikšmė, pvz.: ėmė mėsą / mėsos, matė paukščius/paukščių, gėrė pieną / pieno, bėrė grūdus / grūdų, plg. Dievas davė giedrą, Dievas duos ir lietaus DAUK. Genityvo formą čia lemia ne veiksmažodžio junglumas, bet pačiam linksniui būdinga partityvinė reikšmė. Kartu pastebimas ir veiksmažodžio bei linksnio formų semantinis derinimas. Anaiptol ne su visais tranzityviniais veiksmažodžiais akuzatyvo ir genityvo priešprieša yra galima. Pastebėta, kad partityvinį genityvą dažniau linkstama sieti su veiksmažodžiais, žyminčiais vienkartinį, rečiau – kartotinį veiksmą (Švambarytė 1996: 47). Antra vertus, su partityviniu genityvu nesiejami veiksmažodžiai, reiškiantys veiksmus, kurių objektai negali būti skaidomi (mylėti, gerbti, 6 Plg. Danieliaus Kleino pastabą apie dvejopą veiksmažodžio klausyti vartojimą fizinės percepcijos reikšme: su akuzatyvu (Klausyti žodį Diewo) ir su genityvu (Klausyti žodžio Diewo) KIG 152. Plačiau apie klausyti su akuzatyvu ir genityvu žr. Fraenkel 1928: 72–73. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 9 mėgti ar veikiami tik tam tikra apimtimi (sveikinti, judinti, laidoti...). Tačiau ir tada, kai veiksmažodžio reikšmė leidžia jį sieti su skaidomo objekto dalimi ar tam tikru objektų kiekiu, dažnai vartojamas tik akuzatyvas. Pavyzdžiui, partityvinis genityvas nevartojamas (ar nebevartojamas) su nepriešdėliniais veiksmažodžiais ardyti, baidyti, blizginti, dažyti, dirbti, draskyti, dulkinti, ganýti, gaudyti, gerbti, grėbti, griauti, kapoti, kąsti, kirsti, maišyti, mėgti, mylėti, rauti, rašyti, skųsti, statyti, teisti ir daugeliu kitų. 1.1.5. Yra duomenų, leidžiančių manyti, jog dėl akuzatyvo apibendrinimo semantiniam objektui (patientui, kontentyvui) reikšti partityvinio genityvo vartosena dabartinėje kalboje yra gerokai susiaurėjusi. Senuosiuose raštuose partityvinis genityvas kartais randamas ir tais atvejais, kur bendrinė kalba jau yra apibendrinusi akuzatyvą. Greta akuzatyvo partityvinis genityvas senojoje lietuvių kalboje vartotas su vad. verba memoriae: atmiñti, minėti, užmiršti ir pan.: Ponas atsimines est/ musu Mž 464₈–₉ (Der HERR dencket an uns; Dominus memor fuit nostri Mch 526); Tada atminė Petras szodžių Iesaus (tais. iš Chr<ist>aus) BrB Mt 26,75 (Da dachte Petrus an die wort Ihesu LB); atmink tawo surinkimo RPs 74,2 (gedenck an deine Gemeine LB); O atmink manęs BrB I Moz 40,14 (Aber gedencke meiner LB); Augiwe piktą/ ir waiko sawa uszmirischt BrPₙ 481₂₁; ažumirszk žmoniu tawo, ir namu tewo tawo (a zapomni narodu twego, y domu oyca twego) SPₙ 3₂₂–₂₃ (plg. su dalykų visumą reiškiančiu akuzatyvu: ne gali wissą kosanį atminiti BrPₙ 357₂₄; грекus musu wysus vsmirsk Mž 54₁₄)⁷. Tokia genityvo vartosena gerai išlaikyta Donelaičio raštuose. Su veiksmažodžiais at(si)miñti, (pa)minėti ‘prisiminti’, pamiršti juose vartojamas tik genityvas, pvz.: atmena Dievo DonŽR 401; atsimyk savo galo! RG 25; česnies bei lapės tankiai minėjo LG 35; mūsų bėdų paminėjai VD 236; jo kasdien paminėtų VD 169; darbo savo pamiršta VD 584. Tačiau su užmiršti siejamas ne tik genityvas, bet ir akuzatyvas, plg.: dangaus užmiršęs imasi šaukštą RG 302; kaimyną gerą užmiršti LG 10. Genityvo vartosenos su šiais veiksmažodžiais liekanų pasitaiko ir tarmėse, ypač tradicinėje tautosakoje, plg.: Verkė sesytė, atsimindama brolyčio KlvD 340; Užmiršo kervio ledai prakirsti SVn; Ažmiršo savo mergelės AD. Genityvą čia baigia išstumti akuzatyvas, ir semantinė šių linksnių priešprieša yra išdilusi. Tačiau partityvinę reikšmę iki šiol yra kai kur išlaikęs skaičiuojamus daiktus 7 Genityvo ir akuzatyvo vartojimą su veiksmažodžiais atmiñti, užmiršti minėjo jau Danielius Kleinas: atmenu žodžiu ir žodžius, užmiršk namų ir namus KIG 152. Daugiau pavyzdžių žr. Fraenkel 1928: 78; Palionis 1967: 154. Apie partityvinį genityvą su atitinkamos reikšmės veiksmažodžiais giminiškų kalbų (slavų, germanų, lotynų, graikų, s. indų) senuosiuose paminkluose žr. Brugmann 1911: 590–591; Hofmann, Szantyr 1972: 81, su lit.; Schwyzer, Debrunner 1975: 108. 10 | VYTAUTAS AMBRAZAS žyminčių daiktavardžių daugiskaitos genityvas su priešdėliniais veiksmažodžiais atsiminti, prisiminti, pvz.: Teta atsiminė visokių nuotykių VLKv (plg. Atsiminiau visus mūsų nuotykius). 1.1.6. Su veiksmažodžiais vadinti, šaukti, žadinti, reiškiančiais kvietimą, senuosiuose raštuose greta akuzatyvo vartota ir genityvas be pastebimos kitakalbių šaltinių įtakos, pvz.: tassai Elioschiaus vadin VEE 210, (Der ruffet dem Elias LB Mt 27,47; Eliam vocat iste VULG); o atėjes namūsn, suwadina genčių ir susiedų DP 279₁₁ (a przyzsedzsy do domu/ wzywa przyjacioły y sąsiady ³W 286₁₁; convocat amicos, et vicinos VULG Lk 15,6); Wadink darbinikų, ir ataduok kiemus algų – Žáwotay robotnikow, y odaday im zapłatę SP I 317–319 (Voca operarios VULG Mt 20,8); nesang tuien musu szauki – bo nas tam wzywasz do siebie PK 182₁₁; tasay teypag szaukie musu – tenżec też na nas wola PK 179₈–₉; żadinkite io/ kolay arti ira – wzywayćie go poki blisko iest SP₁ 197₂₄–₂₅; plg. su akuzatyvu: mus ne paláudamas wadina ir száukia sawęsp DP 380₁₀–₁₁ (nas vstawicznie pozywa y wota do siebie ³W 394₁₇; Tadda pakwiete Laban wissas Szmones tho kampo BrB I Moz 29,22 (Da lud Laban alle leut des orts LB); pagrečiui ir su aliatyvu: schauku tawęsp Mž 340₁₂ (schrey ich zu dir MCh 402); Balsas... schauk manensp BrB I Moz 4,10 (Die stim... schreiet zu mir LB). Genityvas su atitinkamais veiksmažodžiais siejamas ir latvių tautosakoje, plg.: kliedz brāļa LP VI 479 ‘šaukia brolio’, vēlna saukādams ‘velnio šūkaudamas’ (Endzelins 1951: § 394; žr. dar Fraenkel 1928: 66; 1947: 65; Palionis 1967: 154–155; Schmalstieg 1987: 163–164). 1.1.7. Veiksmažodžiai saugoti, sérgėti, (pri)žiūrėti, (pri)veizdėti senuosiuose raštuose taip pat dažnai dar eina su genityvu, pvz.: Kurie teipaig sergeia ió pas wartus diena ir nakti VEE 144₁₅ – Sie hütteten aber tag vnd nacht an den thoren LB APD 9,24 (plg. padawę ... sergeti ghy VEE 155₁₁ – jn zu bewaren LB APD 12,4); passisede sergeia io BrP I 389₁₁ (vnd sie sassen alda/ vnd hütteten sein LB Mt 27,36; et sedentes servabant eum VULG); jay saugosite walios mano MP 124₅ (ieśli będzecie strzegli woley moiey RP 81a₃₆); Dawe ... stirnikus/ kurie priweizdetu tos io eldiios – ktorzy by przyźreli tego akrętu SP₁ 275₂₈–₂₉, plg. iš latvių tautosakos: meža sava (var.: mežu savu) sargājiet! BW 1680,2 ‘savo miško / mišką sergėkit!’ (Endzelins 1951: § 394.6; Fraenkel 1928: 74; 1947: 65; Palionis 1967: 155; apie genityvą su saugotis, sérgėtis, žymintį dalykus, nuo kurių saugojamasi, žr. 3.5). 1.1.8. Partityviniu genityvu buvo reiškiamas ir kontaktas su daikto (asmens) paviršiumi arba dalimi, kai akuzatyvas reiškė visą daiktą. Tas skirtumas akivaizdus šiame pavyzdyje: ir ghi nutwere ghi (išbr. ant) Drapanu (virš.: Sermega, tais. iš Sermegos) ir bilolia BrB I LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 11 Moz 39,12 (und sie erwischt ihn bey seinem kleid / und sprach LB). Panašiai genityvas vartotas su kitais fizinio kontakto veiksmažodžiais, pvz.: liesti, lytėti, kibinti: moteriškė ... palietė sterblies ruba iš VEE 127₂₃ (ein Weib ... rüret seines Kleides sawm an LB MT 9,20); palietė karšto DP 334₁₅ (dotknął się mar ³W 345₈); kas ira kuris (pabr.) manęs lietiase (tais. lietios) BrB LK 8,45 (quis est, qui me tetigit? Vulg; wer hat mich angerüret? LB); Niekas nėra taip drąsus, kursai io galėtų kibinti BrB JOB 41,10 (der jn erwecken that LB), plg. dar: plaukų nutvėręs išmetė laukan DONPP 94. Dabar tarmėse čia jau apibendrintas akuzatyvas, bet genityvas išliko su sangrąžiniais veiksmažodžiais glauštis, remtis, tvertis, pvz.: Glauskis bėdoje išmintingo, bet ne turtingo LTR; pasiremdamas lazdos BM 116; Nors peilio tverkis! Ds; tverias darbo Rk (plg. jūs turit... io nusitverti BrPII 310₉₋₁₀). 1.1.9. Lietuvių kalbos raidoje pastebimas ir priešingas procesas: su kai kuriais veiksmažodžiais apibendrinamas ne akuzatyvas, o partityvinės kilmės genityvas. Jau buvo minėta, kad pastarąjį labiau linkstama vartoti su vienkartinį veiksmą reiškiančiais (daugiausia įvykio veikslo) veiksmažodžiais. Veiksmažodžiai, kurių nepriešdėlinės formos gali būti siejamos ir su akuzatyvu, ir su genityvu, gavę priešdėlį tam tikrais atvejais neteko gebėjimo diferencijuoti objekto linksnio formos pagal jo reikšmę. Ypač tvirtai genityvas įsigalėjo su veiksmažodžiais, kurių priešdėlis žymi veiksmo pilnumą ar kiekio viršijimą (pvz.: per-, pri-, at-). Pavyzdžiui, greta pasakymų nešė malkas / malkų, gėrė vyną / vyno, pirko bulves / bulvių, valgė kopūstus / kopūstų, kur genityvas priešsėnamas akuzatyvui neapibrėžto kiekio reikšmės pagrindu, su atitinkamais veiksmažodžiais, turinčiais priešdėlį pri-, per- ar at(si)-, vartojamas tik genityvas, plg.: prinešė malkų, prisigėrė / persigėrė vyno, pri(si)pirko / parinko bulvių, atsivalgė kopūstų (žr. dar Ulvydas, red. 1976: 25; Senn 1966: 391). Panašiai genityvas siejamas ir su nepriešdėliniais veiksmažodžiais žymint plačią veiksmo apimtį, pvz.: Grūdų dabar lūžta turgus Kp; Jaujos visos ūžė jaunimo Sk. Toks genityvas jau nebeturi partityvinės reikšmės ir yra tiesiogiai valdomas veiksmažodžio. Tiesiogiai valdo kontentyvo reikšmės genityvą ir veiksmažodžiai mokyti, mokytis, pvz.: ąžuolinė šakytėlė darbelio mokia NS 1169; mokysiuosi amato Jabl; taip ir senuosiuose raštuose, plg. Mokiau manę walios sawo KN 63₂₀. 1.1.10. Genityvo vartosena apibendrinta ir konstrukcijose su veiksmažodžiais, reiškiančiais ko nors siekimą, norą, laukimą, ieškojimą ir pan. Tarmėse ir senuosiuose raštuose su tokiais veiksmažodžiais kartais dar eina ir akuzatyvas – pasak Fraenke- 12 | Vytautas Ambrazas lio (1928: 67), tada, kai norimas dalykas suvokiamas kaip visuma, be jokio apribojimo, pvz.: žmona siekia duoną iš pečio PĖ; arklys siekia avižas ĖR; labai kietai ką nori PlŠK; Ieškok, močiute, sau verpėjatę RD 40; juodu... sulaukė sūnų BsP IV 138. Tačiau ir tokiais atvejais ryškiai vyrauja genityvas, o bendrinėje kalboje jis jau yra suprantamas kaip veiksmažodžių tiesiogiai valdomas linksnis (pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 581; Fraenkel 1928: 65; Ulvydas, red. 1976: 21–22). Šiuo metu su veiksmažodžiais siekti, norėti, geisti, trokšti, linkėti, ieškoti, tykoti, laukti genityvas, reiškiantis siekiamą (resp. laukiamą, linkimą) dalyką, nebeturi partityvinės (t. y. neapibrėžto kiekio) reikšmės ir nėra priešpriešinamas akuzatyvui (plg. Bulygina 1959: 104–105). Siekiamo dalyko reikšme genityvas (greta akuzatyvo) buvo vartojamas ir su veiksmažodžiais šaukti, gaudyti, pvz.: Tai jei ankstų rytelį motulės (plg. motulę) šaukia VD 441; Bet tapo tatai Sauliui pasakita, jog ghie io gaude BrB ApD 9,24 (das sie im nach stellet en LB). Su kai kuriais siekimo veiksmažodžiais genityvo ar akuzatyvo valdymas apibendrinamas ir atsižvelgiant į priešdėlinę ar nepriešdėlinę veiksmažodžio formą ir su tuo susijusią eigos arba įvykio veikslo reikšmę, pvz.: ieškoti + GEN., bet suiieškoti + ACC., tykoti + GEN., bet nutykoti, patykoti, pritykoti, suty-koti, užtykoti + ACC. (plg. LKŽ XVI 254–257). Genityvas ir akuzatyvas čia pasiskirsto atvirkščiai negu minėtuose pavyzdžiuose su veiksmažodžiais, turinčiais pilnumą ar kiekio viršijimą reiškiančius priešdėlius, tačiau be jokios priešpriešos pagal partityvinę reikšmę. 1.1.11. Siekiamam dalykui žymėti genityvas vartojamas ir su judėjimo veiksmažodžiais (eiti, bėgti, joti, važiuoti, gulti, lįsti, siųsti ir pan.). Tai vadinamasis siekinio kilmininkas, pvz.: ėjau pietų, išbėgo daktaro, išjojo nakv įgonės, važiavo šeimynos, atsigulė pa-čio, ilindo kiaušinių, siunčia vaistų (daugiau pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 579–581; Ulvydas, red. 1965: 168; 1976: 28; Šukys 1998: 114). Tokia vartosena paliudyta nuo senųjų raštų, plg. Wáisto tawésp atáimi DK 159₄–₅ (Po lekárstwo do ciebie przychodzę). Siekinio konstrukcijos su judėjimo veiksmažodžiais buvo laikomos konstrukcijų su norą, siekimą, laukimą reiškiančiais veiksmažodžiais pogrupiu (Delbrück 1893: 325; Fraenkel 1928: 67). Tačiau genityvo santykis su judėjimo veiksmažodžiais skiriasi. Genityvas čia niekur nėra priešpriešinamas akuzatyvui kaip partityvinės kilmės linksnis, jam būdinga tikslo reikšmė nėra sąlygojama ir veiksmažodžio semantikos. Prie tikslo reikšmės įsitvirtinimo šiais atvejais, matyt, prisidėjo konstrukcijos, kuriose tikslo genityvas ėjo kartu su supinu (a) arba bendratimi (b), pvz.: (a) išbėgo daktaro kviestu; miško kuoptų varė; nuvažiavo Krokuvon varnų kaustytų; ateik rugių pjautu; nubėgo pinigų sudėti; LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 13 (b) nuėjo uogų rinkti; išvažiavo kelio taisyti; atėjo šluotų pirkti; varnų muš“ bėgo ir pan. (Jablonskis 1957: 477–478, 582; Ulvydas, red. 1976: 168–169). Abiejų tipų konstrukcijos plačiai vartojamos nuo seniausių raštų, plg.: (a) thos ateija semtų wandinio BrB II Moz 2,16 (die kamen wasser zu schepffen LB) (b) kas eitų Giriona, malku kirsti V Moz 19,5 (jemand... jnn den walt gienge/ holtz zu hawen LB). Kartu senųjų raštų duomenys aiškiai rodo supino vartosenos siaurėjimą ir jo keitimą bendratimi (plg. Palionis 1974). 1.1.12. Ernstas Fraenkelis (1925: 48–51; 1928: 86) aiškino, kad tokiais atvejais supinas ar infinityvas yra prisisiėjęs prie genityvo, kuris priklausęs nuo veiksmažodžio⁸. Ta prielaida galima kalbant apie laikus, kai supinas ir infinityvas jau buvo virtę sustabarėjusiomis veiksmažodžio formomis (Ambrazas 1995: 81). Tačiau ją sunku pritaikyti senesniems baltų kalbų raidos periodams. Pirmiausia, judėjimo tikslą dažnai žymi vienas supinas (išėjo medžiotų, grįžo dirbtų, nuėjo ilsėtus ir pan.). Kaip žinoma, supinas yra išriedėjęs iš veiksmažodinio daiktavardžio (abstrakto) akuzatyvo, judėjimo tikslą reiškusio nuo žilos senovės, plg.: s. b. sl. ide...pomolitъ se МРК 6,46 ‘ėjo pasimelstų’; lot. eunt spectatum ‘eina žiūrėtų’ (paž. žiūrėjimą); s. ind. hōtum ēti ‘aukotų (paž. aukojimą) eina’ (TS 6,3,1,6), žr. dar Euler (1999). Toks tikslo reikšmės akuzatyvas (resp. supinas) kitados galėjo turėti priklausomą genityvą kaip adnominalinį linksnį⁹. Supino (resp. tikslo akuzatyvo) junginiai su adnominaliniu genityvu, matyt, skatino tikslo reikšme vartoti ir vieną genityvą¹⁰, juoba kad jis tokią reikšmę jau turėjo konstrukcijose su norą, siekimą, ieškojimą žyminčiais veiksmažodžiais. Konstrukcijos su vienu genityvu po judėjimo veiksmažodžių iki šiol suprantamos kaip eliptinės. Jos paprastai vartojamos tik tada, kai kalbėtojas suponuoja infinityvą ar supiną, reiškiantį ‘atnešti, pa(si)imti, gauti, pri(si)rinkti’¹¹. Kai supinas ar bendratis turi kitokią reikšmę, jų junginio su genityvu pakeisti vienu genityvu arba visai negalima, arba iš pagrindų kinta pasakymo prasmė, plg.: bobos išėjo daržų ravėtų SKP (bet *išėjo daržų); bėgsim gryčios pašluotie Ut (bet *bėgsiu „Auch Supina und Inf. bei Verben der Bewegung und des Aussendens kommen als epexegetische Zusätze neben Genetiven, die von diesen Verben abhängen... vor“ (Fraenkel 1928: 86). Brugmannas (1911: 629–630) manė, kad genityvas tokiose konstrukcijose yra „Genitiv des Sachbetreffs, wie z. B. in lit. ateinų grėblio ich komme wegen (nach) der Harke“ (ib. 630). Žr. Delbrück 1893: 475; Vondrák 1928: 244, 416; Kuryłowicz 1964: 185–186. Pasak Vaillant’o (1977: 78), nuo supino tokiais atvejais priklauso „génitif d’appartenance: pride vidět groba ‘il vint voir le tombeau’, littéralement ‘vers la vue du tombeau’“. t. y., pasak Kuryłowicziaus (1964: 185), redukuoti konstrukciją (VERB + (ACC. OF GOAL + ADNOMINAL GEN.)) į VERB + ADVERBAL GEN. Plg.: „Siekiamojo tikslo aplinkybė reiškiama ir vienu kilmininku, tačiau jis galimas tik tuomet, kai iš situacijos aiškus jo, kaip objekto, reikalaujantis veiksmas (numatoma bendratis)“ (Labutis 1994a: 74; plg. dar Šukys 1998: 114). 14 | VYTAUTAS AMBRAZAS gryčios); tėvas išvažiavo miežių sėti ErŽ (plg. išvažiavo miežių – t. y. ‘miežių parsivežti’). Panašiai ir senojoje lietuvių kalboje, plg.: Išėjio seijas setu sekços sawa MP 97₃; Isch tę ateis suditu giwu ir numirusuiu Mž 22₃. (Stadže pržigidze sędžic žywe y martwe; Inde venturus est iudicare vivos et mortuos MCh 82). Pasakymai be supino čia reikštų ‘išėjo atsinešti sėklos’, ‘ateis gyvų ir numirusių ieškoti (par<si>vesti)’. Jablonskis (1893) netgi svarstė, ar tokiais atvejais neturėtų būti teikiamas akuzatyvas (pvz., puolė visi bučiuotų rankas seneliui), bet paskui apsisprendė už genityvą (Jablonskis 1935: 36; 1957: 165). Polinkį skirti konstrukcijas važiuoja arklio pirkti ir važiuoja arklį parduoti Piročkinas (1972: 132–133) yra pastebėjęs Veliuonos, Jurbarko šnektose. Akuzatyvas vietoj genityvo kartais pavartojamas ir kitose šnektose, ypač vakarų aukštaičių tarmėje. Tokių atvejų pasitaiko nuo senųjų raštų, pvz.: Ateit ramditi mus wissus MG₁₁ 331; kaip ateisi anu cėsu / Mus suditu Mž 449₇. Tai paaiškinama sintaksinių ryšių pergrupavimu (reanalyze), įvykusiu po to, kai supinas sustabarėjęs virto nekaitoma veiksmažodžio forma ir daugeliu atveju buvo pakeistas infinityvu, išriedėjusiu iš tikslo reikšmės datyvo (plg. Ambrazas 1995: 81–82). Genityvas buvo suprastas kaip supino ar bendraties valdomas objektinis linksnis, tačiau daugumoje atvejų (kur nebuvo pakeistas akuzatyvu) išlaikė siekiamo tikslo reikšmei būdingą linksnio formą. Panašūs sintaksiniai santykiai susidarė ir konstrukcijose, priklausomose nuo veiksmažodžio norėti, kuriose tranzityvinių veiksmažodžių infinityvas kartais dar eina su genityvu, pvz.: An pirkios tokia graži žolė, norim karvės užvaryt, kad ji nuėstų Kb (LTR); Bernas sumanė pabaidyti šiaurus SMAL (LKT 333); Trijs Marias... Nareia Christaus patepti Mž 245₇, (sie wolten den Herrn gesalbet han MCh 307); Szidai mane Baszniczioja sugawa, noredomi manes uszmuschti BrB ApD 26,21 (vnd vnterstunden mich zu toedten LB). 1.1.13. Konstrukcijos, kuriuose genityvas siejamas su kai kuriais emocinės būsenos veiksmažodžiais (stebėtis, nusistebėti, rūpintis, piktintis), leidžia spėti, kad tokiais atvejais jis kitados galėjęs būti priešinamasis pagal partityvinę reikšmę ir instrumentalui, pvz.: Stebeiosi ischminties BrP₁ 161₃; anis nusisteb...Diewo didzio Sussimillimo ir ischgelbeghimo szmoniu BrP₁ 119₅–₇; Todel (iš Todiel) nesirupinkite ritikschczos dienos BrB Mt 6, 34 (Darumb sorget nicht für den andern morgen LB); Ir piktinios io (tais. iš isch io) BrB Mt 13, 57 (Vnd ergerten sich an jm LB). Su veiksmažodžiu pasirengti genityvas vartojamas ir dabartinėse tarmėse (žr. dar Fraenkel 1928: 79), pvz.: LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 15 Pasiremk stalo ir sėdėk LEL. Iš čia aptartų objektinės vartosenos atvejų matyti, kad silpnėjant genityvo–akuzatyvo priešpriešai partityvinės reikšmės pagrindu stiprėja polinkis apibendrinti arba vieną, arba kitą iš tų linksnių atsižvelgiant į veiksmažodžio reikšmę. Tuo būdu semantinis linksnio derinimas su veiksmažodžiu keičiamas stiprėjančiu sintaksiniu valdymu. 1.2. Subjektinė vartosena 1.2.1. Sakiniuose su būseną ir jos kaitą žyminčiais veiksmažodžiais genityvas priešinam as nominatyvui partityvinės reikšmės pagrindu panašiai kaip sakiniuose su objektiniais veiksmažodžiais – akuzatyvui. Eidamas vietoj nominatyvo, partityvinis genityvas keičia ne tik sakinio reikšmę, bet ir jo sintaksinę struktūrą, nes nebelieka tarpusavio sąsajos (interdependencijos) ryšio ir sakinys tampa beasmenis. Su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais vartojamos genityvo vienaskaitos ir daugiskaitos formos savo semantika atitinka tas, kurios siejamos su objektiniais veiksmažodžiais: vienaskaitos genityvas paprastai žymi medžiagą ar abstraktinę reiškinį, o daugiskaitos – skaičiuojamus dalykus (plg. 1.1.1). Tačiau subjektinė vartosena yra gerokai siauresnė, apima daug mažiau veiksmažodžių. Dažniausiai su partityviniu genityvu siejami intranzityviniai veiksmažodžiai, žymintys: (a) buvimą, egzistavimą (būti, gyventi, baluoti, juoduoti, pasitaikyti, likti...): Šuliny yra vandens KTK; Bus jau ir sniego BM 440; Ar už balos dar gyvena žmonių? Kl; Sniego da kur ne kur baltuoja PLV; Nevai kščiok viena – visokių valandų pasitaiko KRTN; Šieno dar liko karvėm Kl; (b) dalykų, reiškinių atsiradimą ar kitimą (rasti s, atsirasti, pasirodyti, dygti, augti...): Rados plekšnų galvoj Šumskas (LKT 356); Lašinių randas ant pivo Krš; Jau pasirodė grybų Drsk; Ten dar augo ąžuolų; Ten susirinkdavo žmonių iš plačiausios apylinkės Šl; (c) judėjimą (eiti, bėgti, važiuoti...): Tik jau ateis lietaus – tiek tvenkiasi Bgt; Užvažiavo svetelių Ar; Į mūsų riksmą atbėgo žmonių su šunimis Jablonskis 1957: 234; Jau dabar cigonų nevažinėja teip Bt; Mėnesiena buvo, einam par tiltą – ar iššoks plėšikų? Jd. Kartais genityvas priklauso ir nuo veiksmažodžių matyti, girdėti infinityvo ar sangrąžinės formos, pvz.: Laukuose da(r) matyt akmenų SLN; Dabar visokių kalbų girdėt (girdisi) Ps. Daiktavardžių nominatyvui, kuris gali būti siejamas su tais pačiais veiksmažodžiais, 16 | VYTAUTAS AMBRAZAS partityvinis genityvas priešinamas kaip žymėtas opozicijos narys, pvz.: Ka pradėd pavasaris rasties, atsirand sulos LŽ (LKT 45); plg. dar: Girioje lakstydavo kiškių / kiškiai; Pavasariais atplaudavo laivų / laivai (Balkevičius 1963: 77). Tokia partityvinio genityvo vartosena paliudyta nuo senųjų raštų, plg.: sakjk, bau ira numo (pabr., virš.: wietos) namųši Tiewa tawa BrB I Moz 24, 24 (Haben wir auch rawm jnn deines waters hause LB); Ira ir kitu beskayčiaus smulku dayktu SP I 313₂₈ (Jest y innych bez liczby drobnych rzeczy). Ji turi atitikmenų latvių kalbos tarmėse ir tautosakoje (plg.: būs... sviesta ‘bus sviesto’; viņam ir naūdas ‘jis turi pinigų’, žr. Endzelīns 1951: §§ 394, 403) ir senuosiuose slavų, germanų, indų, graikų kalbų paminkluose (Delbrück 1893: 332; Brugmann 1911: 567; Hirt 1934: 105–106; Schwyzer, Debrunner 1975: 102; Chodova 1980: 209–210; 214–221). 1.2.2. Tam tikrais subjektinės (kaip ir objektinės) vartosenos atvejais, partityvinės kilmės genityvą linkstama apibendrinti. Kai intranzityvinis veiksmažodis eina su priešdėliu, žyminčiu veiksmo pilnumą ar kiekio viršijimą (pvz., pri-, per-), genityvas jau nėra semantiškai priešinamas akuzatyvui, plg.: atėjo svečiai / svečių, bet tik: priejo svečių. Partityvinis genityvas čia jau yra virtęs veiksmažodžio valdomu papildiniu, pvz.: Prikrito lapų Ktk; Žmonių prisirinko Asb; Prilėkė tų moterų kaip varnų PŠL; Pas mus kad priviso pelių DkS. Taip ir latvių kalboje greta partityvinio genityvo gali eiti nominatyvas (viņam ir naudas / viņam būs nauda paž. ‘jam yra pinigų / jam bus pinigai’), bet pilnio reikšmės priešdėlį turintys veiksmažodžiai valdo papildinio genityvą: pienāca / sanāca ļaužu ‘prėjo / suėjo žmonių’ (Endzelīns, Mūlenbachs 1928: 206; Endzelīns 1951: § 394; Gāters 1993: 98–99). Panaši būklė paliudyta slavų kalbose, plg. rus. dial. est’ chleb / chleba ‘yra duona / duonos’, bet tik genityvas: nabralos’ vody ‘prisirinko vandens’, naechalo gostej ‘privažiavo svečių’ (Borkovskij, Kuznecov 1965: 418; Vaillant 1977: 188). 1.2.3. Panašiai linkstama apibendrinti genityvą su kiekio kitimą žyminčiais veiksmažodžiais daugėti, mažėti (mažintis), pvz.: Vandenio padaugės, lietus lyja Pc; Kas čia daugės rugių! J; Miškų ir žuvų mažėja DrSK; Mano kartos žmonių visiškai sumažėjo JnŠk; Dabar mūsų apsimažino kiek ĖR. Partityvinę tokių konstrukcijų kilmę rodo reti atvejai, kur šie siejami su nominatyvu, plg.: Padaugėjo šeimyna DkS; Javai ant klėties mažėja SKR; Nemažėja pienas ALS. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 17. Genityvą dabar valdo ir kiekio semą turintys veiksmažodžiai stigti, (pri)trūkti; (už)tekti, pakakti ir pan., pvz.: Pašaro stinga gyvuliams STRN; Visiems trūko / užteko duonos Vkš; Anam akies trūksta ŠL; Šuliniuose tai tenka vandens PLS (LKŽxy 1146); Užteko katei vėdaro LTsv 302; plg. 1a. Putną pieną vien trūkst ‘paukščio pieno tetrūksta’; Krājuma pietiek visiem ‘atsargos užtenka visiems’ (Gāters 1993: 98). Kad genityvas čia kai kur irgi galėjo turėti partityvinę reikšmę, leidžia spėti tokie sakiniai su artimos reikšmės nominatyvu, kaip Visos dainuškos užtrūko ŠMN, plg. 1a. Man dziesmiņas pietrūkušas paž. ‘man dainelės pritrūkusios’ greta Man pietrūka zaļa zīda ‘man pritrūko žalio šilko’ (Gāters ib.), plg. dar Kas šodien trūkst? paž. ‘kas šiandien trūksta?’ Tačiau genityvas čia gali būti ir tiesiogiai atėjęs iš adnominalinių konstrukcijų su kiekio reikšmės daiktavardžiais bei vardžododiniais prieveiksmiais (plg. 1.3.3). Toks genityvo apibendrinimas rodo, kad ir subjektinės vartosenos atvejais iš senovės paveldėtą senovinių linksnių derinimą linkstama kai kur keisti sintaksiniu valdymu. 1.3. Apibrėžto kiekio genityvas 1.3.1. Sakiniuose su veiksmažodžiais, kurie siejami su partityviniu, t. y. neapibrėžto kiekio, genityvu, kiekio reikšmė gali būti daugiau ar mažiau apibrėžta tam tikrais vardžodžiais ar prieveiksmiais. Tokiais atvejais genityvas tiesiogiai priklauso nuo vardžodžio ar prieveiksmio, o kiekį nusako visas vardžodžio ar prieveiksmio ir genityvo junginys. Lietuvių kalbos gramatikose toks genityvas vadintas kiekio (kiekybės) (Jablonskis 1957: 576) ir kiekybės turinio (Balkevičius 1963: 77, 83; Ulvydas, red. 1965: 191; 1976: 47; Šukys 1998: 97) kilmininku. Pagal tiesioginį sintaksinį ryšį jis yra laikomas priklausomu nuo vardžodžio ar vardžodinės kilmės formos, t. y. adnominaliniu genityvu. Tačiau tiek savo vartosena su tais pačiais veiksmažodžiais, tiek ir semantika jis yra labai artimas jau aptartam neapibrėžto kiekio genityvui, tiesiogiai priklausomam nuo veiksmažodžių. Tas ryšys ypač akivaizdus tada, kai genityvas siejamas su kiekio prieveiksmiais: daug (nedaug), mažai (nemažai), apsčiai, ganà, šiek tiek, kažkiek, truputį, plg: (a) sakiniuose su būsenos bei proceso reikšmės veiksmažodžiais, pvz.: Aikštėje buvo (daug / mažai / šiek tiek...) žmonių; Po lietaus jau randasi (šiek tiek, truputį, kažkiek...) grybų; Vakare atvažiavo (daug, šiek tiek, nemažai...) svečių; (b) sakiniuose su objektiniais veiksmažodžiais, pvz.: Turėjau dar (šiek tiek, truputį...) drobės; Iš kaimyno gavau (šiek tiek, kiek, apsčiai...) pinigų; Išgirdome (daug, mažai, šiek tiek...) naujienų; Ligonis gėrė (truputį, šiek tiek...) pieno; Teta mums iškepė (daug, truputį...) blynų. Pirmuoju atveju (a) kiekio prieveiksmio ir genityvo junginys priešinamas nominatyvui, antruoju atveju (b) – akuzatyvui. 18 | VYTAUTAS AMBRAZAS 1.3.2. Visai taip pat genityvas siejamas su kiekį žyminčiais daiktavardžiais (a), skaitvardžiais (b), įvardžiais (c) ir būdvardžių bevardės giminės formomis (d), pvz.: (a) glėbys (malkų), stiklinė (pieno), gabalas, dalis (drožės), maišas (miltų), butelis (alaus), būrys (žmonių), pulkas (žąsų); (b) dešimt, vienuolika... (vyrų), šimtas, tūkstantis... (žvaigždžių), dvejetas, trejetas... (arklių); (c) keletas, keliolika (vaikų); (d) maža, pilna (vandens, žmonių) (daugiau šios reikšmės pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 576–577; Ulvydas, red. 1976: 202–203, 236–237, 263; 268–269). 1.3.3. Glaudų ryšį tarp partityvinio genityvo, priklausomo nuo veiksmažodžio, ir genityvo, siejamo su kiekio reikšmės vardažodžiais bei prieveiksmiais, minėjo Jonas Jablonskis. Pateikęs pavyzdžių su partityviniu genityvu jis teigė: „Dažnai čia ir savaime suprantamas kiekio žodis (šiek tiek, nemaža, daug, dalis...). Dalies ir kiekio kilmė kai yra labai glaudžiai susiję, jie sunku kartais ir atskirti“ (Jablonskis 1957: 579). Toks pat ryšys seniai pastebėtas kitose giminiškose kalbose. Tyrinėtojai, laikę adverbalinę genityvo vartoseną seniausia, į kiekio reikšmės žodžius kalbamojo tipo sakiniuose žiūrėjo kaip į tam tikrus priedėlius, tikslinančius partityvinio genityvo reikšmę (Delbrück 1893: 333; Brugmann 1911: 613–614). Fraenkelis (1928: 55–60) lietuvių kalbos pavyzdžius su kiekio genityvu, priklausančiu nuo vardažodžių bei prieveiksmių, irgi laikė tam tikra partityvinio genityvo, nuo seniausių laikų siejamo su veiksmažodžiais, atmaina. Tačiau gretinant abiejų tipų pavyzdžius nesunku pastebėti, kad partityvinio genityvo vartosena apima tik dalį vardažodinių konstrukcijų su kiekio genityvu. Tokie junginiai kaip maišas miltų, keletas žmonių, daug sniego, mažai naudos ir pan. gali turėti veiksnio ar papildinio poziciją daugybėje sakinių, kur vienas partityvinis genityvas jų atstoti negali (plg. Maišą miltų panešti sunku; Mažai naudos iš tokio darbo ir t. t.). Iš būdvardžių tik keletas bevardės giminės formų (pilna, maža) su genityvu gali sudaryti partityvinėms artimas konstrukcijas, o kitais atvejais kiekio genityvą prisijungia tiek bevardės giminės (gilų, ilgą, siaurą, striūką), tiek vyriškosios bei moteriškosios giminės formos (vertas, -a; godus, -i; gausus, -i; sotus, -i; pilnas, -a, ir pan.). Taigi konstrukcijos su kiekio genityvu, sinonimiškos nuo veiksmažodžių tiesiogiai priklausomam partityviniam genityvui, yra tik tam tikras nuo vardažodžių bei vardažodinės kilmės prieveiksmių priklausomo kiekio genityvo vartojimo atvejis. Aiškiai išvestinį pobūdį turi konstrukcijos su genityvu, priklausomu nuo veiksmažodžių daugėti, mažėti, resp. dauginti, mažinti, galinčių turėti įvairių priešdėlių, pvz.: vandens padaugės Pc; miškų ir žuvų mažėja DrSK, žr. Ulvydas, red. (1976: 25). Tokių konstrukcijų pagrindas – atitinkami vardažodžiai ar iš jų kilę prieveiksmiai, siejami su genityvu (daug / daugelis žmonių, maža vandens ir pan.)12, o ir patys veiksmažodžiai yra darybiškai iš jų išvesti. 12 Prieveiksmio daug kilmė iš būdvardžio bevardės giminės formų rodo senesnės formos daūgi, daūgia, pvz.: daūgi sananū turime VEE 23,13; linų pasėjau daugį ZT; kiekvieno stono žmonės daūgia užsmokėtis gal DP 64 (žr. dar LKKž 314), jų randame ir daugelio sudurtinių žodžių pirmuosiuose sanduose. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 19 1.3.4. Dalies vardžodiniu bei prieveiksm iniu kiekio genityvo konstrukcijų sinonimiją su veiksmažodinėmis siūlyta paaiškinti suponuojant pastarosiose neapibrėžtą kiekį reiškiančio žodžio šiek tiek, bent kiek ar pan. nulinį variantą (Girdenis, Žulys 1973: 212; Grenda 1979: 33–340). Konstrukcijos su partityviniu genityvu, priklausomu nuo veiksmažodžių, interpretuojamos pagal schemą: VEIKSMAŽODIS + NULINĖ SEMA „kiekis“ + NEAPIBRĖŽTO KIEKIO KILMININKAS. Tą nulinę kiekio semą reiškiantis žodis turįs arba veiksnio nominatyvo, arba papildinio akuzatyvo poziciją. Remiantis šia sinchronine interpretacija galima išskirti nuo vardžodžių bei vardažodinės kilmės formų (prieveiksmių) priklausomų kiekio genityvo konstrukcijų didelį būrį, kurį sudarytų: (a) apibrėžto kiekio konstrukcijos (pribėgo stiklinė vandens, gulėjo maišas pinigų); (b) neapibrėžto kiekio konstrukcijos su pasakytais neapibrėžto kiekio reikšmės žodžiais (pribėgo šiek tiek vandens, buvo bent kiek pinigų); (c) neapibrėžto kiekio konstrukcijos su nepasakytais (resp.) kiekio reikšmės žodžiais (pribėgo vandens, buvo pinigų). Žiūrint istoriškai, tokie nuo veiksmažodžių priklausomo partityvinio genityvo santykiai su kitomis kiekio konstrukcijomis padeda suprasti neapibrėžto kiekio reikšmės susidarymą. Jau Hermanas Hirtas (1934: 111–116) spėjo, kad veiksmažodžių junginiai su partityviniu genityvu indoeuropiečių kalbose įsigalėję dėl vardažodinės prigimties nario elipsės. Kilmė iš redukuotų konstrukcijų su supinu (vardažodinės prigimties forma) įžiūrima ir 1.1.11 minėtoje lietuvių kalbos tikslo genityvo vartosenoje. Dėl numanomo daiktavardžio nominatyvo elipsės genityvas kartais atstoja sakinį veiksnį tokiuose sakiniuose kaip Kaimynų jau ir linus nu rovė, ir roputes nukasė Šln (žr. Ulvydas, red. 1976: 29; 290). Partityvinis, kaip ir apskritai adverbalinis, genityvas gali būti ir daugelio kitų atvejų diachroniškai išvedamas iš adnominalinio genityvo vartojimo tipų sistemos (plg. Kurylowicz 1964: 184–185). Žinoma, tokios genityvo raidos neįmanoma įrodyti remiantis gana vėlai užfiksuota, nors ir daug konservatyvių bruožų išlaikiusia lietuvių kalba. Ji gali būti suponuojama tik labai tolimiems indoeuropiečių kalbų raidos laikams, nes su veiksmažodžiais tiesiogiai siejamos partityvinio genityvo konstrukcijos paliudytos visose giminiškų kalbų grupėse nuo pat pirmųjų rašto paminklų. Vis dėlto lietuvių kalbos duomenys aiškiai rodo, kad partityvinio genityvo ir kitų jam artimų konstrukcijų vartosenos ypatybės geriausiai paaiškinamos atsižvelgiant į jų istorinius ryšius su adnominaliniu genityvu. 1.3.5. Adnominalinė vartosena yra plačiausia ir genityvui būdingiausia vartojimo sritis, dažnai laikoma šio linksnio gramatinės funkcijos pagrindu (plg. Benveniste 1962; Kurylowicz 1964: 183–186). Lietuvių, kaip ir kitų giminiškų kalbų, genityvas gali apibūdinti daiktavardžius labai įvairiais atžvilgiais – priklausomai nuo konteksto ir pačių daiktavardžių leksinių reikšmių. Be jau minėtos kiekybės turinio reikšmės, adnominalinio genityvo vartosenos tipų įvairovė remiasi bendra priklausomybės reikšme, apimančia nuosavybės (tėvų namai, motinos skara), medžiagos (aukso žiedas, sidabro kulka), partityvinę, arba daikto dalies (kalno viršūnė), lyginimo (lino plaukai), paskirties (duonos peilis), kilmės (kaimo žmogus, miško žvėris), kokybės (proto žmogus) ir kitas reikšmes. Su priklausomybės reikšme gali būti siejami ir gramatizuoti 20 | VYTAUTAS AMBRAZAS subjektinio (vaiko džiaugsmas, žmogaus gyvenimas) bei objektinio genityvo (miško kirtimas) tipai. Šių adnominalinės vartosenos tipų ir jų ryšių analizė – atskiro darbo objektas. 1.4. Laiko genityvas 1.4.1. Su partityvine vartosena turbūt susijusios ir konstrukcijos, kuriose genityvas žymi laiką. Fraenkelis tokius atvejus laikė tiesiog partityvinės vartosenos porūšiu („eine Abart der partitiven Verwendung“ 1928: 62). Dabartinėje lietuvių kalboje genityvas laikui nusakyti vartojamas palyginti retai ir tik tada, kai pats daiktavardis žymi laiko sąvoką. Tokių daiktavardžių genityvai linkę prieveiksmėti, iš jų dažniausi yra ryto, vakaro, aptinkami tarmėse ir tradicinėje tausosakoje, pvz.: Ryto miestan išvažiniau Sv; Ryto šalnos būta DkŠT; Kas ryto ginė, ryto rytėlio? NS 453; Nuejau ryto grybauti JnŠM; Aš ryto ilgai negaliu valgyti ALKS; Vakaro, būdavo, užšėdu ant arklio ŽnS; Kas ryto gieda, tas vakaro verkia STR; Tik vakaro namo pareįjom Sv; Broliai vakarėlio arklius ganė NS 453.36 Pastebėtas ir genityvo vartojimas mėnulio fazėms žymėti: jauno reikia bulbas sodint ar pilnaties AD (Vidugiris 1994: 62). Plg. dar abstraktesnės reikšmės genityvą senybės ‘seniau’: kai būdo (= būdavo) senybos TvR (Otrębski 1934: 419). Kad genityvas tokiais atvejais prieveiksmėja nelabai seniai, rodo liaudies dainų pavyzdžiai su pažyminiu, pvz.: Subatos vakarėlio mergelė kiemą šlavė BTR; Nedėlios rytėlio ėjau vandenėlio LZ. Tarmėse pastebėta ir kitų laiko sąvokas reiškiančių genityvų su pažyminiais, pvz.: Kožnós dienós užsikeli ir pašluoji ZT; aš nežinau, kurių metų itai buvo LZ; nu, jiem duoda tę kito karto trupučiuką GRV (Vidugiris 1994: 62; žr. dar Ulvydas 1964: 12–13; LKŽXI 755; LKŽXVII 1000; Zinkevičius 1966: 394; Valiulytė 1995: 78–79). Tokių laisvai vartojamų laiko genityvų pasitaiko ir senuosiuose raštuose, pvz.: Jog ischwisi kosznos dienos MŽ 38614 (das du wirst schawen stetiglich MCH 448); kalbeia kiek dienos Iskaloia BrB ApD 19,9 (redet teglich LB, cotidie N); ir antras dienas eija su leis WP 15816–17, neszninate kuras (12) hadinas weschpatis iusu tur ateiti WP 12–12a (jr wisset nicht / welche stunde ewer Herr komen wird LB Mt 24,42; qua hora Dominus vester venturus sit N); tasiegu hadinas nenoriu atminti wissų grekų ia WP 80 a; Gaigalat 1900: 45); plg. dar sudurtinio daiktavardžio genityvą pusnakties: kaip kada pusnakties tikieios Ekruninkai Szemen nekołie atranda BrB ApD 27,27 (vmb die mitternacht LB, circa mediam noctem N), t. p. BrB Lk 11,5 (Gelumbėckaitė 1999: 17). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 1.4.2. Genityvas minėtais atvejais žymi laiko tarpą, kuriuo trunka ar įvyksta veiksmas. Tokia reikšme dabar dažniausiai vartojamas akuzatyvas ar lokatyvas, plg. Rytą anksti keltis PGG; Visą vakarą lijo GRL ir pan. (Valiulytė 1998: 194–241). Laiko genityvas ir akuzatyvas kartais pavartojami net tame pačiame sakinyje, pvz.: Ryto žuvų, dieną vėl žuvų gaudyt einu STRN. Iš suprieveiksmėjusių ar prieveiksmėjančių genityvo formų vartosenos įžiūrėti jų reikšmės skirtumą nuo laiko akuzatyvo ar lokatyvo sunku. Tačiau turint omenyje vyraujantį polinkį adverb aliniu genityvu reikšti tik dalinį, neapibrėžtą kiekį, galima spėti, kad ir minėtais atvejais genityvas nuo akuzatyvo veikiausiai skyrėsi partityvinės reikšmės atspalviu, išblukusiu laiko genityvui prieveiksmėjant. Genityvas nakties, paprastai vartojamas kalbant apie naktigonę, turi paskirties atspalvį, pvz.: Tada gulėjom nakties VŽNS. Jis gali būti siejamas su genityvu po judėjimo veiksmažodžių, plg. Juza eis nakties DS, apie kurio galimus ryšius su partityviniu ir adnominaliniu genityvu žr. 1.1.2. ir 1.3.5. Dabartinėje kalboje laiko sąvokas reiškiančių daiktavardžių genityvas dažniausiai yra valdomas prielinksnių (plg. iš nakties, nuo ryto, iki vakaro ir pan.). Dar labiau neprielinksninio laiko genityvo vartosena sunykusi latvių kalboje. Čia tik liaudies dainose dar pastebėta suprieveiksmėjusių sudurtinių daiktavardžių su pus-, žyminčiu laiko sąvokas, plg.: Pusrītina saule lēca... Pusvasaras tautas jāja BW 14231/3 ‘Pusrytėlio (= ankstų rytą) saulė kilo... Vidurvasario vyrai jojo’ (Gāters 1993: 106). 1.4.3. Lietuvių kalbos laiko genityvo atvejai turi aiškių atitikmenų kitų giminiškų kalbų senuosiuose paminkluose, pvz., slavų (s. rus. toi že zimy pridoša nemci I Novg LET. 128, žr. Borkovskij, red. (1968: 161) ‘tos gi žiemos atėjo vokiečiai’), germanų (go. nahts ‘nakties’, s. vok. a. tages ‘dienos’), s. graikų (ἡμέρας ‘dienos’, ἠοῦς ‘ryto’, νυκτός ‘nakties’), s. indų (aktoḥ ‘nakties’) (Delbrück 1893: 356–359; Brugmann, 1911: 573–574; Behaghel 1923: 590 tt; Vondrák 1928: 245; Hirt 1934: 106–108; Krahe 1972: 79; Vaillant 1977: 79; Schwyzer, Debrunner 1975: 112–113); čia, matyt, priklauso ir suprieveiksmėjęs lot. nox ‘nakties, t. y. naktį’ (Hofmann, Szantyr 1972: 85). Tai leidžia manyti, kad genityvo adverbalinės vartosenos laiku reikšti likučiai yra paveldėti iš tų laikų, kai objektinė šio linksnio funkcija dar nebuvo įsigalėjusi. 2. NEIGINIO GENITYVAS 2.1. Jau pirmojoje spausdintoje lietuvių kalbos gramatikoje suformuluota taisyklė: „Veiksmažodžiai su neigiamąja dalele né dažniausiai gauna genityvą, nors šiaip, be jos, prisijungtų akuzatyvą“13. Danielius Kleinas pateikė ir ryškių pavyzdžių, rodančių to dėsnio veikimą: Jus nepazįstat jo / asz pažįstu jį Jn 8,55; neturėk kitu Diewu, nepėrženk wenčiawones Moz II 20, 3; 14 (KLG 154), Gėras mėdis gėrą waisu atnes / gėras mėdis negal pikto waisaus atnešti Mt 7,17. 13 „Verba cum particula negativa né posita frequentissime Genitivum recipiunt, cum aliàs sine illa Accusativum admitterent“ KLG 154; panašiai ir KLC 107. 21 22 | VYTAUTAS AMBRAZAS Panašiai genityvas eina vietoj nominatyvo su kai kuriais būsenos veiksmažodžiais, gavusiais neiginį. Nors Kleinas to dėsnio neįvardija, bet taip pat pateikia tokios vartosenos pavyzdžių: nera nieko gėro szeme piktame swiete; nebuvo niewieno žmogaus / kurs gelbęt galetu; Jeib wylaus nebutu KLG 154. Kartu Kleinas pastebėjo, kad kartais veiksmažodžiai ir su neiginiu reikalauja akuzatyvo: newėsk mus ing pagundima Mt 6,13; idant smertis nepasmaugtu jus girtus, bet ne: jusu girtu. Panašiai neiginio genityvas apibūdintas Sapūno–Šulco ir vėlesnėje (Rugio, Milkaus) gramatikose. 2.2. Neiginio genityvas su objektiniais veiksmažodžiais plačiai paliudytas nuo pat raštijos pradžios – tiek originaliuose, tiek ir verstiniuose tekstuose, kur jis vartojamas nepriklausomai nuo originalų įtakos (dažniausiai juo išverstas akuzatyvas): Ir nekada manes nog usu neatmeskiet Mž 9 6; Ne ludik prysch artima tawa neteisaus liudima Mž 19₁₄–₁₅ (Du solt kein falsch zeugnis reden widder deinen nehesten LB; Niebędziesz falsiwie swiathczil MCh 79); Ne tureki kytų Diewų preg manes Mž 18₁₂, t. p. VEE 11₆ (Niebędziesz miał bogow ynich nadmȩ MCh 78); kurs szmogus isch yüssu... er ne paliekt dewinių deschimtų ir dewinių ginoje VEE 88 4 Lk 15,4 (Welch mensch... der nicht lasse die neun vnd neuntzig jnn der wüsten LB); Mes io ne nuszawinkem (...) Nepralieķet kraujo, bet mesket ghį Dūbena BrB I Moz 37, 21–22 (Lasset vns jn nicht tödten... Vergesset nicht blut LB); Tatày yra priesz anùs / kurie nieko ne nor dariti DP 64₃₄ (co nic niechca czynić ³W 65₃₆); Ir ne pakąką tau to DP 64₃₆ (A zać nie dosyć ná tym ³W 65₃₈). Genityvo ir akuzatyvo priešprieša ypač akivaizdi tais atvejais, kai nuo veiksmažodžių, einančių pagrečiu su neiginiu arba be jo, priklauso arba genityvas, arba akuzatyvas: Tu manne apdirgai, nei manens mili BrB Tes 14,16 (Du bist mir gram vnd hast mich nicht lieb LB); a iej tô nedara / tada tû prakeikta ghrieka anis dara VE 7₁–₂ (Und wo sies es nicht thun, welche ein verflucht sunde sie thun LE A5); Turim... ghy mileti / idant kozonies ir szodzia iô nepapėiktumbim / Bet idant tą wsz schwenta laikitumbim VE 12₇–₉ (Wir sollen Gott fürchten und lieben, das wir die Predigt und sein wort nicht verachten, sondern das selbige heilig halten LE B3); kurs turz žmonių prignimimu, bet ne turi žmonių persunos (ale nie ma ludzkiey osoby SP₁ 166₁₁–₁₃); Màz ir iau ne regėssite manęs / ir weł maz ir regėssite mané DP 210₄₃–₄₄ (Máło á iuž nie wyźrzycie mję / y żásie máło á wyźrzycie mję ³W 218₄₁–₄₂; Modicum, et iam non videbitis me, et iterum modicum, et videbitis me Jn 16,16). 2.3. Akuzatyvas su neiginį turinčiais veiksmažodžiais taip pat randamas nuo seniausių raštų, tačiau gerokai rečiau už genityvą. Ernštas Fraenkelis (1928: 48) atkreipė LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 23 dėmesį į tai, kad akuzatyvą linkstama pasirinkti prieš veiksmažodį, t. y. tada, kai neiginys dar nepasakytas, pvz.: Jei bralei seseris tus szadzius nepapeiksit Mž 818; Tavęsp schaukiem... Jeib mus neapleistumbi Mž 48310–11; Kursai Karaliste Diewa ne preim / kaip Kudikelis Mž 1229–11 (Wer das Reich Gottes nicht entphehet MCh 184); ką este nedare wienamui tarpu tū maszausuiu / tatai este taipajeg man nedare VEE 1338–9 (vas jr nicht gethan habt einem vnter diesen geringsten / das habt jr mir auch nicht gethan LB Mt 25, 45); ‘ius szodzius kurius esch yumus bilau / nesakau nūg manes VEE 15121–22 (Die wort die ich zu euch rede LB Jn 14,10). Vis dėlto tas polinkis nėra ryškus: tie patys autoriai prieš neigiamos formos veiksmažodį dažniau vartoja genityvą. Antra vertus, Mažosios Lietuvos autorių raštuose akuzatyvas kartais eina ir po neiginį turinčio veiksmažodžio, pvz.: Dabar maszo, o neberegies mane Swietas BrB Jn 14,19 (Es ist noch vmb ein kleines / so wird mich die welt nicht mehr sehen LB); tadda neimk augiwe su waikais V Moz 22,6 (so soltu nicht die mutter mit den jungen nemen LB); ghis man ne pasake wardą sawa Teis 13,6 (vnd er saget mir nicht wie er hiesse LB). Prepozicinis ar postpozicinis akuzatyvas su neigiamos formos veiksmažodžiais ne tik Didžiosios, bet ir Mažosios Lietuvos autorių raštuose yra daug retesnis už neiginio genityvą. Verstvinių tekstų originalų atitinkamose vietose, kur lietuvių autoriai vartojo genityvą, paprastai randame akuzatyvą. Pavyzdžiui, versdamas Luko evangeliją Bretkūnas 66 Vulgatos konstrukcijas su neigiamos formos veiksmažodžiais ir akuzatyvu iš karto išvertė neiginio genityvu, dar 20 atvejų akuzatyvą pakeitė genityvu taisydamas rankraštį ir tik 23 pavyzdžiuose paliko akuzatyvą (Gelumbekaitė 1999: 10). Tuo tarpu atvejų, kur neiginio akuzatyvas būtų pavartotas nepriklausomai nuo lotyniško originalo, čia visai nerasta. Genityvas Mažosios Lietuvos XVI a. raštuose vartojamas ir konstrukcijose, kur jis priklauso nuo neigiamos formos veiksmažodžio ne tiesiogiai, o per teigiamos formos infinityvą, pvz.: to newienas negal sakiti VE 715 (das nicht zu sagen ist LE A5); nepadest taip waiku wszauginti VE 77–8 (wo sie nicht helffen kinder ziehen LE A5); netureia ko walgiti VEE 958 (vnd hatten nicht zu essen LB Mrk 8,1). Panašiai ir Didžiosios Lietuvos raštuose, plg.: ne turinčiu kur ir gawhos sawo priglaust SP1 18420; ne paleydžia świesey tiesos regiet SP1 1518–1914. 14 Nuo raštijos pradžios iki šių dienų tokiais atvejais vartojamas ir akuzatyvas, plg. neder tau turėti moterį brolia tawa VEE 17021 (Es ist nicht recht / das du deines bruders weib habest LB Mrk 6,18), žr. Fraenkel (1928: 51). 24 VYTAUTAS AMBRAZAS Taigi neiginio genityvas XVI–XVII a. buvo tvirtai įsišaknijęs ir vyravo ne tik Didžiosios, bet ir Mažosios Lietuvos tarmėse. Tai patvirtina Sapūno ir Šulco 1973 m. gramatikos pavyzdžiai ir pastaba, kad su neiginį turinčiais veiksmažodžiais „geriau vartoti genityvą“ („elegantius Genitivum“): Nieko ne matė. Tu nè apkenti wissù. Ašź taw ne darau Abydôs ir pan. (SC 78). 2.4. Akuzatyvas su neigiamos formos veiksmažodžiais į XVI–XVII a. raštus skverbėsi daugiausia iš vokiškų bei lotyniškų šaltinių. Sugretinę su originalais Jono Palionio (1967: 162) cituotus senųjų raštų pavyzdžius, kuriuose pastebėtas neiginio akuzatyvas, matome, kad beveik visais atvejais (išskyrus vieną) juo išverstas vokiečių kalbos akuzatyvas, plg.: nei siułà nei kurpiù dirṣà neimsíu BrB I Moz 14,23 – das ich ... nicht ein faden noch einen schuch rimen nemen wil LB; tadda neimk augiwe su waikais V Moz 22,6 – so soltu nicht die mutter mit den jungen nemen LB; ghis man ne pasake warda sawa TEIS 13,6 – und er saget mir nicht wie er hiesse LB; nekentecziu wissus falschivus kellus RPs 119, 104 – Darumb hasse ich alle falsche wege LB. Nėra duomenų, kurie patvirtintų Palionio prielaidą (ib), jog XVI–XVII a. Mažosios Lietuvos raštuose akuzatyvą čia būtų nulėmusi autorių tarmė. Tačiau vėlesniais laikais, kai dėl kolonizacijos ir germanizacijos Mažosios Lietuvos gyventojų sudėtis gerokai pakito ir susidarė palanki dirva sintaksiniams skoliniams plisti gyvojoje kalboje, neiginio akuzatyvas pietinėse aukštaičių šnektose galėjo labiau įsigalėti. Tokia būklė atsispindi Donelaičio raštuose. Jonas Šukys (1996: 52–53) „Metuose“ rado 20 pavyzdžių, kuriuose akuzatyvas tiesiogiai siejamas su neiginį turinčiais tranzityviniais veiksmažodžiais (pvz.: nesrebi sriubą VD 241; dar nekrutino skypą VD 448) ir dar 35, kuriuose jos siejamos netiesiogiai – per teigiamos formos bendratį (poniškas ligas kentėt neprivalom VD 31 ir pan.). Antra vertus, tiesiogiai nuo neigiamos formos veiksmažodžio priklausantis genityvas pastebėtas tik keturiuose pavyzdžiuose (pvz.: mergaitės kruvytų marginių nekenčia VD 351; ateisiančios žiemos ilgumo nežinom RG 905); kiek daugiau pavyzdžių rasta su tarpiškai priklausomu genityvu (margų marginių dar nešioti nedrįsta VD 351; neigi tabako jau rūkyt negalėjo RG 243). Be to, neiginio akuzatyvas čia kartais siejamas ir su tais veiksmažodžiais, kurie kitais atvejais vartojami su neiginio genityvu, plg.: tas būrą dar nepažįsta VD 504; nepažydami svietą RG 878 – jau šviesos nepažino RG 735; nei kurpių, nei sopagų dar nepažino RG 777; mums nedavė valią ŽR 197 – visiems nei gero nedavė žodžio ŽR 341 (Šukys 1996: 53). Taigi neiginio akuzatyvo vartojimo sritis Donelaičio raštuose jau gerokai išplatėjusi, ir tai visai suprantama turint omenyje, kad XVIII a. viduryje lietuviai sudarė tik mažumą Tolminkiemio gyventojų (apie 25%, pasak Jurgio Lebedžio 1977: 198), o vokiečių kalboje po neigiamos formos objektinių veiksmažodžių tuo metu jau nuosekliai vartotas akuzatyvas (plg. Lockwood 1968: 10). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 25 2.5. Dar platesnė akuzatyvo vartosena po neiginį turinčių veiksmažodžių paliudyta Jono Basanavičiaus paskelbtose pasakose, kurios daugiausia užrašytos pietinių vakarų aukštaičių ir žemaičių šnektose XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje. Pasak Janinos Švambarytės (1998: 58), genityvas čia pavartotas tik 10% pavyzdžių su objektiniais veiksmažodžiais (per 1000 sakinių su akuzatyvu ir tik apie 100 – su genityvu). Turint omenyje, kad į Basanavičiaus rinkinius įdėta tekstų, užrašytų ir kitose tarmėse, toks santykis rodo itin didelį akuzatyvo išplitimą, resp. genityvo vartosenos susiaurėjimą vakarų aukštaičių šnektose. Augustas Schleicheris savo gramatikoje taip pat atkreipė dėmesį į akuzatyvo su neigiamu veiksmažodžiu plitimą. Tai patvirtina ir dabartiniai tarmių tyrimai. Pastebėta, kad kuo arčiau buvusios Vokietijos (seniau – Prūsijos) sienos, tuo labiau įsišaknijęs neiginio akuzatyvas, o toliau į šiaurės rytus greta jo pavartojamas ir neiginio genityvas (Senkus 1959). Šiaip jau genityvas po neiginį turinčių objektinių veiksmažodžių dabar vyrauja visose lietuvių kalbos tarmėse (išskyrus jau minėtus pietvakarių aukštaičius), nors greta jo kai kur, ypač žemaičiuose, pavartojamas ir akuzatyvas. Labiausiai apibendrinta neiginio genityvo taisyklė bendrinėje lietuvių kalboje. Vis dėlto ir čia netiesioginio ryšio atvejais (per teigiamos formos veiksmažodžių infinityvus) pripažįstamas genityvo / akuzatyvo įvairavimas (plg. Ulvydas, red. 1965: 187–188; 1976: 23–24; Ambrazas, red. 1997: 511; Oginskienė 1979; Piročkinas 1986: 186; Šukys 1998: 111, 202–203). Senųjų raštų ir tarmių duomenys verčia manyti, kad neiginio genityvas lietuvių kalboje įsitvirtino seniai prieš raštijos pradžią. Platesnį neiginio akuzatyvo vartojimą Mažosios Lietuvos raštuose ir pietinių vakarų aukštaičių šnektose skatino vokiečių kalbos įtaka. 2.6. Genityvas su būsenos veiksmažodžiais, turinčiais neiginį, priešinamas veiksnio nominatyvui atitinkamuose sakiniuose be neiginio. Su neiginio genityvu paprastai siejami veiksmažodžiai nebūti, nelikti, taip pat tariniu einančios bendratys nematyti, negirdėti, nejausti bei joms sinonimiški sangrąžiniai veiksmažodžiai nesimato, nesigirdi, nesijaučia: Kad aš augau, suvisu nėkokio mokslo nebuvo Rt (LKT 61); Jei nebus nūbangų (= pabagtuv(i)u), neliks duru ni langu SLNT (LKT 71); Išleidė lig paskutino vaiko, nė vieno nebliko Klk (plg.: kas liko – tai Miko Jnš); Dar kelio nematyt PG; Duobė, va, tvarto neregėt Nmč; Tamsu, nieko nesiregi TVR; Šiandien negirdėt vėjo Er; Alaus gero gerėi, gersi, – galvoj nieko nesgirdi PRNG; Būdavo, karvių ragų iš dobilų nesmato Ds (plg.: Visas skypelis matos kaip in delno SKDT) (daugiau pavyzdžių žr. Šukys 1998: 108–109). Tokie sakiniai su neiginio genityvu turi apibendrintą beasmenės būsenos reikšmę. Daikto ar asmens nebuvimas tam tikroje vietoje ar tam tikromis aplinkybėmis reiškiamas asmeniniais sakiniais su nominatyvu, plg.: Čia pabuvo, ir vėl anos nebliko Mžk – Valiūnė vieną dieną pasirodė ir nebliko GršL. Neiginio genityvas su būsenos (kaip ir su objektiniais) veiksmažodžiais būdingas ir XVI–XVII a. raštams, plg.: 26 | VYTAUTAS AMBRAZAS nera iô cõznai VEE 56₁₆ (Er ist nicht hie LB Mrk 16,6); ir nera ne wieno sutwerimo pokim io neregimo SP I 14₂₄–₂₅; tokia pat buvo ir jo reikšmės priešprieša nominatyvui, pvz.: Nera jame weida nei graikszuma / kada weisdeiom ant iô / nebywa weidas kursai mumus passimegtu VEE 214–215 (Iz 53,5) – Er hat keine gestalt noch schöne / wir sahen jn / aber da war keine gestalt die vns gefallen hette LB. 2.7. Latvių kalboje paliudyti tie patys neiginio genityvo vartosenos tipai: (a) objektinės konstrukcijos su tiesiogiai nuo veiksmažodžio priklausomu genityvu: tās vietinas nezināju BW 3725 ‘tos vietelės nežinojau’; meitas naida neturēja 6513 ‘mergos pykčio neturėjo’ (Gāters 1993: 108–109); (b) su netiesiogiai – per infinityvą ar dalyvį – priklausomu genityvu: irbju šaut nemācēja BW 30462 ‘kurapkų šaudyt nemokėjo’; neviens sveicinātāja nebij redzējis pienākam ‘nė vienas sveikintojo nebuvo matęs prieinant’ (Lepika 1954: 14); (c) subjektinės konstrukcijos, kuriose genityvas santykiauja su nominatyvu: karstā zemēs ziemas nav ‘šiltuose kraštuose žiemos nėra’ (Endzelins 1951: § 403. Plačiau apie neiginio genityvą latvių kalboje žr. Lepika 1954; Bergmane e.a., red. 1959: 394; Gāters 1993: 107–110). Latvių liaudies dainose neiginio genityvas dar vartojamas gana reguliariai. Pagrindžiui, kaip ir lietuvių kalboje, randama ir neiginio akuzatyvo atvejų (plg. smuku zygru najem 'gražu arklį neimk’ Endzelins 1951: § 403). Rašytinės tradicijos laikais tiek šnekamojoje, tiek rašomojoje kalboje toks akuzatyvas yra linkęs plisti, ir neiginio genityvo vartojimo sritis dabar jau yra smarkiai susiaurėjusi (plg. Lepika 1954: 44). 2.8. Slavų kalbose neiginio genityvas plačiai vartojamas nuo seniausių laikų. Jo vartosenos tipai sen. bažn. slavų kalboje atitinka tuos, kurie būdingi lietuvių bei latvių kalboms ir nepriklauso nuo graikiškų originalų įtakos, pvz.: (a) błǫdite ne vědošte knigъ ni sly bžije Mt 22, 29 MAR ‘klystate nežinodami knygų (raš-tų) nei Dievo galybės’ – πλανᾶσθε μὴ εἰδότες τὰς γραφὰς μηδὲ τὴν δύναμιν τοῦ θεοῦ N; vina ne imǫtъ Jn 2,3 ZOGR, MAR, ASS ‘vyno neturi’ – οἶνον οὐκ ἔχουσιν N; (b) črьva bǫže naslědovati ne mogǫtъ EuchSin 89 a 20 ‘Dievo karalystės paveldėti negali’ – βασιλείαν θεοῦ οὐ κληρονομήσουσιν (Večerka 1958: 188); (c) ne bě ima města v obiteli Lk 2,7 MAR, SAV, ASS ‘nebuvo jiems vietos užeigoje’ – οὐκ ἦν αὐτοῖς τόπος ἐν τῷ καταλύματι N; ne bě ima čeda Lk 1,7 MAR, ZOGR, ASS ‘nebuvo jiems vaiko’ – οὐκ ἦν αὐτοῖς τέκνον N (Chodova 1980: 214–215). Tyrimai rodo autochtonišką neiginio genityvo pobūdį dideliame slavų kalbų areale ir laipsnišką jo vartosenos siaurėjimą objektinėse konstrukcijose (ypač ryškų pietinėse – bulgarų, serbų bei kroatų, slovėnų kalbose)¹⁵; antra vertus, subjektinėse kon- 15 Miklosich 1868–1874/4: 498–501; Vondrák 1928: 251–252; Večerka 1958; Hausenblas 1958: 114–120; Borkovskij 1968: 274–277; Stanislav 1973: 158–159; Chodova 1980: 214–221; apie neiginio genityvo nykimą rusų kalboje žr. Timberlake 1986: 354–355 ir plačią bibliografiją Corbett 1986: 361–372. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 27 strukcijose rytų slavų kalbos kai kur linkusios apibendrinti genityvą. 2.9. Genityvo vartojimas su neigiamais veiksmažodžiais vietoj akuzatyvo arba nominatyvo paliudytas ir seniausiuose germanų kalbų tekstuose – gotų Biblijos ištraukose. Pažymėtina, kad abi neiginio genityvo atmainos – objektinis ir subjektinis genityvas – čia nepriklauso nuo graikiškų šaltinių, pvz.: (a) ni habaida diupaizos airpas MRK 4,5 – οὐκ εἶχεν γῆν πολλήν ‘neturėjo gilios žemės’; (c) ni was im rumis Lk 2,7 ‘nebuvo jiems vietos’; ni was im barne Lk 1,7 ‘nebuvo jiems vaikų’ (Guchman 1958: 121), plg. 2,8 (c). Vėlesniais germanų kalbų raidos laikais tokios vartosenos pastebima tik liekanų, pvz., sen. vokiečių aukšt. tū ni habis kiscīres ‘tu neturi indo (vandeniui semti)’ Lockwood (1968: 10). 2.10. Nors neiginio genityvas baltų, slavų ir germanų kalbose yra bendras ir neabejotinai senas reiškinys, bet tai dar neduoda pamato jį skirti prie indoeuropietiško paveldo. Graikų ir indoiranėnų kalbose pastebėtuose pavyzdžiuose genityvas, priklausomas nuo neigiamos formos veiksmažodžių, yra labai artimas partityviniam, pvz. gr. οὐ μὴ χροὸς εἴσατο N 191 ‘niekur nebuvo odos matyti’ (Plg. Schwyzer, Debrunner 1975: 102). Taigi svarbu atkreipti dėmesį į neiginio genityvo santykį su neabejotinai paveldėta partityvine vartosena. Tas santykis istorinės kalbotyros darbuose aiškintas dvejopai. Vieni tyrinėtojai laikė neiginio genityvą tiesiog partityvinio genityvo pogrupiu (Miklosich 1868–1874: 498; Brugmann 1911: 611–613; Fraenkel 1928: 47–55; Schwyzer, Debrunner 1975: 102), kiti jį tik kildino iš partityvo (Meillet 1934: 465; Endzelins 1951: 403)16. Neiginio genityvo ryšį su partityvine vartosena galima matyti ir iš lietuvių kalbos pavyzdžių, kuriuose daiktavardžio genityvas yra tam tikros medžiagos, masės pavadinimas (a) arba, eidamas daugiskaita, reiškia skaičiuojamus dalykus (b): (a) Kasė visą naktį, o aukso nerado MRC (plg. rado aukso); Mes, pyrago neragavę, namo nevažiuosma KP (plg. pyrago ragavę); Nepilk vandens ant slenksčio! YL (plg. pilk vandens); (b) Eidamas jis nesutiko žmonių VL (plg. sutiko žmonių); Ta višta nedės kiaušinių VRN (plg. dės kiaušinių). Tokie neiginio genityvo pavyzdžiai tiesiogiai rikiuojasi į jau 1.3.4 aptartą kiekio reikšmės genityvų eilę, kurioje ant pirmos pakopos atsistotų vad. „kiekybės turinio“ genityvas, reiškiantis apibrėžtą (turėjo / paėmė maišą pinigų) arba neapibrėžtą kiekį (turėjo / paėmė šiek tiek pinigų), toliau – partityvinis genityvas, reiškiantis neapibrėžtą kiekį (turėjo / paėmė pinigų), o trečiąją vietą galėtų užimti neiginio genityvas, reiškiantis kiekio nebuvimą (neturėjo / nepaėmė pinigų, plg. vok. er hatte kein Geld, angl. he had no money), pvz.: tu nepaimsi šitų pinigų BsPₙ 200. Taip pat santykiauja su kie 16 Beje, buvo bandyta neiginio genityvą išvesti ir iš abliatyvo (žr. Potebnja 1958: 320–321; Peškovskij 1956: 296–297). 28 | VYTAUTAS AMBRAZAS kio konstrukcijomis ir vad. subjektinis neiginio genityvas, priklausantis nuo būsenos veiksmažodžių, plg.: kaime buvo daug žmonių / buvo žmonių / nebuvo žmonių. Neiginio genityvo išsirutuliojimą iš partityvo Brugmannas yra aiškinęs taip: neigimo atvejais kalbėtojas suvokęs, kad iš daiktavardžiu žymimos visumos jokia dalis nesanti veiksmo liečiama: kas miško nemato, nemato nė vienos miško dalies. Todėl partityvui būdingą raišką nesunku perkelti į neigimą17. Panašiai aiškina partityvinės reikšmės ryšį su Romano Jakobsono postuluota „bendraja genityvo reikšme“ Alanas Timberlake’as (1986: 345): genityvas žymi tam tikrą dalyvavimo veiksme apimtį, o neigiamajame sakinyje ta dalyvavimo apimtis nuneigiama: participantas apskritai nedalyvauja veiksme. Tačiau taip susieti su partityvu dabar galima tik nedidelę dalį neiginio genityvo konstrukcijų, visų pirma minėtus (a) ir (b) tipų pavyzdžius. Gali būti, kad tokio tipo konstrukcijos kitados buvo neiginio genityvo pradmenys. Tačiau dauguma lietuvių, latvių, slavų ir, matyt, gotų kalbų neiginio konstrukcijų jau negali būti skiriamos prie partityvinių, nes genityvas jose neturi kiekio reikšmės ir yra lemiamas neiginio. Tai ypač akivaizdu tuose lietuvių kalbos sakiniuose, kuriuose nuo veiksmažodžių su neiginiu priklauso konkrečius pavienius dalykus žyminčių daiktavardžių genityvas, pvz.: Neapleisk kelio dėl takelio (plg. apleisk kelią); Su medžiu lygus, niekad saulės nemato (plg. saulę mato) (Daugiau pavyzdžių žr. Jablonskis 1957: 236; 584–585; Balkevičius 1963: 187; Sirtautas, Grenda 1988: 107; Šukys 1998: 109–110). Toks genityvas priešinamas akuzatyvui ne pagal semantinį požymį (pvz., tam tikrą kiekio reikšmę), o pagal sintaksinę taisyklę, kuri reikalauja po neiginį turinčių tranzityvinių veiksmažodžių keisti akuzatyvą genityvu. Ta taisyklė veikia nepriklausomai nuo leksinių ir semantinių faktorių: genityvo formą daiktavardis gauna ir tada, kai su atitinkamu teigiamos formos veiksmažodžiu genityvą pavartoti apskritai neįmanoma. Genityvu keičiami ne tik akuzatyvai, priklausantys nuo tranzityvinio veiksmažodžio junglumo, bet ir žymintys laiko ar vietos (kelio) kiekį, jeigu tik jie tiesiogiai siejami su neigiamu veiksmažodžiu, pvz.: Ten išbuvau dvi dienas – Ten neišbuvau dviejų dienų; Kelionė (už)truko savaitę – Kelionė ne(už)truko savaitės; Nuėjau pusę kelio – Nenuėjau (nė) pusės kelio. Sakiniuose su būsenos veiksmažodžiais genityvu keičiamas veiksnio nominatyvas, ir sakinys gauna beasmenės būsenos reikšmę (plg. 2.6). Turėdama tokį universalų pobūdį neiginio genityvo taisyklė visų pirma lemia linksnio parinkimą ir jau minėtų (a) ir (b) tipų sakiniuose, kur daiktavardis žymi medžiagą, masę ar skaičiavimo dalykus. Jos veikimo pagrindinę sąlygą geriausiai apibūdina Jablonskis (1957: 584) teigdamas, jog „pats tas kilmininkas turi būti glaudžiai susijęs su neigiamąja veiksmažodžio 17 „Indem nämlich der Sprechende verneinen will, dass etwas inbezug auf den Substantivbegriff vor sich geht, ergibt sich ihm leicht die Vorstellung, dass von dem Ganzen dieses Substantivbegriffs nichts durch die Handlung betroffen wird; wer den Wald nicht sieht, sieht nichts von ihm“ (Brugmann 1911: 611). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 29 lytimi“. Tuo tarpu Fraenkelio pastaba, jog neiginio genityvas vartojamas, kai į veiksmą ir jo poveikį objektui žiūrima bendriau ir abstrakčiau, o akuzatyvas – kai kalbama apie atskirą konkretų atvejį (1928: 48) labiau tinka slavų kalboms, kur neiginio genityvo vartosenos sritis objektinėse konstrukcijose yra gerokai siauresnė. Neiginio genityvo sintaksinė taisyklė ryškiai atskyrė konstrukcijas su neigiamos formos veiksmažodžiais nuo tų atvejų, kur genityvas yra motyvuotas partityvinės (neapibrėžto kiekio) reikšmės. Baltų, slavų ir bent dalies germanų kalbų areale ta taisyklė buvo apibendrinta ir įsigalėjo, matyt, šių kalbų grupių senųjų tarpusavio kontaktų laikais. Jos senovinį pobūdį germanų kalbose rodo gotų IX a. tekstai, o slavų kalbose – reguliari vartosena jau sen. bažnytinės slavų kalbos paminkluose ir laipsniškas siaurėjimas daugelyje slavų kalbų, užfiksuotas istoriniais laikais. Taigi čia turime vieną iš senų sintaksinių bendrybių, siejančių baltų, slavų ir germanų kalbas. 2.11. Pažymėtina, kad sintaksinė taisyklė, reikalaujanti keisti su veiksmažodžiu siejamą linksnį neigiamuose sakiniuose, yra būdinga ir estų, suomių bei kitoms vakarų finų kalboms. Tų kalbų neigiamuose sakiniuose partityvas vartojamas tiek „objektinėse“, tiek ir „subjektinėse“ konstrukcijose visai taip pat kaip baltų kalbose, pvz.: suom. mie heitä en tuntenut ‘aš jos nepažinau’; ole ketään pelastajia ‘nėra išgelbėtojo’ (Larsson 1983: 77, 80). Vakarų finų partityvas, kaip ir baltų bei kitų indoeuropiečių genityvas, plačiai vartojamas ir neapibrėžto kiekio reikšme, bet neigimo atvejais jo priešprieša akuzatyvui šios reikšmės pagrindu neutralizuojama. Detalūs partityvo tyrimai vakarų finų kalbose rodo, kad to linksnio vartoseną neigiamuose sakiniuose, kaip ir neapibrėžtam kiekiui reikšti, vakarų finai veikiausiai yra perėmę iš baltų kartu su daugeliu leksinių skolinių senųjų baltų–finų kalbų kontaktų laikais (Larsson 1983: 2–3, 141–147). Dabartiniuose tipologijos darbuose partityvas kartu su neiginio genityvu yra laikomas viena iš Baltijos jūros regiono kalboms būdingų sintaksinių izoglosų (Koptjevskaja-Tamm, Wälchli spausd.). 3. ABLIATYVINĖ REIKŠMĖ 3.1. Abliatyvinę (išeities bei atskirties) reikšmę lietuvių kalbos genityvas yra paveldėjęs iš tolimoje indoeuropiečių senovėje vartotų formų (daugiausia su *-ōd), kurios baltų (kaip ir slavų, sen. graikų) kalbose prisisliejo prie genityvo. Jų pirmykštė paskirtis, matyt, buvo reikšti išeities tašką – tuos daiktus ar asmenis, nuo kurių judama, tolstama. Lokalinė tu formų reikšmė buvo priešinga tai, kurią vėliau gavo lietuvių kalbos postpoziciniai lokatyvai – iliatyvas ir aliatyvas. Indoiranėnų, gal ir senojoje italikų kalbose tos formos buvo apibendrintos kaip abliatyvo linksnis su labai trūk tina paradigma. Galimas dalykas, kad ir pagrindinė *o kamieno abliatyvo forma su *-ōd minėtose kalbose yra susidariusi panašiai kaip lietuvių kalbos iliatyvas, t. y. prisidėjus gale postpozicijai *-(o/e)d, kuri šiuo atveju turėjusi priešingą – „išcentrinę“ reikšmę (plg. lot. de ‘iš’, sl. otъ ‘iš, nuo’). Kadangi tos abliatyvinės formos baltų kalboje susiliejo su genityvu jau labai senais laikais, jų pirminės reikšmės ne visada išskiriamos iš tų, kurios nuo seno būdingos genityvui. Vis dėlto lietuvių kalboje galima įžiūrėti dar gana aiškių abliatyvinės vartosenos pėdsakų. 30 | VYTAUTAS AMBRAZAS 3.2. IŠEITIES TAŠKO reikšmė, kuri veikiausiai buvo prototipinė, lietuvių kalboje išliko neproduktyviose, stabarejančiose konstrukcijose, daugiausia su veiksmažodžiu bėgti: Vagies bėk ir pėdų Alks; Pirmo turgaus nebėk Lp (plg. Nuo pirmo kupčiaus nebėk LŠ); Netoli to bėges Vv (‘nedaug tesiskiria’). Panašiai ir senuosiuose raštuose, pvz.: Wilko bebėginėdams užbegs Lokų B 1007 (t. p. 160, 184, 435, 972); Tadeli ir S. Paw... ischbega ranku neprieteliu sawu WP 55₁₀₋₁₂; Idant hadnais butumbite ischbekti ta wissa kas turres buti WP 12₃₂. Šią reikšmę genityvas išlaikė ir retose konstrukcijose su tekėti, tolti, senuosiuose raštuose – ir su gelbėti: Teka upelis šaltinėlio, iš kraštų auga žalios nendreles Zp (LKŽₓᵥᵢᵢ 514); Ans savo namų nutolo Kv (plg. Nutolna vaikai nuo tėvų DŪNŽ (LKŽₓᵥᵢ 505); Tikim Iesu Christu kelusi (...) Smertis amszinas gelbejusisi Mž 244₅₋₆, 90₉₋₁₀ (śmierci wiecznej nas zbawil MCH 151, t. p. 296₆₋₈); Wisu nepigumu gi gialtbesiu – Ze wszej trudności wybawię jego PK 80₁₆. Latvių tautosakoje irgi paliudyta atitinkamos reikšmės konstrukcijų, plg.: Vilka, lāča tā nebēgu BW 13167/1 ‘vilko, lokio taip nebėgau’; Kuras zemes es pārvedu (līgavu) 183 ‘(iš) kurios šalies aš atvedžiau (nuotaką)’ (Gāters 1993: 111); kura pura tu izlīdi? 382 ‘(iš) kokio purvyno tu išlindai?’ (Endzelīns 1951: § 407). Šiuose sakiniuose genityvas jungiamas prie veiksmažodžio kaip lokalinį linksnis, sintaksiškai nesąlygojamas veiksmažodžio junglumo. Panašiai senovės indoiranėnų kalbose abliatyvas buvo siejamas su judėjimo veiksmažodžiais, pavyzdžiui, su Vedų i- ‘eiti’, dhāv- ‘bėgti’, pat- ‘kristi’, taip pat kauzatyviniais: aj- ‘varyti’ (ókasah ‘iš namų’, žr. Delbrück 1893: 201). Tačiau tokia vartosena labai anksti sunyko; jau Avestoje jos yra tik priešekspansiją liekanų. Homero graikų kalboje paliudyti išeities bei atskirties reikšmių genityvai su traukimasi nuo ko nors žyminčiais veiksmažodžiais χαζομαι, χωρέω, εἴκω ir pan. vėliau užleidžia vietą genityvui su prielinksniai (Schwyzer, Debrunner 1975: 91–92). Panašiai ir senojoje lotynų kalboje vartoti abliatyvai su judėjimo veiksmažodžiais curro, fugio ‘bėgu’, mitto ‘siunčiu’ klasikiniu laikotarpiu keičiami prielinksninėmis konstrukcijomis ir geriau išlieka tik eidami vietų pavadinimais, pvz.: Athenis proficisci ‘(iš) Atėnų išvykti’ ir pan. (žr. Krahe 1972: 105–106; Hofmann, Szantyr 1972: 102–103). Atskirties genityvo su judėjimo veiksmažodžiais tiktai likučiai paliudyti senuosiuose slavų kalbų paminkluose, plg. s. rus. běži, duša, Vavilona ‘bėk, siela, (nuo) Babilono’¹⁸. Tokiame kontekste aiškiai matyti, kad lietuvių kalbos konstrukcijos, kuriose genityvas su intranzityviniais veiksmažodžiais turi prototipinę išeities taško reikšmę, yra bendro indoeuropiečių senovės paveldo dalis. 18 Plačiau apie abliatyvinės reikšmės genityvą slavų kalbose žr. Miklosich 1874: 451–454; Vondrák 1928: 246; Borkovskij, Kuznecov 1965: 466; Morozova 1968: 152–154. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 31 3.3. Atskir­ties reikšmė, labai artima jau aptartajai, išryškėja sintaksiniais archaizmais virtusiose konstrukcijose su veiksmažodžiais atsiskirti, likti, pvz.: Ko saulūžės atsiskyrė? RD 27; Jei liksiu šito karo, tai tapsiu daktaru 19. Atskirties reikšmę išlaikė ir genityvas su veiksmažodžiu gintis (t. p. apsiginti, atsiginti), vartojamu reikšme ‘apsisaugoti’, pvz.: Ar šunų gynės su ta lazda? ĖR; Negalėjau tų bičių atsiginti RM. Kai kuriose atskyrimą iš tam tikros visumos žyminčiose konstrukcijose genityvas gali būti suprantamas ir kiekybės turinio bei partityvine reikšme, pvz.: Žiupsniuką atskiri ramunėlių, įdedi vandenin UPN (LKŽXII 931); Duonos ir man riekutę atrieki; Šitų lašinių turėsiu ir aš atsipjauti Jablonskis (1957: 590). 3.4. Artimą atskirčiai lokalinę reikšmę genityvas turi kai kuriose konstrukcijose su veiksmažodžiu lenktis, kai jis žymi ‘apeiti lanku vengiant susitikti’, pvz.: Oi lenkias lenkias giedri saulėlė juodųjų debesėlių KrvD 39; Mėšlo lenkis ne dėl baimės – dėl smarvės PND. Tokios konstrukcijos, matyt, istoriškai pagrįstos valentinio palydovo nereikalaujančia šio veiksmažodžio vartosena, plg.: Nesilenk (= neik lanku), tai visur užkliūsi Ds. Tačiau dabar veiksmažodis lenktis dažniausiai turi apibendrintą reikšmę ‘vengti, saugotis’, o genityvas eina jo būtinuoju palydovu, žyminčiu vengiamą dalyką, pvz.: Taip tu lenksies anytėlės kaip ugnelės kibirkštėlės JV 26, taip ir senuosiuose raštuose: Kas tadu linkiasi tu žodžiu – strėžę siė tych słów SPII 553 (plg. kuris saugojasi visokiu žodžiu ib. 5526–27). Kadangi veiksmažodis vengti < *uengh- kitados irgi reiškė ‘lenkti’, jo junginys su genityvu taip pat galėjo būti pagrįstas lokaline linksnio reikšme, kuri vėliau buvo apibendrinta. Jos galimus pėdsakus ir ryšį su ‘lenktis’ galima įžiūrėti tokiuose sakiniuose: 19 Panašiai ir Bretkūno pavyzdyje su ap(i)plėšti: Jus appleschat manne mana waiku BrB I Moz 42,36, tačiau čia galima ir vokiško teksto įtaka, plg. Ir beraubt mich meiner kinder LB. 32 | VYTAUTAS AMBRAZAS Vengų, pro šalį eitu DAUK (LKŽXVIII 710); (Vilkas) vengia žmonių, artie neina KLT; Kristus ... anu newenge, nebega BrPII 745. 3.5. Kokiu būdu keitėsi genityvo ryšys su veiksmažodžiu dėl reikšmės apibendrinimo, matyti ir iš konstrukcijų su veiksmažodžiu kratytis, kurio sena konkreti reikšmė ‘drebėti’ padėjo pagrindą bendrinei (perkeltinei) ‘vengti, gintis, bijoti’, pvz.: Kratos ji to senio SLN; Ko čia kratais tos čerkikės? KRS. Savarankiškai ligi šiol gali būti vartojami ir veiksmažodžiai saugotis, sergėtis reikšme ‘būti atsargiam’, pvz.: Dabar vagys pradėjo saugotis JRK 95; Kas saugojas, tą ir Dievas saugo VL; Sergėkis, kad nesusirgtumi PLN (žr. LKŽXII 182–183, 427). Tačiau dažniausiai šie veiksmažodžiai yra vartojami su genityvu, reiškiančiu psichinės būsenos (vidinio atsiribojimo) turinį (kontentyvą), pvz.: saugotis / sergėtis vagių (kaimynų, blogų žmonių) ir pan. (žr. dar Jablonskis 1957: 589–590). Artimą vidiniam atsiribojimui reikšmę genityvas turi ir eidamas su veiksmažodžiais, žyminčiais neigiamai konotuotas būsenas (bijoti, būgštauti, nusigąsti, gėdytis, bodėtis ir pan.). Šie veiksmažodžiai, kaip ir saugotis, sergėtis, gintis, gali būti vartojami ir savarankiškai, tačiau jų žymimos būsenos turiniui (kontentyvui) apibrėžti dažniausiai yra reikalingas genityvas, pvz.: bijoti / būgštauti vilkų, nusigąsti griaustinio, gėdytis mergų, bodėtis svečio (pavyzdžių žr. Fraenkel 1928: 82–83; Valiulytė kn.: Ulvydas, red. 1976: 21; LKŽI 665, 790, 926; LKŽIII 152). Pirminė atskirties reikšmė įžiūrima ir atitinkamose konstrukcijose latvių kalboje (su būties, bijāties, kaunēties), slavų (s. b. sl. bojati se, styděti se + GEN.), graikų ir kitose kalbose, o sen. indoiranėnų čia vartotas abliatyvas (pvz., su s. ind. bhí- ‘bijoti’, rej- ‘sudrebėti’). Reiškiant vidinį atsiribojimą nuo ko nors ar emocinės būsenos turinį genityvas dabartinėje kalboje jau nėra laisvai siejamas su veiksmažodžiu, o sąlygojamas valentingu, taigi genityvo ryšys su veiksmažodžiu yra sintaksiškai apibrėžtas. To ryšio pobūdžio nekeičia ir kai kur galimas linksnio įvairavimas, plg.: kratytis skolininkų / darbo / kaimynų ir kratytis skolininkais / darbu / kaimynais. Skirtingi linksniai čia yra tiesiog sintaksiniai variantai, jie valdomi veiksmažodžio ir nekeičia junginio reikšmės (plg. Sližienė 1994: 359). Tas pasakytina ir apie vis labiau įsigalinčias prielinksnines konstrukcijas, priklausomas nuo daugelio minėtų veiksmažodžių: kratytis nuo skolininkų, saugotis / sergėtis nuo vagių, atsižadėti nuo artimųjų. Su kai kuriais emocinės būsenos veiksmažodžiais (verk ti, gedėti, liūdėti ir pan.) kontentyvinės reikšmės genityvas turi priežasties atspalvį ir gali būti vartojamas pagrečiui su prielinksine konstrukcija dėl + GEN.: Žvingia žirgelis abrakėlio, verkia sesutėla vainikelio JV I 122; Aš jumiem padėsiu brolelio verktie KRV 158; Gedėsiu tėvūželio aš pulką metelių JD 140; nelūi dək savo mirusios pačios Balč (LKŽVII 598). LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS | 33 Panašiai genityvas nuo senųjų raštų siejamas ir su veiksmažodžiu juoktís, pvz.: Wiriausieghi Plebonų ūkės io tarp savęs BrB Mk 15,31 (die Hohen priester verspotteten jn vnternander LB); nesa kursai tatai girdes, manens ūkksis BrB I Moz 21,6 (denn wer es hören wird / der wird mein spotten LB); Schita jokessi brolio wedancio murinka BrP₁₉₀₁₅; Manęs nejúok LP (žr. dar Fraenkel 1928: 82; Palionis 1967: 155; LKŽᵢᵥ 420–421). Kontentyvo reikšmė su šiuo veiksmažodžiu nuo senųjų raštų vartojamas ir datyvas bei instrumentalis, o dabartinėje kalboje įsivyravę konstrukcijos su prielinksniu iš, turinčiu prototipinę išeities taško (t. y. abliatyvinę) reikšmę. 3.6. Senuosiuose raštuose genityvas buvo siejamas su veiksmo pabaiga ar atsitraukimą nuo ko nors žyminčiu veiksmažodžiu liauti(s); iš tekstų santykio su originalais matyti, kad kai kur tokią vartoseną galėjo remti ir lenkų kalba, pvz.: Liaukesi pikto (paraštėje, vietoj pabr. Pamesk piktenibe) ir darik gera BrB Ps 37,27 (Las vom bösen vnd thu guts LB); Ir todryn palowis rustibes... gievdžia... atlevst – I przeto przestáwszy gniewu... SP₁₃₆₁₆–₁₈; nessilauia iu (= greku) WP 142a₇; szitie... palówe prabagų / apsiriimo ir girtáwimo DP 586₁₇–₁₈ (ci... żaniechawszy sbytkow / obżarstwa y opolstwa ³W 668); leib liaucžias piktibiu mana Mž 67₂ (žebych przestał złości moich MCH 127). Kaip ir kiti jau minėti veiksmažodžiai, liauti(s) nuo seno vartojamas ir savarankiškai, pvz.: Liove perkūnija RD 193 (LKŽᵥᵢᵢ 396); Kerschtas tawo brolio liausis BrB I Moz 27,44 (bis sich sein zorn widder dich von dir wende LB); thinai lowesi RubezSus BrB Joz 19,47 (vnd an den selben gehet die grentze... aus LB) (plačiau Ambrazas 1978: 35). Su šiuo veiksmažodžiu siejamo genityvo abliatyvinę reikšmę rodo pagrečiui vartojama prielinksninė konstrukcija su nuo, pvz.: Palausi nůg tawa darba Mž 388₉–₁₀ (Du solt von deim thun lassen ab Mch 450); Lauientims nůg ghreku ib 354₃, ir pan. (žr. dar LKŽᵥᵢᵢ 396). 3.7. Savitas genityvo santykis su akuzatyvu susidarė konstrukcijose su veiksmažodžiais prašyti, klausti. Jose partityvinės kilmės genityvas įsitvirtino prašomo ar klausiamo dalyko reikšme, bet asmuo, kurio prašoma ar klausiama, dažnai reiškiamas akuzatyvu, pvz.: Prašáite tėvą lentos KLI; Klausk durnių proto. Tas genityvo ir akuzatyvo reikšmių skirtumas tapo vyraujantis bendrinėje kalboje, tačiau daugelyje tarmių prašomas ar klausiamas asmuo irgi nusakomas genityvu, plg.: Aš prašiau Dievo per visą dieną ūkanotos naktelės BsO 66; Aš tavęs klausiu pinigų Ut. 34 | VYTAUTAS AMBRAZAS Genityvas šalia akuzatyvo nuo seno plačiai vartojamas ir reiškiant asmenį, į kurį meldžiamasi, pvz.: io melsties BrP₁ 181, meldessi io 382; meldesi io (tais. iam) BrB JON 9,38 (Vnd betet jn an LB); Melsies Diewo Mt 4,10 (Du solt anbetten Gott LB; Dominum Deum adorabis VULG), plg. tassai Diewą melsis Job 12,4 (der wird Gott anruffen LB). Panašiai genityvas siejamas su veiksmažodžiu šaukti(s) reikšme ‘labai prašyti ką’: kunego šauktis Sz; angelo šaukesi Mrk LTR, taip irgi nuo raštijos pradžios, pvz.: Szaukeu iūsu / tieġ o ius ne norejote DP 96₃₋₄ (Wohalem was / praŵi ³W 97₁₅). Toks prašomo, klausiamo, meldžiamo asmens genityvas gali būti abliatyvinės prigimties (plg. Fraenkel 1928: 71). Taip spėti leidžia sinonimiški sakiniai, kuriuose genityvas eina su atskirties priesdėliu iš (pvz.: prašė iš kareivių duonos ALn), atitinkamos prielinksninės konstrukcijos giminiškose kalbose: slavų (su prielinksniu отъ), lotynų (su ab, ex), graikų (su παρά) ir abliatyvas sen. indų tekstuose (Speyer 1896: 15). Apskritai abliatyvinė genityvo reikšmė daugeliu atvejų yra artima partityvinei, ir tarp šias reikšmes turinčių konstrukcijų aiškią ribą išvesti sunku. Galimas dalykas, kad abliatyvinės reikšmės formų sutapimas su genityvu baltų kalbose padėjo išsaugoti genityvo partityvinę vartoseną, kuri anksti susiaurėjo kalbose, pavertusiose abliatyvą atskiru linksniu (pavyzdžiui, lotynų kalboje)²⁰. 3.8. Konstrukcijos, kuriose genityvas siejamas su vidinį atsiribojimą, baimę, kitas neigiamai konotuotas būsenas reiškiančiais veiksmažodžiais, dabartinėje lietuvių kalboje įeina į tą pačią grupę kaip ir tos, kuriose partityvinės kilmės genityvas siejamas su veiksmažodžiais laukti, norėti, trokšti, geisti, gailėti(s), pavydėti, klausytis ir pan.²¹ Genityvas tais atvejais reiškia veiksmažodžiu nusakytos vidinės būsenos turinį (kontentyvą), eina veiksmažodžio būtinuoju palydovu ir turi papildinio funkciją. Pagal pasyvinę transformaciją jis visai atitinka tiesioginio papildinio akuzatyvą, priklausomą nuo tranzityvinių veiksmažodžių (plg. motinos bijomas / prašomas / laukiamas / geidžiamas svečias). Taigi konstrukcijose su abliatyvinės reikšmės genityvu išryškėja ta pati raidos kryptis, kuri pastebėta kalbant apie partityvines konstrukcijas. Genityvas, seniau turėjęs atskirties reikšmę, ilgainiui irgi įtraukiamas į veiksmažodžio semantinės bei sintaksinės traukos lauką, netenka savarankiškos reikšmės ir darosi jo valdomas papildinio linksnis. 20 Plg. Kuryłowicziaus požiūrį į abliatyvą kaip į partityvinio genityvo istorinį pamatą (1964: 189–190; 1977: 142–143). 21 Apie tokius dabartinėje lietuvių kalboje genityvą valdančius veiksmažodžius žr. Senn 1966: 388–340; Valiulytė kn.: Ulvydas, red. 1976: 21–22; Šukys 1998: 89–93. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 35 IŠVADOS 1. Linksnių parinkimo semantinė motyvacija, būdinga seniausiems indoeuropiečių kalbų raidos laikams, atsispindi lietuvių kalbos adverbalinio genityvo vartosenoje partityvine (neapibrėžto kiekio) ir abliatyvine (atskirties) reikšmėmis. 2. Partityvinė genityvo reikšmė lietuvių kalbos tarmėse ir senuosiuose raštuose yra itin gerai išlaikyta. Šios reikšmės pagrindu genityvas su daugeliu objektinių veiksmažodžių sudaro opoziciją akuzatyvui, o su būsenos ir jos kaitos veiksmažodžiais – nominatyvui ir eina tos opozicijos žymėtu nariu. 3. Partityvinio genityvo vartosena kito lietuvių kalboje dviem svarbiausiom kryptim: a) vietoj genityvo, anksčiau vartoto greta akuzatyvo su kai kurių semantinių grupių veiksmažodžiais (reiškiančiais prisiminimą ar užmiršimą, kvietimą, saugojimą, kontaktą su daikto paviršiumi ir pan.), buvo apibendrintas akuzatyvas; b) su veiksmažodžiais, reiškiančiais siekimą, norą, laukimą, ieškojimą ir pan. arba turinčiais veiksmo pilnio reikšmės priešdėlius, buvo apibendrintas genityvas. Abiem atvejais linksnių semantinė opozicija partityvinės reikšmės pagrindu neutralizuojama ir semantiškai motyvuotas linksnio parinkimas keičiamas sintaksiniu valdymu. 4. Su partityviniu genityvu gali būti siejama ir kai kurių dabar jau suprieveiksmėjusių genityvo formų vartosena laikui reikšti, rodanti ankstesnį semantinį šio linksnio pobūdį. 5. Partityvinio ir vad. kiekybės turinio genityvo analizė leidžia suponuoti ne tik sinchroninius, bet ir diachroninius tų konstrukcijų ryšius tolimoje indoeuropiečių kalbų senovėje ir paaiškinti genityvo su supinu genezę. 6. Genityvo vartosena partityvine reikšme sudarė istorinį pamatą neiginio genityvui. Lietuvių ir latvių kalbose įsivyravo sintaksinė taisyklė, reikalaujanti keisti su neigiamu veiksmažodžiu siejamą akuzatyvą ar nominatyvą genityvu. Ta taisyklė buvo apibendrinta ir prarado semantinę (partityvinę) motyvaciją. Panašiai neiginio genityvas, išsiskyręs iš partityvinio, buvo apibendrintas slavų ir iš dalies germanų kalbose. Taigi neiginio genityvas gali būti laikomas baltų, slavų ir germanų kalbas jungiančia sena sintaksine bendrybe. Tolesnis neiginio genityvo plitimas pastebimas Vakarų finų kalbų areale. 7. Abliatyvinė (atskirties) reikšmė, taip pat paveldėta iš indoeuropiečių bendrijos laikų, lietuvių kalboje yra silpniau išsilaikiusi negu partityvinė. Jos lokalinis pobūdis aiškus sintaksiniais archaizmais virtusiose konstrukcijose su judėjimo ir artimų reikšmių veiksmažodžiais, tačiau ir šioje pozicijoje genityvas dažniausiai eina su prielinks­niais. Dėl toli pažengusio desemantizacijos proceso atskirtį reiškę genityvai daugeliu atvejų yra virtę tiesiogiai nuo veiksmažodžių bijoti, vengti, saugotis, kratytis, liautis ir pan. priklausomais papildiniais. Dabartinės kalbos požiūriu jie pritampa prie partityvinės kilmės genityvų, siejamų su laukimą, norą, siekimą, ieškojimą reiškiančiais veiksmažodžiais. Tuo būdu lietuvių (kaip ir latvių kalboje) susiformavo atskira papildinio genityvą valdančių veiksmažodžių grupė. SUTRUMPINIMAI BrB – Biblia tatai esti Wissas Schwentas Raschtas Lietuwischkai pergulditas per Janą BRETKŪNĄ... Karaliaučiuje (1579–1590) (cit. iš rankraščio fotokopijos). 36 | VYTAUTAS AMBRAZAS BrP – Postilla tatai esti Trumpas ir prastas ischguldimas Evangelu... Per Jana BRETKUNA... Karaliaucziuie... 1591. BW – Barons, Kr. un WISSENDORFFS, H. Latwju dainas 1–6, Jelgawā un Petrogradā, 1894–1915. DON – Kristijono Donelaičio raštai: PL – Pavasario linksmybės, VD – Vasaros darbai, RG – Rudens gėrybės, ŽR – Žiemos rūpesčiai, PP – Pričkaus pasaka, LG – Lapės ir gandro česnis; skaičiai žymi eilutes. DUNŽ – VITKAUSKAS, V. Šiaurės rytų dünininkų šnektų žodynas, Vilnius, 1976. LB – Biblia / das ist die gantze Heilige Schrifft Deutsch. Mart. Luth. Wittenberg 1549 etc. (cit. pagal Weimaro leid.). LE – Enchiridion. Der kleine Catechismus fur die gemeine Pfarher und Prediger, Mart. LU. Gedruckt zu Wittenberg, 1531 etc. (cit. pagal Weimaro 1910 m. leid.). LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, red. E. GRINAVECKIENĖ, K. MORKŪNAS, Vilnius, 1970. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–19, red. J. BALČIKONIS, J. KRUOPAS, K. ULVYDAS, V. VITKAUSKAS, 1941–1999. LP – LERCHIS-PUSCHKAITIS, A. Lawweeschu tautas teikas un pasakas 1–7, Rīgā, 1891–1896. MCH – MICHELINI, G. Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai, Vilnius, 2000. (Skaičiai žymi knygos puslapius, kuriuose pateikti cituojamų vietų šaltiniai.) MG – Anfangs-Gründe einer Littauischen Sprach-lehre... von Christian Gottlieb MIELCKE ... Königsberg, 1800. N – Novum Testamentum graece et latine... curavit Eberhard NESTLE, Stuttgart, ⁶1921. RP – Swietych slow á spraw Pańskich ... Kroyiká álbo Postillá ... 1556 (M. Rejaus postilė, cit. iš LMA bibliotekoje esančio originalo). RPs – Psalteras Dowido... per k. Jona REHSA... su pilnaste atnaujintas... Karaliautzoje... 1625 (cit. iš VU bibliotekos fotokopijos). SC – Compendium Gramaticae Lithuanicae Theophil SCHULTZENS... Regiomonti... 1673 (cit. iš Sapūno ir Šulco gramatikos, par. K. Eigminas, Vilnius, 1997). 3W – Postilla Catholicka Mnieysza... Przez D. IAKVBA WVYKA... W Krakowie... 1590 (J. Wujeko Mažosios postilės 3 leidimas, cit. iš Jogailos universiteto Krokuvoje egzemplioriaus fotokopijos). WP – Ischguldimas Evangeliv per wisws Mettvs ... 1573 (anoniminė Wolfenbüttelio postilė, cituojama iš V. Gaigalaičio paskelbtų ištraukų (Gaigalat 1900) ir J. Karacejaus 1995 m. leidimo atsižvelgiant į J. Gelumbekaitės (2000) taisymus). Kitų šaltinių ir vietų vardų sutrumpinimai tokie pat kaip LKŽ ir Ulvydas, red. (1965–1976). Tarmių pavyzdžiai, žymimi tik LKŽ sutrumpinimais, yra paimti iš didžiojo Lietuvių kalbos žodyno spausdintų tomų ir Lietuvių kalbos institute esančios kartotekos. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1978: Lietuvių kalbos vardininko su dalyviu (nominativus cum participio) struktūra ir raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 18, 7–67. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V. 1995: Lietuvių kalbos bendraties konstrukcijų raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 33, 74–109. AMBRAZAS, V., red. 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, 3 leid., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mintis. BEHAGHEL, O. 1923: Deutsche Syntax 1, Heidelberg: Winter. BENVENISTE, E. 1962: Pour l’analyse des fonctions casuelles: le génitif latin. Lingua 11, 10–18. BERGMANE, A. e.a., red. 1959, 1962: Mūsdienu latviešu literārās valodas gramatika 1–2, Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. BORKOVSKIJ, V. I. 1968: Сравнительно-исторический синтаксис восточнославянских языков. Типы простого предложения, Москва: Наука. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 37 Borkovskij, V. I., red. 1968: Сравнительно-исторический синтаксис восточнославянских языков. Члены предложения, Москва: Наука. Borkovskij, V. I., Kuznecov, P. S. 1965: Историческая грамматика русского языка, Москва: Наука. Brugmann, K. 1911: Grundriss der vergleichenden Grammatik der indogermanischen Sprachen 2, Strassburg: Trübner. Bulygina, T. V. 1959: О сочетаниях с родительным падежом в современном литовском литературном языке. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 90–108. Chantraine, P. 1953: Grammaire homérique 2. Syntaxe, Paris: Klincksieck. Chodova, K. I. 1980: Простое предложение в старославянском языке, Москва: Наука. Corbett, G.G. 1986: The use of the Genitive or Accusative for the Direct Object of Negated Verbs in Russian: A Bibliography. Brecht, R.D., Levin, J.S., eds., Case in Slavic, Columbus, Ohio: Slavica Publishers, 361–372. De Boel, G. 1988: Goal Accusative and Object Accusative in Homer. A Contribution to the Theory of Transitivity, Brussel: Paleis der Academiën. Delbrück, B. 1893: Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen 1, Strassburg: Trübner. Desnickaja, A. V. 1984: Сравнительное языкознание и история языков, Ленинград: Наука. Endzelīns, J. 1951: Latviešu valodas gramatika, Rīga: Latvijas Valsts izdevniecība. Endzelīns, J., Mülenbachs, K. 1928: Latviešu gramatika, Rīga: Valters un Rapa. Euler, W. 1999: Das Supinum in Lateinischen und Baltisch-Slawischen und der altindische Infinitiv. Fragen zu deren indogermanischen Grundlagen. Res Balticae 5, 41–57. Fraenkel, E. 1925: Zur baltoslavischen Grammatik. Kuhns Zeitschrift 53, 36–65. Fraenkel, E. 1947: Sprachliche, besonders syntaktische Untersuchung des kalvinistischen litauischen Katechismus des Malcher Pietkiewicz von 1598, Göttingen: Vandenhoeck u. Ruprecht. Fraenkel, E. 1928: Syntax der litauischen Kasus, Kaunas: Valstybės spaustuvė. Gaigalat, W. 1900: Die Wolfenbütteler litauische postillenhandschrift aus dem jahre 1573. Mitteilungen der Litauischen Literarischen Gesellschaft 5, 1–57; 117–165; 231–247. Gāters, A. 1993: Lettische Syntax. Die Dainas, hrsg. von Hildegard Radtke, Frankfurt a. M., Berlin e.a.: Peter Lang. Gelumbekaitė, J. 1999: Die Verwendung von Kasus- und Präpositionalkonstruktionen in Jonas Bretkūnas’ Übersetzung des Lukasevangeliums, Zusammenfassung der Doktordissertation, Vilnius. Gelumbekaitė, J. 2000: Wolfenbüttelio postilė, parengė J. Karaciejus, Vilnius: Žara, 1995. Archivum Lithuanicum 2, 173–194. Girdenis, A., Žulys, V. 1973: [Rec.], Lietuvių kalbos gramatika 1 (1965), 2 (1971). Baltistica 9(2), 203–214. Givón, T. 1984: Syntax. A. Functional-Typological Introduction 1, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. Grenda, Č. 1979: Apibrėžtumo / neapibrėžtumo požymių opozicija veiksmažodžių konstrukcijose su daiktavardžiu. Kalbotyra 30(1), 32–37. Guchman, M. M. 1958: Готский язык, Москва: Издательство литературы на иностранных языках. Haudry, J. 1977: L’emploi des cas en védique, Lyon: Editions l’Hermes. Hausenblas, K. 1958: Vývoj předmětového genitivu v češtině. Praha: Československá Akademie Věd. Hirt, H. 1934: Indogermanische Grammatik 6. Syntax I. Syntaktische Verwendung der Kasus und der Verbalformen, Heidelberg: Winter. Hofmann, J.B., Szantyr, A. 1972: Lateinische Syntax und Stilistik, München: Beck. Humbert, J. 1954: Syntaxe grecque, Paris: Klincksieck. Jablonskis, J. 1935: Jablonskio raštai 4, red. J. Balčikonis, Kaunas: Švietimo ministerijos leidykla. Jablonskis, J. 1957: Rinktiniai raštai 1, red. J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Kazlauskas, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. 38 | VYTAUTAS AMBRAZAS KOPTJEVSKAJA-TAMM, M., WÄLCHLI, B. spausd. The Circum-Baltic languages: an areal-typological approach. Dahl, Ö., Koptjevskaja-Tamm, M. (eds.) The Circum-Baltic Languages : Their Typology and Contacts, Amsterdam–Philadelphia: John Benjamins. KRAHE, H. 1972: Grundzüge der vergleichenden Syntax der indogermanischen Sprachen, Hrsg. von W. Meid, H. Schmeja, Innsbruck: Institut für Vergleichende Sprachwissenschaft der Universität Innsbruck. KURYŁOWICZ J. 1949: Le problème du classement des cas. Biuletyn Polskiego Towarzystwa Językoznawczego 9, 20–43. KURYŁOWICZ, J. 1964: The Inflectional Categories of Indo-European, Heidelberg: Winter. KURYŁOWICZ, J. 1964a: On methods of internal reconstruction. Proceedings of the Ninth International Congress of Linguists, Cambridge Mass. August 27–31, 1962, La Haye: Mouton, 9–31. KURYŁOWICZ, J. 1977: Problèmes de linguistique indo-européenne. Wrocław–Warszawa–Kraków–Gdańsk: Ossolineum. KURZOVÁ, H. 1993: From Indo-European to Latin. The evolution of a morphosyntactic type, Amsterdam / Philadelphia: John Benjamins. LABUTIS, V. 1994: Lietuvių kalbos sintaksė 1, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LABUTIS, V. 1994a: Lietuvių kalbos sintaksė 2, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LARSSON, L.-G. 1983: Studien zum Partitivgebrauch in den ostseefinnischen Sprachen, Uppsala. (Acta Universitatis Upsaliensis, Studia Uralica et Altaica Upsaliensia, 15.) LEBEDYS, J. 1977: Senoji lietuvių literatūra, Vilnius: Mokslas. LEPIKA, M. 1954: Par objektu pie noliegta transitīva verba latviešu literārajā valodā. Valodas un literatūras institūta raksti 3, 5–45. LOCKWOOD, W. B. 1968: Historical German Syntax. Oxford: Clarendon Press. MAŽIULIS, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija), Vilnius: Mintis. MEILLET, A. 1934: Introduction à l’étude comparative des langues indo-européennes, Paris: Hachette. MEILLET, A., VENDRYES, J. 1952: Traité de grammaire comparée des langues classiques, Paris: Champion. MIKLOSICH, F. 1868–1874: Vergleichende Syntax der slavischen Sprachen, Wien: Wilhelm Braumüller. MOROZOVA, S. E. 1968: Родительный падеж. Сравнительно-исторический синтаксис восточнославянских языков. Члены предложения, Борковский, ред., 1968, 151–178. NEUMANN, G. 1960: Zeitangebende Parenthesen im Hethitischen. Hartmann, H. und Neumann, H. Hrsg., Indogermanica. Festschrift für W. Krause, Heidelberg: Winter, 138–140. OGINSKIENĖ, E. 1979: Galininko vartojimas vietoj neiginio kilmininko. Kalbos kultūra 35, 25–31. OTRĘBSKI, J. 1934: Wschodnio litewskie narzecze twereckie 1, Kraków: Polska Akademja Umiejętności. PALIONIS, J. 1967: Lietuvių literatūrinė kalba XVI–XVII a., Vilnius: Mintis. PALIONIS, J. 1974: Supino vartojimas XVI–XVII a. lietuvių rašto paminkluose. Baltistica 10(2), 143–148. PAULAUSKIENĖ, A. 1989: Gramatinės lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. PEŠKOVSKIJ, A. M. 1956: Русский синтаксис в научном освещении, Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство. PIROČKINAS, A. 1986: Jono Jablonskio kalbos taisymai, Kaunas: Šviesa. PIROČKINAS, A. 1972: Dėl kilmininko ir galininko su bendratimi vartojimo tikslo aplinkybei reikšti. Baltistica 1 priedas, Vilnius, 131–134. POTEBNJA, A. A. 1958: Из записок по русской грамматике 1–2, Москва: Государственное учебно-педагогическое издательство. RENOU, L. 1952: Grammaire de la langue védique, Lyon–Paris: IAC. RENOU, L. 1965: Remarques générales sur la phrase védique. Symbolae linguisticae G. Kuryłowicz, Wrocław–Warszawa–Kraków, 230–234. SCHMALSTIEG, W. R. 1987: A Lithuanian Historical Syntax, Columbus, Ohio: Slavica Publishers. SCHWYZER, E., DEBRUNNER, A. 1975: Griechische Grammatik 2. Syntax und syntaktische Stilistik, München: Beck. LIETUVIŲ KALBOS ADVERBALINIS GENITYVAS 39 Senkus, J. 1959: Kai kurie ryškesnieji linksnių vartojimo atvejai pazanavykio kapsų tarmėje. Mokslų akademijos darbai, A ser. 2(7), 177–188. Senn, A. 1966: Handbuch der litauischen Sprache 1. Grammatik, Heidelberg: Winter. Sirtautas, V., Grenda, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. Sližienė, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Sommer, E. 1925: Vergleichende Syntax der Schulsprachen, Leipzig, Berlin: Teubner. Speyer, J. S. 1896: Vedische und Sanskrit-Syntax, Strassburg: Trübner. Stang, Ch. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen, Oslo, Bergen, Tromsö: Universitetsforlaget. Stanislav, J. 1973: Dejiny slovenského jazyka 4. Syntax 1, Bratislava: Vydavateľ’stvo Slovenskej Akadémie Vied. Šukys, J. 1996: Dėl neiginio ir tikslo kilmininkų K. Donelaičio ‘Metuose’. Kalbos kultūra 68, 49–56. Šukys, J. 1998: Lietuvių kalbos linksniai ir prielinksniai: vartosena ir normos, Kaunas: Šviesa. Švambarytė, J. 1996: Apibrėžtumas ir neapibrėžtumas bei jų raiška. Kalbos kultūra 68, 39–48. Švambarytė, J. 1998: Objekto galininko ir kilmininko linksnių kaita prie neiginio J. Basanavičiaus publikuotuose pasakojamosios tautosakos rinkiniuose. Lituanistica 3(35), 59–82. Timberlake, A. 1986: Hierarchies in the Genitive of Negation. Brecht R.D., Levine J.S. (eds.). Case in Slavic, Columbus, Ohio: Slavica Publishers, 338–359. Ulvy das, K. 1964: Vienaskaitos kilmininko prieveiksmėjimas ir prieveiksmiai su formantais -(i)o, -(i)os, -ės dabartinėje lietuvių kalboje. Lietuvių kalbotyros klausimai 7, 11–46. Ulvy das, K., red. 1965, 1971, 1976: Lietuvių kalbos gramatika, 1. Fonetika ir morfologija, 2. Morfologija, 3. Sintaksė. Vilnius: Mintis (1–2), Mokslas (3). Vaillant, A. 1977: Grammaire comparée des langues slaves 5, Paris: Klincksieck. Valiulytė, E. 1995: Sintaksinė laiko raiška. Lituanistica 2(22), 68–81. Valiulytė, E. 1995: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksiniai sinonimai. Vietos, laiko ir priežasties raiška, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Večerka, R. 1958: Střídání zaporového genitivu se zaporovým akuzativem v staroslověnštině. Studie ze slovanské jazykovědy. K 70 narozeninám Františka Trávníčka, Praha: Státní Pedagogické Nakladatelství, 185–200. Vidugiris, A. 1994: Dėl laiko kilmininko vartojimo lietuvių kalbos tarmėse. Baltistica 29(1), 60–64. Vondrák, W. 1928: Vergleichende slavische Grammatik, Göttingen: Vandenhoeck und Ruprecht. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2001 05 01