Naujų darbų apžvalga

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 207-219 NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA Survey of Recent Publications LIETUVA Dutūkstantieji metai liko atminty paženklinti artėjančios tūkstantmečių sandūros, šalį apėmu- sio ekonominio sąstingio (vadinasi, ir lėšų stygiaus) ir mokslo organizavimo bei administravimo krizės. Vis dėlto ir šiais mokslui nepalankiais metais Lietuvoje išėjo ne tiek jau mažai kalbotyros leidinių. Juos apžvelgti, atrodo, bus patogiau sąlygiškai suskirsčius į tris grupes: naujus tyrimus, senųjų raštų mokslinius leidimus ir lietuvių kalbotyros palikimo publikacijas. Monografijos Naujų monografinių tyrimų 2000-aisiais pasirodė nedaug ir tai turbūt atspindi dabartinę lietu- vių kalbotyros būklę. Rimčiausia studija šioje skiltyje laikyčiau Sauliaus Ambrazo monografiją Daiktavardžių darybos raida XI. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai. (Vilnius: Mokslo ir encik- lopedijų leidybos institutas, 2000, 352 p.). Šia knyga autorius nuosekliai tęsia savo jau pora dešimtmečių vykdomus istorinius lietuvių kalbos žodžių darybos tyrimus. 1993 m. jie buvo apibendrinti pirmajame monografijos tome. Jame buvo išnagrinėti veiksmažodiniai lietuvių kalbos vediniai. Tomo pradžioje įdėtame įvade autoriaus buvo aptartos svarbiausios žodžių darybos sąvokos ir lietuvių kalbos istorinės žodžių darybos principai. Jų laikomasi ir šiame, antrajame, tome, skirtame vardažodiniams vediniams išnagrinėti. Monografija verta ir, be abejo, sulauks ne vienos nuodugnios kalbininkų recenzijos, todėl pasitenkinsiu tik viena kita bendresnio pobūdžio pastaba, pasižymėta paraštėse ją besklaidant. Autoriaus skiriamos septynios daiktavardžių, padarytų iš vardažodžių, kategorijos: ypatybių, ypatybės turėtojų, kuopiniai, vietų, moteriškosios lyties asmenų bei gyvūnų, vyriškosios lyties asmenų bei gyvūnų pavadinimai ir deminutyvai. Šis darybos kategorijų skirstymas kiek skiriasi nuo minėtame pirmojo tomo įvade duotojo (plg. I, 10): jame pavadinimai pagal lyties skirtumą sudėti į vieną kategoriją, tačiau yra atskiros asmenų pavadinimų pagal gyvenamąją vietą ir vaikų pavadinimų pagal tėvus kategorijos. Visiškai suprantama, kad per aštuonerius darbo metus auto- riaus nuomonė šiuo klausimu galėjo pasikeisti, tačiau tokie pokyčiai liko nepaaiškinti, 0 naujasis skirstymas nepagrįstas. Knygoje po trumpos pratarmės atskirai nagrinėjama kiekviena darybos kategorija. Vieno pla- no čia nėra — pradedama nuo pagrindinių darybos tipų ir po to einama prie kitų arba medžiaga išdėstoma chronologiniu principu; tačiau kategorijos centras paprastai gerai išryškinamas, gana aiškiai išskiriami pagrindiniai, produktyviausi kiekvienos kategorijos tipai. Daiktavardžių darybos raida autoriaus tiriama nuodugniai, remiantis gausiais tarmių ir svarbiausių senųjų lietuviškų raštų duomenimis. Nagrinėdamas pagrindinius ypatybių pavadini- mų darybos tipus, autorius be reikalo skiria (§ 3) vidurio aukštaičių tarme pagrįstus XVI-XVII 208 | ARTŪRAS JUDŽENTIS a. raštus (M. Daukšos postilę, S. B. Chylinskio Naująjį Testamentą, M. Petkevičiaus katekizmą). Minėtieji viduriniojo raštų kalbos varianto autoriai rašė kalba, kurios pamatas — vakarų aukštai- čių tarmės patarmės (dabartiniai šiauliškiai). Vėliau (pvz., nuorodose p. 18, 21 ir tt.) jie monografijos autoriaus taip ir identifikuojami. Apibendrinant produktyvius lietuvių kalbos vedinius su -ysta, -ystė, kurių gausu, pasak auto- riaus, ir XVI-XVII a. vakarų aukštaičių tarmėje, bet beveik nėra latvių kalboje, o prūsų kalboje rastas vienas vedinys cristionisto E 794, daroma išvada: „Visa tai leidžia šios inovacijos centro ieškoti vakariniuose baltų kalbų dialektuose“ (p. 200). Bet juk vakarų aukštaičių tarmė yra lietu- vių kalbos — rytų baltų kalbos dialektas, todėl ši išvada atrodo nepakankamai pagrįsta ar netiks- liai suformuluota (taip pat ir p. 20). Apie deminutyvus su priesagomis -ikas, -ikė rašoma, kad jie „matyt, būdingiausi vakarų baltų kalbų dialektams, kurie nuo seno buvo veikiami slavų kalbų“ (p. 89). Ši išvada labiau pagrįsta nei ankstesnė, nes prūsų kalbos tekstuose vediniai su *-iko vyrauja tarp visų deminutyvų, o latvių kalboje tokie deminutyvai reti (p. 88). Be prūsų kalbos, jie gana dažni kai kuriose žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėse. Vadinasi, šios tarmės laikomos vakariniais baltų kalbų dialektais kaip ir prūsų kalba. Greičiausiai čia turimas omeny kuršių, skalvių ir nadruvių substratas, tačiau apie tai autoriaus niekur neužsimenama. Vardažodinė vietos pavadinimų darybos kategorija, pasak autoriaus, „yra visai nauja, susifor- mavusi lietuvių kalbos dirvoje“ (p. 63; panašiai ir p. 207). Tokią pažiūrą remia pagrindinės šios kategorijos priesagos -idė/-ydė, -udė; -inis, -inė. Tačiau periferinės šiai darybos kategorijai priski- riamos priesagos vartojamos vietų pavadinimams daryti ir latvių kalboje: plg. laukums, klajums; maiznica, viesnica; augstiene, priediene, galbūt net bagažnieks ir kt. Apie šių latvių kalbos dary- bos tipų santykį su lietuviškais autorius nieko neužsimena. Gal tai paralelinės raidos rezultatas, o gal bendros darybos kategorijos ištakos? Knygoje įdėta gana išsami santrauka vokiečių kalba (p. 326-345), kuri daro ją prieinamesnę ne tik baltų, bet ir apskritai indoeuropiečių kalbų tyrėjams. Visiems jiems naudotis monografija labai padės lietuviškų darybos afiksų (p. 235—240) ir lietuviškų žodžių (apimant abiejuose mo- nografijos tomuose aptartus žodžius, p. 241—325) rodyklės. Knyga baigiama pirmojoje mono- grafijos dalyje (1993) pastebėtų klaidų atitaisymų sąrašu (deja, gana ilgu). Ši monografija — tikrai vertingas baltų kalbotyros veikalas. Kalbos mokslo studija pavadinta ir naujoji Zigmo Zinkevičiaus knyga Lietuvių poteriai (Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 272 p.). Ji parašyta remiantis ankstes- niais autoriaus ir kitų kalbininkų bei istorikų darbais. Tema įdomi, mažai tirta, trumpų poterių tekstų analizė atskleidžia bendrą lietuvių kalbos raidos vaizdą. Knyga parašyta gyva, emocinga kalba, vietomis — publicistiniu stiliumi. Beveik ketvirta jos dalis skirta istorijos dalykams, kurie šioje apžvalgoje neliečiami. Knyga įdomi ir naudinga, jos pagrindinė mintis apie vokiečių kalbos įtaką mūsų seniausiems poteriams įtikinama. Vis dėlto skaitytoją vargina pasikartojimai, yra nepakankamai pagrįstų tei- ginių. Rašant apie lietuvių kalbą XIII-XV amžiais, daugeliu atvejų remiamasi lingvistinio eksperi- mento duomenimis. Kartais tai vienintelis autoriaus argumentas. Vis dėlto toks eksperimentas, siai gE ee tai turbūt nedaug patikimesni nei A. Schleicherio XIX a. vidury parašytos pasakėčios rekonst- NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 209 ruota indoeuropiečių prokalbe duomenys. Tokios rekonstrukcijos būdu gauto teksto negalima laikyti lietuviškų poterių pradine forma ir su XIII-XIV a. ar vėlesnių amžių data dėti į „Poterių teksto pakitimų chronologinę lentelę“ (p. 200—226). Skyriuje „Lietuvos krikščioninimas ir poteriai“ nagrinėjami dėl lenkų kalbos įvykę poterių kalbos pakitimai iki jų fiksacijos raštu. Kadangi šiame skyriuje nėra jokių nuorodų, nežinia, kuo autorius remiasi teigdamas, kad nagrinėjami vertiniai atsiradę dar iki pirmųjų rankraštinių įrašų ar knygų. Juo labiau, kad toliau knygoje bene visi tie patys atvejai aptariami nagrinėjant vėlesnių šaltinių kalbą. Ne visada pakankamai atsižvelgta į verstiniams lietuviškiems tekstams originalų padarytą įta- ką. Pavyzdžiui, konstrukcija be jungtuko ir Vaišnoro Žemčiūgos teologiškos žegnonėje 115b, laikoma archaizmu (p. 138), tačiau ir lotyniSkame originale šioje vietoje jungtuko nėra. ISnagrinéjes Mažvydo poteriy kalba Z. Zinkevičius, be kitų, daro tokias išvadas: „Mažvydas į savo katekizmą dėjo tą [Tikėjimo išpažinimo varianta], kurį pats žinojo, greičiausiai išmoktą iš savo motinos, tik jį šiek tiek priderino prie Sekliucjano teksto“ (p. 128); „jokiu būdu negalima tvirtinti, kad Tikėjimo išpažinimą Mažvydas vertė iš Sekliucjano katekizmo“ (p. 127). Savo tei- ginius autorius remia Mažvydo ir Sekluciano katekizmų nesutapimais. Žymusis Mažvydo raštų kalbos tyrėjas Chr. Stangas 1929 m. Osle išspausdintoje studijoje Die Sprache des litauischen Katechismus von Mažvydas, palyginęs Mažvydo tekstą su galimais jo originalais, padarė tokią išvadą: „Mžv. da die litauische Tradition berūcksichtigt hat, wo er es, ohne von seinen Vorlagen (Seklucjan 1545 und Malecki) abzuweichen, tun konnte“ (p. 16). Stangas savo studijoje nustatė, kad tam tikrais atvejais, kai Mažvydas nutolsta nuo Sekluciano, jo remtasi Maleckio katekizmu. Šie atvejai sudaro bent pusę tų pavyzdžių, kuriais (p. 127 ir 128) remiasi Z. Zinkevičius, todėl pacituotos išvados nepakankamai pagrįstos. Nenurodyta, iš kur imami skyriuje „Poteriai XVIII-XIX a. Mažojoje Lietuvoje ir už etninių žemių“ cituojami tekstai. Cituojant originalus neišvengta klaidų. Pavyzdžiui, perrašant Dauk- šos katekizmo poterius „tenykšte jų rašyba“ (p. 98) žodis mū/fų parašytas su viena f, nėra diak- ritiko virš o žodyje S3wetoii, vietoje /ėdi parašyta /ėdi, žodis Sjwetq parašytas mažąja raide, o žodyje /5wėtą po ¢ nebelikę diakritiko; dar keli rašybos atvejai ginčytini. Simono Vaišnoro Žem- čiūgos teologiškos pavyzdžiuose (p. 138) taip pat padarytos kelios klaidelės — parašyta chriklcjonilchkoie, turi būti — Chrikfc3oniflehkaie; be to, kelis kartus netiksliai nurodyta pavyz- džių vieta. Senųjų raštų duomenys knygoje pateikiami keliais skirtingais būdais: vienais atvejais — taip, kaip rašoma originale, kitais — perrašyti dabartine rašyba, dar kitais — atstatyti į dabarti- nę bendrinę kalbą. Toli gražu ne visada aišku, kuris pateikimo variantas autoriaus konkrečiu atveju pasirinktas. Knygoje pateiktos santraukos vokiečių, lenkų ir rusų kalbomis. Šaltiniai nurodomi pramaišiui su literatūra. Literatūros sąrašas rinktinis: jame, pavyzdžiui, nėra minėtosios Ch. Stango studi- jos, specialiai skirtos Mažvydo katekizmo kalbai. Naudotis knyga padeda pridedamos rodyklės: „Žodžių, formų ir frazių“ (p. 254-262) bei „Pavardžių (asmenvardžių)“ (p. 263-267). Vido Kavaliausko monografija Bendrinės lietuvių kalbos priesaginių veiksmažodžių kirčiavimas (Vilnius: Algarvė, 2000, 232 p.) parengta neseniai apgintos daktaro disertacijos pagrindu. Tai paties autoriaus nurodyta pratarmėje (p. 8) ir ypač akivaizdu iš įvado (p. 9-18), išlaikiusio diser- tacijoms būtiną struktūrą: darbo objektas ir tikslas, aktualumas ir naujumas ir pan. Net teorinė ir praktinė darbo reikšmė pagal šiuos reikalavimus surašyta (p. 18). Tikrai buvo galima viską trum- 210 | ARTŪRAS JUDŽENTIS piau ir grakščiau sutvarkyti. Šiaip toks greitas disertacijos teksto parengimas spaudai ir paskelbi- mas yra tikrai sveikintinas dalykas ir sektinas pavyzdys. Knygoje nagrinėjamas veiksmažodžių, sudarytų su devyniomis dažniausiomis priesagomis (-uoti, -inti, -(i)oti, -ėti, -auti, -telėti, -inėti, -enti ir -yti), kirčiavimas. Kiekvienos priesagos vedinių kirčiavimas aiškinamas jų daryba, morfonologinėmis, gramatinėmis ir semantinėmis ypatybėmis, atsižvelgiama į priesagų akcentinę galią ir kitus dalykus. Faktinė medžiaga imta iš trečiojo Da- bartinės lietuvių kalbos žodyno leidimo (1993). Atskirais atvejais autoriaus naudotasi ir dviem ankstesniais šio žodyno leidimais bei kitais norminamaisiais lietuvių kalbos kirčiavimo veikalais, tai pat ir daugiatomiu Lietuvių kalbos žodynu. Duomenys tikslinti naudojantis Atgaliniu dabarti- nės lietuvių kalbos žodynu. Knyga pagal nagrinėjamas veiksmažodžių priesagas suskirstyta į devynias dalis. Priesagų eilės tvarką lėmė jų darumas. Tokia tvarka nėra patogi — struktūriškai artimų priesagų -ėti, -telėti ir -inėti vedinių kirčiavimą būtų buvę geriau aptarti vieną po kito. Kiekviena knygos dalis, dažnai ir smulkesni skyriai bei poskyriai pradedami ankstesnių tyrimų apžvalga, todėl neišvengta nereika- lingy pasikartojimų (plg. p. 47-49 ir 51). Dėl glaustumo ir daugybės nuorodų tokiose apžvalgose galima susipainioti (plg. p. 26-28). Knygos dalys turi išvadas, kurios savo ruožtu apibendrina- mos baigiamosiose išvadose (p. 212-220); jose tyrimo rezultatai pateikiami sugrupuoti pagal priesagų akcentines savybes. Knyga baigiama santrauka prancūzų kalba (p. 221-223) ir cituotos literatūros sąrašu (p. 224—230). Tam tikrų abejonių kelia dažnos autoriaus pastabos kirčiavimo normų klausimais. Jos nepa- remtos specialiais tyrimais: dabartinės bendrinės kalbos veiksmažodžių kirčiavimas knygoje nagrinėjamas norminamojo veikalo duomenų pagrindu (jie dažnai lyginami su kitų normina- mųjų arba teorinių veikalų duomenimis), o ne gyvąja vartosena. Vadinasi, dažnu atveju Dabar- tinės lietuvių kalbos žodyno trečiojo leidimo teikiamą normą siūloma keisti daugiausia remian- tis paties žodyno duomenų analize. Ar tai ne uždaras ratas? Tokiu keliu einant lemia ne gyvosios kalbos faktai, ne normos pagrindas tarmėse, o bendrieji nuoseklumo ir sistemiškumo prin- cipai. Atkreiptinas dėmesys ir į kitą dalyką: ne viskas, kas duodama Dabartinės lietuvių kalbos žody- ne yra bendrinės kalbos faktai: ten esama ir tarmybių bei archaizmų. Knygoje visi šio žodyno duomenys paprastai nagrinėjami kaip lygiaverčiai, priklausantys vienai sistemai: „Čia <...> nag- rinėjamas visų „Dabartinės lietuvių kalbos žodyno“ (1993 m.) teikiamų priesaginių veiksmažo- džių kirčiavimas“ (p. 8). Todėl daromos išvados gali būti netikslios. Pavyzdžiui (p. 24—25), nag- rinėjamas dviejų veiksmažodžių su priesaga -uoti — gruoduoti ir varpučiuoti — kirčiavimas. Jie sudaro išimtį iš bendros taisyklės, pagal kurią šios priesagos veiksmažodiniai vediniai, padaryti iš daiktavardžių, kirčiuojami priesagoje. Tačiau abu minėti veiksmažodžiai yra dialektizmai (tai nurodo ir pats autorius), todėl jų nereikėtų nagrinėti tuo pačiu lygmeniu kaip kitų atitinkamų vedinių ir įtraukti į bendrus statistinius skaičiavimus. Savitai autoriaus suprantamas lyginamasis metodas: tai esąs mokslinės literatūros teikiamų fak- tų lyginimas, tarminių kirčiavimo variantų ir bendrinės kalbos normų gretinimas ir pan. (p. 18). Knygoje gausu statistikos, kuri gana sumaniai pateikiama lentelių ir spalvotų diagramų pavida- lu. Kalba sklandi ir taisyklinga. Korektūros klaidų pastebėta vos viena kita: sakinyje „DZ, fiksa- vęs daugelio veiksmažodžių kirčiavimo gretybių“ (p. 31) vietoje daugelio turėtų būti daugelį, arba vietoje gretybių — gretybes; neaiškus sakinys „Tai apsunkina aiškinantis tokių veiksmažodžių priesaginio kirčiavimo priežastis“ (p. 76) — gal čia kas praleista? NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 211 Kaip vienas pirmųjų jauno mokslininko darby, knyga daro gerą įspūdį ir leidžia tikėtis daugiau nuodugnių ir atidžių lietuvių kalbos kirčiavimo tyrimų. Aldona Paulauskienė. Lietuvių kalbos kultūra (Kaunas: Technologija, 2000, 256 p.). Autorė pratarmėje rašo, kad ši knyga „leidžiama ne kaip įprastas vadovėlis, o kaip populiariai parašyta monografija“ (p. 7) ir „gali būti vadinama ir originaliu socialinės lingvistikos darbu“ (p. 8). Vis dėlto knyga visų pirma skiriama studentams (p. 7), todėl šioje apžvalgoje plačiau neaptariama. Senųjų raštų leidimai Net ir sunkmečiu buvo tęsiamas, nors ir ne be trukdžių, senųjų lietuviškų raštų leidimas. Šio darbo organizatorius — Vytautas Ambrazas; jo pavardė minima ir abiejų 2000-aisiais išėjusių leidinių pratarmėse. Pirmoji pasirodė Guido Michelinio parengta knyga Martyno Mažvydo raštai ir jų šaltiniai (Vil- nius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 731[1] p.). Antraštiniai knygos puslapiai klaidina: knyga nėra koks autorinis darbas, pavyzdžiui, monogra- fija apie Mažvydo raštus ir jų šaltinius — joje spausdinamos Mažvydo veikalų faksimilės ir jų origi- nalai. Michelinis yra knygos sudarytojas ar parengėjas ir redaktorius, jo plunksnai priklauso įvadi- nis straipsnis (p. 8-18), tekstologinės pastabos, Mažvydo tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes (p. 715-725), panaudotų šaltinių sąrašas (p. 726-729) ir rinktinė bibliografija (p. 729-730). Knygoje sudėti visi Mažvydo veikalai: katekizmas (p. 61—139), perspausdintas iš Torunės uni- versiteto egzemplioriaus; Giesme S. Ambrapfeijaus (p. 141-153), perspausdinta iš Kėrniko bib- liotekos egzemplioriaus; Forma Chrikstima (p. 155-196), perspausdinta iš Torunės universiteto egzemplioriaus; Paraphrasis (p. 197—210), perspausdintas iš Upsalos universiteto egzemplio- riaus, ir Gesmes Chriksczoniskas (p. 211-654), perspausdintos iš 1923 m. J. Gerulio knygos Mosvid. Die dltesten litauischen Sprachdenkmailer bis zum Jahre 1570 (Heidelberg: Winter). Be to, leidinio gale įdėtos Mažvydo laiškų fotokopijos iš Berlyno archyvo (p. 655-693). Pirmą kartą greta su visais lietuviškais tekstais knygoje pateikiami jų šaltiniai. Juos parinkda- mas sudarytojas rėmėsi ankstesniais Chr. Stango, P. U. Dinio, D. Pociūtės, J. Trilupaitienės tyri- mais, juos esant reikalui patikrino ir patikslino. Mažvydo giesmyno melodikos tyrimai, nustatyti giesmių melodijų šaltiniai — daugiausia Michelinio nuopelnas. Kadangi Mažvydo katekizmo To- runės universiteto egzempliorius visai neseniai fotografuotiniu būdu paskelbtas ir dar nesunkiai visiems prieinamas, šiame leidinyje būtų buvę tikslingiau paskelbti kitą, vilniškį, jo egzempliorių, kurio 1974 metų publikacija prastesnės kokybės. Knygos įvade lietuvių, vokiečių (p. 19-31; išvertė Saskia Drude) ir anglų (p. 32-43; išvertė Jonas Steponaitis) kalbomis daugiausia vietos skiriama Mažvydo giesmynui. Aptariamas jo turi- nys, sandara, gvildenama parengėjo problema, nurodomi tekstų šaltiniai ir giesmių melodijų kil- mė. Tekstas parašytas gana painiai, neišvengta pasikartojimų. Čia apibendrinami mokslinėje pe- riodikoje 1997—1999 metais autoriaus paskelbti straipsniai, nors yra ir naujų teiginių bei išvadų. Įvade trumpai aptarti ir kritiškai įvertinti ankstesnių Mažvydo palikimo tyrėjų darbai. Jono Palionio specialiai šiam leidiniui parašyta nuodugni studija „Martyno Mažvydo rašyba“ (p. 44—60) daro knygą vertingesnę ir kloja pamatus tolesniems Mažvydo raštų kalbos tyrimams. Mažvydo veikalų faksimilės knygoje spausdinamos pagal „Baltų lankų“ leidyklos fotonuotrau- kas, panaudotas jos 1993 metais išleistoje knygoje Martynas Mažvydas. Katekizmas ir kiti raštai. 212 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Naujajame leidinyje šios nuotraukos kiek sumažintos, todėl smulkesnis ar aptrupėjęs raštas (pa- vyzdžiui, katekizmo ir Giesmės S. Ambrafleijaus) sunkiau skaitomas. Antraštinių puslapių faksi- milės leidinyje, priešingai, išdidintos, tuo taip pat nutolstant nuo originalo. Vertimo originalai parengėjo pateikiami dabartinėmis lotyniškomis raidėmis, kitais atvejais jų rašyba moderninama. Originalus perrašant (bent lenkiškus) neišvengta klaidų. Pavyzdžiui, iš 1948 m. perspaudo S. Rospondo parengtoje knygoje Druki mazurskie XVI w. perrašant J. Sek- luciano 1545 m. katekizmą vietoje zlonkow atsirado zlonkov (p. 77), nėra taško po žodžio Cwartha (p. 78), vietoje Siodmy turėtų būti Syodmy (p. 79), vietoje Dziewigt. turėtų būti Dziewigte. (p. 80), vietoje arabiško I. turėtų būti j. (p. 81), praleistas atvirkščias įkypasis brūkšnys \ tarp žo- džių wszechmogączego ir stworziciela (ten pat), vietoje Trzecy turėtų būti Trzeczy (ten pat), vietoje Syodmi. turėtų būti Syodmy. (p. 82), vietoje Wierzę — wierzę (ten pat, du kartus), pakeista maldos Oicže nasz strofų numeracijos vieta, trečioje jos strofoje praleisti du atvirkšti įkypieji brūkšniai (p. 83), toks pat brūkšnys praleistas tarp žodžių božego ir pod (p. 85), iš naujos eilutės turėjo būti pradėta pastraipa, prasidedanti žodžiais 70 iest Vo ciele (ten pat), po žodžio Christusa nepa- liktas tarpelis (ten pat), vietoje novy turėtų būti nowy (p. 87), vietoje bysciekol iek turėtų būti bysciekolwiek (p. 89), vietoje Niecyn turėtų būti Nieczyn (p. 101). Šios klaidos verčia abejoti ir kitų pateikiamų originalų — lotyniškų ir vokiškų — perrašymo tikslumu. Tais atvejais, kai Mažvy- do tekstų originalai arba jų faksimilės parengėjui buvo prieinami, fotografuotinis jų pateikimas būtų tik padidinęs tekstų patikimumą ir knygos vertę. Pavyzdžiui, kodėl gi pasinaudojus proga nebuvo galima išspausdinti neseniai Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje surasto geros ko- kybės J. Sekluciano katekizmo faksimilės (beje, tai tas pats egzempliorius, kurio fotokopijas 1948 m. paskelbė S. Rospondas)? Pastabose po fotokopijomis parengėjo taisomos spaudos klaidos ir aiškinamos sunkiai įskaito- mos tekstų vietos (plg. p. 68). Tokių pastabų nėra daug. Peržiūrėjus Mažvydo katekizmo pasta- bas kai kurie taisymai ir atstatymai sukėlė abejonių. Kai kuriose pastabose šalia pataisyto ar paaiškinto žodžio skliausteliuose prirašytos kitos jų formos: kragis MK 18, pataisyta į kraugis ir šalia prirašyta (= kraughis) (p. 78); panašiai ir sunkiai įskaitomas MK 25,, ,, atvejis paaiškintas kaip schwentągi, o šalia prirašyta (= schwentąghi) (p. 85); flad MK 21,, pataisyta į siad ir šalia prirašyta (= sėdi) (p. 81); fauweta MK 30,, paaiškinta sau weta ir prirašyta (= wieta) (p. 90); ij [tai ima MK 31, „pataisyta į ijstaitima ir šalia prirašyta (= ijstatima) (p. 91). Ką reiškia skliaus- teliuose įrašytosios formos? Gal tai taisymų taisymai? Palionis šioje knygoje išspausdintoje studi- joje nustatė, kad /j/ Mažvydo ne tik žymėta septyneriopai, bet ir „ją žyminčių grafemų bei grafe- mų junginių (digrafų) distribucija atskiruose leidiniuose nebuvo tolygi“ (p. 49). Be to, ten pat rašoma, kad „MK /j/ dažniau buvo žymima grafemomis i, g ir digrafu ij“. Todėl taisymai schwen- tągi = schwentqghi ir kraugis = kraughis neturi pagrindo. Formos weta taisymas wieta taip pat abejotinas: raide e „neretai buvo žymimas, ypač MK, dar dvibalsis [ie]“ (p. 46). Juo labiau neturi pagrindo taisymas siad = sėdi, nes fonema /ė/ „pirmuosiuose Mažvydo raštuose (MK, GA) gra- fiškai nežymima“ (p. 46). Nagrinėjamose pastabose Mažvydo digrafas ij ir perrašomas ij: pavyzdžiui, MK 28, , atvejis per- rašomas kaip presiprawijges (p. 88), o ne presiprawyges. Tačiau greta su fotokopija spausdinamame lenkiško šaltinio perraše visai tas pats (tos pačios spaustuvės) digrafas ij nuosekliai perteikiamas raide y (plg., pavyzdžiui, žodžių Ktor3ij, thijm, godnij ir t.t. tame pačiame puslapyje perrašus). Parengėjo pastabose yra ir klaidų: glaufiti MK 10, klaidingai pataisyta į klausyti (su y) (p. 71); dėl MK 25,, atvejo klaidingai rašoma, kad „trūksta kėlimo ženklo po testament“ (turi būti: po NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 213 testamen) (p. 85); jadziustus MK 28. klaidingai pataisytas į žodžius tus (su o vietoje a) (p. 88); Schwnetgie MK 45, klaidingai taisomas į Schwetaie (su a vietoje ą) (p. 105). Aiškinant perspausdinamų tekstų santykį su originalais trikdo nepagrįsta parašų po nuotrau- komis įvairovė, plg.: pažodinis vertimas, iš esmės pažodinis vertimas, daugiausia pažodinis verti- mas, beveik pažodinis vertimas, nevisiškai pažodinis vertimas; laisvai versta, laisvesnis vertimas, gana laisvas vertimas, iš dalies laisvas vertimas, apylaisvis vertimas; laisvas perdirbinys, laisvas vertimas perdirbinys. Ar visi jie reiškia skirtingą vertimo ir jo šaltinių santykį? Knygos gale spausdinamas Mažvydo tekstų sąrašas pagal pirmąsias eilutes nuo panašaus Dai- noros Pociūtės sudaryto „XVI-XVII a. Prūsų Lietuvos bažnytinių giesmių sąrašo“ ( žr. Pociūtė, D. 1995: XVI-XVII a. protestantų bažnytinės giesmės, Vilnius: Pradai, 147—178) skiriasi tuo, kad jame sudėtos mišių psalmodijos dalys, kurių Pociūtė nelaiko savarankiškomis giesmėmis; be to, jame glaustai apibūdinamas kiekvienos giesmės originalo ir vertimo santykis. Beje, šie apibūdini- mai nevisiškai sutampa su atitinkamomis pastabomis prie faksimilių. Knyga išleista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos prie Lietuvos Respublikos Seimo lėšomis (dailininkas Alfonsas Žvilius). Tai iš tiesų vertingas baltistikos leidinys. Ji pakeičia leidinį Marty- nas Mažvydas. Katekizmas ir kiti raštai (Vilnius: Baltos lankos, 1993), tačiau neatstoja 1974 metų leidinio Martynas Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga (Vilnius: Vaga). J. Gerulio parengta knyga Mažvydas. Seniausieji lietuvių kalbos paminklai iki 1570 metams (Kaunas: Švietimo minis- terijos leidinys, 1922) ir jos 1923 metų Heidelbergo leidimas turi, bent kol nerastos Karaliaučiu- je saugotos Gesmes Chriksczoniskas, pirminio šaltinio vertę. Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai. Leidimą parengė Jonas Palionis (Vil- nius: Baltos lankos, 2000, 1331[5] p.). Leidinys pradedamas lietuviška (p. 7-8) ir vokiška (p. 9-10) pratarmėmis, toliau įdėtas su- trumpinimų sąrašas (p. 11-12) ir įžanginis straipsnis „1599 metų postilė ir jos leidimai“ (p. 13— 22). Po jų eina „Tekstologiniai komentarai“ (p. 23—35). Nuo 36 puslapio prasideda paralelus faksimilinis vertimo ir jo originalo tekstas. Džiaugsmą, kilusį išėjus naujam moksliniam Daukšos postilės leidimui, greit nustelbia apmau- das dėl prastos jo spaudos kokybės. Šio Postilės leidimo pagrindu paimtas Lietuvos Nacionalinė- je Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomas Otonui Praniauskui priklausęs egzempliorius. 1926 metais leidžiant Postilę šis egzempliorius buvęs pagalbinis: iš jo perfotografuoti tik kai kurie lapai ir paskutinis „Paklydimų“ puslapis. Taigi šie du leidimai remiasi skirtingais vertimo egzem- plioriais. Palionio nuomone, Lietuvoje geriausiai išsilaikęs bei pilniausias yra Simono Stanevi- čiaus egzempliorius (plg. p. 1), tad pagrįstai kyla klausimas, kodėl ne šis egzempliorius tapo naujojo leidimo pagrindu — gal atspaudo kokybė būtų buvusi geresnė? Galima tik spėlioti, kad tam sutrukdė Simono Stanevičiaus šioje knygoje palikti pabraukymai ir taisymai (p. 7). Naująjį leidimą palyginus su 1926 m. leidimu (Daukšos Postilė. Fotografuotinis leidimas, Kau- nas: Lietuvos universiteto leidinys) matyti, kad abiejų kokybė geriausiu atveju lygiavertė (nors juos skiria trys ketvirčiai amžiaus!). Tai ypač akivaizdu palyginus 279-280 ir 620—621 puslapius, kurie abiejuose leidimuose perspausdinti iš to paties originalo: iš keturių puslapių tik pirmasis lyg ir geriau atspaustas naujajame leidime; trys pastarieji ryškesni 1926 metų knygoje. Palyginki- me dar kai kurias abiejų leidimų vietas: frazėje už tą didį susimilimą io 5 ankstesniajame leidime matyti visos nosinės raidės, o naujajame — tik žodyje didį; naujajame leidime visai nematyti raidės e diakritiko žodyje bedrinikais 6, ; žodyje kantrumas 9,, visai nebeįskaitoma pirmoji raidė k ir t. t. 16* 214 | ARTŪRAS JUDŽENTIS Daukša postilę vertęs greičiausiai iš antrojo Wujeko Mažosios katalikų postilės leidimo, o galutinai vertimą redagavęs remdamasis trečiuoju jos leidimu — tokia išvada grindžiama veikalų sandaros, turinio ir tekstų neatitikimų lyginimu (p. 17-20). Ja remiantis knygoje greta vertimo fotokopijavimo būdu perspausdinamas lenkiškas postilės trečiojo leidimo tekstas, paimtas iš mik- rofilmo, kurį Lietuvių kalbos institutui iš Krokuvos Jogailaičių universiteto bibliotekos parūpino Wojciechas Smoczynskis. Deja, lenkiškas originalas šiame leidinyje prastos kokybės, daugelyje vietų visai neįskaitomas (plg. kad ir p. 133 (43), 293 (131): raidės „išplaukusios“, be viduriukų, neryškūs diakritiniai ženklai. Visiškai nesuprantama, kodėl leidiniui nepanaudoti Vilniaus uni- versiteto bibliotekoje esantys originalo egzemplioriai (už jų nurodymą dėkoju Jurgiui Pakeriui): geros kokybės, kad ir kiek defektuotas antrasis leidimas iš Jurgio Lebedžio kolekcijos, saugomas Lituanistikos skaitykloje (signatūra 25 SK-15), šiuo metu restauruojamas, vadinasi, galbūt išar- dytas ir patogus fotografuoti trečiasis leidimas (signatūra II 5343) ir neseniai restauruotas ket- virtasis leidimas, saugomas Retų spaudinių skyriuje (signatūra II 1658)? Jie būtų palengvinę parengėjo bei leidyklos darbą, o atspaudo kokybė tikriausiai būtų buvusi nepalyginti geresnė. Lenkiško originalo tekstas parengėjo duodamas suskaidytas į puslapius pagal lietuvišką tekstą. Toks skaidymas dėl kalbų gramatinės sandaros ir žodyno skirtumų ar dėl laisvesnio vertimo tegali būti sąlyginis. Kai kuriais atvejais jis kelia abejonių, pavyzdžiui, 245 ir 246 puslapių sandū- roje dingo rodomasis įvardis (greičiausiai f0). Ar nebūtų buvę paprasčiau eilučių neskaidyti, o duoti visą paskutinę eilutę puslapio pabaigoje ir ją pakartoti kito puslapio pradžioje? Įžanginio straipsnio pabaigoje Palionis iškelia postilės vertėjo problemą. Verta dėmesio ši jo išvada: „skaitant DP tekstą ir lyginant jį su originalu, pastebima, kad iš tikrųjų kai kurios jo vietos tam tikromis kalbos ypatybėmis gerokai skiriasi“ (p. 21). Skyriuje „Tekstologiniai komentarai“ parengėjo nurodyti ryškesnieji Daukšos vertimo ir trijų originalo leidimų skirtumai: vertėjo praleistos arba pridėtos vietos, vertimo netikslumai. Šie skir- tumai išdėstyti paeiliui pagal vietą tekste, nesurūšiuoti. Vieni jų svarbūs vertimo originalui (jo leidimui) nustatyti, o kiti tik atspindi vertimo techniką (plg. 12, 40, 54, 72, 76, 92 ir kai kurias kitas pastabas). Skirsnyje „Errata“ (p. 1304—1331) spausdinamos „aiškesnės vertėjo ar spaudos klaidos“. Su- darydamas klaidų atitaisymų sąrašą Palionis rėmėsi, kaip pats nurodo, Eduardo Volterio taisy- mais. Kai kurių taisymų atsisakyta, kita vertus, Volterio sąrašas papildytas trūkstamais 457—630 puslapių klaidų atitaisymais. Sąraše taisomos ne tik šio leidinio vertimo faksimilės klaidos, bet ir 1926 metų leidimo klaidos (jos pažymėtos žvaigždutėmis). Į šį sąrašą neįtraukti paties Daukšos pastebėtų klaidų atitaisymai „Paklidimus teip pataisik“. Fotografuotiniu būdu jie taip pat neiš- spausdinti, vadinasi, naujajame leidime jų visai neliko: tyrėjas vėl turi ieškoti 1926 m. leidimo, kuriame minėtas sąrašas užima penkis puslapius. Beje, tame sąraše esama ir įdomių dialektologinių pastabų. Sutrumpinimų sąraše (p. 11) akis bado riktai: neatitinka sutrumpinimų adj. ir conj. paaiškinimai. Negalima nesutikti su parengėjo nuomone, jog vertimo kalbą dar reikia nuodugniai ir visapu- siškai tirti. Tokiems tyrimams kaip tik ir kloja pamatus mokslinė vertimo publikacija. Deja, nag- rinėjamasis leidinys nepateisina į jį dėtų vilčių. Kritiniais senųjų raštų leidimais naudojamasi ne vieną dešimtmetį, todėl jie turėtų būti parengti itin atidžiai ir kruopščiai. Per knygos pristatymą ir parengėjas, ir leidyklos šeimininkai skundėsi laiko ir pinigų, Kultūros ministerijos skirtų leidi- niui — gal šimto tūkstančių litų — stoka. Vis dėlto atrodo, kad labiausiai šiam mūsų leidybos barui stinga paprasčiausios atsakomybės. NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 215 Rinktiniai rastai Mokslinių mūsų kalbotyros palikimo publikacijų per apzvelgiamus metus išėjo palyginti daug. Jos lyg ir atsveria naujų kapitalinių tyrimų stygių. Tai akademiko Kazio Ulvydo rinktinė Lietuvių kalbos prieveiksmiai (Sudarė Elena Valiulytė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, XXXIII+463[1] p.) ir Jono Kazlausko Rinktiniai raštai (1. Lietuvių kalbos istorinė gra- matika. Fotografuotinis leidinys. Parengė spaudai Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijų leidybos institutas, 2000, XXIV +414[2] p.; II. Straipsniai, recenzijos, kalbos kultūra... Sudarė ir parengė spaudai Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, 324 p.). Šiais leidiniais remiantis paranku aptarti kai kuriuos bendrus tokio pobūdžio publikacijų sudarymo ir redagavimo dalykus, todėl abu jie bus apžvelgiami pramaišiui, pagal nagrinėjamas temas. Aptariamų leidinių sudarymo principai skirtingi. Jono Kazlausko sudėti apskritai visi moksli- niai ir mokslinę vertę turintys darbai, o Kazio Ulvydo — straipsniai ir studijos prieveiksmių ir prieveiksmėjimo klausimais. Pasirinktasis teminis pastarosios knygos sudarymo principas patei- sina, pavyzdžiui, akademinės Lietuvių kalbos gramatikos II tomo ištiso skyriaus ir visai neseniai paskelbtos studijos „Nekaitomosios kalbos dalys pirmosiose lietuvių kalbos gramatikose“ per- spaudą. Tai toli gražu ne visas mokslinis Ulvydo palikimas. Atskirą knygą, tarsi šios tęsinį, suda- rytų gausūs jo straipsniai kalbos kultūros klausimais. Abiem leidiniams bendra tai, kad juose nėra naujų, iš rankraščių spausdinamų darbų. Abi knygos, kaip ir dera, pradedamos įvadiniais straipsniais, kuriuose apžvelgiamas mūsų kal- botyros klasikų gyvenimas ir darbai. Knygų įvadus parašė jų mokiniai, patys jau žinomi kalbinin- kai, savo tyrimo sričių autoritetai: Ulvydo knygai — Vytautas Ambrazas ir Elena Valiulytė, o Kazlausko knygai — Aleksas Girdenis ir Albertas Rosinas. Įvadiniuose straipsniuose nesitenki- nama paprasta Ulvydo ar Kazlausko darbų apžvalga, bet atskleidžiami teoriniai jų mokslinio darbo pagrindai, tyrimo metodika, duodami trumpi, bet taiklūs darbų vertinimai. Antai apie Ulvydo redaguotą Lietuvių kalbos gramatiką rašoma: „ne gramatinės sandaros aprašo teorija, 0 nuosekliai išnagrinėta gramatikos reiškinių įvairovė daro šį veikalą tvirtu pamatu tiek kalbos norminimui, tiek ir tolesniems tyrimams“ (p. XXVI). Tokie abiejose knygose iš tam tikros laiko perspektyvos pripažintų mokslininkų duodami vertinimai yra savaime įdomus ir vertingas daly- kas, atskleidžiantis tolesnę mūsų kalbotyros raidą. Nagrinėjamų leidinių įvadiniai straipsniai turi ir esminių skirtumų, pareinančių nuo jų autorių pažiūrų. Aprašant Ulvydo gyvenimą nesitenki- nama vien faktais ir datomis, bet siekiama atskleisti žymiojo kalbininko asmenybės bruožus, jis prisimenamas kaip mokytojas ir kolega, kultūros ir visuomenės veikėjas (plg. ypač p. XXIV- XXV). Tokį požiūrį atspindi ir nuotraukos (p. XII-XXIII), kuriose Ulvydą matome su mokslo draugais ir bendradarbiais, šeimoje ir su mokiniais, prie darbo stalo ir poilsiaujantį. Kazlausko knygoje, priešingai, kone nieko nėra apie velionio asmeninį gyvenimą, bendravimo būdą, charak- terio ypatumus — straipsnio autorių šie dalykai aiškiai atskirti nuo jo mokslinio ir viešojo gyveni- mo, nuo jų sąmoningai atsiribota. Šioje knygoje labai pasigedau Kazlausko nuotraukų universite- te, su studentais, savaitgaliais... Gražias nuotraukas su šeima ir antraštinių puslapių portretus nustelbia atestatų ir diplomų fotokopijos (net septynios!), paminklų ir atminimo lentų vaizdai. Sudarytojai vadovavosi panašiais perspausdinamų tekstų redagavimo principais. Ulvydo rink- tinėje tekstai perspausdinami nuskanuoti (knygos tekstą spaudai parengė Lietuvių kalbos insti- tuto leidykla); juose pataisytos „pastebėtos korektūros klaidos ar aiškūs apsirikimai, taip pat 216 | ARTŪRAS JUDŽENTIS viena kita redakcinė smulkmena. Suvienodinta tik keletas rašybos dalykų atsižvelgiant į pakeiti- mus, pateiktus „Lietuvių kalbos rašyboje ir skyryboje (1992)“ — rašoma pratarmėje (p. V). Kaz- lausko monografija Lietuvių kalbos istorinė gramatika pirmajame raštų tome perspausdinta foto- grafuotiniu būdu, parengėjo rankos perspaude nejaučiama. Antrajame tome sudėti straipsniai, recenzijos, publicistika perrinkti iš naujo ir parengėjo redaguoti: kaip rašoma pratarmėje (II, p. 5), „vienur kitur pataisytos pastebėtos korektūros klaidos ir tekstuose minimų autorių vardai“. Knygų sudarytojų nurodyti redagavimo principai didesnių abejonių nekelia. Ar buvo jų nuosek- liai laikomasi? Norėdamas atsakyti į šį klausimą atidžiau perskaičiau ir su originalais sulyginau po kelis kiekvieno leidinio straipsnius. Iš Ulvydo knygos pasirinkau „Dėl vienaskaitos galininko prieveiksmėjimo dabartinėje lietuvių kalboje“ (p. 203-214) ir „Daugiskaitos įnagininko kilmės prieveiksmių semantikos bruožai“ (p. 253-267); iš Kazlausko — straipsnius „Dėl kuršių vardo etimologijos“ (p. 148-152), „Baltų kalbų pakitimų santykinės chronologijos nustatymo galimy- bės ir ribos“ (p. 174-178), „O Mecre Bo3BpaTHOH MOp(EMbl H €€ YAapeHUH B JIMTOBCKOM s3bIKe“ (p. 127-133) ir šių veikalų recenzijas: Chr. S. Stang. Vergleichende Grammatik der balti- schen Sprachen (p. 246-261); I. Duridanov, Thrakisch-Dakische Studien (p. 289-291); Baltų ir slavų kalbų ryšiai (p. 291—294). Iš karto reikia pasakyti, kad pastarojoje knygoje, kurioje sudė- tingi tekstai buvo perrinkti iš naujo, klaidų palikta mažai. Vis dėlto jų ir kitų abejotinų dalykų yra abiejuose leidiniuose. Iš rašybos dalykų Valiulytės gana nuosekliai žodžio pjauti ir jo vedinių šaknyje vietoje i rašo- mas j (p. 207, 262 ir kitur); vietoje šiaipjau rašoma dviem žodeliais šiaip jau (p. 207, 208, 212, 255, 256 ir kitur); vietoje kada-ne-kada rašoma kada ne kada (p. 264). Pataisytas rašybos riktas praleidziamas > praleidžiamas (p. 265); kursyvu išspausdintas pavyzdys apčiupomis (p. 260). Vis dėlto vienas kitas dalykėlis liko nepataisytas: vietoje junginio veiksmažodiniu dėmesiu turi būti junginio veiksmažodiniu dėmeniu (p. 265); vietoje patvariuose — patvoriuose (p. 263); kursy- vu turėtų būti išspausdintas pavyzdys padaukais (p. 265). Pavyzdyje jrioriais (p. 261) liko nepa- keista diakritiko vieta. Kazlausko knygoje pataisyta rusiškų žodžių cygguxcarvnaa (p. 129) ir pacnpocmpanenus (p. 130) rašyba. Peržiūrėtuose tekstuose ir turbūt visame tome Rosino palikti pagal ankstesnę rašybą parašyti žodis piauti (p. 149, 150, 294) bei jo vediniai ir atitinkamos šaknies vietovardžiai; galbūt visur (p. 251, 256, 260) paliktas parašytas dviem žodeliais; būdvar- džio archajiškas formos paliktos be j (p. 252, 256, 257, 258 ir kitur); vienu žodžiu rašoma perdaug (p. 292). Iš skyrybos dalykų knygoje Lietuvių kalbos prieveiksmiai nuosekliai naikintas kablelis prieš ir po lyginamųjų posakių su jungtukais kaip, negu (p. 204, 208, 209, 212, 254, 255 ir kitur) ir išskaičiavimą bei pavyzdžius žyminčių junginių su kaip (p. 208, 209, 213, 254, 265, 266 ir kitur). Vis dėlto toks pat junginys (p. 265) paliktas išskirtas: be tokių <...> lyčių, kaip aiktais <...>. Pagal naująsias skyrybos taisykles kablelio nereikėtų tarp jungtuko ir įterpinio priešingai sakinyje <...> laiko prieveiksmiai <...> linksnio reikšmės nė kiek nesustiprina, o, priešingai, ją dar nu- stelbia <...> (p. 208); įterpiniu nelaikytinas ir neskirtinas junginys apskritai paėmus sakinyje Panagrinėję įnagininko linksnio, apskritai paėmus, ir atskirų jo rūšių santykį su prieveiksmiais <...> (p. 266). Kazlausko raštuose kai kas iš skyrybos dalykų taip pat pataisyta: po pavadinimo „Literatūra ir kalba“ parašytos kabutės (p. 249), padėti trūkstami kableliai šalutinio sakinio pabaigoje po žodžio liekana (p. 128) ir tarp vienarūšių sakinio dalių po esti (12 k.) (p. 260). Peržiūrėtuose Kazlausko tekstuose nepataisyti liko dar šie skyrybos atvejai: paliktas iš abiejų pusių išskirtas žodis matyt, kuris sakinyje eina ne įterpiniu, o tariniu (p. 253); tame pačiame NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 217 puslapyje esantis įterpinys priešingai liko neišskirtas; nereikalingas kablelis po junginio dėl ling- vistinės analizės netobulumo (p. 289), po žodelio būtent (p. 293), prieš lyginamąjį posakį negu J. Pokornas (p. 294) ir prieš padalyvinę konstrukciją remiantis tuo metodu (p. 178). Šioje knygo- je nepataisyti ir keli kalbos kultūros atžvilgiu abejotini dalykai: pagal dabartines kalbos normas galininką po neigiamo veiksmažodžio reikėtų keisti kilmininku (plg. neturi ką nors bendra, p. 151); junginyje Kaip nežiūrėtum (p. 258) reikėtų pakeisti veiksmažodžio priešdėlį; taisytina kon- strukcija prieita įdomių reikšmingų išvadų (p. 293). Nemaža panašių leidinių problema — nuorodų ir citatų redagavimas. Perspausdinamuose vei- kaluose pasitaiko klaidų jų autoriams cituojant ar tik nurodant kitas publikacijas. Manyčiau, kad jas būtina pataisyti, jei ne tekste, tai bent pastabose, nes kitaip jos toliau klaidins perspausdina- mais darbais besinaudojančius mokslininkus. Kas, jei ne redaktorius, turėtų šį nelengvą, bet svarbų darbą atlikti? Deja, abiejose nagrinėjamose knygose būtent šiais atvejais palikta nemaža klaidų. Ulvydo knygoje nepataisyti liko skanas vietoje skanas (p. 210, išnaša 16 ir p. 274, išnaša 7), Litauissches vietoje Litauisches (p. 210, išnaša 15), Delbruck vietoje Delbriick (p. 263, išnaša 6). Būgos veikalo citatoje vietoj vakar turėtų būti *vakar (p. 210); be to, (p. 207) nuorodoje į Vinogradovo veikalą liko nepataisyta klaidinga puslapių nuoroda: vietoje 308-381 turėtų būti 380-381. Šiais laikais cituojant originalus nebegalima pasiteisinti rašmenų trūkumu, deja, iš En- dzelyno paimtame pavyzdyje šūorit virš i liko neuždėtas ženkliukas “ (p. 208); citatoje iš Rygiš- kių Jono (p. 209) liko neatstatyti du kirčio ženklai (ir nepažymėti trys praleisti žodžiai); ypač daug neatitikimų Ulvydo cituojamuose (iš Fraenkelio knygos) Donelaičio pavyzdžiuose (p. 214): čia ne tik neliko diakritinių ženklų, bet ir pakeista originalo rašyba; panašiai tik apytikriai paci- tuotas Otrębskio veikalas (p. 204): septyniuose žodžiuose yra septyni originalo neatitikimai. Nesuvienodinta Ulvydo išnašų pateikimo tvarka: to paties Šapiros straipsnio išnašose (204 ir 205 p.) žurnalo numeris vienu atveju parašytas romėnišku, kitu atveju — arabišku skaitmeniu, pastarojoje išnašoje po numerio santrumpos nepalikta tarpelio. Kazlausko knygoje nuorodos taip pat kiek taisytos: pavyzdžiui, Sfavski pataisyta į Stawski (p. 148). Vis dėlto nuorodose, tiek tekste, tiek ir išnašose, liko netikslumų: Vien vietoje Wien; Krakov vietoje Krakow; verden vietoje werden (p. 148); vie ir Bedeutungvervandschaft liko nepa- taisyta į wie ir Bedeutungsverwandschaft (p. 149); santrumpa Lit. et Vb. (p. 150) nepataisyta į Lit. et. Wb.; nepataisyta klaidingai parašyta pavardė Toivoven — turi būti Toivonen (p. 248); nepatik- rintos puslapių nuorodos: 291 puslapyje vietoje 7-99 turėtų būti 7-100; 293 puslapyje vietoje (p. 96 ir t.) turėtų būti (p. 90 ir t.). Šioje knygoje liko neištaisyti ir keli didesni nuorodų riktai: Kazlausko recenzijoje įsivėlusi klaida, kad ,,a-kamieno dgs. gal. formos galūnę -as Ch. Stangas kildina iš *-as“ (p. 256). Iš tiesų nurodytame puslapyje Stangas atitinkamą galūnę kildina iš *-ans; kad tai riktas, aiškėja ir iš tolesnės paties Kazlausko argumentacijos. 252 puslapyje jungi- nyje „prasidėjusi naujo garso é- (> ei) fonologizacija“ skaitytoją klaidina pakeista ženkliuko kryptis: buvo é- (< ei) (p. 252). Kazlausko recenzijose duodamos puslapių nuorodos parengėjo sudėliotos didėjančia eilės tvarka (pvz., p. 256). Gal autoriaus tvarka nebuvusi atsitiktinė? Kaip redaktoriui elgtis su perspausdinamuose darbuose duodamų pavyzdžių ar jų pateikimo netikslumais? Patikrinti pavyzdžius — sudėtingas, dažnai net neįmanomas įvykdyti uždavinys. Vis dėlto manyčiau, kad aiškias klaidas ir šiais atvejais reikėtų (bent pastabose) pataisyti. Štai Ulvy- (po jo prieš kitą pavyzdį net nepadėtas kablelis; p. 264), suskydais (po jo taip pat nėra kablelio; p. 265). Abejonių kelia autoriaus vienas šalia kito kaip skirtingi pavyzdžiai duodami diidkiliais 218 | ARTŪRAS JUDŽENTIS ir dūtkūliais (reikšmė abiejų vienoda; p. 259); ten pat duodamos tos pačios reikšmės formos strimgalviais ir strimgalviais (be kirčio ženklų); dukart toje pačioje eilutėje pakartota forma kitandie (p. 211). Abejonių kelia pagrečiui duodamos atstatytos formos anande, anandei, anandiej ir anandėj (p. 211). Dar viena pastabėlė. Kadangi straipsniai Ulvydo knygai imti iš skirtingų leidi- nių ir parašyti skirtingu laiku, tai juose įvairuoja pavyzdžių pateikimo ir jų reikšmių nurodymo būdai (vartojamos skirtingos kabutės ir pan.). Knyga būtų vientisesnė, o skaitytojui patogiau, jei perspaude šie ir kiti panašūs dalykai būtų suvienodinti. Atskirai aptartina terminijos redagavimo moksliniuose palikimo leidiniuose problema. Šiuo atžvilgiu nagrinėjamų knygų parengėjai elgiasi skirtingai. Rosinas, nors ir nenuosekliai, kuriuos ne kuriuos Kazlausko vartotuosius terminus dabartina: vietoje cirkumflektinė priegaidė — cir- kumfleksinė (p. 255, 256 ir kitur), vietoje izoglosių — izoglosų (p. 290). Tačiau prosodija (p. 246), kardinalinis kirčio pobūdžio pakitimas (p. 178) palikti. Valiulytė visus Ulvydo terminus palikusi, nors kai kurie jų šiandien atrodo ne be priekaištų, plg.: individualiniai dariniai (p. 266), formalinės reikšmės silpnėjimą (p. 205), formaliniai ypatumai (p. 208), predikatyvinė prie- veiksmių vartosena, predikatyviškai vartojamų <...> prieveiksmių (p. 256), predikatyviniai jun- giniai (p. 265), bendratautinė kalba (p. 253). Manyčiau, kad pastarasis sprendimas priimtines- nis. Vartojama terminija, jos sistema atspindi kalbotyros, taip pat ir kalbos kultūros raidą, autoriaus pažiūras, identifikavimąsi su viena ar kita kalbotyros mokykla, teorinių pažiūrų ištakas ir pan. Esant reikalui redaktorius gali pastabose senstelėjusius terminus paaiškinti, duoti jų naujuosius atitikmenis. Perleidžiant apžvelgiamus leidinius padaryta ir viena kita nauja, ankstesniuose leidimuose ne- buvusi klaidelė — labai nepageidautinas, bet sunkiai išvengiamas dalykas: Ulvydo knygoje vietoje neryškios nn žodyje druscin atsirado n: druscin (p. 208), vietoje buvusio Rygiškių parašyta Rygr- škių (p. 253, išnaša 1). Kazlausko knygos 292 puslapyje, sakinio gale, po žodžio rezultatas vietoje buvusio taško padėtas kablelis; gerai pacituotieji Daukšos postilės žodžiai ketės, kéfes ir kėles (su kietuoju /) rinkinyje klaidingai perrašyti su ! (p. 130); dalyvis turį visai be reikalo pakeistas asme- nuojamąja forma turi (p. 252, išnaša 19). Būtų pageidautina, kad perspausdindami tekstus redaktoriai duotų ir juose cituojamų ar nuro- domų veikalų vėlesnių leidimų (jeigu tokių yra) metrikas. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai Kazlaus- kas nurodo savo atiduotus spausdinti, bet tik vėliau išėjusius darbus, būtų pravertusios redakto- riaus pastabos su jų tikslia metrika ar bent nuoroda į atitinkamą aptariamos knygos vietą. Apžvelgiamų leidinių sudarytojai skirtingai pasielgė su straipsnių santraukomis užsienio kal- bomis: Rosino jos paliktos, Valiulytės — ne. Manyčiau, kad santraukos daro leidinius prieinames- nius užsienio skaitytojams, be to, jose paprastai išryškinamos svarbiausios veikalų mintys, nauji dalykai, todėl pritarčiau pirmajam sprendimui — santraukas prasminga palikti. Moksliniame kalbotyros palikimo leidinyje labai pageidautinos rodyklės — dalykinė ar bent žodžių. Šiuo atžvilgiu Ulvydo knyga pranašesnė — joje yra daug laiko atėmusi knygoje nagrinėja- mų ar paminėtų prieveiksmių rodyklė (p. 388-429; ją operatorės Živilės Mockevičiūtės padeda- ma sudarė Elena Valiulytė). Šioje knygoje įdėtas ir sudarytojos parengtas bendras šaltinių su- trumpinimų sąrašas (p. 361-375), ir Ulvydo bibliografija, apimanti laikotarpį nuo 1931 iki 2000 metų (p. 376-387; ją sudarė Irena Andriukaitienė). Rosino nuomone, Kazlausko bibliografija, „parodanti jo (ar su kitais) spausdintų, redaguotų ir sudarytų darbų visumą“ (II, p. 6), turėtų būti parengta vėliau. Manyčiau, kad tokia bibliografija tikrai galėjo būti išspausdinta apžvelgia- moje knygoje. Juo labiau, kad daug parengiamųjų darbų jau padaryta: Vinco Urbučio parengta NAUJŲ DARBŲ APŽVALGA | 219 „Jono Kazlausko spausdintų darbų bibliografija“ (Baltistica VII (1), 1971, 11-16), išėjo atitin- kami Lietuvių kalbotyros bibliografinių rodyklių tomai. Šių dviejų 2000-aisiais išėjusių knygų pagrindu buvo aptarti tik kai kurie kalbotyros palikimo mokslinės leidybos dalykai. Tokių leidinių sudarymas ir redagavimas — nelengvas, daug laiko atimantis, išmanymo reikalingas, bet ir prasmingas darbas. Naujas reiškinys lietuvių kalbotyroje — Alekso Girdenio rinktinė Kalbotyros darbai (I: 1962— 1974, 420 p.; II: 1975-1987, 416 p., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000). Leidinyje pakartotinai spausdinami jau anksčiau skelbti dar aktyviai mokslinį ir pedagoginį dar- bą dirbančio profesoriaus straipsniai, recenzijos, lingvistinės pastabos, net dialogai. Beveik visi straipsniai ir recenzijos publikuoti prestižiniuose leidiniuose Kalbotyra ir Baltistica, kurie ir šian- ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos, parėmusios knygos leidimą, pirmininkė. Raštų sudaryto- jas — pats autorius. Kaip rašoma pratarmėje, į leidinį „dedami beveik visi kalbotyros darbai, parašyti maždaug per keturiasdešimt mokslinės veiklos metų“ (I, p. 11). Tekstai neperdirbami, vengiama smulkesnių komentarų, atitaisoma tik viena kita vieta, tik būtinais atvejais pridedamos trumpos pastabos ar nuorodos į vėlesnius darbus. Numatyta išleisti tris raštų tomus. Kadangi 2000-aisiais metais trečiasis tomas, apimantis 1988-2000 metų laikotarpį, dar negalėjo išeiti, tai ir parašyti apie šį leidinį daugiau dar bus progų. Artūras Judžentis