Lithuanian and Indo-European Phonological Parallels

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 145-150 Lietuvių ir indoeuropiečių fonologinės paralelės WILLIAM R. SCHMALSTIEG Lietuvių ir indoeuropiečių The Pennsylvania State University fonologinės paralelės WILLIAM R. SCHMALSTIEG Lietuvių ir indoeuropiečių kalboms būdingos monoftongizacijos (kaip ir daugeliui kitų Europos kalbų). Panašiai kaip ir other languages) are a kind of repetition of monophthongizations which took place within Indošiuolaikinės lietuvių kalbos „nešvarūs“ diftongai, ir senovės indoeuropiečių kalbose balsio ir nosies ar skysčio sekos buvo laikomos diftongais. Neseniai paskelbtame straipsnyje (Schmalstieg 2000) bandžiau parodyti, kaip šiuolaikinės lietuvių kalbos sintaksė gali atskleisti indoeuropiečių kalbų vidinę raidą. Šiame straipsnyje tikiuosi parodyti, kaip lietuvių kalbos fonologija gali suteikti mums užuominą apie bendros indoeuropiečių kalbos vidinę fonologinę istoriją. Gerai žinoma, kad kalbiniai pokyčiai yra linkę pasikartoti laikui bėgant. Vienas iš tokių pavyzdžių yra pasikartojančios velarų palatalizacijos slavų kalbose. Čia ketinu apsvarstyti kai kurias monoftongizacijas, kurias aš priskyriau bendrai indoeuropiečių prokalbei ir kurios, kaip žinoma, kartojosi baltų ir daugelio kitų kalbų istorijoje. Antkowski (1956: 50) rašė, kad diftongų monoftongizacija yra procesas, kuris egzistuoja visų indoeuropiečių kalbų istorijoje. Norėčiau pasiūlyti, kad lietuvių kalbos užrašyta istorija, palyginus ją su kai kurių kitų indoeuropiečių kalbų istorija, galėtų suteikti mums įžvalgą apie galimą vidinę protoindoeuropiečių kalbos rekonstrukciją. Zinkevičius (1966: 92) pažymi, kad rytų aukštaičių panevėžiškiai galutinėje circumflex ir neakcentuotoje padėtyje atitinkamai keičia ai, ei, au į monoftongus ¢, ¢, 2 (arba vietose 9). Taigi, pvz., Biržuose, vaikų vardui randame dat./loc. s. g. rurj-ke (į, į) ranką’, nes drobei susiduriame su dat./loc. s. g. dro:be ‘(į, į) liną’, nes turgaus sutinkame gen. sg. tur-gos „(rinkos)“. Galima palyginti Rudzitės (1963: 166) aprašytas latvių Tahmio dialekto monoftongizacijas: mėt* < meita ‘dukra, mergaitė’ ir lēks < lauks ‘laukas’. Tocharų A kalboje (priešingai nei tocharų B kalboje, kurioje buvo išlaikytas originalus diftongas) randami ai į e ir au į o monoftongizacijos pavyzdžiai: (A) nerici ‘tikrai’ = (B) nai ‘na, taip’; (A) we (fem.) 'du' = (B) wai 'ir' < indoeuropiečių *duai (Van Windekens 1976: 30). Taip pat palyginkite tocharų kalbos A olar su tocharų kalbos B aulāre ‘būrys, draugas’ (Van Windekens 1976: 32). Vulgariąja lotynų kalba originalas 146 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG Lotynų ae (senesnis ai) susilieja su ankstesniu trumpu e, patvirtintu, pvz., Pompėjos užrašuose, pvz., 2-ajame sg. pres. queris, 2 pl. pres. querite šalia klasikinio guaero ‘1 ieško’ (anksčiau gvairo) (žr. Rohlfs 1970: 24). Palyginkite taip pat su lot. causa ‘priežastis, priežastis’, kuris tampa pranc. chose ‘dalykas- ’. Senovės graikų vat ‘taip, tikrai’ šiuolaikinėje graikų kalboje tariamas kaip [nē]. Kai gotų ortografinis ai yra kilęs iš indoeuropietiško *ai, *oi arba *oi, daugelis mokslininkų jam priskiria tarimą @, pvz., dat. s. g. gibai ‘(į) dovaną’ ir begalinėje daugiskaitoje laisjan ‘mokyti’ (Braune & Ebbinghaus 1981: 29-30). Kai kuriose aplinkose šis diftongas yra monoftongizuotas ir senosios aukštosios vokiečių kalbos tarmėse, pvz., prieš -r OHG lėren, plg. 1975 m. – Arūnas Zuokas, Lietuvos krepšininkas (g. 1942 m.). Panašiai gotų ortografinė seka au paprastai interpretuojama kaip ilgas atviras o garsas (Braune & Ebbinghaus 1981: 33-34). Senojoje aukštaičių kalboje au dažniausiai reiškiamas ilgu 6, pvz., hoh „aukštas“ šalia gotų. hduhs (Braune ir kt.) 1975 m. – 45. Slavų indoeuropiečių *oi ir *ai sujungimas su *ē ir galiausiai perėjimas į č yra gerai žinomas, pvz., žr. OCS data/vieta s. g. roc-€ „(į, į) ranką“, kurią galima palyginti su standartiniu Lith. rank-ai ir dialektas (žr. aukščiau) rurj:ksu lygiagrečia, bet vėlesne monoftongizacija. Taip pat gerai žinomas slavų *au ir *ou perėjimas į u, pvz., *-u šaknis gen. sg. med-u „(medus)- “. Indoeuropiečių *ai, *ei ir *oi visi susijungė į *ē sanskrite, taigi, pvz., iš indoeuropiečių *yoidwe yra Skt. ved-a “Aš žinau” šalia senovės graikų oida, Goth. Palauk. Panašiai indoeuropiečių *au, *eu ir *ou visi susijungė į *ē sanskrite, pvz., *-u šaknis gen. sg. madh-o-h „(medus)- “. Galima palyginti sanskrito *-u kamieno giminės vienaskaitos galūnę -oh su lietuvių kalbos *-u kamieno giminės vienaskaitos galūne -os ir gotų *-u kamieno giminės vienaskaitos galūne -aus (kur seka -au tariama kaip ilgas atviras o garsas). Tačiau šie daugiau ar mažiau natūralūs fonologiniai procesai jokiu būdu neapsiriboja indoeuropiečių kalbomis. Pavyzdžiui, klasikinės arabų kalbos koiné diftongai /ay/ ir /aw/, išsaugoti Zahle dialekte, daugelyje dialektų yra monoftongizuoti į /e:/ ir /o:/ atitinkamai. Pavyzdžiui, mes sutinkame Zahle /bayt/ „namas“ ir /lawn/ „spalva“ prieš /be:t/ ir /lo:n/ atitinkamai Tyre, Sidone ir Beirute. (1979 m.) Iš tikrųjų, jei kas nors tiki lingvistiniais universalais, tai tikrai pasakytų, kad monoftongizacija yra lingvistinis universalas. Jeigu kalba turi pakankamai ilgą užrašytą istoriją, atrodo tikėtina, kad ji susidurs su monoftongizacija. Todėl man būtų keista, jei indoeuropiečių kalbų istorijoje nebūtų buvę jokių monoftongizacijų. Tačiau kadangi indoeuropiečių kalbų monoftongų rekonstrukcija yra vidinė kalbos, kuri jau yra rekonstruota, rekonstrukcija, įrodymai greičiausiai bus nedideli ir sunkiai interpretuojami. Viena iš akivaizdžių priežasčių, kodėl sunku rekonstruoti monoftongus, yra ta, kad pagal teoriją tautosilbinėje padėtyje neliktų jokių diftongų. Todėl fonologiniai įrodymai turi ateiti iš morfemų, kurios gali pasitaikyti pakaitomis prieš priebalsių ir prieš balsių poziciją, kad antrasis pradinio diftongo elementas kartais gali būti pateikiamas atitinkamu priebalsiu, t. y. /i/ vietoj /i/ arba /i/, /u/ vietoj /u/ arba /v/ ir t. t. Jei etimologinis prevokalinis variantas originalaus diftongo dueto, Gk. 8%w, Lith. di, slavų deva) ir *duēu-(plg. Skt. dva-u). Iš *dou-„du“ kilęs veiksmažodis iš pradžių reiškė „padalinti į dvi dalis, padalinti- “, o tai lėmė sąvoką „dalinti“. Pavyzdžiui, angliškas posakis „to share something with somebody“ gali reikšti „duoti kažko dalį LITUANIAN AND INDO-EUROPEAN PARALLELS | 147 trūksta, negali būti jokių fonologiškai patvirtintų įrodymų apie originalų diftongą. Taigi, siūlau, kad indoeuropietiškoji šaknis *dou-‘duoti’ priešpribalsinėje padėtyje perėjo į *dē-> Lith. inf. diio-ti, Gk. 1-oji ltn. pres. ($t)-$v-ut, Skt. (dd)-dāmi ‘aš duodu’ (žr. Schmalstieg 1980: 150-157). Tačiau senosios ikibalsinės formos *douis refleksas randamas ir lietuvių kalboje. dav-é „davė“, Kipro graikų kalbos neapibrėžtumas Šoreva. „duoti“ ir Umbrijos 3-asis sg. imperatyvas (pur)do-vi-t(u) = lot. perricito ‘kad jis paaukotų’ (žr. Schmalstieg 1980: 151-157). Akivaizdu, kad jei nebūtų buvę etimologinių *doupriešbalsių, nebūtų buvę galimybės atkurti diftongo, nes visi priešbalsių refleksai būtų *-6-. Be to, mano nuomone, įvairių tos pačios šaknies *do-, *dou-, *duat ablaut formų užteršimas ir pertvarkymas pastebimas skaitvardyje *dué ‘du’ (plg. Lat. kam nors“. Reikšmė „padalinti, perpus sumažinti (tai kam nors)“ tapo reikšme „duoti (tai kam nors)“ (Schmalstieg 1987: 17). Kyla pagrįstas klausimas: jei etimologiniai indoeuropiečių diftongai buvo visi monoftongizuoti uždaruose skiemeniuose, kokia yra patvirtintų diftongų kilmė uždaruose skiemeniuose? Mano nuomone, indoeuropiečių kalbose atsirado nauji uždari skiemenys, kai tam tikrose sekose buvo prarastas originalus neakcentuotas balsis. Taigi, pavyzdžiui, indoeuropietiškoji seka *-u šaknies giminės vienaskaitos galūnėje *(medh)-- ous (plg. medūs) turėjo formą *-6uos, kai akcentas atsirado ant pirmojo galūnės skiemenį ir buvo prarastas antrasis balsis. Etimologinė protoindoeuropiečių *-u giminės vienaskaitos galūnė taip pat galėjo atsirasti kaip *-ouos arba kaip šaknies akcentuotas *-ouos (t. y., be jokio akcento galūnėje- ), tokiu atveju rezultatas yra *-uos. Vėlesniais laikais *-u daiktavardžių galūnė *-ous buvo daugiausia apibendrinta, o originalus *-uos buvo daugiausia prarastas. Nepaisant to, abiejų šių -u šaknies giminių galūnių refleksai yra patvirtinti sanskrite. 1968 m. – Algimantas Vaitiekūnas, Lietuvos krepšininkas (g. 1929 m.). „Žalgirio“ žaidėjas (g. 1968 m.). s. g. mddh-vas (mano nuomone iš *[medh]-- uos < *[médh]-- ouos) pasitaiko 67 kartus, o mddh-os (= lit. med-aūs, slav. med-u, mano nuomone iš *[medh]-- ous < *[medh]-- ouos) – 13 kartų. Diftongų susidarymo įrodymai taip pat gaunami iš susijusių šaknų, iš kurių viena turi šaknies balsį po sonatos, o antroji turi šaknies balsį prieš sonatą. Taigi su šakniniu balsiu po sonatos į nom. s. g. Šv. dyduh „diena, dangus“ ir Gk. Zevg yra kilęs iš *diēu pagal Thumb-Hauschild (1959: 73). Forma *diēuin turn galėtų būti kilusi iš ankstesnio indoeuropietiško *deiēu(0)- -s. Kita tos pačios šaknies forma su šaknies balsiu prieš priebalsį į yra OP deiws ‘dievas’, lot. deus, lit. deivės, Skt. Devdh, ir t. t. < *deiu-(6)- -s arba *déiu(o)-s < proto-indoeuropiečių *deiéu(6)- -s arba *déiu(o)-- s. Padėtis yra šiek tiek panaši į slavų kalbos situaciją su jerų praradimu, išskyrus tai, kad slavų kalboje, kai jer yra prarastas, prieš tai esantis sonatas negali tapti balsiu, 148 | WILLIAM R. SCHMALSTIEG plg., pvz., šiuolaikinės rusų kalbos (gen. sg.) bojca ‘(kovotojo)’ < *bojeca, arba ovca ‘avis’ < senovės rusų ovoca, nors šiuolaikinėje slovėnų ir ukrainiečių kalbose prieš priebalsį gali būti tariamas šiek tiek panašus į angliškąjį -w-. Mano nuomone, indoeuropiečių kalbose balsių, po kurių eina nazaliniai balsiai, traktavimas uždaruose skiemeniuose tam tikrais atžvilgiais gali būti lyginamas su panašių balsių sekų traktavimu lietuvių kalboje. Kitaip tariant, indoeuropiečių sekos su balsiu plius *-n, *-m, *-/, *-r plius priebalsis buvo „nešvarūs“ diftongai, kaip ir dabartinėje lietuvių kalboje. Standartinės lietuvių kalbos žodžių pabaigoje ir tautosilbinėje padėtyje prieš spirantą trumpasis balsis plius -n(-) pailgėja ir nazalizacija prarandama, pvz., acc. s. g. diēvg ‘dievas’ ir 3-ioji pres. gēsta ‘išeina, užgęsta’. Tačiau atkreipkite dėmesį į analogišką šios sekos atkūrimą būsimosios nuosakos konjugacijoje standartinėje lietuvių kalboje, kur turime, pvz., gyvénsiu ‘aš gyvensiu’ ir t. t. Todėl siūlau, kad indoeuropiečių kalbos vidinėje istorijoje trumpasis balsis plius *-N-(N = m arba n) tautosilbinėje padėtyje visada pereidavo į ilgąjį balsį, tikriausiai per ilgąjį nosies balsį, vėliau prarasdamas nazalizaciją, pvz., *-oNC (C = bet koks priebalsis) > *¢C > *-6C. Tačiau žodžio pabaigoje, arba dėl akcentavimo, arba dėl to, kad kitas žodis galėjo prasidėti arba priebalsiu, arba balsiu, atsirado variantai, turintys arba ilgą balsį, arba trumpą balsį ir nosies priebalsį. Taigi žodžio pabaigoje esanti *-oN gali tapti arba *-6 (galbūt, jei ji buvo neakcentuota arba galbūt, jei kitas žodis prasidėjo priebalsiu) arba likti *-oN (galbūt, jei ji buvo akcentuota arba galbūt, jei kitas žodis prasidėjo balsiu). Čia pateikiu du pavyzdžius, kaip autentiškose indoeuropiečių kalbose morfologizuojamas pirminis automatinis kaitaliojimas tarp *-oN ir *-6. Aš turiu omenyje skirtumą tarp antrinės 1st sg. galūnė *-om patvirtinta Lot. sum < *esom, Ist sg. netobulas Gk. £pegov, Stt. dbhar-am '1 atliktas" ir pirminis 1-asis sg. baigiant *-o patvirtintas 1-ojo sg. dabartis Lat. fer-o, Gk. gēpo, Skt. bhdr-a-mi (pridedant antrinę atematinę galūnę -mi) ir Lith. nes-u „aš nešu“ (žr. Schmalstieg 1980: 41; 1998). Daugelis indoeuropiečių kalbų turi pirminį 1-ąjį žodį. *-0 iš balsio ir gerklų sekos ir kaip įrodymą pateikia hetitų pirmojo vienaskaitos galo (antros konjugacijos) -ah-hi ir (vidutinio pasyvaus) -ah-ha, bet patvirtintose neanatolinėse indoeuropiečių kalbose galūnė *-6 sutinkama veiksmažodžio veiksninėje balsėje, o hetitų pirmojoje sg. galūnė -ah-ha susiduria su mediopassive konjugacija. Konjugacijos -ah-hi reikšmė nėra aiški ir paprastai nėra paaiškinimo, kaip tiksliai -ah-hi galėtų pereiti į *-6. Todėl aš manau, kad pirminės 1-osios sg išvestis. galūnė *-6 iš antrinio *-oN daug labiau tikėtina nei iš balsio plius gerklų. Žodžių pabaigos *-oN ir *-6 refleksai taip pat sutinkami *-o kamieno datybiniuose vienaskaitos įvardžių ir vardų galūnėse, pvz., etimologinėse apibrėžtose formose Lith. t-am-(ui), slavų t-om-u, kur etimologinis *-omis buvo apsaugotas paskutinio apibrėžtojo įvardžio nario balsio. Etimologinis *-6 yra atstovaujamas nominaliniame *-o šaknies dat. s. g. Lat. lup-ē, Skt. vrkaya (su antrinio elemento -ya pridėjimu), Gk. Aš, Lietuvė. vilk-ui ‘(prie) vilko’ (vėliau graikų ir lietuvių kalbose analogiškai pridėta *-i). Daugiau šios alternatyvos pavyzdžių pateikia Schmalstieg (1980: 41-42). LIETUVIŠKOS IR INDOEUROPIETIŠKOS PARALELĖS | 149 Paprasto žodžio galo balsio, kaitaliojančiosios su žodžio galo balsio seka, po kurio eina nosis, sambūvis turėtų dalinę paralelę Zinkevičiaus (1966: 77) aprašytoje situacijoje, kai tam tikruose vakarų lietuvių tarmėse (Klaipėdos ir kt.) giminės daugiskaitos galūnė turi variantus: šāk-ūn arba šāk-ū: „(iš) šakų“ (pastaroji forma be galinės nosies). Zinkevičiaus teigimu, galbūt dėl šaknies įtempto tipo įtakos antrasis variantas yra labiau būdingas jaunesniajai kartai, o rytų vietose visiškai išstūmė pirmąjį variantą. Yra net trečias variantas su galine -m, šak-ū-m, kuris, kaip manoma, yra formos, kuri atsirado prieš sekančią lūpinę, apibendrinimo rezultatas. Zinkevičius (1966: 76) pažymi žemaičių standartinės lietuvių kalbos dubletus. skāsti ‘skųstis’ ir lįsti ‘nuskaityti’, kurie pasirinktinai yra skū.ričti arba skūti arba Pi.n.čti arba Pisšti. Originalių automatinių variantų *-oN ir *-6 morfologizacija, kurią sąlygoja fonologinė aplinka, turi dalinį paralelį anglų kalbos istorijoje. Šiuolaikinėje amerikietiškoje anglų kalboje neapibrėžtojo straipsnio a ir an formų vartojimas yra sąlygojamas grynai automatiškai, atsižvelgiant į tolesnio žodžio pradinės fonemos pobūdį, pvz., a book, but an apple. Panašiai ir skirtumas tarp my ir mine iš pradžių taip pat buvo gana automatiškas, bet šiandien šis iš pradžių fonologiškai sąlygotas skirtumas įgavo morfologinę reikšmę, ir šiuolaikinėje standartinėje anglų kalboje my yra tik savininko būdvardis, o mine – tik savininko įvardis. Šiandien būtų galima pasakyti, kad tik mano knyga (obuolys) arba knyga (obuolys) yra mano, neatsižvelgiant į etimologinį fonologinį sąlygotumą (žr. Strang 1970: 198). Tikiuosi, kad man pavyko paaiškinti, jog kalbinių pokyčių pasikartojimo pobūdis leidžia manyti, kad indoeuropiečių kalbų vidinėje istorijoje, kaip ir lietuvių kalboje, įvyko „grynųjų“ ir „nešvarių“ diftongų monoftongizacija. Daugumoje indoeuropiečių kalbų monoftongizacija yra dažnas pasikartojantis reiškinys, daug dažnesnis nei kai kurių tariamų gerklų praradimas. 1956 m. – Antanas Antkovskis, lietuvių kalbininkas, etnografas, etnolingvistas, etnolingvistikos mokslų daktaras (g. 1912 m.). Vilnius: Mokslo leidybos institutas. 1981 m. – E. Ebinghaus, vokiečių kalbininkas, kalbininkas, kalbų tyrinėtojas (g. 1891 m.). BRAUNE, W,, EGGERS, H. 1975: Senovinės aukštosios vokiečių kalbos gramatika, Tubingen: Max Niemeyer Verlag. Arūnas Žebriūnas, rež. 1979 m. – E. J. Brill, arabų kalbos tyrinėtojas. Vilnius, Vaga, 1968 m. Arūnas Žebriūnas. Lietuvių literatūros enciklopedija. – Vilnius: Vaga, 1968. 1970 m. išleido knygą „Nuo vulgariosios lotynų kalbos iki senosios prancūzų kalbos: įvadas į senosios prancūzų kalbos studijas“. Iš anglų kalbos išvertė Vincent Almazan ir Lillian McCarthy, Detroit: Wayne State University Press. Vilnius, 1963 m., 1964 m. Lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. SCHMALSTIEG, W. R. 1980: Indo-European linguistics: A new synthesis, University Park ir Londonas: Pensilvanijos valstijos universiteto leidykla. SCHMALSTIEG, W. R. 1987: A structural and typological view of some Indo-European monophthongizations. Poznanės Adomo Mickevičiaus universitetas (lenk. Uniwersytet im. (Vilniaus universiteto leidykla, 1998 m.) 1998 m. – „Lietuvių kalbos žodynas“ (Vilniaus universiteto leidykla, 1998 m.) 1998 m. – „Lietuvių kalbos žodynas“ (Vilniaus universiteto leidykla, 1998 m.) Istoriniai kalbos tyrimai 111 (2), 286-295. SCHMALSTIEG, W. R. 2000: Lietuvių ir indoeuropiečių paralelės. Indoeuropiečių kalbų studijų žurnalas 28, 385-398. 150 | SCHMALSTIEG STRANG, B. 1970: Anglų kalbos istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1970. Thumb, A., Hauschild, R. 1959: Sanskrito vadovas. 2000 m. – Karlas Winteris, vokiečių krepšininkas. 1976 m. – A. J. Van Windekensas, olandų kalbininkas, kalbininkas, kalbų tyrinėtojas, indoeuropiečių kalbų specialistas. 1 tomas. Lietuvių kalbos fonetika ir leksika: vadovėlis. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. William R. Schmalstieg Gauta 2001 07 23 Kalbų mokykla 302 A Burrowes Bldg. University Park, PA 16802, Jungtinės Amerikos Valstijos wxs1(Opsu.edu ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. The Pennsylvania State University