Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLV (2001), 39–61 Sociolingvistinis žvilgsnis į XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimiją Laima Grumadienė Lietuvių kalbos institutas, Vilnius On the basis of an analysis of personal names recorded in the 1554 and 1636 court rolls of Linkmenys (East Lithuania) it is suggested that at least from the 16th century onward a mechanism of Ruthenianisation could have operated in the lands of present-day Lithuania, similar to the process of Polonisation that operated later. Ruthenian, the spoken variety of the language of the Ducal Chancery, could have spread among the gentry as a status symbol. This process could also have affected part of the peasantry. The fact that shortened forms of Christian names may appear both in a Lithuanian and in a Slavic shape shows that both must have been in use: it cannot be attributed to scribal habit. This means that in the 16th century there may have been foci of Lithuanian-Ruthenian bilingualism far to the north of the Lithuanian-Ruthenian language border. If so, then our view of the mechanism of introduction of (part of the) Slavicisms in the Eastern Lithuanian dialects must be revised: they could have been introduced along with new features of everyday life, under the influence of the written (especially Church Slavonic) tradition, or as a result of bilingualism spreading from the 16th century onward. 1. DĖL SOCIOLINGVISTINĖS SITUACIJOS Aptariant keleto šimtmečių senumo fonetinius lietuvių kalbos ar atskirų jos tar-mių, ypač rytinių, kitimus, visuotinai pripažįstama, jog „labai glaudūs ir seni kontak-tai su rytiniais slavais ir visoks maišymasis negalėjo neturėti įtakos lietuvių kalbos raidai“ (Zinkevičius 1987: 68). Nemažos dalies leksikos slavizmų radimąsi įprasta aiškinti kultūrų sąveika, civilizacijos plėtra, t. y. kaip NAUJOVIŲ įvardijimą skolintais ar paraidžiui išsiverstais žodžiais. Tokiais atvejais nebūtini itin glaudūs ir aktyvūs kontaktai, skoliniai gali sklisti per tarpininkus: „[…] lietuviai iki Mindaugo laikų jau buvo šiek tiek susipažinę su krikščionybe, matyt, daugiausia per kaimynus rytų sla-vus: žinojo ir vartojo iš rytinių slavų gautus krikščionybės terminus, krikščioniškų švenčių pavadinimus, jiems buvo nesvetimi kai kurie krikščioniški asmenvardžiai. Visa tai lietuviai greičiausiai gavo natūraliai bendraudami su kaimynais krikščioni-mis, prekiaudami su jais ir keisdamiesi kultūros vertybėmis, nes apie misijinę veiklą to meto Lietuvoje tiesioginių duomenų neturime“ (Zinkevičius 2000: 14). Yra žino-ma, kad leksikos skolinimuisi per aktyvius ryšius būdinga ir tai, kad būna perimami ar pakeičiami svetimais jau savoje kalboje turėti žodžiai, žodžiui suteikiama papildo-ma, savo kalboje neturėta reikšmė, pasiskolinta iš svetimųjų, kai šalia turimas kitas (savas) žodis tai reikšmei nusakyti, t. y. šalia paprasto, natūralaus, vyksta ir pertekli- 40 | LAIMA GRUMADIENĖ nis skolinimasis. Būtent tokių skolinių ir vengta rašant didįjį Lietuvių kalbos žodyną. Jeigu iš jo pamėgintume sudėlioti atskirų tarmių ar šnektų žodynus ir palygintume juos su jau turimais negausiais parašytaisiais, visų pirma pasigestume jau aptarto pobūdžio skolinių. Bet tarmių slavizmų ir jų chronologijos tyrimai (plačiau apie šio klausimo literatūrą ir savus pastebėjimus žr. Kardelis 1999) tikrai nepaneigia hipotezės, jog dalis leksikos slavizmų bus galėję patekti į kai kurias dabartinių pietų ir rytų aukštaičių (visų pirma vilniškių ir uteniškių) šnektas senokai ir ne vien kaip kultūros skoliniai, t. y. su naujomis ar naujai įprasmintomis realijomis. Juk šnektose yra dalis senų slavizmų, kurie tiesiog išstūmė neabejotinai vartotus savus žodžius (įvardijimų sistemose ir posistemėse, tiek semantinėse, tiek gramatinėse, žiojėja savotiškos „skylės“, kurias užpildo slavizmai). Taigi tai tipiški dvikalbystės ir aktyvių kontaktų reiškiniai. Nuolat ir ilgai vartojami tokie slavizmai buvo gludinami, kito, todėl nelengva susekti jų radimosi laiką (plg. Urbutis 1992, 1993), bet galima daryti prielaidą, kad dalis jų galėjo patekti ir XVI–XVII a. Grynų to meto Rytų Lietuvos tarmių šnekamosios atmainos paminklų nėra, o vadinamojo rytinio raštų kalbos varianto, grįsto besiformuojančiu Vilniaus interdialektu, raštyje atsispindi aukštesnės pakopos, t. y. raštų, kalba, savo ruožtu patyrusi slavų (ir ne tik) poveikį dar ir dėl sąveikos su šaltninių kalbomis, iš kurių didelė dalis tos raštijos buvo verčiama. Tam tikras, nors ir su didelėmis išlygomis, kalbų vartosenos paminklas yra įvairūs administraciniai ir bažnyčios rengti gyventojų ir vietovardžių sąrašai. Aišku, kad lietuvių ir gudų¹ kalbų santykiai labai seni. Čia norėsiu juos aptarti remiantis XVI a. vidurio ir XVII a. pradžios šaltinių duomenimis. Naujesnė mintis būtų ta, kad tuometinė šnekamoji gudų kalba bus galėjusi turėti nemažos įtakos dabartinės Rytų Lietuvos tarmėms, ypač leksikai, per žemiausio socialinio gyventojų sluoksnio – valstiečių – tiesioginius kontaktus ir kai kur galimą aktyvią dvikalbystę kalbamu metu NE VIEN PAČIAME ETNINĖS LIETUVOS (Zinkevičius 1987: 112) RYTINIAME PAKRAŠTYJE (plg. Vidugiris 1983: 53), BET DAUG PLATESNIU RUOŽU Į VAKARUS. Galimas ir nuosaikesnis čia keliamos prielaidos formulavimas: jeigu faktai patvirtintų, kad XVI–XVII a. dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje (gal tik paskirose vietovėse) tikrai būta aktyvių lietuvių ir gudų kalbų kontaktų ir dvikalbystės atvejų, tai gal ir dalies 1 Šiuo metu lietuvių kalbotyroje įprastesnis baltarusių terminas, bet jis paprastai siejamas su dabartinės valstybės Baltarusijos ir jos gyventojų pavadinimu, o čia, svarstant XVI a. vidurio–XVII a. pradžios problemas, ko gero, vartotinas taip pat senas tradicijas lietuvių kalboje turintis etnonimas gudai, šio etnoso kalbą vadinant gudų kalba (plg. Gudavičius 1999: 436). Gudai lietuviai ėmė vadinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojus, šnekėjusius slavų kalba ir gyvenusius dalyje vadinamosios Juodosios, Baltosios ir Raudonosios Rusijos. Didžiosios Maskvos kunigaikštijos rusai, maskvėnai, juos vadino tiesiog lietuviais, ru. литвины, patys jie vadinosi rusais, ru. русские (Čekmonas 1988: 42), o suvokdami save kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos pavaldinius – tiesioginiais lietuviais. Tenka įsivesti neįprastą lietuvių kalbotyroje santrumpą gu. – gudų kalba. Nagrinėjamame 1554 m. šaltinyje, beje, minimas Gudiškių dvaras (dworu jego Gudziśzek In₁₅₅₄ 121), o tai rodo kitus buvus ne gudus; yra etnoniminės kilmės asmenvardžių: Szczepan Gudelis In₁₅₅₄ 84; Jezioru Tanu miedzy polu Mosią Nareykowicz, ktore zowią Gudziskiego In₁₅₅₄ 123; Janielis z Mosiem bratem Melancy, ludzi gudziskie In₁₅₅₄ 122, nors pastarieji du gali reikšti priklausymą Gudiškių dvarui. Yra dar vienas etnoniminės kilmės asmenvardis – Andrzey Tatarzyn In₁₅₅₄ 86, o Lach In₁₅₅₄ 104 robi asmenvardis gali būti siejamas tiek su etnonimu, tiek ir su Aleksėjaus ar Iljos trumpiniu, plg. Б II, 24, 71. Prisimintini J. Ochmanskio (1996: 66–7) samprotavimai dėl galimos tokių pavadinimų atsiradimo chronologijos ir istorijos. XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 41 slavizmu atsiradimas tarmėse galėtų būti aiškintinas būtent jais, t. y. atskirais atvejais nukeltinas į ankstesnius laikus? Tokių slavizmų paieška – jau visai kita tema. Čia rūpi pasiaiškinti, ar yra įrodymų, kad anuomet tokios aplinkybės dvikalbybei rastis galėjo būti susiklosčiusios. Būtina pridurti, kad niekas ir neneigia lietuvių ir gudų kalbų sąveikos (plačiau žr. Zinkevičius 1987: 54–75), bet paprastai kalbama arba apie vėlesnio meto aktyvius ryšius, t. y. po XVIII a. pradžioje Lietuvą nusiaubusio maro ir karų į ištuštėjusius rytinius ir pietrytinius dabartinės Lietuvos pakraščius atsikėlus jau didesniam skaičiui gudų, arba apie itin senus laikus. Čia, remiantis antroponimijos duomenimis, norėtųsi pamėginti įrodyti, kad kai kuriose dabartinės Rytų Lietuvos vietovėse aktyvių kontaktų su gudais galėjo būti buvę ir XVI a. viduryje bei XVII a. pradžioje. Apie tai, kad XVII a. pradžioje Vilniuje gyveno nemaža gudų, yra rašęs Zinkevičius (1977: 6–7), tačiau jis nagrinėjo katalikų bažnyčios dokumentą, todėl nenagrinėti liko ten tiesiog negalėjusių patekti stačiatikių asmenvardžiai (o bent dalis gudų, kaip ir lietuvių, tuomet, tikėtina, tokie ir buvo, nes vien Vilniuje stovėjo 9 cerkvės). Ir apskritai daugelis tuometinių gudų, kurie, beje, dar gana neseniai (XIV–XV a.) buvo tapę tauta su savo kalba, išsirutuliojusia iš vakarinių rusų tarmių, gyveno Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje ir sudarė nemažą dalį tuometinės Vilniaus vaivadijos gyventojų. Ar visi jie jau buvo priėmę krikštą iš Bizantijos (stačiatikybė buvo įvesta 988 m.), duomenų nėra: manoma, kad tuo metu skiriamoji stačiatikybės riba vakaruose ėjo ties Polocko, Minsko, Gardino linija (Zinkevičius 2000: 13). Kai kurie gudai, kaip ir stačiatikiai lietuviai, vėliau galėjo pereiti į katalikybę. Nedaug žinoma apie tuo metu atokesnėse vietovėse gyvenusius stačiatikius, bet vis dėlto aišku, kad, nors kai kur ir negausiai, jų gyventa visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje, ypač didikų (Gudavičius 1999: 68, 96, 358, 436–439, 452 ir kt.). Ir, be abejo, kuo ryčiau, tuo daugiau. Tačiau nesinorėtų tarp gudų ir stačiatikių dėti lygybės ženklo: kad vėliau taip nebuvo, tai aišku, kaip nėra ir dabar, bet juk katalikų žemės su stačiatikių dabar ribojasi maždaug ten pat, kaip ir pagrindiniai etniniai lietuvių ir gudų gyventi plotai. Beje, dalis šio paribio gyventojų, pradedant XIV a., yra tapusi unitais (Gudavičius 1999: 318–321). Įtarimą dėl stačiatikybės įtakos kelia kanoninių stačiatikių vardų bei jų trumpinių ir vėliau iš jų išsirutuliojusijų pavardžių buvimas. Zinkevičiaus (1977: 89) nuomone, „Kadangi anuomet krikščiant buvo gana griežtai laikomasi katalikiškų kanoninių krikšto vardų formų (rašomų lotyniškai arba lenkiškai), tai rytų slaviški jų variantai galėjo į aktus patekti tik atsitiktinai ir būtent tie, kurie žmonių (katalikų) anuomet buvo plačiai vartojami.“ Beje, tame pačiame puslapyje autorius pateikia 57 rytų slavų kilmės krikšto vardų trumpinius, XVII a. pradžioje išsaugotus tėvavardžiuose (patronimuose), nes pastarieji nebuvo norminami. Maciejauskienė, aptardama XVI a. šaltiniuose beveik iš visos dabartinės Lietuvos teritorijos įrašytus vardus, pažymi, kad ne visi jie anuomet buvo vienodai populiarūs, ir iš tokių nurodo, pvz.: Асмафей, Ярмола, Калукстъ, Климентъ, Прокопъ, Владиславъ ir kt. (1979: 86), taip pat pastebi, kad iš maždaug 10 000 peržiūrėtų to meto įrašų galima išskirti 70 skirtingų krikšto vardų, turinčių įvairiausių trumpinių, o šio tipo vardai jų beveik neturintys. Dalis tų vardų – iš stačiatikių nomenklatūros arba senovės slavų. Ar XVI a. jie plito ir tarp katalikų, nedarant didesnio skirtumo, vis dėlto nėra visai aišku. 42 | LAIMA GRUMADIENĖ Maciejauskienė (1991: 230) taip pat pažymi, kad „Reti XVI a. slaviškos bei germaniškos kilmės asmenvardžiai greičiausiai rodo lietuvių pavardžių atsiradimą skolinimo keliu. Be to, kai kurie iš slavų kalbų kilę antroponimai gali būti vertinami ir kaip lietuviškų asmenvardžių slavinimo rezultatas“. Bet pavardžių skolinimo sąvoka dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje komplikuotusi, jeigu būtų priimta prielaida, kad tame pačiame pavardžių formavimosi procese dalyvavo tiek lietuviai, tiek ir gudai, tiek vieniems, tiek kitiems buvo tiesiog prisegamos patroniminės -evič, -ovič priesagos, nes tokia buvo bendra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos nuostata, kai oficialioji jos kalba iki 1696 m. buvo slavų kanceliarinė (šios nuostatos neatsisakyta ir vėliau). Taigi ir gudų arba sugudėjusių lietuvių, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojų, pavardės galėjo tapti sunkiai beatidaloma ir todėl tik sąlygiškai vadintina skolinta lietuvių antroponimijos dalimi. Krikščionių vardų nomenklatūra įvairiose šalyse skiriasi, nors branduolys didele dalimi bendras. Lietuvoje, kai nuo XVI a. pabaigos kalendoriuose imti rašyti šventųjų vardai jų mirties dieną, pamažu nusistovėjo labai panaši nomenklatūra į lenkų (Kuzavinis, Savukynas 1994: 36–40). Vargu ar tai leistų manyti, kad iki tol griežtesnių taisyklių nesilaikyta. Taigi klausimas, ar gerokai storesnis slaviškų vardų ir atitinkamai vėlesnių pavardžių, kilusių iš stačiatikių kanoninių ar senovės slavų vardų, sluoksnis dabartinės Rytų Lietuvos teritorijoje XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje, lyginant su visa Lietuva (ko nepaneigia ir Zinkevičiaus (1977) atliktas XVII a. pradžios Vilniaus gyventojų pavardžių tyrimas), susidarė dėl to, kad čia gyveno daugiau su stačiatikybe susijusių žmonių (gudų ar lietuvių – kol kas nežinia), ar dėl kitų priežasčių, lieka atviras. Straipsnyje daroma prielaida, kad tuo metu būdingus slaviškus vardų trumpinius, ypač kilusius iš senųjų slavų dvikamienių ir kanoninių stačiatikių vardų, vartoję žmonės, ko gero, bus šnekėję nelietuviškai arba bent buvę dvikalbiai. Apskritai dėl to meto šnekamųjų kalbų vartosenos kyla nemaža klausimų. Zinkevičius (1987: 144–146), bene nuodugniausiai aprašęs kalbinę situaciją ir kalbų vartoseną dabartinės Lietuvos teritorijoje XVI a. viduryje – XVII a. pradžioje, pateikia faktų, jog tuomet sakytinė lietuvių kalba viešajame gyvenime buvusi vartojama ne tik liaudies, bet ir didikų, tačiau šalia lenkų ir rusų. Netrukus lietuvių kalba liko tik prastuomenės kalba. Lenkų kalba, atėjusi su katalikybe ir didžiojo kunigaikščio dvaru, platinta per mokyklas ir raštininkus, kuo toliau, tuo labiau darėsi prestižinė ir plito. Rusų kalba, iki tol plitusi kaip (senoji) slavų kanceliarinė kalba, o stačiatikybės reikalais – ir senoji bažnytinė slavų kalba, nuo XVI a. pradžios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos ėmė reikšti ne ką kita kaip tik gudų kalbą (Gudavičius 1999: 436–439). Iš oficialiojoje raštijoje vartotos slavų kanceliarinės kalbos, kuriai darė poveikį ir senoji slavų bažnytinė kalba, bei vakarinių rusų tarmių, virtusių gudų kalba, mišinio, gerokai paveikto ir lietuvių kalbos, jau buvo susiformavęs gana vientisas interdialektinės rašto kalbos variantas, kuriam įtakos turėjo ir Polocko–Smolensko bei Voluinės–Kijevo arealų kanceliarijoje vartota kalba, iš tos kalbos jau reikėdavo versti į tuometinę maskvėnų kalbą. Šia kalba buvo tvarkoma kanceliarinė raštija, į ją buvo išversta ir ja parašyta religinės, teisinės bei pasaulietinės literatūros (prisimintinas P. Skorinos ir jo 1525 m. Vilniuje įsteigtos spaustuvės vaidmuo). Be abejo, tokia kalba, kuri dar vadinama ir senąja baltarusių kalba (žr. Čekmonas 1988: 44–45), jau XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 43 turėjo ne tik rašytinę, bet ir sakytinę atmainą, ją mokėjo ir praprūsę lietuvių bajorija bei didikai, taip pat valdininkai ir raštininkai. Dalis jų buvo vienkalbiai, bet dalis – neabejotinai dvikalbiai. Paprastai teigiama, kad per dvarus plito lenkų kalba, reiškėsi jos įtaka. Tačiau XVI a. (ir anksčiau), galimas dalykas, būta ir gudų kalbos poveikio per dvarus – jeigu ji yra buvusi ponų kalba, tai turėjo turėti įtakos ir pavadinimams. Taip būtų galima mėginti iš dalies aiškinti tai, iš kur gana toli į vakarus nuo Vilniaus radosi kilmingų (arba turtingų) žmonių pavardžių, kurių pamatu tapo gudiški krikščioniškų vardų trumpiniai, nes ne visi jie turėjo būti atėjūnai iš rytinių slaviškų šalies žemių. Taigi atsargiai galima mėginti formuluoti iki šiol bent jau lietuvių kalbotyroje aiškiau neišreikštą mintį, kad XVI a. (gal ir anksčiau) dabartinėje Lietuvos teritorijoje galėjo vykti panašus į vėlesnį lenkinimo (ir lenkėjimo) gudinimo (ir gudėjimo) mechanizmas: kaip prestižinė kalba per dvarus (lenkų kalbos atveju – dar ir per mokyklas bei bažnyčią) galėjo sklisti gudų kalba, kurią, kaip šnekamąją slavų kanceliarinės kalbos atmainą, vartojo diduomenė2. Šio straipsnio duomenys, deja, per skurdūs pagrįsti tokią hipotezę. Trečioji gudų kalbos atmaina buvo tarmės, o Vilniaus areale gyvenę ir ja kalbėję paprasti valstiečiai, atsidūrę periferijoje, taip ir neįsisąmonino savo priklausymo bendram gudų (ar baltarusių) arealui, todėl iki šiol tebėra vadina, kitokio pavadinimo nepripažindami, XIV–XVI a. jų padėtį atitikusiu terminu – PRAS-TA KALBA, PAPRASTAI ŠNEKANTYS (gudiškai no-procmy). Toks viduramžiais ir kituose Europos kraštuose vartotas terminas šalia etnonimą atstojančios vietinių žmonių, gu-мутэйцы, sąvokos suponuoja lyginimą su kitokia tos kalbos atmaina, prestižiskesne, galbūt vartota ponų. Pabrėžtina, kad tai bus buvusi sakytinė kalbos forma, nes daugumos valstiečių tikrai būta beraščių. Trisluoksnė gudų kalba darė ir trejopą poveikį lietuvių kalbai. Rytinėms lietuvių kalbos tarmėms didžiausią įtaką galėjo daryti gudų tarmės tada, kai jų atstovai tiesiogiai bendraudavo. Taigi ir skolinių tuomet galėjo būti kitokio pobūdžio, ne vien taip gausiai per rytinius slavus atėjusių naujų ar pervadintų realijų, ypač susijusių su religija, pavadinimų (kuriuos neretai jie patys būdavo pasiskolinę iš kitų kalbų; plačiau žr. Zinkevičius 1987: 68–75). Čia nagrinėjama išlikusių ir Konstantino Jablonskio rūpesčiu 1934 m. parengtų bei išspausdintų 1554 m. Vilniaus tijūnijos – Nemenčinės ir Linkmenų valsčių – inventoriaus, t. y. kaimų ir gyventojų aprašo, kopijų dalis (rankraštis, deja, dingo XX a. pradžioje3), skirta Linkmenų valsčiui (83–131 puslapiai) ir Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomo 43 lapų (86 puslapių) rankraštinio 1636 m. inventoriaus dalis (IN1636), 2 Čekmonas užsimena apie šnekamąją kanceliarinės slavų kalbos atmainą, bet minties apie jos vartojimą etninės Lietuvos teritorijoje neišplėtoja: „Senoji baltarusių kalba visų pirma buvo pagrindinė valstybinė D. L. k. (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos – L. G.) kalba, ja buvo rašoma dauguma teisiniu dokumentu (ir etninės Lietuvos teritorijoje). Dėl šios funkcijos senoji baltarusių kalba dar vadinama D. L. k. kanceliarine (arba dalykinių raštų) kalba. Tačiau ji atliko daug daugiau funkcijų. Senaja baltarusių kalba KALBĖJO (išskirta mano – L. G.) daugelis feodalinės diduomenės atstovų – stačiatikių ir katalikų; ja buvo rašomi metraščiai, teologiniai traktatai, buvo išversta grožinės literatūros kūrinių“ (1988: 44, versta mano – L. G.). Autorius ten pat dar primena ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyvenusius totorius, jų nuo XVII a. pradžios gudiškai, bet arabų rašmenimis rašytą religinę literatūrą – kitabūs. Čia jau natūraliai kyla mintis – tad su kuo jie bendravo gudiškai, jei ne su kaimynais? (Dar žr. Kričinskis 1993: 196 ir kt.; Potasčenko, red., 2001: 78–79 ir kt.) 3 Plačiau visų perrašų istorija pateikiama K. Jablonskio knygoje (IN1554: 30–31). 44 | LAIMA GRUMADIENĖ taip pat skirta Linkmenų valsčiui (15–31v puslapiai). Aiškinantis Rytų Lietuvos lietuvių antroponimijos raidą, duomenys apie vardų kilmę visų pirma pateikiami iš Lietuvių pavardžių žodyno (LPŽ), nes tai didžiulio kolektyvinio darbo rezultatas, ir tik tais atvejais, kai faktus norima papildyti ar pagrįsti kitokią nuomonę, pasitelkiami kiti šaltiniai, dažniausiai M. Biry los darbai (БI, БII). 2. 1554 m. LINKMENŲ VALSČIAUS INVENTORIUS XVI a. viduryje, tiksliau – nuo 1543 m. (Zinkevičius 1987: 137), Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos administraciniai dokumentai pradėti rašyti ir lenkiškai, o iki tol vyravo slavų kanceliarinė kalba. Vienas iš pirmųjų lenkiškai rašytų inventorių ir yra čia nagrinėjamas Vilniaus tijūnijos – Nemenčinės ir Linkmenų – valsčių. Galima būtų daryti prielaidą, kad tas, kas rašė4 šį inventorių, dar galėjo neturėti pakankamų įgūdžių, jam galėjo daryti įtaką ir slavų kanceliarinė kalba. Tiesa, abėcėlės painiojimo nepastebėta, bet jo galėjo nebelikti XX a. perrašius originalą ar ankstesniais amžiais padarytus nuorašus, nes originalas beveik visas yra dingęs. Rašiusiojo lenkų kalba nėra be priekaištų, nesilaikoma vienodų taisyklių, kietojo l vartojimas gerokai įvairuoja, ne visuomet paisoma ir kitokių diakritinių ženklų rašymo nuoseklumo, todėl čia tiesiog pateikiama taip, kaip užrašyta originale, tiksliau – nuorašuose. Pažvelgus į 1554 m. šaltinyje lenkiškai užrašytus asmenvardžius, kuriuos tuo metu sudarė arba vien tik vardas, arba vardas su antruoju asmens įvardijimo nariu, gana dažnai dar nebu vusi tikroji pavardė, o tiesiog patronimu, t. y. asmenvardžiu, su patroniminėmis priesagomis sudarytu iš tėvo bet kurio (nebūtinai pirmojo) įvardijimo nario (kai kurie autoriai, pvz., Vanagas, Zinkevičius, vartoja TEVAVARDŽIO terminą, bet dabar jau dažnesnis PATRONIMO, žr. Maciejauskienė 1991: 16), arba kitokių asmens įvardijimų, be patroniminių priesagų, taip pat prievardžių, galima daryti prielaidą, kad tuo metu gyventojų kalbėta mažiausiai dviem kalbomis – lietuvių ir gudų. Kaip vieną iš įrodymo šaltinių galima būtų pasirinkti dokumentus su antroponimijos duomenimis. Tai gali rodyti lietuviški ir slaviški krikščioniški vardai, taip pat senieji slavų vardai, ypač jų trumpiniai arba mažybinės formos. Pats faktas, kad vartojami trumpiniai ir iš jų sudaryti patronimai, rodo buvus tiek lietuvišką, tiek slavišką vartoseną, tai nėra vien užrašinėtojų primesti įvardijimai. Užrašinėtojas galėjo kai ką pakeisti, pvz., nerašyti galūnės5, pateikti lenkišką asmenvardžio perrašą, tarkim, Szczepan I1554 84, Andrzej I1554 123, išversti, prirašyti slavišką patroniminę priesagą -evič ar -ovič ar kt., bet vargu ar keitė vardo trumpinio šaknį, nebent tik į ilgąją vardo formą. Tyrėjai pažymi, kad dvarų inventoriuose ir kituose administracinio bei juridinio pobūdžio dokumentuose vartosena galėjo atsispindėti autentiškiau nei bažnyčios knygose (Zinkevičius 1977: 67), į juos būdavo įrašomi ne vien katalikai. Gudiškai šnekantys Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos gyventojai dalyvavo tame pačiame pa- 4 Inventoriaus tituliniame lape parašyta: „[…]niżej mianowanych przez mię, Jerzyka Zacharyaszewicza, dzierżawcę zoslienskiego […]“ I1554 31 (taigi iš Zaslių, ne vietinio žmogaus). 5 Tas pats žmogus Linkmenų inventoriaus tame pačiame puslapyje užrašytas dvej aip: Petrelis Urbanowicz ir Petrel Urbanowicz I1554 107. XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija 45 vardžių įforminimo raštu (lietuvių pavardžių formavimasis buvo prasidėjęs anksčiau ir buvo kitoks) procese kaip ir lietuviškai šnekantys, t. y. jau anksčiau ėmė ryškėti ir tuo metu ypač stiprėjanti slaviškų patroniminių priesagų -evič, -ovič „prisegimo“ tendencija registruojant gyventojus, kuriai turėjo įtakos slavų kanceliarinės kalbos vartojimas. Pats procesas šiek tiek skyrėsi nuo analogiško proceso didžiojoje Lietuvos kunigaikštijoje, nes ten tik kilmingesniesiems leisdavo prisegti tokias priesagas, o žemesniajam luomui – trumpesnes -ev, -ov (Zinkevičius 1987: 134). Šiame straipsnyje daroma prielaida, kad slaviškų vardų trumpinius atsinešė (ar gavo niekur neišvykdami) kalbamos vietovėse tuomet gyvenę tik gudiškai (arba ir gudiškai) šnekantys žmonės, nes lietuviškoje terpėje kai kurių tokių trumpinių kažin ar galėjo rastis. Atkreiptinas dėmesys į Zinkevičiaus (1977: 81; taip pat plg. 82–88) pastabą: „Remdamiesi įrašų tėvavardžiais, galime rekonstruoti nemažą XVI–XVII a. lietuvių vartotų krikšto vardų formų, kurioms pradžią davė ne slaviški kanoniniai krikštavardžiai, bet liaudiniai jų variantai. Dalis tokių formų gali būti ir pačių lietuvių pasidarytos iš kanoninių vardų, visų pirma tos, kurių atitikmenų kaimyninėse slavų kalbose nerandame.“ Neišleistinas iš akių ir tas faktas, kad nagrinėjamas inventorius yra 1547–1566 m. didžiojo Lietuvos kunigaikščio žemėse vykdytos valakų reformos dokumentas. Iš šio 1554 m. dokumento aiškėja, kad Linkmenų valsčiaus žemės, priklausiusios didžiajam Lietuvos kunigaikščiui6, bus buvusios atmatuotos prieš porą ar trejetą metų, o valstiečiai iš buvusių 2–4 dūmų kaimų sukelti į didesnius, nes visų pirma buvo orientuojamasi į tikslingą palivarko žemių sutvarkymą (plačiau apie valakų reformos eigą žr. Ochmanskis 1996: 188 ir kt.). Šiame šaltinyje apie valstiečių atkėlimą iš toliau neminima, nors ar pažyma le. nowik ‘naujakurys’ prie kai kurių asmenvardžių, žinoma, kaimo pavadinimas Nowosady In1554 87 ir rodo tam tikrą svetimumą vietos atžvilgiu. Beje, turinčių pažymas nowik asmenvardžiai iš kitų kuo nors labiau neišsiskiria. Lietuvių istorinėje antroponimikoje nėra priimta įrašų lietuviškumo ar slaviškumo (kaip ir germaniškumo) laipsnio sieti su realiąja to meto kalbų vartosena, nors vardo ar trumpinio kilmės ir ieškoma7. Tai suprantama, nes daug šimtmečių įrašai daryti nelietuviškai, dažniausiai ir ne lietuvių raštininkų ar bažnyčios tarnų, neretai turint intenciją slavizuoti ar germanizuoti. Tačiau sociolingvistiniu požiūriu gal ir galima būtų pasidomėti, iš kur, pavyzdžiui, XVI a. viduryje tose dabartinės Rytų Lietuvos vietovėse, kurios neabejotinai buvo apgyvendintos lietuvių8, atsirado tokių šnekamojoje kalboje vartojamų krikščioniškų vardų trumpinių, kuriems nebūdinga lietuviška daryba. 6 Nagrinėjamo inventoriaus tituliniame lape įrašyta: „Rejestr dworow jego k. mości ciwunstwa Wilenskiego [...]“ In1554 31. 7 Išsamiausiai krikščioniškų vardų Lietuvoje kilmę ir atsiradimo chronologiją yra aprašęs J. Dumčius (1957), tačiau KAIP tie vardai plito, jis nėra svarstęs. 8 Dalis vietovardžių išlieka ir pasikeitus gyventojų kalbai, bet minimose vietovėse kada nors gyvenus lietuvius rodo, pvz., ir tokie vietovardžiai: Sioto Mewranskie In1554 89, Sioto Minducze In1554 103, od sianożęci Czuyszek y Kudrolanek In1554 96, Jeziora Strawinoicia In1554 132, za rzeką Wirynta In1554 105, Jezioro Żusklinis In1554 130, W tey ziemi Ligotowkach In1554 99, niwa, ktorą zowią Wierzmieli In1554 123 ir kt. 46 | LAIMA GRUMADIENĖ Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dalis slaviškų vardų ar jų trumpinių bei iš jų pasidarytų asmenvardžių su slaviškomis patroniminėmis priesagomis -evič, -ovič (kitokių nerasta) iš 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus, M. B irylos darbuose⁹ (Б₁, БⅡ) paliudytų XVI–XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos raštijoje, kituose to meto dokumentuose iš dabartinės Baltarusijos teritorijos ir/ar dabartinės Baltarusijos gyventojų vartosenoje, yra senieji tik stačiatikių kanoniniai (santrumpa st.) vardai ar jų trumpiniai, pvz.: Dosis, Dosia (Gen.) žонка In₁₅₅₄ 116, 127 : gu. Дасⁱ⁰: st. Дасий¹¹ Б₁ 60; БⅡ 140 arba st. Феодосий БⅡ 124; Micewicz In₁₅₅₄ 114 : gu. Міц : st. Димитрий БⅡ 169; Micowicz In₁₅₅₄ 114 : gu. Міц : st. Димитрий Б₁ 62; Procewicz In₁₅₅₄ 93 : gu. Проц : st. Прокоп, Протас БⅡ 243; Szerg-ut-owicz¹² In₁₅₅₄ 108 : gu. Сяргуля, Сяргуня, Серусь : st. Сергей БⅡ 115 su lietuviška mažybine priesaga -ut-, gal atsargiai galima daryti prielaidą ir dėl Sopowicz sopa¹³ In₁₅₅₄ 120 : ? plg. gu. Сафончык, Сахончык, Сапончык : gu. Сафон, Сахон, Сапон : st. Софония, Софоний Б₁ 153; БⅡ 209, 138 ir kt. Vardas Niestoya (Nom.) In₁₅₅₄ 119 gali būti siejamas su st. Нестор БⅡ 98. Aišku, didžioji dalis slaviškų kanoninių vardų turi atitikmenų ir kitų kraštų krikšto vardų nomenklatūrose, ypač lenkų, be to, jie ilgainiui keitėsi ir pačių slavų vartosenoje arba sutapo su katalikiškaisiais, pvz., tokie kaip Feliksas, Martynas, Motiejus, Petras, Silvestras, Simonas ir kt., taigi kai kurių nė negalima tiksliai skirti vienokiems ar kitokiems, paprastai tai daroma tik pagal fonetinius atitikmenis, pvz.: f ir t (st. Феодор, Фома ir le. Teodor, Tomasz), n ir m (st. Николай ir le. Mikołaj), l ir v (st. Лаврентий ir le. Wawrzyniec), v ir b (st. Василий ir le. Bazyli) ar kitus. Todėl trumpinys Chwiecko In₁₅₅₄ 104 greičiau atrodo bus kilęs iš gu. Хведзька : XVI–XVIII a. gu. Хведор : st. Феодор nei iš le. Teodor БⅡ 123; Josys In₁₅₅₄ 87 : XVI–XVIII a. gu. Ецун : st. Иосиф nei iš le. Józef (visi trumpiniai su z) БⅡ 76; Matewicz In₁₅₅₄ 108 : gu. Mam : st. Матфей nei iš le. Maciej Б₁ 118, kaip ir Matulewicz In₁₅₅₄ 117; Mosis In₁₅₅₄ 110, Moysis In₁₅₅₄ 104, z Mosiem (Instr.) In₁₅₅₄ 122, z Moyszeм (Instr.) In₁₅₅₄ 103, Mosiewicz In₁₅₅₄ 110 : XVI–XVIII a. gu. Мосей, Моцей : st. Моисей nei iš le. Maś : le. Mateusz БⅡ 85, LPŽⅡ 172, nebent a Masiem (Instr.) In₁₅₅₄ 89 atveju; Pieczulis 9 Sąmoningai pasirinkta lyginti visų pirma su gudų antroponimija, nes iškelta užduotis rasti sąsajų būtent su ja, nors atitikmenų galima būtų rasti ir kitose slavų kalbose. Nepamirština, kad ir M. B irylos sąrašai, nors ir labai turtingi, nėra visaapimantys. Atsižvelgta į faktą, kad iš rytų plito stačiatikių, o per lenkus – katalikų vardai. 10 Tai, kad čia įrašyta a vietoj slavų turimo o, gali būti ir rytinių slavų kalbų, šiuo atveju gudų, balsio o adaptacija lietuvių kalboje balsiu a (dažniausiai pusilgiu) (plačiau žr. Kardelis 1999: 39 ir kt.). Taip pat pažymėtina, kad čia gudbiški atitikmenys dažniausiai pateikiami tik iš dviejų M. B irylos šaltinių, kuriuose kurio nors vardo ar trumpinio gali būti ir neužfiksuota, tada pateikiamas panašiausias, turintis to meto darbos analogų (jei rasta XVI–XVIII a. dabartinės Baltarusijos teritorijoje rašytuose šaltiniuose, romėniškais skaitmenimis nurodomas amžius, jei be nuorodos – tai pavyzdys iš dabartinės vartosenos). 11 Perrašas čia ir toliau pateikiamas tokia rašyba, kaip yra šaltinyje, iš kurio cituojama. 12 Ir dabartinėms vakarinėms gudų tarmėms būdingas pereinamųjų garsų, ypač minkštųjų, tarp s ir š, c ir č, z ir ž tarimas, todėl Sz- čia gali būti tokio tarimo fiksavimas. 13 Žr. 10 išnašą. 14 Ši forma M. B i ry los darbuose nepaliudyta, bet žr. jo pastabą dėl XVI–XVIII a. buvusios tendencijos keisti ar numesti vardo pabaigą su s, sl. galūnė -uń, pvz., gu. Іса(а) : st. Исаия БⅡ 158. Šiaip ar taip, bet su šiuo vardu yra sudaryta ir patronimų: Bolulis Niestajewicz In₁₅₅₄ 112 z Stanisławem bratem; Piotr Niestajewicz In₁₅₅₄ 112. XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 47 In₁₅₅₄ 97, Pieczul¹⁵ In₁₅₅₄ 108 (su lietuviška mažybine priesaga -ul⁻): gu. Пеш, Пецюля : st. Петр БⅠ 137, БⅡ 101 nei iš le. Piotr, nes lenkai tokio trumpinio neturi. Rytiniams slavams būdingesnis ir asmenvardyje Michnowicz In₁₅₅₄ 83 esantis trumpinys iš visų slavų vartojamo vardo st. Михаил, le. Michał БⅡ 232. Kaimo pavadinimas Sioto Miksztewiczow (Gen.) In₁₅₅₄ 113 iš trumpinio Miksžta : st. Николай, XVI–XVIII a. gu. Миколай, le. Mikołay БⅠ 129, БⅡ 88¹⁶ nuorašuose (kaip buvo originale, nežinia) kaitaliojasi su Niksztewiczow, savo ruožtu kildintino iš rytinių slavų Николай; kitais atvejais yra formos su M-: z Mikszą (Instr.) In₁₅₅₄ 101; z Mi­xą (Instr.) In₁₅₅₄ 116; Mixtowicz In₁₅₅₄ 123. Garsų (ir raidžių) l ir v (le. ł ir w) rytų slavams būdingo vartojimo pavyzdys yra tik ilgojoje vardo formoje (ir atitinkamuose patronimuose) Ławryn In₁₅₅₄ 96; z Ławry­nem (Instr.) In₁₅₅₄ 87 : XVI–XVIII a. gu. Лаврин : st. Лаврентий, bet XVI–XVIII a. buvo ir gu. Ваврын, sietinas su le. Wawrzyniec БⅡ 82. Frikatyvinio h vartojimas vietoj g yra būdingas gudams, šaltinyje šalia trumpinio Gryciem (Instr.) In₁₅₅₄ 88; z Gryczem¹⁷ (Instr.) In₁₅₅₄ 117, 118 yra ir Hryc In₁₅₅₄ 86, 102 arba Hrycz In₁₅₅₄ 84; z Hryczem (Instr.) In₁₅₅₄ 98 (nors ir lenkų šaltiniuose nurodoma forma su h, plg.: gu. Грыц, le. Hryć: st. Григорий, le. Grzegorz БⅡ 107; LPŽⅠ 709). Akivaizdu, kad šitoje pozicijoje h kaitaliojosi su g, be to, formos su g gali būti ir lietuviško tarimo atspindys. Su frikatyviniu gudų h sietinas ir ilgosios vardo formos Hryhora In₁₅₅₄ 102 rašymas, kaip ir Bohdan In₁₅₅₄ 84, jo trumpinio Bohdiusz In₁₅₅₄ 96 ar asmenvardyje su patronimine priesaga -ewicz esančio Bohdziewicz In₁₅₅₄ 97. Patikimesnis įrodymas galėtų būti frikatyvinio h buvimas asmenvardyje Ihnatowicz In₁₅₅₄ 118 : st. Игнатий, le. Ignacy БⅡ 70. Gudišką vartoseną rodo ir priebalsių samplaika ltr keliskart užrašytame asmenvardyje Batromiey In₁₅₅₄ 119 (XVI–XVIII a. vartota kan. Балатромей : le. Bartłomiej БⅡ 132), bet nagrinėjamame šaltinyje šalia vartojami ir Barttomiey In₁₅₅₄ 96, Barth­omȯiey In₁₅₅₄ 129. Šio vardo trumpiniuose Bartko¹⁸ In₁₅₅₄ 83, Bortko In₁₅₅₄ 111 yra užsikonservavusi rt(l) priebalsių seka. Kartais nėra galimybės patikrinti, ar forma pateko iš gudų, ar iš lenkų pagal fonetikos atitikmenis, pvz.: Daniewicz In₁₅₅₄ 115, z Daniulem In₁₅₅₄ 110 sietini tiek su gu. XVI–XVIII a. Данило, Данько : st. Даниил, tiek ir su le. Daniel БⅡ 57, 202; Macko In₁₅₅₄ 83; Macieyko In₁₅₅₄ 99; z Maciulem (Instr.) In₁₅₅₄ 97; z Maczulem¹⁹ (Instr.) In₁₅₅₄ 100 : XVI–XVIII a. gu. Мац, Матцей : st. Матфей ir le. Maciej БⅡ 88; Mosis Mielewicz In₁₅₅₄ 119 : gu. Мель: st. Емельян ir le. Melko : le. Emilian БⅡ 62. Trumpinys Misius In₁₅₅₄ 88 : XVI–XVIII a. gu. Мись : st. Михаил sutampa su le. Miś : le. Michał, nes turi bendrą senovės slavų mažybinę priesagą -s БⅡ 92, 235. Tiek gudai XVI–XVIII a., tiek lenkai turi trumpinį gu. Яша : st. Иаков, le. Jaksza : le. Jakub БⅡ 129. Linkmenų šaltinyje yra trys panašūs, bet ne tokie patys šio trumpi- 15 Žr. 12 išnašą. 16 Ten pateikiama išsami vardų, prasidedančių N- ir M-, tarimo slavų kalbose interpretacijų apžvalga, pastarojo garso vartojimą siejant ne vien su lenkų kalba. 17 Žr. 12 išnašą. 18 M. Biryla pateikia pavyzdžių tik su o – Bortko (I₁ 37), todėl ir vėl žr. 10 išnašą. 19 Žr. 12 išnašą. 48 | LAIMA GRUMADIENĖ nio užrašmai: Janulis Jurgiewicz z Jaxte(m (INSTR.) IN₁₅₅₄ 103 [Jurgiewiczem; ludzi dzisienskich Jkazkta (GEN.) IN₁₅₅₄ 122 y Stanka Rostaniewiczow ir Jakszta IN₁₅₅₄ 112 Piotraszkiewicz z Howienem Mikołajewiczem. Vanagas (1974: 115–116) jakšt-, jokšt- sėjo su vo. Jaxt : Jacobus, galbūt atėjusiu per latvius, jis taip pat pastebėjo, kad asmenvardžių vedinių iš šios šaknies su slaviškomis priesagomis beveik nėra, jie pasitaiko plote arčiau latvių arba Užnemunėje, t. y. ten, kur būta kontaktų su vokiečiais. M. Biryla kaip slavišką nurodo tik Jokūbo trumpinį be -t-. Taigi šio Jokūbo trumpinio su -t- kilmę Linkmenų šaltinyje paaiškinti keblu. Vanagas kaip panašų dubletą nurodo gudų Mikša ir Mikšta, kurie, beje, kaip tik abu ir yra užfiksuoti 1554 m. Linkmenų inventoriuje: z Mikszą synem IN₁₅₅₄ 101, bet kaimo pavadinimas Miksztewiczow (Niksżtewiczow) (GEN.) IN₁₅₅₄ 113. Yra ir Mixta IN₁₅₅₄ 123, Mixtowicz IN₁₅₅₄ 123. Galimos ir kelios vardų etimologijos, nes kartais neaišku, iš kurio vardo trumpinys padaromas, pvz.: Juchno IN₁₅₅₄ 88 : gu. XVI a. Юхно, le. Juchno : st. Евфимий, bet gali būti ir iš le. Jurij БII 232, LPŽII 852; Milewicz IN₁₅₅₄ 103 : gu. Миль : st. Милай arba Емельян, bet ir le. Emilian БII 61, 141, 244; Pacz IN₁₅₅₄ 118 : gu. Пац : st. Игнатий БII 168, bet jis gali būti vėliau ir gu. vartotas bulg. Па(ц) : Павел LPŽII 358 trumpinys; taip pat, pvz., With IN₁₅₅₄ 96 visų pirma kildintinas iš st. Bum le. With, bet neatmestinos sąsajos ir su st. Виталий, le. Witalis arba kan. Виктор, le. Wiktor БII 48–50, kaip ir su lie. Vytautas. Du vardai lietuvių kalboje tarsi užsikonservavo – Grigas ir Jurgis. Jie pateko iš graikų per kaimyninius slavus, kurie patys vėliau juos gerokai pakeitė. Linkmenų inventoriuje yra Grygis (Grygul) IN₁₅₅₄ 118; Gryg IN₁₅₅₄ 109; Grygalewicz IN₁₅₅₄ 108 : XVI–XVIII a. gu. Григор : st. Григорий, plg. le. Grzegorz БII 108. Trumpiniai Jurgis IN₁₅₅₄ 92; Jurgielis IN₁₅₅₄ 94; Jurgiel IN₁₅₅₄ 89; z Jurguciem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 96 : s. sl. Jurgъ, Jurgij (Kuzavinis, Savukynas 1994: 215). Taigi Grigas ir Jurgis yra labai senoviškos formos, bet tvirtai teigti, iš kurios pusės jos pateko, negalima. To paties vardo trumpinys, esantis asmenvardyje Jurewicz IN₁₅₅₄ 117, gudų vartotas XVI–XVIII a., yra ir Юр, Юри, būdingesnis rytiniams slavams, kilęs iš st. Юрий БII 129, 140. Yra neabejotinai bendrų tiek gudams, tiek lenkams, ir stačiatikiams, ir katalikams, vardų, kurių trumpinių gudšiškumas nekelia abejonių, pvz.: Alechnowicz IN₁₅₅₄ 89; z Olechnem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 108 : gu. XVI a. Олехно : kan. Александр, le. Aleksand(e)r БII 20, 233; Lesis (Lesius) IN₁₅₅₄ 119 : gu. Лесь : kan. Александр, le. Aleksand(e)r БII 22; Pieleyko IN₁₅₅₄ 83 : gu. Пилецка : st. Филипп БII 197 ir Puszkiewicz (Puskiewicz) IN₁₅₅₄ 115 : iš kontaminacinio darinio gu. Пусь-, Пусик : gu. Пятрусь : st. Петр БII 101, plg. le. Piotr ir kt. (kiti šio vardo vediniai, kuriais pavadinti tik du žmonės, tikrai negudiški: Petrelis IN₁₅₅₄ 107, Petrel IN₁₅₅₄ 107, Petrek IN₁₅₅₄ 108, ilgoji vardo forma Piotr IN₁₅₅₄ 108; lenkams būdingesnė Piotraszkiewicz IN₁₅₅₄ 112). Iš lenkams būdingesnių vardų ir trumpinių minėtini Domaszewicz IN₁₅₅₄ 103 : XVI–XVIII a. gu. Дамаш : st. Дамиан, Доментиан, le. Damasz : le. Damijan БII 248; Heliasz IN₁₅₅₄ 112 : le. Eliasz, o trumpinys gu. Гелиаш, savo ruožtu kilęs iš le. Eliasz, yra iš s. sl. Илья БII 71; Joc IN₁₅₅₄ 115; Jocz IN₁₅₅₄ 90 : le. Jakub LPŽII 782; Szczepanowicz IN₁₅₅₄ 117 : le. Stefan. Kai kurie trumpiniai ar patys vardai, bendri ir stačiatikiams, ir katalikams, XVI–XVIII a. būdavo vartojami labai didelėse teritorijose, neretai tai būdavo lenkiška forma. Pvz., Лука, Лукиан turi savo lenkiškus atitikmenis Łukasz, XVI–XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA 49 Łucjan (abiem kalbomis vartota lenkiška laikoma Łukasz forma BII 84), yra ji ir Linkmenų šaltinyje – Łukasz IN₁₅₅₄ 116; taip yra atsitikę ir su Szymko IN₁₅₅₄ 97 : le. Szymon (plg. su st. Cumeon) BII 114; T(h)omasz: Tomasz IN₁₅₅₄ 110; Thomasz IN₁₅₅₄ 114; z Tomkiem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 100; Tomaszko IN₁₅₅₄ 122 : le. Tomasz (plg. su st. Фома BII 121). M. Biryla vardo Jan (stačiatikių atitikmuo Иоанн) ir jo trumpinių griežtai nesieja vien su lenku krikšto vardu, nurodo, kad ir gudų XVI–XVIII a. plačiai vartotas Jan ir jo trumpiniai (BII 64–69). Nagrinėjamame šaltinyje yra tik Jan ir jo trumpinių: Jan IN₁₅₅₄ 100; Janielis IN₁₅₅₄ 110; Janiel IN₁₅₅₄ 95; Janulis IN₁₅₅₄ 99; Janu(j)lis IN₁₅₅₄ 93; Janiul IN₁₅₅₄ 95; Jankus IN₁₅₅₄ 119 (Jankiewicz IN₁₅₅₄ 112; Jankowicz IN₁₅₅₄ 84); Januszko IN₁₅₅₄ 115; taip pat Jasis IN₁₅₅₄ 92; Jasius IN₁₅₅₄ 94; Jasz²⁰ IN₁₅₅₄ 90. Dalis vardų ir jų trumpinių yra kildintini iš senovinių slavų dvikamienių vardų (santrumpa s. sl.), pvz., Богдан, Болеслав, Радислав, Станислав, Вячеслав, Войтех ir kt. Kartais jie panašūs (ar tokie ir yra) į kalkes iš graikų ar kitų kalbų, sulotynintų jų variantų, pvz., s. sl. Богдан plg. su lo. Theodotus, st. Феодом ‘Dievo duotas’ (beje, BII 38 nurodoma, kad XVI–XVII a. šis vardas dar laikytas pagonišku). Šaltinyje yra užfiksuota Bohdan IN₁₅₅₄ 87, jo trumpinių Bohdiusz IN₁₅₅₄ 96, Baniul IN₁₅₅₄ 112, Boniulis IN₁₅₅₄ 116 (pastarieji du gali būti ir Bonifaco trumpiniai), patronimas Bohdziewicz IN₁₅₅₄ 97. Pvz., Радислав taip ir liko nešventu vardu, bet nagrinėjamame šaltinyje rastas trumpinys Rodzius IN₁₅₅₄ 96, asmenvardžiuose su patronimine priesaga esantys Radziewicz IN₁₅₅₄ 106, Radoszewicz IN₁₅₅₄ 96 lygiai taip pat gali būti siejami ir su kitu stačiatikių vardu Родион BII 105, 170, 230, o Rotkiewicz IN₁₅₅₄ 112 – gal ir su s. sl. Радислав arba ir st., ir le. bendru Kondrat LPŽII 580. Šaltinyje užrašytas trumpinys Woytko IN₁₅₅₄ 92, jo ilgoji forma z Woyciechem (INSTR.) XVI–XVIII a. vartoti ir gudų, bet šiaip šis vardas populiaresnis tarp lenkų (BII 51). Yra senovės slavų dvikamienių vardų, kanonizuotų tik katalikų, pvz., s. sl. Болеслав – le. Bolesław, bet tik nuo XIX a. (BII 38), šaltinyje yra šio vardo trumpinys Bolulis IN₁₅₅₄ 112 : gu. Болесь, Боліс, Бол-юс. Linkmenų valsčiaus inventoriuje bene pats populiariausias yra s. sl. vardas Станислав ir jo trumpiniai su Stan- ir Stas- kamienais²¹ (BII 112), vėliau tapęs tik katalikišku – le. Stanisław, lie. Stanislovas. Du asmenvardžiai labai problemiski, bet turbūt galima ieškoti, kaip tai daro Zinkevičius (1977: 49), Szczęśny IN₁₅₅₄ 110 sąsajų su s. sl. Вячеслав, lenkų kalboje išvirtusio į Więcestaw, o Maczuda IN₁₅₅₄ 128 gali būti siejamas su senosiomis slaviškomis priesagomis apaugusiu Motiejaus trumpiniu (plg. BII 241, 243). Taigi aptarus 1554 m. šaltinio vardų kilmę, aiškėja jos nevienalytiškumas ir tai, jog būta ir stačiatikių bei senųjų slavų dvikamienių vardų ar jų trumpinių. Atskirai ap- 20　Žr. 12 išnašą. 21　Jis pateikiamas 18 kartų ilgaja forma Stanisław IN₁₅₅₄ 83, 84 ir tt., Stanisław IN₁₅₅₄ 112, 118 ir tt., Stanisławiem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 88, 95, 96, 112, 115, Stanisławowi (NOM. PL.) IN₁₅₅₄ 128, taip pat gausiais trumpiniais: Stas IN₁₅₅₄ 86, 87, 97, 108, Stasia (GEN.) IN₁₅₅₄ 121, Staszem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 88, 96, 103, 111, 112, 118, Staś IN₁₅₅₄ 83, 84, 92, 94, 128, Stasis IN₁₅₅₄ 92, 100, 110, 113, Stasius IN₁₅₅₄ 95, Stasko IN₁₅₅₄ 120, Stasiel IN₁₅₅₄ 101, 122, Stasielem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 121, Staszel IN₁₅₅₄ 101, 120, Stanis IN₁₅₅₄ 110, 112, 113, 114, Stanko IN₁₅₅₄ 106, 110, 113, 115, 116, Stanka IN₁₅₅₄ 122, Staniulis IN₁₅₅₄ 97, 103, 105, 106, Staniul IN₁₅₅₄ 92, 110, 115, z Staniułem (INSTR.) IN₁₅₅₄ 88, 100, 115, 118, Staniel IN₁₅₅₄ 98, 103. 50 | LAIMA GRUMADIENĖ tartina asmenvardžių darbyba. Lietuvišką darybą rodo lietuviškos priesagos ir galūnės. Pastarasis rodiklis nepatikimas, nes paprasčiausiai galūnės užrašant asmenvardžius neretai būdavo numetamos. Toliau pateikiamos lietuviškomis laikytinos tos krikščioniškų vardų formos, kurios turi ir lietuviškas priesagas, paprastai mažybines -el-, -ul-, ir galūnes (-is, -us), nors pačių asmenvardžių pamatas dažniausiai yra gudiškas trumpinys (ir tik kartais lenkiškas), pvz.: Bolulis In₁₅₅₄ 112 Niestajewicz z Stanisławem bratem²²; Boniulis In₁₅₅₄ 118 Piotrowicz z Grygiem bratem; Janielis In₁₅₅₄ 95 Witkowicz (Woytkowicz) z Janem²³ bratem; Janiulis In₁₅₅₄ 93 Procewicz; Janulis In₁₅₅₄ 104 Goyżewicz z Janem bratem; Jurgielis In₁₅₅₄ 113 Pietraszewicz; Pieczulis In₁₅₅₄ 117 Szczepanowicz z Piotrem synem; Petrelis In₁₅₅₄ 107 Urbanowicz; Staniulis In₁₅₅₄ 97 Misiewicz; Woyciech (Woyciulis) In₁₅₅₄ 108 Andrzejewicz z Walentym synem. Trumpiniai su mažybinėmis lietuviškomis priesagomis neretai šiame šaltinyje, kaip įprasta, būna užrašyti be galūnių, pvz.: Baniul In₁₅₅₄ 112 Piotrowicz; Grygis (Grygul) In₁₅₅₄ 118 Minciewicz; Janiel In₁₅₅₄ 84 Juniewicz z syniem; Janiul In₁₅₅₄ 95 Misiewicz; Janul In₁₅₅₄ 117 Kuniszkis z Bartłomiejem Marcinowiczem; Jurgiel In₁₅₅₄ 109 Konratowicz; Matel In₁₅₅₄ 98 Piktewicz z Piotrem bratem; Pieczul In₁₅₅₄ 108 Mateykowicz z Tomaszem bratem; Pietrel In₁₅₅₄ 119 Stani ewicz z Maciejem bratem; Staniel In₁₅₅₄ 103 Bernatowicz z Stasiem Mielewiczem; Staniul In₁₅₅₄ 115 Woytkowicz z Batromiejem bratem; Staśiel In₁₅₅₄ 122 Piotrowicz przysiężny z Woyciechem synem; Staszel In₁₅₅₄ 120 Piotraszewicz. Tik 4 iš jų inventoriuje nepaminėtos ir su galūnėmis: Baniul, Grygul, Matel ir Stašiel (Staszel). Dviejų vardų formos pateiktos tik įnagininko linksniu: Marcin Ambrożewicz z Jurguciem In₁₅₅₄ 96 Stanowicz(em); Pieczulis Radoszewicz z Maczułem In₁₅₅₄ 100 Bohdanowicz(em). Yra formų, neturinčių mažybinių lietuviškų priesagų, bet turinčių lietuviškas galūnes -is, -us, pvz.: Dosis In₁₅₅₄ 116 Woytkowicz z Niewiastą Janową; Grygis (Grygul) In₁₅₅₄ 118 Mincewicz; Janis In₁₅₅₄ 103 Butkiewicz, Jasis In₁₅₅₄ 92 Piotrowicz; Jasius In₁₅₅₄ 92, Staś Goyzetowicz; Josys In₁₅₅₄ 87 Piotrowicz z Pawłem synem; Jurgis In₁₅₅₄ 88 Klimontowicz; Lesis In₁₅₅₄ 92 Jankowicz; Misius In₁₅₅₄ 88 Janowicz; Mosis In₁₅₅₄ 112 Januszkowicz; Rodzius In₁₅₅₄ 96 Staniewicz z synem swym; Stanis In₁₅₅₄ 110 Janowicz z Szczepanem Pawłowicz(em); Stasis In₁₅₅₄ 100 Piotrowicz; Misius, Stasius In₁₅₅₄ 95 Symonowicz. Trumpinių, neturinčių lietuviškų darybos elementų, nemaža. Gudiškais laikytinų trumpinių įvairovė nėra didelė: Bohdiusz In₁₅₅₄ 96 Migowicz; Chwiecko In₁₅₅₄ 104 Masiłowicz; Bohdan Stankowicz z Olechneм (INSTR.) In₁₅₅₄ 108 bratem; Pacz In₁₅₅₄ 118 Staniewicz z Piotrem synem; Pielęyko In₁₅₅₄ 83 Auxinowicz. Šiek tiek daugiau yra bendrų tiek gudų, tiek lenkų kalboms trumpinių. Linkmenų inventoriuje užrašytų be lietuviškų darybos elementų: Bortko (Boreytko) In₁₅₅₄ 111 Woytkowicz; Stanisław Staniewicz z Grygiem (Grycem) (gal G- rodo būtent lietuvišką vartoseną?) In₁₅₅₄ 88 Kasperowiczem; Hryc In₁₅₅₄ 102 Zagierdowicz z Piotrem synem; Hrycz In₁₅₅₄ 84 Maciejewicz; Juchno In₁₅₅₄ 88 Rutkowicz (Rackowicz); Macieyko In₁₅₅₄ 22 Aptariant asmenvardžių darybą, čia ir toliau pateikiamas išrašas su kontekstu, taigi kartais išvardijami ir šeimos nariai. Buvo bandyta ieškoti priklausomybės tarp tėvo ir sūnų arba brolių vardų, pvz., jei vieno lietuviška forma, tai gal ir kitų būsianti lietuviška, bet taip nėra. 23 Abiejų brolių vardai tie patys, gal dėl to vieno iš jų nurodoma mažybinė forma? XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 51 99 z Marcinem Giernewiczy; Macko In₁₅₅₄ 83 Rymszewicz; Miś In₁₅₅₄ 96 Radoszewicz; Stanko In₁₅₅₄ 113 Talminowicz; Staś In₁₅₅₄ 83 Niekraszewicz; Stasko In₁₅₅₄ 120 Bohdanowicz. Dalis trumpinių be lietuviškų darybos elementų laikytini lenkiškais, bet M. Biryla pateikia duomenų beveik apie visų jų paplitimą XVI–XVIII a. gerokai į rytus ar pietryčius nuo Vilniaus. Bendra visiems jiems yra tai, kad jie yra katalikiškų vardų trumpiniai, turintys atitikmenų kanoninėje stačiatikių vardų nomenklatūroje, arba yra senieji slavų dvikamieniai vardai, todėl įvairių laikų trumpiniai gali turėti panašumo ar net sutapti: Heliasz In₁₅₅₄ 112 Rotkiewicz; Janek In₁₅₅₄ 119 Łukaszewicz; Januszko In₁₅₅₄ 113 Jakubowicz; Greycius Stankowicz z Jasiem (Instr.) In₁₅₅₄ 89, Stasiem, synmi swemi; Jasz In₁₅₅₄ 90 Jocewicz; Jerzy In₁₅₅₄ 104 robi; Joc In₁₅₅₄ 115 Jakubowicz; Jocz In₁₅₅₄ 90 Maciewicz; Łukasz In₁₅₅₄ 116 MuraleWicz z Urbanem bratem; Petrek In₁₅₅₄ 108 Wraszowicz; Szymko In₁₅₅₄ 97 Bohdanowicz; Tomasz In₁₅₅₄ 110 [Juteykowicz] z Misiem, synem swym; Tomaszko In₁₅₅₄ 122 Pawłowicz, człowiek pana wojewoda bielskiego; Woytko In₁₅₅₄ 92 Daugutowicz. Ilgosios vardų formos rašomos be galūnių, bet čia jau visai kitoks vaizdas, nes iš 24 tik 3 – Bohdan, Hregorya (Gen.), Niestoia – nėra iš įprastinės lenkų krikšto vardų nomenklatūros: Bohdan In₁₅₅₄ 101 Pietkiewicz z Marcinem synem; Od ziem Hrehorya In₁₅₅₄ 101 Pukienia; gal ir Niestoia In₁₅₅₄ 119 Govlewicz. Kaip jau minėta, fonetiniu požiūriu gudų arealui priklauso Baltromiej In₁₅₅₄ 88 Tomaszewicz; Ławryn In₁₅₅₄ 96 Radoszewicz z Marcinem synem. M. Biryla nurodo, kad kaip ilgoji vardo forma, ne vien kaip trumpinys, With užfiksuota XVI a. šaltiniuose (B₁₁ 148), ji yra ir Linkmenų inventoriuje: With In₁₅₅₄ 96 Lesiewicz (Liesewicz) z Szczepanem synem. Likusių ilgosios vardų formos užrašytos taip, kaip vartojamos lenkų katalikų krikšto vardų nomenklatūroje, nors nėra atmestina prielaida, kad kai kurias iš jų užrašinėtojas „pataisė“, juolab kad tokia praktika tikrai buvo: Adam In₁₅₅₄ 105 Bernatowicz z Maciejem synem; Ambrożey In₁₅₅₄ 120 Staskowicz; Ambroży In₁₅₅₄ 97 Staniulewicz z Andrzejem synem; Andrzej In₁₅₅₄ 123 Mixtowicz; Symon Taleykowicz z Bartłomiejem (Instr.) In₁₅₅₄ 99 Leszowie; Mażej (Błażej) Micowicz In₁₅₅₄ 114; Jakub In₁₅₅₄ 113 Talminowicz z Raginowa; Jan In₁₅₅₄ 96 Mikołajewicz z Piotrem pasynkiem; Kasper In₁₅₅₄ 96 Stankowicz; Maciej In₁₅₅₄ 83 Marcinowicz; Marcin In₁₅₅₄ 96 Ambrożewicz z Jurguciem Stanowicz(em); Mikołay In₁₅₅₄ 96 Ławrynowicz z Stanisławem synem; Paweł In₁₅₅₄ 84 Andrzejewicz; Piotr In₁₅₅₄ 87 Juriewicz z Maciejem Pawłowiczem; Symon In₁₅₅₄ 85, Piotr Michnowiczy (Michowiczy); Szczepan In₁₅₅₄ 100 Juchnowicz z Marcinem bratem; Stanisław In₁₅₅₄ 108 Grygalewicz z Subaczem Szergutowiczem; Urban In₁₅₅₄ 115 Janowicz z Staniulem Maciejewiczem; Woyciech (Woyciulis) Andrzejewicz z Walentym In₁₅₅₄ 108 synem; Wenstaw In₁₅₅₄ 120 Mikołajewicz. XVI a. pavardės dar tik formavosi, todėl ne visuomet galima tiksliai pasakyti, kada antrasis asmens įvardijimo dėmuo jau buvo galėjęs tapti pavarde. Toliau apžvelgiami nagrinėjamo Linkmenų šaltinio asmenvardžiai, kurių pagrindas yra krikšto vardų lyt ys su patroniminėmis priesagomis. Asmenvardžių, kildintinų iš lietuviškų darybos elementų turinčių trumpinių, labai nedaug: [Jurgis] (Jurgi) Janielowicz In₁₅₅₄ 116; z Marcinem Jurgielewicz(em) In₁₅₅₄ 112; 52 | LAIMA GRUMADIENĖ Urban Jurgielowicz In₁₅₅₄ 108 z Janem synem; Maciej Maczulewicz In₁₅₅₄ 96; Janel Matulewicz z synmi dwiema In₁₅₅₄ 117; Paweł Pieczulewicz In₁₅₅₄ 117; z Subaczem Szergutowiczem (Instr.) In₁₅₅₄ 108; Stasis Stanielewicz In₁₅₅₄ 110; Łukasz Stasulewicz In₁₅₅₄ 122. Galbūt vienas asmenvardis sudarytas iš vardo (su galūne -is) Jurgis, bet gal ir iš slaviško trumpinio Jurgi: Janulis Jurgiewicz z Jaxtem [Jurg]iewiczem In₁₅₅₄ 103. Didžioji dalis asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis sudaryta iš trumpinių be lietuviškų darybos elementų. Dalį tokių trumpinių, kaip jau aptarta, galima laikyti gudiškais, pvz.: Andrzej Alechnowicz In₁₅₅₄ 89; Narusz (Narucz) Lesiewicz In₁₅₅₄ 114 z Jakubem Juchnowicz(em); Symon Michnowicz In₁₅₅₄ 83; Stanis Micewicz In₁₅₅₄ 114 z Marcinem bratem; Mažey (Błażey) Micowicz In₁₅₅₄ 114; Bohdan Pietkewicz In₁₅₅₄ 101; Janulis Procewicz In₁₅₅₄ 93; Urban Puszkiewicz (Puskiewicz) In₁₅₅₄ 115; Staniulis Radziewicz In₁₅₅₄ 106; Heliasz Rotkiewicz In₁₅₅₄ 112; Juchno Sopowicz sopa In₁₅₅₄ 120. Turbūt gudiškų (plg. LPŽ¹ 849) laikytinas ir asmenvardis Juciewicz In₁₅₅₄ 88, nors tokio trumpinio M. Biryłos darbuose ir nepaludyta. Galima daryti prielaidą, kad asmenvardžio Minczewicz kilmė tikriausiai sietina su hidronimu ar oikonimais²⁴, bet atsargiai galima įtarti buvus ir st. Muha, Минай trumpinį, plg. Мунчук БII 92, 224. Iš bendrų gudams bei lenkams trumpinių išvestų asmenvardžių rasta: Piotr Daniewicz In₁₅₅₄ 115; Stanisław Juchnowicz In₁₅₅₄ 88; Goczutis Jurewicz In₁₅₅₄ 117; Jocz Maciewicz In₁₅₅₄ 90; Jan Mackiewicz In₁₅₅₄ 88; Piotr Mateykowicz In₁₅₅₄ 108 z Łukaszem; Mosis Mielewicz In₁₅₅₄ 119; Jan Milewicz In₁₅₅₄ 103; Janiul Misiewicz In₁₅₅₄ 95; Andrzej Mixtowicz In₁₅₅₄ 123; Lesis (Lesius) Mosiewicz In₁₅₅₄ 119; Jurgielis Pietraszewicz In₁₅₅₄ 112; Jakszta Piotraszkiewicz In₁₅₅₄ 112; Kasper Stankowicz In₁₅₅₄ 96; Ambrozey Staskowicz In₁₅₅₄ 120; Bortko (Boreytko) Woytkowicz In₁₅₅₄ 111. Asmenvardžių iš tipiškų lenkiškų trumpinių nedaug: Piotr Domaszewicz In₁₅₅₄ 103; Stanis Jankiewicz In₁₅₅₄ 112; Bohdan Jankowicz In₁₅₅₄ 84; Mikołay Januszkowicz In₁₅₅₄ 88. Dalis asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis sudaryta iš ilgųjų vardų formų: Stanisław Adamowicz In₁₅₅₄ 108 z Maciejem a Janem synmi; Juchno Ambrożewicz In₁₅₅₄ 93; Stasko Bohdanowicz In₁₅₅₄ 120; Stanisław Grygalewicz In₁₅₅₄ 108; Maciej Ihnatowicz In₁₅₅₄ 118; Staniulis Jakubowicz In₁₅₅₄ 103; Piotr Janowicz In₁₅₅₄ 88; Jurgis Klimontowicz In₁₅₅₄ 88; z Jurgielem Konratowicz(em) In₁₅₅₄ 108; Jakub Ławrynowicz In₁₅₅₄ 83; Marcin Maciejewicz In₁₅₅₄ 84; Pawet Matewicz In₁₅₅₄ 108, z Misiem, wnukiem swym; Maciej Marcinowicz In₁₅₅₄ 83; Andrzej Mikołajewicz In₁₅₅₄ 88; Stas Pawłowicz In₁₅₅₄ 108 z synmi trzema; Jasis Piotrowicz In₁₅₅₄ 92; Maciej Rakowicz In₁₅₅₄ 96 z Jakubem pasynkiem; Maciej Szczepanowicz In₁₅₅₄ 117 z synmi dwiema; Piotr Symonowicz In₁₅₅₄ 92; Janiel Stanisławowicz In₁₅₅₄ 95; Maciey, Jakub Urbanowiczy In₁₅₅₄ 92. Nors 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuje vyrauja krikštavardiniai asmenvardžiai, yra ir kitokių. Jie nebuvo šio straipsnio tyrimo objektas, todėl nepateikiama išsamesnė jų apžvalga. Tiesiog todėl, kad nesusidarytų klaidinanti išvada, jog te vartoti vienokie asmenvardžiai, trumpai paminėtini ir kiti. Yra keletas senųjų baltų dvikamienių, pvz.: Dawiat In₁₅₅₄ 111; Narbutha (Gen.) In₁₅₅₄ 128; Tharwid In₁₅₅₄ 101 ir kt.; jų trumpinių, taip pat vedinių su patroniminėmis 24 Šiuose kraštuose tebėra Minčios, Minčiakampio kaimai, stūkso Minčios giria. Vanagas (1981: 216–217) Salako krašto upėvardį Minčia kildina iš lietuviškų žodžių minti arba mentė. XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 53 priesagomis, pvz.: Butrymowicz In₁₅₅₄ 105; Mongierdowiczow (Gen. Pl.) In₁₅₅₄ 120; Nargielowicz In₁₅₅₄ 117; Talminowicz In₁₅₅₄ 113; Tarwidowiczem (Instr.) In₁₅₅₄ 101 ir kt. Lietuviškų apeliatyvinės kilmės asmenvardžių nedaug, pvz.: Botus In₁₅₅₄ 106; Goylis In₁₅₅₄ 83; Grevius In₁₅₅₄ 89; Goyzutis In₁₅₅₄ 110; Kuniszkis In₁₅₅₄ 117; Oszkinis In₁₅₅₄ 85; Pozeymis25 In₁₅₅₄ 113; Pukienia (Gen.) In₁₅₅₄ 101 ir kt. Tokių asmenvardžių, kurių dalis gali būti ir senųjų baltų dvikamienių vardų trumpiniai, su slaviškomis patroniminėmis priesagomis -evič, -ovič daugiau, pvz.: Budrewicz In₁₅₅₄ 115; Daugutowicz In₁₅₅₄ 92; Doylewicz In₁₅₅₄ 88; Goyżewicz In₁₅₅₄ 104; Greycewicz In₁₅₅₄ 103; Kieylowicz In₁₅₅₄ 111; Pikłewicz In₁₅₅₄ 98; Rymeyszewicz In₁₅₅₄ 105; Rymoszewicz In₁₅₅₄ 96; Rymszowicz In₁₅₅₄ 85; Rostaniewiczow (Gen. Pl.) In₁₅₅₄ 122; Rukszewicz In₁₅₅₄ 94; Szyleykowicz In₁₅₅₄ 89; Taleykowicz In₁₅₅₄ 99; Wayszniewicz In₁₅₅₄ 106 ir kt. Apžvelgus 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus asmenvardžius, pastebėta: 1) jog vyrauja krikštavardinės kilmės asmenvardžiai; nedidelė dalis krikšto vardų ar jų trumpinių yra ir stačiatikių arba senovės slavų vardai, bet daugiausia – bendrų tiek katalikams, tiek stačiatikiams vardų; 2) nemaža dalis krikšto vardų trumpinių būdingi gudų kalbai arba tai senoviniai slaviški trumpiniai, XVI a. paplitę tiek gudų, tiek lenkų (ir kitų slavų) kalbose; 3) krikštavardinės kilmės vardai turi dvejopų lietuviškų darybos elementų: mažybinių priesagų -el-, -ut- ir ne visuomet užrašomų galūnių -is, -us. Priesagos išsaugomos asmenvardžiuose su patroniminėmis priesagomis, bet lietuviškų patroniminių priesagų neaptikta: vartotos tik slaviškos -evič, -ovič; 4) nėra ryšio tarp tų pačių žmonių kelianario (paprastai dvinario) įvardijimo lietuviškos kilmės arba lietuviškų darybos elementų turinčių narių su slaviškos kilmės ir/ar darybos nariais; tas pat pasakytina ir apie tos pačios šeimos narių įvardijimą; atskirų kaimų gyventojų asmenvardžiai neišsiskiria. 3. 1636 m. LINKMENŲ VALSČIAUS INVENTORIUS Beveik po šimto metų (tiksliau – po 82), t. y. 1636 m., rašytas Linkmenų valsčiaus inventoriaus rankraštis išliko iki šiol. Jo krikštavardinės kilmės asmenvardžių lyginimas su tokiais asmenvardžiais iš 1554 m. to paties valsčiaus inventoriaus leidžia patikrinti iškeltas prielaidas dėl XVI–XVII a. galėjusios būti gudų įtakos Linkmenų krašte. Rankraštis parašytas vieno žmogaus26, lenkiškai, yra viena pavardė, užrašyta kirilicos raidėmis: Іоцевич In₁₆₃₆ 16v. Kaip ir 1554 m. inventoriuje, lenkiškos rašybos įgūdžių stinga. Čia dažnesni asmenvardžių užrašymai mažąja raide, bet 1554 m. inventorius galėjo būti šiuo atžvilgiu pataisytas keliskart jį perrašant. Vartojama daugiau diakritinių ženklų, pvz.: ÿ su dviem taškais viršuje, ù, ỳ su vienu tašku viršuje, ý, á su akūto ženklu, ý su stogeliu, ō, ū, ñ, ȳ, ž su brūkšneliu viršuje, ẹ su tašku viršuje ir kt. Straipsnyje rašyba atidžiau nestudijuojama, tik pavyzdžiuose stengiamasi perteikti ją kuo autentiškiau. 25 Minima upė Žeimena (beje, visais atvejais rašoma Z-): w rzekę Zeymianę; a rzeką Zeymioną In₁₅₅₄ 132. 26 Tituliniame lape įrašyta: „[...] przez mię Gerzega Kazimirza Jawgiela“. 54 | LAIMA GRUMADIENĖ 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai skiriasi nuo ankstesniojo (1554). Visų pirma, jie įvairesni, daugiau kildintinių iš lietuviškų apeliatyvų, įvairesni darybos elementai, nes randa lietuviškų patroniminių priesagų vedinių. Kadangi iš visų 1554 m. inventoriaus asmenvardžių buvo apžvelgti tik ten vyravę krikštavardiniai, tuo pačiu požiūriu bus lyginami ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus asmenvardžiai. Kilmės požiūriu naujų krikšto vardų nedaug, visos naujovės susijusios su daryba. Galbūt senasis slavų dvikamienis vardas Гоццислав slypi asmenvardyje Gasiewicz In₁₆₃₆ 16v, LPŽ₂ I 628. Yra gudiškų trumpinių, kurie gali būti kildinami iš labai senoviškų stačiatikių vardų, bet galima ir kitokia jų kilmės interpretacija, pvz., maknienas In₁₆₃₆ 26v; makniunas In₁₆₃₆ 26 : gu., ukr. Махно : st. Епимах БII 232, bet gali būti siejamas ir su le. Maciej LPŽII 139, ir su lie. maknys ‘kas kalbėdamas miknoja, mikčioja’ (ten pat). Atsargiai galima būtų pabandyti ieškoti st. Мамон trumpinio ir asmenvardyje Mamenas In₁₆₃₆ 27, plg. БII 151. Panašiai galima pasakyti apie asmenvardžio Palanis In₁₆₃₆ 25v kilmę: gal pamatu bus galėję būti krikšto vardų Аполлон, Инполит ar Полин atitikmenį gu. trumpiniai Паланец БII 242, Поля БII 76, Пол БI 137 ar panašūs, bet galimas ir kitoks kilmės aiškinimas. Nėra tiksliai žinoma kurio, bet galbūt krikšto vardo trumpinys yra asmenvardžio Jodka In₁₆₃₆ 30v pamatas: gal jis Евдоким БI 64, gal ir iš kurio nors kito. Allik In₁₆₃₆ 19 gali būti kildinamas iš kanoninio vardo Олег БII 19, bet gali ir iš le. Aleksander (ten pat), kanoninių Алексий БII 24, Илья БII 71 ar Орест БII 37. Trumpinys gu. Baca, tapęs wasowicz In₁₆₃₆ 16v pamatu, yra iš gudų vartotos krikšto vardo formos Василий, o ne iš lenkų atitikmens Bazyli БII 43. Tas pat pasakytina ir apie trumpinį gu. Ильяш : Илия БII 71, rastą 1636 m. Linkmenų inventoriuje: Iliasz In₁₆₃₆ 26 skirtinas gudiškai vartosenai, nes lenkiškas atitikmuo yra Eliasz БII 71. Nors ir lenkai, ir gudai turi Leontijaus, Leono atitikmenis, bet asmenvardis łowczyś In₁₆₃₆ 26v kildintinas būtent iš gudų trumpinio, plg. Лейчанок, Лейчьк БI 107, БII 209. Taip pat iš gudiško trumpinio Пилька : ст. Филипп, le. Filip БII 103 kildintinas Pilkiūnas In₁₆₃₆ 29, nors neatmestinas ir siejimas su lie. pilkas. Gana abejotinas, bet įmanomas Wolan In₁₆₃₆ 17 siejimas su gu. Вален : Валентин БII 42, 168 arba siejimas su Валерий LPŽII 1154. Beje, su pastaruoju vardu galima mėginti sieti wiralunas In₁₆₃₆ 29v (su lietuviškomis mažybine ir patronimine priesagomis), nes gudai turėjo kontaminacinį jo trumpinį Вир БII 41. To paties krikšto vardo atitikmenys lenkų ir gudų kalbose yra Gasper In₁₆₃₆ 19 ir Kasper In₁₆₃₆ 18v (žr. БI 95). Tas pat taikytina ir Bernardo variantui Bernat In₁₆₃₆ 16v, nes le. Biennat, Barnat, gu. Бернат БI 34, kaip ir Leonardo tarminė formai : le. Lenart, gu. Ленарт БI 107, plg. Lenart In₁₆₃₆ 19. Asmenvardis Damišzys In₁₆₃₆ 28v yra kilęs tiek iš lenkų, tiek iš gudų vartoto trumpinio Damasz, Дамаш : Доментиан, Дамиан БII 248, kaip ir gu. Гяніц, le. Genus iš Eugenijaus LPŽI 652, jei iš jų kildintume asmenvardį Gienalis In₁₆₃₆ 29, nes jis gali būti ir apeliatyvinės kilmės. Panašiai yra atsitikę ir su asmenvardyje miloszunas In₁₆₃₆ 27 esančiu trumpiniu le. Milosz : le. Emilian, gu. Милош : st. Милий БII 141, 248. Abiem kalbomis yra vartojamas krikšto vardo le. Klemens, gu. Климент(ий) trumpinys Klim, Клим БI 98, БII 81, plg. Klimas In₁₆₃₆ 30v. XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija 55 Ilgoji vardo forma Krzyszto(ph) In₁₆₃₆ 26v yra lenkiškas Kristupo užrašymas, nors, beje, ir gudai yra užfiksavę Криштоф Б₁ 104. Blažis In₁₆₃₆ 22 irgi yra lenkiškas krikšto vardas (LPŽ₁ 274). Tokie yra 1636 m. inventoriuje paminėti nauji vardai ar jų trumpiniai, kurių nebuvo 1554 m. Linkmenų valsčiaus inventoriuje, nebent išskyrus nuorodą į Valentingą. Kitų vardų ar jų trumpinių jau būta 1554 m. šaltinyje, bet čia toliau pateikiami dar neminėti jų užrašymai, trumpiniai ar vediniai iš jų. 1554 m. šaltinyje būta tik lenkiško Andriejaus vardo užrašymo Andrzej, o čia yra rytų slavams būdingas Andrey In₁₆₃₆ 21, taip pat jo trumpinys su slaviška priesaga, sutampančia su lietuviška galūne – Andrus In₁₆₃₆ 27, Б₁₁ 31. Dar viena jau buvusio paminėto vardo ilgoji forma – Walęty In₁₆₃₆ 16v – ne tik šiek tiek kitaip užrašyta, t. y. vietoj -en- rašoma -ę-, bet užfiksuotas ir lietuviškas tarminis jos tarimas su -in-: Walint In₁₆₃₆ 16v. XVII a. šaltinyje yra ir šio vardo trumpinių: slaviškas su mažybine priesaga, sutampančia su lietuviška galūne – Walis In₁₆₃₆ 19 – ir Waluk In₁₆₃₆ 18v – su lietuviška priesaga -uk-. Yra jau minėtų vardų naujų trumpinių. Daug didesnė dalis jų turi lenkams būdingesnius trumpinius, pvz.: Brazulis In₁₆₃₆ 29 : le. Brozik, Brożek : le. Ambroży LPŽ₁ 302; Czep In₁₆₃₆ 25v; Czepolis In₁₆₃₆ 28v : le. Czep : le. Szczepan LPŽ₁ 411; mitenas In₁₆₃₆ 22, plg. le. Mita : Dywmit LPŽ₁₁ 258, bet plg. ir gu. Mimko : Димитрий Б₁ 61; Piotrokal In₁₆₃₆ 16v, bet plg. le. Piotrat : le. Piotr, gu. Пятрок : st. Петр Б₁₁ 101; Szym In₁₆₃₆ 16v : le. Szym : le. Szymon LPŽ₁₁ 930; Tumas In₁₆₃₆ 31, plg. le. Tomasz, st. Фома Б₁₁ 121. Kai kurie trumpiniai turi atitikmenų tiek gudų, tiek lenkų kalbose, pvz.: Alexa In₁₆₃₆ 29v : le. Aleks, st. Алексей LPŽ₁ 80; Jakutys In₁₆₃₆ 27v : le. Jak : le. Jakub, gu. Як, Якуma : st. Яков Б₁₁ 129, 241; Joszko In₁₆₃₆ 16v, plg. le. Jeszo : le. Jan, gu. Яша : st. Иаков LPŽ₁ 820; Jurka In₁₆₃₆ 26v; Jurko In₁₆₃₆ 22v : le. Jurka, gu. Юрка : st. Юрий LPŽ₁ 870; Marcel In₁₆₃₆ 16v, plg. gu. XVI a. Марцин, le. Marcin Б₁₁ 87; Stakun In₁₆₃₆ 22v, plg. le. Stach : le. Stanisław, gu. Стах : Станислав Б₁₁ 110; wąsowicz In₁₆₃₆ 17, plg. su kildinimu iš st. Иоанн Б₁ 83 (dėl kitų etimologijų žr. LPŽ₁₁ 1159). Dalis trumpinių vis dėlto būdingesni gudams, nors atmesti sąsajų su lenkais neišeitų, pvz.: Czasiuk Czasenas In₁₆₃₆ 22 – gu. Часок : s. sl. Вячеслав Б₁₁ 51; maciuta In₁₆₃₆ 16v : gu. Мацума : st. Матфей, Мацей; le. Mac : le. Maciej Б₁₁ 240; stepsalis In₁₆₃₆ 28v pagrindu gali būti le. Stefan, st. Стефан trumpinys Steps su senovine slavų mažybine priesaga -s, plg. Б₁₁ 112, 235. Darbovos požiūriu krikštavardiniai asmenvardžiai gana įvairūs. Keli neturintys patroniminių priesagų asmenvardžiai turi ir lietuviškas mažybines priesagas -el-, -ul-, ir lietuviškas galūnes: Czepulis In₁₆₃₆ 22 Szymkunas; Borkunas Janelis In₁₆₃₆ 29v; Matulis In₁₆₃₆ 22 niekiszkis; Mikialis In₁₆₃₆ 20 maszkiozna; Stasulis niekisakis In₁₆₃₆ 22. Ankstesniame (1554) šaltinyje nepasitaikė tokių atvejų, kad krikšto vardų trumpiniai būtų antrieji asmens įvardijimo nariai, o 1636 m. inventoriuje tokių yra. Kai kurių abu įvardijimo nariai krikštavardiniai, pvz.: Jurgis Jakutys In₁₆₃₆ 27v; Iliasz matulis In₁₆₃₆ 26; Czepolis stepsalis In₁₆₃₆ 28v, o kai kurių pirmasis gali būti apeliatyvinės kilmės, pvz.: Duda woyčiulis In₁₆₃₆ 21; Kuta matulis In₁₆₃₆ 22 ir kt. Turinčių tik mažybines priesagas, be minėtų dar ir -uk-, -ut- (Petrokal atveju gal -el-, bet iš užrašymo neaišku), tačiau užrašytų be galūnių, yra šiek tiek daugiau: Czasiuk 56 | LAIMA GRUMADIENĖ IN₁₆₃₆ 22 Czasenas; Januk IN₁₆₃₆ 21v Alksnianis; Jasul IN₁₆₃₆ 22v maciucenas; Jasiuk IN₁₆₃₆ 28 mikszan; Marcel Piotrokal IN₁₆₃₆ 16v; Matul IN₁₆₃₆ 22v Baltromieikis; Piatru IN₁₆₃₆ 22v Gaýžas; Stasiuk IN₁₆₃₆ 20 Stýmberelis; Stasul IN₁₆₃₆ 29v Berziulenas; Waluk IN₁₆₃₆ 18v Lepeta. Dvi tokios formos yra antrieji asmens įvardijimo nariai: Ławryn Staniul IN₁₆₃₆ 16v; Marcel Piotrokal IN₁₆₃₆ 16v. Trumpiniu su lietuviškomis galūnėmis, kartais tapusių ir ilgosios krikšto vardo formomis, kaip pvz.: Baltrus IN₁₆₃₆ 27 molerunas; Jurgis Bernat IN₁₆₃₆ 16v; Szymaś IN₁₆₃₆ 27 Żýmonas, irgi yra: Błażis IN₁₆₃₆ 18v Dwakinis; Czepas IN₁₆₃₆ 29v Czepulenas; Damusžys IN₁₆₃₆ 28v nowik; Jasus IN₁₆₃₆ 21 Grugalus; Klimas IN₁₆₃₆ 30v Baczenas; Tumas IN₁₆₃₆ 31 milenis. Jurgis kartą užrašytas ir antruoju asmens įvardijimo nariu – Woÿciech Jurgis IN₁₆₃₆ 26. Ilgąja vardo forma tapo ir Grýg IN₁₆₃₆ 16v Krzywopust; Grig IN₁₆₃₆ 28v wizelis. Du trumpiniai gali būti interpretuoti dvejopai, nes lietuviškos galūnės sutampa su slaviškomis priesagomis: Andrus IN₁₆₃₆ 27, B₁ 31 milūnas; Walis IN₁₆₃₆ 19, B₁ 36 Allik. Priešingai nei 1554 m. inventoriuje, trumpinių be jokių lietuviškų darybos elementų nėra daug: Alexa IN₁₆₃₆ 29v Kiautenas; Czep IN₁₆₃₆ 25v Palanis; Iliasz IN₁₆₃₆ 26 matulis; Jodka IN₁₆₃₆ 30v Blażenas; Jurka IN₁₆₃₆ 26v Kimbar; Jurko IN₁₆₃₆ 22v Stakun; Luksza IN₁₆₃₆ 16v Kulewicz; Szym Joszko IN₁₆₃₆ 16v; Tomasz IN₁₆₃₆ 27 milošzunas. Vienas trumpinys tapo ilgąja forma lenkų kalboje: Jerze IN₁₆₃₆ 18v woÿciech; Jerzi IN₁₆₃₆ 22 kudenas. Užrašyta krikštavardinės kilmės asmenvardžių be patroniminių priesagų, tapusių antraisiais asmens įvardijimo nariais. Tokiu yra greičiau su panašiomis (gal dėl užrašymo) į lietuviškas, negu tikromis lietuviškomis galūnėmis, pvz.: Piotr Joczes IN₁₆₃₆ 19; Kowal tołczyś IN₁₆₃₆ 26; Mikołay: Woÿciech maciuta IN₁₆₃₆ 16v; Rodzios IN₁₆₃₆ 21v, ir be lietuviškų galūnių, pvz.: Walis Allik IN₁₆₃₆ 19; Szym Joszko IN₁₆₃₆ 16v; Jasiuk mikszan IN₁₆₃₆ 28; Kasper Tomasz IN₁₆₃₆ 18v. Daug ilgųjų vardų formų. Trys iš jų yra nelenkiškos, nors ir turi atitikmenis: Andreÿ IN₁₆₃₆ 21 Ławnik; Baltromiei IN₁₆₃₆ 18v Niemonìun; Ławryn IN₁₆₃₆ 16v Staniul. Fonet iškai pakeista vieno vardo forma – Czapan IN₁₆₃₆ 30v Jušenas (vietoj tikėtino lenkiško Szcz-). Vienas – Lenart IN₁₆₃₆ 19 Iaszkėnas – yra tarminis Leonardo variantas, vartojamas tiek gudų, tiek lenkų (žr. B₁ 107, LPŽ II 55). Vienas katalikiškas vardas užrašytas su lietuviška galūne: Karolis IN₁₆₃₆ 29v Bezdenas; Karulis IN₁₆₃₆ 21v Karpis, o kitas turi lietuvišką mažybinę priesagą – steponalis IN₁₆₃₆ 28v. Likusieji yra įprastiniai lenkiški, kai kurie vartojami ir gudų, krikšto vardai: Adam IN₁₆₃₆ 21v Balinski; Ambrożey IN₁₆₃₆ 26v masenas; Błażey IN₁₆₃₆ 22v mtenas; Gasper IN₁₆₃₆ 19 Jakubowicz; Jakub IN₁₆₃₆ 19 Ambrozieiewicz; Jan IN₁₆₃₆ 16v Gasiewicz; Kasper IN₁₆₃₆ 18v Tomasz; Krzyszto ph IN₁₆₃₆ 26v Plenius; Marcin IN₁₆₃₆ 26 Podwoński; Mikołay IN₁₆₃₆ 21v Rodzios; Paweł IN₁₆₃₆ 22 Żesinas; Piotr IN₁₆₃₆ 17v Gaużutys; Stanisław IN₁₆₃₆ 16v woÿskun; Stephan IN₁₆₃₆ 16w Ioceвич; Szyman IN₁₆₃₆ 16v lach; Urban IN₁₆₃₆ 19v miteÿkis; Wałęty IN₁₆₃₆ 16v kowal; Walint IN₁₆₃₆ 16v kulewicz; Woÿciech IN₁₆₃₆ 16v maciuta; Wolan IN₁₆₃₆ 17 Kulewicz. Ilgosios formos taip pat gali tapti antraisiais asmens įvardijimo nariais tiek su lietuviška galūne, pvz.: Aszkinis Ambr as as IN₁₆₃₆ 22; Rukas Czapanas IN₁₆₃₆ 31, Jasus Grygalus IN₁₆₃₆ 21, tiek ir be galūnės – Jurgis Bernat IN₁₆₃₆ 16v; Swidren Krýsz toph IN₁₆₃₆ 22; Jerze woÿciech IN₁₆₃₆ 16v. Moterų vardų paprastai nenurodoma, tik kieno ji esanti našlė, pvz.: Wdowa Stasio-wa IN₁₆₃₆ 16v. Yra du įrašai su moterų vardais, kurie aiškiai yra slaviški: Aksania Batt- XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 57 romiejowa In1636 22, Milowa Uliana In1636 29. Pastaroji vardo (be J-) forma vėliau paplito rytinėje ir pietrytinėje Lietuvoje (Kuzavin is, Savukynas 1994: 213). Daugiausia yra tokių antrųjų asmens įvardijimo narių, kurie turi patroniminių priesagų. Skirtumas toks, kad 1636 m. šaltinyje atsiranda krikštavardžių vedinių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -ėn-, -ūn- ir vienas vedinys su -yn-. Yra dūrinys iš trumpinio su lietuviška mažybine priesaga -ok- ir daiktavardžio žentas: Grig mikszakzentis In1636 29. Asmenvardžių su keliomis lietuviškomis priesagomis (mažybine ir patronimine) nėra labai daug, šie asmenvardžiai dar turi lietuviškas galūnes: Poszenas Andrulenas In1636 29; Czepas Czepulenas In1636 29v; Jasul maciulenas In1636 22v; Adam Pečiulenas In1636 29v, yra toks asmenvardis ir be galūnės – Ławryn Staniulin27 In1636 17. Rasti du asmenvardžiai, turintys lietuvišką mažybinę ir slavišką patroniminę priesagas (1554 m. šaltinyje tokių buvo daugiau): Szym Czepulewicz In1636 19; Januk manulewicz In1636 22. Užtat gana gausi asmenvardžių grupė, kurių pamatu yra tapę krikštavardiniai trumpiniai be lietuviškų mažybinių priesagų, bet su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis (čia dar prisideda -ait-), pvz., užrašytų su galūnėmis: Andrey Blažėnas In1636 25; Borkunas In1636 29v Janelis; Czasiuk Czasenas In1636 22; Szym Domaszunas In1636 30v (Lat 100); Sžyman Gryčiunas In1636 21v; Jurgis Jakavītis In1636 27; Jan Jaczunas In1636 26; Lenart Jas zkenas In1636 19; Jan Jociunas In1636 21; Czapan Jušėnas In1636 30v; Kržysz-toph maknienas In1636 26v; marcin makniunas In1636 26v; Sžyman marczenas In1636 29; Walulis masenas In1636 26v; Tomasz miłoszunas In1636 27; Blažis miten as In1636 22; Jan Sžymkienas In1636 21; Czepulis Sžymkunas In1636 22, o vieno asmens abų įvardijimo nariai turi patroniminę priesagą – Poczenas In1636 29 Andrulenas. Tokios darybos asmenvardžių yra ir be lietuviškų galūnių: Bogdžun nowik In1636 22; Marcin Domaszun In1636 19v; Jan Jaciun In1636 26v; Wojciech maňčiun In1636 18v; Jurko Stakun In1636 22v; Adam Stasun In1636 22v. Vieno iš trumpinio pasidaryto asmenvardžio priesaga -in- yra nepatroniminė – Stanisław Sžymkinis In1636 21; galbūt galima įtarti, kad kito asmenvardžio su nepatronimine²⁸ priesaga -išk- šaknis irgi yra krikštavardinės kilmės – Ambrožey miližkis In1636 28v. Priešingai nei 1554 m. inventoriuje, yra keletas asmenvardžių iš trumpinių be lietuviškų darybos elementų, bet su slaviškomis patroniminėmis priesagomis, jie užrašyti be galūnių: Jan Gasiewicz In1636 16v; Stephan Joweyu In1636 16v; Marcin Łukaszewicz In1636 18v; Grýg wasowicz In1636 16v; Grýg wąsowicz In1636 17; Jan wołtkiewicz In1636 24v. Iš ilgųjų vardų formų padarytų asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis tėra du – Krzysztoph Karalunas In1636 24v; Andrus martynenas In1636 29v, dar vieno priesaga nepatroniminė – Matul Baltromieikis In1636 22v. Labai maža belikę tokių asmenvardžių su slaviškomis patroniminėmis priesagomis, jie be galūnių: Jan Alekseiewicz In1636 21v; Jakub Ambrozieiewicz In1636 19; Gasper Jakubowicz In1636 19; Stanisław Jozephowicz In1636 24v; Krzysztop marcinowicz In1636 19. 27 Tas pats asmuo, kaip ir Ławryn Staniul In1636 16v. 28 Maciejauskienė (1991: 227–228) teigia priesagą -išk- turėjus patroniminę reikšmę, ypač kai asmenvardžiai buvo daromi iš krikšto vardų. 58 | LAIMA GRUMADIENĖ Apskritai 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai nepalyginti lietuviškesni nei 1554 m., tai rodo ir asmenvardžių iš lietuviškų apeliatyvų gausa. Kaip ir 1554 m. inventoriaus apžvalgoje, jie nėra tyrimo objektas, tiesiog galima kai kuriuos iš jų paminėti, pvz., be lietuviškų patroniminių priesagų: Urban Auksla IN₁₆₃₆ 24; Jan Dewelis IN₁₆₃₆ 19; Piat­ruc Gaižas IN₁₆₃₆ 22v; Karulis Karpis IN₁₆₃₆ 21v; Waluk Lepeta IN₁₆₃₆ 18v; Jan Pilwialis IN₁₆₃₆ 29v; Piotr ragialis IN₁₆₃₆ 19; Stasiuk Stymbirelis IN₁₆₃₆ 20; Jan Szakalis IN₁₆₃₆ 24v; Mikotay wilkas IN₁₆₃₆ 27; Grig wizelis IN₁₆₃₆ 28v; Pawel Žešinas IN₁₆₃₆ 22; Grýg Žýburys IN₁₆₃₆ 20v ir kt. Esama ir dūrinių, pvz.: Matulis Dzwiniakis IN₁₆₃₆ 24v; Stasulis niekisakis IN₁₆₃₆ 22 ir kt. Keletas asmenvardžių turi nepatroniminių lietuviškų priesagų, pvz.: Blažis Dwak inis IN₁₆₃₆ 18v; Jan Gaužutenis IN₁₆₃₆ 17v; Piotr Goyžut IN₁₆₃₆ 24; Jan kupietis IN₁₆₃₆ 28; Matulis niekizskis IN₁₆₃₆ 22 ir kt. Ar šie asmenvardžiai jau yra netekę patroniminių priesagų, ar jų nė negavę, pasakyti sunku: visoje Lietuvoje tokių asmenvardžių gausa būdinga ankstesnio, XVI a., šaltiniams (plg. Maciejauskienė 1991: 151 ir kt.; 225), bet to negalima pasakyti apie 1554 m. Linkmenų šaltinį. Nemaža dalis lietuviškų apeliatyvinės kilmės asmenvardžių, turinčių patronimines priesagas -ėn-, -on-, -ūn-, užrašyti su galūnėmis, pvz.: Januk Alksnianis IN₁₆₃₆ 21v; Stasiul Beržulenas IN₁₆₃₆ 29v; Jurgis Beždenas IN₁₆₃₆ 29v; Pawel Dikienas IN₁₆₃₆ 28; Pawel Dýkunas²⁹ IN₁₆₃₆ 28; Jasus Kauten as³⁰ IN₁₆₃₆ 29v; Alexa Kiautenas IN₁₆₃₆ 29v; Piotr Kupre-nas IN₁₆₃₆ 26; Marcin Purienenas IN₁₆₃₆ 29; Jan Rukszenas IN₁₆₃₆ 20v; Marcin Sžykszniūnas IN₁₆₃₆ 29; grig wizatanis IN₁₆₃₆ 28v; Piotr Žýtenas IN₁₆₃₆ 25; Žýtenas marcin IN₁₆₃₆ 25 ir kt. Yra tokių asmenvardžių be galūnių, pvz.: Jan Szakutan IN₁₆₃₆ 24; Sžym Stulgian IN₁₆₃₆ 28 ir kt. Labai maža turinčių slaviškas patronimines priesagas, pvz.: Marcin Gribewicz IN₁₆₃₆ 16v; Jan Rugaýszewicz IN₁₆₃₆ 16v; Jurgis stemborowicz IN₁₆₃₆ 19v ir kt. Vienas kitas senasis baltų dvikamienis asmenvardis, pvz.: Jurka Kimbar IN₁₆₃₆ 26v; Stanisław minat IN₁₆₃₆ 22v; Jan woýsznaras IN₁₆₃₆ 22; Sžýmas Žýmonas IN₁₆₃₆ 27 ir kt. Minčių dėl galimos pakaitinės kalbų vartosenos ar dvikalbystės sukelia ir prievardžių bei iš jų su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis pasidarytų asmenvardžių užrašymai, pvz.: šalia Ławryn kalwis IN₁₆₃₆ 25 yra Wałety kowal IN₁₆₃₆ 16v; šalia Battro-mieý kotwenas IN₁₆₆₃ 21 yra Kawatenas IN₁₆₆₃ 24v, t. y. lie. kalvis ir slaviškas kowal, bet čia galėjo pakoreguoti ir užrašinėtojas. Tai, kad yra asmenvardžių su etnonimu gudas, patvirtina spėjimą dėl didesnio ar mažesnio kalbinio nevienalytiškumo, pvz.: Gudas Sawicki IN₁₆₃₆ 26, Jurgis Gudunas IN₁₆₃₆ 21v. Tik 1636 m. šaltinyje atsirado asmenvardžių su priesaga -ski, būdingesne lenkų kalbai nei gudų, pvz.: Adam Balinski IN₁₆₃₆ 21v; matul Dirwanski, tenze Dýrwinski IN₁₆₃₆ 24v; Woýciech Grzybowski IN₁₆₃₆ 19v; Urban Łapaczinski IN₁₆₃₆ 30v; Marcin Podwoýski IN₁₆₃₆ 26; Adam Pokulewski IN₁₆₃₆ 26; Gudas Sawicki IN₁₆₃₆ 26; Woýciech Sopkowski IN₁₆₃₆ 21v; Swiderski IN₁₆₃₆ 16v; Andreý zawacki IN₁₆₃₆ 21, o vienas užrašymas rodo tam tikrą adaptavimosi laipsnį, nes yra su galūne: Ambrozeý Kilbowskis IN₁₆₃₆ 28v. 29 Čia Dikienas ir Dýkunas – tas pats žmogus, tai leistų daryti prielaidą, kad XVII a. Linkmenų apylinkėse lietuviškos tėvavardinės priesagos -ėn- ir -ūn- galėjo būti vartojamos pramaišiui. 30 Tame pat kaime gyveno ir Kiaulėnas, todėl, matyt, ir čia apeliatyvinės pavardės pagrindas yra žodis kiaulė. XVI–XVII a. Rytų Lietuvos antroponimija | 59 Apibendrinant 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventoriaus krikštavardinių asmenvardžių apžvalgą, pastebėtina: 1) nors čia, kaip ir 1554 m. inventoriuje, vyrauja krikštavardinės kilmės asmenvardžiai ir tik nedidelė jų dalis yra krikšto vardai ar jų trumpiniai, išsivesti iš stačiatikių arba senovės slavų vardų, daugiausia yra bendrų tiek katalikams, tiek krikščionims vardų. 1663 m. šaltinyje daugiau asmenvardžių, sietinų su lietuviška apeliatyvine leksika; 2) dalis krikšto vardų trumpinių būdingi gudų kalbai arba tai bendri senoviniai slaviški trumpiniai, XVII a. paplitę tiek gudų, tiek lenkų (ir kitų slavų) kalbose, tačiau daugelis iš jų turi lietuviškų asmenvardžių darybos elementų; 3) krikštavardinės kilmės vardai turi dvejopų lietuviškų darybos elementų: mažybinių priesagų -el-, -uk-, -ul-, -ut- ir ne visuomet užrašomų galūnių -is, -us. Šios priesagos išsaugomos asmenvardžiuose su patroniminėmis priesagomis, randasi nemaža asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis -ėn-, -ūn- ir kt., o 1554 m. šaltinyje gausiai vartotos slaviškos priesagos -evič, -ovič tampa retesnės. Pasirodo asmenvardžių su lenkiška patronimine priesaga -ski; 4) nenustatyta priklausomybės tarp tų pačių asmenų kelianario (paprastai dvina-rio) įvardijimo lietuviškos kilmės arba lietuviškų darybos elementų turinčių narių su slaviškos kilmės ir/ar darybos nariais; tas pat pasakytina ir apie tos pačios šeimos narių įvardijimą; atskirų kaimų gyventojų asmenvardžiai neišsiskiria. 4. IŠVADŲ VIETOJE Išnagrinėtieji 1554 m. ir 1636 m. Linkmenų valsčiaus inventorių krikštavardinės kilmės asmenvardžiai šiek tiek išsiskiria iš kitų dabartinės Lietuvos teritorijoje užfiksuotų to meto asmenvardžių. Visų pirma tai pasakytina apie XVI a. šaltinį: jis gerokai slaviškesnis, nedaug teturi kitiems to meto šaltiniams būdingų tautinių vardų, krikščioniškų vardų lytys mažai tėra adaptuotos lietuviškos darybos atžvilgiu, nėra asmenvardžių su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, daugiausia vartojami slaviški, ypač gudiški, vardų trumpiniai, kai kurie – ne iš katalikų nomenklatūros (plg. Maciejauskienė 1991: 33 ir kt.). 1636 m. inventoriaus asmenvardžiai gerokai lietuviškesni darybos atžvilgiu, gausiai vartojamos ne tik lietuviškos mažybinės priesagos, bet nemaža asmenvardžių ir su lietuviškomis patroniminėmis priesagomis, taigi rečiau imami vartoti asmenvardžiai su slaviškomis patroniminėmis priesagomis. Kilmės požiūriu XVII a. šaltinio asmenvardžiai panašūs į XVI a. šaltinio, bet randasi šiek tiek daugiau vardų lyčių, kildintinų arba tik iš lenkiškų ilgųjų vardų formų, arba bendrų lenkams ir gudams. Atsargiai būtų galima daryti prielaidą, kad XVI a. Linkmenų krašte galėjo būti buvę gudų kalbos įtakos, kuri XVII a. jau buvo gerokai sumenkusi. Gudiški krikščioniškų vardų trumpiniai neretai galėjo patekti ir iš tiesioginių kontaktų su nelietuviškai šnekančiais kaimynais. 60 | LAIMA GRUMADIENĖ S U T R U M P I N I M A I B1 – M. V. BIRYLA, Беларуская антрапанімія 1. Уласныя імёны, імёны-мянушкі, імёны па бацьку, прозвішчы. Мінск: Навука і тэхніка, 1966. B11 – M. V. BIRYLA, Беларуская антрапанімія 3. Структура уласных мужчынскіх імён. Мінск: Навука і тэхніка, 1982. bulg. – bulgarų GEN. – genitivus (kilmininkas) gu. – gudų IN1554 – 1554 m. gruodžio mėn. 4 d. Vilniaus tijūnijos – Nemenčinės ir Linkmenų valsčių – inventorius. K. JABLONSKIS, sud., Istorijos archyvas (XVI a.), Kaunas, 1934, 30–131. IN1636 - Inwentarz Wszystkiego Ciwuństwa Wilenskiego ýy Miasteczek powierzonych Niemenczyńskiej Łyngmanskiej ýy kończąžyna Woytówstwa Przez ýy Poddanych z ich (…) przez mię Gęzega Kazimirza Jawgiela Dworzai (…) 1636. VUBRS, F 14. INSTR. – instrumentalis (įnagininkas) kan. – kanoninis le. – lenkų lie. – lietuvių LPŽI, LPŽII – A. VANAGAS, red., Lietuvių pavardžių žodynas (A-K), t. 1; Lietuvių pavardžių žodynas (L-Ž), t. 2, Vilnius: Mokslas, 1985, 1989. lo. – lotynų NOM. – nominativus (vardininkas) PL. – pluralis (daugiskaita) s. sl. – senovės slavų st. – stačiatikių ukr. – ukrainų vo. – vokiečių LITERATŪRA ČEKMONAS, V. 1988: Введение в славянскую филологию, Vilnius: Mokslas. DUMČIUS, J. 1957: Antikiniai vardai lietuvių liaudies kalboje. Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Istorijos-filologijos fakulteto mokslo darbai 3, 178–183. GUDAVIČIUS, E. 1999: Lietuvos istorija 1. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų, Vilnius: Akademinio skautų sąjūdžio Vydūno fondas Čikagoje, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. KARDELIS, V. 1999: Fonetinės slavizmų ypatybės ir jų raida rytinėse lietuvių šnektose. Daktaro disertacija, Vilnius: Vilniaus universitetas. KRIČINSKIS, S. 1993: Lietuvos totoriai. Istorinės ir etnografinės monografijos bandymas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. KUZAVINIS, K., SAVUKYNAS, B. 1994: Lietuvių vardų kilmės žodynas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1979: XVI a. lietuvių vardai. Kalbos kultūra 36, 84–89. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MACIEJAUSKIENĖ, V. 2001: Dėl lietuvių pavardžių vertinimo darybos požiūriu. Acta linguistica Lithuanica 44, 167–188. OCHMANSKIS, J. 1996: Senojį Lietuva, Vilnius: Mintis. XVI–XVII a. RYTŲ LIETUVOS ANTROPONIMIJA 61 Potašenko, G., red., 2001: Lietuvos tautinės mažumos. Kultūros paveldas, Vilnius: Kronta. Urbutis, V. 1992: Senosios lietuvių kalbos slavizmai. Baltistica 27 (1), 4–14. Urbutis, V. 1993: Senųjų slavizmų kilmės įvairovė. Baltistica 28 (1), 91–101. Vanagas, A. 1974: Pavardės iš hebrajiškos kilmės vardų. Savukynas, B., red., Žodžiai ir žmonės, Vilnius: Mintis, 87–152. Vanagas, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologijos žodynas, Vilnius: Mokslas. Vidugiris, A. 1983: Dėl kalbų kontaktavimo pietryčių Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 23, 46–60. Zinkevičius, Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mintis. Zinkevičius, Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija 2. Iki pirmųjų raštų, Vilnius: Mokslas. Zinkevičius, Z. 2000: Lietuvių potėriai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Laima Gr umadienė Gauta 2001 12 12 Lietuvių kalbos institutas Antakalnio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]