Antons Breidaks

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVI (2002), 249-253 IN MEMORIAM ANTONS BREIDAKS 1932 01 25 — 2002 02 24 Nepriklausomoje Latvijoje vis labiau ir labiau atsigaunanti latgaliečių kalbotyra ir kul- tūra patiria skaudžius likimo smūgius. Tik prieš pat mirtį kapitalinį savo gyvenimo darbą Kalupes izloksnes vardnica spėjo išvysti Antonina Rekéna. Tartum specialiai į tėvynę numirti iš Jungtinių Amerikos Valsti- jų atvyko Viskonsino universiteto profesorius Valdis Zeps. Į gimtąją Latgalą jau sugrįžo Harvardo universiteto auklėtinio ir profesoriaus Jezupo L elio palaikai. Dar nepamiršome lenkų kalbininko Stanistawo Franciszeko Kotbuszewskio tragedijos. Š. m. vasario 24 die- na i „užsaulį“, kaip pasakytų latviai, iškeliavo Antons Breidaks, pats aktyviausias pastary- jų dešimtmečių latgaliečių kalbotyros darbininkas. Ypač liūdna, kad visi čia minėtieji savo pamėgtą kalbotyros sritį paliko per anksti. Antons Breidaks gimė 1932 m. sausio 25 dieną ežerais ir ežerėliais išmargintame ryti- nės Latvijos kampelyje, Ludzos apskrities, Pildos valsčiaus, Malzūbų kaime. 1951 m. jis baigė Ludzos vidurinę mokyklą. Mokykloje jam ypač patikusi chemija ir fizika. Tačiau vaikystėje persirgta tuberkuliozė lėmė, kad pasirinko „Iengvesnį“ mokslą — filologiją. 1951-1956 m. Rygoje, Latvijos universitete, jis studijavo latvių kalbą ir literatūrą. Tiesa, iš pradžių jį labiau domino literatūra, bet netrukus nerte pasinėrė į kalbotyrą. Ypač pagarsė- jo daug diskusijų sukėlusiu kursiniu darbu Pildas izloksne. Šiame darbe jis pirmą kartą pradėjo dėstyti savo „maištingas“ mintis dėl Latgalos tarmių istorijos. 1956-1967 m. A. Breidaks mokytojavo ne taip toli nuo gimtinės — senajame Latvijos katalikų centre Agluonoje. 1967-1980 m. — Latvijos mokslų akademijos Kalbos ir litera- tūros instituto mokslinis bendradarbis. Čia dirbdamas A. Breidaks apgynė kandidatinę disertaciją Augšzemniekų tarmės latga- liškųjų patarmių tarminė leksika ir jos istoriniai ryšiai. 250 | IN MEMORIAM 1981-1983 m. A. Breidaks darbuojasi Latvijos mokslų akademijos leidykloje „Zinat- ne“. 1983-1987 m. — jis Daugpilio pedagoginio instituto dėstytojas (1986 m. docentas). 1987-1993 m. dėsto Latvijos universitete. 1990 m. Vilniaus universitete apgina habilita- cing disertaciją Latvių kalbos latgališkųjų šnektų fonetika: diachronija ir sinchronija. 1992 m. A. Breidakui suteikiamas profesoriaus vardas. 1993 m. vėl keliauja į gimtąją Latgalą — iki 1995 m. profesoriauja Rėzeknės aukštojoje mokykloje. Nuo 1995 m. dirba Latvių kalbos institute ir Daugpilio pedagoginiame universitete (buvęs Daugpilio pedagoginis institutas). Po sunkios ligos mirė Rygoje ir vėl, šį kartą jau amžinai, sugrįžo į Latgalą. Sūnaus urną priglaudė tėvų kapai (Ludzos rajonas, Isnaudos valsčius, Apliužnio kapinės). A. Breidaks buvo darbštus kalbininkas, su jokiais autoritetais nesiskaitęs tiesos ieškoto- jas. Gal ne visur jam tą tiesą pavyko surasti, tačiau latvių kalbotyrą, ypač latgališkųjų šnektų istoriją, jis praturtino reikšmingais tyrinėjimais". Be daugybės latvių, lietuvių, rusų, lenkų, bulgarų leidiniuose paskelbtų straipsnių, jis parašė populiarią knygelę „Kalbos kilmė“ (Valodas izcelšanas, Riga, 1981). Atskira kny- gele išleido Augšzemniekų tarmės latgališkųjų šnektų fonetikos atlasą (Augšzemnieku dialekta latgalisko izlokšnu fonėtikas atlants, Daugavpils, 1996). Paskutinis didesnis A. Breidako darbas buvo Baltų kalbotyros įvadas (Ievads baltu valodnieciba, Daugavpils, 1998-1999, I-II). Nuo ankstesnių panašaus pobūdžio leidinių A. Breidako knyga gal labiausiai skiriasi plačiai panaudotais archeologų tyrinėjimais. Naujovė čia ir panaudoti antropologės Raisos Denisovos darbai. Kalbininkas stengėsi čia apibendrinti ir ankstesniuosius savo tyrinėjimus. 1981 m. jis buvo išleidęs populiarią knygelę Kalbos kilmė (Valodas izcelšanas). Pastarąjį dešimtmetį A. Breidaks paskelbė nemaža straipsnių latgalių periodikos lei- diniuose. Šio straipsnelio autorius su A. Breidaku pirmą kartą susitiko 1953 metų pavasarį Latvijos universitete vykusioje studentų mokslinėje konferencijoje. Būsimąjį Vilniaus uni- versiteto profesorių Joną Kazlauską (1930-1970) ir straipsnelio autorių su antrakursiu Antonu Breidaku supažindino tada jauna Latvijos universiteto dėstytoja Marta Rudzite. Jau ir tuo metu A. Breidaks iš kolegų studentų būrio išsiskyrė savo kalbiniu išprusimu, savarankišku mąstymu ir pasirinktos specialybės meile. Jo gyvenimas nebuvo lengvas. Tegul jį primins ir šis latvių poetės Annos Rancanės dar 1987 metais Antonui Breidakui skirto latgalietiško eilėraščio Latgalu raksteiba (Latgalių raštas) posmas: Latgalu raksteiba: besakūks satas vita, tur, kur akmins uz akmina... ! Plg. Dr. habil. philol. Antons Breidaks. Bibliografija. Sast. I. Jansone. Riga, 2002. Šiame leidi- nyje skelbiamas ir A. Stafeckos straipsnis Valodniecibai ziedots mūžs, p. 3-7; plg. t. p. Ruza, V., In memoriam Antons Breidaks, Daugavpils universitate. Humanitaro zinatnu véstnesis, 2002 (1), 124-126. IN MEMORIAM |251 Na, akmins uz akmina paliks, vordus pa kūku zorim, pa valanom salaseis, saliks dzismé, un pricosis tavu voludu, borine smito, — nu dzilines augša celas vaca, sen pimérsta sope. (Literatūra un maksla, 1987 03 13). Antons Breidaks tėvų kalba daugiau nesidziaugs ir žodžių i dainą nedes. Algirdas Sabaliauskas OLEGAS TRUBACIOVAS 1930 10 23 — 2002 03 09 Skaudy smūgį patyrė rusų slavistika: po sunkios ligos mirė vienas žymiausių jos atstovų Olegas Trubačiovas, talentingas mokslininkas, palikęs ryškius pėdsakus ir baltų kalbų moksle. O. Trubačiovas gimė 1930 m. spalio 23 dieną Volgograde. 1952 m. baigęs Dniepropet- rovsko universitetą, 1952-1955 m. mokėsi Maskvos valstybinio M. Lomonosovo univer- siteto aspirantūroje (vad. S. B. Bernšteinas). 1955-1961 m. dirbo SSRS mokslų akademi- jos Slavistikos institute. Nuo 1961 m. iki mirties pagrindinė O. Trubačiovo mokslinė veikla susijusi su Rusų kalbos institutu. 5 Latgalių raštas: alyvų krūmas tvoros vietoje, ten, kur akmuo ant akmens... Ne, akmuo ant akmens liks, žodžiai iš medžių šakų, iš po velėnų bus surinkti, sudėti į dainą, ir džiaugsis tėvų kalba, našlaitė pažeminta, — iš gilumos iškyla senas, seniai pamirštas sopulys.