Nuo dalelyčių iki sintaksės visumos

230 | PERSONALIA Mes galime tik džiaugtis, kad J. Venelino pradėtą bulgaristikos barą šių dienų Rusijoje tęsia mūsų kraštietis, mums artimas kalbininkas ir kolega G. Venediktovas, gražiai kalbantis ir ra- šantis lietuviškai. Aloyzas Vidugiris NUO DALELYČIŲ IKI SINTAKSĖS VISUMOS (Profesoriaus Vito Labučio 70-ties metų sukakčiai) Įvairialypė, daugiašakė Profesoriaus Vito Labučio mokslinė ir pedagoginė veikla. Dešimtį metų dirbta Lietuvių kalbos ir literatūros institute, vėliau dėstyta Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete, nuo 1972 m. —Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Daugelį metų skaitytas lietuvių kalbos sintaksės kursas, įvairūs specialūs kursai, vadovauta studentų mokslo darbams, disertacijoms. Eitos įvairios administracinės pareigos. Ir tuo pačiu metu intensyviai dirbtas mokslinis darbas. Profesoriaus bibliografijoje — monografija Lietuvių kalbos sintaksė, kelios mokomosios knygos ir daugiau kaip pusantro šimto straipsnių straipsnelių! Vitas Labu- tis — vienas žymiausių mūsų sintaksininkų. Tačiau ne vien sintaksės dalykai Profesoriui yra rūpėję. Jo rašyta ir morfologijos, terminologijos, onomastikos, kalbos kultūros teorijos temo- mis. Septyniasdešimtmečio proga pagerbiant Profesorių užsimota apžvelgti svarbesniuosius jo lietuvių kalbos gramatikos tyrimus, gausias publikacijas kitomis temomis, tarp jų ir kalbos praktikos ir mokymo metodikos klausimais paliekant nuošaly. * kk Savarankiško mokslinio darbo pradžioje V. Labutis ėmėsi tuo metu dar mažai tirtos lietuvių kalbos gramatikos temos — dalelyčių. 1962 m. tęstiniame leidinyje Literatūra ir kalba išspausdin- tas jo straipsnis „Dalelytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe“ buvo pirmoji specialiai šiai kalbos daliai skirta studija lietuvių kalbotyroje, parašyta tuo metu, kai dar nebuvo aiškaus požiūrio į dalelyčių vietą tarp kitų kalbos dalių, į jų santykį su prieveiksmiais ir jungtukais. Nebuvo ir išsamesnio dalelyčių reikšmių bei vartosenos aprašo. Studijoje išnagrinėta dalelyčių interpretacija ankstesniuose lietuvių kalbotyros darbuose, aprašyti bendrieji semantiniai ir sintaksiniai jų bruožai. Dalelytės, daugiausia remiantis tarybi- nėje kalbotyroje vyraujančiais kalbos dalių skyrimo kriterijais, laikomos atskira kalbos dalimi: jos negali būti priskiriamos nė vienai kitai kalbos daliai ir su kitomis kalbos dalimis santykiauja kaip lygiavertė žodžių grupė (Labutis 1962: 368). Dalelytės apibrėžiamos kaip „nesavarankiška kalbos dalis, reiškianti tikrovės reiškinių ar jų tarpusavio santykių papildomus prasminius atspalvius ir teikianti juos atskiroms sakinio dalims ar visam sakiniui“ (ten pat). Dalelytėmis, be kitų, reiškiami ir modaliniai, ekspresiniai bei emociniai prasminiai atspalviai. Griežtų ribų, skiriančių dalelytes nuo kitų kalbos dalių, nesą: kai kurios dalelytės gali eiti ir jungtukais, kitas nelengva atriboti nuo prieveiksmių, dar kitos virsta afiksais arba nedalomų samplaikų kompo- nentais. Pagal sandarą dalelytės gali būti vientisinės ir sudėtinės. PERSONALIA | 231 Vienos dalelyčių atmainos — kiekio patikslinamųjų dalelyčių, sudarančių didesnio semanti- nio dalelyčių skyriaus, t. y. loginių prasminių dalelyčių pogrupį, — reikšmės ir vartosena išsamiai aprašytos straipsnyje „Lietuvių kalbos kiekio patikslinamosios dalelytės“ (Labutis 1963a). Po aštuonerių metų išėjusioje akademinėje gramatikoje tos pačios dalelytės autoriaus skirsto- mos ir aprašomos panašiai, tik trumpiau, mažiau vietos skiriama prasminiams atspalviams, sinonimijai. Nagrinėjamą temą pratęsia, tarsi antrąją jos dalį sudaro po metų Profesoriaus paskelbtas straipsnis „Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės“ (Labutis 1964a), kuriame jų struktūra ir dary- ba nagrinėjama tais pačiais metodais kaip ir savarankiškų žodžių. Pagal dėmenų suaugimo laipsnį sudėtinės dalelytės skirstomos į sudurtines ir samplaikines. Sudurtinėmis vadinami „savotiški sudurtiniai žodžiai, kurių dėmenimis eina buvusios savarankiškos dalelytės“ (ten pat: 119). Šioje darbo dalyje gausu tarminės vartosenos pavyzdžių ir istorinių pastabų. Atskirai aptariamas sudurtiniu dalelyčių kirčiavimas. Samplaikinėmis dalelytėmis vadinamos struktū- riškai dar galutinai nesuaugusios, bet semantiškai jau neišskiriamos ir sudarančios leksinį vienetą dalelytės (ten pat: 128). Tokių dalelyčių lietuvių kalboje nėra daug. Kur kas gausiau vartojamos dalelyčių samplaikos, kurių komponentai mažiau tarpusavyje susiję ir todėl leng- viau išskiriami. Maždaug tuo pačiu metu Kalbos kultūros leidinyje paskelbtuose straipsneliuose išsamiai išnagrinėtos dalelyčių gi, ne reikšmės, vartosena ir rašyba (Labutis 1963b, 1964b). Pastarojoje publikacijoje, beje, siūloma rusų kalbos priešpriešos jungtuką ace į lietuvių kalbą versti ne dalelyte gi, o jungtukais o, bet, tačiau (1964b: 31). Lietuvių kalbos dalelyčių tyrimai Profesoriaus apibendrinti 1965 m. apgintoje filologijos mokslų kandidato disertacijoje Dabartinės lietuvių kalbos dalelytės. Disertacijos pagrindu pa- rengtas dalelyčių, kaip atskiros kalbos dalies, aprašas Lietuvių kalbos gramatikos antrajam to- mui (Labutis 1971). Nors teoriniais pagrindais šis gramatikos skyrius labai artimas akademinei rusų kalbos gramatikai (plg. Vinogradov, Istrina, red. 1960), tačiau autentiškos medžiagos gausa ir nagrinėjimo detalumu ją pralenkia. Duodamas dalelyčių apibrėžimas nedaug tesiski- ria nuo pirmojoje studijoje pateiktojo, tik yra kiek trumpesnis, plg.: „Dalelytės yra nesavaran- kiški žodžiai, teikiantys atskiriems žodžiams, žodžių junginiams ar visam sakiniui papildomų prasminių atspalvių“ (Labutis 1971: 543). Pagrindinių dalelyčių bruožų taip pat nurodoma mažiau — semantinis ir sintaksinis nesavarankiškumas, semantinis ir sintaksinis nekonkretu- mas (pirmojoje studijoje abi šios ypatybės pagrįstai nurodytos kaip viena) ir morfologinis nekaitymas bei struktūros paprastumas. Nauja gramatikoje yra nuodugnus dalelyčių reikšmės aprašymas. Reikšmė imama net svarbiausiu jų skirstymo pagrindu. Šiuo atžvilgiu visų pirma skiriamos trys didelės dalelyčių grupės: loginės prasminės, modalinės ir emocinės bei ekspre- sinės dalelytės. Kiekvienos grupės dalelytės pagal reiškiamus prasminius atspalvius skirstomos į mažesnes grupes, šios — į pogrupius. Pavyzdžiui, loginės prasminės dalelytės, kurios „teikia savarankiškiems žodžiams įvairių loginių prasminių atspalvių“ (ten pat: 45), grupuojamos į tikslinamąsias, išskiriamąsias ir neigiamąsias dalelytes. Tikslinamosios dalelytės smulkiau skirs- tomos į kiekio bei laipsnio ir trukmės tikslinamąsias dalelytes. Kone kiekviena dalelytė grama- tikoje aprašoma atskirai: nusakomas jos teikiamas prasminis atspalvis, vartosenos ypatumai, duodama vartosenos pavyzdžių iš grožinės literatūros ir tarmių. Gramatikoje atskirai aptartas kitų kalbos dalių — prieveiksmių, įvardžių, veiksmažodžio formų — vartojimas dalelyčių reikšme, dalelyčių kirčiavimas ir sandara. Skyriuje duota daug vertingos dalelyčių vartoseną iliustruo- 232 | PERSONALIA jančios medžiagos. Ne visur išsilaikyta sinchroninio aprašo rėmuose (atskiru paragrafu aptar- ta dalelyčių kilmė), dažnu atveju peržengtos bendrinės (gramatikos terminais — literatūrinės) kalbos ribos (drauge su kitomis klausiamosiomis ir abejojamosiomis dalelytėmis aprašomos ir tarminės begu, bau (ten pat: 558-559) ir pan.). Atskirais atvejais galimos ir kitokios nagrinéja- mų žodelių interpretacijos (plg. Girdenis, Žulys 1973: 205), tačiau apskritai imant semantinis dalelyčių nagrinėjimas gramatikoje subtilus ir išsamus. Vienatomėse lietuvių kalbos gramatikose Grammatika litovskogo jazyka (Ambrazas, red. 1985) ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (Ambrazas, red. 1994) dalelyčių skyriai kur kas trumpes- ni, aprašas gerokai glaudesnis. Jose kiek patikslintas dalelytės apibrėžimas: tai esanti „nesava- rankiška kalbos dalis, kurią sudaro nekaitomi žodžiai, teikiantys kitiems žodžiams, žodžių junginiams ar sakiniams papildomų prasminių reikšmės atspalvių“ (Labutis 1994a: 432). Nau- ja vienatomėse gramatikose — pirminių ir antrinių dalelyčių terminai. Į šias dvi grupes jos skirstomos pagal darybinį santykį su kitais žodžiais ar tiesiog kilmę. Toks skirstymas nedera su pasirinktu sinchroniniu kalbos gramatinės sandaros aprašymo pobūdžiu. Vienatomėje lietu- viškoje gramatikoje (Ambrazas, red. 1994) nebeliko sudėtinių dalelyčių termino — pagal sanda- rą visos dalelytės skirstomos į tris grupes: vientisines, sudurtines ir samplaikines. Ypač su- trumpėjo dalelyčių reikšmės aprašas. Pagal reikšmę, nors ir sąlygiškai, skiriami devyni dalelyčių skyriai: tikslinamosios, išskiriamosios, parodomosios, neigiamosios, tvirtinamosios, klausia- mosios bei abejojamosios, geidžiamosios, emocinės ir stiprinamosios dalelytės. Palyginti su tritome, šioje gramatikoje nebeliko reikšminių lyginamųjų ir skatinamųjų dalelyčių skyrių, atitinkamos dalelytės priskirtos prie klausiamųjų bei abejojamųjų ir geidžiamųjų. Vienatomėse gramatikose pakito kai kurių dalelyčių interpretacija, labai sumažėjo jų vartosenos pavyzdžių. Angliškoje akademinėje lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, ed. 1997) V. Labučio pavar- dės tarp autorių nėra, tačiau dalelyčių skyrius joje (ten pat: 395—403) nedaug tesiskiria nuo ankstesnėse gramatikose Profesoriaus duoto šios kalbos dalies aprašo. * kk Kita tema, kurios Profesorius ėmėsi dar dirbdamas Lietuvių kalbos institute — nominatyvi- niai sakiniai. Si tema traukte įtraukė V. Labuti į sintaksės problemų verpeta, kuris jau nebepa- leido Profesoriaus visą tolesnį mokslinio darbo kelią. Nominatyvinius sakinius Profesorius išnagrinėjo to paties pavadinimo straipsnyje, paskelb- tame 1967 m. Beveik po dešimtmečio išėjo trečiasis akademinės gramatikos tomas, kuriame V. Labučio parašyti skyriai apie nominatyvinius, nepilnuosius ir bejungtukius sakinius. Straipsnyje nominatyviniais sakiniais vadinami „vienanariai sakiniai, sudaryti iš daiktavar- džio ar daiktavardiškai pavartoto kito žodžio vardininko“ (1967: 117). Nominatyviniams saki- niams būdinga savita intonacija. Pagrindinis nominatyvinio sakinio narys nelaikomas nei veiks- niu, nei tariniu, o tik reliatyviai su jais gali būti lyginamas (plg. kitokią J. Balkevičiaus nuomonę 1963: 148-149). Nors pagrindinis sakinio narys ir gali turėti pažyminių, tačiau tokiais sakiniais, profesoriaus nuomone, visada „svarbu akcentuoti patį daikto ar reiškinio buvimą, o ne iškelti jo požymį“ (Labutis 1967: 119). Tuo nominatyviniai sakiniai skiriasi nuo dvinarių nepilnųjų, kuriuos taip pat gali sudaryti vienas daiktavardžio vardininkas. Struktūros atžvilgiu nominaty- viniai sakiniai skirstomi į neišplėstinius ir išplėstinius. Nominatyviniais nelaikomi sakiniai, ku- riuose su pagrindiniu nariu einanti dalelytė ypač pabrėžiama, išryškinama (Antai duona, pasi- imk!), taip pat tie sakiniai, kuriuose pabrėžiamas su daiktavardžio vardininku einantis požymį PERSONALIA | 233 ar būseną pasakantis žodis (Rytas puikus; Stori marškiniai, bet savi). Žodžių tvarka tokiais atve- jais neturi lemiamo vaidmens (ten pat: 123). Pagal atliekamas funkcijas straipsnyje skiriamos trys nominatyvinių sakinių grupės: egzistenciniai, arba daikto ar reiškinio buvimo konstatuoja- mieji, pabrėžtos komunikatyvinės funkcijos ir emociniai, arba vertinamieji, nominatyviniai saki- niai. Nuo egzistencinių nominatyvinių skiriami nepilnieji dvinariai sakiniai su vardininku, aiš- kiais predikatiniais ryšiais susijusiu su ankstesnio sakinio veiksmažodžiu, pvz.: Kadaise, labai seniai, šiame miške dievai gyvenę. Savotiški dievai. Nominatyviniais nelaikomi ir sakiniai, kuriuos sudaro vertinamojo pobūdžio reikšmės žodžiai (Dildę kaip laikai? Meistras!), modaliniai žo- džiai, sveikinimai, linkėjimai (Gėda. Sveika, teta). Lietuvių kalbos gramatikoje nominatyviniai sakiniai aprašyti panašiai kaip straipsnyje. Grama- tikoje nurodoma, kad nominatyviniais sakiniais paprastai pradedama ar pasakoma nauja min- tis. Tuo jie skiriasi nuo nepilnųjų sakinių, kuriais paprastai tęsiama ankstesnio sakinio mintis (1976a: 625-626). Beje, nepilnieji, eliptiniai ir benariai sakiniai gramatikoje aprašyti taip pat V. Labučio (1976a: 635-653). Pagal funkciją bei reikšmę nominatyviniai sakiniai gramatikoje taip pat skirstomi į tris grupes — egzistencinius (arba aprašomuosius bei pasakojamuosius), atpa- žįstamuosius, pranešamuosius, parodomuosius bei pavadinamuosius ir emocinius (stebėji- mosi) sakinius. Gramatikoje išsamiau nei straipsnyje išnagrinėti nominatyviniai sudėtinio saki- nio dėmenys (ten pat: 633-635). Vienatomėje Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje tokie sakiniai N. Sližienės laikomi vardažodiniais beasmeniais sakiniais, kuriuose „vardažodžių vardininkas paprastai vartojamas be jungties“ (Ambrazas, red. 1994: 617). Profesoriaus nuomonė dėl nominatyvinių sakinių statuso ir vietos kalbos gramatinėje siste- moje kito. Straipsnyje „Nominatyviniai sakiniai“ ir Lietuvių kalbos gramatikoje jie drauge su beasmeniais sudaro vienanarių sakinių grupę. Šiuose darbuose nominatyvinius sakinius atri- bojant nuo beasmenių remtasi formaliuoju kriterijumi — pagrindine nominatyvinių sakinių dalimi einantis daiktavardžio ar daiktavardiškai pavartoto kito žodžio vardininkas negalėjo būti suderinamas su beasmenio sakinio, kurio „pagrindinė dalis, atitinkanti tarinį <...>, nega- li būti siejama su subjekto vardininku“ (Dumašiūtė 1976: 610) samprata. Monografijoje Lietu- vių kalbos sintaksė (1994/1998/2002) nominatyviniai sakiniai Profesoriaus jau laikomi beasme- niais (1994: 134-136). Remiamasi tuo, kad vardažodžio vardininkas, sudarantis nominatyvinio sakinio predikatinį centrą, „neturi aiškaus asmens rodiklio“ (ten pat). *k** Ypač daug laiko Profesoriaus skirta lietuvių kalbos žodžių junginių problemoms gvildenti. Visų pirma čia minėtina studija Žodžių junginių problemos (Labutis 1976c). Drauge su tais pačiais metais išėjusiu trečiuoju akademinės gramatikos tomu tai vienas pirmųjų (be Br. Kali- nausko darbų, žr. Kalinauskas 1963, 1972) apibendrinamojo pobūdžio veikalų, kuriuose nag- rinėjami lietuvių kalbos žodžių junginiai. Žodžių junginys kaip sintaksės vienetas ir žodžių junginių lygmuo kaip atskiras sintaksinės sandaros nagrinėjimo lygmuo lietuvių kalbotyroje imti skirti ir nagrinėti tik po Antrojo pasaulinio karo, daugiausia dėl rusų kalbotyros, ypač akademinės rusų kalbos gramatikos (Vinogradov, Istrina, red. 1960), įtakos. Studijoje keliamas uždavinys — panagrinėti teorines žodžių junginių tyrimo problemas. Au- toriaus nuomone, tik išsiaiškinus sintaksės norminimo principus, galima patikslinti žodžių junginių vartojimo normas (plg. ten pat: 81). Knygelėje trumpai apžvelgta žodžių junginių tyrimo istorija, aprašytos pagrindinės jos kryptys. Pripažįstama, kad kalbos turinio ir išraiškos 234 | PERSONALIA planai ne visada esti simetriški ir keliami uždaviniai sintaksės reiškinius aprašyti sistemiškai ir deramai atsižvelgti į semantikos vaidmenį sintaksėje (ten pat: 16). Toliau studijoje plačiai nagrinėjami Žodžių ryšiai, žodžių junginio sąvoka, apžvelgiama žodžių junginių sandara ir reikšmė. Daugiausia vietos knygelėje skirta žodžių ryšiams. Žodžių ryšiai nagrinėjami valentingumo teorijos pagrindu. Tai vienas pirmųjų jos taikymo lietuvių kalbotyroje pavyzdžių (po didelį susidomėjimą sukėlusio E. Geniušienės straipsnio 1971 m., žr. Geniušienė 1971). Valentingu- mas laikomas sintaksine ir semantine žodžio savybe (Labutis 1976c: 23). Jis apibrėžiamas kaip „žodžio ar jo formos galėjimas jungtis su kitu žodžiu ar atitinkama jo forma“ (ten pat: 18). Skiriami leksinis ir gramatinis valentingumas. Toliau nagrinėjamas tik pastarasis. Skiriami du gramatinio valentingumo lygmenys: formalusis ir reliacinis (atitinkantys N. Sližienės sintaksinį ir semantinį valentingumą). Skiriama dvylika pagrindinių reliacinio valentingumo atvejų (se- mantinių linksnių ar funkcijų). Pabrėžiamas reikalas žodžių formų ryšius skirti nuo sakinio dalių ryšių. Skirtingas turinys suteikiamas sąvokoms „žodžių ryšiai“ ir „žodžių santykiai“. Zo- džių ryšiai knygelėje skirstomi pagal jų reiškimo būdą ir pagal siejamų vienetų sintaksinį lygia- vertiškumą bei ryšio kryptį. Be tradicinių žodžių ryšių tipų — derinimo, valdymo ir šliejimo — V. Labučio skiriamas ir ketvirtasis — žodžių formų koordinavimas. Pastaruoju vadinamas „Sa- varankiškas kategorijas turinčių žodžių galimas (bet ne būtinas) abipusis formų taikymas“ (ten pat: 31). Tarpusavyje koordinuojamos gali būti veiksnio vardininko ir asmenuojamojo veiks- mažodžio formos (J. Balkevičiaus šis ryšys laikomas derinimo atveju) arba dvi daiktavardžių formos (Lietuvių kalbos gramatikoje šis ryšys vadinamas koreliacija). Valdymas V. Labučio api- brėžiamas kaip „daiktavardiškojo žodžio linksnio parinkimas tam tikrai sintaksinei ir semanti- nei funkcijai pagal kito žodžio reikšmę ar kokį kitokį semantinį elementą“ (ten pat: 33). Skiria- mas stiprusis ir silpnasis valdymas, nors ir pabrėžiama, kad aiškios ribos tarp jų nesą. Neryškios ir ribos tarp silpnojo valdymo ir šliejimo. Pagal žodžių ryšio charakterį ir kryptį autoriaus skiriamas žodžių prijungimas, sujungimas ir tarpusavio sąlygojimo ryšys. Kaip ypatingi prijun- gimo atvejai minimi žodžių trauka (tai tam tikras tarpinis žodžių ryšys, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje laikomas tarininio pažyminio derinimu su veiksniu arba papildiniu) ir apozicinis prijungimas. Tarpusavio sąlygojimu vadinamas veiksnio vardininko ryšys su tariniu einančia asmenuojamąja veiksmažodžio forma. Išnagrinėjus žodžių junginių santykį su sakiniu ir atskiru žodžiu duodamas žodžių junginio apibrėžimas: tai esąs „mažiausias žodžių ryšių lygmens sintaksinis ir semantinis vienetas, ro- dantis dviejų savarankiškų žodžių santykį“ (ten pat: 45). Skirtingai negu J. Balkevičiaus Dabar- tinės lietuvių kalbos sintaksėje (Balkevičius 1963: 42), B. Kalinausko Lietuvių kalbos žodžių jungi- nių sintaksėje (Kalinauskas 1972: 1) ir akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red. 1976: 9), žodžių junginys V. Labučio laikomas ne tik sakinio sudaromuoju, bet (ir visų pirma) kalbos sintezės vienetu, gaunamu jungiant savarankiškus žodžius (tuo profesoriaus pažiūros artimos E. Fortunatovo mokyklos pažiūroms). Kaip ir J. Balkevičiaus bei Br. Kalinausko (1972: 10), junginiais laikomi visų pirma prijungiamuoju ryšiu susieti žodžiai (kaip ir akademinėje rusų kalbos gramatikoje, plg. Vinogradov, Istrina, red. 1960: 1, 41—44), bet kitaip negu akade- minėje lietuvių kalbos gramatikoje, kur žodžių junginiais A. Valeckienės laikomi ir predikatiniu bei sujungiamuoju ryšiu susietas žodžių formas, plg. Valeckienė 1976: 9). Predikatiniu ryšiu susietos veiksniu ir tariniu einančios žodžių formos laikomos žodžių junginiais tik su didelėmis išlygomis, dėl specifinių ypatybių juos siūloma nagrinėti atskirai nuo visų kitų junginių (J. Bal- PERSONALIA |235 kevičiaus jie laikomi sakiniais). Aptariami sintagmos ir konstrukcijos terminai, jų santykis su žodžių junginiu. Sintaksiniu ryšiu susietai žodžių grupei pavadinti, autoriaus nuomone, ge- riausiai tinka sintaksinės konstrukcijos arba sintaksinės struktūros terminas. Aptartos žodžių junginių paradigmos, derivacijos ir transformacijos sąvokos. Toliau nagrinėjama žodžių jungi- nių struktūra. Dvinario junginio dalys vadinamos dėmenimis (plg. komponentus J. Balkevičiaus ir Br. Kalinausko sintaksėse). Skiriamas pagrindinis ir priklausomasis žodžių junginio dėmuo (kaip ir Lietuvių kalbos gramatikoje). Junginiai (kiek kitu pagrindu nei J. Balkevičiaus) skirstomi į vientisinius ir sudėtinius junginius (panašiai kaip Br. Kalinausko, plg. 1972: 11-12). Žodžių junginiai su vienu pagrindiniu žodžiu ir keliais skirtingo turinio sintaksiniais ryšiais sudaro žodžių junginių grandines. J. Balkevičiaus tokie sintaksiniai vienetai laikomi sudėtiniais jungi- niais (Balkevičius 1963: 44tt); taip pat ir Br. Kalinausko (1972: 12). Žodžių junginių sandara nagrinėjama pasitelkiant jų morfologinius modelius — tai vienas pirmųjų bandymų lietuvių kalbotyroje tokiu būdu formalizuoti sisteminį sintaksinių vienetų aprašą. Veiksmažodinių jun- ginių skyriuje remiantis vyraujančia veiksmažodine reikšme V. Labučio nagrinėjami ir veiksma- žodinių daiktavardžių junginiai, kuriuose daiktavardis išlaiko pamatinio veiksmažodžio valen- tingumą (taip pat tokie junginiai klasifikuojami ir J. Balkevičiaus (plg. 1963: 43); kitaip — Br. Kalinausko). Panašiai ir būdvardžių valdymą išlaikantys iš jų padaryti daiktavardžiai su priklau- somuoju dėmeniu aptariami drauge su būdvardiniais junginiais. Pusdalyviai ir padalyviai jun- ginius su veiksmažodžiu sudaro tik tais atvejais, kai neina išskirtine sakinio dalimi. Junginių nesudaro veiksniu einantys daiktavardžiai ir su jais koreliuojami tarinio vardine dalimi einan- tys būdvardiškieji žodžiai (A. Valeckienės jie laikomi sudėtiniais junginiais su predikatiniu pazyminiu, žr. Valeckienė 1976: 19-20; Br. Kalinauskas juos laiko žodžių junginiais su būvio vardininku, einančiu tarinio vardine dalimi, Kalinauskas 1972: 73). Pagal reikšmę žodžių jungi- niai skirstomi į šešias grupes: subjektinius, objektinius, aplinkybinius, atributinius, kompletyvi- nius ir predikatyvų junginius (plg. Br. Kalinausko skiriamus predikatinius, atributinius, objek- tinius ir reliacinius (adverbialinius) junginius) (Kalinauskas 1972: 16-20). Objektiniai žodžių junginiai priklausomai nuo pagrindinio ir priklausomojo nario reikšmės ir jų tarpusavio san- tykio smulkiau skirstomi į tiesioginio, adresatinio, instrumentinio objekto ir veiksmo (būsenos, reiškinio) objektinio turinio junginius. Atributinių junginių skyriuje išskiriami posesiniai (po- sesyviniai) arba priklausomybės žodžių junginiai. Atkreipiamas dėmesys, kad atributiniai jungi- niai gali turėti subjektinę, objektinę ar aplinkybinę reikšmę. Kompletyviniais vadinami žodžių junginiai, kurių „priklausomasis dėmuo pasako turinį to, kas reiškiama pagrindiniu dėmeniu“ (Labutis 1976c: 78). Tipiškais kompletyviniais junginiais laikomi kiekybės turinį reiškiantys junginiai, pvz.: kilogramas sviesto, pilnas vandens (Lietuvių kalbos gramatikoje jie aprašyti kaip junginiai, reiškiantys kiekybinius santykius; Valiulytė 1976: 202-203). Sudėtinį tarinį sudaranti asmenuojamoji savarankiškos reikšmės, fazinio ar modalinio veiksmažodžio forma ir prie jos šliejamas linksniuojamasis žodis ar bendratis sudaro predikatyvų junginius (junginių, kuriuos sudaro faziniai veiksmažodžiai su bendratimi, savitumas pabrėžtas ir E. Valiulytės, žr. Valiulytė 1976: 175). Fazinių ir modalinių veiksmažodžių, su bendratimis sudarančių suvestinius tari- nius, žodžių junginiais nelaiko Br. Kalinauskas (1972: 15, 166-167). Skiriamos dvi tokių jungi- nių atmainos — būvio, arba egzistenciniai, ir veiksmo papildymo kitu veiksmu junginiai. J. Balke- vičiaus sintaksėje žodžių junginių klasifikacijos pagal prasmę atskirai neduodama. Kadangi jo skiriamos vientisinės ir sudėtinės sakinio dalys, tai žodžių junginių reikšmė aprašyta atitinka- muose sakinio dalių skyriuose. 236 | PERSONALIA Įvairūs žodžių junginiai Profesoriaus nagrinėti ir moksliniuose straipsniuose bei konferen- cijų pranešimuose. Bene daugiausia dėmesio teko daiktavardžių junginiams su kilmininku. Straipsnyje „Kai kurios veiksmažodinių daiktavardžių konstrukcijos su kilmininku“ (1974a) nagrinėjama, kaip nuo įvairių leksinių ir gramatinių veiksnių priklauso konstrukcijų su veiks- mažodiniais daiktavardžiais sintaksinė struktūra ir semantika. Nuodugniau aprašytos trys kon- strukcijos NN" transformacijos: N,V, VN, ir VN_. Subjektines konstrukcijas dažniausiai sudaro įvairių leksinių reikšmių intranzityvių veiksmažodžių abstraktai, priklausomojo nario reikšmė tokiose konstrukcijose nesvarbi. Objektines konstrukcijas paprastai sudaro tranzityvių veiks- mažodžių abstraktai, priklausomuoju tokių konstrukcijų nariu paprastai eina negyvų daiktų pavadinimai. Konferencijoje Leksikos ir sintaksės klausimai perskaityto pranešimo „Lietuvių kalbos veiks- mažodiniai daiktavardžiai ir jų valentingumas“ tezėse (1974b) visų pirma aptariama pati valen- tingumo sąvoka. Skiriamas subjektinis, objektinis ir cirkumstantinis veiksmažodinių daiktavar- džių valentingumas. Tokių daiktavardžių konstrukcijos nagrinėjamos einant nuo išraiškos prie reikšmės; daugiausia dėmesio skiriama konstrukcijoms su kilmininku. Šių konstrukcijų reikš- més priklauso nuo pagrindinio daiktavardžio darybinės bei leksinės reikšmės ir priklausomojo žodžio formos, gramatinės bei leksinės reikšmės. Straipsnyje „Tiesioginio objekto, tikslo ir kiekio kilmininkų valdymas“ (1976) analizuojami keli bendrinei kalbai aktualūs kilmininko vartosenos atvejai. Kai neigiamas modalinis veiks- mažodis eina su bendratimi, jos valdomas objekto linksnis — kilmininkas arba galininkas — dažnai priklauso nuo atstumo iki neiginio. Su veiksmažodžiu žiūrėti bendrinei kalbai teikia- mas kilmininkas, nes jis turi tikslo semą: žiūri televizoriaus, kino,spektaklio... Šis siūlymas kitų kalbininkų buvo kritikuotas (žr. Ambrazas 1976, Balkevičius 1976) ir bendrinėje kalboje ne- prigijo. Su abstrakčios reikšmės daiktavardžiais reikšmė, įtaka, įspūdis, poveikis ir pan. siūloma vartoti kilmininką, kai norima išryškinti neapibrėžto kiekio atspalvį, ir galininką, kai tas at- spalvis nesvarbus. Straipsnyje pabrėžiama semantinės motyvacijos svarba norminant sintak- sės reiškinius. Tokių paradigminiais santykiais susijusių konstrukcijų kaip Šuo graužia kaulą, Kaulas grau- žiamas šuns, Šuns graužimas kaulo semantika ir sintaksė nagrinėjama straipsnyje „Semantika ir formų parinkimas aktyvinėse, pasyvinėse ir substantyvinėse konstrukcijose“(1979a). Au- toriaus nuomone, kiekvieną iš minėtų konstrukcijų tikslinga laikyti atskiro semantinio bei gramatinio modelio realizacija (ten pat: 57), o ne vesti iš vienos bazinės struktūros, kaip daroma generatyvinės gramatikos atstovų. Atskirai aptaręs kiekvienos konstrukcijos gilumos ir paviršiaus semantinę struktūrą, atskleidęs morfologinių formų parinkimą lemiančius veiks- nius, V. Labutis daro išvadą, kad sintaksinė semantika yra daugiaplanis hierarchinis reiškinys, ji „laikytina „varomąja jėga“ ne tik vadinamuosiuose gilumos, bet ir paviršiaus lygmenyse“ (ten pat: 58). Straipsnyje „Kilmininkas ir savybiniai įvardžiai“ (1980) dėl įvardžių mano, tavo, savo vietos gramatinėje sistemoje polemizuojama su V. Žuliu, kuris juos laiko asmeninių įvardžių kilmi- ninkais (Žulys 1969). V. Labučio nuomone, šias formas įtraukti į įvardžių aš, tu, savęs paradig- mas trukdo jų leksinė reikšmė — posesyvumas. Teigiama, kad sintagminiu požiūriu šios formos gali būti laikomos sustabarėjusiais kilmininkais, tačiau semantiniu požiūriu jos esančios savybi- niai įvardžiai (Labutis 1980: 56). Autoriaus nurodomos ir silpnosios tradicinės interpretacijos pusės; vis dėlto ji laikoma parankesne praktikos reikalui, mokyklai. PERSONALIA | 237 Kiekybės turinio ir dalies kilmininky vartosena aprašyta straipsnyje ,,Vadinamyju kiekio kilmininkų valdymas ir semantika“ (1981a). Tiek vieni, tiek ir kiti kilmininkai eina tose pačiose sintaksinėse veiksnio ir tiesioginio papildinio pozicijose. Kiekybės turinį žymintis kilmininkas junginiuose su kiekį reiškiančiais daiktavardžiais ar prieveiksmiais yra pastarųjų valdomas, jo rangas sintaksinėje sakinio struktūroje tarsi „pažeminamas“. Objektą reiškiantis žodis neindi- vidualizuotas, reprezentuoja daiktų klasę. Dalies kilmininkas be kiekį žyminčio žodžio apibūdi- namas kaip žymėtasis opozicijos narys. Jis vartojamas, kai „norime parodyti, kad veiksmas susijęs su tiesioginio objekto dalimi, o ne visuma“ (ten pat: 197). Dalies kilmininko vartosena tiesioginio papildinio pozicijoje ribojama įvairių, dar iki galo neišaiškintų, veiksnių, o veiksnio pozicijoje dalies kilmininkas „eina tik egzistenciniuose ir kai kuriuose judėjimą reiškiančiuose sakiniuose“ (ten pat: 198). Straipsnyje taip pat polemizuojama dėl apibrėžtumo ir neapibrėž- tumo kategorijos sampratos. * kk Daugelyje publikacijų V. Labucio nagrinėtos specialios lietuvių kalbos sintaksės problemos, sintaksės tyrimų metodikos klausimai. Nemaža Profesoriaus rašyta apie sintaksinius žodžių ryšius, ypač derinimą ir valdymą. Ši tema gvildenta kai kuriose jau minėtose publikacijose (1974b, 1976, 1981a; žr. dar 1982). Be to, Mūsų kalbos žurnale spausdintam kalbotyros terminų žodynėliui Profesorius yra parašęs straips- nelį apie derinimą (1974c). Derinimas jame apibrėžiamas kaip „nesavarankiškas kategorijas turinčių žodžių formų pritaikymas prie kitų žodžių formų“ (ten pat: 45). Lietuvių kalboje būdvardžiai, dalyviai, būdvardiškieji skaitvardžiai ir įvardžiai derinami prie daiktavardžių ar kitų daiktavardiškai vartojamų žodžių. Autoriaus pabrėžiama, kad derinimas nėra visiškas formų supanašinimas, kalboje dažni ir vadinamojo nepilnojo derinimo atvejai. Nuo derinimo skiria- mas daiktavardinio tarinio formos koregavimas su veiksniu — jį siūloma vadinti koordinacija arba korespondencija (Lietuvių kalbos sintaksėje jis vadinamas koreliavimu), o priedėlio santykį su pažymimuoju žodžiu — formų paralelizmu (vėliau šis santykis autoriaus vadinamas apozici- ja). Veiksnio ir tarinio, išreikšto asmenuojamuoju veiksmažodžiu, formų koordinacija esanti dar kitokio pobūdžio: šios formos derinamos tik pagal skaičiaus kategoriją (ten pat: 47). Straipsnio medžiaga vėliau autoriaus sunaudota rašant platesnio pobūdžio darbus — studiją Žodžių junginių problemos (plg. Labutis 1976c: 28-30) ir monografiją Lietuvių kalbos sintaksė (1994: 30-33). Veiksmažodinių daiktavardžių valdymo tyrimai skatino domėtis valentingumo teorija. Va- lentingumo arba žodžių junglumo sąvokos Profesoriaus aptartos knygose (1976, 1994), dau- giau ar mažiau jos svarstomos ir kitose publikacijose (pvz., 1974b). Tarptautinės baltistų konferencijos pranešimo „Valentingumas — semantiniai vaidmenys — semantinė sakinio struktūra“ tezėse (1985a) šie trys reiškiniai apibūdinami kaip skirtingos, nors ir tarpusavyje susijusios, kalbos sistemoje veikiančios gramatinės strategijos. Valentingu- mas laikomas žodžio, kaip kalbos sistemos leksinio vieneto, sintagminės sąveikos projektu, kuriame numatoma žodžio būtinų, tikėtinų ar tik galimų sąveikų kiekis, turinys ir realizavimo kalbos elementais orientyrai. Semantiniai vaidmenys apibrėžiami kaip pažintų tikrovės ele- mentų tipizuotų padėčių tam tikrose situacijose atspindys. Semantinė sakinio struktūra — tai tam tikro sakinių tipo schema. Diachroninei kalbotyrai keliamas uždavinys „pasekti, kiek ir kaip amžių bėgyje konkrečioje kalboje gali evoliucionuoti atskirų leksemų valentiniai projektai 238 | PERSONALIA ne tik formaliosios raiškos, bet ir turinio atžvilgiu, kokie galimi semantinių vaidmenų reprezen- tacijos dėsningumų poslinkiai“ (ten pat: 66). Minėtina ir N. Sližienės Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodyno (Sližienė 1994) pirmojo tomo recenzija (Labutis 1995). Joje atidžiai išnagrinėta knygos sandara, skirtingų lygmenų valentingumo pateikimas ir kai kurios teorinės nuostatos. Argumentuotai svarsto- mas žodyno paskirties ir veiksmažodžių atrankos kriterijų neapibrėžtumas, nurodomi se- mantinių funkcijų skyrimo, žodžių reikšmių atrankos ir nusakymo trūkumai, nepakankamas leksinio valentingumo pateikimas. Recenzento pabrėžiama išsamaus nagrinėjamų veiksma- žodžių reikšmės aprašymo svarba, siūloma pirma pateikti semantinį veiksmažodžių valentin- gumą, o tik po jo — sintaksinį, keliami būtinųjų ir fakultatyviųjų valentinių palydovų atriboji- mo sunkumai. Sintaksinių ryšių tyrimai tiesiogiai susiję su sintaksinės semantikos sritimi. Sintaksės ir se- mantikos sąveika, semantikos vaidmuo sintaksės tyrimuose Profesoriaus pabrėžiami daugelyje publikacijų (plg. 1979a, 1980, 1981a, 1981b). Konferencijoje Sintaksės ir semantikos klausimai perskaitytame pranešime „Semantika ir žodžių formų parinkimas“ (1982) žodžių ryšiai pagal žodžių formų parinkimo strategijas ski- riami į du tipus. Formalusis gramatinis tipas remiasi žodžių leksinėmis ir morfologinėmis klasėmis, jų kaitybos kategorijomis; šiam tipui priklauso derinimas bei koreliavimas. Semanti- nės formaliosios strategijos atveju žodžių formos parenkamos priklausomai nuo tikrovės elementų santykius atspindinčios semantikos ir gramatinės kalbos struktūros; šio tipo žodžių ryšiai yra valdymas bei šliejimas. Būtinybė sintaksės tyrimuose remtis semantika ir eiti ne tik nuo išraiškos prie reikšmės, bet ir priešinga kryptimi, pabrėžiama ir konferencijoje Kalbos norma ir funkciniai stiliai perskaityta- me pranešime „Hexoropblie 0c06eHHOCTH CHHTAKCHYECKOH HOPMBbI NaJIEXHLIX KOHCTpyKInū“. Kon- ferencijos tezėse (1984) parodomas sudėtingas sintaksės ir semantikos vienetų tarpusavio ryšys, atskleidžiamos sintaksinių sinonimų susidarymo prielaidos. Iškeliamas lietuvių kalbos žodžių junglumo žodyno poreikis. Apžvalginiame straipsnelyje „Sintaksinė semantika (semasiologija)“ (1983) ši kalbotyros kryptis apibūdinama kaip „sintaksės tyrimas pagal tiesioginį kalbos vienetų ryšį su jais žymimais tikrovės daiktais, procesais, reiškiniais“ (1983: 11-12), nusakomi pagrindiniai jos principai. Drauge su G. V. Maksimova parašytame straipsnyje ,,HekoTopbie THITbI CHHTarM C KOJIHYCCTBEKH- HbIM 3Ha4CHHCM B pyCCKOM H JIHTOBCKOM A3bikax™ (Maksimova, Labutis 1985) nagrinėjamas įvykio veikslo veiksmažodžių semantinis derinimas (kiekybės atžvilgiu) su jų tiesioginiais papildiniais. Atidžiau ištirti lietuvių ir rusų kalbų žodžių junginiai, kuriuos sudaro loginę daugio idėją semantinėje struktūroje turintys veiksmažodžiai (pvz.: sugaudyti paukščius, iškirsti karklus ir pan.). Skirtingai negu rusų kalboje, daugio, dalumo reikšmės lietuvių kalboje perteikiamos ne tik atitinkamos šaknies veiksmažodžių priešdėliais, bet drauge ir iteratyvinėmis priesagomis (-yti, -inėti ir kt.). Naujesniuose darbuose matyti didelis Profesoriaus susidomėjimas kita šiuolaikinių grama- tikos tyrimų teorija — funkcine gramatika. Funkcinio požiūrio į kalbą savitumas, funkcinės gramatikos paskirtis ir kai kurie metodikos dalykai aiškinami straipsnyje „Kalbos praktika ir funkcinė gramatika“ (1994c). Lietuvių kalbos funkcinės gramatikos kursas Vilniaus universiteto magistrantams Profeso- riaus skaitomas iki šiol, tad galima tikėtis daugiau jo šios srities darbų. PERSONALIA |239 Maždaug nuo aštuntojo dešimtmečio pabaigos Profesoriaus vis dažniau gvildenamos saki- nio problemos. Pranešime „Predikatumas ir žodžių junginys“, 1979 m. perskaitytame konferencijoje Aktua- liosios kalbotyros problemos, laikomasi nuomonės, kad būtent predikatumas sakinį atriboja nuo žodžių junginio. Nederėtų skirti atskiro predikatinių junginių tipo, nes taip būtų panaikinta riba tarp žodžių junginio ir sakinio, o tai, profesoriaus nuomone, — jau praeitas sintaksės mokslo etapas (1979b: 49). Programiniu galima pavadinti 1981 m. Kalbotyroje išspausdintą straipsnį „Sintaksės aprašy- mo galimybės ir uždaviniai“ (1981b). Jame parodoma sintaksinio aprašymo metodikos įvairovė ir paties aprašomojo reiškinio sudėtingumas. Nagrinėjama pamatinių sintaksės sąvokų — saki- nio, žodžių junginio — samprata. Dar kartą pabrėžiama sintaksės ir semantikos siejimo svarba: autoriaus nuomone, „sintaksinėje semantikoje svarbiausia sintagminių (ar sintaksinių) santy- kių reikšmės <...> ir su sakinio predikatyvumu susijusių kategorijų reikšmės“ (ten pat: 57). Išsamiai aprašyti sintaksę galima tik derinant dvi priešingas tyrimo kryptis: tiek nuo reikšmės einant prie formos, tiek ir atvirkščiai, nuo formos einant prie reikšmės. Autoriaus nuomone, būtina skirti dvi sintaksinio nagrinėjimo pakopas — žodžių formų bei žodžių junginių ir sakinio. Skeptiškai žiūrima į bandymus „sujungti įvairių, kartais tiesiog priešingais principais paremtų sintaksės tyrimų išvadas“ (ten pat: 59). Straipsnio pabaigoje suformuluoti tokie aktualiausi lietuvių kalbos sintaksės mokslo uždaviniai: „1) tobulinti ir gilinti tradicinį dabartinės lietuvių kalbos sintaksės mokslą; 2) imtis rimtai tirti tarmių sintaksę <...>; 3) kurti istorinę lietuvių kalbos sintaksę <...>; 4) tipologiškai gretinti lietuvių kalbos sintaksės faktus su kitų kalbų faktais <...>; 5) tirti ir aprašyti lietuvių kalbos sintaksės pakopas įvairiomis kryptimis, įvairiais principais ir aspektais; 6) tirti semantinę sintaksinę struktūrą (sintaksinę semantiką); 7) įsi- traukti į teorinių sintaksės klausimų svarstymus“ (ten pat: 59). Kone visų šių uždavinių savo moksliniame darbe ėmėsi ir pats Profesorius. *** Daugelio metų mokslinį ir pedagoginį Profesoriaus darbą vainikuoja kapitalinis veikalas Lietuvių kalbos sintaksė. Tai ne tik aukštųjų mokyklų vadovėlis, bet ir mokslinė monografija, ankstesnių tyrimų sintezė, apimanti visą sintaksės reiškinių spektrą. Per nepilną dešimtmetį jau išėjo trys šios knygos leidimai (1994, 1998 ir 2002). Žodžių ryšių ir junginių sintaksė monografijoje laikoma viena pagrindinių sintaksės mokslo dalių, jie nagrinėjami atskirame skyriuje. Valentingumo samprata monografijoje kiek kitokia nei studijoje Žodžių junginių problemos: valentingumas laikomas leksikos lemiamu požiūriu į sintagminius santykius (1994: 23). Autoriaus nuomone, valentingumas negalįs atskleisti saki- nio struktūros, nes jis „neturi tiesioginio ryšio su sakinio esmę lemiančia predikuojamojo požymio orientacija su kalbėjimo aktu (sakinio predikatyvumu), nei su sakinio intonacija“ (ten pat). Tokia pažiūra skiriasi nuo N. Sližienės ir V. Ambrazo Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje išdėstytosios (plg. Ambrazas, red. 1994: 587t.). Nuo valentingumo, kaip platesnė sąvoka, mo- nografijoje skiriamas žodžių junglumas. Sintagminiai santykiai atribojami nuo prasminių ryšių: pirmieji nustatomi tarp žodžių ir jų formų kaip tiesioginio prasminio santykiavimo atvejai, O antrieji — tarp sakinio sudaromųjų vienetų. Deja, šis skirtumas nėra pakankamai aiškiai išdės- tytas (plg. ten pat: 42, 2 pastaba). Naujojoje knygoje tarinio vardinės dalies ir predikatinio pažyminio santykis su veiksmažodžiu jau laikomas nebe žodžių trauka, o šliejimo atmaina (ten 240 | PERSONALIA pat: 37). Formalieji žodžių formų santykiai monografijoje skiriami tokie patys kaip ir studijoje Žodžių junginių problemos, tik koordinavimo terminas pakeistas turbūt iš akademinės gramati- kos paimtu koreliavimu (arba koreliacija). Šio santykio samprata liko iš esmės tokia pati kaip nekaitomųjų žodžių formų, einančių veiksniu ir tariniu: Sunku šieną vežti; Gyventi — tai ne duoną kepti (ten pat: 41-42). Valdymo samprata monografijoje kiek patikslinta: jau apibrėžiant šį sintaksinį santykį nurodoma, kad valdomi gali būti ne tik linksniai, bet ir prielinksninės kon- strukcijos. Šliejamos gali būti ir kaitomųjų žodžių formos: ne tik predikatinai (arba tarininiai) pažyminiai ir tarinio vardinės dalys, bet ir aplinkybinės reikšmės vardininkai bei lyginamosios sakinio dalys (posakiai): Kas rytas bėgo su kitais vaikais į mokyklą; Per kitas dvi pamokas jis sėdėjo kaip medinis (ten pat: 37—38). Dvipusės sąsajos santykiu susietos žodžių formos monografijoje aiškiau nei Žodžių junginių problemose įtraukiamos į žodžių junginių klasę, nors ir laikomos specifiniais žodžių junginiais (ten pat: 45-47). Sujungiamuoju santykiu siejamos žodžių for- mos, kaip ir anksčiau, laikomos vienarūšėmis sakinio dalimis, sudarančiomis tam tikras kon- strukcijas, bet ne žodžių junginius (ten pat: 46). Monografijoje aiškiau apibrėžtas gramatinės konstrukcijos ir žodžių junginio sąvokų santykis: pastaroji sąvoka siauresnė, žodžių junginiai laikomi dvinarėmis konstrukcijomis, turinčiomis tam tikrą sintaksinį ir semantinį savarankiš- kumą (ten pat: 44). Žodžių junginiai skirstomi remiantis struktūriniu, formaliuoju ir semanti- niu kriterijais. Veiksmažodinių junginių skyriuje naujos junginių su dalyviu ir kopuliatyvių junginių grupės. Pastaruosius sudaro nesavarankiškos reikšmės veiksmažodis (jungtis) drauge su vardine tari- nio dalimi einančiu žodžiu ir veiksniu einanti žodžio forma. Junginiai, kuriuos sudaro veiksma- žodiniai daiktavardžiai, monografijoje aprašomi ne veiksmažodinių (kaip anksčiau), o daikta- vardinių junginių skyriuje. Pagal prasmę skiriami penki junginių tipai; kompletyviniai junginiai atskiro tipo nesudaro — jie dabar nagrinėjami objektinių junginių skyriuje (ten pat: 84). Sakinys vadovėlyje apibrėžiamas semantiniu, formaliuoju ir predikatinės sandaros aspek- tais. Svarbiausiomis jo savybėmis laikomi predikatyvumas ir atskira intonacija (ten pat: 108). Pabrėžiama komunikacinė sakinio paskirtis (ten pat: 109). Sakiniai sudaromi pagal formalio- sios ir semantinės struktūros schemas, jiems būdingi tam tikri žodžių tvarkos polinkiai (ten pat: 107). Sandaros atžvilgiu, pagal predikatinių centrų kiekį sakiniai skirstomi į vientisinius ir sudėtinius, o pagal predikatinio centro narių kiekį — į dvinarius, vienanarius ir benarius (arba neskaidomuosius) sakinius. Pagal predikatinio centro sąsają su gramatine asmens kategorija tiek dvinariai, tiek ir vienanariai sakiniai skirstomi į asmeninius ir beasmenius. Tuo monografija skiriasi nuo kitų lietuvių kalbos sintaksės sandaros aprašų. Vienanariais asmeniniais laikomi sakiniai su neapibrėžtu ar nežinomu ir apibendrintu veikėju — vadinamieji neapibrėžtieji ir apibendrinamieji sakiniai (ten pat: 126-127). Asmeniniais apibrėžtaisiais sakiniais vadinami sakiniai su išreikštu veiksmo atlikėju — jie laikomi dvinariais sakiniais (ten pat). J. Balkevičiaus ir V. Sirtauto bei Č. Grendos asmeniniais apibrėžtaisiais vadinami sakiniai, kurių veiksnys neišreikštas, nors ir numanomas iš tarinio asmens arba iš konteksto (žr. Balkevičius 1963: 133— 134; Sirtautas, Grenda 1988: 22-23) — jų vadovėliuose šie sakiniai laikomi vienanariais. Beas- meniai sakiniai su subjekto, kuris, Profesoriaus nuomone, „semantiškai tempiamas į predika- tinį centrą“ (Labutis 1994: 125), nors ir su išlygomis, laikomi dvinariais. Beasmenių sakinių predikatinį centrą sudarančios žodžių formos rodo ryšio su gramatine asmens kategorija nebuvimą (ten pat: 127-128). Beasmeniai sakiniai autoriaus skirstomi į keturis tipus: papras- PERSONALIA |241 tuosius, infinityvinius, nominatyvinius ir benarius sakinius. Sirtauto ir Grendos vadovėlyje tik pirmieji laikomi beasmeniais. Balkevičius beasmeniais dar laiko ir infinityvinius sakinius, o akademinė gramatika šiuo atžvilgiu artimiausia profesoriaus veikalui. Paprastųjų beasmenių sakinių predikatinį centrą dažniausiai sudaro beasmeniai veiksmažo- džiai arba būdvardžių bevardės giminės formos (ten pat: 128). Atskirai aptariami trys proble- miniai paprastųjų beasmenių sakinių tipai. Pirma, beasmenis sakinys gali turėti bendratimi reiškiamą formalų veiksnį, pvz.: Draudžiama nuvažiuoti autotransportui nuo asfalto. Tokia ben- dratis, pavartota po bevardės giminės, „labiau krypsta į tarinį“, tad tokius sakinius, autoriaus nuomone, tikslinga laikyti beasmeniais (ten pat: 131). Antra, beasmeniais laikytini sakiniai, kurie turi subjekto kilmininką, o jų tarinys reiškiamas bevardės giminės dalyviu, pvz.: Suprato jiedu, kad čia ateinama žmogžudžių (ten pat: 132). Panašumo su beasmeniais sakiniais turį ir sakiniai su predikatiniame centre pavartotais egzistavimo, atsiradimo, ko nors mažėjimo ar daugėjimo procesą reiškiančiais veiksmažodžiais ir neapibrėžto kiekio, kiekybės turinio ir nei- ginio kilmininku, pvz.: Ir buvo gi triukšmo; O pas mus purvo aukščiau kelių (ten pat: 132 — 133). Trečia, beasmeniais laikytini sakiniai, kurių tariniu eina „pojūčius reiškiančių veiksmažodžių bendratis su fakultatyvia asmenuojamąja veiksmažodžio forma“, o jos objektas reiškiamas netiesioginiu linksniu ar šalutiniu dėmeniu, pvz.: Vėjo malūnų tame krašte visai nebuvo regėti (ten pat: 132). Infinityviniai sakiniai laikomi beasmeniais, nes bendratis „tiesiogiai nerodo ryšio su grama- tine asmens kategorija“ (ten pat: 132). Atkreipiamas dėmesys į tokius sakinius, kurių bendratis „sintagmiškai nesantykiauja su subjekto naudininku ir [jie] gali būti rekonstruojami ne į beas- meni, o greičiau į dvinarį sakinį: Dėdė treptelėjo koja: — Gult! (J. Mikel.) Šitokį berną paleist iš rankų! (J. Balt.)“ (ten pat: 133). Benariais sakiniais laikomi gramatiškai „neskaidomieji pasakymai, sudaryti iš sakinio dalimi neinančio žodžio ar labai glaudžios jų samplaikos“ (ten pat: 137). Dar jie vadinami kvazisaki- niais, nes neturi sakiniui būdingo struktūros modelio. Tai, kad benariai sakiniai laikomi beas- meniais, paaiškėja tik iš diagramos (ten pat: 138). Nuo benarių sakinių skiriami ir atskirai išnagrinėti nepilnieji sakiniai. Jie atitinka sakinio dalį arba sudėtinio sakinio dėmenį. Būdingas tokių sakinių bruožas — priklausymas nuo konteksto ar situacijos, be kurių jie tiesiog nesupran- tami. Jeigu nepilnieji sakiniai su kontekstu mažai susiję, turima ypatinga jų atmaina — elipsiniai sakiniai (ten pat: 142). Profesoriaus V. Labučio benarių ir nepilnųjų sakinių samprata bei skirstymas artimi J. Balkevičiaus vadovėlyje duotajam (plg. Balkevičius 1963: 151-155). Nuo atitinkamų sakinių aprašo V. Sirtauto ir Č. Grendos vadovėlyje jis skiriasi daugiau: pastaraja- me eliptiniai sakiniai nelaikomi nepilnųjų porūšiu; nuo nepilnųjų skiriami (remiantis funkcija) ir atskirai aptarti priduriamieji sakiniai (parceliacija) (Sirtautas, Grenda 1988: 28-29). Dabar- tinės lietuvių kalbos gramatikoje nepilnieji sakiniai ir kitokios sakinių atkarpos laikomi sakinio gramatinės formos realizavimo šnektoje atvejais, jie nesudarą atskirų sakinių sandaros tipų, todėl turėtų būti teksto, o ne sintaksės tyrimo objektas — gramatikoje nuo jų atsiribojama (Ambrazas, red. 1994: 476). Sudėtinis sakinys knygoje apibrėžiamas kaip „iš dviejų ar kelių predikatinių struktūrų suda- rytas sudėtingas komunikacijos vienetas (pasakymas), pranešantis apie dvi ar kelias situacijas ir jų ryšį“ (Labutis 1994: 145). Sudėtiniai sakiniai skirstomi ir aprašomi panašiai kaip Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje: pirmiausia skiriami jungtukiniai ir bejungtukiai sakiniai, toliau pir- mieji skirstomi į prijungiamuosius ir sujungiamuosius, 0 antrieji grupuojami pagal dėmenų 242 | PERSONALIA prasminių santykių pobūdį. Jungiamaisiais žodžiais monografijoje laikomi ne tik santykiniai įvardžiai, bet ir kai kurios dalelytės, atliekančios jungtukų funkciją (ten pat: 150). Atskirai nagrinėjami dvidėmeniai ir daugiadėmeniai sudėtiniai sakiniai. Knygoje duodamas struktūri- nis ir funkcinis prijungiamųjų sakinių skirstymas. Pagal sandarą skiriami suskaidytieji (su viso sakinio šalutiniu dėmeniu) ir įtrauktiniai (su atskiro žodžio šalutiniu dėmeniu) prijungiamieji sakiniai. Pastarieji skirstomi į aiSkinamuosius ir išplečiamuosius sakinius. Aiškinamųjų sakinių šalutinis dėmuo paaiškina pagrindinio dėmens veiksmažodžių, būdvardžių ar abstrakčiųjų daiktavardžių turinį. Išplečiamųjų sakinių šalutinis dėmuo gali būti santykinis, nusakomasis arba ypatybinis. Santykiniais arba apibūdinamaisiais vadinami santykiniu įvardžiu ar prieveiks- miu prijungti dėmenys, pagrindiniame dėmenyje turintys atliepiamąjį žodį (ten pat: 159). Nusakomieji dėmenys pradedami jungtukais kad, jog, jais „plačiau nusakoma tai, kas pagrindi- niame dėmenyje nebaigtinai reiškiama būdvardžiu ar prieveiksmiu su apie tą nebaigtumą sig- nalizuojančiu įvardžiu toks, tas, prieveiksmiais taip, tiek“ (ten pat: 159). Tokie šalutiniai dėmenys prie įvardžio ar prieveiksmio gali būti prijungti ir tiesiogiai. Skirtingai negu Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, Profesoriaus laikomi nusakomaisiais ir tokie lyginamieji sakiniai, „kurių šalutinis dėmuo prijungiamas būdvardžio ar prieveiksmio, ypač prie jų aukštesniojo laipsnio“ (ten pat: 159-160). Ypatybiniai šalutiniai dėmenys reiškia daikto poZymi, jie siejami su pagrin- dinio dėmens daiktavardžiu ir dažniausiai pradedami įvardžiu kuris (ten pat: 160). Suskaidytie- ji prijungiamieji sakiniai toliau skirstomi pagal šalutinio dėmens funkciją viso sakinio atžvilgiu. Laikomasi nuomonės, kad šalutiniai prijungiamųjų sakinių dėmenys dažnai yra sinonimiški ir konkuruoja su atitinkamomis sakinio dalimis. Aiškių sinonimų tarp šalutinių dėmenų neturi įprastinėmis formomis reiškiami veiksniai, papildiniai ir tariniai (ten pat: 162). Apskritai sudė- tinių prijungiamųjų sakinių struktūrinis skirstymas iš esmės atitinka duotąjį akademinėje Da- bartinės lietuvių kalbos gramatikoje. Sujungiamieji sakiniai pagal struktūrą skirstomi į atvirosios ir uždarosios, lanksčiosios ir nelanksčiosios struktūros sakinius. Pagal dėmenų sąveikos turinį skiriami keturi sujungiamųjų sakinių tipai: sudedamojo, skiriamojo, priešpriešinio ir paremiamojo sujungimo sakiniai. Skir- tingai negu akademinėje gramatikoje, V. Labučio neskiriamas atskiras pažymimųjų sujungia- mųjų sakinių tipas. Jungtuku o siejami dėmenys gali sudaryti sudedamojo arba priešpriešinio sujungimo sakinius (ten pat: 166, 169). Bejungtukiai sakiniai, kaip ir akademinėje gramatikoje, nagrinėjami skyrium nuo jungtukinių. Jie grupuojami pagal struktūrą (atvirieji ir uždarieji) ir pagal jais reiškiamų semantinių santykių pobūdį. Bejungtukius sakinius su vienu veiksniu Profesorius laiko ne sudėtiniais, o vientisiniais su vienarūšėmis žodžių grupėmis (ten pat: 175). Pridūrimas (kaip ir įterpimas) vadovėlyje laikomas atskiru sintaksinių santykių tipu ir priešina- mas tiek prijungimui, tiek ir sujungimui, net bejungtukiam sudėjimui (ten pat: 175). Sudėti- niais priduriamaisiais laikomi gana įvairios sandaros sakiniai: ir siejami jungtuku ir (nepatinka, ir tiek), įvardžio kas linksniais ir prieveiksmiu kaip (jie atitinka Dabartinės lietuvių kalbos grama- tikos prijungiamuosius pridurtinius sakinius), dalelytėmis ypač, tik, bent, nebent siejamus dėme- nis (Koks ponas, toks tarnas, — tik priekabių ieško), net kai kuriuos bejungtukius sakinius (Bet jam neišeina taip kaip tėvui, net visai nepanašu). Daugiadėmeniai sudėtiniai sakiniai, panašiai kaip sudėtingos sandaros bejungtukiai ir mišrieji sakiniai akademinėje gramatikoje, monografijoje nagrinėjami pagal sudėjimo būdus (sandarą). Antroji knygos dalis skirta sakinio dalims. Profesoriaus nuomone, „Nė viena sakinio dalis apeinanti sintaksės koncepcija iki galo neatskleidžia tų sintaksės reiškinių, kurių imasi sakinio PERSONALIA | 243 dalių teorija“ (ten pat: 192). Svarbiausiu sakinio dalies požymiu laikoma jos sintaksiné funkcija sakinyje. Sakinio dalis apibrėžiama kaip „žodis, žodžio forma, jų samplaika ar žodžių junginys, kuris sakinyje atlieka tam tikrą funkciją viso sakinio atžvilgiu ir tiesiogiai pagal prasmę ir grama- tiškai santykiauja su kitu to paties lygmens sakinio elementu“ (ten pat: 197). V. Ambrazo, pavyzdžiui, sakinio dalis laikoma sakinio sandaros vienetu, skiriamu pagal žodžių formų sin- taksinius ryšius (Morkūnas, red. 1999: 546). Pagal sandarą sakinio dalys skirstomos į vientisi- nes ir sudėtines. Skirtingai nei Lietuvių kalbos gramatika ir V. Sirtautas (Sirtautas, Grenda 1988: 53), samplaikinės sakinio dalys laikomos vientisinėmis. Veiksnys ir tarinys laikomi pagrindinė- mis, to paties rango sakinio dalimis. Papildinys arba aplinkybė, susijusi su visu sakiniu, vadina- mi situantais (ten pat: 204). Pabrėžiama, kad dėl sintaksės reiškinių savitumo konkrečiais atvejais ne visada galima vienareikšmiškai nustatyti sakinio dalį. Dažnai net svarbiau „parodyti jos nustatymo kelią išdėstant savo argumentus“ (ten pat: 210). Veiksnys V. Ambrazo apibrėžiamas kaip sakinio dalis, tarpusavio sąsajos sintaksiniu ryšiu susijusi su tariniu (Ambrazas 1999). V. Labučio veiksniu vadinama pagrindinė sakinio dalis, „drauge su tariniu formuojanti predikatinį sakinio centrą ir pasakanti tą daiktą ar dalyką, kuriam sudarant sakinį priskiriamas pagal kalbėjimo situaciją orientuojamas požymis“ (Labu- tis 1994: 211). Veiksnio apibrėžimo, Profesoriaus nuomone, negalima grįsti vardininku, nors jis ir yra bazinė veiksnio forma. Asmeninių sakinių veiksniu galįs eiti ne tik vardininkas ir žodžių junginiai su vardininku, bet ir neapibrėžto kiekio arba dalies ir kuopinės daugiskaitos kilminin- kas, pvz.: Rudenį atvažiuodavo į girią vyrų; Cinoko dar neišvirė, o Baltaragio jau sėdo valgyti. Asme- niniais laikomi sakiniai su veiksmažodžiais būti, atsirasti, kilti, didėti, mažėti ir pan., pavartotais trečiojo asmens forma, ir veiksnio kilmininku, pvz.: Kiekvienoje dirvoje yra kūkalių; Tuoj ant stalelio atsirado visokių valgymų ir gėrimų. Remiamasi galimybe su ta pačia veiksmažodžio forma pavartoti vardininką ar žodžių junginį, turintį vardininką. Kilmininko veiksnys galįs reikšti ir ypatybinio požymio turėtoją, pvz.: Senosios būta šnekios. V. Labučio nuomone, ir beasmeniai sakiniai gali turėti veiksnį. Juo eina bendratis ar bendraties konstrukcija, pvz.: Išeiti į gatvę jai vienai buvo uždrausta; bevardės giminės formos, pvz.: Viena tebuvo aisku...; įvardžiai kas, viskas, niekas, pvz.: Bet kas buvo įsakyta, tai turėjau atlikti (ten pat: 223). Beasmeniais laikomi ir sakiniai su neveikiamąja rūšimi bei papildinio kilmininku, pvz.: Ar ir ten žmonių gyvenama? (ten pat: 224). Asmeniniais arba beasmeniais galima laikyti sakinius su derinamuoju būdvardžiu, einan- čiu tarinio vardine dalimi, ir kilmininku, pvz.: Sesers būta labai gražios (ten pat). Beasmeniais laikomi ir sakiniai su veiksmažodžiais rūpėti, parūpti ar pan. ir veiksnio vardininku, pvz.: Mer- goms tik ištekėti rūpi, daugiau nieko (ten pat). Sakiniai su neigiamu veiksmažodžiu būti ir kilmi- ninku, pvz.: Tokių žmonių, kaip buvo Jurgaitis, jau nebėra, laikomi beasmeniais, nes „Nepajudi- nus tarinio, čia kilmininko pakeisti negalima, nes jį lemia neiginys“ (ten pat: 220). Veiksnio funkciją sakinyje gali atlikti ir predikatinis dėmuo — šalutinis sakinys. Veiksnio šalutiniai sakiniai knygoje nagrinėjami kaip vienas veiksnio raiškos būdų. Tariniu knygoje laikoma „predikatinį sakinio centrą lemianti pagrindinė sakinio dalis, kuria sakinyje pasakomas kam nors priskiriamas požymis, orientuojamas pagal kalbėjimo aktą“ (ten pat: 226). Tarinio sąvoka siejama su veiksnio sąvoka, todėl beasmeniuose ir nominatyviniuose sakiniuose pagrindinis narys tik su tam tikromis išlygomis laikomas tariniu. Pagal sandarą tariniai gali būti vientisiniai ir sudėtiniai. Pirmieji, panašiai kaip V. Sirtauto ir Č. Grendos, skirstomi į paprastuosius (plg. Sirtauto ir Grendos grynuosius tarinius), samplaikinius ir anali- tinius. Pastaruosius sudaro sudurtinės veiksmažodžių formos — sudurtiniai laikai ir neveikia- 244 | PERSONALIA moji rūšis. Laikomasi nuomonės, kad tokiu tariniu veiksniui priskiriamas vienas požymis, jo „abu dėmenys susieti morfologijos lygmenyje, tarp jų nėra sintagminio ryšio“ (ten pat: 231). Sudėtiniai tariniai, laikantis nuo J. Jablonskio einančios tradicijos, skirstomi į suvestinius ir sudurtinius. Sudurtinio tarinio vardinė dalis vadinama predikatyvu. Siauriau nei akademinėse gramatikose (Ulvydas, red. 1976: 437-454; Ambrazas, red. 1994: 490), Sirtauto ir Grendos vadovėlyje (1988: 91-92) nagrinėjamoje monografijoje suprantamas tarininis (arba predikati- nis) pažyminys: su savarankišku veiksmažodžiu susietas būdvardiškojo žodžio vardininkas lai- komas antruoju, papildomuoju tariniu (Labutis 1994: 250—252). Tarinio skyriuje nagrinėjami ir tarinio šalutiniai sakiniai. Kitur nei akademinėse gramatikose nubrėžta riba tarp lyginamųjų posakių ir lyginamojo tipo tarinio šalutinių sakinių: pastarieji įžiūrimi tuomet, kai „palyginimą sudaro nors viena iš pagrindinių sakinio dalių“ (ten pat: 255). Taigi nepilnuoju šalutiniu sakiniu laikomas ir palyginimas kaip Mykolas sakinyje Aš noriu būti toks mokytas, kaip Mykolas. Aprašant tarinio formų ryšius su veiksnio formomis skirtinga prasmė suteikiama sąvokoms derinimas (būdvardiškųjų žodžių) ir koreliacija (daiktavardiškųjų žodžių ir asmenuojamųjų veiksmažodžio formų). Remiantis veiksnio pozicija pasyvinėje transformacijoje tiesioginiu papildiniu, be galininko, Profesoriaus laikomi tik neiginio ir neapibrėžto kiekio kilmininkai (ten pat: 268). Kilmininkas su siekimą, stoką, bijojimą ir pan. reiškiančiais veiksmažodžiais laikomas netiesioginiu (kitaip Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje, plg. Ambrazas, red. 1994: 488). Pagal santykį su tariniu skiriami ne tik tiesioginiai ir netiesioginiai, bet ir pašalio papildiniai. Jie „dažniausiai esti papil- domieji, antrieji papildiniai — jie eina su tariniais, jau turinčiais tiesioginį ar netiesioginį papil- dinį, kartais kitą pašalio papildinį“ (Labutis 1994: 274). Antrinį predikatinį centrą sudarantys sudėtiniai papildiniai su padalyviu ar dalyviu (konstrukcijos su dvejybiniais linksniais) auto- riaus vadinami suvestiniais papildiniais (J. Jablonskio terminas). Tame pačiame skyriuje išnag- rinėti ir tiesioginio, netiesioginio bei pašalio papildinio šalutiniai sakiniai. Pagal prasmę skiriamos vietos, laiko, priežasties, sąlygos, nuolaidos, tikslo, kokybės ir kieky- bės aplinkybės bei atitinkami šalutiniai sakiniai. Nuodugniai aprašomi kiekvienos aplinkybės ir šalutinių sakinių tipo semantiniai pogrupiai ir raiška. Pavyzdžiui, kokybės šalutiniai sakiniai skirstomi į du pogrupius: tiesioginius kokybės ir lyginamuosius. Tiesioginiai kokybės šalutiniai sakiniai pagal sandarą dar smulkinami į įtrauktinius, arba atstojamuosius (Aš gyvensiu, kaip negyveno niekas), nusakomuosius (Ne viskas taip klojosi, kaip jiems regisi) ir santykinius (Kaip dirba, taip turi). Išplėstinės dalyvinės, pusdalyvinės ir padalyvinės aplinkybės išnagrinėtos atski- rai, aptarta jų savarankiškumo sakinyje (taigi ir skyrybos) problema. Plačiai suprasdamas įterpinius autorius skiria tris jų grupes: gramatiškai su sakinio dalimis susieti ir nesusieti įterpiniai; kaip tam tikra įterpinių rūšis nagrinėjami ir kreipiniai. Atskiru skyriumi aptarti su sakinio sandara susiję autorinės ir neautorinės kalbos dalykai. Monografijoje į akis krinta nuoseklus struktūrinio nagrinėjimo skyrimas nuo sintaksinio. Vi- soje knygoje daug dėmesio skiriama skyrybai ir kalbos praktikos dalykams. Skyrybos pagrindai atskirai išdėstyti baigiamajame knygos skyriuje. %* kk Profesoriaus dométasi ir lietuvių kalbos sintaksės tyrimų istorija. Štai straipsnyje „Sintaksė D. Kleino gramatikoje“ (1990) nagrinėjamos mūsų pirmosios spausdintos gramatikos sintak- sės dalies struktūra ir pagrindinės sąvokos. Duodama gerų pastabų dėl šios lotyniškos grama- PERSONALIA | 245 tikos vertimo į lietuvių kalba. D. Kleina, autoriaus nuomone, galima laikyti „lietuvių kalbos linksnių ir kai kurių kitų formų vartosenos aprašymo pradininku, iškėlusiu įdomių ir lig šiolei svarbių tos srities faktų ir nurodžiusiu jų mokslinės interpretacijos gaires“ (ten pat: 117). Negalima nepritarti ir straipsnyje iškeliamai ankstesnių lietuvių kalbos gramatinės sandaros aprašų nagrinėjimo svarbai: „Išsamiai neišnagrinėję ir visapusiškai neįvertinę visų mūsų gra- matikų, net ir atskirų jų skyrių, neturėsime ir tikros lietuvių kalbos mokslo istorijos. O be jos ir dabartinis gramatikos mokslas neretai „atranda“ jau kadaise žinomus dalykus arba padaro nepamatuotų išvadų“ (ten pat: 118). Mūsų kalbotyros istorijai skirtas ir proginis straipsnis „Lietuviškos kalbos gramatikai“ — šimtas metų“ (2001). Jame apžvelgiamos pirmosios J. Jablonskio gramatikos radimosi aplinky- bės, teorinės nuostatos, sandara, svarbesnieji apibrėžimai ir terminija. Išryškinamas normina- masis gramatikos pobūdis, ji V. Labučio įvertinta kaip „darbas, dėjęs mūsų tradicinio gramati- kos mokslo pamatus, nubrėžęs ne vieną to mokslo principinę nuostatą, dėl daugelio atskirų kalbos dalykų vartosenos, normų išaiškinimo ir įtvirtinimo nepraradęs vertės ir dabar“ (ten pat: 14). *** Profesorius V. Labutis yra paskelbęs ne vieno lietuvių kalbotyros veikalo recenziją. S. Krinickaitės knygelė Kalbų raiškos savitumas (1984) recenzento vertinama kaip bandymas užpildyti lietuvių kalbos gretinimų su kitomis kalbomis spragą (1985c). Tačiau grožinės literatū- ros originalų ir vertimų lyginimai, Profesoriaus nuomone, „nėra labai patikimas kelias pereiti prie kalbų raiškos savitumų ir net prie būdingų kalbos modelių“ (ten pat: 29). Lietuvių ir rusų kalbų gretinimo vaizdas būtų tikresnis, jeigu savitumai autorės būtų rodomi bendrybių ir pana- šumų fone. Knygelėje kartais nedaroma skirtumo tarp meninės kalbos faktų ir kalbos sistemos savitumų, kliūva pernelyg platūs apibendrinimai. Recenzijoje „Žodžių dažnio žodynus panagrinėjus“ (1999a) aptariami Laimos Žilinskienės ir Vidos Grumadienės parengti dažniniai dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynai mažė- jančio dažnio (1997) ir abėcėlės (1998) tvarka, daugiausia dėmesio skiriama pastarajam. Žody- ne pasigendama buitinio stiliaus leksikos, daugelio kasdien vartojamų žodžių: buitinių realijų, augalų bei gyvūnų pavadinimų, kultūros srities ir su intelektine veikla susijusių žodžių, abejoja- ma dėl tekstų atrankos principų. Dėl šių priežasčių siūloma jį laikyti ne dabartinės lietuvių kalbos, o keturių funkcinių stilių žodynu (p. 108). Recenzuojamame žodyne pasigendama žadėtų tikrinių žodžių dažnio duomenų. Neaiškūs kalbos dalių nustatymo kriterijai, todėl kalbos dalių statistikos lentelės nekelia pasitikėjimo. Su rūpesčiu konstatuojama, kad žodyne gausu nenorminių žodžių, todėl norminimo reikalui, V. Labučio nuomone, žodynas „labiau tiktų kaip klaidų šaltinis“ (p. 112). Recenzijoje daroma išvada, kad žodyno sudarymo principai autorių nepakankamai apmąstyti, pats „Žodynas ir jo atramos taškai, deja, dažniau nuvilia nei džiugina“ (p. 113). J. Balkevičiaus Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė (1998) trumpai apžvelgiama Gimtosios kalbos žurnale (Labutis 1999b). Jame paskutinis žymiojo sintaksininko veikalas ypač vertinamas kaip „savita sintaksės mokslo studija, kurioje nuosekliai plėtojama vientisa verbo- centrinio sakinio pamato koncepcijų visuma“ (1999b: 14). Kiek išsamiau ši studija ir kiti J. Bal- kevičiaus darbai aptarti Baltisticoje paskelbtame drauge su B. Stundžia parašytame nekrologe (Labutis, Stundžia 2001). 246 | PERSONALIA Vienoje apžvalgoje kažin ar įmanoma aprėpti visą Profesoriaus mokslinių darbų įvairovę. Ne toks ir šio rašinio tikslas. Norėta bent apgraibom parodyti Profesoriaus vykdytų lietuvių kalbos gramatinės sandaros tyrimų kryptis ir metodus, atskleisti jo mokslinių pažiūrų raidą. Išsami V. Labučio darbų analizė ir vertinimas — ateities uždavinys. Septyniasdešimtojo gimtadienio proga norisi gerbiamam Profesoriui palinkėti dar daug kūrybingų metų — ad multos annos! LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1976: [Diskusijos]. Mūsų kalba 4, 30—31. AMBRAZAS, V., red. 1985: I'pammamura aumosckozo sazvika, BunsHioc: Mokcnac. AMBRAZAS, V., red. 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., ed. 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. AMBRAZAS, V. 1999: Veiksnys. Morkūnas, K., red. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija. Parengé.., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijy leidybos institutas, 698. BALKEVICIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1976: [Diskusijos]. Mūsų kalba 4, 32-33. BALKEVIČIUS, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir encik- lopedijų leidybos institutas. DuUMASIOTE, Z. 1976: Vienanariai sakiniai. Beasmeniai sakiniai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 608-625. GALKINA-FEDORUK, E. M., 1960: Yactuusi. Vinogradov, V. V., Istrina, E. S., red. I/pawwamuxa pyccekozo azvika 1. Oonemuka u mopghonozusn, MockBa: H3jnarenberBo Akagemun Hayk CCCP, 637- 649. GENIUSIENE, E. 1971: Lietuvių kalbos veiksmažodžių sintaksiné klasifikacija. Kalbotyra 23(1), 7-16. GIRDENIS, A., Žurys, V. 1973: [Rec.], Lietuvių kalbos gramatika 1-2. Baltistica 9 (2), 203-214. GRUMADIENE, L., ZILINSKIENE V. 1997: Dazninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas (mažėjančio dažnio tvarka), Vilnius. GRUMADIENĖ, L., ŽILINSKIENĖ V. 1998: Dažninis dabartinės rašomosios lietuvių kalbos žodynas abėcėlės tvarka, Vilnius. KALINAUSKAS, Br. 1963: Žodžiai ir žodžių junginiai sakinyje. Dobrovolskis, B., sud. Kai kurie gra- matikos ir stilistikos klausimai, Kaunas: Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla, 3—23. KALINAUSKAS, Br. 1972: Lietuvių kalbos žodžių junginių sintaksė, Vilnius. KRINICKAITĖ, S. 1984: Kalbų raiškos savitumas, Vilnius: Mokslas. LasuTis, V. 1962: Dalelytės ir jų vieta kalbos dalių tarpe. Literatūra ir kalba 6, 354—370. LaBuTis, V. 1963a: Lietuvių kalbos kiekio patikslinamosios dalelytės. Lietuvos TSR mokslų akademi- jos darbai, serija A, 2 (15), 215—226. LaABuTrTis, V. 1963b: Dalelytės ne funkcijos ir rašyba. Kalbos kultūra 5, 46-52. LABuTIS, V. 1964a: Lietuvių kalbos sudėtinės dalelytės. Lietuvių kalbos morfologinė sandara ir jos raida (Lietuvių kalbotyros klausimai 7), 119-131. LaBuTis, V. 1964b: Dalelytės gi reikšmės, vartojimas ir rašyba. Kalbos kultūra 6, 28-33. LaBuTis, V. 1967: Nominatyviniai sakiniai. Lietuvių kalbos gramatinė sandara (Lietuvių kalbotyros klausimai 9), 117-131. LaABuTis, V. 1971: Dalelyté. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 2, Vilnius: Mintis, 543-576. LABUTIS, V. 1974a: Kai kurios veiksmazodiniy daiktavardžių konstrukcijos su kilmininku. Kalbotyra 26 (1), 25-36. PERSONALIA | 247 LaBuris, V. 1974b: Lietuvių kalbos veiksmaZodiniai daiktavardžiai ir jy valentingumas. Leksikos ir sintaksės klausimai. Tarpmokyklinés mokslinės konferencijos pranešimų tezės, Šiauliai: Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas, 140—145. LaABuTIs, V. 1974c: Derinimas. Mūsų kalba 6, 45-48. LABuUTIS, V. 1976a: Nominatyviniai sakiniai. Nepilnieji sakiniai. Eliptiniai sakiniai. Benariai sakiniai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 625-653. LaABuris, V. 1976b: Tiesioginio objekto, tikslo ir kiekio kilmininkų valdymas. Mūsų kalba 4, 4-10. LABUTIS, V. 1976c: Žodžių junginių problemos, Vilnius: Vilniaus universitetas. LaABuris, V. 1979a: Semantika ir formų parinkimas aktyvinėse, pasyvinėse ir substantyvinėse kon- strukcijose. Kalbotyra 30 (1), 57-62. LABUTIS, V. 1979b: Predikatumas ir žodžių junginys. Aktualiosios kalbotyros problemos. Mokslinės konferencijos pakvietimas-programa ir tezės. 1979 m. kovo 28-29 d., Vilnius: Vilniaus V. Kapsuko universitetas. LaBuTris, V. 1980: Kilmininkas ir savybiniai įvardžiai. Baltistica 16 (1), 53-57. LasuTis, V. 1981a: Vadinamųjų kiekio kilmininkų valdymas ir semantika. Baltistica 17 (2), 194-199. LaBuTis, V. 1981b: Sintaksės aprašymo galimybės ir uždaviniai. Kalbotyra 32 (1), 54-61. LaABuris, V. 1982: Semantika ir žodžių formų parinkimas. Sintaksės ir semantikos klausimai. Respub- likinės mokslinės konferencijos, skirtos TSRS įkūrimo 60-mečiui, pranešimų tezės, Šiauliai: Šiaulių K. Preikšo pedagoginis institutas, 31—33. LaABuTrTis, V. 1983: Sintaksinė semantika (semasiologija). Mūsų kalba 3, 9-12. LABUTIS, V. 1984: Hekoropbie oco6eHHocTH CHHTAKCHYECKOH HOPMbI MaJCKHBIX KOHCTpYyKOKŪ. Al3brKO- 6as Hopma u dynkKyuoKanbnoie cmunu. Ilpozpamma-npuznawuwenue u me3uchi 00KA1ad08 pecnybnukanc- Koco CuMno3uymMa. 3-4 oxma6pa 1984 2., Vilnius: Vilniaus universitetas, 20—22. LaBuTIS, V. 1985a: Valentingumas — semantiniai vaidmenys — semantinė sakinio struktūra. Tarptauti- nė baltistų konferencija 1985 m. spalio 8-12 d. Pranešimų tezės, Vilnius: Vilniaus valstybinis V. Kapsu- ko universitetas, 65-66. LaBuTis, V. 1985b: Yactuua. Ambrazas, V., red. Ipauuamuxa numoeckozo sazvika, Bunsnioc: Mokrc- nac, 357-362. LaBuTis, V. 1985c: [Rec.], Stasė Krinickaitė. Kalbų raiškos savitumas. Mūsų kalba 4, 28-30. LaBuTis, V. 1990: Sintaksė D. Kleino gramatikoje. Baltistica 26 (2), 114-118. LaBuTis, V. 1994a: Dalelytė. Ambrazas, V., red. Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Moks- lo ir enciklopedijų leidykla, 432-437. LABUTIS, V. 1994b/1998/2002: Lietuvių kalbos sintaksė. [Cituojama pagal antrąjį pataisyta leidimą], Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LaABuTrTis, V. 1994c: Kalbos praktika ir funkcinė gramatika. Gimtoji kalba 1, 1-5. LaABuTis, V. 1995: [Rec.], Pirmasis lietuvių kalbos valentingumo žodynas. Kalbotyra 44 (1), 101-104. LABUTIS, V. 1999a: [Rec.], Žodžių dažnio žodynus panagrinėjus. Kalbos kultūra 72, 107-114. LaBuTis, V. 1999b: [Rec.], J. Balkevičius. Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė. Gimtoji kalba 5, 13-14. LaABuTrTis, V. 2001: „Lietuviškos kalbos gramatikai“ — šimtas metų. Kalbos kultūra 74, 8-14. LABUTIS, V., STUNDZIA, B. 2001: Jonas Zemvaldas Balkevičius (1923-2000). [Nekrologas], Baltisti- ca 35(2), 2000, 260-263. MaksiMova, G. V., LABuTIS, V. V. 1985: Hexoropbie THnLI CHHTarM C KOJIHYUSCTBEHHLIM 3HAYCHHEM B PYCCKOM H JIMTOBCKOM s3bIKAx. Baltistica 21 (2), 176-183. SIRTAUTAS, V., GRENDA, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. SLIŽIENĖ, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1: A-M, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Urvypas, K., red. 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas. 248 | PERSONALIA VALECKIENĖ, A. 1976: Sintaksiniai žodžių junginiai. Ulvydas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 9-20. VALIULYTĖ, E. 1976: Veiksmažodiniai junginiai. Daiktavardiniai junginiai. ULvypas, K., red. Lietuvių kalbos gramatika 3. Sintaksė, Vilnius: Mokslas, 20-234. VINOGRADOV, V. V., ISTRINA, E. S., red. 1960: /pawwamuxra pycckozo azvika 2. Cunmaxcuc, 1-2, Mocksa: H3narenberBo Akanemun Hayk CCCP. Žurys, V. 1969: Vadinamųjų nekaitomųjų įvardžių vieta lietuvių kalbos gramatinėje sistemoje. Baltis- tica 5(2), 167-177. Artūras Judžentis