Albertas Rosinas. „Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra“

202 | RECENZIJOS ALBERTAS ROSINAS, MIKALOJAUS DAUKŠOS TEKSTŲ ĮVARDŽIŲ SEMANTINĖ IR MORFOLOGINĖ STRUKTŪRA. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001, 163 p. Sukūręs savitą įvardžių klasifikavimo sistemą, aprašęs ne tik lietuvių bendrinės kalbos (Rosinas 1984; 1996), bet ir baltų kalbų įvardžių semantinę struktūrą (1988a), ištyręs ir apžvelgęs šių kalbų įvardžių kilmę bei raidą (1988a: 157–226; 1995), prof. Albertas Rosinas pelnytai vadinamas žymiausiu baltų kalbų įvardžių tyrėju. 2001 metais pasirodžiusi knyga skirta pirmuosiuose LDK raštuose – Mikalojaus Daukšos Katekizme ir Postilėje – esančių įvardžių semantinės ir morfologinės struktūros analizei. Ši monografija gali būti apibūdinta kaip ankstesnių tyrinėjimų pratęsimas, tikslinimas, sisteminimas ir apibendrinimas ne tik dėl mokslinio tyrimo objektu vėl pasirinktos įvardžio klasės, bet ir dėl Daukšos tekstų: jau anksčiau aprašyta kai kurių įvardžių vartosena Daukšos Postilėje (Rosinas 1988b: 186; 1991: 53–55), iš jos pateikta įvardžių paradigma bei formų (Rosinas 1995: 18; 42–43 t. t.) ir aptarti net kai kurių žodžių grafinio pateikimo ypatumai (plg. Rosinas 1994: 83–84). Naujosios knygos Pratarmėje autorius, aptardamas Daukšos tekstų vertę, apgailestauja, kad šių tekstų duomenys kalbininkų darbuose dažniausiai vis dar naudojami tik „kokiai hipotezei ar kalbos raidos dėsningumui pagrįsti“ (p. 8), nors sisteminis kalbos tyrimas (priešingai nei atomistinis) leidžia „lengviau nustatyti archaizmus ir inovacijas, [...] išryškinti kitimų sąlygas, vidinius motyvus bei kitimų tendencijas“ (p. 8) ir gali leisti pakeisti „kai kurių žodžių gramatinį statusą“ (ten pat). Šioje knygoje, kaip ir autoriaus seniau pateiktuose dabartinės lietuvių kalbos įvardžių sistemos aprašuose (plg. Rosinas 1984: 10–12; 1996: 18–20), ta pati – ne įvardžio, o būdvardžio – statusą išlaiko žodis tūlas („žodis tūlas yra ne įvardis, o būdvardis“ (p. 153)) ir samplaika *kok(i)s tok(i)s („turinti reikšmę „menkas, nežymus“, kaip ir dabartinės kalbos kalbos šioks toks“ (p. 14)), bet žodis savas gramatiškai apibūdinamas kitaip: „Vadinamasis savybinis sangrąžinis „įvardis“ savas, -a yra ne įvardis, o būdvardis, kontrastuojantis būdvardžiui svetimas, -a.“ (p.153) (plg. dar: „nesusiję su asmeniu pasakymai [...] rodo, kad [...] vardininko formos turi ne sangrąžinio savybinio įvardžio reikšmę, o savybinio būdvardžio reikšmę. [...] kalbamuosiuose kontekstuose aptariamojo žodžio formas nekeičia jokio daiktavardžio ar įvardžio, [...] jų reikšmės yra būdvardiškos: „nesvetimas, artimas, pačiam priklausantis“ (p. 32–33)). Iš Daukšos tekstų į įvardžių inventorių patenka visoks, -ia, kuris nebuvo įtrauktas į dabartinės lietuvių kalbos įvardžių sąrašą (plg. Rosinas 1996: 19). Diachroniškai įvertinęs šio žodžio vartoseną Daukšos tekstuose (p. 107–108; 111–112) autorius teigia, kad „žodžio visokias tik vienaskaitos formos turėjo bendrumo įvardžių reikšmę, o daugiskaitos formos – būdvardžio reikšmę „įvairus“ (p. 108). Žodžiai, patekę į įvardžių inventorių, monografijoje aptariami ir kilmės bei darybos požiūriu: „Daukšos tekstų įvardžių inventoriaus pagrindą sudaro įvardžiai, paveldėti iš baltų ir lietuvių prokalbės; tik kai kurie egzistavimo įvardžiai (nékas, nēkuris, nēkurie, nēkokis) yra vertiniai iš lenkų, o bendrumo įvardis *kožnas [...] yra skolinys iš baltarusių ка́женъ, ка́жный“ (p. 153). Autoriaus nuomone, „Reliatyvinis įvardis kaskas (g) yra Daukšos naujadaras, atsiradęs perinterpretuojant samplaikinio bendrumo įvardžio wifsa kas dėmenis sakiniuose su reliatyviniu įvardžiu kas ir prijungiant bendrumo įvardžio antrąjį dėmenį prie reliatyvinio įvardžio“ (p. 154). Pratarmėje autorius nurodo šio darbo tikslus: pirma, „identifikuoti Daukšos tekstų įvardžių inventorių, nustatyti jų funkcijas ir reikšmes bei semantinius diferencinius [...] požymius, skiriančius įvardžius vienas nuo kito ir jungiančius juos į tam tikrus poklasius“ (p. 8), antra, „re- RECENZIJOS 203 miantis Daukšos ([...] ir kitu XVI–XVII a. autorių) tekstų duomenimis paaiškinti [...] adesyvo ir aliatyvo [...] neutralizacijos sąlygas ir vidinius motyvus (p. 8). Šiuo tikslu įgyvendinimas padalija knygą į dvi dalis: pirmąją, sisteminio aprašo reikalavimus išpildančią dalį, kurioje pastebimas autoriaus sukurtos įvardžių klasifikavimo ir semantikos teorijos taikymas aprašant Daukšos tekstų įvardžius, ir antrąją, skirtą aptarti bei pagrįsti kai kurių postpozicinių vietininkų (adesyvo ir aliatyvo) susiformavimo ir supanašėjimo sąlygas bei motyvus. Pačioje monografijos struktūroje išoriškai tai beveik neatsispindi: knygą sudaro Pratarmė, dėstymas – Įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra, Išvados, literatūros, šaltinių, santrumpų nuorodos ir išvados anglų kalba (The semantic and morphological structure of pronouns in Mikalojus Daukša’s texts). Tik Turinyje (p. 5–6) iš pateiktų nuorodų į paragrafus (į skyrių „Įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra (§ 1–45)“ įtraukta dalis „1.10. Postpoziciniai vietininkai: kilmė, funkcijų pakitimų vidiniai motyvai (§ 46–48)“) matomas mėginimas išskirti šią, ne vien tik įvardžių, bet ir kitų vardžodžių postpozicinių vietininkų kilmės ir raidos problemas gvildenančią dėstymo dalį, savo teoriniais apibendrinimais svarbią ne tik senųjų raštų tyrinėjimo ir aprašymo, bet ir istorinės gramatikos požiūriu. Įvertinęs tarp sintaksinių konstrukcijų su prielinksniu prieg ir adesyvo bei aliatyvo pastebėtą tam tikrą koreliaciją (p. 136), skyriuje „Postpoziciniai vietininkai [...]“ autorius aptaria Daukšos tekstuose esančių sakinių su „adesyvine“ konstrukcija (prieg + naudininkas) sandarą (p. 136–137) ir teigia, kad tokios konstrukcijos yra poziciniai morfologinės adesyvo formos variantai. Čia pristatoma ir Daukšos tekstuose dažna konstrukcija prieg + kilmininkas, kurios pirminė reikšmė buvo „aliatyvinė“ (p. 137). Remdamasis Daukšos tekstų medžiaga autorius gali detaliau pagrįsti jau anksčiau keltą prielaidą (plg. Rosinas 1995: 64) dėl vienaskaitos adesyvo kilmės iš naudininko samplaikos su postpozicija *p(r)ei (p. 143–144). Rosino nuomone, kitų simetriškų prielinksnių konstrukcijų analogija rodo, kad „dėmenų suke itimas vietomis nedaro įtakos dėmenų morfologijai – išlieka tas pats prielinksnio (polinksnio) valdomas linksnis ir po prielinksnio ir po polinksnio“ (p. 144). Aptariant nesutampančio su datyvu u kamieno adesyvą, keliama Jono Kazlausko ir Vytauto Mažiulio nuomonę palaikanti prielaida, jog enklitinė postpozicija adesyvo formavimosi laikais „galėjo priaugti prie u kamieno datyvo formos su -u“ (p. 144). Svarstydamas o kamieno vardžodžių adesyvo kilmės problemą, monografijos autorius neabejoja, kad „daiktavardžių vienaskaitos adesyvas susiformavo iš vienaskaitos datyvo ir polinksnio *prei“ (p. 147). Tai, kad senuosiuose raštuose vartojami su datyvo struktūra nesusiję daugiskaitos adesyvai (p. 147), aiškinama neigiant teoriją dėl daugiskaitos adesyvo formų kilmės iš daugiskaitos ines yvo priaugus postpozicijai pi(e) (p. 147–148), nes, autoriaus nuomone, ši teorija nėra pajėgi paaiškinti baltų kalbų ines yvo ir adesyvo posistemiui būdingo asimetriškumo bei poreikio darytis postpozicinį daugiskaitos inesyvą, turint iš indoeuropiečių prokalbės paveldėtą daugiskaitos lokatyvą su -su (p. 147–148). Šioje monografijos dalyje aptariamos ir galimos daugiskaitos adesyvo su -su(m)p susidarymo sąlygos (p. 149–150), ir vidiniai motyvai: tai, kad daugiskaitos adesyvo su -sump pagrindu buvo pasirinktas senasis lokatyvas su -su, lėmė „fonetiškai sutampančių, arba sinkretinių, datyvo ir lokatyvo formų vartojimas vienaskaitos inesyvinėse ir 1 Plg. Pratarmėje: „įvardžiai taip pat yra vardžodžiai, o kartu ir kitų vardžodžių (daiktavardžių, būdvardžių, skaitvardžių) substitutai. Laiko būvyje giminių vyriškosios giminės įvardžiai yra paveikę kitų vardžodžių linksniavimą“ (p. 9). Bet dėl tekste kai kur praleisto skiriamojo įvardžio kilmininko formos gali susidaryti įspūdis, kad įvardis nepriklauso vardžodžių klasei, plg.: „gimininių įvardžių ir vardžodžių [...] vartojamas ir ines yvas“ (p. 141), „su statyviniais veiksmažodžiais [...] tiek gimininių įvardžių, tiek vardžodžių adesyvas [...] yra inesyvo sinonimas“ (p.142). 204 | RECENZIJOS adesyvinėse konstrukcijose“ (p. 151–152). Šis pasirinkimas, Rosino nuomone, gali būti įvardijamas kaip „natūralus linksnių galūnių morfų suvienodinimo procesas“ (p. 152). Pagrindinėje – Daukšos tekstų įvardžių semantikos ir morfologijos aprašui skirtoje (§1–45) – monografijos dalyje skaitytojas ras trumpą įvadėlį Įvardžių santykiai (p. 10) ir Daukšos tekstų inventoriaus sąrašą, lydimą pastabų, kuriose papunkčiui gvildenama žodžio tūlas neįtraukimo į įvardžių inventorių problema. Kituose šios dalies poskyriuose pateikiamas Daukšos tekstų įvardžių aprašymas atskleidžia seniau autoriaus sukurtą įvardžių klasifikavimo sistemą, pagal kurią įvardžiai išskirstomi į šešias klases: asmeniniai (participiniai, neparticipiniai, sangrąžiniai) (§4–10); savybiniai (§11), rodomieji (būdvardiskieji, daiktavardiskieji konkretieji, absoliutiniai bei kokybiniai demonstratyvai, netiesioginio rodymo įvardžiai, rodomųjų įvardžių dviskaita) (§12–22), skiriamieji (§23–24), emfatiniai (§26–27) ir kogniciniai įvardžiai (klausiameji, egzistavimo, nežymimieji, žymimieji, bendrumo, reciprok­iniai, neigiamieji ir reliatyviniai) (§28–44). Tyrimo apibendrinimai pateikiami dalyje Daukšos tekstų įvardžių diferencialiniai požymiai ir semantinė struktūra (§45). Pagal galimybes užimti vietą daiktavardžio frazėje autorius Daukšos tekstų įvardžius (kaip ir dabartinės lietuvių kalbos įvardžius, plg. Rosinas 1996: 144) skirsto į dvi klases: „daiktavardiškuosius, vartojamus tik daiktavardžio pozicijoje, ir būdvardiškuosius, vartojamus ir daiktavardžio, ir būdvardžio pozicijoje“ (p. 132). Ištirtą Daukšos tekstų įvardžių struktūrą aprašo diferencialinių požymių poromis, kurios išryškėjo tiriant sintagminius ir paradigminius Daukšos tekstų įvardžių santykius. Tokių porų Daukšos tekstų įvardžiams aprašyti skiriama septyniolika² (p. 132–134). Pagal šių požymių kompleksą įvardžiai pateikiami matricoje (p. 133), o semantinė klasifikacija ir sisteminių santykių hierarchija pagal išskirtus 17 diferencialinių požymių atsispindi Įvardžių identifikacijos dendrogramoje (p. 134–135). Rosino sukurta įvardžių klasifikacija jau tvirtai įsigalėjusi lietuvių kalbotyroje ir sunku būtų ją apeiti ar nutylėti bet kuriam svarstančiam įvardžių klasifikacijos ar aprašo problemas. Šią monografiją paties autoriaus darbų kontekste galima būtų įvertinti kaip anksčiau autoriaus sukurtos sistemos panaudojimą aprašant senųjų raštų įvardžius. Dėl to ir šioje recenzijoje į monografiją žiūrima kaip į senųjų raštų tyrimą. Aprašydamas Daukšos tekstų įvardžių semantiką (žr. turinį §1–45) autorius naudojasi metodika, kuria įvardžių struktūros ir jų paradigmų analizei taikė jau pirmojoje monografijoje Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra (1984) ir tobulino paskesnėse – Baltų kalbų įvardžiai (1988a: §12–79) bei Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai (1996: §12–71), ir knygos Pratarmėje autorius primena, kad vengiant pasikartojimo sudėtingesni teoriniai klausimai monografijoje neaptarinėjami bei pataria naudotis 1996 m. monografija, kurioje teoriniai dalykai paaiškinti plačiau (p. 8). Bet kartais į knygą perkeliami seniai įrodyti dalykai. Pavyzdžiui, į 9 eilutes sutilpusi Daukšos tekstų įvardžių inventorių (p. 10–11) lydi per tris puslapius (p. 11–14) nusidriekusios Pastabos, kuriose ištisai perrašomas straipsnelis „Dėl tūlas, –à statuso ir kilmės“ (Rosinas 1986: 30–33), pateikiant į jį net 4 nuorodas, nors tik dvi paskutinės turi šiek tiek papildo 2 Aprašant dabartinės lietuvių kalbos įvardžių sistemą, autoriaus iš pradžių buvo skiriama 20 diferencialinių požymių porų (Rosinas 1984: 115; 1988a: 146–148), vėliau palikta 19 porų (plg. Rosinas 1996: 145–147): tokios įvardžių samplaikos kaip vienas antro šioje monografijoje aprašomos tik požymių pora reciprokinių/nereciprokinių, atsisakant apibūdinimo požymiais nediferenciacinis/diferenciacinis. Taip pat atsisakyta tokių diferenci­ninių požymių, kaip gausos/negausos ir pasirenkamasis/nepasirenkamasis, kurie buvo reikalingi aprašant dabartinės lietuvių kalbos įvardžius kaip kas ir daug kas; keletas ir visi, visa, abu; kiekvienas ir bet kuris (Rosinas 1996: 146–147). RECENZIJOS 205 mos, bet tikrai nebūtinos šiai knygai informacijos. Taip tartum iš naujo įrodinėjama, kad žodis tūlas „niekada nebuvo įvardis“ (p. 14). Monografijos kontekste nerimta atrodo mėginimas vėl argumentuoti psicholingvistiniu eksperimentu, atliktu 1987 m. keliose mokinių ir studentų grupėse (žr. p. 11–12). Primena, kad Jaunius ir Skardžius žodį tūlas laikė būdvardžiu (p. 12), bet lieka nepaminėta, kad ir Palionis DK Žodžių formų rodyklėje žodį tūlas pateikia su prierašu adj. (t. y. adjectivum, būdvardis) (Palionis 1995: 737). Ištisinis straipsnelio perrašas atrodo lyg autoriaus bandymas kiekybiškai atsverti savo abejones dėl ginamo teiginio, kurios iškilo nagrinėjant Daukšos tekstų tūlas raiškos ypatumus, pvz.: „tam tikruose kontekstuose tūlas gali įgyti reikšmę „ne vienas“ arba „keli“ ir suartėti su santykinį gausumą perteikiančiais egzistavimo įvardžiais [...]“; „Vargu ar dėl šių dviejų susiaurinta reikšme pavartotų tūlas atvejų3 šį žodį reikėtų skirti įvardžiams. To daryti neleistų net ir vieną kartą koreliuojantis tūlas su kuris įvardiniame sakinyje [...] DP 574.“ (p. 13). Darbas, reikalavęs didžiulės apimties medžiagos atrankos ir apžvelgimo, Pratarmėje kukliai apibūdinamas kaip „bandymas užpildyti Daukšos tekstų kalbos sisteminio aprašo spragą“ (p. 8), pažymint, kad „iki šiol neturime (išskyrus Prano Skardžiaus „Daukšos akcentologiją“) Daukšos tekstų kalbos sinchroninių aprašų, kurie leistų susidaryti jo kalbos sisteminį vaizdą“ (p. 8). Nors autorius ir nedetalizuoja, kas privalu sisteminiam tyrimui, skaitant monografiją akivaizdu, kad pritariama minėtame Skardžiaus veikale išdėstytiems ir taikomiess sisteminio aprašo principams4, nes sugretinti Daukšos ir Ledesmos katekizmų atitikmenys monografijoje pateikiami tik keletą kartų (p. 65; 66; 105; 115; 140; ..?), o gretinimai su Wujeko Postilės teksto atkarpomis išvis nepateikiami. Lenkiški atitikmenys sustiprintų išvadų, kuriose kalbama apie originalo įtakos buvimą ar nebuvimą aptariamos konstrukcijoms, teiginius, pvz., aptariant adesyvo ir aliatyvo funkcijų pakitimus teigiama, kad „kalbamieji pakitimai atsirado ne dėl svetimų įtakų [...]“ (p. 139), bet pasiremiant sugretintais pavyzdžiais iš Daukšos ir Ledesmos katekizmų tam ir paprieštaraujama, plg.: „Kalbant apie aliatyvo vartojimą Daukšos tekstuose taip pat atsargiai būtų galima teigti, kad jį inspiravo lenkiško originalo prielinksniinės konstrukcijos [...] (p. 140)“. Pateikdamas išvadą apie savybinių įvardžių vartoseną Daukšos tekstuose autorius teigia, kad „kaip rodo prie manas ir tavas paradigmų pateikti pavyzdžiai, savybiniai įvardžiai manas, tavas dažnai vartojami refleksyviškai pagal lenkiško originalo modelį (žr. Rosinas, 1988, 176–179)“ (p. 37). Nors išvada abejoti nėra pagrindo, vis tik būtų patogu rasti bent keletą pateiktų lenkiškųjų atitikmenų, nes nurodytoje 1988 m. monografijoje irgi pateikiama tik išvada apie lenkiškų originalų įtaką (žr. Rosinas 1988a: 179), nukreipianti į straipsnį „Viena asmeninių I ir II asmens įvardžių vartosenos ypatybė lietuvių senųjų raštų kalboje“, kuriame pateikiamas vienas pavyzdys iš Merkelio Petkevičiaus katekizmo, sugretintas su originalu (žr. Rosinas 1973: 168). Originalo atitikmenų stinga ir prie Daukšai pateiktų kaltinimų dėl netinkamai parinktos formos, pvz., p. 122 teigiama, kad „Daukšos tekstuose pasitaikantis įvardžio tas ar bis formų keitimas reliatyvinio įvardžio kuris formomis neatodo korektiškas“ ir kad „Tokių nekorektiškos kuris formų vartosenos atvejų Daukšos tekstuose yra ir daugiau“, bet lieka nepaminėta, kad nurodytuose sakiniuose Kureis žôdžeis (DP 10) versta iš Ktoremi słowy, o kuriųsia daiktųsia (DP 58216) iš w 3 Kalbama ne apie du pavyzdžius – pats autorius jų nurodo daugiau nei 3: „[...] DP 26534; [...] DP 25734–35; [...] DP 25726 ir kt.“ (p. 13), bet apie dvi reikšmes, kuriomis vartojamas tūlas: 1) „ne vienas“; 2) „keli“. 4 Skardžiaus nuomone, „visýbei tirti [...] turi būti vartojama visa tiriamoji medžiaga [...]“ (cituojama iš Skardžius 1999: 49), svarbu atsižvelgti į autentišką, bet nagrinėjamą Daukšos kalbos pavyzdžiai neprivalo būti statistiškai suregistruojami (Skardžius 1999: 49–50); dėl aiškumo ir lengvesnės orientacijos dera pateikti kai kurių žodžių lenkiškas reikšmes (Skardžius 1999: 42). 206 | RECENZIJOS ktorych rzeszach. Ignoruojant lenkiškus atitikmenis ir tekstų specifiką (p. 102) pateikiamos išvados apie vertimą: „Įvardžio abų formos Daukšos kartais ne visai vykusiai keičiamos rodomųjų įvardžių tú du formomis, nors to nereikalauja teksto logika, plg.: Tárė iam Jefus. Milėfsi Wieppati Diewą táwa išg wifsós Birdies tawós / ir išg wifsós dúbios tawós / ir išg wifso húmo tawo / ir išg wifsų flitų tawí. Tataig yra didžeufes ir pirmiaufias prifjakimas. O antras patogus yra tam. Milėfsi ártimą táwą kaip fawę páti. Túfe dwieiuſę⁷ (=abieiùse) prifjakimúfe vſſwiro wifsas žókonas ir Pránabái.5“ (p. 102). Palyginus su Wujeko tekstu („Ná tych dwu⁸ przykazániach záwiſnat wſzytek zakon“) matyti, kad Daukša laikėsi originalo ir gali būti, kad tai daryti jam buvo privalu ir dėl teologinių priežasčių, nes rodomojo įvardžio forma suderinta su skaitvardžiu yra lyg adresas, nurodantis, kuris iš Dievo prisakymų aptariamas ar apibendrinamas, plg.: O kurį yrą bítie/ kurie bilo idant’ Wieppatis Chriſtus lieptų nepatogus dáiktus? Nejſąg iei anie ž́mones ſenamé žókone turėdami teip ſjukus/ ir bgkáičių prifjakimu ir ceremonijų nūg Diewo/ ir ne turėdami tos pábaltos/ kure mes nu turim žókone nauiaimeimė/ galėto vienók’ ippildit’ wiffus anus prifjakimus. O kaipóg mes krikbčionis pildit’ ju ne turime/ kurie tiektaí wieną prifjakimą turime / tatai yra/ Milek’.“ DP 46334,39; Kamėg vyžrakinás / tóji dėkintis prifjakimu? Diewaté prifjakimu ape meilę / tai eft túje: milek Wießpaty Diewą qnt’ wiffo / o ártimq kaip páty fawę/ drin’ Wießpaties Diewo. Trumpai ſakanti/ wiffas žókonas Diewo vyžrakinás ſaldžeufemę prifjakimę meites DK 885–16 Dėl teksto gretinimo su originalu nebuvimo kartais paviršutiniškai nustatoma nagrinėjamos konstrukcijos reikšmė. Pvz., absoliutinio demonstratyvo vartosenos su prieg aprašyme teigiama, kad: „Reikšmė „be to“ Daukšos tekstuose vartojama [...] samplaika prieg tam“ (p. 137), nors nėra lengva patikėti, kad nurodytame DP 7340 pavyzdyje predikatas išreikštas būsenos veiksmažodžiu budamas + prieg tam gali būti vartojamas ne erdvės santykių raiškai, o autoriaus priskirta „be to“ reikšme (kuri paprastai atsiranda tik samplaiką prieg tam verčiant iš przy tym, pvz., prieg tam DP 29922, ar iš owβem, pvz., prieg tam DP 226). Plg. nurodyto sakinio Nes išdas intikeio iog Wießpatis budamas prieg tam galėjo ij pašweikint (DP 7340) originalą (Bo Jud uwierzył że Pan bedoc obecnym/ mogł go uzdrowić) bei gretimą kontekstą (Žydą palietium/ o pahoni žodžiu paſweikino DP 747). Gali būti, kad autorius, žinodamas apie prof. Jono Palionio baigiama ruošti Daukšos ir Wujeko postilių gretiminį leidimą⁹, laikėsi nuostatos, jog skaitytojas pats be didelio vargo galės sugre- 5Aptariamu atveju Túfe dwieiuſę ne vienazodė (apie vienazodes dviskaitos formas p. 103) rodomojo įvardžio tú du lokatyvo forma ir ne rodomųjų įvardžių dviskaitos atvejis (plg. 57–60), o du atskiri žodžiai, iš kurių tik pirmasis yra rodomasis įvardis, plg. Daukšos tekstu rodomųjų įvardžių nės­vyjų vartoseną su skaitvardžiais, nurodančiais konkretų skaičių maldų: M. O kitų dáiktų privałotum kur meldziame? Mo. Toſę pėkio metaldó ſę/ kurios pójkau tie dwi eit DK 53 (M. A drugich rzeczy potrzebnych kiedy prosimy? V. W drugich pięciu prośbach. LK 339–11); „Kog Diewiep prąbom toſſę ſepinioję maldoſę? DK 518–9 (Czegoj prosziemy w tych siedmi prośbach / które já tym idą? LK 327–8). Beje, ir pats autorius, monografijos p. 59–60 aptardamas rodomųjų įvardžių dviskaitos paradigmas, nepateikia rodomojo dviskaitos įvardžio tuodu įnesyvo. Dar apie įvardžių dviskaitą Rosinas (1995: 51–53) ir plg. „Dvyskaitos genityvo ir lokatyvo specialių formų lietuvių kalboje nėra“ (Zinkevičius 1980: 182); dabartinės kalbos dviskaitos lokatyvo formos: tuódviese, tiédviese (Andronov 1999: 155). Jokių įvardžių dviskaitos tuodu, tiedvi lokatyvo formų nepateikia Ambrazas, red. (1994: 280). 6DP 34212, parašyta: sihų – J. P. 7DP 34214, parašyta: dwieiuſę – J. P. 8Vartojama senesnė (nei nuo 16 a. pradėjęs įsigalėti naujadaras dwuch, dwoch, dwóch) bendra kilmininko ir vietininko forma dwu < *dvojų (Klemensiewicz et al. 1955: 339). 9Apie knygą Mikalojaus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai, žr. Karaciejus (2001: 187–201), Judžentis (2001: 213–214). RECENZIJOS 207 tinti pateiktus Daukšos Postilės teksto gabaliukus su lenkiškais atitikmenimis. Monografijoje neminimas10 ir Czesławo Kudzinowskio „Indeks – Słownik do „Daukšos Postilė“, suteikiantis galimybę greitai pamatyti ne tik rūpimo žodžio įmanomus lenkiškus atitikmenis11, bet ir paties žodžio vartojamas formas bei buvimo koordinates12, o pagal jas nustatyti ir vartojimo dažnumą. Recenzuojamoje monografijoje įvardžių vartosenos Daukšos tekstuose kiekybinė situacija nekonkretizuojama ir apibūdinama tik apibendrinančiais pasakymais, pvz., „ir kt.“ (p. 107; 137; 138); „kartais“ (p. 102); „retkarčiais vartojamos“ (p. 99); „visiškai nevartojamos“ (p. 14); „dažniausiai vartojama“ (p. 117). Todėl keistai atrodo pastaba, detalizuojanti formų vartoseną ne Daukšos tekstuose: „Pavyzdžiui, Vilento „Enchiridione“ iš 23 daugiskaitos inesyvų 17 yra su -su ir tik 6 su -sa“ (p. 148). Nors Daukšos tekstų įvardžių inventoriaus identifikavimas yra vienas monografijos tikslų (žr. p. 8), pagrindinis įvardžių sąrašas (p. 10–11) monografijoje pateikiamas be paaiškinimų ir skaitytojui tenka koreguoti pirmą įspūdį, kad jame atsižvelgiant į grafinį užrašymą Daukšos tekstų įvardžiai pateikiami abėcėlės tvarka rikiuojant pagrindines formas, kabliataškiais atskiriant įvardžius iš skirtingų reikšminių grupių, o kableliais – gretimines formas arba tam tikrus paradigmos narius (pvz., savybinius kilmininkus). Nė vienos iš šių nuostatų nuosekliai nesilaikoma, o kadangi nėra rodyklės, tai siekiant įsitikinti, ar teisingai užrašyta forma, gali tekti pavartyti knygą atidžiau, nes: – kartais neaiškūs grafinio užrašymo pasirinkimo motyvai, pvz., inventoriuje pateikiama „ābeia, abeias; ābeietas“ (p. 10), o 106 p. pristatomas daiktavardiškas abeia, pateikiami pavyzdžiai, aptariami grafiniai variantai, tarp kurių net nėra identiško inventoriuje pateiktam ābeia. Sinoptinėje lentelėje (p. 132) bei matricoje (p. 133) irgi pateikiama abeia; – nenuosekliai laikomasi abėcėlinio principo: inventoriuje pateikiami kabliataškiais atskirti „fawo; fawęs“, nors turėtų būti atvirkščiai: „fawęs; fawo“, plg. skyriuje „Sangrąžiniai įvardžiai“ kilmininko variantus: pirma „Jawė, Jawę, Jawęs, Jawes, Jawis“ (p. 24), o paskui „fawo, sáwo, Jawô“ (p. 25); – nenuosekliai žymimas rekonstrukcijos ženklas prieš įvardžius, kurių vardininko forma Daukšos tekstuose neužfiksuota, pvz., įvardis nēkas be žvaigždutės pateikiamas sąraše (p. 10), sinoptinėje lentelėje (p. 132) bei teksto 96 puslapyje, nors 97 puslapyje rašoma: „Kartais vietoj kas Daukša Postilėje vartoja verstinį *nēkas, turintį tą pačią reikšmę „kas nors“. Ir atvirkščiai, sąraše žymima „*keletas; *keli“ (p. 10), o 98 p. aptariami nesamplainiai žymimieji „keli, keletas“. Be rekonstrukcijos ženklo šie įvardžiai pateikiami sinoptinėje įvardžių lentelėje (p. 132) bei matricoje (p. 133); – sąraše pateikiamos tik vyriškosios giminės giminių įvardžių formos, pvz., „iis, ijffai“ (p. 10), bet sinoptinėje lentelėje (p. 132) ir matricoje (p. 133) skiriama iis; iii. Tekste taip pat nesuvienodintas vyriškosios ir moteriškosios giminės įvardžių (tokių kaip patis, -i; bitas, -a; kokis, -i/-ia; tokis, -i/-ia; tas, -a) pristatymas – ar tai vienas, ar du atskiri įvardžiai, plg.: „Toks 10 Ši DP kalbos tyrinėtojų parankinė knyga neįtraukta ir į literatūros ar šaltinių sąrašą, nors Palionio sudarytos DK žodžių formų rodyklės (Palionis 1995: 627–748) autorius neignoravo ir pateikė komentarų (pvz., p. 140). Papildymų ar komentarų galėjo būti pateikta ir Kudzinowskio darbui. 11 Kudzinowski juos pateikė iš 1596 m. Wujeko mažosios postilės leidimo. Kitos nuomonės apie Daukšos Postilės originalą Urbutis (1978: 84) ir Palionis (2000: 17–21). 12 Pvz., monografijos 79 puslapyje aptariant samplaiką kito mėto cituojamas DP sakinys pateiktas be koordinacijų, bet jas skaitytojas nesunkiai gali nustatyti pasinaudodamas Kudzinowskio indeksu: DP 318₄₅–₄₆. 208 | RECENZIJOS įvardis yra patis, pati. Jis įeina į įvairius junginius su vardažodžiais [...]“ (p. 86), „Įvardis patis, -i sudaro junginius [...]“ (p. 87), „Įvardžiai patis, -i tose samplaikose pabrėžia [...]“ (p. 86), „Įvardžių patis, -i paradigmas [...]“ (p. 87); – inventoriuje surašyti ne visi įvardžiai (ne visų jų pagrindinės formos) pvz., iš žymimųjų egzistavimo įvardžių nepristatytas *tiekas, plg. tekste: „Neapibrėžtą elementų kiekį perteikia ir įvardis *tiekas, kurio formos retkarčiais vartojamos Daukšos tekstuose ir kuris priskirtinas prie žymimųjų egzistavimo įvardžių [...]“ (p. 99). Iš tekste išvardytų būdvardžiškųjų nežymimųjų įvardžių („vienas, kuris, kokis, kokai, nekūris, nėkokis, kažkokis, kuris nor(int), koksai nor(int)“ (p. 97) nepateko samplaikinis koksai nor(int)¹³. Tokius praleidimus ignoruoti leistų rodyklė. Jos reikalingumas akivaizdus ir dėl to, kad lentelėse ir dendogramoje „dėl vietos stokos“ (p. 135) pateikiama tik po vieną poklasio atstovą, o poklasių aprašuose tas pats įvardis gali būti aptarinėjamas keliose vietose, nes to reikalauja semantinis skirstymas, pvz., tapačios grafinės raiškos asmeninių sangražinių fawo (p. 25) ir savybinių įvardžių fawo (tik 33 p. pateikta su nuoroda „žr. sangražinių įvardžių paradigmą“); įvardžių dviskaitos aprašas išskaidytas į dvi dalis: rodomųjų įvardžių dviskaita aptariama skyriuje „Įvardžių dviskaitos vartosena“ (p. 57–60), o „iš baltų prokalbės paveldėtos vienažodės dviskaitos formos“ (p. 103) aptariamos skyriuje „Bendrumo įvardžiai“; panašiai aptariamas įvardis niekas: skyriuje Neigiamieji įvardžiai (p. 113–114) ir kaip samplaikos niekas kitas narys skyriuje Skiriamieji įvardžiai (p. 80–81)); – inventoriniame sąraše likę korektūros klaidų, pvz., mislingas įvardis ne kioks (p. 10), kurio tekste neaptaria ir pats autorius. Korektūros klaida galima laikyti ir asmeninių vienaskaitinių participinių įvardžių atoninių formos mi, ti skirtingą pateikimą: mi pateikiama daugiskaitinio participinio įvardžio mes reikšminiame lauke, nes atskirta kableliu: „mes, mūjū, mi“ (p. 10), o atoninė forma ti pateikiama kaip visai savarankiškas įvardis, atskirtas kabliataškiais: „tawas; ti; tokis, toks, tokfai; tu, tawęs, tawo“ (p. 11). Monografijos tekste šios formos aprašytos vienaskaitinių asmeninių participinių įvardžių skyriuje: „Be aptartųjų aš ir tu netiesioginių linksnių ortotoninių formų, pasitaiko ir atoninių formų [...]. Daukšos Postilėje [...] atoninės formos taip pat užima antrą poziciją po įvardžio, veiksmažodžio, priesėlio ir turi naudininko ir galininko reikšmę“ (p. 16). Čia nepamašvitu ir gretinimas su originalo atitikmenimis, nes Daukšos Postilėje esančių atoninių asmeninių įvardžių formų reta (jų nurodyta 14 Kudzinskio indekse) pasirenkimą galėjo lemti tam tikrų lenkiškų veiksmažodžių¹⁴ deriniai su enklitiniais datyvais¹⁵ mi, ci < ti arba sutrumpintais jų variantais, plg.: Atfakijūt (Odpowiemi) 478₈; likjūt arba rodiūt (radzeć) 514₁₁; parōdiūt (Pokažeć) 200₂₁; patirōdiū (okažeć) 250₂₉; rōdiūt (radzeć) 165₂₈; teikūt (radzeć) 248₅₁; teikūt (radzeć) 170₃₃; Tepataiminĭ (Niechći okaże [...] oblicże) 258₂₂; kuriūmi dawėi (ktroreś mi dał) 154₁₀; Pamirōdik (Vkaż mi) 84₂₃; Parōdikim (Vkaż mi) 64₃₄; pritajkim’ (dopuść mi) 512₈; Temi tāmpti (Niech mi Jle) 602₂₂. Ir dar dėl pateikimo būdo: nors atoninės formos yra konstrukcijos dalis ir vartojamos tik enklitinėje pozicijoje, užrašymas inventoriuje to neperteikia (kaip tai iš dalies parodyta Išvados, plg.: „Greta ortotoninių [...] Daukša kartais vartoja ir atonines formas mi, ti (-m, -t) [...]“ (p. 155)). Tekste cituojant Daukšą nekreipiama dėmesio ir į tai, ¹³ Užrašytas fs derinys nėra būdingas Daukšos tekstams (įprastas yra ſs variantas). ¹⁴ Daukšai iškilusius sunkumus ieškant reikiamo radzeć atitikmens rodo greta pateikiami sinonimai: likjūt arba rodiūt DP 514₁₁. ¹⁵ Plg.: „enklitinių įvardžių mi, ti formos taip pat atliepia kitų kalbų įvardžių datyvus (plg. s. sl. mi, ti [...])“ (Ambrazas 1979: 119). RECENZIJOS 209 kad sutrumpėjusios atoninės formos Postilėje dažniausiai (išskyrus teikiūt DP 248₅₁, DP 64₃₄) žymimos dar ir specialiais ženklais (t’ arba t; m’), pvz., „Atsakifjū́t [...] DP 478₈“ (p. 17) (DP užrašyta: Atfakifjūt). Neaišku, pagal ką į inventorių parinktas vienas ar kitas įvardžio užrašymo variantas ir kokiu tikslumu monografijoje siekiama perteikti Daukšos tekstų pavyzdžius, nors kartais autorius aptaria kai kurias Daukšos tekstų rašybos ypatybes ir grafinį pateikimą (pvz., „užrašymas wirefnė16 skaitytinas kaip wirefnem. Tai viena iš abreviatūros priemonių [...]“ (p. 79); 18 p. pateikti svarstymai apie užrašymus męs, ius... ir ar jie žymi pamatinius modelius). Dalis Daukšos tekstų citatų perteikimo dėsningumų monografijoje nesunkiai numanomi, pvz., ignoruojami ne tik minėti t’; t; m’, bet ir kiti specialūs rašmenys, pvz.: ṗ; ġ; ṙ (pvz., p. 13: wienįtefp (vietoj wienįtefp) DP 276₅₄; p. 137: prieg tam’ (turėtų būti prieg tam’) DP 73₄₀; p. 92 DP 9₆: Kuriū (Kuriū)) ir t. t. Dažnokai praleidžiamos, pridedamos ar pakeičiamos raidės, pvz.: p. 41: kanceliarioi, plg.: kancelliaroi DP 10₂₆; p. 16–17: „Įdant išpilditus žodžei kuriūs bitolo / iog kuriūmi dawei ne pražudžieu ne wieno iż jų DP 154₁₀–₁₁“ (plg.: Įdant išpilditus žodžei kuriūs bitolo / iog kuriūmi dawei ne pražudžieu ne wieno iż’ jų); p. 122: o per wārį ir getężi gatibe įbmānos / kuriūja daiktūfja vżgul’ wijśā garbę pasaulo DP 582₁₄–₁₇ (plg.: o per wārį ir getężi gatibe įbmānos / kuriūfja daiktūfja vżgul’ wijśā garbė pasaulo); p. 97: Būwog wel iūje kàżkokis kitas apreißkimas ijemus vżgulis (plg. DP 250₁: Būwog wel iūse kàżkokis kitas apreißkimas ijemus vżgulis). Kartais klaidingai perrašomas visas žodis ir net pats įvardis, pvz.: „Kaip abe leksinis variantas Daukšos tekstuose vartojamas įvardis abeias [...]: Ant galo abeias pafikłonioiimas ir DangibKas ir śmónibKas / draugią yra fude-ty DP 536₄₂“ (p. 102) Plg., DP parašyta: Ant galo abeies pafikłonioiimas ir DiéwibKas ir śmónibKas / draugią yra fudečių; p. 13: per akis sau būtų fugrįžę wienįtefp, plg.: per akis iaubutu fugrįžę wienįtefp DP 276₅₄; DP 1926 m. leidime tikrai sunkiai įskaitomas mot. g. vns. inesyvas abieioiė DP 141₅₁ autoriaus iššifruojamas kaip abieieė (p. 103), plg. Kudzिनowski (1977₁: 1) nurodytą abieioiė. Pasitaiko, kad įrašomas nesamas žodis (pvz., p. 102: Ko padarit ir negal ieig ābeietas nebūs wienos ir tiejos wieros. Nes téwas tęss ant Jawos wieros / O motina wel ant Jawos; DP parašyta: Ko padarit negal ieig ābeietas nebūs wienos ir tiejos wieros. Nęś téwas tęss ant Jawos wieros / O motina wel ant Jawos DP 70₃₉–₄₀) arba praleidžiamas esamas (pvz., p. 97: pradėio nauius mókłus nè kokfai Thamoßius Muncérus DP 204₂₆, plg. DP parašyta: pradėio nauius mókłus sęt nė kokfui Thamoßius Muncérus). Nevieniškai pateikiami Daukšos tekstų perdirbiniai: vienur su žvaigždute, pvz., p. 117: „sintaksiškai netaisyklingas būtų sakinys *ne wieną preizūfį fūmėrties ne randū iamė“, kitur tik rodykle, pramaišiui tai senoviniais, tai dabartiniais rašmenimis, pvz., Daukšos tekstams būdingais rašmenimis pateiktas perdirbinys, kartojantis ankstesnio sakinio dalį ir rodantis galimą kas virsmą teigiamu bendrumo įvardžiu: „Kas cżė nęregi / kaip ełt tikri żodżai Wießpaties DP 22₃₁–₃₂ → Wijfi cżė regi“ (p. 93), atrodo lyg būtų iš tiesų paimtas iš Daukšos Postilės. Pristatydamas įvardžius inventoriuje, lentelėse ir tekste autorius vengė dabartinei kalbai būdingo užrašymo. Bet kartais įvertinamas Daukšos tekstų įvardžių vartosenos taisyklingumas pagal dabartinės kalbos kodifikacijos standartus. Kaip vertinys pristatoma kai kurių inesy vų vartot- 16 Čia vėl kartojama straipsnyje „Nepastebėta M. Daukšos rašybos ypatybė“ (Rosinas 1994: 83–84) padaryta klaida: „Iki šiol, rodos, nepastebėta, kad tokia abreviatūra būtų buvusi vartojama latvių ir lietuvių senuosiuose raštuose. [...] Brūkšneliu nosinės raidės abreviatūra kartais reiškiama ir M. Daukšos postilės tekste“ (ten pat, p. 83). Bet nurodyti DP rašmenys Kudzिनowskio indekse pateikiami su cirkumflekso (ū, ī) ženklu (plg. Kudzिनowski 1977 II: 30: pakłidelūp 436₂₇; p. 240 giwętūbime 568₃₃). Dar plg. Rosinas (1995: 28). 210 | RECENZIJOS sena, pvz.: apie inesyvą tamę sakoma, kad „Kalbamojo inesyvo vartojimas absoliutinio demonstratyvo reikšme yra ne kas kita kaip lenkų kalbos atitinkamos konstrukcijos tiesioginis vertinys [...]“ (p. 65). Taip pat vertinamas abstrakčiųjų daiktavardžių inesyvas, plg.: „Vieta (ar vietos) apeliuojama nurodyti inesyvu kameg ar aliatyvu kanag; atsakymai paprastai teikiami lietuvių kalbai būdingais konkrečiaisiais vietos reikšmės daiktavardžiais [...] Tačiau Daukšos tekstuose es­ti atvejų, kai inesyvu kameg apeliuojama nurodyti vieta (ar vietos) lietuvių kalbai nebūdingais abstrakčiaisiais daiktavardžiais [...]“ (p. 92). Kaip paraidinį vertinį iš lenkų kalbos Rosinas pristato ir bendrumo įvardžio inesyvą wiffame, jį palydėdamas pastaba, kad „Absoliutinio bendrumo įvardžio inesyvas, kuriuo nurodoma vietų aibė, yra svetimas lietuvių kalbai“ (p. 105) ir kad „Visų kitų linksnių formos yra taisyklingos ir tebevartojamos dabartinėje kalboje“ (p. 105). Kalbėdamas apie neigiamuosius įvardžius autorius pabrėžia, jog jie yra išlaikę senovinių ypatybių (p. 113) ir kad „Archajiška vartosena iš visų Daukšos tekstų neigiamųjų įvardžių išsiskiria niekas“ (p. 113), bet nepamini neigiamojo įvardžio niekas nebūdingos dabartinei lietuvių kalbai inesyvo vartosenos (tiesa, monografijoje Daukšos tekstų įvardžio niekas paradigma nepateikiama), kurią ankstesniuose savo darbuose yra ne kartą pabrėžęs: „Kontekstai rodo, kad niekas neturi vietininko linksnio“ (Rosinas 1984: 107); „Iš kontekstų matyti, kad ir latvių nekas, ir lietuvių niekas neturi vietininko linksnio“ (Rosinas 1988a: 136); „Iš kontekstų matyti, kad niekas neturi vietininko linksnio“ (Rosinas 1996: 136). Nors Daukšos Katekizme įvardžio niekas inesyvo nėra, bet Postilėje neigiamojo įvardžio niekas inesyvas, ver­stas iš Wujeko Postilėje esančio ni w czym17, pavartotas keturis kartus (žr. Kudzinowski 1977: 505): Bet nú/ ióg Dwasia S. ne eft’ niekam’mažęfne/, išada ig iiėmus ant jawos wietos atsiūlyt’ DP 216, (ni w czym mnieby); Weluokai niekame ne prijtok DP 109 (Cžártowi ni w czym nie przyzwaytay); krikfbtimas Jōno butų niekāme /kirus nūg Chrīftaus DP 23 (ni w czym rožny); mus ifmōke/ ióg ne vienu dāiktu greičęus węlino ne pergalesfime/ kaip’ kad’ io niekāme ne pākufime DP 109 (ni w czym nie vfłuchamy). Knygoje yra likę ir redagavimo klaidų, pvz.: „Inesyvo pozicijoje vartojamas inesyvas tamę vietoj instrumenta­lio ar kitų linksnių“ (p. 65), „o kamieno lokatyvo lokatyvas su *-ei“ (p. 146), „veiksmažodis tarti, byloti, kalbėti vartojamas su naudininku ir aliatyvu“ (p. 23), „Formos Jāwi DK 210₁₆ priskyrimas inesyvui yra nekorektiškas¹⁹ (žr. DK 720); čia jis atlieka datyvo funkcijas“ (p. 140). 11 p. esanti išnaša: „Minėtuose žodynuose tūlas įvardžiu nelaikomas – prie jo nėra pažymos įv.“ turėtų lydėti dviprasmiškai suformuluotą sakinį „Daiktavardžio ir būdvardžio pozicijoje vartojamas žodis tūlas, -a, turintis reikšmes „dažnas, nevienas, daug kas“ (žr. DLKŽ, 1972, 867), „dažnas, nevienas“ (DLKŽ, 1993, 861), tradiciškai laikomas įvardžiu“. Nesuvienodinta to paties vardo rašyba: „išlikę tėra tik du neabejotini jo leidiniai – Jokūbo Ledesmos Katekizmo ir Jakubo Wujeko Postilės vertimas“ (p. 7) (plg. originalų rašybą: Przez D. Jákúbá Le-dezmá ir Przez D. JÁKVBÁ WVYKA) ir kt. Apie ni w czym žr. Klemensiewicz et al. (1955: 320, 321). Šią formą nurodo ir Skardžius (1999: 227). Nurodytą formą Jāwi sunku įvertinti kaip datyvą, net aiškinant jos atsiradimą originalo įtaka, plg.: Jog pigėus numirt turimė/ nėkaip įy pažęift: ir turimė fu didė fargibė / faugot wiffūs priffākimus io / bragindami iūs Jāwididžeus ant wiffū dāiktū kurie yra qnt’ to Paffāulo. (Abowiem rūcėy vmrzeć mamy niżli go obrazić: y mamy też pilnie zachować wßytko przykazánie iego / ważąc go / żeby więcey/ niżli ktoreg zecj ná świećie. LK 43₁₇). Net dabartinės lietuvių kalbos požiūriu sunku panašiame kontekste pripažinti įmanomu žodžių junginį branginti sau, o juk Daukšos raštuose inesyvas žymiai populiaresnis nei dabar. RECENZIJOS 211 Iš didžiulės apimties Daukšos tekstų medžiagos vien išrankioti įvardžius yra nelengvas darbas, nekalbant apie šios vardažodžių klasės, kaip savitos sistemos, aprašymą. Autorius neapsiribojo vien Daukšos tekstų įvardžių suklasifikavimu, jų ypatybių išskyrimu ir aprašymu poklasiuose. Šių tekstų įvardžių sintagminių ir paradigminių santykių tyrimai leido autoriui išskirti 17 diferencinių požymių porų ir remiantis jomis aprašyti įvardžių semantines opozicijas bei kiekvieno įvardžio reikšmę kaip diferencinių požymių visumą, kuri ir nulėmė konkretaus žodžio vietą tiriamos vardažodžių klasės sistemoje ar net neleido į ją įrašyti kai kurių žodžių, tradiciniuose gramatiniuose aprašuose paprastai turėjusių įvardžio statusą (visoks ne vienaskaitos, o daugiskaitos formomis; koks toks, savas, tūlas). Susisteminęs Daukšos tekstų įvardžius ir įvertinęs „viso postpozicinių vietininkų (ypač ines yvo ir ades yvo) posistemio susidarymo“ (p. 150) sąlygas, monografijos autorius pateikė kritinių pastabų tradiciniam daugiskaitos adesyvų su -sump bei -samp raidos aiškinimui, kuris pagrįstas prielaida dėl galimos baltų kalbų daugiskaitos ines yvo kilmės iš daugiskaitos galininko + *en (plačiau apie tai p. 148). Rosino nuomone, „dėl sisteminio trumpėjimo įvykęs daugiskaitos ines yvo ir ades yvo sutapimas“ (p. 156) galėjo turėti įtakos giminių įvardžių ir kitų vardažodžių ines yvo ir ades yvo maišymui tam tikruose kontekstuose ir šių linksnių vienaskaitos formoms (p. 156). Knyga tuoj po pasirodymo sulaukė senųjų raštų tyrinėtojų dėmesio ir pirmųjų citavimų20, dar daug atsiliepimų sulauks ir ateityje. Monografijos skaitytojai ras įdomių ir naudingų dalykų, susijusių ne vien su įvardžių morfologija ir semantika bei senaisiais raštais, bet ir sintakse bei istorine gramatika. Gražiai išleistos (dailininkas Albertas Broga) ir moksliniu požiūriu vertingos monografijos laukia nauja perlaida, nes ir didesniais tiražais išleistos Alberto Rosino knygos būdavo greitai išperkamos (šios knygos tiražas tik 400 egz.). Ruošiant knygą pakartotiniam leidimui, į kai kurias čia išsakytas korektūrinio pobūdžio pastabas gal bus naudinga atsižvelgti, nors tai pastebėti turėjo jau šią knygą spaudai ruošę darbuotojai (redaktorė Rita Vinslovaitė, techninė redaktorė Elvyra Volkienė, korektorės Danguolė Baliukynienė ir Stasė Urbonienė). ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI DK – KATHECHISMAS ARBA MOKSLAS KIEKWIENAM KRIKSZCZIONII PRIWALVS. PARASZITAS PER D. JAKVBA LEDESMA. Theologa Societatis IESV. Išguldintas iš Liežuvio Ląkkiško ing Lietuwišką per Kunigą Mikaloju Daugfba Kânonika Žemaičių. Išspąustas Wilniuie Metūfę užgimimo Wieβpaties 1595. LK – NAVKA CHRZESCIANSKA. Abo Kátechiżmik dla dźiątek. Przez D. Jákúba Ledeżmá. Theologá jebrániá P. Jezuífowego nápiłány / á teraz z Wołfskiego ná Polfkie przełożony. W WKRÁKOWIE. (1605). DP – Mikalojaus Daukšos 1599 metų POSTILĖ ir jos šaltiniai. Leidimą parengė Jonas Palionis, 2000, Vilnius: Baltos lankos. LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 2001: Dėl skaitvardinių būdvardžių kilmės. Acta Linguistica Lithuanica 45, 3–9. AMBRAZAS, V. 1979: Lietuvių kalbos dalyvių istorinė sintaksė, Vilnius: Mokslas. AMBRAZAS, V., red. 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. ANDRONOV, A. V. 1999: Сопоставительная грамматика литовского и латышского языков. Словоизменение. Санкт-Петербург: Диссертация на соискание учёной степени кандидата филологических наук. JUDŽENTIS, A. 2001: Naujų darbų apžvalga. Acta Linguistica Lithuanica 45, 207–219. 20 Žr. Kavaliaunaitė (2001: 103; 104); Ambrazas S. (2001: 6); Maskuliūnas (2001: 83). 212 | RECENZIJOS Karaciejus, J. 2001: [Rec.] Mikalojus Daukšos 1599 metų Postilė ir jos šaltiniai, Acta Linguistica Lithuanica 45, 187–201. Kavaliūnaitė, G. 2001: Adesyvas Chylinskio Naujojo Testamento vertime. Acta Linguistica Lithuanica 45, 93–111. Klemensiewicz, Z., Lehr–Spławiński T., Urbańczyk, S. 1955: Gramatyka historyczna języka polskiego, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Kudzinowski, Cz. 1977: Indeks–słownik do „Daukšos Postilė“ I (A–N), II (O–Ž), Poznań: Wydawnictwo Naukowe Uniwersytetu im. Adama Mickiewicza. Maskuliūnas, Br. 2001 [2002]: Dėl senųjų raštų posesyvinių konstrukcijų su veiksmažodžiu priklausyti. Baltistica 36 (1), 81–85. Palionis, J. 1995: Žodžių formų rodyklė. Mikalojaus Daukšos 1595 metų Katekizmas. Parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 627–748. Palionis, J. 2000: 1599 metų POSTILĖ ir jos leidimai, Mikalojaus Daukšos 1599 metų POSTILĖ ir jos šaltiniai. Leidimą parengė Jonas Palionis, Vilnius: Baltos lankos, 13–22. Rosinas, A. 1973: Viena asmeninių I ir II asmens įvardžių vartosenos ypatybė lietuvių senųjų raštų kalboje. Baltistica 9 (2), 161–170. Rosinas, A. 1984: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžių semantinė struktūra, Vilnius: LTSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerija. Rosinas, A. 1986: Dėl tūlas, -à statuso ir kilmės. Mūsų kalba 2, 30–33. Rosinas, A. 1988a: Baltų kalbų įvardžiai, Vilnius: Mokslas. Rosinas, A. 1988b: Dėl žodžio visoks reikšmės ir statuso. Baltistica 24 (2), 185–189. Rosinas, A. 1991: Neigiamųjų įvardžių vartosenos ypatybės M. Daukšos postilėje. Baltistica 27 (1), 53–55. Rosinas, A. 1994: Nepastebėta M. Daukšos rašybos ypatybė. Baltistica 27 (2), 83–84. Rosinas, A. 1995: Baltų kalbų įvardžiai: morfologijos raida, Vilnius: Vilniaus universitetas. Rosinas, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Skardžius, Pr. 1999: Rinktiniai raštai 5. Sudarė ir parengė spaudai Albertas Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Urbutis, V. 1978: [Rec.] Czesław Kudzinowski. Indeks–słownik do „Daukšos Postilė“. Baltistica 14 (1), 81–85. Zinkevičius, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika I, Vilnius: Mokslas. Jūratė Pajėdienė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 08 19