Ondřej Šefčík, Bohumil Vykypěl, Hrsg. „Grammaticus. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata“

196 | RECENZIJOS (‘judėti’) ir eiti II (‘turėti pareigas’); iššukti I (‘sukant pašalinti’ ir kt.) ir iššukti II (‘nuklysti į šalį’); iššaukti I (‘atšaukti’) ir iššaukti II (‘galėti išreikšti’). Minėti žodžių semantikos pateikimo nenuoseklumai bei kiti netikslumai žodyno vertės nemenkina. Vien tai, kad žodyno sudarytojai jau patikslino nemažo būrio žodžių semantinę struktūrą, rodo sudarytojų ryžtą įrodyti, kad lietuvių žodynų rengimas remiantis šiuolaikine leksikografija nėra Sizifo darbas, turint leksinės semantikos ir leksikografijos koncepciją ir milžinišką tekstyną – reikia tik laiko ir kruopštumo. Aptartosios pirmojo Lietuvių–norvegų kalbų žodyno naujovės rodo, kad nebesitenkinama kitų kalbų leksikografijos patirties pakartojimu: šiuo žodynu lietuvių leksikografijoje dedami moderniosios leksikografijos koncepcijos pagrindai. Iš pirmo žvilgsnio kuklus dvikalbis žodynas pateikiamos gramatinės ir semantinės informacijos apie abiejų kalbų žodžius kokybe pakyla į geriausiųjų lietuvių leksikografijos darbų gretas. Teorinių leksikografijos idėjų iš jo galėtų pasisemti ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojai, rengdami naują žodyno leidimą, bei lietuvių ir kitų užsienio kalbų žodynų rengėjai. Dalia Barauskaitė Mikkelsen Dommervænget 26 C, 1.tv. 4000 Roskilde, Danija [email protected] Gauta 2002 07 03 ONDŘEJ ŠEVČÍK, BOHUMIL VYKYPĚL, RED., GRAMMATICUS. LINGVISTIKOS STUDIJOS, SKIRTOS ADOLFUI ERHARTUI JO 75-OJO GIMTADIENIO PROGA. Brno: Masarykova universita, 2001, 234 p. Progą, dėl kurios pasirodo recenzuojamas šventinis leidinys, jau pakankamai nurodo jo pavadinimas. Pakankamas pagrindas jį recenzuoti šiame žurnale yra ne tik tai, kad gerbiamas jubiliatas prof. Adolfas Erhartas, buvęs Brno universiteto lyginamosios kalbotyros katedros vedėjas, visada skyrė ypatingą dėmesį baltistikai (tai liudija jo įvadiniai veikalai apie lietuvių kalbą ir lyginamąją baltų kalbotyrą, žr. Erhart 1956, 1984), bet ir itin gausus baltistinės problematikos atstovavimas šiame rinkinyje. Pradžioje trumpai apžvelkime knygos turinį. Gausiai nagrinėjama etimologinė problematika. Atskirus šios srities tyrimus pateikė Eva Havlová („I.e. kořen *al- a germánské názvy pro ‘věk’“, p. 56–63), Helena Karlíková („K staroslověnskému substantivu spodъ“, p. 99–104), Boris Skalka („St[aro]sl[ov ěnské] setъ/seti semper provocans“, p. 144–148) ir Pavla Valčáková („Regarding P[roto-]S[lavic] *ědъ“, p. 201–205). Keliuose straipsniuose ypatingas dėmesys skiriamas vienai indoeuropiečių leksikos sričiai arba vienos iš indoeuropiečių kalbų šakų leksikai. Tai Václavo Blažeko („Indo-European kinship terms in *-ə₂ter“, p. 24–33) ir Ilonos Janyškovos („Etymologie názvů tisu ve slovanských jazycích“, p. 91–98) tyrimai. Be indoeuropiečių, taip pat pristatoma dravidų ir altajiečių etimologija (Jaroslav Vacek, Recenzijos | 197 „Dravidian and Altaic ‘hot – fire – heat’“, p. 175–200). Bendresnius etimologijos metodo klausimus nagrinėja Karlas Horstas Schmidtas, kuris kartvelų ir indoeuropiečių paralelių pavyzdžiu parodo, kaip svarbu etimologizuojant atsižvelgti į pasikartojančius ir universalius semantinės motyvacijos tipus („Etymologie und semantische Parallele“, p. 135–143). Vladimiro N. Toporovo straipsnis „Dr.-ind. prathamá- k rekonstrukcii odnogo iz variantov indoevropejskoj koncepcii «pervogo»“, p. 165–174, priklauso lyginamosios gramatikos ir lyginamosios religijotyros paribiui. Iranistikos ir indologijos sritims priskirtini Vít Bubenik („On the Remaking of the Middle Voice in Indo-Iranian“, p. 34–44) ir Ondřej Šefčík („Word Borders in Old Indo-Aryan“, p. 156–164) tyrimai. Slavų sintaksei atstovauja Radoslavo Večerkos („Poznámky k disjunktivnímu/alternativnímu li v staroslověnštině“, p. 206–210) ir Williamo R. Schmalstiego („A Common Mistranslation of a Few Lines in the Igor Tale“, p. 131–134) straipsniai. Pastarasis, remdamasis gausiomis paralelėmis, aiškina, kad daugumoje vertimų ablatiškai perteikiami prielinksniniai junginiai otъ nego viename „Igorio žygio“ sakinyje (vidě těmoju vъše svojě voě prikryty ‘matė savo visą kariuomenę jos uždengtą tamsa’) iš tiesų veikiau reikėtų suprasti agentiškai. Prielinksnis otъ čia vartojamas agentiniam kilmininkui sustiprinti – reiškiniui, kurį Schmalstiegas jau išsamiai nagrinėjo ir baltų duomenų (ypač lietuvių kalbos) kontekste. Iš sinchroninės sintaksės srities minėtina Stanislavo Žažo studija apie veiksmažodžių „duoti“ vartojimą čekų ir rusų kalbų funkcinių veiksmažodžių junginiuose („K funkci slovesa dát – дамъ v češtině a ruštině“, p. 226–232). Ludmilos Buzássyovos ir Evos Pallasovos straipsnių negalima priskirti jokiai didesnei teminei grupei. Pirmoji nagrinėja lotynų kalbos paradigmatikos klausimus („Parisylabá v latinčine“, p. 45–55), o antroji – ankstyvąją slavų kalbotyros istoriją, konkrečiai, žodžių darybos nagrinėjimą Miklosicho darbuose (Jskoni bě slovo – Počátky slovanské slovotvorby“, p. 120–135). Įdomius indoeuropiečių kalbų linksnių sintaksės klausimus savo straipsnyje „Zur Syntax und Semantik der indogermanischen Kasus“ (p. 106–119) aptaria Helena Kurzová. Straipsnis pradedamas „pagrindinių linksnių“, t. y. vardininko ir galininko, apžvalga. Aptardama prokalbės sistemą, autorė šių linksnių semantikoje pirmiausia pabrėžia kategorinius aspektus, t. y. susijusius su daiktavardinių grupių kategoriniais požymiais. Kiekvienas daiktavardis esą pirmiausia buvo žymimas kaip gyvas arba negyvas, ir tik iš šio kategorinio žymėjimo išsirutuliojo konfigūracinės funkcijos: „... linksniai [buvo] vartojami ir semantiškai, išreiškiant daiktavardinių dalyvių poziciją sakiniu nusakomoje situacijoje. Pažymėjus s vardininku ir m/n galininku, gyvi referentai buvo žymimi kaip užimantys priešingas pozicijas sakinio teiginiu nusakomoje situacijoje“ (p. 107). Dėl to esą atsirado „vėlesnis neutraliojo linksnio (neutrų „absoliutyvo“, neturinčio priešpriešinio ergatyvo) funkcinis sutapatinimas su vardininku, viena vertus, ir galininku, kita vertus“ (p. 106). Kategorinių požymių reikšmingumo turbūt niekas nepaneigs, tačiau absoliutyvas be priešpriešinio ergatyvo funkciniu ir tipologiniu požiūriu yra gana keista samprata. Absoliutyvas jau savaime yra konfigūracinė linksnio sąvoka, nes kiekvienoje (tranzityvinėje ar intranzityvinėje) konfigūracijoje jis žymi nežymėtąjį narį. Nežymėtas, žinoma, yra vienintelis intranzityvinių struktūrų aktantas, tačiau ir tranzityvinėse struktūrose paprastai arba 198 | RECENZIJOS formaliai nežymėtas veiksnys arba objektas ta prasme, kad nežymėtas linksnis sutampa su intranzityvinio veiksnio linksniu. Kadangi ir animata, ir inanimata turėjo galėti būti vartojami tranzityvinėse ir intranzityvinėse struktūrose, galima, matyt, laikyti vardininką gyvo intranzityvinio veiksnio linksniu, o absolutyvą – negyvo objekto tranzityvinėse struktūrose linksniu. Taip iš esmės gauname sistemą, kurioje animata žymimi vardininku, o inanimata – ergatyvu. Autorė, regis, kiek pernelyg lengvai apeina klausimą, ar tokia sistema tipologiškai tikėtina. Be to, jos straipsnyje aptariamos konstrukcijos su dalyvių sukeitimu (circumdare urbem muro: circumdare murum urbi), kitoks sintaksinis neutrųjų traktavimas (turima omenyje tai, kad neutralieji linksnių formomis nediferencijuojami; tai, pavyzdžiui, matyti iš priešpriešos id gaudeo vs. gaudeo de aliqua re), sociatyvo ir dviskaitos santykis, dvigubas galininkas ir t. t. Autorė laikosi, matyt, Meillet siekiančio požiūrio, kad prokalbėje tikrąja prasme nebuvo veiksmažodžio kaitybos, o linksniai buvo „... savarankiškos formos, žyminčios referentinę situacijos struktūrą“ (p. 117). Net ir istoriškai paliudytose indoeuropiečių kalbose autorė skiria tas, kurioms būdingas didesnis ar mažesnis „sakinių formalizacijos laipsnis“. Bet ar „prokalbėms“ galioja kitokie dėsniai nei istoriškai paliudytoms kalboms? Žinoma, galima skirti semantiškai žymėtus ir grynai konfigūracinius linksnius: pavyzdžiui, galininkas, kaip grynai konfigūracinis linksnis, gali būti priešpriešinamas partityviniam kilmininkui (žymėtam kvantifikacijos požiūriu, plg., pavyzdžiui, liet. gerti vandenį: atsigeri vandens) arba naudininkui (žymėtam paveiktumo mažo laipsnio ar laikinumo požiūriu, plg. latv. sist suni ‘mušti šunį’: iesist sunim ‘suduoti šuniui’). Tačiau daugeliu atvejų dukterinėse kalbose atsirado naujų tokio pobūdžio skirtumų. Tai ypač būdinga archajiškoms kalboms, turinčioms gausiai išplėtotas linksnių sistemas, pavyzdžiui, baltų ir slavų kalboms. Kai linksnių sistema nyksta, mažėja ir semantinės diferenciacijos galimybės vienos sintaksinės kategorijos (veiksnio, objekto ir t. t.) viduje, todėl susidaro „pažengusios sakinio formalizacijos“ įspūdis. Nelabai tikėtina, kad kurios nors kalbos gramatinių linksnių (vardininko, galininko, kilmininko, naudininko) funkcijas būtų galima apibrėžti visiškai nesintaksiškai; be to, prielaida, kad šiuo požiūriu prokalbė skyrėsi nuo istoriškai paliudytų kalbų, prieštarauja nuo jaunagramatikių laikų implicitiškai pripažįstamam kalbos raidos dėsnių tolygumo principui („uniformitarian principle“). Savo straipsnyje „Přemýšlení (nejen) o litevském kondicionálu“ (p. 64–90) Tomáš Hoskovec kritikuoja tradicinę lietuvių ir latvių tariamosios nuosakos kilmės teoriją, tačiau pats nepateikia aiškinimo. Autorius daro tokią išvadą (patogumo dėlei cituoju prancūzišką santrauką): „Dans le système panchronique du verbe lituanien, il n’y a rien sur quoi puisse s’appuyer la théorie, qui fait pourtant grande tradition en linguistique comparée, selon laquelle le conditionnel lituanien serait issu d’une soudure du supin (présumé lituanien) avec une forme ancienne (présumée indo-européenne) du verbe être“ (p. 89). Vis dėlto tokios „système panchronique“ egzistavimas kelia didelių abejonių. Sintaksinė kaita remiasi struktūrinės reinterpretacijos (reanalizės) mechanizmu: tam tikra konstrukcija A įgyja naują struktūrinę interpretaciją, nors jos esmė nepasikeičia RECENZIJOS | 199 pasikeičia. Dėl šios reinterpretacijos suformuluojama nauja gramatinė taisyklė, kuri, kaip ir pradinė, gali generuoti pradinę struktūrą A, tačiau be to gali generuoti struktūrą B, kurios pradinei struktūros taisyklei jau nepakanka. Pradinė struktūros taisyklė, kuria rėmėsi A, kalbėtojams tampa nebeatpažįstama. Todėl kiekvienos kartos gramatika bent kai kuriais atžvilgiais skiriasi nuo ankstesnių kartų gramatikos, o pradinę sistemą gali suvokti nebent kalbos tyrėjas. Panchroninės kalbos sistemos sąvoka, regis, prieštarauja kalbos kaitos sąvokai. Savo metodologinį požiūrį autorius nusako taip: „sledujeme, podle jakých principů se jednotlivé indoevropské jazyky coby systémy aktualizovaly z jisté společné potence výrazových prostředků, ptáme se, jak uvnitř jednoho jazyka charakterizovat individuální nakládání s morfologickým materiálem, který má obdobu i v jiných jazycích“ (p. 72). Daugeliu atžvilgių šis požiūris gali būti teisingas, tačiau niekas negali nustatyti, kur baigiasi prokalbės sistema ir prasideda atskirų kalbų sistemos. Juk atskirų kalbų rašytinės tradicijos pradžia, žvelgiant kalbos sistemos raidos požiūriu, yra visiškai savavališkai nubrėžta riba. Be to, čia, regis, nelieka vietos reanalizės ir perskaidymo mechanizmams, tokiems svarbiems istorinei morfologijai ir sintaksei. Beje, Hockovecas teisus pabrėždamas, kad atkuriant lietuvių ir latvių tariamosios nuosakos kilmę dar lieka neišspręstų klausimų. Tačiau svarbiausiems šios rekonstrukcijos elementams Stangas pasiūlė itin vertingą aiškinimą, todėl kiek stebina, kad autorius rašo taip, tarsi dar niekas nebūtų mėginęs semantiškai ir sintaksiškai įtikinamai paaiškinti tariamosios nuosakos susidarymo iš supino („O co by se vůbec opřela sémantika supínového syntagmatu?“, p. 86). Vis dėlto kai kuriuos straipsnyje iškeltus klausimus verta rimtai aptarti. Pavyzdžiui, autorius klausia (p. 86), kaip paaiškinti, kad pirminis supinas išliko, užuot visiškai įsiliejęs į naująją tariamąją nuosaką. Į šį klausimą, ko gero, geriausiai galima atsakyti taip. Pagal puikią Stango hipotezę supinas, kaip slavų kalbose infinyvas, sakinių junginiuose su koreferentiniais veiksniais pakeitė pirminį dalyvį, o atitinkama pagalbinio veiksmažodžio forma būti buvo prijungta prie jungtuko: plg. liet. *jei-b(i) valgytų vietoj *jei-b(i) valgęs ir sen. rus. čto-by ěstъ vietoj čto-by elъ (Stang 1966: 429–431). Iš pradžių ši konstrukcija turėjo būti nefinitinė, nes šio pakeitimo tikslas galėjo būti tik papildyti tikslo šalutinius sakinius nefinitine atmaina. Įsidėmėtina, kad baltų tariamosios nuosakos formos nebegali būti vartojamos nefinitinėse konstrukcijose (tokia konstrukcija kaip *Reikia dirbti, kad valgytų ‘man reikia dirbti, kad valgyčiau’ dabartinėje lietuvių kalboje negalima), o atitinkami slavų (rusų ir lenkų) sakiniai su infinyvu tebėra nefinitiniai (rus. Nado rabotat’, čtoby est’). Taigi, ko gero, šioje konstrukcijoje supinas buvo reinterpretutas kaip finitine 3-iojo asmens forma, kuri vėliau tapo naujos paradigmos pagrindu. Šiam procesui įvykus, pirminis ryšys su vis dar nefinitiniu supinu (nepaisant tariamos panchroninės kalbos sistemos) tapo nebeatpažįstamas, ir dabar turime tik visai netrukdančios homonimijos atvejį. Jei šis finitinimas nebūtų įvykęs, atsiradus naujajai tariamajai nuosakai senasis supinas, žinoma, būtų turėjęs išnykti. Kitas autoriaus prieštaravimas – esą neįmanoma paaiškinti, kodėl 200 | RECENZIJOS vienaskiemenės sekos bim(e), bit(e) kaip veiksmažodžio būti formos aiškinimas nėra visiškai rimtai vertintinas, nes trumpėjimas enklitinėje pozicijoje yra akivaizdus. Taigi niekas netrukdo lyginti su latv. biju (plg. neseniai Smoczyński 1999). Kad 1-ojo asmens vienaskaitos forma -čia, -čiau reikalauja atskiro paaiškinimo, niekas neneigia, taip pat ir Stangas. Lieka neaišku, ar Verfasseris senosios lietuvių kalbos pavyzdžiams teikia kokią nors reikšmę, nes senosios lietuvių kalbos rašybos ypatumai, pavyzdžiui, -i- formoje (giwen)tumbim, palyginti su dabartinės lietuvių kalbos (gyven)tumėme, paskelbiami nereikšmingais, kai „panchroninis“ Sprachsystemo vertinimas ir taip leidžia pasiūlyti, Verfassero požiūriu, patenkinamą struktūrinę analizę. Su lietuvių kalbos konjunktyvu, tiksliau, su jau anksčiau užsimintu klausimu apie mįslingos 1-ojo asmens vienaskaitos formos kilmę, taip pat nagrinėja Zigmas Zinkevičius („Pastabos lietuvių kalbos 1. sing. cond. formų istorijai“, p. 224–225). Jis pateikia naujų faktų iš lietuvių tarmių, rodančių, kad -čia kaip senesnė forma yra priešpriešinama analoginėms naujadaroms -čiau ir (rečiau) -čiu. Tai prieštarauja įvairių tyrėjų palaikomai nuomonei, kad -čiau atsirado netaisyklingai sutrumpėjus (dėl dažnumo) -tumbiau. Savo straipsnyje „Argument laryngalistyczny w etymologii bałto-słowiańskiej“ (p. 149–155) Wojciech Smoczyński aptaria keletą šaknų, besibaigiančių laringalu, kurios baltų-slavų kalbose dėl morfemų ribos perkėlimo perėmė pirminį formantą, ir tai įvyko taip seniai, kad iš pirmo žvilgsnio būtų linkstama manyti, jog čia susiduriame su paveldėtais apofoniniais santykiais. Pavyzdžiui, liet. sietas „sietas“ (latv. siēts) suponuoja antriniu būdu išplėstą šaknį *seh₂i-, atsiskyrusią perkėlus morfemų ribą iš pirminio -ie- esamojo laiko *sē-jo- (šaknis *seh₁-, plg. sē-ti). Panašiai slavų kalbų zbjati (šalia vėlesnio zijati) dera su esamojo laiko forma žęjo tik darant prielaidą, kad *gʰeh₁- pirminiame -ie- esamajame laike buvo išplėsta iki *gʰeh₁i-, atnaujinus nulinį laipsnį į *gʰih₁- (vietoj *gʰh₁i-); ši prielaida leidžia padaryti ir tolesnę išvadą, kad liet. žiōti yra jaunas darinys, atsiradęs sinkope iš *žiōjoti (plg. niók-oti < *nijok-oti, iš nijóks „ne vienas“). Laringalistinė rekonstrukcija leidžia naujai aiškinti ir liet. siuvu (šalia bažn. sl. šijǫ): *si̯u- aiškintinas ne (kaip manė Trautmannas) perskėlus prieš priebalsį buvusią formą *sīu-, o kaip taisyklingai atsiradęs iš *siuH-é-, kai u po laringalo išnykimo buvo įterptas kaip hiato panaikinimo garsas. Taigi tik bažn. sl. šijǫ aiškintina prieš priebalsį buvusios formos apibendrinimu; plg. išlikusį *šъv- būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvyje šъv-enъ. Taigi baltų-slavų kaitos ūC: uuV, iC: iiV laikytinos tiesiogine tarp balsių buvusių laringalų išnykimo pasekme. Baigdamas laringalistinę analizę, Smoczyński siūlo galutinai atsisakyti Trautmanno baltų-slavų rekonstrukcijos *sātu- kaip pagrindo ir liet. sótus, ir slav. syťъ formoms. Pastarąją formą Verfasseris dabar lygina su het. sunnai „pripildo“ < *sunh₃-, siejant su ide. *seuh₃- „būti pilnam“, kurio nulinis laipsnis, regis, išlikęs veiksmažodiniame būdvardyje *suh₃-tó- „pilnas, sotus“. Pirmojoje savo straipsnio „Zwei lettonistische Bemerkungen“ dalyje (p. 211–223) Bohumil Vykypěl mėgina tiksliau apibrėžti būdvardinių darinių, tokių kaip liet. ilgōkas „gana ilgas“, gramatikalizacijos kaip aukštesniojo laipsnio formų semantinius pagrindus latvių kalboje. Antrojoje dalyje jis nagrinėja latvių posesyvinę konstrukciją man ir „mihi est“ ir jos chronologinį santykį su lietuvių ir senosios prūsų kalbos tureti, arba RECENZIJOS 201 turīt(wei) „habere“. Verfassero nuomone, latvių konstrukcija yra senesnė, o lietuvių ir senoji prūsų kalbos yra patyrusios dažnai stebimą posesyvinės konstrukcijos perėjimą nuo tipo mihi est prie tipo habeo. Tai patvirtina (šiaurės Lietuvos tarmėse, besiribojančiose su Latvija) reliktu išlikusi lietuviška konstrukcija man yra ir gausūs liet. turēti vartojimo pirmine reikšme „laikyti“ pėdsakai. Verfassero argumentai itin įtikinami, ir darosi vis aiškiau, kad reikia atmesti įvairių tyrėjų (Veenker, Rūķe-Draviņa) išsakytą nuomonę, jog latvių man ir yra naujovė, atsiradusi dėl finų įlankos kalbų įtakos. Ši nuomonė atspindi baltistikoje labai paplitusią tendenciją kiekvieną lietuvių ir latvių kalbų skirtumą, neatlikus išsamesnio tyrimo, aiškinti kaip latvių kalbos naujovę. Pakeitimas man ir pirmine konstrukcija turēt „turėti“ dėl trijų priežasčių neįtikimas: (1) tipologiškai gerai paliudytas tik perėjimas nuo „mihi est“ prie „habeo“; (2) kadangi gramatikalizacijos procesas iš esmės yra negrįžtamas, pirminės posesyvinės konstrukcijos su turēt „turėti“ panaikinimas veikiausiai nebūtų lėmęs jos sugrąžinimo pirmine reikšme „laikyti“; ir (3) įvairiuose šaltiniuose paliudyta senosios latvių kalbos turēt „turėti“ veikiausiai yra pavyzdys to, ką Harris ir Campbell (1995: 55) vadina „exploratory expressions“. Tam tikra konstrukcija iš pradžių gali būti bandomuoju būdu vartojama kokiai nors gramatinei reikšmei reikšti, o vėliau arba gramatikalizuotis, arba likti atsitiktiniu dariniu. Senosios latvių kalbos turēt „turėti“ tikriausiai yra neįsitvirtinęs gramatikalizacijos bandymas. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į galimybę, kad senosios latvių kalbos tekstuose turēt „turėti“ buvo sukurtas kaip vokiškos posesyvinės konstrukcijos vertimo atitikmuo: kaip pažymi Verfasseris (p. 220), tiksliai perteikiant vokišką konstrukciją Teuw neues wairak Dewes turret reikėjo vartoti asmenuojamąjį veiksmažodį, nes sakinyje būt + naudininkas jau buvo pavartotas kaip modalinis veiksmažodis. Kaip matyti iš pirmiau pateiktos apžvalgos, šiame turtingame ir vertingame straipsnių rinkinyje, už kurį galime pasveikinti ir jubiliatą, ir leidėjus, baltistikos srityje esama daug naujo ir verto skaityti. LITERATŪRA ERHART, A. 1956: Litevština. Praha: Státní Pedagogické Nakladatelství. ERHART, A. 1984. Balt­ské jazyky. Praha: Státní Pedagogické Nakladatelství. HARRIS, A. C., CAMPBELL, L. 1995: Historical syntax in cross-linguistic perspective. Cambridge: University Press. (Cambridge Studies in Linguistics, 74.) SMOCZYŃSKI, W. 1999: Geneza starolitewskiego conditionalis na -biau, -bei, -bi-, Acta Baltico-Slavica 24, 13–18. STANG, Chr. S. 1966. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo–Bergen–Tromsö: Universitetsforlaget. Axel Holvoet Lietuvių kalbos institutas Vileišio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2002 04 26