Ondřej Šefčík, Bohumil Vykypěl, Hrsg. „Grammaticus. Studia linguistica Adolfo Erharto quinque et septuagenario oblata“

196 | RECENZIJOS (‘judeti’) ir eiti II (“turėti pareigas’- ); išsukti I (“sukant paSalinti’ ir kt.) ir išsukti II (‘nuklysti į Salj’); iššaukti I (“atSaukti’) ir iššaukti II (‘galeti isrekti’). Minėti žodžių semantikos pateikimo nenuoseklumai bei kiti netikslumai žodyno vertės nemenkina. Vien tai, kad žodyno sudarytojai jau patikslino nemažo būrio žodžių semantinę struktūrą, rodo sudarytojų ryžtą įrodyti, kad lietuvių žodynų rengimas remiantis šiuolaikine leksikografija nėra Sizifo darbas, turint leksinės semantikos ir leksikografijos koncepciją ir milžinišką tekstyną —reikia tik laiko ir kruopštumo. Aptartosios pirmojo Lietuviy-- norvegy kalbų žodyno naujovės rodo, kad nebesitenkinama kitų kalbų leksikografijos patirties pakartojimu: šiuo žodynu lietuvių leksikografijoje dedami moderniosios leksikografijos koncepcijos pagrindai. Iš pirmo žvilgsnio kuklus dvikalbis žodynas pateikiamos gramatinės ir semantinės informacijos apie abiejų kalbų žodžius kokybe pakyla į geriausiųjų lietuvių leksikografijos darbų gretas. Teorinių leksikografijos idėjų iš jo galėtų pasisemti ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyno sudarytojai, rengdami naują žodyno leidimą, bei lietuvių ir kitų užsienio kalbų žodynų rengėjai. Dalia Barauskaitė Mikkelsen Gauta 2002 07 03 Dommervaenget 26 C, 1.tv. 4000 Roskilde, Danija [email protected] Vytautas Žukauskas, Vytautas Žukauskas, Vytautas Žukauskas, Vytautas Žukauskas, Vytautas Žukauskas, Vytautas Žukauskas. 1950 m. – Adolfas Šleževičius, lietuvių kalbininkas, pedagogas. Brno: Masarykova universita, 2001, 234 p. Apie progą, dėl kurios pasirodė aptariamas jubiliejinis leidinys, pakankamai pasako jau jo pavadinimas. Pakankamą priežastį juos recenzuoti šiame žurnale sudaro ne tik tai, kad garbingas jubiliejus, prof. Adolfas Erhartas, buvęs lyginamosios kalbotyros katedros vedėjas Brno universitete, visada skyrė ypatingą dėmesį baltistikai (tai liudija jo įvadai į lietuvių kalbą ir lyginamąją baltų kalbotyrą, plg. Erhart 1956, 1984), bet ir tai, kad šiame rinkinyje labai stipriai atstovaujama baltų problematika. Iš pradžių trumpai apžvelkime knygos turinį. Ypač svarbi yra etimologinė problematika. Specialius tyrimus šioje srityje atliko Eva Havlovä („Ie. kofen *ala germänsk& näzvy pro ‘v&k’“, p. 56-63), Helena Karlikovä („K staroslovénskému substantivu spod>“, p. 99-104), Boris Skalka („St[aro]- sl[ovenskE&] serö/seri semper provocans“, p. 144-148) ir Pavla Valčakova („Regarding P[roto-]- S[lavic] *ėde“, p. 201-205). Kai kuriuose straipsniuose ypatingas dėmesys skiriamas indoeuropiečių kalbų žodyno daliai arba vienos iš indoeuropiečių kalbų atšakų žodynui. Tai yra Vaclav Blazek („Indoeuropiečių giminingumo terminai *->,ter“, p. 24-33) ir Ilona JanySkovä („Etymologie näzvü tisu ve slovanskych jazicich- “, p. 91-98) tyrimai. Be indoeuropiečių, taip pat yra dravidų ir altajiečių etimologijos (Jaroslav Vacek, „Dravidų ir altajiečių ‘karštas ugnis — šiluma’“, S. 175-200). Su bendresniais indoeuropiečių paralelių klausimais parodo, kaip svarbu etimologietymologischen Methode befaßt sich Karl Horst Schmidt, der am Beispiel kartwelischzuojant atsižvelgti į pasikartojančius ir universalius semantinės motyvacijos tipus („Etimologija ir semantinė paralelė“, p. 135-143). Tarp lyginamosios gramatikos ir lyginamosios religijų istorijos ribos yra Vladimiro N. Toporovo straipsnis „Dr.-ind. 1999 m. – „Apie lietuviškąją literatūrą“ („Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“, Vilnius), pp. 165–174. Indoiranistikos srityje verta paminėti Vit Bubenik („On the Remaking of the Middle Voice in Indo-Iranian“, p. 34-44) ir Ondiej Šefčik („Word Borders in Old Indo-Aryan“, p. 156-164) tyrimus. Slavų sintaksę atstovauja Radoslav Vecerka („Poznämky k disjunktivnimu/alternativnimu li v staroslov- &nstin&“, p. 206-210) ir William R. Schmalstieg („A Common Mistranslation of a Few Lines in the /gor Tale“, p. 131-134). Pastarasis, remdamasis daugybe paralelių, paaiškina, kad daugelyje vertimų ablatyviškai perteiktą prieveiksminį junginį ota nego viename Igorio dainos sakinyje (vide tomoju vose svoé voé prikryty ‘matė visą savo kariuomenę nuo jos uždengtą tamsa’) iš tikrųjų reikėtų suprasti kaip agentyvinį. Šiuo atveju prieveiksmis ots sustiprintų agentyvinį genityvą – reiškinį, kurį Schmalstieg jau išsamiai išnagrinėjo ir baltų kalbų (ypač lietuvių) duomenų kontekste. Sinchroninės sintaksės srityje verta paminėti Stanislavo ZaZa tyrimą apie veiksmažodžių, reiškiančių „duoti“, vartojimą čekų ir rusų funkciniuose veiksmažodžiuose („K funkci slovesa dat dame v češtinė a rusting“, p. 226-232). Liudmilos Buzässyovä ir Evos Pallasovä indėliai nepriklauso jokiai didesnei teminei grupei. Pirmoji – apie lotynų paradigmatikos klausimus (,,Parisylaba v latinčine“, p. 45-55), o antroji – apie slavų kalbotyros ankstyvąją istoriją, būtent apie žodžių formavimo traktavimą Miklošičiaus veikale (,,Iskoni be slovo —Pocätky slovanské slovotvorby“, p. 120-135). Įdomius klausimus apie indoeuropiečių kalbų eilučių sintaksę Helena Kurzovä nagrinėja straipsnyje „Indoeuropiečių kalbų eilučių sintaksė ir semantika“ (p. 106-119). Esė pradedamas svarstymu apie „pagrindinę bylą“, t. y. Nominativas ir akuzatyvas. Pagrindinei kalbinei sistemai autorė šio kazo semantikoje išryškina visų pirma kategorinius aspektus, t. y. aspektus, susijusius su daiktavardžių grupių kategorinėmis savybėmis. Kiekvienas daiktavardis pirmiausia yra animatum arba animatum. Inanimatum, ir tik iš šio kategorinio žymėjimo atsirado konfigūravimo funkcijos: „+++. Būdvardžiai taip pat buvo naudojami semantiškai, norint išreikšti nominaliųjų dalyvių poziciją sakinyje. Žymint animatas kaip s-vardininkus ir m/n-darbininkus, buvo pažymėta jų priešinga padėtis sakinio teiginiu nurodytoje faktinėje situacijoje“ (p. 107). Iš to išplaukia „vėlesnis funkcinis neutralaus indiferentinio laipsnio (absoliutyvinė forma be priešingos ergatyvinės formos) identifikavimas su vardininku, iš vienos pusės, ir kaltinamąja forma, iš kitos pusės“ (p. 106). Tikriausiai niekas neginčys kategorinių savybių aktualumo, tačiau absoliutus be priešingos ergatyvo yra gana neįprasta koncepcija funkciniu ir tipologiniu požiūriu. Absoliutyvas pats savaime yra konfigūracinė eilutės sąvoka, nes jis yra beveik bet kokios konfigūracijos (tranzityvios ar netranzityvios) beveik bevardis narys. Žinoma, nebūdingas yra vienintelis netransityvinių struktūrų aktantas, tačiau netgi tranzityviose struktūrose paprastai yra arba 198 | RECENZIJOS Veiksnys arba daiktavardis yra formaliai nežymimas ta prasme, kad nepažymėtas veiksmažodžio veiksmažodis sutampa su nepereinamojo veiksmažodžio veiksmažodžiu. Kadangi ir Animata, ir Inanimata turi turėti galimybę pasirodyti tranzityviose ir netransitiviose struktūrose, galima manyti, kad vardininkus galima laikyti gyvo netransitivaus subjekto atvejais, o absoliutyvus – negyvų objektą tranzityviose struktūrose. Iš esmės tai yra sistema, kurioje animata žymimas nominatyvu, o inanimata – ergatyvu. Autorė tikriausiai pernelyg lengvai ignoruoja klausimą dėl tokios sistemos tipologinio patikimumo. Be to, jos straipsnyje galima rasti minčių apie konstrukcijas, kuriose keičiamasi dalyviais (circumdare urbem muro: circumdare murum urbi), apie skirtingą sintaksinį neutralių veiksmažodžių traktavimą (turima omenyje, kad neutraliuose veiksmažodžiuose nėra skiriamas daiktavardis, pvz., id gaudeo vs. gaudeo de aliqua re), apie socialinio ir dualinio veiksmažodžių santykį, apie dvigubą kaltinamąjį veiksmažodį ir t. t. Autorė laikosi nuo Meillet’o kilusios nuomonės, kad pagrindinė kalba neturėjo žodžių reakcijos tikrąja prasme, o veiksmažodžiai buvo „... savarankiškai pažymėtos formos, skirtos faktinės situacijos referencinei struktūrai“ (p. 117). Taip pat tarp istorinių išlikusių idg. Autorė kalbas išskiria į tokias, kurios turi daugiau ar mažiau „išplėstinę sakinių formalizaciją“. Bet ar „pagrindinės kalbos“ laikosi kitų dėsnių nei istoriškai patvirtintos kalbos? Žinoma, galima atskirti semantiškai pažymėtus ir grynai konfigūracinius veiksmažodžių rūšis: pavyzdžiui, kaltinamasis veiksmažodis, kaip grynai konfigūracinis veiksmažodis, gali būti priešingas partityviniam giminės būdvardžiui (pažymėtas kiekybiškumo atžvilgiu, pvz., lot. gerti vandenį: atsigerti vandens) arba daiktavardžiui (pažymėtas mažo laipsnio ar laiko apribojimo atžvilgiu, pvz., lot. sist suni ‘mušti šunį’: iesist sunim ‘sudaryti šuniui smūgį’). Tačiau daugeliu atvejų dukterinės kalbos įvedė naujus tokio pobūdžio skirtumus. Tai ypač pasakytina apie tokias archajiškas kalbas, kaip baltų ir slavų kalbos, kuriose yra išvystyta daiktavardžių sistema. Jeigu žodžių junginių sistema yra išmontuota, tai yra ir mažiau semantinio diferencijavimo galimybių sintaksinėje kategorijoje (veikėjas, objektas ir t. t.), o tai sukelia „pažangios sakinio formalizacijos“ įspūdį. Tai, kad gramatikos raidžių (vardinio, tariamojo, giminio, daiktavardžio) funkcijas bet kurioje kalboje galima apibrėžti visiškai asintaktiškai, nėra labai tikėtina, o prielaida, kad pagrindinė kalba šiuo atžvilgiu skyrėsi nuo istoriškai išlikusių kalbų, prieštarauja jau nuo jaunųjų gramatikų netiesiogiai pripažintam kalbos vystymosi įstatymų vienodumo principui („uniformitarian principle“). Esė „Pfemysleni (nejen) o litevském kondicionälu“ (p. 64-90) Tomaš Hoskovec kritikuoja įprastą lietuvių-latvių jungiamojo veiksmažodžio atsiradimo teoriją, nors ir nemėgina jos paaiškinti. Autorius daro tokią išvadą (patogumui cituoju iš prancūzų santraukos): „Lietuvių veiksmažodžio panchroninėje sistemoje nėra nieko, kuo galėtų remtis teorija, turinti didelę lyginamosios kalbotyros tradiciją, kad lietuvių sąlyginis būdvardis kilęs iš (tariamai lietuviško) supino sujungimo su senąja (tariamai indoeuropietiškos kilmės) veiksmažodžio čėtre forma“ (p. 89). Dabar tokios „systeme panchronique“ egzistavimas yra labai abejotinas. Sintaksiniai pokyčiai remiasi struktūrinės reinterpretacijos (reanalizės) mechanizmu: tam tikra konstrukcija A įgyja naują struktūrinę interpretaciją, tačiau jos esmė išlieka tokia pati. RECENZIJOS | 199 pakeitimas. Šis peraiškinimas veda prie naujos gramatikos taisyklės formulavimo, kuri, kaip ir pradinė taisyklė, gali generuoti pradinę struktūrą A, bet taip pat gali generuoti struktūrą B, kuriai pradinė struktūros taisyklė nebepakanka. Pradinė struktūros taisyklė, kuria A rėmėsi, kalbėtojams nebeatpažįstama. Kiekvienos kartos gramatika dėl to bent jau tam tikromis dalimis skiriasi nuo ankstesnių kartų gramatikos, o pradinę sistemą kalbos tyrinėtojui geriausiai dar reikia suvokti. Atrodo, kad panchroninės kalbos sistemos sąvoka prieštarauja kalbos kaitos sąvokai. Savo metodologinį požiūrį autorius suformuluoja taip: „stebėdami, kokiais principais atskiros indoeuropiečių kalbos kaip sistemos aktualizavosi iš tam tikros bendros išraiškos priemonių galios, klausiame, kaip vienoje kalboje apibūdinti individualų požiūrį į morfologinę medžiagą, panašią ir kitose kalbose“ (p. 72). Daugeliu atžvilgių šis požiūris gali būti teisingas, tačiau niekas negali nustatyti, kur baigiasi pagrindinė kalbinė sistema ir prasideda vienkalbės sistemos. Argi atskirų kalbų rašytinio paveldo pradžia, kalbant apie kalbos sistemos raidą, yra grynai savavališkas dalykas? Skiriamoji linija. Be to, atrodo, kad čia neliko vietos reanalizės ir resegmentavimo mechanizmams, kurie yra tokie svarbūs istorinėje morfologijoje ir sintaksėje. Beje, Hoskovec teisus, pabrėždamas, kad rekonstruojant lietuvių-latvų sąlyginio veiksmažodžio kilmę dar yra keletas neišspręstų klausimų. Tačiau Stangas pasiūlė labai vertingą paaiškinimą svarbiausiems šios rekonstrukcijos elementams, ir šiek tiek stebina, kad autorius elgiasi taip, tarsi niekas dar nebūtų bandęs semantiškai ir sintaktiškai įtikinti, kad sąlyginio veiksmažodžio sudarymas remiantis supin syntagmatu yra įtikinamas („O co by se vübec opfela sémantika supinového syntagmatu?“, p. 86). Tačiau kai kurie straipsnyje iškelti klausimai nusipelno rimto svarstymo. Pavyzdžiui, autorius klausia (p. 86), kaip galima paaiškinti, kad pirminis supin pasiliko, o ne visiškai susiliejo su naujuoju sąlyginiu. Atsakymas į šį klausimą yra toks. Remiantis Stango puikia hipoteze, sakinių struktūrose su koreferentiniais subjektais supin, kaip ir slavų kalboje su infinityvu, pakeitė pirminį dalyvį, o atitinkama pagalbinio veiksmažodžio būti forma buvo pridėta prie jungtuko: plg. lietuviškai *jei-b(i) valgyty vietoj *jeib(i) valges ir rusiškai čto-by ėsto vietoj čto-by éls (Stang 1966: 429-431). Ši konstrukcija iš pradžių turėjo būti begalinė, nes šio pakeitimo prasmė galėjo būti tiktai suteikti galutiniams šalutiniams sakiniams begalinį atitikmenį. Dabar pastebima, kad baltų sąlyginės formos nebegali būti vartojamos begalinėje formoje (tokia konstrukcija kaip *Reikia dirbti, kad valgyti šiandieninėje lietuvių kalboje neįmanoma), o atitinkami slavų (rusų ir lenkų) sakiniai su begalinės formos priesaga vis dar yra begaliniai (rus. Nado rabotat’, &toby est’). Taigi, supinas šioje konstrukcijoje yra labiausiai panašus į baigtinę 3 formą. Asmuo buvo iš naujo interpretuojamas, po to, kai ši forma tapo naujos paradigmos pagrindu. Įvykus šiam procesui, pradinis ryšys su vis dar begaliniu supin (nepaisant tariamos panchroninės kalbos sistemos) tapo neatpažįstamas, ir dabar yra tik vienas visiškai netrukdančios homonimijos atvejis. Jeigu šito ribinio pavertimo nebūtų buvę, tai naujo sąlyginio žodžio atsiradimas, žinoma, būtų turėjęs lemti senojo sąlyginio žodžio išnykimą. Kitas prieštaravimas rašytojo, būtent, kad tai buvo neįmanoma, kad 200 | RECENZIJOS Vienskiemių sekų bim(e), bit(e) kaip veiksmažodžio būti formų suvokimas nėra visiškai rimtas, nes sutrumpinimas yra akivaizdus esant enklitinei padėčiai. Palyginimas su lett. biju (žr. neseniai Smoczynski 1999) nėra nieko, kas trukdytų. Kad 1 forma. Pers. Seržante. kad -Cia, -Ciau reikalauja ypatingo paaiškinimo, niekas nepaneigia, netgi Stang. Neaišku, ar autorius teikia kokią nors reikšmę senosios lietuvių kalbos įrodymams, nes senosios lietuvių kalbos ypatumai yra nežinomi. Rašyba, pavyzdžiui, -iin (giwen)tumbim prieš neulit. (gyven)tumeme, laikomi nereikšmingais, jeigu „panchroninis“ kalbos sistemos tyrimas bet kuriuo atveju leidžia daryti patenkinamą struktūrinę analizę. Taip pat ir su lietuvišku jungtukais, būtent su jau minėtu klausimu apie mįslingos 1. Pers. Žr., befaßt sich Zigmas Zinkevičius („Pastabos lietuvių kalbos 1. sing. cond. formų istorijai“, P. 224-225). Iš lietuvių kalbos tarmių jis nurodo naujus faktus, rodančius, kad -čia kaip senesnė forma yra priešinga analogiškoms naujosioms formoms -čiau ir (rečiau) -Ciu. Tai prieštarauja įvairių tyrinėtojų nuomonei, kad -Ciau kilo iš (dažnai pasitaikančio) netaisyklingo -tumbiau sutrumpinimo. Savo straipsnyje „Argument laryngalistyczny w etymologii balto-stowianskiej“ (p. 149-155) Wojciech Smoczynski nagrinėja kai kurias iš laringalinių kildinamas šaknis, kurios baltų slavų kalboje, perkėlus morfeminę ribą, įgavo pirminį formą, ir tai taip seniai, kad iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, jog kalbama apie paveldėtas išraiškos sąlygas. Pavyzdžiui, liet. sietas ‘sietas’ (liet. siets) išskiria antrinę išplėstinę šaknį *seh ivo, kuri buvo atskirta perkėlus morfeminę ribą pradiniame -ie esamojo laiko *sé-io (šaknis *seh -, plg. se-ti). Pagal protėvius slavų zöjati (kartu su jaunesniu zijati) yra tik tada su pris. zéjp suderinti, jei daroma prielaida, kad *g”eh, pradiniame -ie esamojo laiko žodyje buvo išplėstas į *g”eh i-, su atnaujintu susitraukimo laipsniu *g”ih,-(vietoj *g”h i-); Ši prielaida veda ir prie tolesnės išvados, kad liet. žioti yra nauja formacija, susidariusi per sinkopas iš *Zijoti (plg. niök-oti < *nijok-oti, prie nijöks ‘ne vienas’). Laringologinė rekonstrukcija siūlo naują aiškinimą ir lietuviškam siuvu (kartu su aksl. sijo): *siuuist negalima (kaip manė Trautmann) paaiškinti išskaidžius antekonsonantinę formą *siūzu, bet jis tiesiogiai atsirado iš *siuH-ė, kai u buvo įkištas kaip hiatustilger po gerklų susitraukimo. Todėl, apibendrinus priešbalsinę formą, yra tik aksl. Šijo paaiškinti, žr. gautą *sovim Part. praet. perdavimas. 100 mg/ 100 ml Taigi baltų slavų alternatyvos ūC: uuV, iC: iiV yra tiesioginė tarpbalsinių gerklų susitraukimo pasekmė. Baigdamas savo laringologinius paaiškinimus, Smoczynski siūlo Trautmann baltų-slavų požiūrį *satu kaip pagrindą tiek lit. sotus, tiek slav. syt8 visam laikui atidėti. Šiuo laikotarpiu rašytojas pradėjo rašyti eilėraščius. Įteka į Sają ties Sunja. *seuh -‘būti pilnam’, kurio mažėjimo laipsnis greičiausiai yra veiksmažodžio būdvardyje *suh -tö-‘pilnas, prisotintas’. Pirmoje savo straipsnio „Dvi latviškos pastabos“ dalyje (p. 211-223) Bohumil Vykyp&l bando patikslinti latvių kalboje įvykusios ilgokas tipo būdvardžių gramatizacijos kaip lyginamųjų semantinius pagrindus. Antroje dalyje jis nagrinėja latvių kalbos savininkiškąją konstrukciją man ir ‘mihi est’ ir jos chronologinį ryšį su lietuvių ir senprūsų kalbų turėti ir turėti. 201 turrit(wei) ‘habere’ auseinander. Autoriaus nuomone, latvių konstrukcija yra senesnė, o lietuvių ir senosios prūsų kalbos atliko dažniau pastebimą savininkiškosios konstrukcijos perėjimą nuo mihi est tipo prie habeo tipo. Tai liudija (su Latvija besiribojančiose šiaurės lietuvių tarmėse) reliktinė lietuviška konstrukcija man yra ir gausūs lietuviško turėti vartojimo pėdsakai pradine prasme ‘turėti’. Autoriaus išvados yra labai įtikinamos, ir tampa vis aiškiau, kad reikia atmesti įvairių tyrinėtojų (Veenkerio, Rüke-Dravinos) išreikštą nuomonę, kad latvių kalba yra Baltijos-- finų įtakos naujovė. Ji atspindi labai paplitusią baltistų tendenciją bet kokį lietuvių ir latvių kalbų skirtumą be išsamesnio tyrimo interpretuoti kaip latvių kalbos naujoves. Žodžio man ir pakeitimas į pirminį turėt yra neįtikėtinas dėl trijų priežasčių: (1) tipologiniu požiūriu gerai įrodytas tik perėjimas nuo ‘mihi est’ į ‘habeo’; (2) kadangi gramatikalizacijos procesas iš esmės yra negrįžtamas, panaikinus pirminę turėt ‘turėti’ savininkišką konstrukciją, tikriausiai nebūtų buvę galima atkurti jos pirminės reikšmės ‘laikyti’; ir (3) čia ir ten įrašytas altlett. Turbūt žodis turėt yra pavyzdys to, ką Harris ir Campbell (1995: 55) vadina „tyrinėtojiškomis išraiškomis“. Tam tikra konstrukcija iš pradžių gali būti gramatizuota arba likti akimirkos formavimu. Senovės latvių kalbos žodis turet ‘turėti’ tikriausiai yra bandymas gramatikalizuoti, kuris neįsitvirtino. Žinoma, taip pat galima tikėtis, kad turėt ‘turėti’ bus altlett. Kaip pažymi autorius (p. 220), norint tiksliai perteikti vokišką konstrukciją Teuw nebues wairak Dewes turret, reikėjo naudoti asmeninį veiksmažodį, nes būt + probeweise zum Ausdruck irgendeiner grammatischer Bedeutung verwendet werden und nachher daiktavardis vertime reiškė „būti“, o ne „būti“. Sakinys kažkada pasirodė kaip modalinis veiksmažodis. Kaip matyti iš aukščiau pateiktos apžvalgos, šiame turtingame ir vertingame rinkinyje, su kuriuo galime pasveikinti ir jubiliejų švenčiantį autorių, ir jo leidėjus, yra daug naujų ir vertų skaitymo dalykų baltistų srityje. LITERATUR ERHART, A. 1956: Litevstina. Praha: Stätni Pedagogické Nakladatelstvi. ERHART, A. 1984. Baltské jazyky. Praha: Stätni Pedagogické Nakladatelstvi. HARRIS, A. C., CAMPBELL, L. 1995: Historical syntax in cross-linguistic perspective. Cambridge: University Press. (Cambridge Studies in Linguistics, 74.) SMOCZYNSKI, W. 1999: Geneza starolitewskiego conditionalis na -biau, -bei, -bi-, Acta Baltico-Slavica 24, 13-18. STANG, Chr. S. 1966. Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo-Bergen-Tromsö: Universitetsforlaget. Axel Holvoet Gauta 2002 04 26 Lietuvių kalbos institutas Vileišio g. 6, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]