Wojciech Smoczyński. „Język litewski w perspektywie porównawczej“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVII (2002), 131-147 RECENZIJOS Reviews WOJCIECH SMOCZYNSKI JEZYK LITEWSKI W PERSPEKTYWIE POROWNAWCZEJ Krakéw: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagielloniskiego, 2001, 510 p., ISBN 83-233-1430-6 (Baltica Varsoviensia, 3) Žymaus lenkų baltisto ir indoeuropeisto Wojciecho Smoczynskio produktyvumas ir aktyvu- mas tikrai pavydétinas: nuolat pasirodo įdomių straipsnių, rengiamos novatoriškos monografi- jos, redaguojamas žurnalas Linguistica Baltica, organizuojamas Colloguium Pruthenicum, profe- soriaujama Krokuvos ir Varšuvos universitetuose. Per kelis dešimtmečius įvairiose konferencijose ir leidiniuose paskelbta išties daug lituanistikai skirtų studijų, apybraižų, pastabų. Džiugu, kad šie darbai dabar suburti draugėn, papildyti vienu nauju tyrimu ir išleisti atskiru rinkiniu. Knygą sudaro 5 skyriai: „Lietuvių kalbos vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje“ („Stanowisko języka li- tewskiego w rodzinie indoeuropejskiej“), „Morfologija“, „Dialektologija“, „Etimologija“, „Kal- biniai lenkų ir lietuvių ryšiai“ („Stosunki językowe polsko-litewskie“). Perspausdinami tekstai nebuvo keičiamii ar redaguojami (išskyrus, žinoma, paginaciją), jų pirminiai bibliografiniai duo- menys nurodomi turinyje (p. 5-7). Labai paranku, kad rinkinio pabaigoje yra žodžių ir pavar- džių rodyklės, sudarytos Tomaszo Majtczako. Knyga pradedama visoms baltų kalboms skirta apybraiža „Języki battyckie: litewski, fotewski, staropruski“ (1988 m.)' (p. 9-95). Palyginti nedidelės apimties tekste tilpo išties informatyvus baltų kalbų įvadas su geru indoeuropietišku kontekstu. Sugebėta ne tik aptarti gramatinius fak- tus, bet ir pateikti reikalingiausių enciklopedinių žinių, nurodyti reikšmingiausią bibliografiją. Naudinga, kad po individualių kalbų aprašų duodama tekstų iš senųjų raštų bei tarmių (su kalbo- tyrinėmis pastabomis ir vertimais į lenkų kalbą). Apybraižos siužetas nuosekliai rutuliojamas iš ide. prokalbės (p. 15-19) per baltiškų inovacijų klodą (p. 19-34) atskirų kalbų aprašų link. Lietuvių ir prūsų kalboms skirta daugiausia dėmesio (p. 35-60; 74-92), kiek mažiau — latvisti- kos klausimams (p. 60-74). Reikšminga, kad tekste deramai integruotos žymiųjų lenkų kalbi- ninkų idėjos (J. Safarewicziaus, J. Kurytowicziaus)?. Šiek tiek nepatogu, kad liko nuorodos į pirminės publikacijos puslapius, pvz., p. 10 nukreipiama į p. 844 (= p. 34). Patikslintinos ir kai kurios kitos smulkmenos: p. 23 lie. troško ‘chee pič' = 'chciat pic’; p. 35 nom. sg. Europa = Europa, skėsti = skėsti; p. 37 gen. pl. rankiy = ranky; p. 42 acc. pl. diévus = dievūs; p. 89 ušės į Kad skaitytojas isivaizduoty bendrą lingvistinį kontekstą, šioje apžvalgoje nurodomos pirmosios straips- nių skelbimo datos. 2 Pavyzdžiui, J. Kurylowicziaus nuomonė dėl balty-slavy kalbų bendrystés pateikiama iš jo viešos paskai- tos, tad ne kiekvienam kalbininkui gali būti žinoma (p. 15). 132 | RECENZIJOS *tydzien' ('savaitė') = ‘SeSios savaitės po gimdymo' LZ... 555, 556); p. 12 la. Ziemel'i = ziemeli, p. 21 la. dzéls = dzélzs. Dabar autorius šį darbą turbūt dar patobulintų, bet ir be didesnių pakeitimų tekstas rekomenduotinas kaip tikrai pavykęs baltų kalbų kompendiumas. Ji puikiai papildo pirmąsyk skelbiama plati studija, skirta lietuvių leksikos indoeuropietiškiems pamatams („Indoeuropejskie podstawy stownictwa litewskiego“, p. 96—-166)*. Autorius pažymi, kad tai ap- žvalginio pobūdžio darbas, tad, taupant laiką ir vietą, į klasikinius etimologijos veikalus nuorodų neduodama (su retomis išimtimis). Pagrindinis studijos tikslas — apžvelgti lietuvių žodyną iš ide. prokalbės taško: iškelti paveldėtąją leksiką, žodžių darybos ir apofonijos modelius, atsižvelgti į laringalinės teorijos keliamas problemas. Leksemos aptariamos ne abėcėline tvarka, o pagal tam tikrus gramatinius ir semantinius pogrupius. Palyginus su panašaus pobūdžio darbais (Buck 1949; Gamkrelidze, Ivanov 1984, : 457-855; Sabaliauskas 1990)“, nauja yra tai, kad aukščiau- sią skirstymo pakopą sudaro gramatinės klasės: daiktavardžiai, veiksmažodžiai, būdvardžiai ir skaitvardžiai. Remiantis tokia klasifikacija, tiktų pridurti ir įvardžių bei jungtukų pogrupius. Daiktavardžių ir veiksmažodžių skyriuose medžiaga daloma į tam tikrus semantinius būrius, pvz.: (daiktavardžiai) „gamtos reiškiniai“, „laikas“, „miškas ir medžiai“, „laukiniai žvėrys“ ir t. t.; (veiksmažodžiai) „gyvybinė (žmogaus) veikla“, „juslės ir suvokimas“, „judėjimas“ ir t. t. Reikšminga, kad autorius nemažai dėmesio skiria ide. kaitybos dalykams (pvz., pastraipoje *žemė' (p. 97-98, nr. 2°) nurodoma, jog šio balt.-sl. žodžio pamatas yra neošaknis (neopier- wiastek) ide. *g*em-, resegmentuota iš pide. loc. sg. *d'g'*'-ėm-9, egzistavusio greta nom. sg. *d"ėg*-om-p)". Ne sykį aptariami vrddhi tipo dariniai (žr. p. 108, nr. 32, 34; p. 110, nr. 44, 46; p. 111, nr. 49; p. 120-121, nr. 96; p. 129, nr. 147), nuosekliai pateikiama laringalinė informaci- ja. Sistemiškų šiuolaikinės indoeuropeistikos lygio baltų etimologijos studijų trūksta, tad kal- bamasis Smoczynskio indėlis reikšmingas ir vertas dėmesio. Reikia tikėtis, kad atsiras norin- čių diskutuoti, ir tas dialogas paskatins autorių bei kitus mokslininkus imtis dar didesnės apimties darby’. Pora aptariamojo skyriaus straipsnių skirta lietuvių kalbos fonetikos, fonotaktikos, šaknies bei kamiengalio apofonijos archaizmams iškelti: „Das Litauische im Kontext der indogermanischen Vergleichung“ (1993) (p. 167-178), „Il ruolo della lingua lituana per la linguistica indoeuropea“ (1997) (p. 179-208). Archajiškos ypatybės išryškintos lyginant su s. ind., gr., lot., germ. ir sl. kalbų inovacijomis. Nemažai dėmesio skirta žodžių derivacijos istorijai: saulė (p. 176-178, 204— 205); diévas, diena, žiema, derva (p. 188-190); duktė, sesué, šuo, žmuė, vanduo (p. 194-199); statyti (p. 207) ir kt. Prie šių straipsnių šlietina pastaba „Konserwatyzm językowy na przyktadzie litewskim“ (1992) (p. 209-210), kur panašiais aspektais aptartas num. deširntas. * Tamtikrušios studijos prototipu laikytinas kitas Smoczynskio straipsnis (žr. Smoczynski 1982). Seniausiu semantinio pobūdžio baltų kalbų leksikonu laikytinas vadinamasis Elbingo prūsų-vokiečių žodynas. Aptariamos sąvokos sunumeruotos. Dar žr. pastabas p. 98-99, nr. 4 “saulė', nr. 5 ‘ménuo’; p. 104-105, nr. 23'“aušra'; p. 106, nr. 28 ‘pavasaris, vasara’; p. 113-114, nr. 63, ‘zuvis’; p. 115, nr. 70 ‘Zmogus’ ir kt. 5 7 Tęsiant aptariamaji darbą pataisytinas vienas kitas netikslumas: p. 101 la. mist = mizt; p. 102%, lie. stata = stata; p. 111%. rus. krstiti = krostiti; p. 157 lie. ilsiuos = ilsiuos; p. 106 kaip bk (literackie) kirčiavimo variantas pateikiama vakarai (greta vakarai ) - reikėtų patikslinti, kad čia kirčiavimo tarmybé (žr. LKZ,,,, 984; DLKZ, 906). RECENZIJOS | 133 Indoeuropeistinis skyrius baigiamas fonologine pastaba — „Sporne problemy wokalizmu litew- skiego“ (1976) (p. 211-213). Autorius siūlo balsių klasifikacijoje įsivesti pozymi diftonginis : nediftonginis, kad nuo kitų fonemų būtų atskirtos /ie/ ir /uo/. Nelietuviškos kilmės žodžiuose pasitaikantys trumpieji [e] ir [0], Smoczynskio nuomone, fonemomis nelaikytini (jie tik skirią morfemas ir žymį, kad tos morfemos svetimos). Rinkinio morfologijos dalis pradedama straipsniu „Przypadki lokalne językow batltyckich“ (1974) (p. 214-216). Idomu, kad autorius pastebėjo tokią postpozicinių vietininkų distribucijos taisyklę: lokatyvas ir iliatyvas būdingas negyvus dalykus žyminčioms leksemoms, o adesyvas ir aliatyvas paprastai sudaromas iš gyvas būtybes (ar asmenis) nurodančių kamienų (plg. daržė : daržan, dieviep : dievop)“. Straipsnyje „Uwagi o litewskim praeteritum typu norė(j), giedo(j)“ (1974) (p. 217—223) auto- rius teigia, kad tokie trumpieji lie. preteritai negali būti laikomi archaizmais. Smoczynskio many- mu, čia įžvelgtina tendencija išlyginti praes. ir praet. kamienų skiemenų skaičių: sė-di : sė-dė-jo —>sė-di : sė-dė(j); miéga : miegojo — miėga : miegd(j); žino : Zzindjo — Zino : Ziné(j) (plg. lygiaskie- menius suka : sūko, nésa : nésé). Vėliau šis trumpinimas analogiškai paveikes ir lygiaskiemenius veiksmažodžius (pvz., praet. sené(j) pagal sédé(j), o pagal sené(j) atsiradę ir sé(j); galvé(j) pagal miego(j), o pagal galvé(j) — sté(j) ir t. t.). Šioje analogijų eilėje kiek problemiškas atrodo praet. ė(j) trumpinimas pagal praet. sė(j), nes inf. ir praes. kamienai nėra panašūs: sėti, sėja : eiti, eina (atem. eiti). Apybraižoje „Geneza starolitewskiego conditionalis na -biau, -bei, -bi-“ (1999) (p. 224—229) pasiūlyta elementus -biau, -bei, -bi- kildinti iš atitinkamų praet. ind. formų *bijau, *bijai, *bija (plg. la. biju, biji, bija)* ir neįžvelgti čia optatyvo (kaip yra interpretavęs Kazlauskas 1961: 80; 1968: 393t.). Cond. pl. 1, 2 -bi- istoriškai laikytina 3 asmens sutrumpintąja preterito forma (plg. la. dial. praet. bi, bij). Semantiniu ir morfologiniu požiūriu gera paralelė nurodyta iš lotynų kal- bos istorijos: fuat ‘tebunie’ < *b'uh, + -ah-. Straipsnis „Starolitewskie žmuo, žmunį na tle prabattyckich rzeczownikow atematycznych“, skelbtas Acta Linguistica Lithuanica 43 (p. 18—33), skaitytojui greičiausiai žinomas, tad čia ne- referuojamas. Pastabose „Komentarz laryngalistyczny do wybranych formacji litewskich“ (2001) (p. 248-252) aptariama keletas morfonologinių problemų, susijusių su laringalų likimu, pavyz- džiui: (1) galimas laringalo išnykimas šaknyse ultimae laryngalis -RH prieš i (arti, bet ariū < *h ėrh -ie-,gėlti; betgeliū <*g"elH-ie-; šiame kontekste kamienai sėju, kloju,griauju laikyti vieno- kiomis ar kitokiomis inovacijomis); (2) intarpiniuose CRnH-o- tipo kamienuose metatezė Rn — nR vykusi išnykus laringalui (kyla < *kinla — *kilna < *kl-n-H-o <— *kelH-, plg. kėlti, kilti); (3) tam tikri pamatinio laipsnio tvirtapradės priegaidės daiktavardžiai laikytini vrddhi tipo dariniais, išvestais iš nykstamojo laipsnio šaknų, įterpus e prieš RH (žėntas (s.-kr. zėt) *“pažįstamas' < *žėnta- < *g'ėnh -to- « *žinC- < *g'nh.C- (lie. pažinti); plg. gr. gnotos, ved. jnata-, la. znuots, ru. znato) ir kiti atvejai. Pateikiama etimologinių pastabų dėl žodžių kiauras, klūonas, pjauti, smėlys, statas, stogas, žioti(s). Dialektologijos skyrių sudaro keturios studijos, kuriose sistemiškai aprašyta Punsko šnekta: jos fonologija („System fonologiczny litewskiej gwary punskiej“, (1986) p. 253-269; „Grupy 8 Naujausias yra G. Kavaliūnaitės šios krypties darbas (zr. Kavaliūnaitė 2002). 9 Trumpai apie šią hipotezę užsiminta ir ankstesnėje studijoje (Zr. aptariamojo rinkinio p. 51). 134 | RECENZIJOS spotgloskowe litewskiej gwary punskiej“ (1986) p. 270-278), morfologija („Szkic morfolo- giczny litewskiej gwary punskiej“ (1984) (p. 279-305) bei skolintinė leksika — germanizmai („Zapožyczenia niemieckie w gwarze litewskiej okolic Punska na Suwalszezyžnie“ (1986) p. 306— 316). Atkreiptinas dėmesys, kad fonologinės pastabos metodiniu požiūriu svarbios ir bendrinės kalbos problemoms (garsai [ie], [uo], trumpieji balsiai [e], [0], skiemeniniai priebalsių junginiai ir kt.). Morfologijos studijoje aptarta ne tik kaityba, bet esama ir derivacinių pastabų (apie daikta- vardžių darybą, žr. p. 282-284). Reikšminga, kad p. 299-303 paskėlbta Punsko šnektos teks- ty'’. Germanizmy tyrime aptarta apie 90 žodžių, iš kurių 10 nėra užfiksuota LKŽ" (bankūkas, bankūkėnas, brėkšt(r)angė, dampa, drėjeris, keratė, kraizas, kūcė, liūkė, raūs), pateiktos skolinių fonetinės adaptacijos taisyklės (p. 313, 315)". Rinkinio etimologijos skyrius tekstų skaičiumi pats gausiausias. Daug vertingų istorinės fo- netikos ir darybinės morfologijos įžvalgų pateikta penkiuose „Etimologijos pastabų“ etiuduo- se. Etimologizuojami žodžiai pavéikslas, paūkštis, peslys, nakvoti (1990) (p. 317-319); veiks- lus, veigzlūs, gaistras, gaizdras, žaizdras, žiėzdrai, žiėgždros, žvirzdai, žvirgždai, kemzdryné, kremzlė (1993) (p. 320-330); kakšlė, pūkšlė, vikšras, vievesa (1994) (p. 331-337), vaikščioti (1995) (p. 338-340); indas, pėrgas, išeiga (1998) (p. 341-350). Prie pastabų, skirtų priebalsių įterpimo problemoms, šlietinas ir straipsnis „Etymologisches zu litauisch lokšnūs, šikšna und šykštūs“ (2000) (p. 378-384). Baltų-slavų etimologijai skirti trys etiudai. Pirmajame („Slawisch ovadas und litauisch todas“, (1992) (p. 351-354) parodyta, kad sl. ovads galima laikyti priešdėlinio veiksmažodžio vediniu: (balt.-sl.) *au-od-as : *au-éd- ‘abessen, abfressen; išėsti'. Antrojo etiudo tema — lie. ir sl. lekse- mos ‘ménuo’ raida („Etymologia scs. mésecw i lit. ménuo jako ilustracja zmian językowych stwier- dzanych przez poréwnanie zewngtrzne® (1994) (p. 355-366). Nuoseklios analizės rezultatas — prokalbės požiūriu skirtingi pamatiniai žodžių kamienai, sl. leksemos tematizacija, sufiksacija ir metatezė: lie. nom. mėnuo < *mén-6s-¢ (ide. nom. *meh n-0s-9), acc. ménesj < *meén-es-in (ide. acc. *meh n-és-m); sl. méseco < *mésinko- — (metateze) *meéns-i-ko- < *méns-i-, kur *meéns- yra iš ide. gen. *meh n-s-és. Paskutiniame balt.-sl. etiude svarstomos trys problemos: ,Kilka zréwnan stowiansko-litewskich: 1. stow. vėnsco : lit. vainikas; 2. ps. *čeznoti : lit. kėžta; 3. ps. *degna : lit. dengū“ (1994) (p. 385-394). Sl. vénwcw ir lie. vainikas, autoriaus manymu, laikytini priesagos -ka- vediniais iš balt.-sl. subst. *uai-ni- (plg. s. ind. venih ‘Haarflechte; plaukų pyné, kasa") : uéi- / *ui- "vyti, pinti". Patikslintas Osten-Sackeno (1909: 246) siūlymas sl. *éeznoti lygin- ti su lie. išsikėžtū, išsikėžti: morfologijos požiūriu prasmingiau lyginti *ke-n-Za (plg. lie. kézta) ir sl. *kez-ne-. Taip lyginamos vienodo vokalizmo šaknys ir parodomi du nazaliniy prezensy dary- bos būdai: infiksacija resp. sufiksacija. Sl. *degna (s. le. dziegna ‘zgorzel jamy ustnej; zapalenie lub gnicie dziasel; burnos ertmės gangrena; dantenų uždegimas ar gedimas’; sorbų aukštaičių dZaha ‘zgaga, uczucie pieczenia w przelyku; rémuo, deginimas stempléje’) etimologizacijai Smo- czynskis pasiūlė pasiremti lie. praes. -dengu (sudengū ‘sudegu’, nudengu ‘nudegu’) ir suponuoti sl. praes. *dego, prie kurio pridėta abstractum priesaga -na-. "Dar zr. anksčiau autoriaus skelbtus tekstus (Smoczynski 1972: 104-109). "1 Autorius galėjo patikrinti tik I-XI tomus (A-R). 2 P.313 ir 314 turėtų būti sukeisti vietomis. RECENZIJOS | 135 Žinoma, skaitytojas neturėtų suprasti, kad slavistiniai klausimai gvildenami tik šiuose trijuose tekstuose — svarbių pastabų esama daugumoje Smoczynskio straipsnių (žr. slavų kalbų žodžių rodykles p. 499-504). Etimologinis etiudas „Litauisch lokys, lateinisch lacer und griechisch améxnxa (1999) (p. 367— 377) svarbus ne tik baltistikai, bet ir graikų kalbos istorijai. Autoriaus manymu, baltų kalbose įžvelgtinas nomen agentis *lak-iya- ‘zerreiBendes Tier; plėšrus žvėris': balt. *lak- ‘zerren, zer- reiBen; tempti, pléSyti’ (< ide. *leh k-). Sintaksiné šio žodžio istorija galėjusi būti tokia: (I) *žmoglokys (adj.) žvėris (subst.) “žmogų suplėšęs žvėris' arba “žmones plėšantis žvėris' — (II) *žmoglokys (subst.) ‘t. p. — (III) lokys“. Ši hipotezė paremtų kipr. gr. aor. šaknies Anx- (įnėinza) vedimą iš *leh k-. Trys baigiamieji etimologijos skyriaus tekstai skirti darybos formanty istorijai. Straipsnyje ,,Po- chodzenie wyrazéw litewskich typu pelūdė, arklidė“ (2000) (p. 403-407) dėstoma autoriaus nuomonė, kad žodis pelūdė (resp. toks darybos tipas) galėjo atsirasti greta *pelūdėmė “vieta pelams sudėti' pagal santykį lyg-mė :: lyg-ė. Todėl formantuose -idė ir -udė nereikėtų įžvelgti šaknies *d"eh - nykstamojo laipsnio *d"h -*. „Priesagos -sčias kilmė“ (1992) (p. 408-413) išaiš- kinta taip: ji atsiradusi perskaidžius -jas vedinius iš būtojo laiko neveikiamosios rūšies dalyvių, kurie baigėsi -st- arba -št-, pvz.: skliaūsčias : skliaūstas, tūščias : *tuš-tas. Straipsnyje „Problema- tyka etymologiczna sufiksėw -dyti i -styti“ (1998) (p. 414—417) autorius iškėlė minti, kad -dyti ir -styti veiksmažodžiai iš pradžių buvę priežastiniai priesagos -yti vediniai, padaryti iš intranzityvi- nių veiksmažodžių, praes. kamiene turėjusių priesagas -d- ir -st-, tik vėliau perskaidyti (pvz., ard- yti : *ėr-da (plg. érdi) — ar-dyti : ir-ti; barst-yti : birst-a — barst-yti : ber-ti). Knyga baigiama tekstais, skirtais kalbiniams lenkų ir lietuvių ryšiams. Galbūt iš etimologijos dalies Cia perkeltinas straipsnis „Altlitauisch prieras, pryieraut und priarka“ (1998) (p. 395— 402). Jame pasiūlyta pryierūuk DK TA» pryleraut DK 84, =, Skaityti prijerauk, prijeraut“, priar- ka BB Kar 8,31; BB Kar 19,27; BB 2 Sam 21,11 — prijarka (plg. le. fryjerz / fryjarz, fryjerka / fryjarka). Kita vertus, atitinkamus Sirvydo pirmojo žodyno prieras, prierka (SPr 32 s.vv. fryierz, fryierka) ir kt. siūloma skaityti be [j], pvz., prieras < *prijeras (kaip néprietelius < *néprijetelius < *néprijatelius; plg. br. néprijatelv). Seriją ,,Polono-Lithuanica® sudaro 4 etiudai. Studija „1. O nazwiskach typu Pifsudski* (1982) (p. 418-427) skirta vietovardinéms lietuviškos kilmės lenkų pavardéms. Paneigta ne tik juokinga hipotezė dėl asmenvardžio Pifsudski ir vietovardžio Pitsudy (neva susiję su pėl-šūdis), bet pateik- tas ir nemažas kitų pavardžių bei atitinkamų vietovardžių sąrašas (plg. garsiasias pavardes, ku- rias lietuviai kažin ar laikytų esant vietinės kilmės: £owmiariski :: Laumėnai, Oginski :: Uoginiai, Wiwulski :: Vivuliai ir kt.). Prie šio straipsnio jungtinas ir paskutinis rinkinio tekstas „Pochodze- nie litewskiej nazwy miejscowej Pilsūdai (pol. Pilsudy)“ (1984) (p. 469—480), smulkiau nagrinė- jantis vietovardžio Pifsudy kilmę ir kelią į lenkų kalba. Oikonime siūloma įžvelgti tokius kamie- nus: pil(ia)- (plg. pilis ir kt.) bei sūd- (praes. *sū-da, inf. *sū-ti “drėkti ir pan.', plg. iter.-kauz. sii-d-yti). Tad pirminė *pil(ia)-sūdas reikšmė galėjusi būti “drėgna ar klampi vieta netoli pilies ar * Gal pirmojoje pakopoje pakaktų suponuoti vien *lokys (adj.) žvėris (subst.) “plėšantis, plėšrus žvėris", kaip, pvz., vakaris ‘vakary vėjas' — vakaris vėjas (p. 372%). '* Dar plg. šiai ir giminiškoms problemoms skirtą straipsnį (p. 341-350). DK žodžių rodyklėje (p. 713) rašoma prieraut, prierauk. 15 136 | RECENZIJOS miesto’. Lietuviškos kilmės lenkų pavardėms skirtas straipsnis „Les noms de famille polonais d'origine lituanienne“ (1982) (p. 461-468), kur aptarti ketveriopi antroponimai: dvikamieniai (le. Butrym < lie. Būt-rimas); kilusieji iš dvikamienių asmenvardžių trumpinių (le. Butejkis < lie. But-eikis, iš trumpinio Būt-as : But-rimas, But-vydas ir kt.); krikščioniškos kilmės (le. Grygolan < lie. Grigal-ionis : Grigalius) ir pravardinio pobūdžio (le. Dojlido < lie. Dailyda, plg. dailyda, dailidė). Lenkų kalbos lituanizmams skirti 4 rinkinio tekstai. Straipsnyje „Polono-Lithuanica. 2. Pol. kieszen(ia), blr. kešėnja a lit. kišėnė“ (1985) (p. 428-438)* įrodoma, kad kišėnė yra motyvuotas lietuvių kalbos žodis (: kišti; dial. kešėnė : senasis praes. *kesit), pirmiausia patekęs į baltarusių kalba (kišėnja, kišėno), 0 iš jos — į lenkų (kiesieri(a), kieszeri(a)). Etiude „Polono-Lithuanica. 3. Pol. gwar. rupiežliwy a lit. rūpeslyvas“ (1986) (p. 439-444)" atkreipiamas dėmesys į lenkų suval- kų šnektų adj. rupiežliwy ‘besirupinantis, dėl ko nors neramus’, kuris klaidingai kildintas iš neeg- zistuojančio le. subst. *rupiez. Smoczynskis įrodė, kad šis žodis laikytinas paprasčiausiu lituaniz- mu: rūpeslyvas > *rupiešliwy (plg. br. rūpjašlivy) — rupiežliwy (priderinta prie kitų le. būdvardžių, turinčių baigmenį -žliwy: bojažliwy, obražliwy ir kt.). Ketvirtajame serijos „Polono-Lithuanica“ straipsnelyje patikslinami kai kurie lituanizmo guziny (plg. lie. gūžynės) aspektai (1986) (p. 442— 444). Platesniame pastabų rinkinyje „O niektérych lituanizmach polszezyzny wilenskiej“ (1987) (p. 445-460) rūpestingai pakoreguoti ir papildyti K. Tekielskio pateikti (1980) duomenys. Knygos pabaigoje įdėtos žodžių ir pavardžių rodyklės, tad besidomintys greit ras ko iešką. Tiesa, viena kita forma praleista, pvz., trūksta s. ru. žodžių poskyrio, kur galima būtų įdėti kros- titi 23, 111%, 3807, krosts 3807, kiimeti 128, viinukii 125 ir kt. Aptartasis Smoczynskio darby rinkinys puikiai parodo autoriaus lingvistinio akiracio ploti: nuo fonetikos iki leksikos tyrimų; nuo specifinių lituanistikos problemų iki bendrųjų indoeuro- peistikos klausimų. Neabejotina, kad kalbininko universalumas ir gebėjimas sintetinti kelių sri- čių medžiagą leido naujai pažvelgti į daugelį įdomių reiškinių. Rinkinys jau buvo teigiamai įver- tintas žymaus tyrėjo W. R. Schmalstiego (2002), tad tikėtina, kad daug naudos jame ras ir kiti lituanistai, baltistai bei indoeuropeistai. Baigiant apžvalgą norisi pasiūlyti išleisti ir prūsistinių Smoczynskio studijų rinkinį, kuris puikiai papildytų jo monografijas (Smoczynski 2000; 2003). Žinoma, labai laukiama ir naujų studijų, tad linkėtina autoriui toliau rūpes(t)lyvai darbuotis ir savo idėjų kišeniuose ilgai nelaikyti. SUTRUMPINIMAI BB-—BIBLIA tatai elti Wilsas Schwentas Rafchtas, Lietuwilchkai pergulditas per Jana Bretkuna [...] 1590. DK - Mikalojaus Daukšos 1595 metų katekizmas (parengė Vida Jakštienė ir Jonas Palionis), Vilnius: Moks- lo ir enciklopedijų leidykla, 1995. DLKŽ* —- Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vyr. red. S. Keinys), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. '**— Straipsnio originalo antraštė šiek tiek skiriasi: „Polono-Lithuanica. 2. Pol. kieszeri(a), bir. kišėnja a lit. kišėnė“ (plg. aptariamo rinkinio p. 445'). Be to, antraštės pabaigoje reikėtų pridėti pakelta žvaigždutę <" >, nes išnaša p. 428 liko be nuorodos tekste. 7 Turinyje (p. 7) rašomarūpes(t)lyvas, bet nesukirčiuota. Po antraštės turi būti išnašos žymuo <'> (p. 439). RECENZIJOS | 137 LKŽ- Lietuvių kalbos žodynas 1-XX (red. J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas), Vilnius, 1941-2002. SPr — Senasis Konstantino Sirvydo žodynas (parengė Kazys Pakalka), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidy- bos institutas, 1997. LITERATURA Buck C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages, Chicago: The University of Chicago Press. GAMKRELIDZE T. V,, IVANOVv V. V. 1984: Huooesponeiickuii s3bix u undoesponetiyvl. Pexoncmpykyjus u UCMOPUKO-MUNOA02UMECKUL AHATU3 NPAA3LIKA U NPOMOKYIbmYpbl, KH. 1-2, Tounncu: Usnarenscrso ToHmccko- TO YHMBEPCHTETA. KAVALIONAITE G. 2002: Die postpositionalen Lokalkasus in Chylinskis’ Ubersetzung des Neuen Testa- ments. Linguistica Baltica 10 (spausdinama). KAZLAUSKAS J. 1961: Iš optatyvo istorijos. Lietuvių kalbotyros klausimai 4, 73-91. KAZLAUSKAS J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika (Kirčiavimas, daiktavardis, veiksmažodis), Vilnius: Mintis. OSTEN-SACKEN, W. 1909: Etymologien. Indogermanische Forschungen 24, 238-248. SABALIAUSKAS A. 1990: Lietuviy kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SCHMALSTIEG W. R. 2002: [Rec.:] Wojciech Smoczynski. Jezyk litewski w perspektywie poréwnawczej, 2001. Archivum Lithuanicum 4, 235-244. SMOCZYNSKI W. 1972: Gwara potudniowolitewska w Sejneniskiem. Obrebska-Jablonska, A., red., Teksty gwarowe z Bialostocczyzny z komentarzem jezykowym, Warszawa: Panstwowe Wydawnictwo Naukowe (Prace Biatostockiego Towarzystwa Naukowego 18), 97-109. SMOCZYNSKI W. 1982: Indoeuropejskie podstawy stownictwa battyckiego. Acta Baltico-Slavica 14, 211-240. SMOCZYNSKI W. 2000: Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreuflischen, Krakow: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellonskiego (Analecta Indoeuropaea Cracoviensia 3). SMOCZYNSKI W. 2003: Lexikon der altpreufischen Verben (spausdinama). TEKIELSKI K. 1980: Lituanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podbrzezia i Niemenczyna. Acta Baltico- Slavica 13, 67-72. Jurgis Pakerys Gauta 2002 12 19 Vilniaus universitetas Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Universiteto 5, 2734 Vilnius, Lietuva [email protected]