Zum Schicksal der Dualformen (ein tschechisch-lettisch-litauisch-sorbischer Vergleich mit einigen allgemeinen Bemerkungen)

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA 2002, Nr. 10, pp. 103–107. Apie dvigubų formų likimą (čekų-latvų-lietuvių-sorbų Palyginimas su kai kuriais bendrais Pastabos)“ Čekų kalbos institutas AV CR Šiame darbe lyginamos čekų, latvių, lietuvių ir sorbų kalbų morfologinės formos. Pateikiamos kelios bendrosios pastabos dėl (a) skirtumo tarp istorinės lingvistikos diachroninio požiūrio ir lyginamosios lingvistikos achroninio požiūrio, (b) diachronijos projekcijos į sinchroniją ir (c) skirtumo tarp dviejų morfologinių kategorijų praradimo formų. Prof. Radoslav Vecerka į 75. Gimimo diena Kaip žinoma, senoji čekų kalba turi morfologinę dualumo kategoriją (kur morfologine kategorija mes suprantame morfemų su tam tikru skalikos Sem visumą – dualumo kategorijos atveju tai yra su Dualsem). Per 15-ąjį ir 16-ąjį amžius. Tačiau XX a. viduryje šis dualas buvo prarastas. Atsižvelgiant į diachroninės formalios morfologijos požiūriu Čekų kalbai įdomus klausimas, kas atsitiko su originaliomis dvigubomis formomis. Kalbant apie rašytinę kalbą, kai kurių leksemų atveju jie iš dalies perėmė daugiskaitos funkciją (išsamiau žr. Berger 1999). Kai kuriose nestandartinėse čekų kalbos rūšyse datyvo galūnė -a pasikeitė į -a. Instrumentinis dvigubas instrumentinio daugiskaitos funkcijoje be leksikos Apribojimas įgyvendintas. Dažniau įrodymai apie tai yra nuo 16 amžiaus pabaigos. 1896 m. – Antanas Žukauskas, rašytojas (m. 1975 m.). Šis daugiskaitos funkcijos perėmimas iš pradinės dualinės galotinės randa pamokančią paralelę latvių kalbos linksniavimo istorijoje. Šiandien Žinoma, kad latvių kalba turi tokias daiktinės daugiskaitos galūnes: -iem, -'iem, -ūm, -m, -im. Interpretuojant šių galūnių balsių pagrindus, t. y. ie, 'ie, a, ė ir i, kaip pagrindą sudarančius formantus (temas), galima manyti, kad -m yra tikroji daiktinės daugiskaitos morfema, kuri visiems žodžiams sudaro pagrindą. Deklinacijos yra bendras. Tačiau senesniuose kalbos paminklų taip pat galima rasti Už kalbos korektūrą dėkoju Markus Giger (Praga). 104 | BOHUMIL VYKYPEL -iems, iems, -ams, -éms, -ims, t.y. be balsių pagrindo -ms. Šios galūnės - su nedidelėmis išimtimis, kurias galima laikyti spausdinimo klaidomis, atsirado nuo pirmųjų latvių kalbos paminklų XVI a. 8-ajame dešimtmetyje. Nuo XIX a. 3-ojo dešimtmečio iki XX a. 7-ojo dešimtmečio. Vienintelis išlikęs šimtmečio pradžioje. Maždaug nuo XVII a. vidurio. Nuo XVII a. pabaigos prasideda svyravimai tarp -ms ir -m. XX a. pradžioje vyravo galūnė -m, kuri galiausiai išnyko XVIII a. XX a. pabaigoje išnykęs. Galūnė -ms yra tik vakarų kuršių tarmėse. (Vilnius. Endzelinas 1923: 296f., $231, 307, $255, 311, $270, 320, $283; Vanagas 1994: 123.) Plėtra Tačiau, kaip žinoma, -ms randama ir šiuolaikinėje standartinėje lietuvių kalboje, būtent kalbėtojo ir adresato daugiskaitinio pavadinimo paradigmoje mu-ms ‘mus’, ju-ms ‘juos’; Jums“. Vienintelis būdas nustatyti šių latvių formų chronologiškai pirminę funkciją yra lyginamasis metodas, t. y. šiuo atveju palyginimas su lietuvių kalba. Lietuvių kalboje yra trys skaitvardžiai: vienaskaitos, daugiskaitos ir dviskaitos. Šiuolaikinėje kalboje dualmorfės, kaip žinoma, yra periferinės savo taikymo prasme (jos beveik nenaudojamos), tačiau vis dėlto egzistuoja kaip visavertė ir paradigmiškai pilna kategorija. Kalbant apie dativą, yra tokios pabaigos: daugiskaitoje -ams, -oms, -éms, -ims, -ums, -iems; im Dual -am, -om, -em, -im, -um, -iem; Taigi, remiantis latvių ir lietuvių kalbų palyginimu, galima pateikti tokį paaiškinimą (žr. taip pat Rüke-Dravina 1977: 98): pradinėje sistemoje forma -ms turi daiktinės daugiskaitos funkciją, o forma -m – daiktinės dviskaitos funkciją; praradus dviskaitą, galūnė -m latvių kalboje išryškėjo daugiskaitos funkcijoje, tik kalbėtojo ir adresato pavadinimuose išliko galūnė -ms (t. y. kategorijose, kurios yra aiškiai atskirtos nuo kitų pavadinimų, nes pastarieji yra trečiajame asmenyje). Akivaizdu, kad tarp čekų kalbos instrumentinės daugiskaitos vystymosi aprašymo ir latvių kalbos datyvo daugiskaitos vystymosi aprašymo yra NOETINIS skirtumas: supratimas, kurį suteikia pirmasis aprašymas, turi kitokią vertę nei tas, kurį suteikia antrasis. Pirmuoju atveju mes apibūdiname kažką, kas egzistuoja, o antruoju atveju tai yra tik iš dalies tiesa. Šis pavyzdys taip pat labai gerai parodo skirtumą tarp istorinės kalbotyros ir lyginamosios kalbotyros metodų charakterio. Pirmąją galima pagrįstai vadinti DIACHRONIŠKA, o antrąją – ACHRONIŠKA: juk čia lemiamu momentu negalima taikyti istorinio metodo, nes, Antoine Meillet (1934: 49) žodžiais tariant, „on ne peut expliquer historiquement une forme que par une forme plus ancienne“. Tačiau, jeigu nėra ankstesnės formos, galima tik sukurti paaiškinimo modelį, paremtą palyginimu su tam tikromis kitomis kalbos sistemomis, kuris pats savaime nėra susietas nei su laiku, nei su erdve (plg. Vilnius, 1925 m., 15 psl. 1965 m. – 102 gyventojai (2002 m. – 108). Skirtumas tarp istorinės lingvistikos diachroninio požiūrio ir lyginamosios kalbotyros achroninio požiūrio gali būti lyginamas su skirtumu tarp ISTORIJOS ir EVOLUCIJOS: pirmoji išdėsto tiriamus objektus laiku ir kultūra ir sudaro nebūtiną pokyčių seką, o antroji, priešingai, nustato santykius tarp objektų ir sudaro būtiną pokyčių seką. Paul Diderichsen (1966: 307, 338) rašė: „Mes galime eiti dar toliau ir teigti, kad evoliucija neturi nieko bendro su „tikrąja istorija“ ar „laiku“ įprasta prasme. Pagrindinė užduotis yra išdėstyti variantus struktūrinėje hierarchijoje; Antraeilis dalykas, kad mes galime formuluoti hipotezes apie šių struktūrų pasireiškimus, einančius vienas po kito laike ir erdvėje“. [...] „Evoliucijos ir istorijos sąvokų supainiojimas privedė prie vienašališko požiūrio į lingvistiką. Pastarasis terminas turėtų būti naudojamas tik tada, kai kalba yra laikoma kultūros istorijos dalimi (todėl jis susijęs su geografiniu dialektų pasiskirstymu ir panašiai). Pirmasis yra daug sunkiau. Tai reiškia, kad mes galime rasti bendrus dėsnius, kurie taikomi kalbos pasikeitimui“. Be abejonės, latvių kalbos daiktinės daugiskaitos galūnėms būtų galima sukurti ir kitus paaiškinimo modelius. Tačiau mes manome, kad tas, kurį mes pateikėme aukščiau (ir tai yra akivaizdu), turi pranašumą, kad jis yra paprasčiausias, t.y. palieka mažiausiai neatsakytų klausimų. Kaip jau minėjau, naujesnėje standartinėje lietuvių kalboje dualmorfemų nebenaudojama maždaug nuo tarpukario laikotarpio (plg. Zinkevičius 1980: 180). Dauguma lietuvių kalbos tarmių taip pat neturi dvibalsių. Kalbant apie daugiskaitą daiktiniame būdvardyje, atskiruose tarmėse galima rasti skirtingų santykių, kurie atitinka santykius atskiruose latvių kalbos istorijos laikotarpiuose. Žemaičių tarmės turi -ms (kaip ir seniausi latvių kalbos paminklai). Kai kuriuose viduriniosios lietuvių kalbos tarmėse galūnės -ms ir -m svyruoja (pvz., latvių kalbos paminklų nuo XVII a. 4-ojo dešimtmečio iki XVIII a.). Galiausiai, aukštaitiškose tarmėse yra galūnė -m (kaip latvių kalboje nuo XVIII a.). Tarp dualiosios galotinės -m ir daugiskaitinės galotinės -ms skiriama tik Klaipėdos apylinkių tarmėse (kaip senosios lietuvių kalbos raštuose). Zinkevičius 1966: 205, 234n.; 1980: 181). Taigi galima teigti, kad aukštaitiški dialektai su dualine galūne -m elgėsi taip pat, kaip ir latviai. Ši aukštaitiškoji-žemaičių dichotomija daiktinės daugiskaitos morfemos pavidalu randa atitikmenį senosios lietuvių kalbos laikotarpiu. Čia yra dar viena galūnė, būtent -mus. Galinės raidės -mus ir -ms konkuruoja tarpusavyje, o XVIII a. XX a. pabaigoje palaipsniui įsitvirtino galūnė -ms. Šis procesas vyksta greičiau autorių, kurie iš žemaičių Kalbos srities kilmės: čia -ms vyrauja jau seniausiame tekste, o aukštaitiškiems autoriams tai būdinga tik vėliau (plg. Senn 1966: 95; Zinkevičius 1980: 193f.; 1987: 180). 106 | BOHUMIL VYKYPEL Bendrai kalbant, daiktinės daugiskaitos galūnių palyginimas tarp lietuvių tarmių ir latvių kalbos istorijos akivaizdžiai puikiai iliustruoja seną Prahos mokyklos tezę, pagal kurią diachronija sinchronijoje projektuojasi arba vertikaliai, per socialinį ir stilistinį kalbos sluoksniavimąsi, arba horizontaliai, į tarmių struktūrą. Mūsų, Lietuvos, pavyzdys buvo būtent toks. Morfologinės dualiosios kategorijos likimas minėtose kalbose yra pamokantis dar ir kitu požiūriu: iš jo galima aiškiai matyti, kad morfologinės kategorijos praradimą galima išreikšti dviem būdais. Vienas iš praradimo būdų vadinamas ATSITIKTINIU, o kitas – IŠNYKSTANČIU. Pirmuoju atveju kalbama apie faktinį kategorijos ir (arba) subjekto suskaldymą. jų morfemų, būtent, siekiant atskirti morfemų formas nuo jų funkcijų. Tačiau šios formos ar bent jau kai kurios iš jų neišnyksta iš kalbos, bet priskiriamos kitoms funkcijoms. Jei morfologinė kategorija išnyksta, morfematinės formos yra tiesiog paliktos, nustojama jas naudoti. Kalbant apie dvigubą kategoriją, mes matėme, kad čekų kalboje ir daugelyje lietuvių tarmių ji išnyko, ir mes padarėme prielaidą, kad ji išnyks ir latvių kalboje. Išnyko naujesnėje lietuvių kalboje (jeigu šį procesą galima laikyti čia baigtu) ir kai kuriuose vakarų lietuvių tarmėse. Šiuo atžvilgiu įdomi ir pamokanti yra ir sorbų kalbos padėtis. Rašytinėje kalboje (abiejose jos versijose) egzistuoja dualumas. Tačiau šnekamojoje kalboje galima pastebėti dualumo nykimą (praradimo procesas dar nesibaigė; plg. Faßke, Michalk 1981: 428-430). Kalbos dialektus galima suskirstyti į tris grupes, atsižvelgiant į jų dualumą (plg. Faßke 1975: 19-36). Kai kuriose tarmėse yra ir yra vartojamas dualinis daiktavardis (situacija skiriasi pagal tai, kiek pozicijų galima pakeisti daugiskaitos daiktavardžiu). Kitose tarmėse dualinė forma egzistuoja, bet ją galima pakeisti daugiskaitos forma visose padėtyse (taigi kalbama apie kategorijos išnykimą). Galiausiai labiausiai pietinių dialektų grupėje jis yraatėjo į morfologinės dualinės kategorijos praradimą, būtent į jo skilimą: ankstesnės dualinės formos čia pasirodo kaip fakultatyvūs daugiskaitinių formų variantai arba kaip kai kurių leksemų daugiskaitinės formos. Akivaizdu, kad istorinė kalbotyra gali suvokti abi morfologinės kategorijos praradimo formas, o lyginamoji kalbotyra – tik pirmąją iš jų – skilimą. Kitaip tariant, jei morfologinė kategorija prarandama priešistoriniu laikotarpiu, tai gali būti nustatyta tik tuo atveju, jei praradimas buvo susiskaidymo forma. Todėl nė vienas protingiausias žmogus pasaulyje negali atkurti lotynų kalbos galo -ibus iš romanų kalbų. 1999 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinės sudėtyje 2000 m. pasaulio čempionate. Girke, W., Guski, A., Kretschmer, A., Vertograd» mnogocveinyj. Miunchenas: Otto Sagner, 920. (Vilnius: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1966 m.) „Lietuvių kalbos gramatika“ (Vilnius: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1966 m.) „Lietuvių kalbos gramatika“ (Vilnius: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 1966 m.) 1923 m. – Carl Winter, vokiečių kalbininkas (m. 1996 m.). 1975 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos krepšininkas. Morfologija. Pagrindinis straipsnis – Domowina. 1981 m. – Vytautas Žukauskas, lietuvių kalbininkas, kalbotyros mokslų daktaras (g. 1920 m.). Morfologija, Bautzen: Domowina. GEBAUER, J. 1896: Historickd mluvnice jazyka českého 111/1, Praha-Viden: Näkladem F. Tempského. 1968 m. – L. Šleževičius, lietuvių kalbininkas. Virš. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 1925 m. – A. Meillet, prancūzų kalbininkas, lingvistas, lingvistikos teoretikas, Nobelio premijos laureatas (m. 1999 m.). „Introduction to the Comparative Study of Indo-European Languages“. 7"* leidimas, Paryžius: Hachette. 1935 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos rašytojas, poetas, vertėjas (g. 1905 m.). RÜKE-DRAVINA, V. 1977: The Standardization Process in Latvian (Latvijos kalbos standartizavimo procesas), Stockholm: Almgvist & Wiksell. (Vilniaus universiteto leidykla, 1995, 11 psl.) VANAGS, P. 1994: Laipsnių galūnių raida seniausiais latvių kalbos paminklais. Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, pp. 121–130. SENN, A. 1966: Lietuvių kalbos vadovėlis 1, Heidelberg: Carl Winter. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. ZINKEVICIUS, Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija II, Vilnius: Mokslas. Bohumil Vykypėl Gauta 2002 12 05 Vikiteka Etimologija Vikižodynas Laisvajame žodyne yra terminas etimologija Svetainės 97 CZ-60200 Brno El. paštas: [email protected]