Daiva Atkočaitytė. „Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 185 - 190 RECENZIJOS Reviews DAIVA ATKOČAITYTĖ PIETŲ ŽEMAIČIŲ RASEINIŠKIŲ PROZODIJA IR VOKALIZMAS Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 222 p., ISSN 1648-3316, ISBN 9986-668-41-7 (Opera Linguistica Lithuanica, 2) Kiekviena tarmėtyros knyga yra labai svarbi lietuvių kalbos mokslui — tiek paveldétai kalboty- rai, tiek sociologijai. Daiva Atkočaitytė apkeliavo didelį pietų žemaičių patarmės plotą nuo Vainūto iki Kūrtuvėnų ir nuo Kražių iki Eržvilko. Tai vad. dūnininkų pietinis plotas, kur šnektos yra paveiktos bendri- nės kalbos dėsnių, ypač su nepažįstamu žmogumi šnekoje vengiama net viename sakinyje dėsnin- gų kalbos ypatybių. Kalbos istorijai tai irgi svarbu, nes nelikus kaimo bendruomenės, žemės jungimo padėties kaime, vaikams ir vaikaičiams stipriai mokantis ir paisant bendrinės kalbos, žmonių šneka darosi marga ir įvairi. Tai parodė ir knygos autorė. Tos visos vietos buvo tirtos iki 1970 metų, tyrė geri mokslininkai, kurių darbai beveik neatsispindėjo šioje knygoje (vienų tik Petro Joniko ir Vlado Grinaveckio minčių kiek paisyta, ir tai ne visada, o Zelmos Dumašiūtės, Zigmanto Pociaus, Antano Balašaičio, Elenos Grinaveckienės, Simo Karaliūno ir kitų tyrimų autorei neprireikė). Ypač daug darbo ir jėgų įdėta techniniam garsų tyrimui. Tai, žinoma, įdomu ir turbūt patiki- ma, bet ne visada gali išspręsti fonetikos klausimus. Čia aprašomos šnektos, kurios priklauso neatitraukiamo kirčio plotui, kai kurios ir sąlygi- niam. Atkočaitytės kiek pakoreguota, bet tai turbūt naujesnio gyventojų maišymosi rezultatas (1964-1985 m. išvykos rodė šnektas apie Vainūtą, Degučiūs, Galnę, Paupį, Gervinę ir kitur neatitraukinėjus kirčio). Dabar knygoje teigiama, kad vos ne kiekvienas ilgas (ir dažnai trum- pas) skiemuo turi antrinius kirčius (įtartinai yra neseniai prasidėjęs nekirčiuotų ilgųjų skieme- nų balsių trumpinimas ir dvibalsių (diftongoidų) vienbalsinimas: givė.nims, devinuūoleeka, pagi- dūoje ir t. t.). Matyt, dabar vyksta ir priegaidžių su kirčiuotėmis niveliacija ar kaita, nes pateikta nemaža žodžių, kurie užrašyti visai originaliai, dažnai neišgirstamai: uu.kininmks (=wik'in'inks VDK, NMK, Alėjai) — p. 26; acc. sing. Zmuona (=Zmiiona) — p. 26; vartu (=va.r.tu KRTV) — p. 27; bažniče (=bažniče) — p. 46; acc. pl. miokslis (=muiokslus) — p. 72, 147; 'skir.ti's (=skirtis) — p. 63; jūšus (=kitų pietų žem. jūs'us, jūn'c'us Galnė 1964 m., bk. jūosius) — p. 65, 213; biė,sūs (atsta- tyta biesas! =biesus) — p. 68; 'plū,gūs (=plūgūs, plugūs VN, TRG, bk. plūgūs) — p. 70; su munim (=su munim) — p. 73; aštu'nitis (=aštunitis) — p. 145; mi‘gas (=mi‘gas, migas 3 ir 1 kirč., ‘aruodus’) — p. 145; šeima (=séima KRTV) — p. 147; riet' (=riėti, bk. rėtį) — p. 150, 209; g'ivuol'is (visai nesuprantama forma — atstatyta gyvolys) — p. 152; kas tai yra vakarų žemaičių lipta (p. 186 | RECENZIJOS 153) visai neaišku, čia koks dūnininkavimas (?) seniai pastebėtas, apie 1958-1959 metus visų išdiskutuotas (plg. V. Viltkauskas. Forma kylė — naujybė. Kalbotyra 44(1), 1995, 93-94), ne Urbanavičiūtė ir Grinaveckis pirmieji nustatė; pū*In (p. 153) yra iš pila ir skamba pi.ln (net Alėjuosė); ati.m s (=ati.m.s KRZ) — p. 155, 216; kii“ts (bent kū*ts) — p. 176; lisa (doun. ['éisos, don. lėsas, dun. [sas KRS, Nisas PVN) — p. 209; pūora (=piiora) — p. 211; jé-(=jé) — p. 46; dritts (=dnrits, daug kur ir drickc ~ drūktas SKDV (BokSeiniy k.) — p. 214; saži'ningi (=sažiningi ar sažiningi, naujai išmokta) — p. 216; jis (=iūs) — p. 216; sklinziais (=skli.n.,že.i.s) — p. 47, 209; puote, i's (=pūoter'us) — p. 160 (o toliau gerai, 'pūote,F's, p. 205); malina (=malūna) — p. 44; ri.tūd (=r'itūo) — p. 163. Žodis grip'r'i (čia, aišku, gri“pti) labai retas (p. 176), naujai mokomasis, net pati autorė yra pateikusi gréipti, plg. forma nugréibes ~ nugreibęs (nugriebęs) — p. 157; gi.ve- na- — gyvenai — p. 146 (vienintelis pavyzdys su esamojo laiko antrojo asmens galūnės tvirtagale priegaide); 'vieškeli (=viškeli Gervinėje, iš G. Vitkauskaitės-Griškienės); 'blū,di* (=blūdii, kur čia diftongas i, plg. vi.f.šiį Alėjai 1989 m., ūgaui Adakavas, ki.i.mii VN) — p. 63ir t. t. Kai kurie per dideli apibendrinimai ar istorinių raštų nepasitikrinimai irgi neaiškūs palieka. Nemakščių, Rasčinių, Vidūklės, Alėjų, Paupio vyriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė yra -ui (žr. S. Stanevičiaus raštus), o nieko nepaaiškinus teikiama, kad visoms tos patarmės šnektoms ta galūnė esanti 4* — p. 146 (zr. 'kūni,gū* Nemakščiai — p. 65, plg. LD 520, LKA,, 36 žem. Sakoma, kad i < in, nu-, pri- visų žemaičių nekirčiuoti yra tik trumpi, nors aiškiai neskaityta Petro Joniko ( PGRT visame tekste), Vlado Grinaveckio Žemaičių tarmių isto- ir kitur) — p. 157 (autorė (p. 149) girdėjusi tik pudiigius kirčiuotus;x o tais is ilgaisiais apskritai abejoja). Kai kur trūksta paaiškinimų. Forma pū“In (p. 146) gali būti atsiradusi iš pila, nes Adakavė teko girdėti forma pū.Ln ~ pulna ‘puola’ (nuo Stulgiū moteris 1969 m. sakė pg. ~ pula ‘puola’), kaip ir ba.Ln ‘bala’, šū.Ln ‘Sala’, $iln ‘Syla’ ir kt. Sangraziniy priešdėlinių veiksmažodžių dalelytė -si žodžio gale yra su dalelytėmis vartojamų ne-, be-, te-, tebe- (tebi-): n'ėjukės ‘nesijuokia’, ter'išta:s ‘tesiryzta’, tebišnekas ‘tebesiSneka’ ir kt.; nėšnekamuos ‘nesiSnekam’ (Žv), najiketies ‘nesijuo- kiat' (SKDV), nėmetass (Didkiemis), o p. 19 išeina lyg po visų priešdėlių (16 išnaša). Kartais pasakoma: kap sutvarkisės | atsipisés tuo žinomu, šių eilučių autoriaus (žr. V. Vitkauskas. „[P] + [s] + V + $s“ tipo sangrąžiniai veiksmažodžiai rytinėse žemaičių šnektose. Lietuvių kalbotyros klausimai 18, 1978, 171-175) aprašytu, atveju net GRD, TRG, PGRT. Daugelio žemaičių šnektos turi formas lab'd.u || lab'a.ū., pask'd.u. || pas'k'ū.ū, daug'a.u || daug'a.ū. (girdėta Stulgiuosė, Vainutė, Adakave, paties vartota ir vartojama Kuršėnuose). Ne vien daug'd.u, lab'a.u, pas'k'a.u — p. 215: -au galūnės dariniai reiškia aukščiausiąjį laipsnį (iš daugd.usa > daugidus > daugiau), o daugiaū — aukštesnįjį. Kražių š<il>ta (p. 136) aiškiai yra negimininė būdvardžių forma, (tą „bevardę“ giminę) keičianti moteriškosios giminės vardininkas su atitrauktiniu kirčiu. Kai kur galima suabejoti dėl i“, u* tikslumo ir buvimo: viresn'ijei ~ vyresniejai (p. 27, 157), nėduk — p. 42 (plg. dok, dūk ‘duok’ daugelyje pietų žemaičių šnektų: dik diévi, tai ir nėduk diėvi), ne'ga.udi,si's (=nega.ud'is'is) — p. 65; beveik visų žemaičių 10 n'ėš'i:s ‘tu nésies’, vės'is *vesies', musts ‘musies’ ir t. t. (SG, RsN, Ms, VvR, TRS, RDN); šven'dūnuse (transponuota auto- rés švendūonūse, bk Svendiinuose) — p. 70; se'ntiei — p. 72; téi,ni- (=kodél ne rčin'i*?) — p. 82; pruo'vūo,;si's (=pruoviios'is) — p. 82; ki.k (ne ki'k?), pri',šas (=pri,šass, visų žemaičių pri, §as, prišais, prišū's ir t. t., ko pietiniai žemaičiai visai atsiskyrę) — p. 210; šė.fi.d'i. — p. 212 (buvo ir šėn,d'i* — p. 74); nuri.tieje (i. dūnininkavimo reiškinys?) — p. 213; uok'i.'€ū— p. 213; uuoki“ti (?) RECENZIJOS | 187 — p. 214 (visų žemaičių šio žodžio skiemuo -ki-, čia raseiniškiai vėl tokie savaimingi, atsimetę nuo visų žemaičių, bet plg. uuoki.tis — p. 39, uuoki.Čū:— p. 213). Vidūklėje 03 03 02 klausinéta, kaip tariamas Jūkainių kaimo pavadinimas, du žmonės ištarė jiūkain'u, lyg ir abejotina yra jū*kaini'u forma (p. 69). Korektūros klaidų, kaip didelis trumparegis, nelabai noriu nurodyti, bet į tokius duomenis, kaip brivolis (=brūolis) — p. 151, *va.lgi.,daw“ (=va.lgidava) — p. 211, petrines (=petrinés) — p. 213, ‘d.rklu! (=arklu) — p. 69, 'abu,dū (abudu) — p. 74, važū*dava (=važū*dava) — p. 206, vištums (=vištums) — p. 81, aiškiai nurodytina. Jaunoji mokslininkė įdėjo daug darbo, aprašė šimtų kilometrų ploto šnektas, netenkančias dėsningumo dalykų, paveldėtų tarmės ypatybių (nors dar daugelyje vietų galima rasti ir paveldė- tosios dėsningos tarmės vartotojų), bet ką rodo, tai Daiva Atkočaitytė turbūt ir pateikė. Kalbos istorijai ir tai yra svarbu. Reikėjo vengti tik nesutampančių tolygių formų ir žodžių, abejotinų akimirkos svyravimų, kalbant su (jauna ar jaunomis) išsipusčiusiomis mergikėmis. Leisdama šį darbą, ji neturėjo greta nė vieno žemaitelio varguolelio padėjėjo, nors dėkoja gan dideliam būriui patarėjų ir konsultantų. Vytautas Vitkauskas Gauta 2003 05 05 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva TEXTKRITISCHE EDITION DER ŪBERSETZUNG DES PSALTERS IN DIE LITAUISCHE SPRACHE VON JOHANNES BRETKE, PASTOR ZU LABIAU UND KONIGSBERG I. PR., NACH DER HANDSCHRIFT AUS DEM JAHRE 1580) UND DER ŪBERARBEITETEN FASSUNG DIESES PSALTERS VON JOHANNES REHSA, PASTOR ZU KONGSBERG I. PR., NACH DEM DRUCK AUS DEM JAHRE 1625 NEBST DER UBERSETZUNG DES PSALTERS IN DIE DEUTSCHE SPRACHE VON MARTIN LUTHER NACH DER AUSGA- BE AUS DEM JAHRE 1545 UNTER MITARBEIT VON FRIEDEMANN KLUGE. MIT EINER EINLEITUNG VERSEHEN UND HERAUSGEGEBEN VON FRIEDRICH SCHOLZ. Paderborn, Munich, Vienna, Zūrich: Ferdinand Schoningh, 2002, LXXXI + 559 pi, ISBN 3-506-71681-6. (Biblia Slavica, Serie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 2: Editionsbande, 6. Publis- hed by Hans Rothe and Friedrich Scholz with the collaboration of Christian Hannick and Ludger Udolph.) In the foreword (p. IX-X) Scholz writes that Johannes Bretke (Bretkūnas) completed the Lithuanian translation of the entire Holy Scriptures between March 1579 and November 1590, but until now only the Psalter had appeared before in print. This Psalter, translated between the 20th of May and the middle of July 1580, came into the hands of Johannes Rehsa, who revised and published it along with Luther's German translation in 1625 in the Laurenz Segebad press. The common statement that Rehsa's version differs little from Bretkūnas' translation is just not true as a glance at the two texts will easily show. The volume discussed here contains both Bretkūnas' original and Rehsa's revision on facing pages. At the request of Prof. Jonas Palionis