Daiva Atkočaitytė. „Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 185 – 190 RECENZIJOS Reviews Daiva Atkočaitytė Pietų žemaičių raseiniškių prozodija ir vokalizmas Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, 222 p., ISSN 1648-3316, ISBN 9986-668-41-7 (Opera Linguistica Lithuanica, 2) Kiekviena tarmėtyros knyga yra labai svarbi lietuvių kalbos mokslui – tiek paveldėtai kalbotyrai, tiek sociologijai. Daiva Atkočaitytė apkeliauvo didelį pietų žemaičių patarmės plotą nuo Vainuto iki Kùrtuvėnų ir nuo Kražių iki Eržvilko. Tai vad. diunininkų pietinis plotas, kur šnektos yra paveiktos bendrinės kalbos dėsnių, ypač su nepažįstamu žmogumi šnekoje vengiama net viename sakinyje dėsningų kalbos ypatybių. Kalbos istorijai tai irgi svarbu, nes nelikus kaimo bendruomenės, žemės jungimo padėties kaime, vaikams ir vaikaičiams stipriai mokantis ir paisant bendrinės kalbos, žmonių šneka darosi marga ir įvairi. Tai parodė ir knygos autorė. Tos visos vietos buvo tirtos iki 1970 metų, tyrė geri mokslininkai, kurių darbai beveik neatsispindėjo šioje knygoje (vienų tik Petro Joniko ir Vlado Grinaveckio minčių kiek paisyta, ir tai ne visada, o Zelmos Dumašiūtės, Zigmanto Pociaus, Antano Balašaičio, Elenos Grinaveckienės, Simo Karaliūno ir kitų tyrimų autorei neprireikė). Ypač daug darbo ir jėgų įdėta techniniam garsų tyrimui. Tai, žinoma, įdomu ir turbūt patikima, bet ne visada gali išspręsti fonetikos klausimus. Čia aprašomos šnektos, kurios priklauso neatitraukiamo kirčio plotui, kai kurios ir sąlygi-nam. Atkočaitytės kiek pakoreguota, bet tai turbūt naujesnio gyventojų maišymosi rezultatas (1964–1985 m. išvykos rodė šnektas apie Vainutą, Degučius, Gailnę, Pãupį, Gervinę ir kitur neatitraukinėjus kirčio). Dabar knygoje teigiama, kad vos ne kiekvienas ilgas (ir dažnai trumpas) skiemuo turi antrinį kirčių (įtartinai yra neseniai prasidėjęs nekirčiuotų ilgųjų skiemenų balsių trumpinimas ir dvibalsių (diftongoidų) vienbalsinimas: givė.nims, devīniolaka, pagidūoje ir t. t.). Matyt, dabar vyksta ir priegaidžių su kirčiuotėmis nivelacija ar kaita, nes pateikta nemaža žodžių, kurie užrašyti visai originaliai, dažnai neišgirstamai: цц.kinįks (=цц'k'in'inks VDK, NMK, Alėjai) – p. 26; acc. sing. žmuōna (=žmiōna) – p. 26; vārtu (=vā.r.tu KRTV) – p. 27; bažnīčė (=bažnīčė) – p. 46; acc. pl. muōkslus (=muōkslus) – p. 72, 147; 'skiŕ,ti's (=skiŕtis) – p. 63; jūsus (=kitų pietų žem. jūs'us, jūn'c'us Gailnė 1964 m., bk. jūosius) – p. 65, 213; biė,sūs (atstatyta biesas! =biėsus) – p. 68; 'plū;gus (=plūgus, plugūs VN, TRG, bk. plūgūs) – p. 70; su munīm (=su munīm) – p. 73; aštū'nītis (=aštūnītis) – p. 145; mi'gas (=mi'gas, mī'gas 3 ir 1 kirč., ‘aruodus’) – p. 145; šeimā (=šeimā KRTV) – p. 147; riēt' (=riēt', bk. rėti) – p. 150, 209; g'īvuolīs (visai nesuprantama forma – atstatyta gyvolys) – p. 152; kas tai yra vakarų žemaičių līpta (p. 186 | RECENZIJOS 153) visai neaišku, čia koks dūnininkavimas (?) seniai pastebėtas, apie 1958–1959 metus visų išdiskutuotas (plg. V. Viltkauskas. Forma kýlė – naujybė. Kalbotyra 44(1), 1995, 93–94), ne Urbanavičiūtė ir Grinaveckis pirmieji nustatė; pū̃ln (p. 153) yra iš pūla ir skamba pū.l.n (net Alėjuosė); ati.m s (=ati.m.š Krž) – p. 155, 216; kū̃ts (bent kū̃ts) – p. 176; lìsa (doun. lė̃sos, don. lė̃sas, dūn. lìsas Krš, lìsas Pvn) – p. 209; pū̃ora (=púora) – p. 211; jė̃ (=jė) – p. 46; drū̃ts (=drūts, daug kur ir drū̃kc ~ drūktas Skdv (Bokšeinių k.) – p. 214; saži̇̃ningi (=saži̇̃ningi ar saži̇̃ningi, naujai išmokta) – p. 216; i̇̃ūs (=i̇̃ūs) – p. 216; skli̇̃nžiais (=skli̇̃n.žė.i.s) – p. 47, 209; pū̃ote, f's (=pū̃oter'us) – p. 160 (o toliau gerai, 'pū̃ote, f's, p. 205); maũlna (=maũlna) – p. 44; ri.tuõ (=r'i.tuõ) – p. 163. Žodis gri̇̃pti (čia, aišku, gri̇̃pti) labai retas (p. 176), naujai mokomasis, net pati autorė yra pateikusi grė̃pti, plg. formą nugrė̃ibęs ~ nugreibęs (nugriẽbęs) – p. 157; gi.ve.nã: ~ gyvenai – p. 146 (vienintelis pavyzdys su esamojo laiko antrojo asmens galūnės tvirtagale priegaide); 'vi̇̃eškeli (=vi̇̃škelį Gervinėję, iš G. Vitkauskaitės-Grikšienės); blū̃.di̇̃ (=blūdi̇̃, kur čia diftongas i̇̃, plg. vi̇̃.r.š.ii̇̃ Alėjai 1989 m., ūgaui Adakāvas, kì.r.mìj Vn) – p. 63 ir t. t. Kai kurie per dideli apibendrinimai ar istorinių raštų nepasitikrinimai irgi neaiškūs palieka. Nemakščių, Raseinių, Viduklės, Alėjų, Paupio vyriškosios giminės daiktavardžių vienaskaitos naudininko galūnė yra -ui (žr. S. Stanevičiaus raštus), o nieko nepaaiškinus teigiama, kad visoms tos patarmės šnektoms ta galūnė esanti ú“ – p. 146 (žr. 'kūni,gū“ Nemakščiai – p. 65, plg. LD 520, LKAIII 36 žem. Sakoma, kad i < in, nu-, pri- visų žemaičių nekirčiuoti yra tik trumpi, nors aiškiai neskaityta Petro Joniko (PGrT visame tekste), Vlado Grinaveckio Žemaičių tarmių istorija ir kiti šaltiniai (iki 1985 m. ilgus nekirčiuotus i, u teko girdėti Užv, Pvn, net Krš, Grd, Žv ir kitur) – p. 157 (autorė (p. 149) girdėjusi tik pusilgius kirčiuotus, o tais ilgaisiais apskritai abejoja). Kai kur trūksta paaiškinimų. Forma pū̃ln (p. 146) gali būti atsiradusi iš pūla, nes Adakave teko girdėti formą pū.l.ñ ~ pūlna ‘puola’ (nuo Stulgių moteris 1969 m. sakė pọ́.l ~ pūla ‘puola’), kaip ir bã.l.n ‘balą’, šã.l.n ‘šalą’, ši̇̃.l.n ‘šyla’ ir kt. Sangrąžinių priešdėlinių veiksmažodžių dalelytė -si žodžio gale yra su dalelytėmis vartojamu ne-, be-, te-, tebe- (tebi-): n'ėjukė̃s ‘nesijuokia’, ter'štã:s ‘tesiryžta’, tebišnekã:s ‘tebesišneka’ ir kt.; nėšnekamuos ‘nesišnekam’ (Žv), nauj-kėtes ‘nesijuokia’ (Skdv), nėmetãs (Didkiemis), o p. 19 išeina lyg po visų priešdėlių (16 išnaša). Kartais pasakoma: kãp sutvarki̇̃sės / atsipū̃sės tuo žinomu, šių eilučių autoriaus (žr. V. Vitkauskas. „[P] + [s] + V + s“ tipo sangrąžiniai veiksmažodžiai rytinėse žemaičių šnektose. Lietuvių kalbotyros klausimai 18, 1978, 171–175) aprašytu, atveju net Grd, Trg, PgrT. Daugelio žemaičių šnektos turi formas lab'ã.u || lãb'ã.u., pask'ã.u. || pas'k'ã.u., daug'ã.u || daug'ã.u. (girdėta Stulgiuose, Vainutė, Adakave, paties vartota ir vartojama Kuršėnuose). Ne vien daug'ã.u, lab'ã.u, pas'k'ã.u – p. 215: -áu galūnės dariniai reiškia aukščiausiąjį laipsnį (iš daugã.usa > daugiaus > daugiau), o daugiau – aukštesnįjį. Kražių s<ī̄l>ta (p. 136) aiškiai yra negimininė būdvardžių forma, (tą „bevardę“ giminę) keičianti moteriškosios giminės vardininkas su atitrauktiniu kirčiu. Kai kur galima suabejoti dėl i, u“ tikslumo ir buvimo: viresn'ījėi ~ vyresnėjai (p. 27, 157), nėduk – p. 42 (plg. dọk, dūk ‘duok’ daugelyje pietų žemaičių šnektų: dūk dėvė, tai ir nėduk dėvė), ne'gã.udi, s'i̇̃s (=negã.ud'i:s'i:s) – p. 65; beveik visų žemaičių tą n'eš'i:s ‘tu nešies’, vė.s'i:s ‘vesies’, mūš'i:s ‘mušies’ ir t. t. (Sg, Rsn, Ms, Vvr, Trš, Rdn); šven'dīnu.se (transponuota autorės švendūnuose, bk Švendūnuose) – p. 70; se'n'ījėi – p. 72; tę.i.ni: (=kodėl ne tęi̇̃n'i?) – p. 82; pruo'v'uo,s'i:s (=pruoviós'i:s) – p. 82; ki.k (ne ki̇̃k?), pri̇̃.šãs (= pri̇̃.šãs, visų žemaičių pri̇̃.šãs, priešais, priešais ir t. t., ko pietiniai žemaičiai visai atsiskyrę) – p. 210; šė.n.ḋ.i – p. 212 (buvo ir šė̃n,d'i – p. 74); nuri.tieje (i. dūnininkavimo reiškinys?) – p. 213; uoki̇̃.čiu – p. 213; uuȯki̇̃ti (?) RECENZIJOS 187 – p. 214 (visų žemaičių šio žodžio skiemuo -ki-, čia raseiniškiai vėl tokie savaimingi, atsimetę nuo visų žemaičių, bet plg. uuoki.tįs – p. 39, uuoki.čū – p. 213). Viduklėje 03 03 02 klausinėta, kaip tariamas Jūkainių kaimo pavadinimas, du žmonės ištarė jūkain'u, lyg ir abejotina yra jū“kaiñ'u forma (p. 69). Korektūros klaidų, kaip didelis trumparegis, nelabai noriu nurodyti, bet į tokius duomenis, kaip brūol,is (=brúolis) – p. 151, ‘vā.lgi,,dāwā (=vá.lgi.dāva) – p. 211, petrīnes (=petrīnes) – p. 213, ‘ā.r,klū! (=ārklu) – p. 69, ‘ābu,dū (abūdu) – p. 74, važū“dava (=važū“dava) – p. 206, vištums (=vištums) – p. 81, aiškiai nurodytina. Jaunoji mokslininkė įdėjo daug darbo, aprašė šimtų kilometrų ploto šnektas, netenkančias dėsningumo dalykų, paveldėtų tarmės ypatybių (nors dar daugelyje vietų galima rasti ir paveldėtosios dėsningos tarmės vartotojų), bet ką rodo, tai Daiva Atkočaitytė turbūt ir pateikė. Kalbos istorijai ir tai yra svarbu. Reikėjo vengti tik nesutampančių tolygių formų ir žodžių, abejotinų akimirkos svyravimų, kalbant su (jauna ar jaunomis) išsipusčiusiomis mergikėmis. Leisdama šį darbą, ji neturėjo greta nė vieno žemaitelio vagųolelio padėjėjo, nors dėkoja gan dideliam būriui patarėjų ir konsultantų. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva Gauta 2003 05 05 TEXTKRITISCHE EDITION DER ÜBERSETZUNG DES PSALTERS IN DIE LITAUISCHE SPRACHE VON JOHANNES BRETKE, PASTOR ZU LABIAU UND KÖNIGSBERG I. PR., NACH DER HANDSCHRIFT AUS DEM JAHRE 1580 UND DER ÜBERARBEITETEN FASSUNG DIESES PSALTERS VON JOHANNES REHSA, PASTOR ZU KÖNIGSBERG I. PR., NACH DEM DRUCK AUS DEM JAHRE 1625 NEBST DER ÜBERSETZUNG DES PSALTERS IN DIE DEUTSCHE SPRACHE VON MARTIN LUTHER NACH DER AUSGABE AUS DEM JAHRE 1545 UNTER MITARBEIT VON FRIEDEMANN KLUGE. MIT EINER EINLEITUNG VERSEHEN UND HERAUSGEGEBEN VON FRIEDRICH SCHOLZ. Paderborn, Munich, Vienna, Zürich: Ferdinand Schöningh, 2002, LXXXI + 559 p., ISBN 3-506-71681-6. (Biblia Slavica, Serie VI: Supplementum: Biblia Lithuanica, Reihe 2: Editionsbände, 6. Published by Hans Rothe and Friedrich Scholz with the collaboration of Christian Hannick and Ludger Udolph.) In the foreword (p. IX–X) Scholz writes that Johannes Bretke (Bretkūnas) completed the Lithuanian translation of the entire Holy Scriptures between March 1579 and November 1590, but until now only the Psalter had appeared before in print. This Psalter, translated between the 20th of May and the middle of July 1580, came into the hands of Johannes Rehsa, who revised and published it along with Luther’s German translation in 1625 in the Laurenz Segebad press. The common statement that Rehsa’s version differs little from Bretkūnas’ translation is just not true as a glance at the two texts will easily show. The volume discussed here contains both Bretkūnas’ original and Rehsa’s revision on facing pages. At the request of Prof. Jonas Palionis