Būdvardžio derinimas ir būdvardžio bevardės giminės problema

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 119-136 Būdvardžio derinimas ir būdvardžio bevardės giminės problema“ LORETA SEMĖNIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the forms traditionally described in Lithuanian grammar as ‘neuter’ forms of the adjective. This problem is considered in connection with the broader issue of the gender agreement of adjectives. Whereas in traditional Lithuanian grammar agreement is viewed as one of the types of syntactic relationship, it is here described as a formal marker of syntactic relation- ship. The distinction between controller gender and target gender (as formulated by Corbett) is introduced. The gender system is different for (a) substantivized adjectives, which are marked for animacy vs. inanimacy, with a further differentiation between masculine and feminine for animates (the forms described as neuter are actually marked as inanimate), and (b) non-substantivized adjectives, whose gender forms are determined by agreement. The latter distinguish three target genders, the neuter form being used to agree with inanimate substantivized adjectives and inanimate pronouns as agreement controllers, but also as default agreement forms in those cases where the position of the controller is occupied by a word not marked for gender. The Lithuanian gender system can thus be described as one with three target genders and three controller genders, though neuter controllers are relatively rare. 0. IVADINES PASTABOS 0.1. Lietuvių kalbotyroje siūlyta keletas tradiciškai vadinamų būdvardžio bevardės giminės formų' sampratų. Vieni autoriai (Ulvydas, red., 1965: 478; Jakaitienė, Lai- gonaitė, Paulauskienė 1976: 64; Valeckienė 1984; Tekorienė 1990; Paulauskienė 1994: 211; Ambrazas, red., 1994: 168; Ambrazas, ed., 1997: 134 ir kt.) tokias būdvardžių formas skiria prie būdvardžių, kiti (Kazlauskas 1968: 324, Girdenis, Žulys 1973: 208, Paulauskienė 1983: 209) jas laiko prieveiksmiais, treti — atskira kategorija (Mus- teikis 1972: 241-249). Šiuo metu nėra visuotinai nusistovėjusios ir priimtinos tradi- ciškai vadinamų būdvardžio bevardės giminės formų sampratos, diskutuojama dėl šių formų vietos gramatinėje žodžių klasifikacijoje. * Už vertingas pastabas ir pagalbą rengiant straipsnį dėkoju prof. Axeliui Holvoetui. Autorė dėkinga ir prof. G. G. Corbettui, su kuriuo buvo aptartos kai kurios teorinės lietuvių kalbos būdvardžio giminės sistemos aprašo problemos. Straipsnio pagrindiniai teiginiai svarstyti 2002 m. gruodžio mėn. 17 d. Lietuvių kalbos instituto Gramatikos skyriuje surengtame teoriniame seminare. Terjes Mathiasseno (1996: 62) nuomone, sinchroniniu požiūriu tokias formas geriau tiktų vadinti nekaitomomis formomis. 120 | LORETA SEMĖNIENĖ 1. BŪDVARDŽIO BEVARDĖS GIMINĖS FORMU SAMPRATA LIETUVIŲ KALBOS GRAMATIKOSE 1.1. Kaip teigiama akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965: 478), Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red., 1994: 168) ir anglų kal- ba parašytoje lietuvių kalbos gramatikoje Lithuanian Grammar (Ambrazas, ed., 1997: 134) (būdvardžio skyrių autorė — Adelė Valeckienė), lietuvių kalbos būdvardžiai turi tris giminės formas: vyriškosios, moteriškosios ir bevardés®. Būdvardžio bevardės giminės formos minėtose gramatikose priešinamos vyriškosios ir moteriškosios gi- minės formoms pagal jų sintaksines funkcijas ir reikšmės pobūdį. Iškeliama apibendrintos / neapibendrintos ypatybės priešprieša tarp būdvardžio bevardės giminės ir būdvardžio vyriškosios bei moteriškosios giminės formų. Da- bartinės lietuvių kalbos gramatikoje (Ambrazas, red., 1994: 169) teigiama, kad skir- tingai nei būdvardžio vyriškosios bei moteriškosios giminės formos, kurios žymi ypa- tybę, siejamą su tam tikru daiktu, būdvardžio bevardės giminės formos paprastai nesiejamos su daiktavardžiais ir ypatybę reiškia apibendrintai. Tačiau akademinėje Lietuvių kalbos gramatikoje (Ulvydas, red., 1965: 526) teigiama, kad bevardės gimi- nės būdvardžiai reiškia nuo daikto atitrauktą ypatybę, arba tiksliau — reiškinį, panašų į tą, kuris pasakomas abstrakčiosios reikšmės būdvardiniais daiktavardžiais. Būd- vardžio bevardės giminės formos, skirtingai nei būdvardžio vyriškosios ir moteriško- sios giminės formos, sakinyje neina pažyminiais. 2. BŪDVARDŽIO BEVARDĖS GIMINĖS FORMŲ SAMPRATA ATSKIROSE MONOGRAFIJOSE 2.0. Būdvardžio bevardė giminė būdvardžio giminės kategorijai priskiriama ir Ade- lės Valeckienės (1984) bei Dalijos Tekorienės (1990) monografijose“. 2.1. Valeckienė savo monografijoje Lietuvių kalbos gramatinė sistema (1984: 175, 185-186) teigia, kad bevardės giminės būdvardžiai priklauso prie būdvardžių kaip giminės kategorijos formos, bet kadangi lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daik- tavardžių, jie derinami su bevardės giminės įvardžiais. Taip pat autorė pažymi, kad į būdvardžio laipsnio kategorijos sistemą įeina ne tik vyriškosios bei moteriškosios giminės, bet ir bevardės giminės formos. Vyriškosios ir moteriškosios giminės formos kartu su bevardės giminės formomis apima visą būdvardžio kaitymo giminėmis sistemą. Neturėdamos atributinės funkci- 2 Pasirodžius pirmam Lietuvių kalbos gramatikos tomui, Jonas Kazlauskas (1965: 175) suabejojo būdvar- džio bevardės giminės formų traktuotės loginiu adekvatumu. Jo teigimu, jei būdvardžio giminė priklauso nuo daiktavardžio giminės, o lietuvių kalboje nėra bevardės giminės daiktavardžių, tai apibūdinti bevardės giminės formą kaip būdvardžio bevardę giminę, vadinasi, daryti loginę klaidą — arba būdvardžio apibrėži- me, kur sakoma, kad lietuvių kalbos būdvardis derinamas su daiktavardžiu gimine, skaičiumi ir linksniu, arba neteisingai suprantant bevardės giminės formą. Bevardę giminę palaikė ir Vytautas Sirtautas straipsnyje „Dėl būdvardžio giminės kategorijos“ (1968: 135-137). Autorius pažymi, kad bevardės giminės būdvardžiai vienais atvejais gali būti savarankiški, t. y. valdyti daiktavardžius (trumpa dienos), o kitais atvejais — priklausomi, t. y. sudaryti predikatinį junginį (bet ne tai įdomu). BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 121 jos, šios formos būdvardžio giminės kategorijoje yra periferinės, ju funkcionavimas yra ribotas. Būdvardžio bevardės giminės formos sudaro opoziciją su vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis, turi derinimo požymių ir yra transformuojamos į vyriškosios ir moteriškosios giminės formas be reikšmės skirtumo (plg. Ambrazas, Sližienė, Valeckienė 1974: 178). Autorė daro išvadą, kad vyriškosios ir moteriškosios giminės formos tik kartu su bevardės giminės formomis apima visą būdvardžio kai- tymo giminėmis sistemą (Valeckienė 1984: 186-187; dar žr. 1998: 244-248). 2.2. Tekorienė, norėdama įrodyti, kad būdvardžio bevardės giminės formos priklau- so būdvardžio giminės kategorijai, savo monografijoje Bevardės giminės būdvardžiai (1990) plečia daugelyje gramatikų ir vadovėlių panašiai pateikiamą būdvardžio apibrė- žimą (būdvardis — savarankiška kalbos dalis, kurią sudaro žodžiai, reiškiantys ypatybę ir kaitomi giminėmis, skaičiais ir linksniais (Ambrazas, red., 1994: 167)). Autorė į būd- vardžio apibrėžimą įtraukia ne tik atributinį, bet ir predikatinį požymį reiškiančius žodžius. Teigiama, kad „būdvardžiai yra žodžiai, vartojami pažyminiu ir vardine tari- nio dalimi, kurie turi kategorinę požymio reikšmę. Visi būdvardžiai turi vyriškosios ir moteriškosios giminės formas, kaitomas linksniu ir skaičiumi ir derinamas su daikta- vardžiu. Kai kurie kokybiniai būdvardžiai turi dar ir nekaitomą bevardės giminės for- mą, vartojamą vardine tarinio dalimi, kai veiksnys išreikštas giminės reikšmės neturin- čiais vardiniais žodžiais arba kai jo iš viso nėra, ir jis nenumanomas“ (Tekorienė 1990: 67-68). Taigi būdvardžio bevardės giminės formos, kaip ir vyriškosios bei moteriš- kosios giminės formos, priskiriamos prie tos pačios predikatinį požymį reiškiančių žodžių klasės. Anot autorės (Tekorienė 1990: 67), būdvardžio bevardės giminės for- mos turi negimininę reikšmę ir gali būti priešinamos su būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis pagal bendrą giminės-negiminės semantinį požymį. Tačiau reikėtų sutikti su Aldona Paulauskiene (1994: 219), kad šitaip išplėtus būd- vardžio sąvoką neįmanoma nustatyti ribų tarp būdvardžio ir kitų kalbos dalių, galin- čių eiti tariniu ir taip pat, kaip ir būdvardžio bevardės giminės tipo formos, žymėti subjektui būdingą būseną, plg.: Man reikia. Man gera. Man garbė. Kyla klausimas — argi šie visi predikatai yra būdvardžiai? Todėl tradicinėje morfologijoje, skiriančioje kelias požymį reiškiančias kalbos dalis, Paulauskienės manymu, būdvardžio apibrėži- mo negalima plėsti. O neišplėtus apibrėžimo sunku būdvardžio bevardės giminės for- mas laikyti būdvardžiais, nes jos nelinksniuojamos ir neina derinamuoju pažyminiu, vadinasi, neturi būdingiausių šios kalbos dalies ypatybių“. 3. BŪDVARDŽIO BEVARDĖS GIMINĖS FORMŲ SAMPRATA LIETUVIŲ KALBOS MORFOLOGIJOS VADOVĖLIUOSE 3.1. Kiek kitaip būdvardžio bevardės giminės formas supranta Evalda Jakaitienė, Adelė Laigonaitė ir Aldona Paulauskienė Lietuvių kalbos morfologijoje (1976: 63— 4 Paulauskienė (1994: 217-219) kritikuoja ne tik Tekorienės, bet ir Valeckienės būdvardžio bevardės giminės formų sampratą. 122 | LORETA SEMĖNIENĖ 64). Autorės pažymi („Būdvardžio“ skyriaus autorė — Adelė Laigonaitė), kad tokios būdvardžio bevardės giminės formos turėtų būti vadinamos negimininėmis būdvar- džio formomis ir kad jos apskritai nerodo daikto ypatybės, o tik tam tikrą abstrakčią būseną“. Taip pat teigiama, kad būdvardžio bevardės giminės formų vieta kitų būdvar- džio formų sistemoje yra labai savotiška, kadangi jos nesudaro jokios gramatinės prieš- priešos vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiams. Todėl įjungti šias būdvar- džio formas į giminės kategoriją nėra jokio pamato“. Kaip tik dėl to, anot autorių, būdvardžio bevardės giminės formų priskyrimas prie būdvardžių dabartinės lietuvių kalbos atžvilgiu iš viso tegalįs būti sąlyginis (plg. Michelini 1988: 53-58). 3.2. Būdvardžio bevardės giminės formos negimininėmis laikomos ir Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologijoje (1994: 211-217; dar žr. Paulauskienė 2001: 138-139). Negimininės būdvardžio formos, kaip ir laipsnių bei įvardžiuotinės formos, būdamos vidinės būdvardžio gramatinės kategorijos, autorės vadinamos nederinamosiomis būd- vardžio kategorijomis, t. y. neturinčiomis atitikmenų daiktavardžio gramatinių kate- gorijų sistemoje. Tokios nederinamosios būdvardžio kategorijos priešinamos derina- mosioms būdvardžio kategorijoms (linksniui, skaičiui, giminei), kurių pobūdis yra sintaksinis ir atspindi būdvardžio ryšį su daiktavardžiu. Paulauskienės (1994: 208-209) teigimu, kiek skaičių turi daiktavardis, tiek skaičių rodo ir būdvardis. Tai, kas pasakyta apie būdvardžio skaičių, tinka ir linksnio, ir tre- čiajai derinamajai kategorijai — giminei. Vadinasi, jei yra dvi daiktavardžio giminės, turi būti ir dvi derinamojo žodžio — būdvardžio — giminės. Autorės žodžiais tariant (Paulauskienė 1994: 210), niekaip teoriškai nepaaiškintas daiktavardžio ir būdvar- džio giminių nesutikimas ir niekaip nepaaiškinta, kodėl grynai derinamoji kategorija turėtų priklausyti nuo būdvardžio reikšmės. Juk matom, kad kitos dvi derinamosios kategorijos (linksnis ir skaičius) visiškai nepriklauso nuo to, ką reiškia būdvardis. Nuo būdvardžio reikšmės nepriklauso vyriškoji ir moteriškoji giminė. O gal ta forma dabar jokios giminės nežymi? Gal ji negimininė? — klausia Paulauskienė Lietuvių kal- bos morfologijoje. 4. KITOS BUDVARDZIO BEVARDES GIMINES FORMU SAMPRATOS 4.0. KritiSko vertinimo yra sulaukusios ir kitos tradiciškai vadinamų būdvardžio bevardės giminės formų sampratos. 4.1. Viena būdvardžio bevardės giminės formų sampratų teigia: kadangi būdvardžio bevardės giminės formos, kaip ir prieveiksmiai, yra ne mažiau reguliariai sudaromos iš tų pačių kokybinių būdvardžių, taip pat turi tą pačią aukštesniojo laipsnio formą ir Šią sampratą kritikavo Valeckiené (1984: 183-187), Tekorienė (1990: 15). Tokios pat nuomonės laikosi ir Tatjana Bulygina (1970: 35-36). Autorė, aptardama lietuvių kalbos budvardzius, teigia, kad būdvardžio bevardės giminės formos nesudaro priešpriešos kitoms būdvardžio (vyriškosios ir moteriškosios giminės) formoms nei pagal giminę, nei pagal skaičių, nei pagal linksni. Tokios būdvardžio formos yra tikras kokybinių vyriškosios giminės būdvardžių kamienas. Skirti būdvar- džio bevardės giminės formas prie būdvardžių (vyriškosios ir moteriškosios giminės) yra tiek pat pagrindo, kiek ir kokybinius prieveiksmius, turinčius tų pačių būdvardžių kamieną. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 123 paprastai gali būti vartojamos predikatiniuose junginiuose, todėl jas galima laikyti prieveiksmiais (Kazlauskas 1968: 324; Girdenis, Žulys 1973: 208; Paulauskienė 1983: 209Y'. Būdvardžio bevardės giminės formas prie prieveiksmiy skyrė ir „Pirmosios lie- tuvių kalbos gramatikos“ autorius Danielius Kleinas (Balčikonis, red., 1957: 432, 538). 4.2. Kazys Musteikis (1972: 241-249) siūlė būdvardžio bevardės giminės formas laikyti atskira kalbos dalimi — būsenos kategorijos žodžiais. Kaip teigia autorius, kai lietuvių kalboje išnyko bevardės giminės daiktavardžiai, bevardės giminės būdvar- džiai perėjo į kitą kalbos dalį — būsenos kategoriją, o ypatybės reikšmę pakeitė abst- rakti būsenos reikšmė“. Musteikio (1972: 249) daroma išvada: būsenos kategorijos, kaip atskiros kalbos dalies, skyrimas yra visiškai objektyvus, nes ji skiriama (kaip ir kiekviena kalbos dalis) atsižvelgiant į reikšmės, morfologinių požymių ir sintaksinių funkcijų skirtumus. 4.3. Kaip matyti, visos čia trumpai paminėtos būdvardžio bevardės giminės formų sampratos yra susilaukusios kritikos ir iki šiol nė viena jų nėra nusistovėjusi ir visuo- tinai priimta. 5. DERINIMO SAMPRATA 5.1. Dar kartą kalbant apie būdvardžio bevardės giminės formas, svarbu pati giminės kategorija ir būdvardžio sintaksiniai ryšiai su jo giminės formą lemiančiais žodžiais. 5.1.1. Giminės kategorija yra dvilypė: ji apima tiek žodžius, turinčius inherentinę giminės kategoriją (daiktavardžiai), tiek žodžius, turinčius neinherentinę giminės ka- tegoriją (būdvardžiai). Daiktavardžiai, turėdami inherentinę giminės kategoriją, visų pirma savo prototi- pinėse realizacijose skiriami į dvi — vyriškosios ir moteriškosios — semantines gimi- nes (vyras, tėvas, brolis, gaidys vs. moteris, motina, sesuo, višta ir pan.). Tokių daikta- vardžių giminė yra motyvuota. Pastarųjų daiktavardžių semantinė giminė paprastai sutampa su morfologine daiktavardžio gimine". Šie daiktavardžiai sudaro tam tikrą priešpriešą asemantinės giminės daiktavardžiams, t. y. tiems, kurių giminė yra nemo- tyvuota. Nemotyvuotą giminę turi daiktus pavadinantys daiktavardžiai. Tokie daikta- vardžiai vienai ar kitai giminei priskiriami pagal morfologinius giminės požymius. Kita vertus, inherentinė daiktavardžio giminės kategorija per sintaksinius ryšius le- mia kitų žodžių morfologinius giminės požymius. Skirtingai nei daiktavardžio, būdvardžio giminė yra neinherentinė jo kategorija", lemiama derinimo su kitu žodžiu. Būdvardžio giminės formų sistema, be derinimo su 4 Pastarąją sampratą kritikavo Valeckienė (1984: 187-188). Šiai sampratai prieštaravo Kazlauskas (1965: 176), akademinės Lietuvių kalbos gramatikos pirmo tomo autoriai (Ulvydas, red., 1965: 35-37), Ambrazas, Sližienė, Valeckienė (1974: 180), Valeckienė (1984: 188-199), Paulauskienė (1994: 214-215). Daiktavardzio semantinė ir morfologiné giminė suprantama kaip Artūro Judženčio (2002: 39-49) straipsnyje. Minėtame straipsnyje taip pat plačiau žr. apie daiktavardžio semantinės ir morfologinės gimi- nės nesutapimus. 8 19 Išskyrus daiktavardiskai vartojamus budvardzius, turinčius inherenting giminės kategorija. 124 | LORETA SEMĖNIENĖ daiktavardžiu (ar kitu daiktavardiškai vartojamu žodžiu) lemiamų būdvardžio vyriš- kosios ir moteriškosios giminės formų, pvz.: namas dar nėra senas, diena graži, apima ir trečią — bevardės giminės — formą, vartojamą tada, kai nėra daiktavardžio, su ku- riuo ji galėtų būti derinama, pvz., skaityti — įdomu ir pan. 5.1.2. Aptariant būdvardžio bevardės giminės formas neretai teigiama, kad sakiniuose, kur jos vartojamos, sintaksinis ryšys yra kitoks nei būdvardžio vyriškosios ir mote- riškosios giminės formų vartojimo atveju. Laikomasi nuomonės, kad būdvardžio be- vardės giminės formos yra ne derinamos", o Slicjamos'? (Mathiassen 1996: 68-69; Ulvydas, red., 1965: 478; plg. Labutis 1998: 41). Teigimas, kad tokiuose sakiniuose, kaip skaityti — įdomu, yra šliejimo ryšys, remiasi tuo, kad bendratis yra nelinksniuoja- ma, neturi giminės formos, t. y. neturi, tradiciniu supratimu, būdingiausių derinimui, kaip vienam iš sintaksinių ryšių tipų, morfologinių (giminės, skaičiaus, linksnio) po- žymių. Regis, dėl to, kad būdvardžio bevardės giminės formos nėra derinamos, siūly- ta apskritai jų netraukti į būdvardžio giminės kategorija (Paulauskienė 1983: 209, 1989: 178-196; Bulygina 1970: 35-36; plg. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 63). Iš tikrųjų tiek tarp vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžių ir daiktavar- džių, tiek tarp bevardės giminės būdvardžių ir su jais siejamų žodžių yra tas pats sin- taksinis ryšys. Skirtumas remiasi sintaksiniu ryšiu jungiamų žodžių morfologinėmis ypatybėmis. Kitaip tariant, vieno žodžio formos derinimas su kitu žodžiu atspindi sintaksinį ryšį tarp šių žodžių, bet tai nėra vienas iš sintaksinių ryšių tipu (kaip valdy- mo ir šliejimo atveju). Derinimas yra tik formalus sintaksinio ryšio tarp dviejų žo- džių rodiklis, išreikštas morfologinėmis tų žodžių ypatybėmis. Iš to, kas pasakyta, turėtų būti aišku, kad, skirtingai nei ligšiolinėje lietuvių kalbo- tyroje, derinimas straipsnyje suprantamas kaip morfosintaksinis reiškinys. Derini- mas (angl. agreement) — tai vieno žodžio tam tikrų semantinių ar formalių rodiklių parinkimas pagal kito žodžio formaliuosius rodiklius (Steele 1978: 610)". Taigi, remiantis derinimo, kaip morfosintaksinio reiškinio, apibrėžimu, šalia vyriš- kosios ir moteriškosios giminės daiktavardžių, lemiančių atitinkamų vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžio formų pasirinkimą, reikia pripažinti trečią veiks- nio tipą (bendratį ir pan.), kuris lemia tariniu einančios būdvardžio bevardės giminės formos pasirinkimą. Šią būdvardžio formą turime apibrėžti kaip giminės formą, ka- "I Lietuvių kalbotyros darbuose derinimas paprastai nusakomas arba kaip prijungiamasis ryšys, kai priklau- somasis žodis įgyja jį prijungusio žodžio formas (Balkevičius 1963: 28; Sirtautas, Grenda 1988: 38), arba kaip ryšys, kai priklausomojo žodžio formos (plg. derinamasis žodis (Tekorienė 1990: 62)) prisiderina (Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė red., 1976: 11), priderinamos (Gaivenis, Keinys 1990: 47), pritaikomos (Labutis 1998: 31) ar parenkamos (Ambrazas, red., 1994: 480) pagal pagrindinį žodį (plg. derinimo pama- tinis žodis (Tekorienė 1990: 62)). Taigi lietuvių kalbotyroje derinimas suprantamas kaip vienas iš sintaksi- nių ryšių tipų šalia valdymo ir šliejimo. Išsamiau apie derinimo sampratas lietuvių kalbos sintaksėje bei jo apimtį žr. Vaskelaitė (1996: 66-86). t Pats šliejimas pagrindinėse lietuvių kalbos gramatikose apibrėžiamas nevienodai (plg. Ambrazas, red., 1994: 481-482; Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė, red., 1976: 12-17). * Susan Steele derinimo apibrėžimu remiamasi G. G. Corbetto (1991: 105, 1999: 105) darbuose (plg. Moravesik 1978: 333; Lehfeldt 1980: 259; Corbett 1986: 996). Corbettas (1991: 225-226) atskirai dar skiria semantinį ir sintaksinį (gramatinį) derinimą. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 125 dangi ji priklauso tai pačiai morfologinei giminės kategorijai kaip ir būdvardžio vy- riSkosios ir moteriškosios giminės formos. Žodis, kurio forma determinuoja derinimo ryšius, lingvistinėje literatūroje vadi- namas derinimo valdikliu (angl. agreement controller, agreement trigger) (Corbett 1986: 996, 1999: 103). Žodis, kurio forma determinuojama derinimo ryšių, vadinamas de- rinimo gavikliu“ (angl. agreement target) (Corbett 1986: 996, 1999: 103). Tie žodžiai, kurių giminė lemia derinimą, vadinami valdiklių giminėmis (angl. controller genders). Žodžiai, kurių giminė yra lemiama derinimo su valdiklių giminėmis, vadinami gavik- lių giminėmis (angl. target genders) (Corbett 1999: 150-151). Kalbant apie giminės kategoriją ir derinimą svarbu skirti žodžius, kurių formos gali determinuoti derinimą, ir tuos žodžius, kurių formos yra determinuojamos deri- nimo. 5.2. Lietuvių kalbos derinimo valdikliais gali būti daiktavardžiai, daiktavardiniai įvardžiai ir daiktavardiniai būdvardžiai (dar žr. toliau). Kalbant apie tokius savarankiškai vartojamus įvardžius, kurie eina derinimo val- diklio pozicijoje, pvz.: tas, ta, šitas, šita ir pan., skiriama gyvas / negyvas semantinė opozicija. 1 SCHEMA. ĮVARDŽIŲ GIMINĖS SISTEMA gyvas negyvas Vyr. €. mot. g. y tas ta tai Gyvas | negyvas semantinė opozicija skiriama ir daiktavardiniams būdvardžiams (žr. toliau). Lietuvių kalbos derinimo gavikliams priskirtini būdvardžiai, būdvardiniai dalyviai, būdvardiniai įvardžiai, kai kurie skaitvardžiai, skaitvardiniai įvardžiai, veiksmažodis ir kt. (plg. Corbett 1991: 106-115). Kaip matyti, lietuvių kalbos derinimo gaviklių skaičius yra didesnis nei derinimo valdiklių skaičius (plg. Corbett 1991: 159; Teko- rienė 1986: 45; Moravcsik 1978: 363-364). 5.3. Šiame straipsnyje konkrečiau bus aptariamas daiktavardinių būdvardžių, einančių derinimo valdiklio pozicijoje, ryšys su jų gavikliais ir būdvardžių, kaip derinimo ga- viklių, ryšys su jų valdikliais. “4 Užlietuviškų terminų — derinimo valdiklis, derinimo gaviklis — pasiūlymą dėkoju dr. Artūrui Judženčiui. 126 | LORETA SEMĖNIENĖ 6. BŪDVARDIS (VYRIŠKOSIOS, MOTERIŠKOSIOS IR BEVARDĖS GIMINES) DERINIMO VALDIKLIO POZICIJOJE 6.0. Kaip minėta, kalbant apie derinimo valdiklio pozicijoje esančius daiktavardi- nius įvardžius ras, ta, tai, šitas, šita, šita ir pan., skiriama gyvas / negyvas semantinė opozicija (dar žr. Valeckienė 1984: 43-47, 137-142; 222tt), kurią sudaro du nariai. Daiktavardinių įvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės formos dažniausiai nu- rodo gyvus daiktus (asmenį, gyvi ar jų grupę), kurie pasakomi ankstesniame konteks- te daiktavardžiais, o minėtų įvardžių bevardės giminės formos paprastai nurodo ne- gyvus daiktus (daiktą ar reiškinį), kuriuos pasako ankstesniame kontekste buvę junginiai, atskiri sakinio dėmenys ar dar platesnis kontekstas, pvz.: wr sienos KT. (2) Tėtis supratingai reagavo į šį dukrytės sielvartq: — O ar žinai, kokia mergaitė graži? Ta, kuri šypsosi, nebūna susiraukusi, švelni, mandagi, gerai mokosi, gražiai rašo, padeda mamai bulves nuskusti, kasdien šluosto dulkes nuo baldų KT. (3) Štai Izolina sužiaukčiojo, tačiau į tai reagavau abejingai, kaip reaguočiau į trumpam tame upeliūkštyje pasirodžiusias drumzles KT. 6.1. Aptariant valdiklio pozicijoje esančius daiktavardinius būdvardžius (tiek vyriš- kosios ir moteriškosios, tiek bevardės giminės formas), taip pat galima kalbėti apie gyvas | negyvas semantinę opoziciją, kurią sudaro du nariai. Daiktavardiškai vartoja- mos būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formos, paprastai žyminčios gyvą daiktą (asmenį ar gyvį arba jų grupę), priešinamos būdvardžio bevardės giminės formoms, kurios dažniausiai žymi negyvą daiktą (daiktą ar reiškinį) (plg. įvardžius 6.0) (dar zr. Valeckienė 1984: 97-101, 1998: 247), pvz.: (4) Pésciajam čia nebėra kur pastatyti pėdos, jau nekalbant apie tai, kad jis kvėpuoja perdegusio benzino ir nevalytos alyvos pridvisusiu oru. Bet pėstieji irgi nepésti, jie narsiai nardo tarp ty automobiliy, rizikuodami gyvybe KT. (5) Svetimoji is lėto rengėsi, statė prie suolo savo bagažą, sėdo tarsi dvejodama KT. (6) Ir pieniška, ir žalių daiktų valgau Grz. LKZ IX 919. (7) Aš visuomet klysdavau, kai maniau apie žmones ar pikta, ar gera KT. Daiktavardiniai būdvardžiai, nusakantys negyvą daiktą, beveik visuose linksniuose gali būti vartojami pagrečiui tiek su būdvardžio vyriškosios giminės forma — kaip nežymėto nario — tiek su būdvardžio bevardės giminės forma, pvz.: (8) Geras toli girdėti, bet piktas dar toliau bk. (9) Šiuo atveju pasirodytų, kad didžiuma to pikto tarnauja didesnio gėrio įsteigimui arba didesnio pikto pašalinimui. Pagaliau moralinis piktas yra nuodėmė arba šlykštumas KT. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 127 (10) Tačiau nepaisant didžiulės galios, komunikavimo priemonės yra ir bus tiktai priemo- nės, tai yra įrankiai, galimi naudoti geram arba blogam KT. (11) Nenuvarkime darydami gerą, — baigdamas ragino kardinolas V. Sladkevičius KT. (12) Tai nereiškia, kad jis nudrožia tiesiai pas jį ir pareiškia: „Čia aš, Canderi, su piktu ir geru!“ KT. Plg.: (13) Bloga néra amzina KT. (14) Matot, as ne tik nieko bloga, bet gera jums linkiu KT. (15) Pavydas | nerimą peraugo, lingė — į bloga lemiantį ženklą... KT (16) Mane tarsi kas durte duria girdint tokias nesąmones apie tai, ką laikau šventa ŠRAG SD 21. Tokiais atvejais, kai daiktavardiSkai vartojami budvardziai gali būti suprantami ir kaip gyvas, ir kaip negyvas, kalbant apie negyvą A. Valeckienės (1984: 141) siūloma geriau vartoti būdvardžio bevardės giminės formas, pvz.: (17) Gera niekas nemato, bloga — visi KT. Plg.: (18) Trys nykštukai, trys išminčiai spręsdavo kiekvieną ginčą: blogą baudė, gerą gyrė KT. 6.1.1. Sintaksiniu požiūriu derinimo valdiklio (veiksnio) pozicijoje esanti daiktavar- diškai vartojama būdvardžio vyriškosios giminės forma lemia derinimo gaviklio pozi- cijoje einančio būdvardžio vyriškąją giminę (žr. 4 sakinį). Tas pat pasakytina ir apie valdiklio pozicijoje esančias būdvardžio bevardės giminės formas. Jų forma lemia derinimo gaviklio formą (žr. 13 sakinį). Kitaip tariant, derinimo gaviklio pozicijoje einanti būdvardžio vyriškosios ar bevardės giminės forma sintaksiškai, t. y. pagal mor- fologinius giminės požymius, derinama su derinimo valdiklio pozicijoje esančia atitin- kama daiktavardine būdvardžio vyriškosios, moteriškosios ar bevardės giminės forma. Daiktavardiškos būdvardžio bevardės giminės formos, kaip ir daiktavardiškos būd- vardžio vyriškosios bei moteriškosios giminės formos (žr. 9 sakinį), gali turėti deri- namųjų pažyminių — daiktavardiškųjų ar būdvardiškųjų įvardžių, neveikiamųjų daly- vių bevardės giminės formų (plg. Paulauskienė 2001: 138; Valeckienė 1984: 99), pvz.: (19) Šią sąveiką reikia visapusiškai plėsti, prisiminus jos ilgaamžes šaknis, atminus visa gera“ ir atmetus klastą bei blogį, kuris pasitaikė mūsų istorijoje, kad ranka rankon su viltimi iZengtume į trečiąjį tūkstantmetį KT. 15 Tokių, kaip pastarasis, sakinių galima dvejopa interpretacija. Tiek būdvardžio bevardės giminės forma, tiek prepozicinė įvardžio bevardės giminės forma gali būti suprantama kaip derinimo valdiklis, pvz.: Juk visa didinga, nauja, gera įsižiebė kieno nors fantazijoje KT; Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė? KT. Tačiau greičiausiai būtų galima teigti, kad žodžių junginio visa gera pagrindinis žodis yra gera, nes plg. visi žmonės, bet nėra *visa gero, skirtingai nei junginyje kažkas naujo (plg. kažkas nauja), kur pagrindinis žodis yra įvardis kažkas. 128 | LORETA SEMĖNIENĖ (20) O nauja, kaip žinoma, tai užmiršta sena KT. (21) Dažnai pasirodo, kad visa, kas nauja, tai gerai užmiršta sena KT. 6.2. Apibendrinant pasakytina, kad daiktavardiniai būdvardžiai (tiek vyriškosios bei moteriškosios, tiek bevardės giminės), esantys derinimo valdiklio pozicijoje, deter- minuoja savo derinimo gaviklių formą. 7. VYRIŠKOSIOS IR MOTERIŠKOSIOS GIMINĖS BŪDVARDŽIAI DERINIMO GAVIKLIO POZICIJOJE 7.1. Atskirai aptariant būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formų, ei- nančių derinimo gaviklio pozicijoje, derinimą su jų valdikliais — daiktavardžiais ir daiktavardiškais įvardžiais, galima skirti tokius derinimo gimine“ atvejus: 1) kai daiktavardis turi vyriškosios morfologinės giminės formą, tai ir būdvardis, „kopijuodamas“ vyriškosios giminės daiktavardžio derinamuosius požymius (t. y. gi- minę, skaičių, linksnį) (angl. agreement features), gauna vyriškosios giminės formą. Kai daiktavardis yra moteriškosios morfologinės giminės, tada ir būdvardis gauna mote- riškosios giminės formą (dar žr. Judžentis 2002: 42-45; plg. Sirtautas 1978: 66), pvz.: (22) Bet Tadukas nori, kad ji ilgiau pažiūrėtų: jo laivas ne tik gražus, bet ir didelis... KT. (23) 1944-ųjų pavasaris buvo šiltas, gražus, ankstyvas KT. (24) Ji nepakrutėjo, tad teko gėlę įkišti jai į tarpupirščius: — Šviežia, graži [gėlė], neškitės į namus... KT. (25) Buvo graži, saulėta diena KT. (26) O kai mokinio drabužiais apsirengiau, visos kaip vištos sukudakavo: tikras vyras, tikras gimnazistas, gražus bernaitis! KT. (27) Aistę visi giria — ji gabi ir stropi mergaitė KT; 2) kai daiktavardis turi moteriškąją morfologinę giminę, bet žymi vyriškos giminės asmenį, būdvardis su daiktavardžiu derinamas pagal semantiką ir gauna vyriškosios giminės formą (dar žr. Judžentis 2002: 42-43), pvz.: (28) Dėdė visada geras, todėl Vaišniukas mėgino visus jo pageidavimus pildyti KT. (29) Tėtė buvo santūresnis, konservatyviškesnis, ir mokėdavo savo mintį griežtai formu- luoti KT. (30) Vaidila, tikras vaidila yra dabar žilaplaukis vargonininkas Jonas Gregoravičius KT, 3) kai daiktavardis, žymintis abiejų lyčių asmenis (angl. double gender nouns) pagal neigiamas ypatybes, yra vyriškosios arba moteriškosios morfologinės giminės, tada būdvardis su juo derinamas semantiškai ir atitinkamai gauna arba vyriškosios, arba moteriškosios giminės formas (plg. Sirtautas, Grenda 1988: 39; Tekorienė 1986: 45, 1990: 63-64), pvz.: '**— Būdvardžių derinimas su valdikliu skaičiumi ir linksniu straipsnyje nebus išsamiau aptariamas. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 129 (31) Senis rypavo apie žlugusią jo reputaciją, gėdą karjeros pabaigoje ir pan. „Na, mąstyk, galvok, senas kerėpla! Kaip tu galėtum išsaugoti savo reputaciją?!“ — galvojau aš, sukandęs dantis KT. (32) Įėjau į tą saloną — ir apakau: buvo žila kerėpla, iš pupų nevaroma, o dabar — juodi gaurai tik blizga, ausyse po malūno ratą — neatpažinsi KT. (33) Esu drovus, bet kai įgaunu drąsos, darausi įžūlus, tikras akiplésa KS VZV 274: Pažymėtina, kad kartais būdvardis su daiktavardžiu, žyminčiu abiejų lyčių asmenis, gali būti derinamas ir sintaksiškai, ir semantiškai, pvz.: (34) Kostas vis tiek didžiausia giminė KT. (35) Turiu mat pinigų, tai ir mielas giminė... KT: 4) kai nelinksniuojamas daiktavardis sutartiniu pagrindu yra vyriškosios arba mo- teriškosios morfologinės giminės, tada atitinkamai ir būdvardis gauna arba vyriško- sios arba moteriškos giminės formas (žr. Judžentis 2002: 44; plg. Labutis 1998: 32— 33), pvz.: (36) Karminas lengviau atsipūtė, jam įgriso beprasmis interviu KT. (37) Čia pagaliau ir susitikome su Irina Alberti-Ilovajskaja, čia, jaukioje fojė, ir vyko ne- skubrus mūsų pokalbis apie viską KT. Nors, remiantis dabartinės kalbos vartosena, esama atvejų, kai nėra derinama pa- gal sutartinę daiktavardžio morfologinę giminę, pvz.: (38) Erdvūs trijų aukštų fojė visai gerai tinka ekspozicijoms KT. Plg.: (39) Pirmajame aukšte bus erdvus vestibiulis, kavinė studentams, knygynas ir kt. KT. (40) Ankštas yra ir holas, aplink kurį grupuojami kambariai KT. Atkreiptinas dėmesys į tokius derinimo atvejus, kai būdvardžio giminės forma yra derinama su „paslėpto“ (angl. reluctant) valdiklio" (giminės, skaičiaus) morfologi- niais požymiais (plg. Sirtautas 1978: 58), pvz.: (41) Dauguma arklių jauni, menkai prajodinėti — nedirbantiems per žiemą buvo skirta tik pusė pašarų davinio KT. (42) Dauguma jų [moterų] būdavo dėkingos, jausdavosi laimingos, lyg būtų atvėręs joms naują įstabų pasaulį, bet jame gyventi jis nenorėjo, jam buvo per ankštas KT. (43) O antra vertus, dauguma žmonių yra ne tik sveiki, bet ir pakankamai talentingi, kad turėdami paskatų ir iniciatyvos turėtų ir galėtų pakankamai gerai gyventi visuomenėje KT; 17 Paslėpti valdikliai (angl. reluctant controller) — tie, kurių morfologiniai požymiai neišreikšti išorinėje struktūroje, bet būtent su jais yra derinamas gaviklis (Corbett 1986: 1007) 130 | LORETA SEMĖNIENĖ 5) kai valdiklio pozicijoje yra asmeniniai įvardžiai (aš, tu ir pan.), tada būdvardis su jais derinamas semantiškai, t. y. atsižvelgiama į įvardžiu nurodomo referento lytį (plg. Tekorienė 1990: 63-64), pvz.: (44) Ir as jai nelikau skolinga, — atsakė Zuza ir abu labu vienu metu viešai pasibučiavo be piršlio paraginimo, ko dar nėra buvę Šilų kaimo istorijoj per amžius KT. (45) Aš labai nedrąsus, todėl Tu mano vardu imk ir pakviesk abu tėvus svotais į Julytės vestuves KT. (46) Tai gal tu buvai artima su tuo senu burtininku? Ilgai tylėjo Zuza, kol atsakymą surado beprotiškai nelauktą: — Buvau KT. (47) Mums gyvas tu, tėte, reikalingas KT. (48) Zuza pakėlė galvą, ašarom papluko: — Katarsėli, kodėl tu toks geras buvai per sapną ir toks žiaurus dabar? KT; 6) kai valdiklio pozicijoje yra giminėmis kaitomi asmeniniai įvardžiai jis, ji, tada būdvardis su jais derinamas sintaksiškai, t. y. pagal įvardžio morfologinius požy- mius, pvz.: (49) Senioko akyse pasirodė ašaros. Jis buvo iššaukiamai išdidus ir patetiškas KT. (50) Kai grįžau, vos kojas pavilkdama, patikrinau stalčių ir palengvėjusia širdimi atsidu- sau: jis buvo tuščias KT. (51) Sunku tau su Zuza bus. Ji gera, bet aikštinga KT. (52) Anupras paėmė Kristinos ranką. Ji buvo šalta kaip ledas KT. (53) Motociklu, o kas ir traktoriuku dardina šaknytu miško keliuku, baigdami iškratyti Vincuko dvasią, kurios, anot jo, jau pilna Labanoro giria ir todėl ji — nebenugalima, nemirtin- ga... KT; 7) kai valdiklio pozicijoje yra giminėmis nekaitomi neapibrėžiamieji įvar- džiai, nurodantys neapibrėžtą asmenį ar gyvį, pvz.: kas, niekas, kažkas, kažin kas ir pan., tada būdvardis su jais derinamas sintaksiškai (plg. Ulvydas, Ambrazas, Valec- kienė, red., 1976: 11-12), t. y. pagal įvardžio morfologinius požymius (dar žr. to- liau), pvz.: (54) Kas gali būti bailus, baikštus? KT. (55) Jau kažkas klastingas prikišo nagus, įskaudino sielą KT. (56) Ir negalvokite, kad kažkas jums skolingas, elkitės taip, lyg patys būtumėte sko- lingi KT. tolimas ir baisus jų miškais ir laukais, niekas dar jo nematė, niekur nesutiko, bet jis yra čia pat, užsuka į kiekvieną sodybą KT. (58) Niekas nekaltas, kad pasaulis yra toks, koks jis ir tegali būti. Niekas nekaltas, jei šiuo metu Naniui taip bloga KT. (59) Neverk, brangioji, niekas nevertas tavo ašarų KT. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 131 7.2. Apibendrinant derinimo gaviklio pozicijoje einančių būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formų ryšį su jų valdikliais, pasakytina, kad jie vienas su kitu paprastai derinami sintaksiškai arba semantiškai. 8. BEVARDĖS GIMINĖS BŪDVARDŽIAI DERINIMO GAVIKLIO POZICIJOJE 8.0. Turint omenyje, kad būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formos yra arba sintaksiškai, arba semantiškai derinamos su savo valdikliais, galima būtų daryti prielaidą, kad būdvardžio bevardės giminės formos, einančios derinimo gavik- lio pozicijoje, taip pat vienaip ar kitaip derinamos su savo valdikliais. 8.1. Būdvardžio bevardės giminės formų valdiklio pozicijoje, be būdvardžio bevar- dės giminės formos (žr. 6.1.1.), gali būti: daiktavardis (tiksliau kalbant, daiktavar- džio vardininkas arba kilmininkas), kai kurie įvardžiai, veiksmažodžio bendratis, su- dėtinio sakinio šalutinis dėmuo, padalyvinés konstrukcijos, nulinis veiksnys, pvz.: (60) Man nesvarbu pinigas, man svarbu teisybė... Dv BD 65. (61) Tam [įsivaizduoti] buvo reikalinga gilaus susikaupimo ir didelių valios pastangų M-PrT AŠ 188. (62) Tai gali būti pavojinga jo gyvybei LR 2000 06 24. (63) Neramu jam buvo visa tai savy užčiuopti M-PT AŠ 427. (64) Jau buvo žymu, kad aušta KT. (65) Senam kunigui skaudu matant, kaip žmonės, sekmadienį bažnyčioje priėmę sakramen- tus, į rinkimų urną meta biuletenį už apsišaukėlius KT. (66) Švaru, tuščia, du tylūs žmogeliai guli baltose lovose, skaito laikraščius, spokso į lubas arba miega KT. (67) Jam [Liudui] buvo taip gera ir ramu su savo liūdesiu M-PT AS 73. 8.2. Konkrečiau aptariant būdvardžio bevardės giminės formų derinimą su minėto- mis valdiklio pozicijoje esančiomis žodžių formomis, galima skirti tokius derinimo atvejus: 1) kai valdiklio pozicijoje yra bevardės giminės būdvardžiai ar bevardės giminės įvardžiai, tada būdvardžio bevardės giminės forma derinama pagal morfologinius po- žymius, t. y. sintaksiškai (Balkevičius 1963: 129; Sirtautas 1978: 67; Ambrazas, red., 1994: 168; Ambrazas, ed., 1997: 135-137; Valeckienė 1998: 248; plg. Ulvydas, red., 1965: 478, 526), pvz.: (68) Tai gali būti pavojinga jo gyvybei LR 2000 06 24. (69) Visa labai gardu KT. (70) Visa tai — puiku KT. (71) Viena tik aišku, kad tąsyk ji persigando Ildefonso... KT; 2) kai derinimo valdiklis neturi morfologinės giminės (veiksmažodžio bendratis, sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo, padalyvinės konstrukcijos, nulinis veiksnys), tada 132 | LORETA SEMĖNIENĖ būdvardžio bevardės giminės formos su valdikliu derinamos kaip numanomos“ (angl. default) formos, pvz.: (72) Errare humanum est — klysti yra žmoniška KT". (73) Absurdiška, kad ir šiandien Karaliaus viršus SLc R, 225. (74) Ilgesys yra jausmo galimybių matas: „Žiūri, klausai... ir gera tau, ir malonu, ir laimin- ga, ir ilgu kažin ko...“ KT; 3) kaip minėta, tais atvejais, kai valdiklio pozicijoje yra vyriškosios ar moteriško- sios morfologinės giminės daiktavardis, derinimo gaviklio pozicijoje paprastai lau- kiama atitinkamos giminės būdvardžio (žr. 7.). Tada, kai derinimo gaviklio pozicijoje yra būdvardžio bevardės giminės forma, kalbama apie bevardės giminės derinimą ir valdiklio pozicijoje esančio daiktavardžio semantinius skirtumus. Kitaip tariant, kai vienos kurios morfologinės giminės daiktavardis yra derinamas su bevardės giminės būdvardžiu, tada daiktavardis nurodo ne konkretų daiktą, bet atstovauja propozici- niam argumentui (Corbett 1991: 216-218; dar žr. Moravcesik 1978: 337-338, 342; plg. Valeckienė 1998: 248; Tekorienė 1987: 170, 1990: 43-44; Ulvydas, Ambrazas, Valeckienė, red., 1976: 372; Jablonskis 1957: 465), pvz.: (75) Bet Giedrei vaikai neįdomu Kš ŽK 198. Pastarajame sakinyje būdvardžio bevardės giminės forma apibūdinamas tam tikras numanomas veiksmas, t. y. užsiimti, kalbėti ir pan. apie vaikus nėra įdomu, susijęs su daiktu, kurį žymi daiktavardžio daugiskaitos vardininkas. Daiktavardis, nurodantis propozicinį argumentą, gali būti ir derinimo gaviklio po- zicijoje ir būti derinamas su įvardžio bevardės giminės forma, kai paprastai tokiais atvejais laukiama derinimo su būdvardžio bevardės giminės forma, pvz.: (76) Giliuosiuose būties pagrinduose nebėra nerimo. Ten visa — amžinai giedra tyla KT; 4) kai derinimo valdiklio pozicijoje yra giminėmis nekaitomi neapibrėžiamieji įvar- džiai, nurodantys neapibrėžtą daiktą ar reiškinį, pvz.: kas, niekas, kažkas, kažin kas ir pan., tada su jais derinama būdvardžio bevardės giminės forma (plg. Mathiassen 1996: 232; Tekorienė 1986: 45) (plg. 7.1. (7)), pvz.: (77) Viskas, kas žmogiška, man ne svetima KT. (78) Vaikai nelabai mėgsta valgyti, kas naudinga, 0 tai, kas ir skanu, ir naudinga — brangu KT. (79) Dar niekas nebuvo aišku, bet mintis pradėjo virti smegenyse KT. 8 Uz pasiūlytą angliško termino lietuvišką atitikmenį dėkoju dr. Artūrui Judženčiui. Plg. tokius sakinius, kai valdiklio pozicijoje yra bendratis ir su ja susijusi aplinkybinė konstrukcija, pvz.: Basam vaikščiot po rugieną dagu SNT. LKZ 11 212; Notneryne basam stovėti dilgu Rš. LKŽ 11 552. 19 BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 133 (80) Vadinas, kažkas labai rimta, jeigu laužomas šis naujamadės gyvensenos tabu? KT. (81) Bet aš aiškinau jai, kad įvykiai Samarijos ligoninėje mums visiems menkas džiaugs- mas, jie nėra kažkas nepaprasta, nes Viešpats sukūrė chirurgus būti jo pagalbininkais Žemėje KT. (82) Daktaras ir Ona pamanė, kad su manim tikrai kažkas bloga ir ta pačia greitąja pagal- ba nugabeno į psichiatrinę KT. 9. APIBENDRINAMOSIOS IŠVADOS 9.1. Būdvardis, kaip derinimo valdiklis ir derinimo gaviklis, turi tris giminės for- mas — vyriškąją, moteriškąją ir bevardę. 9.2. Aptariant lietuvių kalbos būdvardžių derinimą su valdikliais, skirtini derinimo valdikliai, turintys vieną ar kitą morfologinę giminę, ir neprototipiniai derinimo val- dikliai, kurie neturi morfologinės giminės. Pirmieji jų — daiktavardis, daiktavardinis įvardis, daiktavardinis būdvardis. Neprototipiniai derinimo valdikliai — veiksmažo- džio bendratis, sudėtinio sakinio šalutinis dėmuo, padalyvinės konstrukcijos, nulinis veiksnys. 9.3. Remiantis derinimo kriterijumi, galima skirti tokius būdvardžio (vyriškosios bei moteriškosios ir bevardės giminės) derinimo su valdikliu atvejus: a) vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai sintaksiškai arba semantiškai derinami su daiktavardžio morfologinės vyriškosios arba moteriškosios giminės for- momis, daiktavardinio įvardžio atitinkamomis formomis ir su daiktavardinio būd- vardžio vyriškosios ir moteriškosios giminės formomis; b) bevardės giminės būdvardžiai sintaksiškai derinami su įvardžio bevardės gimi- nės ir daiktavardinio būdvardžio bevardės giminės formomis. Su neprototipiniais val- dikliais (bendratimi, sudėtinio sakinio šalutiniu dėmeniu, nuliniu veiksniu ir pan.) būdvardžio bevardės giminės formos derinamos kaip numanomos formos. 2 SCHEMA. BŪDVARDŽIO DERINIMAS SU VALDIKLIAIS Neprototipinis valdiklis a ; Daiktavardinis Daiktavardinis : ll i įvardis būdvardis šakinio šalutinis dčinuo ye. “8 (vyr., mot. ir bev. g.) (vyr., mot. ir bev. g.) ’ wi ? nulinis veiksnys ir kt.) \ SHAN būdvardžio būdvardžio būdvardžio vyriškoji giminė moteriškoji giminė bevardė giminė 134 | LORETA SEMĖNIENĖ 9.4. Atsižvelgiant į būdvardžio sintaksinę poziciją sakinyje, visų pirma skirtini ne- daiktavardiniai ir daiktavardiniai būdvardžiai, kurių pirmieji pagal sintaksinį derini- mo kriterijų toliau būtų skirstomi į būdvardžio vyriškosios ir moteriškosios bei be- vardės giminės formas, kurios derinimo atžvilgiu viena nuo kitos skiriasi savo valdikliais, antrieji, t. y. daiktavardiniai būdvardžiai, toliau būtų skiriami į dvi grupes pagal semantinę gyvas / negyvas opoziciją. 3 SCHEMA. BŪDVARDŽIO GIMINĖS SISTEMA (PAGAL SINTAKSINĘ POZICIJĄ) i tų nedaiktavardinis daiktavardinis derinamosios rd \ foimos gyvas negyvas r. g. bev. g. r... mot. g. yrs mot. g. ov yes ; 8 bev. g. gražus sa o visa tai jaunasis — jaunoji— . y. . graži gėlė 5 v žalia — gražu oras gražu gražus graži ŠALTINIAI bk — bendrinė kalba. DvBD - Liudas Dovydėnas. Broliai Domeikos, 1996. KšŽK - Raimondas Kašauskas. Žaliuojančios kalvos, 1982. KšVŽV - Raimondas Kašauskas. Visi žemės vaikai, 1995. KT — Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Kompiuterinės lingvistikos centro dabartinės lietuvių kalbos tekstynas. LKZ, x - Lietuvių kalbos žodynas, 1969, 1973. LR — Lietuvos rytas. M-PT AŠ - Vincas Mykolaitis-Putinas. Altorių šešėly, 1979. SLCR,, -— Mykolas Sluckis. Raštai, t. 3. 1989. ŠRAG SD - Šatrijos Ragana. Sename dvare, 1969. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1994: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar, Vilnius: Baltos lankos. AMBRAZAS, V., SLIŽIENĖ, N., VALECKIENĖ, A. 1974: Keletas svarstytinų lietuvių kalbos morfologijos klausimų. Baltistica 10 (2), 177—186. BALČIKONIS, J., red., 1957: Pirmoji lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BŪDVARDŽIO DERINIMAS IR GIMINĖ | 135 BALKEVICIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės litera- tūros leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1998: Lietuvių kalbos predikatinių konstrukcijų sintaksė, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BULYGINA, T. V. 1970: Mopdonornueckas cTpykTrypa CJI0Ba B COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM JIHTEPATYPHOM S13bIKE (B ero nHcbMeHHoH popme). Kupmynckuii, B. M., Apyrionosa, H. JĮ, pea., Mopighbonozusveckas cmpykmypa c106a 6 unKdo0e6poneilckux xa3brKax, MockBa: Hayka, 7-71. CORBETT, G. G. 1986: Agreement: a partial specification, based on Slavonic data. Linguistics 24 (6), 995— 1023. CORBETT, G. G. 1991: Gender, Cambridge: Cambridge University Press. CORBETT, G. G. 1999: Introduction. Folia Linguistica 33 (2), 103-107. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. GIRDENIS, A., Žurys, V. 1973: [rec.] Lietuvių kalbos gramatika, 1965, t. 1; 1971, t. 2. Baltistica 9 (2), 203— 214. JABLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1,sudarė J. Palionis, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės litera- tūros leidykla. JAKAITIENĖ, E., LAIGONAITE, A., PAULAUSKIENE, A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas. JUDZENTIS, A. 2002: Naujas žvilgsnis į lietuvių kalbos daiktavardžių giminės kategoriją. Acta Linguistica Lithuanica 46, 39-47. KAZLAUSKAS, J. 1965: [rec.] Mokslinė lietuvių kalbos gramatika. Pergalė 10, 172-176. KAZLAUSKAS, J. 1968: [rec.] Lietuvių kalba tarybiniais metais. Baltistica 4 (2), 322-327. LaBuTis, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. LEHFELDT, W. 1980: YnpaBjienne, corniacoBaHne, pHMbIKAHHe B pycckoM s3biKe. Russian Linguistics 4 (3), 249-267. MATHIASSEN, T. 1996: A Short Grammar of Lithuanian, Slavica Publishers, Inc. MicHELINI, G. 1988: „Bevardė giminė“ lietuvių kalboje. Kalbotyra 39 (1), 53-59. MORAVCSIK, E. A. 1978: Agreement. Greenberg J. H., ed., Universals of human Language 4. Syntax, Stan- ford: Stanford University Press, 333-374. MusTEIKIS, K. 1972: Conocmasumeasnas mopghorocusn pycckozo u aumoeckozo aswikos, Vilnius: Mintis. PAULAUSKIENE, A. 1983: Lietuviy kalbos morfologijos apybraiza, Kaunas: Sviesa. PAULAUSKIENE, A. 1989: Gramatinés lietuvių kalbos vardažodžių kategorijos, Vilnius: Mokslas. PAULAUSKIENE, A. 1994: Lietuviy kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijy leidykla. PAULAUSKIENE, A. 2001: Lietuvių kalbos kultūra, Kaunas: Technologija. SIRTAUTAS, V. 1968: Dėl būdvardžio giminės kategorijos. Kalbotyra 19, 135-137. SIRTAUTAS, V. 1978: Pagrindinių sakinio dalių derinimas, Vilnius: Lietuvos TSR aukštojo ir specialiojo vidurinio mokslo ministerijos Leidybinė redakcinė taryba. SIRTAUTAS, V., GRENDA, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. STEELE, S. 1978: Word order variation. Greenberg J. H., ed., Universals of human Language 4. Syntax, Stanford: Stanford University Press, 585-623. TEKORIENE, D. 1986: Derinimas. Mūsų kalba 5, 43-46. TEKORIENE, D. 1987: Pagrindiniai sakinių modeliai su predikatinémis negimininémis būdvardžio formo- mis. Lietuviy kalbotyros klausimai 26, 165-170. TEKORIENE, D. 1990: Bevardés giminės biadvardziai, Vilnius: Mokslas. ULvypas, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. ULVYDAS, K., AMBRAZAS, V,, VALECKIENE, A., red. 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3, Vilnius: Mokslas. VALECKIENE, A. 1984: Lietuvių kalbos gramatinė sistema. Giminės kategorija, Vilnius: Mokslas. 136 | LORETA SEMĖNIENĖ VALECKIENĖ, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. VASKELAITĖ, R. 1996: Žodžių ryšių problemos lietuvių kalbos sintaksėje (magistro darbo rankraštis), Vilnius: Vilniaus universitetas. Ekžių — Lietuvių kalbos žodynas 1-2, Vilnius: Mintis, 1968-1969; 3-6: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1956, 1957, 1959, 1962; 7-9: Mintis, 1966, 1970, 1973; 10-15: Mokslas, 1976, 1978, 1981, 1984, 1986, 1991, 16-17: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1995, 1996; 18: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1997; 19: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999; 20: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002. Loreta Semėnienė Gauta 2003 03 25 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva [email protected]