Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLVIII (2003), 97-103 Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai RITA MILIŪNAITĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The aim of the article is to introduce a system of degrees of evaluation of language features which, if applied in prescriptive linguistics, could enhance the consistency of prescriptive work and the effectiveness of language recommendations. The degrees of evaluation reflect different types of relationship between the language features involved and the codified norms of the standard language. In assigning them, the features of these norms are taken into account, viz. variation, stability, language change, functional and stylistic differentiation etc. The author discusses four degrees of evaluation, defines their basic features and looks at how they work out in practice. 1. IVADINES PASTABOS Kalbos kultūros teorijoje ir praktikoje vieni iš svarbiausių klausimų — kaip vertinti vienokius ar kitokius kalbos reiškinius, kokiais vadovautis norminimo principais ir kriterijais, kaip parodyti skirtingą reiškinių vertę ir jų vartojimo ypatumus. Pastara- sis — skirtingų vertinimo laipsnių sistemos klausimas — darosi ypač aktualus, o natū- raliai kyla pirmiausia dėl to, kad bendrinė lietuvių kalba jau pasiekusi tokį raidos lygį, kad gali pati savarankiškai rutuliotis, remtis savo pačios išgalėmis, tačiau kartu yra pastebimai veikiama išorinių poveikių, ir visas šis procesas pastaruoju metu yra labai suintensyvėjęs. Kitas dalykas — dabartinė lietuvių bendrinės kalbos vartosena tampa vis labiau su- siskaidžiusi į visokius žanrus, sritis, gerokai nyksta anksčiau gana apibrėžtais laikytų funkcinių stilių ribos. Ypač sunkiai nusakoma darosi bendrinės šnekamosios kalbos atmaina, kurioje neretai pinasi ir pačios bendrinės kalbos, ir tarmių, ir žargono ele- mentai. Taigi bendrinės kalbos vartosenos įvairovė skatina aktyvesnį sąmoningą nor- mintojų poveiki bendrinės kalbos raidos procesui, kad stichiSkumas neimtų viršaus, nes tai iš esmės būtų priešinga pačios bendrinės kalbos prigimčiai. Bendrinės kalbos vartotojai taip pat keičiasi. Ne vieną dešimtmetį lietuvių kalbos norminamajame darbe buvo gana svarbus autoriteto (kalbos normintojo) ir normi- nimo tradicijos vaidmuo. Pastaruoju metu kalbos vartotojai jau nebesitenkina pa- prastu atsakymu į klausimą — galima vartoti kokį reiškinį ar ne. Prašoma pagrįsti — kodėl. Norima kalbos rekomendacijų nuoseklumo, sistemiškumo, logiškumo ir reiš- kiamas nepasitenkinimas nevienodu to paties reiškinio vertinimu skirtinguose nor- minamuosiuose šaltiniuose. Pastarojo meto norminamuosiuose leidiniuose, įvairiuose kalbos patarimų rinki- nėliuose, kalbos praktikos straipsniuose, recenzijose ir pan. nesama bendros ir aiš- kios kalbos reiškinių vertinimo sistemos. Vertinamieji kalbos normų ir klaidų apibū- 98 | RITA MILIŪNAITĖ dinimai gerokai įvairuoja, ir ne visada galima suprasti, ar autorius kokį reiskini laiko kalbos klaida, ar tik šiaip stiliaus normų pažeidimu ir pan. Taigi atrodo pravartu ap- tarti bent svarbiausius galimos reiškinių vertinimo sistemos ypatumus. Visa tai turint galvoje, į kalbos reiškinių vertinimą reikia žiūrėti jau kiek kitokiu žvilgsniu nei buvo įprasta prieš kokį dešimtmetį: bendrinės kalbos vartotojams pra- deda ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai nebeužtekti tos informacijos, kuri buvo skelbiama ankstesniuose norminamuosiuose darbuose (pvz.: Kalbos praktikos patari- muose, 1985; Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, 2000'; Dabartinės lietuvių kalbos gra- matikoje, 1994 ir kt.*). Kitaip tariant, būtina ne tik atsižvelgti į pačius naujausius bendrinės kalbos pokyčius (naujųjų skolinių, naujų žodžių reikšmių, ištisų konstruk- cijų radimasi, kai kurių reiškinių traukimasi iš vartosenos, įvairių raiškos priemonių funkcinį stilistinį skaidymasi), bet ir ieškoti būdų, kaip tobulinti įvairuojančių reiški- nių vertinimo sistemą. Šio straipsnio apmatai atsirado dar 1998 m., kai Valstybinėje lietuvių kalbos komi- sijoje buvo svarstomi naujo Kalbos praktikos patarimų leidimo pagrindai ir princi- pai’. Reikėjo pagrįsti tam leidiniui pasirinktą kalbos reiškinių vertinimo sistema ir buvo pasiūlyta taikyti keturis vertinimo laipsnius". Prieš imantis apibūdinti kalbos reiškinių vertinimo laipsnius, būtina glaustai ap- tarti pagrindines su tuo susijusias sąvokas. Svarbu iškart pabrėžti, kad vertinimo laipsnis — išvestinis dydis. Jis priklauso nuo to, kaip apibrėšime bendrinės kalbos normą. 2. BENDRINĖS KALBOS NORMŲ POŽYMIAI Šiuokart plačiau nesustojant prie teorinių samprotavimų, reikėtų pateikti mums priimtiniausią bendrinės kalbos normos apibrėžimą ir apibūdinti tuos jos požymius, kurie svarbūs toliau aptariant kalbos reiškinių vertinimo laipsnius. Tai padaryti nė- ra paprasta, nes lietuvių kalbos kultūros teorijoje šiuo atveju esama ir terminijos painiavos, ir skirtingų normos sampratų, ypač turint galvoje normos ir vartosenos santykius (plg.: Girdenis, Pupkis 1978: 56; Kniūkšta 1979: 85; Pupkis 1980: 20; Gaivenis, Keinys 1990: 134; Ambrazas, red., 1999: 295-296; Klimavičius 2002: 19). Neutraliausias ir universaliausias atrodo apibrėžimas „Lietuvių kalbos enciklo- pedijoje“: „kalbos norma (lot. norma “matas, nuostatas’) — kurioje nors visuome- nėje tam tikru metu pripažįstama kalbos faktų ir jų vartojimo būdų visuma“ (Amb- į Šis leidimas iš esmės kartoja 1993 m. leidimą. 2 Plg. ir šių dienų poreikiu nebeatitinkanti mokyklinio vadovėlio teiginį: „Bendrinės kalbos norma gana griežta, ji remiasi dviem vertinimo matais: taisyklinga — netaisyklinga, gryna — negryna“ (KOŽENIAUSKIE- NE R., DOBROVOLSKIS B., ZINKEVICIUS Z. Lietuvių kalba. Vadovėlis IX klasei, Kaunas: Šviesa, 2001, 3-iasis leidimas, 15). Tie principai Komisijos buvo patvirtinti ir paskelbti žurnale Gimtoji kalba (1998, 12, 4-6). Toliau plėtodama ir apibendrindama ankstesniuose savo straipsniuose fragmentiškai išdėstytas mintis šia tema, autorė kartu remiasi patirtimi, įgauta nagrinėjant kalbos norminamujų darbų rekomendacijas, taip pat svarstant Lietuvių kalbos komisijoje Kalbos patarimų gramatikos reiškinius ir ne kartą diskutuojant dėl šios vertinimo laipsnių sistemos esmės bei taikymo praktikoje principu. KALBOS REIŠKINIŲ VERTINIMO LAIPSNIAI | 99 razas, red., 1999: 295). Iš čia išvedamas ir bendrinės kalbos normų apibrėžimas: „bendrinei kalbai būdingų ir joje vartojamų kalbos faktų bei taisykliu visuma“ (ten pat). Čia galima įžvelgti du normų aspektus: normas kaip visuotinai pripažintą var- toseną ir normas kaip kalbos dėsnių ir taisyklių visumą. Pirmuoju atveju galima kal- bėti apie REALIASIAS (funkcionuojančias) normas, antruoju — apie KODIFIKUOTĄSIAS (idealiasias). Antrasis bendrinės kalbos normų aspektas — kodifikacija — yra esminis, atski- riantis bendrinės kalbos normas nuo kalbos normų apskritai. Tačiau klaidinga ma- nyti, kad bendrinės kalbos normomis galima laikyti tik tai, kas yra kodifikuota. Kodifikacija ne vienu atveju gali būti senstelėjusi ir neišsami, nerodanti tikrosios padėties, nes ji paprastai eina iš paskos realiosioms normoms. Pavyzdžiui, DLKŽ, nėra žodžių aplinkosauga, jogurtas, rankinė, žiniasklaida ir kt., nors bendrinės kal- bos vartosenoje jie jau visiškai įsitvirtinę, taigi yra realioji norma. Bendrinės kalbos normas galima apibūdinti dar pagal kelis požymius: 1) pagal tai, ar normos sudaro bendrinės kalbos branduolį, ar periferiją, jos esti PAGRINDINĖS ir ŠALUTINĖS; 2) laiko požiūriu bendrinės kalbos normos gali būti BESITRAUKIANČIOS (senstelė- jusios), DABARTINĖS ir BŪSIMOSIOS (pradedančios įsitvirtinti) (plg. dinaminę nor- mos teoriją, Pupkis 1980: 21-24); 3) pagal priklausymą bendrajai (visuotinei) vartosenai arba kuriems nors ben- drinės kalbos funkciniams stiliams — BENDROSIOS ir SPECIALIOSIOS (plg. Klimavičius 2002: 23). Kaip minėta, vertinimo laipsnis yra išvestinis, santykiškas dydis ir priklauso nuo bendrinės kalbos normų sampratos, taigi vertinimo laipsnių sistema turi atspindėti bendrinės kalbos normų įvairiapusiškumą (variantiSkuma, pastovumą, raidą, rea- liosios ir kodifikuotosios normos santykius, funkcinį stilistinį normų susiskaidymą ir kt.). 3. VERTINIMO LAIPSNIAI IR JŲ RŪŠYS Kad kalbos reiškiniai vertinami nevienodai, kad įvairiai nusakomas jų santykis su bendrinės kalbos normomis, matyti iš palyginti neilgos mūsų bendrinės kalbos nor- minimo istorijos. Dar iš Jono Jablonskio taisymų praktikos ima ryškėti polinkis ne vien daryti griež- ta takoskyra norma-klaida, bet ir įžvelgti daugiau, įvairesnių normos ir klaidos san- tykių. Tai susiję ir su aptarta įvairiapusiška bendrinės kalbos normų prigimtimi, ir su tų normų funkcionavimo ypatumais. Įvairūs norminamieji leidiniai vienokiais ar kitokiais būdais stengiasi parodyti, kas yra nevartotina, atskirti, kas yra nedidelė klaida, o kas mažiau ar daugiau priimtina bendrinei kalbai (pavyzdžiui, apie „Kal- bos patarėjo“ (1939) vertinimo laipsnių sistemą žr. Miliūnaitė 2000: 24-35). Šiuo požiūriu labai pasistūmėta į priekį rengiant Kalbos praktikos patarimų I leidimą (1975) (žr. Labutis 1972: 12-16; čia kalbėta apie tris skirtingus norminimo, arba normiškumo, laipsnius, nors pačiame leidinyje nesunku pastebėti esant keturis). 100 | RITA MILIŪNAITĖ Vertinimo laipsnis rodo vertinamojo kalbos reiškinio santykį su bendrinės kalbos norma. Norint nustatyti reiškinio vertinimo laipsnį, pirmiausia reikia atsakyti į klau- simą: AR KALBOS REIŠKINYS YRA NORMA? Kadangi ne visada klaidos ir normos ribas galima tiksliai nustatyti dėl nuolatinių kalbos pokyčių ir iš jų atsirandančių tarpinių atvejų, įvairių išimčių Ir pan., galimi bent keturi atsakymai: (1) tai visuotinai pripažinta kalbos norma (jei ji variantiška — tie variantai lygia- verčiai); (2) tai norma, bet tik vienas (šalutinis) konkuruojantis jos variantas; (3) tai nėra visuotinai įteisinta norma, bet ir didele klaida laikyti negalima; (4) tai ne norma, o visuotinai pripažįstamas jos pažeidimas (vadinasi — klaida). Tai galima pavaizduoti schema: klaida Taigi skiriami keturi kalbos reiškinių vertinimo laipsniai, kurie rodo, kas bendrinė- je kalboje vartotina, kas gali būti tam tikrais atvejais vartojama, kas vengtina ir kas neteiktina. Sutartinai jie užrašomi (a — vertinamasis reiškinys, b — norminis reiškinys) šitaip: (1) a+ arba a |b; (2) a || b; (3) a vngr. — b, (4) antk. = b. 3.1.a+,a|b Šis vertinimo laipsnis rodo, kad vertinamasis reiškinys yra norma (a+) arba, jei norma variantiška, vertinamieji reiškiniai normos požiūriu yra VISAI LYGIAVERČIAI (a|b), taigi dažniausiai įvairių lygmenų absoliutieji sinonimai (dubletai), pavyzdžiui: Kažkas pasibeldė (| pabeldė) į duris“. Tokie reiškiniai sudaro normos branduolį ir yra kodifikuoti teigiamai, t. y. laikomi taisyklingais. Funkcionavimo požiūriu, jei norma variantiška, šie reiškiniai gali turėti šiokių to- kių, palyginti neryškių, funkcinių stilistinių atspalvių, kuriuos paprastai lemia reiški- nių kilmė, vartojimo tradicija, paplitimas, vartojimo sritis ir pan. Ilgainiui vartoseno- je bekonkuruodami jie gali įgauti papildomų požymių ir nebebūti laikomi dubletais arba vienas katras pasitraukia iš normos branduolio. 5 Kadangi straipsnyje kalbama apie pačius vertinimo laipsnių požymius ir skyrimo principus, sąmoningai duodama nedaug konkrečių pavyzdžių; jų, pateiktų pagal aptariamą vertinimo laipsnių sistemą, galima rasti „Kalbos patarimu“ knygelių serijoje (žr. Kalbos patarimai 1. Gramatinės formos ir jų vartojimas. Vyr. red. A. Pupkis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002; Kalbos patarimai 11. Sintak- sė: 1. Linksnių vartojimas. Vyr. red. A. Pupkis, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003). KALBOS REIŠKINIŲ VERTINIMO LAIPSNIAI [101 3.2.a || b Šiuo vertinimo laipsniu žymimi NORMOS VARIANTŲ santykiai (plg. Miliūnaitė 2002: 38-39), kai gerėlesni, labiau bendrinės kalbos polinkius ir vartosenos poreikius ati- tinkantys kalbos reiškiniai teikiami vietoj ne pačių gerųjų, bet nelaikomų klaida reiškinių. Tokie variantai dažniausiai santykiauja kaip normos branduolys (neutra- lioji, visuotinė norma) ir periferija (šalutiniai normos variantai), pavyzdžiui: vieneri (|| vieni) metai; Čia pirmasis variantas vieneri yra sistemiškesnis, bet dirbtinis, o ant- ras nuo seno tradiciškai vartojamas ir teikiamas kaip pagrindinė norma. Palaikant bendrinės kalbos grynumą, šiuo laipsniu vertintini dalis tarptautinių žodžių (ypač turint galvoje visuotinę, ne specialiąją vartoseną) — tada, kai jiems esama visiškai lygiaverčių pakaitų, pavyzdžiui: siurprizas (|| staigmena, netikėtumas). Be to, tokie variantai gali turėti funkcinių stilistinių skirtumų ir tokiu atveju santy- kiauja kaip stilistiškai nežymėti ir žymėti reiškiniai, pavyzdžiui: diegia šonas (|| šoną); vardininkas šiuo atveju šalutinė norma, būdinga laisviesiems stiliams, o galininkas — neutralioji norma. Taigi pirmenybę teikiant gerėlesniems, ir prastėlesnieji YRA TOLERUOJAMI, O varto- tojai gali rinktis — pagal funkcinį stilių, savo kalbos įpročius ir pan. (pavyzdžiui, gerė- Iesnieji variantai rekomenduojami prestižinei kalbai, jie pateikiami kaip pagrindiniai mokant nelietuvius lietuvių kalbos). Antruoju laipsniu vertinami a variantai yra slankioji normos dalis. Ilgainiui šaluti- nis normos variantas gali nukonkuruoti pagrindinį, t. y. susikeisti su šiuo vietomis, arba pasitraukti iš vartosenos ir nebebūti laikomas bendrinės kalbos norma. 33.a vngt. — b Šiuo laipsniu vertinami tokie kalbos reiškiniai, kurie yra normos ir klaidos pariby- je, vadinamojoje pilkojoje juostoje, kurioje dažnai tik kristalizuojasi vienokie ar ki- tokie kalbos polinkiai, todėl ne visada lengvai apčiuopiami ir apibrėžiami. Tokie kalbos reiškiniai nėra visuotinai įteisinti (t. y. gali būti kodifikuoti neigiamai arba iš viso nepatekę į norminamuosius leidinius nei kaip norma, nei kaip klaida). Daugeliu atvejų šie reiškiniai laikytini nukrypimais nuo normos, netinkamais kalbos polinkiais, pavyzdžiui, samplaikinių ir vientisinių laipsnių formų konkurencija: Da- bar atliksime labiau sudėtingą (-sudėtingesnį) pratimą. Tai tarpiniai atvejai tarp klaidos ir normos, atsirandantys dėl įvairių priežasčių: 1) kalbos raidos ir iš to kylančių sistemos ir posistemio ar kelių posistemių sankirtos prieštaravimų (pavyzdžiui, to paties tipo, bet skirtingos leksinės raiškos reiškiniai gali būti nevienodai įsitvirtinę kalboje); 2) dėl ne iki galo ištirto reiškinio esmės ir neišdiskutuoto jo vertinimo; 3) dėl stilistinės sklaidos ir pan. Šis vertinimo laipsnis taip pat gali rodyti ateinančios ar besitraukiančios (buvusios, nebeturinčios perspek- tyvos) normos padėtį, — pavyzdžiui, prieš dešimtmetį netikslingai mėginta atgaivinti daugiskaitą spalių mėnuo. Taigi patariama tokių variantų vengti, rinktis tinkamesni raiškos būdą, šitaip tikintis pristabdyti reiškinių, nepageidaujamų dabartinės bendri- nės kalbos vartosenoje, plitima. 102 | RITA MILIŪNAITĖ 3.4. a nik. = b Tai aiškios KALBOS KLAIDOS, dažniausiai sistemos pažeidimai. Bendrinei kalbai to- kie reiškiniai iš viso neteikiami vartoti ir griežtai taisomi. Norminamuosiuose dar- buose jie paprastai apibūdinami sutrumpinimais ntk., nevart. Į šią grupę įeina ir visi Didžiųjų kalbos klaidų sąrašo“ atvejai. Be to, čia pridera specialiosios leksikos (ter- minų) normų pažeidimai. Daugiausia tai dėl svetimų kalbų poveikio atsiradę reiškiniai: žodyno svetimy- bės, verstiniai žodžiai ar svetimos žodžių reikšmės, verstiniai posakiai ir sintaksinės konstrukcijos ir t. t., pavyzdžiui: imidžas (=įvaizdis), komisijos sąstatas (=sudėtis), jungtukai kad, jei(gu) su bendratimi tikslui reikšti ir pan. Be to, čia gali būti priskiriami savoje kalboje atsiradę netaisyklingi kalbos reiški- niai, labai siauros tarmybės, visiškai pasenę ir dabartinei vartosenai nebūdingi da- lykai — tai, kas priešinga bendrinės kalbos sistemai ir kertasi su jos dėsniais bei taisyklėmis. 4. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Konkrečiau normos požymių sąsajas su vertinimo laipsnių sistema galima būtų api- būdinti taip. 1. Teigiamai ir neigiamai kodifikuotų reiškinių priešpriešą atliepia I, II ir III, IV vertinimo laipsnių skyrimas. Realiosios normos gali sutapti (ir daugeliu atvejų su- tampa) su kodifikuotosiomis, — jei jos iš viso dar nekodifikuotos, jas neretai atliepia III vertinimo laipsnis. 2. Pagrindines ir šalutines normas atliepia I ir II vertinimo laipsnių skyrimas. 3. Svarbu, kad tiek pagrindinė norma (I laipsnis), tiek klaida (IV laipsnis) yra ap- saugotos nuo per staigių pokyčių — jas skiria du pereinamieji (II ir III) laipsniai. 4. Besitraukiančių (senstelėjusių) ir būsimųjų (pradedančių įsitvirtinti) normų di- namikai atspindėti tinkamas III vertinimo laipsnis („vengtina“). Ilgainiui vieni iš to- kių reiškinių gali pereiti į klaidas (IV laipsnis), kiti — būti pripažinti kaip normos (t. y. gali būti kodifikuoti) (II ir I laipsnis). 5. Funkcinis stilistinis bendrinės kalbos normų susiskaidymas (iš esmės — bendruju ir specialiųjų normų skyrimas) gali būti tik kaip papildomas vertinimo laipsnių po- žymis. Jį paranku nurodyti atitinkamomis pažymomis prie vertinamojo reiškinio a. Pavyzdžiui, jeigu vertinamasis reiškinys laikomas funkciškai pasenusiu, gali būti žymima: a psn. vngr. —b; jei tarminiu: a itrm. vngr. — bir pan. Pabrėžtina, kad bendrinėje kalboje būtina įvairių funkcinių stilių reiškinių gyvavimo sąlyga yra jų taisyklingu- mas, tad galima kalbėti tik apie I ir II laipsniu vertinamų reiškinių priklausymą ko- kiam nors funkciniam stiliui ar jų grupei". Pavyzdžiui, jeigu reiškinys būdingas lais- Lietuvių kalbos komisijos nutarimai 1977-1998. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1998, 123-176. Čia neturimi galvoje motyvuotai vartojami nenorminiai reiškiniai, pavyzdžiui, meniniame stiliuje, kuris tik iš dalies gali būti laikomas bendrinės kalbos vartojimo sritimi. KALBOS REIŠKINIŲ VERTINIMO LAIPSNIAI | 103 viesiems stiliams (publicistiniam, meniniam, šnekamajam), t. y. kaip priešprieša ofi- cialiesiems (informaciniam, administraciniam, moksliniam), galima tai žymėti šitaip: a laisv. | b arba a laisv. || b. Tokiais atvejais b reiškinys laikomas pagrindiniu, stilistiškai neutraliu, bendrajai vartosenai būdingu reiškiniu. Aptarta bendrinės kalbos reiškinių vertinimo laipsnių sistema leidžia įgyvendinti ne tik bendrinės kalbos normų kaitos, bet ir tų normų pastovumo principą, t. y. padeda mažinti kodifikuotosios normos atotrūkį nuo realiosios. Tai yra savotiškas normų pastovumo saugiklis, užkertantis kelią be priežasčių ir beatodairiškai keisti normas ar bent sušvelninantis neišvengiamus jų svyravimus. Kartu ši vertinimo laips- nių sistema yra ir normų kaitos mechanizmas, nes atsižvelgiant į kalbos raidą lei- džia prireikus keisti normas ir tai daryti tik per variantus, neperšokant kelių pakopų (a ntk. = b-D armg.-b->al||b-— a|b arba atvirkštine seka). Šitaip galima sumažinti šiuo metu skirtinguose norminamuosiuose darbuose pasitaikančius nesutikimus. To- dėl kaip tik reiškinio vertė, remiantis vertinimo laipsnių sistema ir taikant bendri- nės kalbos norminimo principus ir kriterijus, turi būti pagrindinis normintojų kalbi- nių ginčų objektas. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red. 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. GAIVENIS, K., KEINYS, S. 1990: Kalbotyros terminų žodynas, Kaunas: Šviesa. GIRDENIS, A., PUPKIS, A. 1978: Bendrinės kalbos norminimo ir kodifikavimo principai. Baltų kalbos ir jų tyrinėjimo metodai, Vilnius, 53-66. Krimavicius, J. 2002: Lietuvių bendrinė kalba: ribos ir beribiškumas, sistema, norma ir kodifikacija. Termi- nologija 9, 7—25. KNIUKSTA, P. 1979: Lingvistinis ir socialinis kodifikacijos santykis su norma. Lietuvių kalbotyros klausimai 19, 85-91. LaBuris, V. 1972: Leksikos ir žodžių darybos norminimo principai. Mūsų kalba 8, 12-16. MILIONAITE, R. 2000: Kalbos reiškinių vertinimo laipsniai „Kalbos patarėjuje“. Kalbos kultūra 73, 24—35. MILIONAITE, R. 2002: Gramatikos normų variantai ir jų vertinimo ypatumai. Kalbos kultūra 75, 35-46. Pupkis, A. 1980: Kalbos kultūros pagrindai, Vilnius: Mokslas. Rita Miliūnaitė Gauta 2003 03 28 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 2055 Vilnius, Lietuva ritam(tlki.lt