Etymologische Bemerkungen zu lit. „kãmanos“, „kamíenas“, „kumẽlė“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA XLIX (2003), 5 – 31 Lietuvių kalbos kāmanos, kamiėnas, kumėlė etimologinės pastabos BERND GLIWA Sargeliai Pateikiama naujos medžiagos liet. kāmanos „kamanos“, kamiėnas „kamienas, medžio, medienos galas“, kumėlė „kumelė“, kamantinis „jojamas arklys; apynys“ ir kt. etimologijai. Ypatingas dėmesys skiriamas praktinei, etnologinei problemos pusei, kurios ankstesnieji etimologai nepaisė. Aptariama šių žodžių semantinė raida, siejant juos su skirtingomis ide. šaknimis *(s)kem- „spausti, trukdyti“ ir *(s)kem- „lenkti, kreivinti, lankstyti“. Apžvelgiamas baltų k-, germanų h- ir slavų ch- atitikimas, tikriausiai kilęs iš ide. *(s)k-. Kāmanos laikoma deverbaliniu vediniu iš balt. *kam- „prijaukinti“ < ide. *(s)kom- „spausti, trukdyti“, kurio pirminė reikšmė buvo *„prijaukinimas; prijaukinimui naudojamas įrankis“. Teigiama, kad liet. žaboti „įkišti žąslus arkliui tarp dantų, pažaboti, suvaldyti“ susijęs su žābtas „snukis...“, o ne su žābas „šakelė...“. Atmetamos kāmanos „kamanos“ etimologijos, pagrįstos tariama reikšme *„su mediniais žąslais aprūpintas“, nes jos neatitinka praktinių reikalavimų ir archeologinių duomenų. Remiantis tuo pačiu veiksmažodžiu balt. *kam- „prijaukinti“, kumėlė iš pradžių galėjo reikšti *„prijaukintas arklys“. Kamiėnas „kamienas, galas“ galėjo žymėti įgaubtą kreivę, kurią kamieno paviršius išilgine kryptimi sudaro netoli šaknies < ide. *(s)kem- „lenkti, kreivinti, lankstyti“. 1. Būga lygina liet. kāmanos „kamanos“ su latv. kamanas „rogės“ ir tai pagrindžia: „Senovėje kāmana aiščiai vadino kastinį medžio kamieną drauge su šaknimis [...] Du kamienu su šaknim, tarsi du ragu (iš čia: ragės arba rogės ‘Schlitten’)“ (Būga 1959: 295). Techninė šio reikalo pusė paprasta ir kartu išradinga, kiek tai susiję su rogėmis: kamienas suteikia tiesią pavažą, o šaknis – patvarią išlinkusią dalį. Tinkamų medžių nesunku rasti, nereikia, kaip pasakos lapei, maldauti medžio, kad jis įgautų tinkamą formą: „Pakump kumpk, viso miško medelis, pakumpk kumpk... Ir pakumpės. Lape ir pasidirbo rogelas.“ (Slančiauskas 1974: 65). Tai tik pastaba, kad kumpti „linkti, darytis kreivam“ tinka pavažos formai apibūdinti, kaip ir lėnkė „rogių pavaža“ (daugiau pavyzdžių: Morkūnas 1977: 101). Tolesni Būgos teiginiai mažiau įtikinami: „Kad senovės kamanų neturėta nieko bendra su šiksna ir geležim, rodo posakis kamanoms reikia žaboty’, t.y. arkliui į nasrus įsprausti žabą: žabą ‘žagaras’...“ (Būga 1959: 295). Neabejotinai dažnai įmanoma ir įprasta iš daiktavardžio daryti vedinius ar veiksmažodžius, žyminčius veiksmus, atliekamus su konkrečiu daiktu. Tačiau kiekvienu atskiru atveju tai reikia patikrinti, ypač susidūrus su semantiniais sunkumais ir galimos homofonijos atvejais. Liet. žābas 6 | B E R N D G L I W A „Šaka; kotas; rykštė; krūmas, brūzgynas; *žąslai“; perkeltine reikšme: kas sudžiūvę ø“ (LKŽₓₓ 15f.) yra, pavyzdžiui, žābaras „plona šaka, pagaliukas; kotas; krūmas; rykštė; skalda“ (LKŽₓₓ 11f.), taip pat žābyti „mušti, kirsti“ (LKŽₓₓ 18), ž̇abūoti „užkloti šakomis; mušti rykšte; kapoti šakas“ pagrindas. Tačiau abejotina, ar žābas „šaka; kotas; rykštė...“ taip pat yra žābōti „įkišti arkliui žąslus į nasrus; jaukinti, valdyti; prijaukintam galvijui įkišti į nasrus virvę arba šiaudą; užvažiuoti ratu į ką nors; ištempti tinklą; žiojėti“ (LKŽₓₓ 19f.) ir žābinti „apimti, pritvirtinti“, ¹ž̇abūoti „užkamanoti arklį“, žābāngai „spąstai; kamanų žąslai; intrigos“ (LKŽₓₓ 9) pagrindas. Žodžiai, kuriais neabejotinai žymimi žąslai (galbūt greta kitų reikšmių), geriausiu atveju yra žābōti, o ne žābas vediniai: žābōkliai, žābōklai, žābōklis, žābōklės ir kt. (LKŽₓₓ 19), taip pat žābotinė „tam tikros rūšies pavadys“ (LKŽₓₓ 23). Jei tai būtų tam tikros rūšies šakos, pavyzdžiui, skirtos konkrečiam tikslui, būtų galima tikėtis, kad jos būtų pavadintos tiesioginiu vediniu iš žābas. Be to, žodis žāslai „žąslai; snukis“ (LKŽₓₓ 208) yra plačiai vartojamas žąslų pavadinimas. Jis lygintinas su žāndas „žandikaulis, žandikaulis, skruostas“ (Fraenkel 1965: 1289, plg. Pokorny 1994: 381f.). Kadangi dar aptinkama liet. žabtà „snukis, nasrai, jų kraštas; burna“, žābtai „tas pat; įrankis, kuriuo kas nors suspaudžiama; kamanų dalis, prie kurios tvirtinami pavadžiai“, ¹žābtas „snukis, nasrai; skruostas, veidas; maistas“, žābùčiai „kaištis paršeliui, atjunkomam nuo paršavedės pieno“, žābùkas „žąslai, kamanos“, žābùkliai „žąslai“, žābùklai „tas pat; spąstai“, žābulai „burna“, ²žābtas „rijūnas; įkyrus žmogus“, ³žābtas „godžiai, įkyriai kalbantis“, žābùs „rajus“, žābtùs „aštrialiežuvis; daug kalbantis; veržlus“ (LKŽₓₓ 23ff.), žāplė „dantenos“, žāplos „kamanų žąslai“, žāpsėti „godžiai lesti, ryti, perkeltine reikšme: valgyti“ (vargu ar onomatopėjinės kilmės) (LKŽₓₓ 162), o su nosiniu priebalsiu: žamba „snukis“, žambai „tonzilės, adenitis colli“² (LKŽₓₓ 151), labai tikėtina, kad čia turime semasiologiškai analogišką darybą, kuri laikoma nustatyta žāslai „žąslai; snukis“ atveju. Vadinasi, tai neturi nieko bendra su tariamais žąslais laikomais šakų gabalais; esmė ta, kad žąslai įkišami į nasrus, o šonuose sujungiami su likusia kamanų dalimi ir pavadžiu. Tam reikia daryti prielaidą apie balt. veiksmažodį *žab- „žioti, išžioti (pvz., nasrus)“, kurio pagrindu liet. žābtas *„žiojėjantis, išžiotas“ būtų deverbalinis, į neveikiamąjį dalyvį panašus *-to- vedinys. Prie šio žodžio norėčiau priskirti ir žābāngai, priešingai nei Fraenkel (1965: 1282f.), kuris jį sieja su žābas³, ir siūlyti analogišką reikšmę *„kas žiojasi“, nesvarbu, ar tai kilpa, tinklas, ar užsiver- 1 Reikšmė *„žąslai kamanose“ yra rekonstruota ir paimta iš lingvistinių, t. y. metakalbinių, Būgos ir Salio raštų, todėl iš tikrųjų nėra kalbinis faktas. 2 Siehe auch Pokorny (1994: 369, 382), dessen Frage „ob gémbh- ‘beißen’ als nasalierte Form zu [gép(h)-, gébh- ‘Kiefer, Mund; essen, fressen’] gehört?“ (1994: 382) hier ein bejahendes Indiz erhält. 3 Kaip iš šakų pasidaryti spąstus, man, remiantis praktine patirtimi, nesuprantama, nebent turima omenyje šakomis uždengta duobė-spąstai; tačiau tokiu atveju ji greičiau būtų pavadinta pagal duobę arba įkritimą į ją (plg. ir Kluge 1999: 247), o ne pagal šakas. Lit. kāmanos, kamienas, kumelė | 7 ... atveju ji iš pradžių yra atvira. Arba galima svarstyti 3žabti „stipriai spausti“ ir rekonstruoti *žab- „stipriai spausti, kąsti“ > žābtas „*kas kanda, spaudžia“ > „snukis“, o panaši raida galėtų lemti ir reikšmę „spąstai“. Tačiau specialiai žābtas „snukis...“ atveju *-to darinys veikiau prieštarauja tokiai raidai. Šioje vietoje norėčiau aptarti du prūsų kalbos žodžius: sbeclis – veder (E 539) ir slango – gebys (E 452), kuriems neseniai pasiūlyta nauja etimologija – kilmė iš vokiečių kalbos (Smoczyński 2000: 198–201). Kritika iki šiol įsitvirtinusiam palyginimui su liet. žabóklai ‘žąslai’ (plg. Mažiulis 1997: 78) grindžiama, pirma, semantiniais argumentais: priėmus pirmiau kritikuotą raidą nuo žābas ‘šaka, lazda’ > žabóklai ‘žąslai’, būtų sunku paaiškinti, kaip iš čia atsirado sbeclis ‘spyruoklė spynoje’. Antra, teigiama, kad žodžio pradžios priebalsių grupė sb- (su vokiška garsine verte), fonologiškai atitinkanti žb-, neturi paralelių baltų kalbose, todėl aiškinama kaip sp- (plg. Smoczyński 2000: 198). Norėčiau paprieštarauti šiam argumentavimui, nes nepagrįsta pirmiausia pateikti sbeclis kaip pavienį sb- vartojimo atvejį, o netrukus slango pateikti kaip rašybos klaidą vietoj *sbango (Smoczyński 2000: 201). Taigi turime du sb- atvejus, kurie vienas kitą patvirtina. Mano nuomone, tai, kad kitose baltų kalbose paralelių nėra, paaiškintina prūsų kalbos ypatybe – nekirčiuoto pirmojo skiemens balsio iškritimu, kaip, pavyzdžiui, vietovardžio Parengel (1298), vėliau > Prengel (Smoczyński 2000: 24, 43). Kalbant apie semantinę raidą, iš pirmiau pateiktų svarstymų išplaukia, kad morfologiškai pr. slango ‘žąslai’ atitinka liet. žabángai ‘spąstai’, o pr. sbeclis ‘spyruoklė spynoje’ – liet. *žabēklis (Mažiulis 1997: 78); jų reikšmės beveik diametraliai priešingos. Atmetus liet. žābas ‘šaka, lazda’ ir semasiologiškai palyginus su liet. spęsti ‘tempti; statyti spąstus’, spąstai, spąslai ‘spąstai’, spendėlė ‘spyruoklė spynoje’ < ir ig. *(s)pen-d- ‘tempti, traukti, verpti’ (Fraenkel 1965: 862, 865), matyti, kad tokia raida visiškai įprasta; pirmiau pateiktą *žab- galbūt geriau aiškinti kaip ‘žioti, pražioti (pvz., apie snukį)’ arba ‘(į)tempti’. Taigi tradicinį palyginimą su lietuvių kalbos atitikmenimis reikėtų išlaikyti, tačiau griežtai atskirti nuo žābas ‘šaka, lazda’. Liet. ¹žabúoti „uždėti arkliui kamanas“ ir žabóti „įkišti arkliui žąslus į nasrus; jaukinti, valdyti; jaučiui į nasrus įkišti virvę ar šiaudų; užvažiuoti dviračiu į ką nors; ištempti tinklą“ priklauso žodžių šeimai aplink žabùs „rajus“, ¹žābtas „snukis...“, o ²žabúoti „apdėti šakomis; plakti rykšte; kapoti šakas“ iš tiesų yra vedinys iš žābas „šaka; kotas; rykštė“. Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad perkeltinė reikšmė žabóti „jaukinti, valdyti“, žabóklai „2. draudimas, kliūtis“ nebūtinai turi būti kildinama iš reikšmės „uždėti arkliui žąslus“; ji taip pat galėjo atsirasti iš žābyti „mušti, daužyti“, ²žabúoti „mušti rykšte“, taigi iš rykštės, kaip gyvulių ganymo priemonės, naudojimo, kai gyvuliai genami ir prireikus mušami. Jei toks vedinys iš tiesų egzistuoja ir kyla iš žābas „šaka; kotas; rykštė...“, jį reikėtų taip ir aiškinti. 8 | B E R N D G L I W A 2. Tad jei plėtojama mintis, kad rogių pavažos buvo pagamintos iš iškasto medžio kartu su viena pagrindinių jo šaknų, matyti, kad pavažos išlinkis yra būtent toje vietoje, kur šaknis atsišakojo nuo kamieno. Todėl tikrai verta patikrinti, ar liet. kamienas „storas kamieno galas“ nereiškia būtent šios kamieno vietos, nes pradėjusios augti šaknys pastorina kamieną; dėl to jis šioje vietoje nukrypsta nuo įprastai apytikriai kūgiškos formos, o kamieno paviršius augimo kryptimi įgauna įgaubtą linkį. Taigi konkrečiai, ar tai galėtų būti vedinys iš balt. veiksmažodžio *kam- „lenkti“? Reikšmių „lenkti, suktis“ ir „storas kamieno galas, kamienas“ artumą Simas Karaliūnas parodė šiais atitikmenų rinkiniais: žuolis „storas medis, kamienas, geležinkelio pabėgis“: žvilti „linkti, lenktis“, kūkė „medžio gabalas, trinkos gabalas, kamieno dalis...“: kūkti „lenkti, palenkti“, giūoga, guōgas „vėzdas, kuoka storu galu“: giogti „linkti“, lat. gudžēt „susiri e tus sėdėti“ (Karaliūnas 1987: 12–13). Tai, kad liet. kamienas iš pradžių reiškė ne visą kamieną, o tik jo storąjį galą, patvirtina ir XVII a. rankraštinio Lexicon Lithuanicum įrašai: kamiēna – Stamend des Baums ir liemū – Stam eines Baums (Drotvinas 1987: 357), nors leidėjas rodyklėje pažymi: „kamiena, medžio liemuo: kamiēna“ (Drotvinas 1987: 509). Kadangi jis taip pat rašo: „Kai abejojama dėl atstatymo tikrumo, rašomas klaustukas, o tokių žodžių reikšmė aiškinama pagal vokiečių kalbos žodžių reikšmę“ (Drotvinas 1987: 481), matyti, kad šiuo atveju reikšme nebuvo abejojama – ir tai padaryta pernelyg skubotai. Toliau kamėna „kamieno galas; nukirsto medžio storasis galas“ (Nesselmann, LKŽv 175), kamblys „kamienas, kotas; storasis kamieno galas“ (LKŽv 174). Ankstesnės šio straipsnio versijos recenzentas buvo paprieštaravęs, kad latv. kamanas „rogės“ pirmiausia reikia lyginti su latv. kamans „rąsto storasis galas“, taip pat su ček. kmen, lenk. kien ir kt. Prie šio tradicinio požiūrio Fraenkelis dar prideda rus. kom „gabalas“ (1962: 212). Taip teigti negalima: pirma, rogių pavažos (dažniausiai vartojamos tik daugiskaita) yra kreivos, o ne sustorėjusios; antra, rąsto storasis galas sutampa su nukirsto medžio kamieno storuoju galu, nes lentpjūvėje pjautų rąstų atsirado palyginti neseniai, o jų galas nebūna storesnis – taigi čia tinka tai, kas pasakyta apie kamiēnas. Nors, pavyzdžiui, kāmpa „išauga medyje, gumbas...“ (LKŽv: 179) dar gali būti laikoma gumbelio formos, tokia interpretacija kamieno ar stiebo atveju yra gana pritempta. Jie nėra gumbo formos ir nesudaro sąaugų, todėl reikėtų manyti, kad reikšmė buvo perkelta, galbūt iš pradžių reiškė trinką ar kelmą, nors ir šie nėra itin gumbuoti. Mano siūlomas alternatyvus aiškinimas: reikšmė kilo iš balt. *kam- „lenkti“ ir nurodo kamieno ar stiebo vietą, kur jis pereina į šaknį arba kur nuo jo atsišakoja šakos. Apibendrintai, pars pro toto principu, taip gali būti pavadintas visas kamienas ar stiebas. Lieka trinka ir kelmas. Kelmas lieka nukirtus kamieną, būtent toje vietoje, kurioje yra įgaubtas išlinkis. Taigi Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė | 9 taigi ir kamienas, ir kelmas yra dalys ties išlinkimu, todėl pagrįstai gali vadintis šiuo vardu. Tai, kad vėliau žodis leksikalizuojamas ir jo reikšmė apribojama iki „kamieno“ arba „kelmo“, yra tikėtina ir tam neprieštarauja. Dėl rąsto galima pateikti keletą praktinių pastabų: medžiai kertami statybinei medienai arba malkoms. Statybai netinka kreivos, šakotos atkarpos ir išsišakojimai. Šakų raizginį sunku sukapoti, todėl jis, kaip ir šaknų gumbai, netinka ir malkoms (išskyrus atvirą laužą arba pikio gamybą). Tačiau tokios šakotos atkarpos, būtent todėl, kad jų neįmanoma perskelti, o mediena jose ypač tanki ir patvari, itin tinka kaip kaladė kapoti, mėsai doroti ir pan. Vadinasi, ir čia atsišakojančių šakų ar šaknų išlinkimas galėjo būti pagrindas, o minėtas prieštaravimas yra nepagrįstas, arba net visiškai neprieštarauja tam, kas čia išdėstyta, nes visus terminus galima kildinti iš pagrindo ide. *kom- „linkti“. Ganz abgesehen davon, ist der Vergleich von kamiènas mit čech. kmen ‘Halm, Stamm’, poln. kien ‘Klotz, Stumpf, Stange’ umstritten. ESSJ rekonstru iert sl. *kmenъ, woher čech. kmen ‘Stiel, Geschlecht, Sippe’⁴, < ig. *kn-men mit Suffix -men- (ESSJₓ₃ₙ 196) und verwandtes mit Formans -n- *kъnъ/kъnь (ESSJₓ₃ₙ 196, 205), wozu poln. kien ‘Klotz, Stumpf, Stange’ gestellt wird (ESSJₓ₃ₙ 205), welches seinerseits mit lit. kūnas ‘Körper’ sowohl semantisch ‘Körper’ – ‘Klotz’ als auch formal *kū ‘aufquellen, anschwellen’ verglichen wird (ESSJₓ₃ₙ 205), wozu möglicherweise aruss. кинятися, кынятися ‘sich an einem Ort zusammenfinden’, киняхуся ‘schwirren, schwärmen (insbes. von Bienen)’ (ESSJₓ₃ₙ 264). Nach ESSJ gehört lit. kamiènas wohl eher zu sl. *komъ (ESSJₓ₃ₙ 196) > poln. dial. kom ‘Klumpen, Knäuel’ u.a. (ESSJₓ 179f.). Fraenkel bestreitet den Zusammenhang von kūnas mit poln. kien wegen des lit. ū und stellt kien zu kāmanos, welches wiederum mit kamuolỹs, kamuóti usw. und sl. *kъmy (Gen. *kъmene, n-Stamm) russ. kom ‘Klumpen’ (1962: 214). Die dargestellte semantische Entwicklung überzeugt in beiden Fällen nicht. Mintis, kad kamiènas, kamièna „kamienas, storasis kamieno galas“ iš pradžių buvo būdvardis su galūne -iena- < *-eina- (Skardžius 1996: 287f.), taigi sudarė atitinkamos reikšmės nomina attributiva (Ambrazas 2000: 152), nė kiek neprieštarauja čia išdėstytam požiūriui; tik semantiškai geriau sieti su balt. *kam- „linkti“, o ne su *kam- „susitelkti į gumulą“. Taigi Kamiènas yra kamieno vieta, kurioje esama išlinkimo. 3. Kāmanos, kamanà, kāmana reiškia „odinius žąslus“ (LKŽᵥ 167–169), tačiau atskirai pateiktas pavyzdys: [arklys] nuog kamanų ir žąslių tuoj nurimsta (LKŽᵥ 169) šį teiginį sušvelnina, nes jeigu kāmanos neabejotinai apimtų ir žąslus, toks teiginys būtų nereikalingas⁵. Dainose įprastą pasakymą: iš šilkų kasų kamanėlės (pvz., ø LKŽᵥ 169) veikiausiai reikia suprasti perkeltine prasme 4 Šeimos santykių terminai yra antriniai perkeltiniai vegetatyvinių (pirmavaizdžių) motyvų vartosenos atvejai, kaip, pavyzdžiui, ir vok. Stamm, Stammbaum, seine Wurzeln irgendwo haben, Spross, Geschlecht. 5 Juk nesakoma ir *ich fahre mit dem Auto und vier Rädern („važiuoju automobiliu ir keturiais ratais“), nes automobilis neabejotinai apima ratus. 10 | Bernd Gliwa ir nurodo žirgas „žirgą, jojamąjį arklį“, kai jis simbolizuoja jaunuolį (pvz., Sruoga 1957: 307–312); vis dėlto kāmanos sąvoka apima ir pavadį: kamanužės rankužėlei jojau (Juška 1955: II 160ff., Nr. 564). Kamanos be žąslų, kaip matyti iš teiginio kamanos su žabokliais, o apinastris be žaboklių – jis tik art (LKŽₓₓ 19), vadinamos, pavyzdžiui, apinast̃ris, arba apīnasris (LKŽ₁ 216), apýgalvis (LKŽ₁ 205, 1063); taip pat nurodoma, kad geram, šiuo atveju gerai išdresuotam, arkliui ši priemonė atstoja ir kāmanos. Kita vertus: gero arklio ir už apinastrio nenuturėsi (LKŽ₁ 216), kur geras arklys veikiausiai reiškia „stiprų arklį“. Prie šios diržų sistemos galima pritvirtinti žąslus, o būtent toje vietoje, kur žąslai sujungiami su diržais ir tvirtinamas pavadys, dar galima pritaisyti po šoninį strypelį, liet. laužtukai (archeologinės medžiagos ir rekonstrukcijos pavyzdžių žr., pvz.: Volkaitė-Kulikauskienė 1999: 316–327, Kulakov 2002: 215f.); traukiant pavadį jis papildomai spaudžia arklio žandą ir taip priverčia jį pakeisti kryptį. Tokie laužiamieji žąslai vadinami arba plėstinės, arba laužtinės: plėbtinnes – Brechzaum (LEX 19a, in: Drotvinas 1987: 102), kamanos plėbtinės / zyfly / ydilay – monßuk końfki (SD₃ 179, in: Lyberis 1979: 277), laužtinės, laužtiniai, laužtinis, laužtuvės „kamanos su šoniniais strypeliais“ Stov žirgeli... laužtinėliais pažaboti (dainos tekstas, KlvD 236, cituojama pagal LKŽᵥᵢᵢ 207), laužtukai „žąslų šoninis strypelis“ (LKŽᵥᵢᵢ 207f.). Abiem atvejais etimologija akivaizdi ir nurodo prievartos naudojimą: láužti „1. laužti; 6. keisti kryptį; 10. durti, skaudėti; 11. versti...“ (LKŽᵥᵢᵢ 201f.), plėšti „1. plėšti; 2. jėga traukti į šalį...“ (LKŽₓ 179ff.). Palyginti neaiški liet. brizgilai, brizgilas, brizgilis, brizgilos „žąslai; kamanos su žąslais; kamanų papuošalas; rogių apkaustai; burna“ (LKŽ₁ 1063f.) raida, taip pat pr. brisgelan „kamanos“, galbūt giminiška su bružduklis „kamanos (tik diržai)...“ (LKŽ₁ 1099) (Fraenkel 1962: 60f., Mažiulis 1988: 157f., 161f. ir literatūra). Semantiškai galima įžvelgti arba pirminę reikšmę *„tabaluoti, barškėti“ (Toporov 1975: 252f.), plg. brazgiliai „arklio kaklo diržo varpeliai“ ir garsą, kurį sukelia dantų sąlytis su žąslais, arba *„tai, kas atskelta ir tinka žąslams“ (Mažiulis 1988: 158). Neaiškus galimas ryšys su brazlai „geležiniai kamanų ir pakinktų apkaustai“, brazgėti „braškėti“ ir kt., taip pat su branktas „traukiamasis skersinis; ienys; (bendrai) specialios paskirties malkos gabalas“ (LKŽ₁ 1002f.), kurio reikšmės išskirtinai panašios į bružduklis reikšmes. Trumpai apžvelgus kamanų dalis ir pavadinimus, turint šiokių tokių dalykinių žinių galima grįžti prie kāmanos. V. Mažiulis rekonstruoja rytų baltų *kamana- „tai, kas turi tam tikrų kamuolių, nelygumų“ < baltų-slavų daiktavardį *kama- „susitelkimas į kamuolį, kamuolys“ su priesaga *-na (Mažiulis 1993: 102). Tačiau neaišku, kur čia reikėtų rasti tą kamuolio pavidalo daiktą. Mažiulis, remdamasis pradžioje cituota Būgos mintimi, teigia: „*‘primityvią rogių pavažą (mažytę) kai kuo primenantis žąbas’ = *‘medinis žaboklis’“ (Mažiulis 1993: 102). Fraenkelis, regis, taip pat laiko žąslus gumulo ar stiebo pavidalo dariniu, paskatinusiu šį pavadinimą, ir lygina su latv. kamans „rąsto storasis galas“, kamanas „rogės“, ček. kmen „šiaudas, kamienas“, lenk. kien „kelmas, stuobrys, Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė 11 Stange’, russ. kom ‘Klumpen’, lett. kams ‘Klumpen, große Masse, Kloß’ (1962: 212). Wie man den Ausführungen weiter oben entnehmen kann, ist ein Zaumzeug ohne Gebiss sehr wohl möglich, nicht aber ein Gebiss ohne Zaumzeug. Mit einiger Sicherheit ist auch die technische Entwicklung in dieser Reihenfolge vonstatten gegangen und es ist sinnvoll, anzunehmen, dass es eine Bezeichnung des Zaumzeugs ohne Gebiss gegeben hat. Ob diese Bezeichnung erhalten ist, ist natürlich überhaupt nicht sicher. Wenn sie erhalten ist, dann kommen kāmanos und brizgilai in die engere Wahl, evtl. auch apinasris. Es ging bei dem Zaumzeug zunächst nicht um die konkrete Form6, sondern zunächst um eine Funktion, nämlich das Pferd zu zähmen und zu beherrschen. Diese funktionelle Sicht spiegelt sich etwa in arklys < *arklja ‘Pferd, das einen Hakenpflug zieht’ dar (Skardžius 1996: 62; Mažiulis 1993: 103). Das Zaumzeug kāmanos ist nun das wichtigste Mittel, um das Pferd zu zähmen und zur Arbeit verwenden zu können. Für die Arbeit, die erst nach dem Zähmen einsetzen kann, kommen dann noch weitere Geschirre hinzu, etwa Kummet mit Gurten, um Pflug oder Wagen anzuspannen. Mažiulio požiūriui: daiktavardžiui kāmanos < būdvardis kamana *„turintis tam tikrų nelygumų, gumbų“ < baltų-slavų daiktavardis *kama- „gumulas, susitelkimas“ < baltų-slavų veiksmažodis *kam- „suspausti, sugniaužti“ (1993: 102) pritariu dėl rekonstrukcijos *kam- „suspausti, sugniaužti“, tačiau nematau priežasties atmesti tiesioginę deverbatinę darybą. Be abejo, teisinga, kad nemažai būdvardžių daroma su priesaga -ana-, pavyzdžiui, dárganas „nemalonus, lietingas oras“: dárga „tas pats“ (Skardžius 1996: 226 ir toliau; Otrębski 1965: 174). Tačiau tai nesuteikia pagrindo teigti, kad šis būdas yra vienintelis, nes greta esama ir tikrų deverbatinių darinių su -ana: gābana „glėbys šieno ar pan.“, liẽkana „likutis“, palūkanos „derlius; palūkanos“, plėiskana „kanapės spaliai (vyriškas pluoštas)“, trāškana „akių pūliai“ (Skardžius 1996: 227 ir toliau), rāgana „ragana“ (Gliwa 2003: 1–8), dovanà „dovana; davimas“ (LKŽ II 616), taip pat su -ena: mūšenos, mūšena „mušimas“, bārena „barimasis“, dovanà „dovana; davimas“ (LKŽ II 616, Ambrazas 1993: 59 ir toliau, 94 ir toliau). Tačiau tokių tiesioginių deverbatinių darinių nėra su -anas, kaip ir kaitaliojančių šaknies balsį -ena arba -sena darinių su papildomu *-s-, kuris, regis, kilęs iš (proto)futūro žymiklio (Mažiulis 1988: 152 ir toliau, Ambrazas 1993: 61 ir lit.), abstraktams, tokiems kaip eisena „eisena; persikėlimas“, paprastai neturi atitikmenų su -enas ar -senas. Galbūt prie jų priskirtinos ir fragmentiškai paliudytos veiksmažodžių formos (aktyvieji pusdalyviai) su -ina-: tẽkinas „skubantis“, vẽdinas „vedantis“; dėl sintaksinių aplinkybių jų daryba neabejotinai turi būti ikikalbinė (plg. Gliwa 2003a). Šio straipsnio recenzentas dalyką aiškina kiek kitaip nei Mažiulis: esą tai medinis žąslas, kuris į 6 Atsižvelgiant į jo gamybos procesą, reikėtų grįžti prie reikšmių „rišti, mazgyti, apsukti“. 7 Taip pat būtų įdomu paklausti, kaip kadaise religinio kulto svarbaus arklio desakralizacija (plg. Puhvel 2001: 293; Gimbutienė 1996: 263) dera su prijaukinimu. Būtent dėl to prireikė naujo pavadinimo vietoj paveldėtojo ašva- „arklys“. 12 | BERND GLIWA arkliui būtų įspraudžiamas į nasrus, nes čia svarbiausia jau ne forma, o medžiaga, taigi tai vedinys iš nepatvirtinto baltų **kama- „kamienas, kotas“ > kāmanos *„tai, kas medinis“ > *„kamanos su mediniais žąslais“. Pirmiausia tai, kad šis žodis daugiausia vartojamas kaip pluralia tantum, nerodo, jog pavadinimas būtų kilęs iš atskiro8 medžio gabalo, kuris arkliui būtų buvęs įspraudžiamas į nasrus kaip žąslas. Be to, teiginys, kad žąslai buvę mediniai, yra drąsus. Archeologų rastuose kamanų rinkiniuose žąslai būna metaliniai (pvz., Volkaitė-Kulikauskienė 1999: 316–327, Kulakov 2002: 215 ir toliau) arba pagaminti iš rago ar kaulo (radiniai apie 4500 m. pr. Kr., Gimbutienė 1996: 259; I tūkstantmetis pr. Kr., Luchtanas 1992: 70), jau nekalbant apie etnografinius duomenis. Archeologinėje literatūroje nežinau jokių nuorodų į medinius žąslus. Tačiau tai nedaug ką įrodo, nes pagrįsta prieštara, kad mediena greičiausiai nebūtų išlikusi. Be to, ankstyviausi Lietuvos teritorijoje rasti arklių kapai, pagrindinis kamanų radinių šaltinis, datuojami tik II–IV a. po Kr. (Volkauskaitė-Kulikauskienė 1999: 310, Varnas 1998: 291–294). Tad aptarkime šį klausimą praktiškai: ar galėjo būti medinių žąslų? Ar įmanoma juos pagaminti ir naudoti? Šį klausimą derėtų užduoti praktiškai mąstantiems arklių laikytojams. Į galimybę tam naudoti ąžuolą žiūrima labai skeptiškai, tačiau tuoj pat pabrėžiama: „arklys gi sveikatos turi“ (S. Sigitavičius 2002, asmeninis pranešimas). Tokio medžio gabalo storį ribotų tai, kad arklys turi galėti kvėpuoti, liežuvis negali būti nejudinamas, o nasrai neturėtų būti praviri. Norint ėsti, galbūt žąslus būtų galima išimti; kai kurie arklių laikytojai taip daro ir su geležiniais, iš dviejų dalių sudarytais žąslais (kad liežuvis galėtų laisvai judėti), ypač anksčiau, kai arkliai buvo labiau apkrauti darbu ir svarbesni nei šiandien. Taigi išskirtinėmis aplinkybėmis būtų galima naudoti tipiškus vienkartinius, panaudojus išmetamus medinius žąslus. Sigitavičiaus prielaida, kad metalas buvo žinomas ir naudojamas jau tada, kai arkliai buvo kamanomi (2002, asmeninis pranešimas), visiškai sutampa su tuo, ką apie tai teigia mokyti kalbininkai (indoeuropiečiai metalą naudojo apie 4000 m. pr. Kr., Euler 2002: 47 ir toliau) ir archeologai (atsižvelgiant į neaiškumą, ar radinius galima priskirti tam tikrai kalbinei grupei), ir beveik panaikina pagrindą šiai diskusijai. Juk jei buvo galima pagaminti palyginti patvarius metalinius žąslus, medžio gabalai tokiam tikslui galėjo būti tik prastesnis pakaitalas ir vargu ar galėjo paskatinti pavadinimo atsiradimą. Kaulas taip pat daug tinkamesnis, be to, jo tikrai buvo galima gauti; tačiau J. Šeškauskas kaulo žąslams priskiria vos kelių savaičių patvarumą ir prisimena, kad būdamas jaunas ūkininkas (iki 1950 m.) jis jau naudojo labai plonus, nusidėvėjusius žąslus (2003, asmeninis pranešimas), o tai rodo net geležinių žąslų ribotą tarnavimo laiką. Pabrėžiant kamanų funkciją ir svarstant baltų **kam- „suspausti, sugniaužti“ rekonstrukciją bei galimai deverbatinį darinį 8 Iš medžio išdrožti grandinės narelius įmanoma, tačiau tai itin sudėtinga ir jie labai nepatvarūs. Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė | 13 galima, atsižvelgiant į čia priklausantį9 kamantinė́ti „išklausinėti, tardyti; įkyrėti klausimais“ (LKŽV, 170) kamúoti „varginti, kankinti; tarnauti...“ (LKŽV, 191; taip pat Fraenkel 1962: 214), įžvelgti perkeltinę reikšmę, artimą gyvulio prijaukinimo ir valdymo procesui, nors konkrečios reikšmės „prijaukinti, domestikuoti“ < *„pripratinti prie namų“ (Euler 2002: 46; Pokorny 1994: 198–200) nėra. Tačiau lietuviški prijaukinimą įvardijantys terminai motyvuoti kitaip: viena vertus, liet. (pri-)jaukìnti „(ką, ką nors) pratinti“, jaukėti, ²jaukti „priprasti prie ko nors“: jaukas „masalas“ (LKŽIV 300 ir toliau), (pri-)jùnkinti, jùnkyti, jùnkti „pratinti“: junklas „masalas“ (LKŽIV 385 ir toliau) < *„pratinti masalu, pašaru“; kita vertus, jie taip pat nurodo į kitą recepto „meduolis ir rykštė“ dalį, būtent trám(d)yti „raminti, lengvinti; jaukinti, sulaikyti, pavergti; drausti; naikinti...“10 (LKŽXVI 556 ir toliau): tremìti „trenkti, stumti, ištremti...“ (Fraenkel 1965: 1117); tvárdyti „raminti, valdyti, slopinti“ (LKŽXVII 217): tvérti „suimti, paimti; aptverti...“ (Fraenkel 1965: 1152 ir toliau). Todėl atrodo įmanoma prievartinį prijaukinimą ar valdymą, kuriam kaip tik ir reikia kamanų (plg. laužti, plėšti!), įvardyti baltų *kam- „suspausti, sugniaužti“, kuris apima jėgos naudojimą, ypač spaudimą < indoeuropiečių *kem- „suspausti, spausti, trukdyti“ (Pokorny 1994: 555 ir toliau; Rix et al. 2001: 329). Kalbant apie žodžių darybą: pirminiai baltų dariniai su -ana, regis, dažniausiai reiškia abstraktus (veiksmo pavadinimus), iš kurių reikšmė galėjo pakisti į konkrečias reikšmes (veiksmo rezultatų pavadinimus): dovanà „dovanojimas“ > „dovana“ greta dõvis „davimas; davinys; kraitis“, dõtas, dotìlas „dovana, kraitis“ (LKŽII 615 ir toliau), arba į instrumentų pavadinimus. Tokios nuomonės dėl -ena laikosi ir Ambrazas: kãsena „kasimas“ > „indų drožimo įrankis“, mėtena „smūgis“ > „botagas, vytelė; kilpa“ (Ambrazas 1993: 194). Greta jų pasitaiko ir pirminių konkrečių darinių, tokių kaip liekana „likutis“ < *„tai, kas buvo palikta“: lìkti „palikti“, trãskana „akių pūliai“ < *„tai, kas buvo išspausta“: trėkšti „šlakstyti, spausti“. Požiūris, kad kāmanos iš pradžių buvęs abstraktas *„prijaukinimas“, o vėliau reikšmė pakitusi į *„tai, ko reikia prijaukinimui, kamanos“, taigi semantiškai įtikinamas ir morfologiškai ne vienintelis atvejis11. Ekskursas į frazeologiją ir stabilius folkloro siužetus suteikia papildomų užuominų apie kāmanos. Daugelyje pasakų randama nuoroda pard(u)odamas aržilą, neparduok su kamanom (LKŽV: 169). Pasakojama apie burtininko mokinį, kuris, norėdamas užsidirbti pinigų, virsta eržilu, kurį turi parduoti jo tėvas. Tačiau jis turi būti parduotas be kamanų, nes tik taip gali vėl atvirsti ir pabėgti (arba atvirkščiai: pabėgti ir vėl atvirsti). 9 Rix et al. rekonstruoja *kem- „spausti, slėgti“ ir *kemh₂- „pavargti, vargti“ (Rix et al. 2001: 329, 350); ar prie jų galėtų priklausyti ir kamúoti su kentuminiu refleksu? 10 Reikšmę „raminti, lengvinti“ tikriausiai reikia suprasti perkeltine prasme; jai įtakos galėjo turėti raminti „raminti, malšinti skausmą“ kur tramas, ten ramas (LKŽXVI 555). 11 Šį aiškinimą, pavyzdžiui, galima gana elegantiškai pritaikyti ir žodžiui ragana: *„prisikėlimas; pasirodymas, regėjimas“ > „tai, kas prisikėlė, kas pasirodo“ > „vaiduoklis“; iki šiol nebuvau į tai atkreipęs dėmesio (apie ragana etimologiją žr. Gliwa 2003: 1–8). 14 | BERND GLIWA (Basanavičius 1998: 208, Nr. 104). Esama atitinkamų versijų, kuriose naudojama virvė ir šernas arba jautis; kartais tėvas pamiršta nuimti virvę ar kamanas, tada burtininko mokinys negali pabėgti. Tačiau viskas baigiasi gerai, nes kas nors vis dėlto nuima kamanas, ir tada gali įvykti atvirtimas į ankstesnį pavidalą (Kerbelytė 1999: 158 ir toliau). In anderen Märchentypen (Kerbelytė 1999: 196, 210, 313, 337) und auch in Sagen gibt es das Motiv, dass eine Hexe durch Überwerfen des Zaumzeugs einen Bursche in ein Pferd verwandelt, bzw. umgekehrt der Bursche die Hexe oder Hexentochter in eine Stute: jis greitai paėmė ir užmetė apynasrį. Ta pavirto į kumelę. (Vėlius 1979: 213), šeimininke kamanas ant jo galvos užmauna, paverčia jį arkliu, užsėda ir joja ant Šatrijos kalno (1979: 226; LKŽII 88). Kadangi analogiškas motyvas aptinkamas ir, pavyzdžiui, indų pasakose, tik ten su jaučiais ir vedamąja virve, o atvirtimas į ankstesnį pavidalą galimas tik tada, kai virvė ištrūksta iš skylės nosies pertvaroje (Hertel 1998: 138), vargu ar šis motyvas yra tik baltų naujadaras. Taigi esmė ta, kad kamanomis (konkretus jų pavidalas gali keistis dėl rekvizitų kaitos, plg. Lüthi 1996: 84) galima įgyti absoliučią galią žmogui ir gyvuliui. Tačiau svarstant tai, kas šiandien gali atrodyti magiška ar vien pasakiška, nereikėtų pamiršti, kad gyvulių prijaukinimas turėjo religinę reikšmę: juk mirę indoeuropiečių protėviai, be kita ko, buvo įsivaizduojami kaip galvijai (plg. Vėlius 1987: 163 ir toliau). Perėjimas nuo gyvulio, laikyto protėvių atstovu, prie naudingojo gyvulio (ekonominimas) vyksta kartu su desakralizacija. Jei gyvulys tokiu būdu laikomas žmogui lygiaverčiu, tik kitokio pavidalo, tai kamanomis, kaip priemone tikslui pasiekti, šis žmogus gyvulio pavidalu tampa gyvuliu, kurį galima turėti ir valdyti. Galiausiai esama posakio: Jei randi arklio kaukolę ir tą pažabok – taip sakydavo (J. Šeškauskas 2002, asmeninis pranešimas), kuris gali būti prasmingas tik religiniame kontekste. Pradinę reikšmę „kreivas“ patvirtina ir latv. kamana reikšmės „1. rogės, 2. kreiva moteris“ (Mühlenbach 1927: 148); pastaroji gali būti suprantama ir kaip substantyvuotas būdvardis, ir kaip deverbalinis daiktavardis, kaip trāskana „akių pūliai“ < *„tai, kas išspausta“: trēkšti „purkšti, spausti“. 4. Vok. Hamen „k umetas“ kilmė, galbūt sutampanti su Hamen „tinklas“, laikoma neaiškia, tačiau svarstyta galimybė jį lyginti su liet. kāmanos, gr. αημός „snukio antsnukis, pintas balsadėžės dangtis, žuvų gaudyklė, veido raištis ir kt.“ arba hemmen (Kluge 1999: 352). O Kummet < yra skolinys iš lenk. chomąto / obšorb. chomot „tas pats“; „galbūt tai atitikmuo Hamen“ (Kluge 1999: 493). Pasak Fraenkelio, liet. kamanītai „k umetas“ taip pat kilęs iš lenk. chomąt(o) „tas pats“. Norėčiau tuo suabejoti. Viena vertus, kamanītai galima etimologizuoti baltų kalbų kontekste, kita vertus, jo reikšmė vargu ar apsiriboja „k umetu“. Nurodomos šios reikšmės: ¹kamaňtas „k umetas, medinis lankas pakinktuose; pakinktai, ienų pakinktai; krūtinės diržas ienų pakinktuose; tinginys, niekšas“, ²kamantas „kamantinėjimas, įkyrėjimas“, ³kamántas „gabalas, sklypas“ (LKŽV 169 ir toliau). Darybos požiūriu, jei tai ne skoliniai, galima lyginti su ramāntas „atrama, ramentas“. Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė 15 (Ulvydas 1965: 393), gramanìtas „žemės grumstas“, lamanìtas „gabalas“, vietovardžiai: Kūkantas „kalva Skaudvilės apylinkėse“, Šalantas „dešinysis Minijos intakas“ ir kt. (Skardžius 1996: 374). Tačiau tai „labai sena daryba ne tik dalyviams, bet ir [...] ypač daiktavardžiams“ (Skardžius 1996: 376). Išsamiai išnagrinėjęs hidronimus su elementu -nt-, Skardžius daro išvadą, kad bent dalis šių vardų yra tik atskirose kalbose susidarę dariniai, kuriuose, viena vertus, vartojama organiška priesaga -ant-, pavyzdžiui, Kražāñtė „per Kražius tekanti upė“: Kražiai „miestelis Kelmiškių rajone“ (Skardžius 1998: 894), kita vertus, -t- įterpiama į tipo -ana-, -ena- galūnes, pvz., Kieméntas „ežeras Giedraičių apylinkėse“ (anksčiau taip pat vadintas Kiemeitis): kiemena „paprotys, sodybos ypatybė“ (Skardžius 1998: 894). Abi šios kategorijos yra denominatyvinės kilmės (Skardžius 1998: 918–927). Trečiasis, deverbalinis darybos būdas palyginti retas: Bėgantỹs „Dubysos intakas“, Tėkančioji „Nevėžio intakas“; šie pavadinimai beveik sutampa su esamojo laiko veikiamaisiais dalyviais, o daugeliu atvejų darybos pobūdžio nebeįmanoma nustatyti (Skardžius 1998: 939). Kalbant apie bendrinius žodžius, gramanìtas „grumstas, didelis gabalas“: grāmatas „krūva, grupė“: grāmas „atrajoto maisto gumulas“ ir lamanìtas „grumstas, gabalas“, lamātas „gabalas“, lamākas „gabalas, sklypas“, lāmas „tas pats“ (Skardžius 1998: 922 ir toliau) veikiausiai priklauso denominatyviniams dariniams, o ramanìtas „ramentas, gabalas“, remēntas, ramenìtas „ramentas“ greta rāmstis „atrama, ramentas, turėklas“: rēnti „remti, laikyti, statyti...“ (LKŽₓᵢ 118 ir toliau, 428 ir toliau) veikiau leidžia įžvelgti į dalyvį panašų darinį, kurio pagrindinė reikšmė *„tai, kas remia“. Taigi atsiveria ir keli galimi kamantas aiškinimo keliai. ¹kamántas „gabalas, sklypas“ denominalinės darybos pagrindu galėtų būti ²kāmas „gniužulas, kamuolys; košė“. ²Kamantas „kamantinėjimas, įkyrėjimas“ ir kamantà „tas, kuris kamantinėja“ (LKŽᵥ 169) susiję su kamantinėti „kamantinėti, įkyrėti klausimais“, kamantìnti „tas pat; kankinti“, tiksliau, sudaro pastarųjų veiksmažodžių pamatą ir negali būti iš jų išvesti. Todėl ²kamantas „kamantinėjimas, įkyrėjimas“ ir kamantà „tas, kuris kamantinėja“ laikau vediniais iš veiksmažodžio (~ esamojo laiko veikiamasis dalyvis), sudarytais iš pamatinio *kam- „jaukinti, palenkti savo valiai, kankinti“, iš kurio taip pat kilęs kamiuoti „kankinti, tarnauti“; šis savo ruožtu yra jau aptarto baltų *kam- „spausti, slėgti; varžyti“ (plg. Pokorny 1994: 555) reikšmės perkėlimas¹². Esamojo laiko veikiamajam dalyviui būdinga reikšmė ypač aiškiai išlikusi žodyje kamantà „kamantinėjantis“. Panašiai aiškintinas ir ¹kamanìtas „kamanos, pakinktų medinis lankas; pakinktai; krūtinės diržas; tinginys“: reikšmei *„jaukinantis“ konkrečiai vartojant kaip įrankio pavadinimą pagal darybą tiksliai atitinka ramanìtas *„paremiantis“. Alternatyvi raida būtų kamana „kamanos“ (<* „tai, kuo jaukinama“) > kamanìtas „pakinktai ir kt.“, atitinkanti Skardžiaus pasiūlytas raidos kryptis. Tokiu atveju tai veikiausiai būtų atskiros kalbos procesas, kuriam galėjo turėti įtakos lenkų chomąto, todėl jo negalima atskirti nuo skolinimosi. Pirmasis variantas veikiau leidžia manyti, kad tai senesnės darybos žodis, juolab kad dėl slavų *chomotъ/chomotъ svarstoma, ar -otъ yra... 12 Plg. liet. slogutìs „naktinis slėgūnas, košmaras“: slégti „spausti, slėgti“ ir „kankinti“. 16 | Bernd Gliwa senasis esamojo laiko veikiamojo dalyvio priesaga handele (plg. ESSJVIII 70), arba ar sl. žodis galbūt buvo pasiskolintas iš got. *hamands (Pokorny 1994: 555, ESSJVIII 70 ir lit.). ESSJ atkreipia dėmesį į reikšmių įvairovę; kadangi čia greta kummetui skirtų terminų esama ir žodžių, reiškiančių kuokštą, ryšulį, žvejybinį tinklą, vargu ar tai skolinys. Siūloma kildinti iš ide. *(s)kom- ‘suspausti, spausti’ ir lyginti su liet. kāmanos bei vok. Hamen (ESSJVIII 70). Išvestinis žodis kamantinis aptinkamas kaip mįslės žodis: Atlēkē šaltabarzdis, pasiëmē kikibarzdži. Pasiimčiau kamantinį, pasivyčiau šaltabarzdį, atsimėčiau kikibarzdį, juo užšifruojami vilkas, avis ir arklys (LKŽV 170). Dar vienas žingsnis toliau – iš jo susidaro kamantikai, taip pat mįslėje: Atbēgo vogìbasai, pagavo kikirmikį, nuvijo kamantininkai „vilkas, avis, (jojamieji) piemenys“ (LKŽV 170). Kamantinis yra būdvardinis vedinys su -inis iš kamant-as13; tokie būdvardžiai nusako ypatybes, priklausymą, kilmę ir kt. (Ulvy das 1965: 568ff.). Atsižvelgiant į turimas ir rekonstruotas kamantas reikšmes „pakinktai; krūtinės diržas...“, *„jaukinantis“, žodžiui kamantinis „arklys“ tikėtina pirminė reikšmė *„pabalnotas arklys“. Lietuvių kamāntas „kamanos“ skolinimosi iš kitos kalbos šalininkai (kitos reikšmės tada būtų perkeltinės, apibendrintos?) galėtų paprieštarauti, kad reikėtų rekonstruoti reikšmę *„arklys su kamanomis“. Be žodžio reikšmių įvairovės, tam galima paprieštarauti ir tuo, kad jojamasis arklys nekinkomas su kamanomis. Vis dėlto dar galima manyti, kad „arklys“ suprastinas kaip „darbinis arklys“ apibendrinimas, tačiau tuomet stebina, kad šiuo žodžiu įvardijamas tik jojamasis arklys. Mat mįslės žodžio Kamantinis „jojamas arklys“ reikšmė taip pat turi būti žodžio kamantinkai „jojamieji piemenys“ pagrindas. Mažiulis mano, kad panaši raida lėmė sen. rus. комонь ‘kovos žirgas’ atsiradimą: sl. daiktavardis *kamana ‘medinis žąslas’ > būdvardis *kamanja- ‘su žąslais’ > daiktavardis *kamanja- ‘žirgas (arklys, kurio valdymui reikia žąslų)’ > sen. rus. комонь ‘kovos žirgas’ (Mažiulis 1993: 102t.). Prieštaravimų kelia semantinė raida. Pradinį aiškinimą, siejantį žodį su mediniais žąslais, reikėtų pakeisti abstraktesne reikšme *‘tai, kuo arklys prijaukinamas’ arba konkretesne *‘žaboklės’; be to, sen. rus. комонь ‘kovos žirgas’ itin vargu ar galėjo išsirutulioti iš reikšmės *‘arklys, kurio valdymui reikia žąslų’, nes kovos žirgas kaip tik turi būti taip gerai išdresuotas, kad reaguotų į blauzdos spaudimą ar komandą: juk mūšyje raitelis paprastai neturi laisvos rankos valdyti vadžias ir jų priedus14. Vis dėlto formaliai nesunku rekonstruoti *kamanja- ‘žirgas (prijaukintas ir išdresuotas arklys)’, tad rimtų sunkumų nekyla. Iš analogiško pr. būdvardžio *kamanja- 13 Panašiai ramanītis „ramentas“, ramantinis „storas vėzdas“ (LKŽXI 118), taip pat substantyvinti. 14 Tai galioja tiek viduramžių riteriui (ginkluotam skydu ir kalaviju arba dvirankiu kovos kalaviju), tiek ankstyviesiems indoeuropiečių raiteliams kariams (lankas ir strėlės). Pastarieji dažnai laikomi karingais klajokliais, kurie, padedami raitų karių, nugalėdavo priešus ir sparčiai plėtėsi (Gimbutienė 1996: 256tt.; priešingai argumentuoja Renfrew 2000: 40–48 ir kt.). Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė 17 galėjo išsirutulioti ir > daiktavardis kamanis > mažybinis daiktavardis kamanītis > pr. (GrC) kampnit ‘arklys’, (GrG) camnet ‘tas pats’ (Mažiulis 1993: 105). Toporovas pr. camnet ‘arklys’ aiškina kaip *kam(a)n-ēt-(a)s > camnet, kuris atitiktų liet. dalyvį *kaman-ét-as; tai, kad liet. kamanėti ‘judinti, perkelti’ užfiksuotas tik kita reikšme (LKŽᵧ 168), aiškinimo nekeičia. Toporovas taip pat pritaria lyginimui su sen. rus. комонь ‘kovos žirgas’ (1980: 194). 5. Kadangi ide. *kṃ- nulinis laipsnis gali duoti ne tik balt. *kim-, bet ir *kum-, verta patikrinti, ar liet. kumėlė ‘kumelė’ ir kumelỹs ‘eržilas, kumeliukas’ taip pat nėra susiję su šia šaknimi. Prie balt. veiksmažodžio *kam- ‘jaukinti’ kumėlė būtų nulinio laipsnio priesaginis vedinys. Ambrazas šiuo klausimu pažymi: „Išvestinė priesaga *-elo-/-olo- gali būti gana sena. Su ja veikiausiai jau indoeuropiečių prokalbėje buvo daromi veiksmažodiniai būdvardžiai, kurie vėliau sud daiktavardėjo ir gavo veiksmų, jų rezultatų ar veikėjų reikšmes“ (Ambrazas 1993: 71), tačiau neaptaria, ar kumėlė yra toks vedinys. Požiūris, kad kumėlė turi reikšmę *‘prijaukinta kumelė’ (veiksmo rezultatas), būtų funkciškai motyvuotas; semasiologinę paralelę rodo jáutis ‘jautis, galvijų patinas’ < *‘į jungą įkinkytas gyvulys’ (Fraenkel 1962: 191). Semasiologiškai iškalbingas palyginimas su nauj. persų dām ‘prijaukintas gyvulys’, skr. dām-: dāmyati ‘būti prijaukintam; jaukinti’, damana ‘tram­dantis, suvaldantis; arklių tramdytojas; tramdymas; baudimas’, damya ‘jaunas jautis, kurį reikia prijaukinti’, damin ‘prijaukintas; prijaukinantis; susivaldantis’, gr. δαμάλης ‘tram­dantis, prijaukinantis; jaunas jautis’, ‘jauna karvė’, δάμαλις ‘veršelis’, δαμάλη ‘jauna karvė; mergina’ (Pokorny 1994: 199, Kaegi 1990: 160, Mylius 2001: 201), ἀδαμάντινος ‘plieninis, tvirtas, kietas’ < ἀδάμας ‘nenugalimas’ (Kaegi 1990: 9), δαμάζω ‘veik. ir vid.: tramdyti, jaukinti, dresuoti; (merginą) ištekinti; nugalėti, pavergti; apsvaiginti; išsekinti; užmušti mūšyje; pasyv.: būti sutramdytam, tapti pavaldžiam’ (Kaegi 1990: 160). Sabaliauskas (1968: 156 u. Lit.) erörtert, ob es sich bei kumėlė um eine primäre Bedeutung *‘kastriertes Pferd’ handeln könnte, ähnlich wie sl. *komolъ(jь) ‘hornlos; Stumpf, Stummel’ (ESSJₓ 174f.)¹⁵. Schließlich favorisiert er den Vergleich mit комонь, bedauert aber, dass „jų giminystė įrodyti kol kas neįmanoma” (Sabaliauskas 1968: 156). Kazlauskas kritikuoja Sabaliausko studiją dėl to, kad aptariant neatsižvelgta į kitas kumelỹs ir giminiškų žodžių reikšmes (1970: 132). Pirmiausia čia reikėtų paminėti kumėlė ‘1. kumelė; 2. keiksmažodis; 3. smuiko ir kitų instrumentų tiltelis, ant kurio laikosi stygos¹⁶; 4. kontrabosas; 5. ąselė girnapusėje, į kurią įstatoma rankena¹⁷; 6. girnapusės rankena; 7. virvės vyniojimo arba audimo metmenų klaida (kilpos pavidalo); 8. skersinis medis ant 15 Atskirame onomasiologiniame tyrime reikėtų parodyti, kad kaip tik gausūs lietuvių kalbos terminai, reiškiantys ‘beragis; bukas galas, kelmas’, grindžiami sąvoka ‘būti kreivam’, o kiek rečiau – ‘būti lygiam’; todėl šis palyginimas su sl. terminais čia visai tinka. 16 Ši instrumento dalis daugelyje kalbų vadinama žodžiais, atitinkančiais ‘arklys’, ‘kumelė’, ‘asilas’ (G. Kirdienė, 2002, asmeninis pranešimas). 17 Ąselė taip pat vadinama šuniukas, ausis (LKŽₓᵥ 365). 18 | BERND GLIWA Velkamasis tinklas; 9. įrankis ratlankiams lenkti; 10. kankinimo suolas; 11. valgomas grybas storu kotu ir stora kepurėle (LKŽVI 867); kitos reikšmės papildo kumeliūkas – „1. kumeliukas; 2. žaidimas; 3. ilga dantyta svirtis, skirta prispausti tvirtinimo karteles virš šiaudinio stogo sluoksnio18; 4. kreivumas nupjautoje juostoje; 5. kiaušinio trynys“ – ir kumelỹs: „1. arklys, eržilas; 6. plūktuvas šiaudiniam stogui lyginti; 9. velkamojo tinklo anga; 10. plūduras prie tinklo; 11. virvės ar botago nelygumai; 12. iškilimai dalgio ašmenyse, atsirandantys juos kalant19; 13. stuburas“ (LKŽVI 868 ir toliau). Šias reikšmes reikėtų kiek surūšiuoti. Toliau pateikiamas bandymas tai padaryti. Vartojimas kaip keiksmažodžio, ypač stambaus sudėjimo moterims pavadinti, sutampa su vokiečių kumelė arba karvė vartosena; čia priskirtinas ir kontrabosas dėl savo formos. Semasiologiškai giminingi yra gimnastų arklys arba pjovimo ožys, taip pat smuiko tiltelis ir kankinimo suolas. Taigi iki šiol tai vis reikšmių perkėlimai, kylantys iš jau susiformavusios arklio sąvokos. Tačiau kaip savarankiški dariniai laikytini stogo dengimo ir ratlankių lenkimo įrankiai; juos norėčiau sieti su baltų nulio laipsnio pagrindu *kum- „spausti, slėgti“. Čia, regis, priskirtinas ir kumeliūkas „kiaušinio trynys“, kurį prasminga lyginti su kãmas „gumulėlis, kamuolys; košė“ (LKŽV, 172), ir storasis grybas. Su pagrindu *kum- „lenkti, sukti“ sieju kumelỹs „virvės nelygumai; dalgio ašmenų iškilimai; stuburas20“, kumėlė „kilpa girnapusėje arba ant jos, į kurią įstatoma rankena; girnapusės rankena; lyno vyniotuvo gedimas“. Dėl žvejybos sąvokų priskyrimo susilaikysiu, nes neturiu pakankamai dalykinių žinių; taip pat nežinau, kaip vyksta tas žaidimas. Taigi esama kelių vienodų, homofoniškų, tačiau iš esmės vienas nuo kito nepriklausomų darinių; jie rodo, kad tokia daryba yra natūrali, nes ja sudaromi ir iš veiksmažodžių padaryti konkretūs daiktavardžiai (veiksmo rezultatas), ir įrankių pavadinimai (instrumentalis). Fraenkelis kumėlė „greičiausiai sieja su ind. kumārā- ‘(naujagimis) vaikas, berniukas, jaunuolis, sūnus’“ (Fraenkel 1962: 309), kuris savo ruožtu kildinamas iš < *ku-mel- su priešdėliu *ku-21 prie šaknies *-mel- ‘minkštas, švelnus, jaunas’ (ESSJX 178). Ši etimologija turi bent vieną ryškų trūkumą – daroma prielaida apie baltų kalbose kitur nepatvirtintą priešdėlį *ku-. Kaip argumentas, kad kumėlė negali būti priesaginis vedinys iš *kum-, nurodoma, jog kumė esą buvusi tik atgalinis darinys22 (Fraenkel 1962: 309) ir neturinti nieko bendra su rus. комонь. 18 Be kumeliõkas, kumelỹs šis įrankis dar vadinamas erzīlas ‘eržilas’ – tikriausiai tai reikšmės perkėlimas (LKŽII 1152). 19 Dar vadinamas paplampa, klumbė (LKŽVI 869). 20 Semasiologiniu požiūriu atkreiptinas dėmesys į liet. kãklas, tikriausiai reduplikuotą darinį iš ide. *kʷel- ‘sukti’ (Fraenkel 1962: 205; Kluge 1999: 351). 21 Ind. ku- paprastai perteikia neigiamą reikšmę: kūmanas ‘prastos nuotaikos’, kumitra- ‘blogas, netikras draugas’: mitrá- ‘draugas...’ (Mylius 2001 112, 114, 370). 22 Prielaida apie atgalinį darinį kelia daug abejonių. Iš pirmo žvilgsnio atrodo įmanoma, kad kūmė būtų sutrumpinta dėl ritminių (metrinės sandaros) poreikių, nes ankstesniuose posmuose čia vartojami dviskiemeniai žodžiai Aš turū gãidi, reiks ma vīstos...Aš turū qnti, reiks ma. Lit. kāmanos, kamiènas, kùmėlė 19 yra (ESSJx 178). Net jei paliudyta kumė yra atgalinis vedinys, tai nedaug ką pasako ir anaiptol neatmeta pirminės formos *kum-el-. Kaip ir tai, kad prie ežilas, eržalas, erželas, eržilis „eržilas“ (LKŽII 1151f.) nėra randama *eržas/eržis ta pačia reikšme, nė kiek neleidžia abejoti dariniu su -l- priesaga, taip ir liet. kumė buvimas nėra jokia būtina analogiško darinio23 kumėlė su -l- priesaga sąlyga. Jei tad pritariame minčiai, kad kumėlė iš pradžių reiškė „prijaukinta kumelė“, pirminė kumelys reikšmė būtų „kumeliukas“ – darinys, reiškiantis priklausymą motinai kumelei. M. Gimbutienė mano, kad iš pradžių stepėje arkliai buvo veisiami dėl pieno ir mėsos, o tik vėliau svarbiu, net svarbesniu už šiuos pirmuosius tikslus tapo jų naudojimas jojimui ir darbui (Gimbutienė 1996: 259). Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vyraujantys eržilų kaulų radiniai jau rodo vėlesnį veisimo etapą, o ankstyvajame etape tikėtina rasti daugiausia kumelių kaulų (1996: 259). Baltijos kraštų atveju taip pat tai, kad beveik visi rasti arklių kaulai buvo sukapoti, rodo, jog arkliai dar I tūkstantmetyje pr. Kr. daugiausia buvo laikomi mėsai (Luchtanas 1992: 70). Kumelių pieno svarbą baltams paliudija Wulfstanas (apie 890 m. po Kr.): karaliai ir kilmingieji geria kumelių pieną, o vargšai ir vergai – midų (Vėlius 1996: 168). 6. Kaip jojamasis arklys vadinamas kamantinis, taip vadinamas ir ežeras Kamantinis (prie Rimšės, Ignalinos r.); palankiausia laikoma kilmė iš asmenvardžio24, tačiau svarstoma ir sąsaja su kamàntas „žemės sklypas“ (Vanagas 1981: 144; Skardžius 1998: 893f.). Skardžius nurodo, kad galbūt esama ryšio su kitais hidronimais, turinčiais šaknį kam-, galbūt su pagrindu kãmas „gniužulas, kamuolys, kamuolėlis“ ir kt. (1998: 893). Kiti vandenvardžiai yra Kamaìnė (upė), Kãmė (upė), Kamojà (upė), Kamanỹs (ežeras), Kamatis (upė), Kãmona (upė) ir kt. (Vanagas 1981: 144). Viena vertus, jie laikomi vediniais iš arklio pavadinimų (Otrębski 1961: 262f. cit. Vanagas 1981: 144), kita vertus, siejami su numanoma ir tikėtina kamas reikšme – *„samanų kupstas arba žolės keras“; plg. kėmsa „samanų kupstas, samanomis apaugęs kelmas; žolės kuokštas“, kìminas „kiminai, Sphagnum spp.“, kìmonai „tas pat“ (LKŽV 802f.; Vanagas 1981: 144). Tačiau reikia pažymėti, kad tokie samanų kupstai susidaro prie stovinčio vandens, ypač pelkėtose vietovėse ir aukštapelkėse, bet ne tekančiame vandenyje ar prie jo. Žolės kerai taip pat retai būna prie kùru...Aš turiu žirgą, rejks ma kùmės.... Tačiau kadangi netrukus po to šis dėsningumas pažeidžiamas... Aš turiù žãmbi, rejks ma akėčios... Aš turiù piėmeni, rejks ma gùlovos... (Juška 1955: I 300ff., Nr. 150.), vargu ar tai galima laikyti priežastimi. Be to, autentiškose lietuvių liaudies dainose gana įprasta, kad kiekvieno posmo melodija šiek tiek skiriasi ir taip nesunkiai išlyginamas skiemenų skaičius (D. Šeškauskaitė, 2003, asmeninis pranešimas). 23 Taip pat teigiama, kad Juška iš erėlis „erelis“ atgaliniu dariniu sudarė ãras, ėras (Fraenkel 1962: 122). Skardžiaus nuomone, ši forma nėra Juškos kūrinys, nes ji aptinkama dainose (1996: 21). Kadangi randama ir vok. poetinė forma Aar (reliktas), iš kurios kilo Adler < mhd. adel-are (Kluge 1999: 15), nėra pagrindo neigti, kad dainų tekstuose ãras, ėras taip pat yra išlikusi senoji forma, ir laikyti ją atgaliniu dariniu. 24 Šis [vandenvardis] nėra išlikęs, tačiau iš asmenvardžio Kamantauškas galima atkurti, kad jis egzistavo (Vanagas 1981: 144). 20 | BERND GLIWA vandenyje, jų dažniau aptinkama pievose. Be abejo, pagrįsta pelkėvardžius, tokius kaip Kemsinaite (tvenkinys) < Kemsinė (ganykla) (Bilkis 1999: 57), Kemsėlis (tvenkinys) < kėmsas „samanų kupstas“25 (Bilkis 1999: 65), kildinti tokiu būdu; tačiau tekančio vandens telkinių atveju šis požiūris kelia abejonių, ypač kai tai pirminiai vardai, pavyzdžiui, Kãmė, kurių vargu ar galima sieti su gretimomis ganyklomis, kaip antai Kemsinaite (tvenkinys). Todėl norėčiau atkreipti dėmesį į galimai ablautuojančius Kumė (upė), Kumpė (ežeras), Kumpalė (upė) ir kt. (Vanagas 1981: 171), kuriuos Vanagas sieja su liet. kũmpti „linkti, riestis“, latv. kùmt „darytis kuprotam, riestis“ (1981: 171). Semantinė sąsaja su upių vingiais itin dažna26, pavyzdžiui, Vingis (upė): vìngis „vingis, lankstas“ (Vanagas 1981: 385), Kulė (upė): kulỹs „įlanka, kyšulys, vingis, lankas; kampas, kraštas, dalis“ (Vanagas 1981: 170), Ringė (upė): ringė „vingis“ (Vanagas 1981: 278), Lùnginas (upė): lungúoti „linguoti, vingiuoti...“ (Vanagas 1981: 171) ir kt. (plg. taip pat Vanagas 1988: 8). Tai, kad Kamantinis yra ežeras, galbūt galima paaiškinti tuo, kad atitinkamas vardas buvo perkeltas nuo intako ar ištakos ežerui; tačiau neturiu duomenų, kurie konkrečiu atveju patvirtintų tokį aiškinimą. Namen wie Kumėlupis (Vanagas 1981: 171) könnten sich durchaus auf Stuten beziehen, müssen sie aber nicht. Einerseits war auf die Bedeutungsvielfalt von kumėlė und kumelys verwiesen worden, der teilweise ein *kum- ‘drehen, krümmen’ zugrunde zu liegen scheint, andererseits hat man eine der Wortbildung nach exakte Entsprechung in Ving-el-upis (F) (Vanagas 1981: 385). Auch hier wäre also ein Bezug auf die Mäander des Flusses als Benennungsmotivation denkbar mit einem erst sekundären Anschluss an kumėlė. Mit einem -r-haltigen Suffix27 könnten zu dieser Wurzel auch Kamarià, Kamãrė (F), Kamarà (F) u.a. (Vanagas 1981: 144) gehören, womit die wenig überzeugende Anlehnung an das Lehnwort kamarà ‘Kammer...’ hinfällig wäre. Dass Kamárkos upėlis (F) auf Kamárka (Wiese) zurückgeht (Vanagas 1981: 145) ist denkbar, mindestens genauso wahrscheinlich ist der umgekehrte Gang: ein Appellativum für Wiese lañkas nannte ursprünglich die Wiese, die sich in einer Flussbiegung befindet (Fraenkel 1962: 339), ist also ursprünglich nach dem sich 25 LKŽ, und darauf verweisend auch Bilkis (1999: 65), geben für kėmsas ‘samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kašas’ (LKŽ, 563) an, und gehen damit am Kern der Sache vorbei. Die Hügelform resultiert nämlich nicht aus einem unterliegenden Erdhügel oder Stubben, sondern aus der Art des Mooses (Zweige oder Sträucher sind vollkommen ausreichend als Skelett) oder der Grasart (hier kann von einer Unterlage überhaupt keine Rede sein) zu wachsen (seltene Ausnahmen sind möglich, die würde man aber in der Regel auch kelmas ‘Stubben’, kauburys ‘Huckel, Haufen’, kupstas ‘Haufen’: kaupì ‘anhäufen’ bezeichnen). Die Moose, um die es sich handelt sind wesentlich kimìnai ‘Torfmoose, Sphagnum spp.’ und daher ist die Etymologie auch mit diesen zu verknüpfen: die Mooshügel sind nämlich ausgesprochen weich und geben nach, lassen sich zusammenpressen, gehören also zu kimšti ‘stopfen’, evtl. auch als Isoliermaterial im Bau und Verwendung in Kopfkissen etc. Weich, im Vergleich zu einem Erdhügel, sind auch die Grasbüschel (als Hindernis bei der Mahd eventuell ‘verstopfen’ sie vielleicht die Sense – ebenfalls eine zu prüfende Motivation). Daher ist die Etymologie von Fraenkel (1962: 239) „wohl zu der [unter] kemėras ‘unförmiger, großer Gegenstand, ungeschlachte Person’ [...] zusammengestellten Familie“ nur auf die Form orientiert und daher zurückzuweisen, wenngleich weitläufige etymologische Verwandtschaft besteht. 26 Tačiau melioruotoje Lietuvoje dažnai nebeįmanoma to nustatyti iš stebėjimų. 27 Panašios reikšmės dariniai su -r- ir -l- priesagomis, pavyzdžiui, kėmelis „sunkumas, nemalonumas“, kėmeris „tas pat; kas susivėlę, netaisyklingos formos daiktas“ (LKŽ, 557). Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė | 21 pavadinta vingiuojančios upės vardu. Greta atitinkamų upių pavadinimų Lankà (F), Lañkenas (F) aptinkama ir Lankupė (F) (Vanagas 1981: 180), tikriausiai siekiant atskirti nuo pievos, kadaise pavadintos pagal upę. Taip pat Kamárkos upėlis galėjo atsirasti greta Kamárka (pieva). Atsisakius skolinio kamarā laikyti pavadinimo šaltiniu, galima nesunkiai laikyti Kamarā senesne, autentiška forma ir jos nelaikyti „vėlyvu dirbtiniu variantu“ (Vanagas 1981: 145). Šiame kontekste norėčiau dar atkreipti dėmesį į mįslę: Kur tu bėgi, kambanka? – Kas tau darbo, praskustine? (LKŽᵥ, 173), kurioje užkoduota upė ir nupjauta pieva, taip pat ir variantuose: Kur tu bėgi, kumpuringe? – Kas tau darbo, kirpse!; Kur tu bėgi patekolė...; Kinka ringa, kur tu bėgi...; Kreivarangi, kur tu bėgi... (Korsakas 1968: 461). Akivaizdu, kad, išskyrus patekolė: tekėti „tekėti...“, visur daroma nuoroda į upės vingius. Dėl Kinka ringa dar paminėtina kinkai „judrios jungtys; sąnarys“, kiñka „koja; durų vyris; blauzda; kelis; šlaunis...“ (LKŽᵥ, 813). Sufiksas -anka laikomas slavišku ir, pavyzdžiui, aptinkamas pavadinimuose Liaukiánka (sodyba), Mazuránka (kaimas), Sabaliánka (sodyba) (Razmukaitė 1998: 164, 197). 7. Dar vienas kamantinis vėl aptinkamas mįslėje: Vytinis kamantinis, aukštyn lėkdamas, kiaušius deda arba: Susuktinis pakunktinis lipa aukštyn kiaušinių dėti (LKŽᵥ: 170, Korsakas 1968: 491f.). Čia reikia įminti apynį (Humulus lupulus L.), būtent moteriškąjį augalą, kurio kankorėžius primenantys vaisynai čia lyginami su kiaušiniais. Nors įprasti pavadinimai apynys, apynis ir kiek besiskiriantys variantai aiškiai nurodo vijimąsi, būdingą vijokliniam augalui, remiantis tuo, kas aptarta iki šiol, galima rinktis vieną iš dviejų kamantinis aiškinimų. Viena vertus, galima lyginti su upių pavadinimais kam-ant-inis *„kas vingiuoja, rangosi“, semasiologiškai atitinkančiu apynys. Kita vertus, galimas ir tas aiškinimas, kuris buvo pasiūlytas kamantinis „jojamas arklys“ atveju, tik čia ne perkeltine reikšme „prijaukinti“, o pirmine *kam- „sutelkti į gumulą“, su kuo siejamas kãmas „gabalas, kamuolys“, o kam-ant-inis reikšmė būtų *„kas turi kankorėžių; kas formuoja kankorėžius“. Šis antrasis variantas turi paralelę vok. Hopfen „Humulus lupulus L.“ – iš pradžių šiuo žodžiu vadinti tik kankorėžiai, svarbi žaliava vaistams ir maistui (Marzell 2000: II 904). Botaninis pavadinimas humulus laikomas skoliniu iš germanų kalbos (Marzell 2000: II 902–903); panašu, kad Antikoje šis augalas nebuvo žinomas. Rašytiniuose šaltiniuose apyniai Vidurio Europoje paminėti VIII a., tačiau iškart kalbama apie humlonariae „apynių sodus“ (Marzell 2000: II 902). Hehnas mini apynių naudojimą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XV a.: per didžiojo kunigaikščio Aleksandro vestuves jo nuotaka, rusų princesė Elena, apipilama apyniais (Hehn 1963: 485). Šiuo požiūriu norėtųsi pritarti ESSJ teiginiams, pagal kuriuos apyniai į Europą atkeliavo iš rytų, tad jų pavadinimas galėtų būti migracinis žodis (išsamiai aptariama ESSJᵥᵢᵢᵢ 141–145). Vis dėlto žiedadulkių analizės rodo, kad Žemaičių aukštumoje, prie Biržulio ežero, ilgą laikotarpį (bent 1500 metų), maždaug 7000 m. pr. Kr., apyniai čia augo gausiai; šio šiltesnio klimato tarpsnio metu trumpam pasirodo net bukai 22 | B E R N D G L I W A nachgewiesen (Guobytė, Stančikaitė 1998: 125, Fig. 4). In signifikantem Maße erscheint der Hopfen wieder (gemäß Pollenanalyse) in den ersten Jh. AD (Guobytė, Stančikaitė 1998: 124, Fig. 3). Daraus darf nun aber nicht geschlossen werden, dass der Hopfen in der Zwischenzeit gar nicht vorhanden war. Sicher ist jedoch, dass sich die artspezifische Vegetationsgrenze verschob, möglicherweise zwischenzeitlich bis südlich des heutigen Litauens. Angesichts des vormaligen ausgedehnteren Siedlungsraumes der Balten (sobald man in dem betrachteten Zeitraum von Balten reden kann), kann der Hopfen in diesem aber mit hoher Sicherheit als vorhanden angesehen werden. Šimkūnaitė berichtet, dass Hopfenreste in Ausgrabungen steinzeitlicher Siedlungen gefunden werden (2001: 110)28. Farmakologiniai duomenys taip pat neleidžia pagrįsti ritualinio apynių naudojimo ar net jų lyginimo su soma arba haoma (ESSJVIII 144). Apyniai ramina ir vartojami kaip migdomoji priemonė. Be to, žinomas jų libido slopinantis poveikis – būtent dėl šios priežasties apynių iš pradžių dėdavo į alų vienuolynuose: kad pažabotų velniškus geismus. XVI a. alaus grynumo įstatymu tai buvo įtvirtinta, ir apyniai tapo alaus prieskoniu ø, o, pavyzdžiui, drignė buvo pašalinta iš alaus (Rätsch 1998: 269–271). Marzellas laiko germ. *humilo paveldėtu žodžiu, remdamasis sen. angl. hymele. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad sen. angl. hymele vadinami ne tik apyniai, bet ir dirvinis vijoklis ‘Volvulus spp.’ bei paprastoji tvitinė ‘Bryonia spp.’ Todėl jis daro išvadą, kad sl. *chъmelъ yra skolinys (Marzell 2000: II 903). Seeboldas lakoniškai pažymi, kad skolinimosi kryptis ginčytina (Kluge 1999: 382f.). Atsižvelgiant į tai, kad dirvinis vijoklis ir paprastoji tvitinė taip pat yra vijokliniai augalai, tikėtina, jog čia slypi su tuo susijusi samprata, kuri vargiai būtų atsiradusi skolinantis. Germ. *hum- < ir. *ḱm̥- savo ruožtu galima laikyti ir. *kem- nulinio laipsnio forma. Balt. k-, sl. ch- ir germ. h- atitikmenys paprastai aiškinami skoliniais (pvz., Büga 1959: 216). ESSJ šį klausimą aiškina kitaip: jei sl. atitikmenims priskiriamas s-mobile, tuomet ch- čia yra dėsningas (ESSJVIII: 70 et passim). Jei laikomasi prielaidos, kad balt. k-, sl. ch- ir germ. h- (kai kuriais atvejais) gali būti aiškinami bendra kilme, tuomet svarbu ir tai, kad sl. -ъm- gali būti ir. *-m- nulinio laipsnio formos rezultatas. Lietuvių kalboje ši pakopa rodytų į kum- arba kim-. Tačiau liet. kamantinis tęsia o laipsnį, todėl galėtų būti nebent lygiagrečiai susidaręs žodis29. Kol samprata etimologiškai dar skaidri, leksikalizacija gali vykti įvairių apofonijos laipsnių pagrindu ir nebūtinai rodo skolinimąsi, pvz., kamane „kamanė, Bombus spp.“ < ir. *kom-: vok. Hummel, ček. čmel „kamanė“ < ir. ḱm̥- (nors etimologijų gausa 28 Tai mokslo populiarinimo straipsnis be šaltinių, tačiau, kadangi žinoma, jog autorė dažnai analizavo archeologinių kasinėjimų metu rastas augalų liekanas, nematau pagrindo abejoti šiuo teiginiu. 29 Tolesniam tyrimui svarbi turėtų būti vok. dial. (Transilvanija) Hamê „Humulus“, kuris, pasak Marzello, kilęs iš rum. hmei, hamei „tas pats“ (Marzell 2000: II 906). Tačiau vargu ar tai romanų kalbų paveldėtas žodis; taip pat mažai tikėtina, kad jis būtų skolintas iš slavų kalbų. Lit. kāmanos, kamiēnas, kumelē 23 tai būtų galima interpretuoti taip, kad čia giminystės nėra, plg. ESSJV 145 ir Lit.– tuo abejoju). Dar vienas pavyzdys iš tos pačios dalykinės srities: lietuviškai musė vadinama musė (nykstamasis laipsnis *-u-), o slavų kalbose vartojamas o laipsnis (*-ou-): lenk. mucha. Taip, net vienos kalbos tarmėse tiems patiems dalykams įvardyti gali būti pasitelkiami skirtingi apofonijos laipsniai: liet. kaukas „kaukas, namų dvasia“: kukas „tas pats“, taip pat pr. cawx „velnias“, cucumbrast „Velnio brasta“ (Maziulis 1993: 148 ir toliau, 295 ir toliau; kitų pavyzdžių plg. Kazlauskas 1968: 109). Kitaip tariant, iš pradžių panašiems ar tiems patiems dalykams įvardyti gali būti kelios konkuruojančios pavadinimų formos, pavyzdžiui, tarmių variantai, kurių tolesnė raida gali vykti visiškai priešingomis kryptimis. Ypač ryškus pavyzdys – av. ir s. ind. dievų bei demonų pavadinimai: s. ind. devá- „dievas; karalius…“, ásura- „demonas“, bet taip pat „gyvas, dieviškas“; av. daēva- „demonai“, ahura- „dievas“ (plg. Puhvel 2001: 99; Mylius 2001: 58). Taigi kamantinis priklausomybę galima pagrįsti. Kita vertus, galbūt esama atitinkamo nykstamojo laipsnio, būtent frazeologizme kumelės šlapimas „virintas salyklas arba šiltas alus su medumi ir pienu“ (Šimkūnaitė 2001: 29). Kadangi alus dabar paprastai apyniuojamas, galima manyti, kad pavadinimas kilo iš apynių. O kumelė atitinka germanų *humilo ir slavų *chomelb ne tik apofonijos laipsniu, bet ir priesaga. Kaip Šimkūnaitė parodė kitoje vietoje, pavadinimai, kurių forma yra šlapimas „šlapimas, drėgmė“ arba šūdas „išmatos“, vartojami perkeltine reikšme; pavadinamo dalyko panašumas, kaip antai pelėšūdžiai, pažodžiui „pelių išmatos“, = „skalsė, Secale cornutum“, šiuo atveju skleročių panašumas į pelių išmatas, iš tiesų egzistuoja (2001: 72). Nors kumelės šlapimas pavadinimą galima būtų pagrįsti tam tikru panašumu, pagrindinė motyvacija vis dėlto yra archajiško žodžio vartojimas, kaip pasitaiko ir mįslėse – o receptas yra mįslė, tiesiog profesinė paslaptis. 8. Kitas atvejis, kai slavų ch- turi atitikmenį baltų k-, yra rus. хомяк „žiurkėnas, Cricetus cricetus“, ček. chomík „tas pats“ ir kt.; šie žodžiai laikomi atsiradusiais atgalinės darybos būdu iš rekonstruojamos formos *choměstorb „žiurkėnas“ (+ nauja priesaga) (ESSJVIII 67). Sen. rus. хомпсторъ, хомпстаръ atveju paliudytas pavadinimas „vabzdys“ laikomas klaidingu; ir čia tikrąja reikšme laikomas žiurkėnas (ESSJVIII 67). Vok. atitikmuo Hamster, < sen. vok. aukšt. hamustro, laikomas slavų kalbų skoliniu (< rus.-bažn. sl. choměstorb „tas pats“; Kluge 1999: 353), o slavų žodžių santykis su baltų kalbų žodžiais – viena vertus, liet. ³kamas „didelė žiurkė“, kamūklis „tas pats“ (LKŽV 172 ir toliau), latv. kāmis „žiurkėnas, Cricetus cricetus“ (Būga 1958: 581), kita vertus, liet. stãras „gyvūnas, Citellus arba Spermophilopsis“³⁰ (LKŽXIII 668), taip pat „tas pats; žiurkėnas“ (Fraenkel 1965: 896) – yra ginčytinas. Fraenkelis apie kāmas teigia: „baltų pavadinimus su slavų galima sieti nebent taip, kaip pažymėjo Būga: jie nepriklausomai kilę iš svetimo šaltinio“ (1965: 213). ESSJ: „Не совсем ясно, существовало ли сложное лит. *kamastaras < прасл. choměstorb или kāmas и stãras с самого начала 30 Tikriausiai vienspalvis žemės voveriukas „Spermophilus citellus“. 24 | BERND GLIWA были заимствованы порознь“ (ESSJVIII 67). Kalbant apie žiurkėną, nuoroda į jo skruostų maišelius (ESSJVIII 68), kuriuose jis neša atsargas į sandėliuką, yra itin taikli: žiurkėnas garsėja tuo, kad prisikiša pilnus maišelius ir sukaupia dideles atsargas. Šį kišimą lietuviškai taikliai nusako kimšti „kimšti; godžiai valgyti; raugti; rinktis“ (LKŽV 805); su šiuo žodžiu apofoniškai susiję kamštis „kamštis, kaištis“, kamšlys „daug valgantis žmogus“ < *„prisikišantis“ kamšėklis „tas pats“, kamasuoti „su dideliu apetitu valgyti, ryti, kimšti“ (LKŽV 172 ir toliau), ²kimštinis „nepasotinamas, rajūnas“³¹ (LKŽV 805). Todėl palyginimas su slavų *skomiti „suspausti, spausti“ (ESSJVIII 68) yra visiškai pagrįstas. Dėl liet. kamūklis reikia pažymėti, kad -uklis yra tipiška priesaga, kuria iš veiksmažodžių daromi daiktavardžiai įrankiams (instrumento pavadinimas) arba veikėjams (veikėjo pavadinimas) įvardyti (Ambrazas 1993: 156, 178); nors denominalinė vartosena retkarčiais pasitaiko, pavyzdžiui, Ežerūkis „tvenkinys“ (Bilkis 1998: 83), tokiais atvejais ji, matyt, grindžiama dvigubine deminutyvine daryba < *Ežer-iuk-elis. Diminutyvu laikomas miegūklis „miegalius“ (Ambrazas 2000: 110) priklauso minėtai kategorijai (veikėjo pavadinimas), o barzdūklis, barzdžiūklis „dirvinis asiūklis, Equisetum arvense L.“ (Ambrazas 2000: 184), mano nuomone, laikytini žodžių barzdà „barzda“ ir asiūklis, asiukai „asiūklis“ kontaminacija (apie kontaminaciją žr. Kabašinskaitė 1998: 63 ir toliau) (arba sutrumpėjusiu sudurtiniu žodžiu *barzdaasiuklis), plg. kaukabarždis pažodžiui „kauko barzda“ = „asiūklis“ (LKŽV 419). Taigi kamūklis galima gana tikėtinai suprasti kaip *„kimšėją“ – arba kalbant apie prikimštą atsargų sandėlį, arba apie skruostų maišelius; tokiu atveju tai, žinoma, būtų tikra baltų kalbų daryba iš veiksmažodžio *kam- „kimšti“. Kad liet. kāmas, tarm. kāms „žiurkė“ ir ypač latv. kāmis „žiurkėnas“ nėra skoliniai iš rusų kalbos, Būga (1958: 581 ir toliau) grindžia balsių kiekybės kaita, kuri turi atitikmenų liet. lāsas; latv. lase, lāse „lašas“, liet. vēlės: latv. veļi, vēli „mirusiųjų vėlės“ ir kt. Jis taip pat nurodo, kad rus. хомяк reiškia ne tik žiurkėną, bet ir žiurkę (1958: 581), kaip ir sen. lenk. chomyk – „kurmį“ (ESSJVIII 66). Taigi žiurkės ir žiurkėno pavadinimai, regis, lengvai perkeliami vienas kitam; tai rodo ir sinonimas žiurkėnas „žiurkėnas“, naujai vartojamas ir reikšme „stepinis švilpikas, Marmota bobac“, sudarytas iš pagrindo žiurkė „žiurkė, niekam tikęs žmogus, pelė, medinė klumpė“ (LKŽXX 810 ir toliau). Lit. stāras wird einerseits mit stirti ‘erstarren’ verglichen (Fraenkel 1965: 896 und Lit.), was für den Hamster: „Begegnet der Feldhamster einem Feind auf dem Boden, dann richtet er sich auf und bläht die Backentaschen auf. Begleitet wird das ganze von wütendem Knurren und Fauchen.“ (www.das-tierlexikon.de/eigentliche-wuehler.htm) wie auch für den Siebenschläfer (auch Steppenmurmeltier, lit. švilpikas, Marmota bobac) plausibel erscheint, da diese am Bau wachen und sich dazu auf den Hinterbeinen aufrichten, bei Gefahr durchdringend pfeifen und dann in den Bau abtauchen 31 Kaip Urbutis parodė remdamasis liet. gomùs „geidžiantis, linkęs“ ir latv. gāma „rajūnas“, tokia raida, paremta ide. *gem- „spausti, slėgti; kaupti...“, yra visiškai įprasta; tad prie godaus valgymo (liet. kamuóti, kamuŕkyti) (plg. Urbutis 1981: 62–68) galima pridėti ir kamaros „lytiškas geismas“. Lit. kāmanos, kamiēnas, kumėlė 25 (plg., pvz., www.darwin.museum.ru/expos/ZooGeo/8_07.htm). Kita vertus, norėčiau atkreipti dėmesį į starinti „sunkiai traukti, vilkti, nešti; įsirėžti, sunkiai slėgti; sustingti“, starỹs „kas traukia įsitempęs“ (LKŽXIII 668t.), sterinti „traukti įsitempus“ (LKŽXIII 754), stirénti „lėtai, nerangiai išdidžiai vaikštinėti; sunkiai nešti; drebėti (iš šalčio); muistytis; gaišti; siautėti; kūkčioti“, stīrlioti „sunkiai kelti arba nešti; ginčytis“, stīrninti „sunkiai kelti, nešti“, stirnóti „t. p., drebėti iš šalčio“, stirnùs „tvirtas, stiprus; sustingęs“, styrúoti „sunkiai nešti, vargti, kamuotis; svirduliuoti“ (LKŽXIII 817–830). Ne visai aišku, ar čia visada kalbama apie giminiškus pavadinimus, ar atskiras leksemas reikėtų skaidyti į homofonus. Nenorėdamas to išsamiai aptarinėti32, laikausi Fraenkelio požiūrio: jis visus šiuos žodžius (kiek juos mini) nagrinėja kartu ir sieja su vok. starr ir kt. (1965: 896; Pokorny 1994: 1022); pagal Bügą (1959: 259), šiai žodžių šeimai priklauso ir stōras „storas“ – itin daugiasluoksnė ir išsišakojusi žodžių šeima. Šiuo atveju ypač įdomus starinti „sunkiai traukti, vilkti, nešti...“: dėl daugiau ar mažiau sinonimiškų formų stīrlioti, styrúoti, sterinti jo negalima laikyti vienetiniu vediniu iš stãras, įtariamo skolinio, pagal vok. Hamster > hamstern „daug sunešti, kaupti“ modelį. Taigi, jei pripažįstame bendrą kilmę, stãras būtų galima aiškinti kaip „kas arba kas nors sunkiai neša, velka“ – taiklus žiurkėno pavadinimas. Taigi sudurtinis slavų chomèstōrō reikštų <„kas, prikimštas, sunkiai velka“. Vis dėlto lieka neaišku, ar šie pavadinimai iš tiesų sietini su žiurkėnu, taip pat kyla klausimas, ar žiurkėnas ir kiti įvardyti gyvūnai aptariamu laikotarpiu apskritai gyveno baltų ir slavų gyvenamojoje teritorijoje. Deja, konkrečių duomenų apie tai neturiu, todėl pateiksiu keletą svarstymų. Kaip stepių graužikui, žiurkėnui miškingose vietovėse reikėjo dirbamos žemės – kultūrinės stepės. Kadangi žemdirbystė plito vėliausiai nuo indoeuropiečių laikų, šios sąlygos negalima laikyti kliūtimi. Kitų žiurkėno pavadinimų žiurkėnas, šalčias, balėsas buvimas gali liudyti, kad šis gyvūnas buvo pažįstamas jau seniai. Kita vertus, Lietuvoje nėra miegapelių ir starų, todėl galima manyti, kad pirminė tiek stãras, tiek kamùklis reikšmė buvo „žiurkėnas“ – nebent vis dėlto laikytumėmės skolinimosi hipotezės. 9. Liet. ¹kamas „paprastas žmogus; baudžiauninkas; valstietis neišmanėlis“, kuris, turint omenyje kēmeras, kemèras „negražus, griozdiškas daiktas; sunkumas; kvailys, nerangus žmogus“ (LKŽV 556), kamėga „nerangus, apskuręs žmogus“ (LKŽV 175), kēmas „neaiškus daiktas, baidyklė“, kemėklis „kas nerangiai dirba; kas sunkiai arba nerangiai kalba“, kemėklis „nereikalingas, trukdantis daiktas; baidyklė“, kemėšius „nerangus žmogus“ (LKŽV 554 ir toliau) ir kitus panašios reikšmės žodžius, veikiausiai nėra skolinys iš lenk. cham, rus. хам „t. p.“33, kaip mano LKŽV (172); slavų *ch- atitinka rusų хомяк. 32 Pavyzdžiui, prie stãrãs „vėjas su lietaus gūsiais“ ir stãruoti „lyti pučiant gūsingam vėjui“ (LKŽXIII 669) galima nurodyti ne tapačią, bet vis dėlto artimą vok. steife Brise „stiprus vėjas“. 33 Santykis su bibliniu Ham (hebr. HM arba su balsiais HAM, Septuagintoje Χαμ, lenk. Cham, o priešingai – Chus, hebr. KWS, Septuagintoje Χους, lenk. Chus) neaiškus. Tačiau bibliniame tekste (Pradžios knyga 9 ir tolesni skyriai) veikiau pateikiama etninė ir religinė, o ne socialinė klasifikacija; iš čia nuo XVIII a. kilo kalbinės kategorijos „semitų“ ir „hamitų“ (Körner 1990: 13). Lenkų mažosios... 26 | B E R N D G L I W A „šlamštas, beformis daiktas“ (Kardelytė 1985: IV 533), čeč. chomeček „senas žmogus“, <*„kuprotas žmogus“, Chomek „asmens vardas“, čumák „nepasotinamas žmogus“ (ESSJVIII 66); su kitu priesagu ček. chomor „šiukšlės, šlamštas“ (ESSJVIII 68), taip pat galbūt vok. Hampelmann „iš pradžių reikšmę „žioplys“ turėjęs žodis, kurio kilmė neaiški, veikiausiai garsų pamėgdžiojimas“ (Kluge 1999: 353). Šioje vietoje dar kartą paminėtina ir latv. kamana „kreiva moteris“ (Mühlenbach 1927: 148). Taip pat reikia parodyti, kad nerangūs, neveiklūs žmonės arba gremėzdiški daiktai pavadinami žodžiais, kurių semasiologinė reikšmių raida siekia reikšmę „kreivas“. Tai matyti iš šių lietuviškų pavyzdžių: Kerėpla „šakotas medis kaip trikojo atrama; pakinktų balnas; negražus, plačiai išsikerojęs daiktas; išsikerojęs augalas (ypač krūmas, medis); nerangus žmogus“, kėrė „kelmas; velėna; sluoksnis užžėlusioje kūdroje, purus pelkės dirvožemis; verpimo ratelio dalis; mažas, lėtas žmogus...“, kerėva „kreivakojis, šlubčiojantis žmogus“ (LKŽV 600 ir toliau), kerėti „augti, vešėti, šakotis; stiprėti“, o antonimiškai – „menkai augti, vegetuoti“ (LKŽV 605); plg. latv. čerba „garbana, susivėlusiais plaukais žmogus“, rus. kopenь „šaknis“ (Fraenkel 1962: 241)³⁴; kiti abliauto laipsniai išlikę tik pėdsakais: kárka „(apie gyvulį) kelis; šlaunis; šlaunikaulis“ (LKŽV 289), kirtmuõ „linkis“, kirùlis „maišymo kablys; įrankis audeklui įtempti audimo staklėse“, kìrlas „ramentas“, kirkšnis „kirkšnis“, kirkšnìmas „t. p., pažastis“ (LKŽV 838 ir toliau) ir kt. Kevérza „mažas kreivas medis, kurio šakos susipynusios; kreivas daiktas; kreivakojis, nerangus, nevikrus žmogus; kvailys; mažas, kreivas žmogus...“, kėvalas „lukštas, apvalkalas; pelai; nerangus žmogus“, keveĩša „kvailys“, keveliuóti „nukrypti į šoną; vartytis, ridentis; susirinkti; bastytis“, kevėlsės „kojos (menk.)“ (LKŽV 671 ir toliau), veikiausiai iš indoeuropiečių *keu- „lenkti“ (Pokorny 1994: 588). Kreĩvas „kreivas; įstrižas, sulenktas; nelygus; neteisus; primityvus, prastas“, kreĩvis „tai, kas kreiva (medis arba žmogus); netaiklus“, kreĩvys „kreivakojis žmogus; kuprotas; kairiarankis“, kreivùklis „kas kreivai eina (girtuoklis)“ (LKŽVI 508 ir toliau). Lìngius „aukštas, susikūprinęs žmogus“, linginėti „lenktis, linkčioti; be darbo slampinėti“, lingýnas „klampus dirvožemis, pelkė“, lingė „lankas“, lingti „lenkti“ ir lìngti „mylėtis“ (LKŽVII 526 ir toliau); semasiologiškai plg. vok. jemandem geneigt sein „būti kam palankiam“, Neigung „polinkis“: neigen „lenkti“: nicken „linkčioti“. Panašių pavyzdžių yra ir vokiečių kalboje: etwa krummes oder linkes Ding „kreivas ar kairinis reikalas“ prieš gerade, recht, richtig „tiesus, teisingas, taisyklingas“, taip pat links, linkisch „nerangus“; šved. linka „šlubuoti“ (Kluge 1999: 521), Gelenk „sąnarys“, lyginant su liet. leĩkti „lenkti“ kaip g/k variantu (Kluge 1999: 310); vis dėlto geriau iš karto nurodyti lingti „t. p.“ ir kt. (žr. aukščiau). kilmingųjų atžvilgiu, pagal kurią plebėjai kildinami iš Hamo, veikiau aiškintina kaip Biblijos interpretacijos pritaikymas prie jau vartojamų terminų, o ne kaip sąvokos sukūrimas remiantis šia Biblijos vieta. Dėkoju prof. A. Holvoetui, atkreipusiam mano dėmesį į galimą šios Biblijos vietos poveikį skolinio atsiradimui ir maloniai perdavusiam man vardų užrašymo formas hebrajiškoje, graikiškoje ir lenkiškoje Biblijose. 34 Der erwogene Anschluss an *(s)ker- ‘schneiden’ (Fraenkel 1965: 241) kann nicht überzeugen, vgl. die obigen Erörterungen zu kamienas. Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė | 27 10. SINTEZĖ Taigi turime atitikmenų eilę, kurių pradžioje atitinkamai yra liet. k-, germ. h-, sl. ch- / k-. Akivaizdžiausias būdas juos susieti – manyti slavų atvejais buvus s-mobile, iš ig. *(s)k- > sl. chrustěti, latv. skrāustēt ‘spragėti, traškėti’, slavų kalboje per tarpinę pakopą *ksroust-, ir sl. chrupati < ksroup-: liet. skùpsnūs, skrūpsi, skrupsėti ‘spragėti, traškėti’, skràubis ‘baimė, išgąstis’ (Būga 1958: 443). Miel’ničukas šia raida abejoja: išskyrus kelias pavienes išimtis, ig. *sk- > sl. *ch- raida jam atrodo „недоказана и по чисто теоретическим соображениям невероятно“ (Mel’ničuk 1968: 215–6). Todėl liet. skujà ‘kankorėžis; spygliuočio spyglis; pušies šakelė...’ (= sl. chvoj-) reikėtų laikyti senu dariniu, kuriame įvyko pradinio *ks- metatezė > sk- prieš balt. *ks- > š- (Mel’ničuk 1968: 215–6). Kita vertus, pirminis *ks- ne visuomet akivaizdus, o privalomas tarpinis žingsnis *sk- > *ks- > sl. ch- atrodo gerokai dirbtinis. Todėl pragmatiška ESSJ pozicija (pvz., ESSJᵥᵢᵢᵢ 22 ir kt.), kad ig. *(s)k > sl. ch-, yra įtikinama; kartu kiekvienas gali laisvai pripažinti atitinkamą darinį, kokį matome poroje skujà ‘kankorėžis...’: sl. *chvoja > ček. chvoja ‘pušis...’ ir kt. (ESSJᵥᵢᵢᵢ 125f.), su visomis su tuo susijusiomis išvadomis apie senumą ir metatezę. Taigi apyniams turime liet. kamantai, o kumėlė yra nepatikimas atvejis; sl. *chъmelъ > rus. хмель: germ. *humilo- > dan. humlekop, lot. humulus (Marzell 2000: II 906). Atsižvelgiant į s. angl. hymele ‘apynys’ ir ‘vijoklis, brienė’, reikia postuluoti pagrindą ig. *(s)kem- ‘vytis, lenkti’. Kummetui turime liet. kamantāi ‘kummet’, lenk. chomąto / polab. chомот ‘tas pats’, vok. Hamen ‘kummetas’. Reikia atkreipti dėmesį, kad ir tinklo pavadinimai – vok. Hamen ‘tinklas’, slovėn. homôt ‘tinklas’ (ESSJᵥᵢᵢᵢ 69), galbūt ir kumelys su kita apofonija: ‘9. tralo žiotys; 10. tinklo plūduras’ – priklauso tai pačiai grupei. Kaip jau nurodė ESSJ, tai pakankamas argumentas prieš skolinimąsi ir pateisina palyginimą su liet. kāmanos (ESSJᵥᵢᵢᵢ 70), darant prielaidą apie bendresnę reikšmę, paremtą ig. *(s)kem- ‘sulaikyti; tramdyti’ (plg. Pokorny 1994: 555). Latv. kāmis ‘žiurkėnas’ ir rus. хомяк ‘tas pats’, atsižvelgiant į neaiškų šio graužiko istorinį paplitimą, laikytini giminiškais žodžiais, kildintinais iš pagrindo ig. *(s)kem- ‘spausti, slėgti’, konkrečia reikšme ‘kimšti’, kaip liet. kimšti, taigi iš pradžių ‘tas, kuris prisikemša žandus’. Liet. kamas ‘paprastas vyrukas; baudžiauninkas; valstietis stuobrys’, kamėga ‘nerangus, apsileidęs žmogus’, kemėšius ‘nerangus žmogus’, lenk. cham, rus. хам ‘tas pats’, ček. chomeček ‘senas žmogus’ (kuprotas?), vok. Hampelmann laikomi giminiškų žodžių grupe, kilusia iš pagrindo *(s)kem- ‘kreivinti, lenkti’. Zu den lit. Flussnamen Kamainė, Kāmė, Kamoja, Kamatis, Kāmona (Vanagas 1981: 144), Kumė, Kùmpė, Kumpālė (Vanagas 1981: 171), vgl. lit. kùmpti ‘biegen, krumm werden’, lett. kùmt ‘bucklig, krumm werden’, ebenso Kumėlupis (Vanagas 1981: 171), Kamarià, Kamārė, Kamarà (Vanagas 1981: 144) und den Rätselworten kambanka, kumpuringė ‘Fluss’ stelle ich die ukr. Flussnamen Хомо́ра, Хомор, Хомур, (ESSJᵥᵢᵢᵢ 28 | BERND GLIWA 69). Toliau prie pagrindo *(s)kom- ‘lenkti’ priklauso slovak. dial. chomola ‘kaklas’ (ESSJVIII 68); semasiologiškai plg. liet. kākłas ‘kaklas’ (Fraenkel 1962: 205f.) ir kumelvš ‘13. stuburas’, ček. chomol ‘viršūnė, medžio viršūnė’: liet. kaukurė ‘kalvelė, viršūnė’ < ig. *kou-k- ‘lenkti, išgaubti’ (plg. Pokorny 1994: 589), sen. lenk. chomla ‘vainikas ant galvos, prilaikantis plaukus’, ukr. χόмля, хомівка ‘moterų galvos apdangalas’ (ESSJVIII 68f.). Dar vienas būdas įtraukti sl. ch- į šį kontekstą galbūt būtų postuluoti sl. ch < *kh₂, kurį Kortlandt (1988: 303) pateikia nenurodydamas literatūros. Dėl šio postuluoto darinio pavyzdžio, rus. xanatʹ ‘griebti, sučiupti’ (Kortlandt 1988: 303), ESSJ, neminėdamas etimologijos su laringalu, konstatuoja: „Основано, в конечном счете, на звукоподражании“ ir lygina su analogiškais sl. *capati, *gabati (ESSJVIII 19). Pirmiau aptartais atvejais aiškinimas ch- < kh₂- turi esminį trūkumą: laringalas negali atsirasti fakultatyviai, o slavų kalbos dubletų su pradiniu k- arba ch- neturėtų būti35. Taigi gana aiškiai išskiriamos dvi atskiros, tačiau (bent jau vėlyvuoju raidos etapu) homofoniškos šaknys: *(s)kem- ‘lenkti, riesti, vytis’36 ir *(s)kem- ‘spausti, slėgti, trukdyti’37, iš kurios kilo ir reikšmės ‘tramdyti, slopinti’ bei ‘kankinti’: kamuiti, kamuoti, kamuoti ‘varginti, kankinti; sunkiai dirbti, vergauti…’, viena vertus, ir kimšti ‘kimšti’, kita vertus. Taip pat negalima pamiršti, kad žodžių skambesio sutapimas gali lemti reikšmių sąveiką ir kontaminaciją; pavyzdžiui, reikšmė ‘tramdyti’ gali išsirutulioti ir iš reikšmės ‘riesti, lenkti’: plg. liet. palankùs ‘klusnus, lankstus, palankus’ (LKŽIX: 239) šiame kontekste: Kartais net sunku patikėti, kad laumė – tai suasmeninta pirmykščiam žmogui pavojinga ir grasi gamtos, visų pirma, vandens, stichija, kurią jis stengiasi pažaboti, palenkti savo labui (Vėlius 1979: 9), taip pat posakis palaužti ką nors po jungu ‘ką nors sutramdyti, valdyti, auklėti’. LITERATŪRA38 AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida II, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BASANAVIČIUS, J. (Hrsg.) 1998: Lietuviškos pasakos įvairios IV, Vilnius: Vaga. BILKIS, L. 1999: Lietuvių priesaginiai diminutyviniai helonimai, Acta Linguistica Lithuanica 41, 51–95. BŪGA, K. 1958: Rinktiniai Raštai I, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BŪGA, K. 1959: Rinktiniai Raštai II, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DINI, P.U. 2000: Baltų kalbos. Lyginamoji istorija, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. 35 Metatezės prielaida ig. *k/HVm- (>k-) > sl. *k/HVm- (>ch-) kur H kaip l, r rus. голова, lenk. głowa: liet. galvà „galva“, rus. голова „miestas“, lenk. gród „pilis“: liet. gardas „aptvaras“, formaliai būtų tinkama. Tačiau tokiai laringalo metatezei trūksta bet kokių įrodymų. 36 Hierzu lit. kumpis, ne. ham ‘kumpis’, fnhd. Hämchen – karka (Drotvinas 1987: 206), lett. kamps ‘krumm’, ai. kmárati ‘ist gebogen, krumm’ < ig. *kam-(?). *kṃ- ‘gebogen, krumm sein’ (Fraenkel 1962: 309), lit. kė́mos ‘Schenkel’ (LKŽV: 561), kìmbra ‘Bein (abwertend)...’ (LKŽV: 800). 37Prie jų priklauso arm. kamel ‘spausti, gręžti’, sen. skand. hemja ‘pavadžiuoti, varžyti’, žem. hamme ‘aptvertas laukas’ (Pokorny 1994: 555). 38Nuoširdžiai dėkoju dr. A. Judžentis už pagalbą gaunant literatūrą. LIT. kāmanos, kamienas, kumėlė 29 DROTVINAS, V., red. 1987: Lexicon Lithuanicum. Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. ESSJ – Славянских языков этимологический словарь, 4, 8, 10, 13, red. О. Н. Трубачев, Москва: Наука, 1977, 1981, 1983, 1987. EULER, W., 2002: Indogermanische Hirten und Krieger – ein Mythos oder Beginn europäischer Kultur? Res Baltica 8, 35–65. FRAENKEL, E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 1, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. FRAENKEL, E. 1965: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2, Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. GIMBUTIENĖ, M. 1996: Senojĭ Europa, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. GLIWA, B. 2003: Witches in Baltic Fairy Tales, Onomasiology Online 4, 1–14. [www.onomasiology.de] GLIWA, B. 2003a: Nešinas, vedinas, tekinas, Acta Linguistica Lithuanica 48, 19–34 GLIWA, B. 2003b: Die Hexe und der Junge (AaTh 327 F) und Der Junge im Sack des Freßdämonen (AaTh 327 C). Ein kulturgeschichtlicher Deutungsversuch litauischer Märchen. Fabula 3/4 Bd. 44, 272–291. GUOBYTĖ, R., STANČIKAITĖ, M. 1998: Traces of Human Activities in Pollen Diagrams from Biržulis Lake with a Short Review of Geological and Geomorphological Conditions in the Biržulis Area, Archaeologia Baltica, 3: 121–130. HEHN, V. 1963: Kulturpflanzen und Haustiere, Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft. HERTEL, J. (Hrsg. u. Übers.) 1998: Indische Märchen, Augsburg: Weltbild (Bechtermünz). HOAD, T. F. 1996: Concise Dictionary of English Etymology, Oxford, New York: Oxford University Press. JUŠKA, A. 1955: Lietuviškos dainos 1–2, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. KABAŠINSKAITĖ, B. 1998: Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. KAEGI, A., bearb. 1990: Benselers Griechisch-Deutsches Wörterbuch, (19. Auflage), Leipzig: Verlag Enzyklopädie. KARALIŪNAS, S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė, Vilnius: Mokslas. KARDELYTĖ, J. et al., red. 1985: Rusų–lietuvių kalbos žodynas IV, Vilnius: Mokslas. KARULIS, K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca I–II, Rīga: Avots. KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. KAZLAUSKAS, J. 1970: (Rez.) Baltų ir slavų kalbų ryšiai (Lietuvių kalbotyros klausimai X), Baltistica 6 (1), 130–132. KERBELYTĖ, B. 1999: Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas 1 – Pasakos apie gyvūnus. Pasakėčios. Stebuklinės pasakos, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. KLUGE, F. 1999: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, 23. erw. Auflage, bearbeitet von Elmar Seebold, Berlin, New York: W. de Gruyter. KÖRNER, J. 1990: Hebräische Studiengrammatik, Leipzig: VEB Verlag Enzyklopädie KORTLANDT, F.1988: The laryngeal theory and Slavic accentuation. Bammesberger, A. (Hrsg.) 1988: Die Laryngaltheorie und die Rekonstruktion des indogermanischen Laut- und Formensystems, Heidelberg: Winter, 299–312. KORZAKAS, K. (Red.) 1968: Lietuvių tautosaka V – Smulkioji Tautosaka, žaidimai ir šokiai, Vilnius: Mintis. KULAKOV, V. 2002: Pferdeopfer am Dollkeimer-Berg, Res Balticae 8, 209–218. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX, Vilnius: Mintis, Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas, LKI, 1956–2002. LUCHTANAS, A. 1992: Rytų Lietuva I. tūkst. pr. m. erą, Lietuvos Archeologija 8, 56–85. LÜTHI, M. 1996: Märchen, 9. durchgesehene und ergänzte Auflage, bearbeitet von H. Rölleke, Stuttgart, Weimar: Metzler. LYBERIS, A. et al. (Hrsg.) 1979: Pirmasis lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Mokslas. 30 | Bernd Gliwa Mel’ničuk, A. S. 1968: Корень *kes- и его разновидности в лексике славянских и других индоевропейских языков. Этимология 1966, 194–240. Marzell, H. 2000: Wörterbuch der deutschen Pflanzennamen I–V, Köln: Parkland. Mažiulis, V. 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas I (A–H), Vilnius: Mokslas. Mažiulis, V. 1993: Prūsų kalbos etimologijos žodynas II (I–K), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Mažiulis, V. 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas IV (R–Z), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Morkūnas, K. et al. (Red.) 1977: Lietuvių kalbos atlasas 1. Leksika, Vilnius: Mokslas. Mühlenbach, K. (1925–) 1927: Latvių–vokiečių kalbos žodynas II, redagavo, papildė ir tęsė J. Endzelin. Ryga: Latvijos kultūros fondas. Mylius, K. 2001: Langenscheidts Handwörterbuch Sanskrit-Deutsch, Berlin etc.: Langenscheidt. Otrębski, J. 1961: Beiträge zur baltisch slavischen Namenkunde, Beiträge zur Namenforschung 3, 262–265. (zit. Vanagas 1981: 144) Otrębski, J. 1965: Gramatyka języka litewskiego II. Nauka o budowie wyrazów, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. Pokorny, J. 1994: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch I, (3. Aufl.) Tübingen, Basel: Francke. Puhvel, J. 2001: Lyginamoji mitologija, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Rätsch, Ch. 1998: Enzyklopädie der psychoaktiven Pflanzen, Aarau: AT-Verlag Razmukaitė, M. 1998: Priesaginiai oikonimai iš asmenvardžių ir apeliatyvinių asmenų pavadinimų, Acta Linguistica Lithuanica 41, 159–201. Renfrew, C. 2000: Die Indoeuropäer – aus archäologischer Sicht. Spektrum der Wissenschaft. Dossier: Die Evolution der Sprache, 40–48. Rix, H. et al. 2001: Lexikon der indogermanischen Verben. Die Wurzeln und ihre Primärstammbildungen, Wiesbaden: Dr. Reichert. Sabaliauskas, A. 1968: Baltų kalbų naminių gyvulių pavadinimai. Lietuvių kalbotyros klausimai 10, 101–190. Skardžius, P. 1996: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Id., Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla. Skardžius, P. 1998: Lietuvių vandenvardžiai su -nt-. Id., Rinktiniai raštai 4, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas. Slančiauskas, M. 1974: Šiaurės Lietuvos pasakos, Herausgegeben von N. Vėlius und A. Seselskytė, Vilnius: Vaga. Smoczyński, W. 2000: Untersuchungen zum deutschen Lehngut im Altpreußischen, Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. Sruoga, B. 1957: Dainų poetikos etiudai. Id., Raštai 6, Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla. Šimkūnaitė, E. 2001: Gyvenimo receptai, Vilnius: Žuvėdra. Toporov, V. N. 1975: Русский язык. Словарь (А–Д), Москва: Наука. Toporov, V. N. 1980: Русский язык. Словарь (I–K), Москва: Наука. Ulvy das, K. (Red.) 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis. Urbutis, V. 1972: [Rez.] Этимология 1966, Москва: Наука. Baltistica 8 (2), 207–213. Urbutis, V. 1981: Lie. gomus, -i „norus, noringas, linkęs“, la. gama „kas pernelyg daug valgo“ ir kiti giminiški žodžiai. Id., Baltų etimologijos etiudai, Vilnius: Mokslas. Vanagas, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas, Vilnius: Mokslas. Vanagas, A. 1988: Ringuoja, linguoja, gumba mūsų upės, Gimtasis kraštas, 25.02–02.03, 8. Varnas, A. 1998: Horse Burials in Lithuania, Archaeologia Baltica, 3: 291–294. Vėlius, N. 1979: Laumių dovanos, Vilnius: Vaga. Lit. kāmanos, kamienas, kumėlė | 31 Vėlius, N. 1987: Chtoniškasis lietuvių mitologijos pasaulis, Vilnius: Vaga. Vėlius, N., (Hrsg.) 1996: Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai I, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidykla. Volkaitė-Kulikauskienė, R. 1999: „Žirgų kapai“ ir jų simboliai, Augalų ir gyvūnų simboliai, Vilnius: Gervelė, 306–334. (Senovės baltų kultūra, 5) Bernd Gliwa Gauta 2003 10 16 Sargeliai LT 60433 Žaiginio pšt.