Mažmožiai 2–3

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 135–138 PASTABOS Remarks MAŽMOŽIS 2 Rolandas Mikulskas (Acta Linguistica Lithuanica 48, 87) žemaičiuose (KrŠ) užrašytą prieveiksmį v’įršū·n sieja su rytiečių aukštaičių tarmių vietininku viršūn (dabar daugiausia sakoma v’įr.šū· ~ viršūo, āpsukū· ~ apsukuo, v’el.tu· ~ veltuo ir daug kitų). Tai didžiai abejotina (plg. ten (KrŠ) ir kitur vartojamas formas pàškūn., pàškuna·, šàl’īn., ž’ė.m’ie ~ žėmė(n): m’ėšk ž’ė.m’ie | n’ėkūnck ir kt.). Čia tas ilgas balsis u· lyg ir kreiptų kitaip teigti. Šitas sonanto n pasirodymas jau seniai tarmėtyrininkų yra spręstas: Kazimiero Būgos (Rinktiniai raštai 1, Vilnius, 1958, 397–398, 588; III 692–693), Zigmo Zinkevičiaus (Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, 196–198; gaila, kad teikiamos tik transponuotos formos), Vlado Grinaveckio (Žemaičių tarmės istorija, Vilnius, 1973, 332–334) ir šias eilutes rašančio autoriaus („Kelios pastabos dėl formų šų, sesų“, Baltistica 2 (2), 1966, 205–207; Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai, Vilnius, 2001, 167–169). Paradigmoje po u· pietų žemaičiuose platokai yra šū·n ~ šuōn (= šuo), rūdū·n ~ rudūon (= ruduo), vā·kā·n ~ vaikāon (= vaikui), vāik’ū·n ~ vaikūon (= vaikui, bernui), pavā·sar’ū·n (ir pavā·ser’ū·n PVN) ~ pavāseriuon (pavaseriuo), bū·ndže ~ būonže (= buože), jū·nc ~ jūns (= jūs), v’ēltū·n ~ vēltuon (= veltui) VARN, UŽv, PVN ir kt.; taip ir v’įr.šū·n tą neetimologinį n bus gavęs iš galūnėje atsiradusio -u· (<-uo). Tai remia visa tų žodžių istorija: ypač paradigmos, kur po u· visur yra n (plg. aut., Baltistica 2 (2), 205–206) ir po diftongoido u·⁴ kažin ar tas sonantas būtų lipęs, kaip ir po -ou < -uo šiaurės žemaičių, o vakarų žemaičių po -o· < -uo niekur prilipo neturi). Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2004 04 07 MAŽMOŽIS 3 Sonantas r būna kietas ir minkštas, lietuvių šnektose jis kartais įvairuoja. Štai tie atvejai: a. dalis pietų aukštaičių r’ visai neturi, prieš priešakinės eilės balsius kietina kai kurie aukštaičiai vilniškiai ir uteniškiai (Z. Zinkevičius, Lietuvių dialektologija, Vilnius, 1966, 153–156; Lietuvių kalbos atlasas II, 87 žem.); 136 | PASTABOS b. kai kur tariamas kietai prieš redukuotą dvibalsį -ai: rai.kštė ‘raikštė’ Drsk, Rtn, krau.šis ‘kriaušius’ Kb, Vrn, krai.vas ‘kreivas’ Drsk ir kt.; c. junginyje *rj > *ri > r: brau.na ‘briauna’ Užv, Krš, Krtv, krau.š’is (bendrinės kalbos kriaušis) Krš, Rdn, Tl, Eig, kruokt’ė ‘verkti’ (bendrinės kalbos kriokti) Tl, Rdn, Varn, Šv, Rt, rä.uš’es ‘riaušės’ Šv, Grdm ir kt. Prie jų prisiderina skoliniai krū’ks (aukšt. krūkas), šrūps (šiaurės žemaičių ir aukštaičių š’r’ūps | š’r’ūbas), krau.č’ūs ‘kriaučius, siuvėjas’, krū’k’is ‘kriukis, ramentas’ Krš, Krtv, Šauk, krū.k’is ‘t. p.’ Rdn, Trš, Tl ir kt. Yra žinomas visas *rjau, *rja, *rjo, *rju, *rjū kitimo rau, ro, ru, rū plotas žemaičiuose, kur jokio r kietinimo prieš priešakinės eilės balsius nėra (plg. aut., Lietuvių kalbos tarmių morfoneminiai reiškiniai, Vilnius, 2001, 158–161). Tokio reiškinio tyrinėjimo nebuvo numatyta LKAII fonetikos tomo sudarytojų, buvo nenusistovėjęs tarmių faktų transponavimas, todėl daug neaiškumų buvo jau iškelta anksčiau, bet ir dabar painiojama. Pavyzdžiui, LKŽXIX 626 žodis sukrokė (tarm. sùkruok’į Krš) taisomas sukriokė (R. Mikulskas, Acta Linguistica Lithuanica 48, 87), o krū’kas Klvr priskiriamas prie kriūko1, nors ten irgi kokio r kietinimo negali būti (nebent būtų kokia nepaprastybė). Taigi *rj + a, a˙, u, u˙ problema dar tebesiejama su r kietinimu ir minkštinimu, nors čia yra senojo *i iškritimo ir vėliau pasireiškusios analogijos klausimas (kai būdavo apibendrinamas šnektose tik rau, ro˙, ru, ru˙ ar r’au, r’o, r’u, r’u˙). Kiekvienu atveju reikia gilintis į tarmių struktūrą ir sistemą. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2004 04 07 AR GALI KĄ NORS REIKŠTI TUŠČIA VIETA? Profesoriaus Vlado Žulio straipsnyje „Dėl tariamos nulinės jungties“ (Acta Linguistica Lithuanica 48, 177–184) polemizuojama su Dabartinės lietuvių kalbos gramatika (Vilnius, 1994), kurioje tokie sakiniai kaip Oras gražus yra laikomi turį nulinę jungtį. Straipsnio autorius mano, kad nulinės jungties (ir apskritai nulinių formų) terminas yra ydingas. Ta nuomonė yra gerbtina. Norėčiau tik šį tą pasakyti apie argumentus, kuriais bandoma ją grįsti. Pirmasis iš jų – Immanueliui Kantui priskiriamas teiginys: Niekas neturi požymių. Autorius dar priduria: Nieku plaukai neauga. Jeigu klasė yra tuščia, tai ji neturi nė vieno elemento, o tik elementai gali turėti požymius. Todėl logiškai prieštaringas esąs teiginys: Nors jungties ir nėra (niekas), bet ji turi tiesioginės nuosakos esamojo laiko reikšmę (požymis) (p. 178). Priimdamas straipsnio autoriaus siūlomas žaidimo taisykles – remiamasi autoritetais palikti teologijai – neminėsiu nė vieno iš daugybės darbų, prirašytų apie nulines formas. Cituoti logikos teiginiai yra teisingi, bet jie visai neprieštarauja Gramatikoje pateiktai nulio sampratai. Lingvistinis nulis – tai ne koks neegzistuojantis empirinis objektas ar elementas, tolygus niekui. Tuo terminu žymimas toks gramatinės paradigmos nario formalaus rodiklio nebuvimas, kuris dėl santy 1 krūko, kruko, kriūko variantų Mikulsko patogumo dėlei vengta aiškinti, kaip ir vašas (net neįmanomo ašas), ą˙nčas, ūnčas, vō˙ṙšos, lō˙rsas kaitos (žr. R. Mikulskas, Acta Linguistica Lithuanica 46, 85).