Zur Prosodie in der Typologie

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 127 – 134 Apie prozodiją tipologijoje Bohumil Vykypěl Ústav pro jazyk český AV ČR Šiame straipsnyje mėginama įtraukti prozodiją į Vladimiro Skaličkos tipologiją. Pavyzdžiai pateikiami iš lietuvių, anglų ir kinų kalbų. 1. Tipologiškai aprašydami lietuvių kalbą, mes, Markus Gigeris ir aš, nustatėme, kad gramatinių formantų (fonologinių formų) homonimijos (polifunkcionalumo) klausimu esama esminio skirtumo, priklausomai nuo to, ar prozodija įtraukiama į aprašą, ar ne (plg. Giger, Vykypėl 2001: 50f., 52, 71). Tai galima trumpai (dar kartą) parodyti daiktavardžių linksniavimo pavyzdžiu. Segmentiniame lygmenyje lietuvių kalboje nustatoma fleksiniam tipui būdinga homonimija: 67 lietuvių morfemas (morfologines formas) atitinka 47 fonologinės formos; taigi homonimijos vidurkis yra 1: 1,43. Tačiau įtraukus ir suprasegmentinį lygmenį, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvieną galūnę apibūdina ne tik jos fonologinė forma (t. y. segmentacija arba tam tikra fonemų kompozicija), bet ir jai būdinga prozodinė savybė, t. y. tai, kaip ji sąveikauja su kamienu kirčio atžvilgiu. Taigi, įtraukus suprasegmentinį lygmenį ir atsižvelgus į kiekvienos galūnės prozodines savybes, lietuvių kalboje homonimijos nėra, nes kiekviena galūnė elgiasi skirtingai. Taigi suprasegmentiniame lygmenyje galūnę -os atitinka galūnės -os₁ ir -os₂; -os₁ perima kamieno siūlomą kirtį, tačiau pati nėra aktyvi, t. y. netraukia kirčio į save, ir reiškia kilmininko vienaskaitą, o -os₂ kamieno siūlomo kirčio neperima, netraukia jo į save ir reiškia vardininko daugiskaitą. Padėtis vėlgi kitokia, kai atsižvelgiama ir į atskirų leksinių kamienų prozodines savybes. Mat atitinkama žodžio formos kirčiavimo realizacija yra kamieno ir galūnės prozodinių savybių rezultatas: lemiama tai, kuriai kirčiavimo klasei priklauso leksema; galūnės skiriamoji (t. y. segmentinę homonimiją panaikinanti) galia tuomet gali būti neutralizuota kamieno savybių, todėl segmentiškai tapačios formos rankos (kilmininkas, vienaskaita) ir rankos (vardininkas, daugiskaita) lieka homoniminės (abi kirčiuojamos kamiene: rankos), o tokios pat segmentiškai tapačios formos galvos (kilmininkas, vienaskaita) ir galvos (vardininkas, daugiskaita) skiriasi kirčiu: galvōs vs. gálvos. 128 | BOHUMIL VYKYPĚL Konstatavome, kad segmentiniu lygmeniu apribota analizė lietuvių kalbai akivaizdžiai yra neišsami ir kad, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių kalbų formantų homonimijos suprasegmentiniame lygmenyje negalima lyginti, nes jų prozodinės savybės skiriasi ir sukelia skirtingų morfologinių padarinių. 2. Su panašia problema susidūrė ir Horstas Geckeleris (2001: 114), tipologiškai aprašydamas anglų kalbą: „Dažna konversija tarp daiktavardžio ir veiksmažodžio anglų kalboje (pvz., (the) fish → to fish) grafiniame lygmenyje pasitaiko dažniau nei foniniame, nes pastarajame daugelis žodžių porų skiriasi bent jau suprasegmentiškai, t. y. kirčio vieta, pvz., (the) cómpound / to compóund, (the) cónsort / to consórt, (the) increase / to incréase.“ Konversija yra tam tikras leksinis gramatinių formantų homonimijos atitikmuo: kaip homoniminių gramatinių formantų funkciją galima nustatyti tik susiejus juos su tam tikra leksinių formantų klase, taip ir konversijoje pasireiškiančių homoniminių leksinių formantų funkciją galima nustatyti tik susiejus juos su tam tikra gramatinių formantų klase (arba bent jau su tam tikra turinio elementų klase, kuri nėra aiškiai išreikšta). Kaip segmentiškai homoniminius gramatinius formantus galima atskirti pagal jų prozodines savybes, taip ir konversijoje pasireiškiančius segmentiškai homoniminius leksinius formantus galima atskirti pagal jų prozodines savybes: pirmasis atvejis būdingas lietuvių kalbai, antrasis – anglų kalbai1. 3. Vladimíras Skalička savo teorijoje nenagrinėjo tokio pobūdžio problemos, t. y. prozodijos poveikio morfologijai. Tai nestebina, jei turėsime omenyje, kad Skaličkos kalbų tipologija iš pradžių buvo grindžiama „patirties duomenimis“, gautais iš tokių „prozodiškai blankių“ kalbų kaip turkų, vengrų ar čekų. Akcentų tipologiją Prahos tipologijos rėmuose mėgino sukurti Tilmanas Bergeris (1990). Tačiau jo svarstymai yra fonologinė implikacija, išvedama iš atskirų kalbų tipų „morfologinių“ pagrindinių savybių, ir todėl susiję su klausimu, kokias funkcijas kirtis atlieka skirtinguose kalbų tipuose arba, bendriau tariant, kaip kuriama skirtingų kalbų tipų arba kalbų, kuriose vyrauja tam tikras tipas, fonologinė sistema2. Tačiau jis nenagrinėja prozodijos vaidmens kuriant signifiantus ir jų tipologinės 1Daug prozodijos gramatinės funkcijos pavyzdžių jau pateikia Sapir (1921: 82–85). 2Kaip žinoma, pats Skalička taip pat nagrinėjo savo tipologinės teorijos fonologines implikacijas (plg. Skalička 1967; 1979: 238–244, 307–311). ZUR PROSODIE IN DER TYPOLOGIE | 129 Beurteilung. Einiges zu diesem Problem hat Jiří V. Neustupný (1959) in seinen Bemerkungen zum Akzent im Japanischen und Russischen beigetragen (vgl. noch unten). 4. Taigi kyla klausimas, kaip reikėtų vertinti prosodinių elementų morfologinį poveikį, dėl kurio homonimija panaikinama arba sumažinama ir kuris todėl verčia abejoti jos kaip tipologinio kriterijaus tinkamumu. Vienas sprendimas – visiškai pašalinti homonimiją iš tipologinio nagrinėjimo kaip tipologiškai reikšmingą reiškinį. Tai taip pat atitiktų kitą aplinkybę, dėl kurios homonimija atrodo problemiška, būtent būtinybę skirti intraparadigminę ir ekstraparadigminę homonimiją (šiuo klausimu žr. Giger, Vykypěl 2001: 55f., 71). Tačiau geresnis yra kitas sprendimas (jis atrodo ir natūralesnis): homonimija paliekama tipologiniu kriterijumi, bet perkeliama į žemesnę tipų konstrukcijų implikacijų hierarchijos vietą (t. y. ji išvedama tik iš pagrindinių tipų savybių), o prosodiniai požymiai tiesiogiai įtraukiami į gramatinių formantų sandaros tipus, t. y. iš karto į tipų pagrindinių savybių lygmenį. Kaip žinoma, Petro Sgallo formuluotėje pagrindinės tipų savybės nusakomos tuo, kaip reiškiamos gramatinės funkcijos. Leksinės funkcijos visuose kalbų tipuose reiškiamos vienodai – fonemų seka, t. y. fonologinėmis formomis arba formantais, o gramatinės funkcijos reiškiamos skirtingai: polisintetiniame tipe – leksinių formantų išdėstymu; izoliuojamajame tipe – taip pat kaip leksinės funkcijos, t. y. formantais, kurie yra savarankiški ir vartojami kaip žodžiai; agliutinaciniame tipe – kaip ir leksinės funkcijos, t. y. formantais, kurie nėra savarankiški ir vartojami kaip afiksai; fleksiniame tipe – leksinių formantų modifikacija arba kaita, vykstanti formantų pabaigoje; introfleksiniame tipe – leksinių formantų modifikacija arba kaita, vykstanti formantų viduje (plg., pvz., Sgall 1992: 204f.). Šiuos skirtumus taip pat galima suprasti kaip gramatinių ir leksinių formantų diskretiškumo (atskiriamumo) laipsnio skirtumus (Jaroslavas Popela kalba apie leksinių ir gramatinių ženklų susiliejimo laipsnį; plg., pvz., Popela 1991). Polisintetiniame tipe tiek gramatinių, tiek leksinių formantų diskretiškumas lygus nuliui (gramatinės funkcijos apima formantų kompleksus, o ne atskirus formantų komponentus). Izoliuojamajame tipe diskretiškumas absoliutus. Agliutinaciniame tipe komponentų atžvilgiu jis taip pat absoliutus, tačiau linijiniu atžvilgiu jį apriboja gramatinių formantų afiksinis pobūdis. Fleksinis tipas pasižymi mažesniu gramatinių formantų diskretiškumu; tai galima susieti su Skaličkos (1938–39) sąvoka, nusakančia atskirų fonemų, sudarančių atitinkamą formantą kaip jo komponentai, funkcijos svyravimą: fleksiniame tipe reiškia 130 | BOHUMIL VYKYPĚL kai kurios tiek gramatinių, tiek leksinių formantų dalys išreiškia vien gramatines arba leksines funkcijas (t. y. yra diskrečios, arba atskiriamos), o kitos dalys vienu metu išreiškia ir gramatinę, ir leksinę funkciją. Iš pirmo žvilgsnio introfleksinį tipą būtų galima apibrėžti taip: kai kurios leksinių formantų dalys išreiškia vien leksinę funkciją, o visi gramatinių formantų komponentai, be gramatinės funkcijos, atlieka ir leksinę funkciją, t. y. gramatinių formantų diskretiškumas lygus nuliui. Tokį apibrėžimą galima pagrįsti tokiais pavyzdžiais kaip vokiečių Vater – Väter, Bruder – Brüder, Mutter – Mütter arba anglų foot – feet, man – men. Tačiau tarp raiškos formų, vadinamų introfleksinėmis, galima rasti ir tokių, kurių dalys (komponentai) pagrįstai laikytinos diskrečiomis, t. y. išreiškiančiomis tik gramatinę reikšmę: plg. senovės babiloniečių aprus „aš atskyriau“, t. y. a- „vienaskaitos 1-asis asmuo“, „u- „būtasis laikas“, p-r-s „skirti“, arba vokiečių du beginnst – du begannst, t. y. du & -st „vienaskaitos 2-asis asmuo“, „-i- „esamasis laikas“, „-a- „būtasis laikas“, beg-nn- „pradėti“. Kartu esama ir tokių raiškos formų, kuriose susiliejimas iš dalies panašus į fleksinio tipo (kitaip tariant, kuriose leksinio ir gramatinio formantų ribą sunku nustatyti): plg. senovės babiloniečių aparras „aš skiriu“, kur a- reiškia „vienaskaitos 1-asis asmuo“, o būtasis laikas išreiškiamas dviem balsiais a ir antrojo šaknies priebalsio reduplikacija. Taigi introfleksinio tipo skirtumą nuo izoliuojamojo ir agliutinacinio tipų bei fleksinio tipo, su kuriais jis turi alternatyvų diskretiškumą ir dalinį susiliejimą, reikėtų formuluoti veikiau taip: gramatinės reikšmės raiška gali būti diskreti arba iš dalies susiliejusi su leksinės reikšmės raiška, tačiau ji visada vyksta leksinės reikšmės raiškos nustatytose ribose (tai galbūt galima laikyti ir bendru vardikliu arba jungiamąja grandimi su polisintetiniu tipu „tipologinėje spiralėje“). Gramatinių ir leksinių formantų persipynimą, jų susiliejimą, galima schematiškai pavaizduoti maždaug taip (x, y = – atskiri fonologiniai komponentai; l = – leksinė funkcija, g = – gramatinė funkcija): polisintetinis tipas: (xʸl)ᵍ (xʸl)ᵍ izoliuojamasis tipas: xʸl xᵍyᵍ (arba (xy)ˡ (xy)ᵍ) agliutinacinis tipas: xʸlˣᵍyᵍ (arba (xy)ˡ(xy)ᵍ) fleksinis tipas: xˡyᵍxˡyᵍ introfleksinis tipas: xˡyᵍxˡdyˡ.³ 3 Beje, verta paminėti, kad atskirų fonologinių komponentų vaidmuo formantų sandaroje paaiškina ryšį, kurį galima nustatyti tarp kalboje vyraujančio tipo ir tos kalbos grafinės sistemos (plg. Neustupný 1997: 36f.). ZUR PROSODIE IN DER TYPOLOGIE 131 Panašūs santykiai yra ir žodžių darybos srityje. Gramatinę funkciją atitinka ryšys tarp pamatinio žodžio ir išvestinio žodžio, o stebimas šio ryšio raiškos ir pamatinio žodžio raiškos susiliejimo laipsnis: polisintetinis tipas teikia pirmenybę kompozicijai, izoliuojamasis – visiškai naujų žodžių kūrimui arba skoliniams, agliutinacinis – žodžių darybai afiksais, fleksinis – konversijai, o izoliuojamasis – infiksams arba konversijai. Į minėtą schemą nesunku įtraukti ir prozodines ypatybes: jos tiesiog laikomos viena iš tam tikrų formantų fonologinių komponentų ir stebima, ar jos reiškia tik leksines funkcijas, tik gramatinę funkciją, ar abi vienu metu. Panašiai elgiasi Neustupný (1959): jo nuomone, kirtis yra formantų komponentas, kaip ir fonemos; agliutinacinis tipas nuo fleksinio skiriasi tuo, kad agliutinaciniame tipe kirtis priklauso morfemai, o fleksiniame – žodžiui. Vadinasi, agliutinaciniame tipe kirtis sudaro arba gramatinio, arba leksinio formanto dalį, o fleksiniame tipe jis sudaro abu formantus. 4.1. Anglų kalbos žodžių darybą, kai žodis sudaromas keičiant kirtį, reikia vertinti kaip introfleksinį požymį, nes kirčio perkėlimas vyksta leksinio formanto apibrėžtose ribose (iš to, kas pasakyta pirmiau §4, taip pat išplaukia, kad grynoji raiška prozodemomis ex definitione yra introfleksinė). Tačiau šis introfleksinis požymis derinamas su kitų tipų požymiais (pavyzdžiui, izoliuojamojo tipo – the compound arba I compound atveju, agliutinacinio tipo – compounds arba compounded atveju); aišku, kad čia kalbama apie skirtingų tipų formantų kombinaciją, o ne apie iš dalies susiliejusius formantus. 4.1.1. Įdomią introfleksinės ir polisintetinės žodžių darybos kompozicijos būdu kombinaciją galima rasti kinų kalboje: plg., pavyzdžiui, xiǎojiě „panelė“, t. y. xiǎo „mažas, jaunas“ + jiě „vyresnioji sesuo“, o antrasis komponentas tampa nekirčiuotas. Iš pirmo žvilgsnio panaši kombinacija pastebima „veiksmažodžių“, vartojamų prielinksnių funkcija, atveju: kai kurie veiksmažodiniai formantai vartojami prielinksnių funkcija, o tai vertintina kaip polisintetinio tipo požymis, kai, pasak Skaličkos, leksemos gali atlikti ir gramatines funkcijas; šią neveiksmažodinę funkciją gali lydėti formanto toninio pobūdžio praradimas: plg. gāngbǐ zài zhuōzishang „Tušinukas yra ant stalo“ ir wǒ zai běijīng zhù „Aš gyvenu Pekine“, t. y. zài „būti (kur nors)“ ir zai „ant“. Tačiau gramatinių funkcijų raiška leksemomis segmentiniu požiūriu iš esmės skiriasi nuo gramatinių funkcijų raiškos leksemų išdėstymu (t. y. nuo pagrindinės polisintetinio tipo ypatybės): pirmuoju atveju atitinkamos gramatinės ir leksinės funkcijos savo raiška yra visiškai susiliejusios, o 132 | BOHUMIL VYKPĚL antruoju atveju duotojo formanto leksinė funkcija de facto redukuojama iki nulio, nes atitinkamoje pozicijoje išreikšta gramatinė funkcija nulemia ne leksinę funkciją, kurią šis formantas išreiškia kitoje pozicijoje, o kito formanto leksinę funkciją. Taigi gramatinė funkcija ir jos nulemta leksinė funkcija raiškos požiūriu yra diskrečios. Gramatinės funkcijos formantas su leksinės funkcijos formantu tapatinamas tik dėl jų fonologinių komponentų tapatumo. Danielis Weissas (žodžiu) netgi pasiūlė skirti du kalbų tipus: amorfinį, kuriame gramatinės funkcijos reiškiamos leksemų išdėstymu, ir polisintetinį, kuriame gramatinės funkcijos reiškiamos leksemų vartojimu gramatinėmis funkcijomis. Šį skirtumą pagrįstų tai, kas pasakyta pirmiau, tačiau nemanau, kad jis būtinai reikalingas. Pirmiausia galima rasti gerą bendrą šių dviejų raiškos būdų vardiklį – (sakinio) konteksto vaidmenį, nes leksinio formanto gramatinė funkcija atpažįstama ar nustatoma tik iš jo pozicijos, lygiai taip pat kaip gramatinių funkcijų raiškos leksemų išdėstymu atveju gramatinė funkcija, nulemianti leksinę funkciją, atpažįstama tik iš atitinkamo leksinio formanto pozicijos; konteksto vaidmenį galima nusakyti ir Skalīčkos teiginiu, kad polisintetinis tipas savo gramatiką grindžia semantika. Be to, minėtą gramatinės funkcijos formanto tapatinimą su leksinės funkcijos formantu pagal jų fonologinių komponentų tapatumą galima interpretuoti ir taip: leksinė funkcija atitinkamoje pozicijoje yra potenciali (ne aktuali), bet vis tiek glūdi duotajame formante; taigi ir šiuo atveju gramatinė ir leksinė funkcijos savo raiška būtų visiškai susiliejusios, nors gramatinė funkcija ir nebūtų susiliejusi su jos aktualiai nulemta leksine funkcija. Galiausiai reikia pateikti bendrą argumentą – Ockhamo skustuvą: entia non sunt multiplicanda sine necessitate. Kalbų tipų taip pat nereikia dauginti, jei tai nebūtina, t. y. jei yra pagrindas sujungti du minėtus raiškos būdus. Tačiau jei fonologiniai komponentai nėra visiškai tapatūs – kad ir tik viršsegmentiniu lygmeniu, kaip minėtame kinų kalbos pavyzdyje su zài ir zài, – šiuos formantus iš tikrųjų reikia vertinti kaip izoliuojamuosius arba agliutinacinius. 4.2. Pirmiau (§1) pateiktos lietuviškos galūnės ir leksiniai kamienai su savo prozodinėmis ypatybėmis yra fleksinio tipo požymis: viena formanto dalis siejama tik su gramatine funkcija arba tik su leksine funkcija (t. y. fonemų sudėtis), kita dalis siejama su abiem (t. y. prozodinė ZUR PROSODIE IN DER TYPOLOGIE 133 Žodžio charakteristika, kuri yra žodžio kamieno prosodinio potencialo ir galūnės prosodinio potencialo sąveikos rezultatas). 5. Galiausiai vis dėlto reikia pateikti bendrą pastabą. Akivaizdu, kad Skaličkos tipologiją iš tiesų galima vadinti „žodžio tipologija“, o „žodį“ čia reikia suprasti platesne prasme – kaip minimalią leksinių ir gramatinių elementų jungtį (pavyzdžiui, kaip ankstyvojo Hjelmslevo „sintagmą“, o ne kaip tam tikro pobūdžio ženklą, apibrėžiamą pagal signifiant): šios tipologijos branduolys iš tiesų yra „morfologinis“, jei morfologija suprantama kaip minimalių leksinių ir gramatinių elementų jungčių tyrimas. Tačiau čia kalbama būtent apie tai, kaip atrodo šios jungties „rezultatai“, o ne apie tai, kas sujungiama. (Intro)fleksinį gramatinį arba (intro)fleksinį leksinį ženklą (formantą) taip pat būtų galima aprašyti (apibrėžti) kaip tam tikrų fonemų kompleksą ir taisyklių, pagal kurias kinta kitas minimalios jungties dėmuo, kompleksą: taigi vokiečių kalbos Brüder daugiskaitos formantas būtų sudarytas iš nulio ir gebėjimo tam tikru būdu pakeisti leksinį formantą. Lietuvių kalbos formantas -os būtų sudarytas iš fonemų o ir s bei gebėjimo veikti leksinių formantų prosodinę charakteristiką; ir, atvirkščiai, lietuvių kalbos formantas galv- būtų sudarytas iš fonemų g, a, l ir v bei gebėjimo veikti, pavyzdžiui, gramatinio formanto -os prosodinę charakteristiką. Jei dalykai būtų suvokiami šitaip, viskas būtų diskretu (kita šio žodžio prasme, taigi ir fiktyvu), o Skalička būtų buvęs chomskinis generatyvistas ante litteras4. LITERATURVERZEICHNIS BERGER, T. 1990: Zur typologischen Einordnung des russischen Akzents. Die Welt der Slaven 35, 370–380. GECKELER, H. 2001: Englisch und Französisch: ein typologischer Vergleich nach den Kriterien von V. Skalička. In: Lingua et Linguae. Festschrift für Clemens-Peter Herbermann zum 60. Geburtstag. Hrsg. von U. H. Waßner, Aachen: Shaker, 111–124. (Bochumer Beiträge zur Semiotik, Neue Folge, 6.) GIGER, M., VYKYPĚL, B. 2001: Die Typologie des Litauischen und des Lettischen (mit einem allgemeinen Ausblick zu den Perspektiven der Prager Typologie). Sborník prací filozofické fakulty brněnské univerzity A 49, 45–86. NEUSTUPNÝ, J. V. 1959: Accent in Japanese and Russian (A Typological Study). Archiv orientální 27, 122–142. NEUSTUPNÝ, J. V. 1997: Typology in Prague: The legacy of Vladimir Skalička. In: B. Palek (Hrsg.): Typology: Prototypes, Item Orderings and Universals (Proceedings of LP’96). Prague: Karolinum, 29–40. (Acta Universitatis Carolinae. Philologica 1996, 3–4.) 4 Allerdings stellt auch die oben (§4) angeführte Segmentierung eine Segmentierung einer aktuellen und einzelnen Wortform dar, keine Segmentierung einer Verbindung zwischen der Kategorie der lexematischen und derjenigen der grammatischen Zeichen, denn aus der Sicht einer solchen potentiellen und kategorialen Verbindung besitzt jede Komponente der grammatischen Formanten im flexiven Typ auch die lexikalische Funktion und umgekehrt, da Lexeme und Grammateme hier eine untrennbare (synthetische) Einheit – das Wort – bilden (eine Gruppe lexikalischer Zeichen hat nur bestimmte grammatische Zeichen und umgekehrt, wodurch die grammatischen Zeichen auch die lexikalische Funktion mit ausdrücken und umgekehrt); somit wäre der flexive Typ vom polysynthetischen nicht unterscheidbar. 134 | BOHUMIL VYKYPĚL Popela, J. 1991: Prospects of V. Skalička’s Linguistic Typology. In: B. Palek & P. Janota (Hrsg.): Proceedings of LP’90. Prague: Karolinum, 237–243. (Acta Universitatis Carolinae. Philologica 1992, 3–4.) Sapir, E. 1921: Language. New York: Harcourt, Brace and Company. Sgall, P. 1992: Valenz und Typologie. Zeitschrift für Phonetik, Sprachwissenschaft und Kommunikationsforschung 45, 200–206. Skalička, V. 1938–39: O pojem morfému. Sborník Matice slovenskej 16–17, 4–12. Skalička, V. 1967: Die phonologische Typologie. In: Phonetica Pragensia. Hrsg. von M. Romportl & V. Skalička. Praha: Universita Karlova, 73–78. (Acta Universitatis Carolinae 1967. Philologica, 6.) Skalička, V. 1979: Typologische Studien. Hrsg. von P. Hartmann. Braunschweig – Wiesbaden, Vieweg. (Schriften zur Linguistik, 11.) Bohumil Vykypěl Gauta 2004 04 06 Ústav pro jazyk český AV ČR etymologické oddělení Veveří 97 CZ-60200 Brno ([email protected])