Zur Prosodie in der Typologie

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 127–134 Apie prozodiją tipologijoje BOHUMIL VYKYPEL Ustav pro jazyk česky AV CR Šiame straipsnyje bandoma įtraukti prozodiją į Vladimiro Skalickos tipologiją. Pavyzdžiai paimti iš lietuvių, anglų ir kinų kalbų. Atlikdami tipologinį lietuvių kalbos aprašymą, mes, Markus Giger ir aš, nustatėme, kad gramatikos formantų (fonologinių formų) homonimijos (polifunkciškumo) klausimu yra esminis skirtumas, priklausomai nuo to, ar į aprašymą įtraukiama prozodija, ar ne (plg. Giger, Vykypél 2001: 50f., 52, 71). Tai gali būti trumpai (dar kartą) parodyta čia, naudojant daiktavardžių linksniavimą. Segmentiniame lygmenyje lietuvių kalboje pastebima homonimija, žyminti lanksčiąją tipologiją: 67 lietuvių kalbos morfemoms (morfologinėms formoms) atitinka 47 fonologinės formos; homonimija yra vidutiniškai 1: 1,43. Tačiau, įtraukus ir suprasegmentinį lygmenį, reikia manyti, kad kiekviena galūnė yra apibūdinama ne tik savo fonologine forma (t. y. segmentavimu ar tam tikra fonetine kompozicija), bet ir jai būdinga prozodine savybe, t. y. tuo, kaip ji sąveikauja su kamienu akcento atžvilgiu. Taigi, įtraukus suprasegmentinį lygmenį ir atsižvelgus į kiekvienos galūnės prozines savybes, lietuvių kalboje homonimijos nėra, nes kiekviena galūnė elgiasi skirtingai. Taigi, galūnė -os suprasegmentaliniame lygyje atitinka galus -os, ir -05,; -0S, priima kamieno siūlomą akcentą, bet pats nėra aktyvus, t. y. nepriima jo ir išreiškia giminę vienaskaitoje, o -os, nepriima kamieno siūlomo akcento, nepriima jo ir išreiškia vardinio daugiskaitą. Dar kitaip yra tada, kai atsižvelgiama ir į atskirų leksinių kamienų prozines savybes. Atitinkamas žodžio formos akcentavimas yra prozodinių šaknies ir galo savybių rezultatas: lemiama yra tai, kuriai akcento klasei priklauso leksema; galūnės diferencijavimo (t. y. segmentinę homonimiją panaikinančios) galia gali būti neutralizuojama kamieno savybėmis, ir segmentiškai vienodos formos, pvz., rankos (vienaskaitos giminė) ir rankos (vardinės daugiskaitos giminė) lieka homonimais (abu yra akcentuojami kamiene: rankos), o taip pat segmentiškai vienodos formos, pvz., galvos (vienaskaitos giminė) ir galvos (vardinės daugiskaitos giminė) skiriasi akcentu: galvös vs. gälvos. 128 | BOHUMIL VYKYPEL Mes nustatėme, kad lietuvių kalbos analizė, apribota segmentiniu lygmeniu, yra akivaizdžiai neišsami ir, pavyzdžiui, lietuvių ir latvių kalbos nėra palyginamos dėl jų formantų homonimijos suprasegmentiniame lygmenyje, nes jos turi skirtingas prozodines savybes, turinčias skirtingą morfologinį poveikį. Horstas Geckeleris (2001: 114) savo tipologiniame anglų kalbos aprašyme taip pat susidūrė su panašia problema: „Dažnas daiktavardžio ir veiksmažodžio keitimas anglų kalboje (pvz., (the) fish > to fish) yra labiau paplitęs grafiniame lygmenyje nei fonetiniame, nes pastaruoju atveju daugelis žodžių porų skiriasi bent jau suprasegmentiškai, t. y. skirtingu akcentu, pvz., (the) compound /to compound, (the) consort | to consort, (the) increase /to increase.“ Konversija yra tam tikras leksinis gramatinių formantų homonimijos analogas: panašiai kaip homoniminių gramatinių formantų funkcija gali būti identifikuojama tik jų ryšiu su tam tikra leksinių formantų klase, taip ir konversijoje pasitaikančių homoniminių leksinių formantų funkcija gali būti identifikuojama tik ryšiu su tam tikra gramatikinių formantų klase (ar bent jau su tam tikra turinio elementų klase, kuri nėra aiškiai išreikšta). Ir panašiai, kaip segmentiniai homonimai gramatiniai formantai gali būti atskirti pagal jų prozodines savybes, todėl konversijoje esantys segmentiniai homonimai leksiniai formantai taip pat gali būti atskirti pagal jų prozodines savybes; Pirmasis yra lietuvių kalboje, o antrasis – anglų kalboje! Vladimiras Skalika savo teorijoje neužsiėmė tokio pobūdžio problema, t. y. prozodijos poveikiu morfologijai. Tai nenuostabu, atsižvelgiant į tai, kad Skalicka kalbų tipologija iš pradžių buvo sukurta remiantis „patirties duomenimis“ iš „prozodiškai nuobodžių“ kalbų, tokių kaip turkų, vengrų ar čekų. Tilman Berger (1990 m.) bandė sukurti akcento tipologiją Prahos tipologijos kontekste. Vis dėlto jo išvados yra fonologinė kiekvieno kalbos tipo pagrindinių „morfologinių“ savybių implikacija, todėl jos susijusios su klausimu, kokias funkcijas akcentas atlieka skirtinguose kalbos tipuose, arba, kalbant plačiau, kaip fonologinė sistema yra sudaryta skirtinguose kalbos tipuose arba kalbose, kuriose dominuoja tam tikras kalbos tipas. Tačiau jis nesusijęs su prozodija vaidmenį kuriant significants ir jų tipologiją! Daug pavyzdžių apie prozodijos gramatinę funkciją galima rasti jau Sapiro (1921: 82-85) veikale. ? Kaip žinoma, pats Skalicka atkreipė dėmesį į savo tipologinės teorijos fonologines implikacijas (plg. Skalicka 1967; 1979: 238-244, 307-311). Apie prozodiją tipologijoje | 129 Įvertinimas. Šią problemą iš dalies išsprendė Jifi V. Neustupny (1959) savo komentaruose apie akcentą japonų ir rusų kalbose (žr. toliau). Todėl kyla klausimas, kaip vertinti prozodinio žodžio elementų, kurie panaikina arba sumažina homonimiją ir taip ją problematizuoja kaip tipologinį kriterijų, morfologinį poveikį. Vienas iš sprendimų yra visiškai pašalinti homonimiją iš tipologinio svarstymo kaip tipologiškai svarbų reiškinį. Tai atitiktų ir kitą faktą, dėl kurio homonimija atrodo problematiška, t. y. būtinybę atskirti intraparadigminę ir ekstraparadigminę homonimiją. (šiuo klausimu žr. Giger, Vykypėl 2001: 55f., 71). Tačiau geresnis sprendimas yra kitas (kuris taip pat atrodo natūralesnis): homonimija išlaikoma kaip tipologinis kriterijus, ir tai žemesnėje vietoje tipų konstrukcijų implikacijos hierarchijoje (t. y. ji išvedama tik iš tipų pagrindinių savybių), o prozodinės savybės įtraukiamos tiesiai į gramatinių formantų sudarymo tipus, t. y. lygiai tipų pagrindinių savybių lygyje. Pagrindinės tipų savybės, kaip žinoma, Petr Sgall formuluotėje yra tai, kaip išreiškiamos gramatinės funkcijos. Nors leksikos funkcijos yra išreikštos vienodai visuose kalbos tipuose, o gramatinės funkcijos yra išreikštos skirtingai: polisintetiniame tipe pagal leksikos formantų išdėstymą; izoliaciniame tipe, kaip ir leksinės funkcijos, tai yra formantai, kurie yra nepriklausomi ir pasirodo kaip žodžiai; agliutinacinio tipo, tokio paties kaip ir leksinių formantų, zwar durch eine Phonemkette, d.h. durch phonologische Formen oder Formanten, t. y. formantų, kai jie yra nepriklausomi ir pasirodo kaip priesaga; lankstaus tipo modifikuojant ar keičiant leksinius formantus, kai tai vyksta formantų pabaigoje; introfleksiniame tipe, modifikuojant arba keičiant leksinius formantus, kai tai vyksta formanto viduje (plg., pvz., Sgall 1992: 204f.). Šiuos skirtumus taip pat galima suprasti kaip gramatinių ir leksinių formantų diskretiškumo (atskiriamumo) laipsnio skirtumus (Jaroslavas Popela kalba apie leksinių ir gramatinių ženklų susiliejimo laipsnį; pvz., Popela 1991). Polisintetiniame tipe tiek gramatinių, tiek leksinių formantų diskretiškumas yra lygus nuliui (gramatinės funkcijos yra susijusios su formantų kompleksais, o ne su atskiromis formantų sudedamosiomis dalimis). Izoliacinio tipo diskretiškumas yra absoliutus. Agliutinacinio tipo atžvilgiu jis taip pat yra absoliutus savo komponentiniu aspektu, tačiau jo linijiniu aspektu jis yra susijęs su gramatinių formantų afiksiniu pobūdžiu. Lankstus tipas pasižymi sumažėjusiu gramatinių formantų diskretiškumu; tai gali būti susieta su Skalička (1938-39) sąvoka apie atskirų fonemų, sudarančių atitinkamą formantą kaip jo komponentus, funkcijos svyravimą: lanksčiojo tipo spaudimas 130 | BOHUMIL VYKYPEL kai kurios tiek gramatinių, tiek leksinių formantų dalys yra tik gramatinės arba tik leksinės. žodžių dalys išreiškia leksines funkcijas (t. y. jos yra atskiros arba atskiriamos), o kitos dalys tuo pačiu metu išreiškia gramatinę ir leksinę funkcijas. Iš pirmo žvilgsnio introrefleksinis tipas būtų apibrėžiamas taip, kad kai kurios leksinių formantų dalys išreiškia tik leksinę funkciją, o visi gramatinių formantų komponentai be gramatinės funkcijos atlieka ir leksinę funkciją, t. y. gramatinių formantų diskretiškumas lygus nuliui. Tokią formuluotę būtų galima pagrįsti tokiais atvejais, kaip vokiečių kalba Vater —Väter, broder —Brüder, Mutter —Mütter arba anglų kalba foot —feet, man —men. Tačiau tarp vadinamųjų introrefleksinių išraiškos formų galima rasti ir tokių, kurių dalis (komponentus) galima laikyti diskretiškais, t. y. išreiškiančiais tik gramatinę reikšmę: plg. senovės babiloniečių aprus ‘aš atskyriau’, t. y. a-‘1. Asmuo vienguboji forma’, -u- ‘preteritas’, p-r-s ‘atskirti’, arba vokiškai du beginnest —du begannest, t. y. du & -st “2. Person Singular’, -i-‘Präsens’, -a-‘Präteritum’, beg-nn-‘beginnen- ’. Tuo pat metu randama išraiškos formų, kuriose yra dalinė fuzija, kaip lanksčiojo tipo (kitaip tariant, kur sunku nustatyti ribą tarp leksinio ir gramatinio formanto): pvz., senovės babiloniečių aparras ‘aš atskiriu’, kur a-‘1. Asmuo vienaskaitos’, o praeitis išreiškiama dviem balsiais a ir antrosios šaknies priebalsio reduplikacija. Todėl introrefleksinio tipo skirtumas nuo izoliacinio ir agliutinacinio tipo bei lankstaus tipo, su kuriais jį sieja alternatyvus diskretiškumas ir dalinis susiliejimas, turi būti formuluojamas taip, kad nors gramatinės reikšmės išraiška gali būti diskretiška arba iš dalies susiliejusi su leksinės reikšmės išraiška, ji visada vyksta ribose, kurias nustato leksinės reikšmės išraiška (tai taip pat gali būti laikoma bendru vardikliu arba jungiamojo elemento su polisintetiniu tipu „tipologinėje spiralėje“). Schematiškai gramatinių ir leksinių formantų įsiskverbimą, susiliejimą galima pavaizduoti maždaug taip (x, y = atskiros fonologinės sudedamosios dalys; 1 = leksinė funkcija, g = gramatinė funkcija): Tipas: (taip) (xy) der izoliacinės Tipas: xy' x®y (arba (xy) (xy?) der agliutinatyvus Tipas: x'yIxeye (arba (xy)'(xy)?) der flexive Tipas: x'ylexleye introrefleksinis tipas: x'ygylgy! 3 3 Beje, atskirų fonologinių komponentų vaidmuo formantų struktūroje paaiškina atitiktį, kurią galima nustatyti tarp vieno tipo dominavimo kalboje ir tos kalbos grafinės sistemos (žr. Nepakeičiamas 1997: 36 psl. ). Apie prozodiją tipologijoje | 131 Panašiai yra ir su žodžių formavimu. Gramatikos funkcija atitinka ryšį tarp pagrindinio žodžio ir išvestinio žodžio, ir stebimas šio ryšio išraiškos ir pagrindinio žodžio išraiškos susiliejimo laipsnis: polisintetinis tipas pirmenybę teikia kompozicijai, izoliacinis – visiškai naujų žodžių kūrimui ar skolinimui, agliutinacinis – žodžių formavimui priesagais, lankstusis – konversijai, o izoliacinis – infiksams ar konversijai. Į šią schemą galima lengvai įtraukti ir prozodines savybes, paprasčiausiai laikant jas viena iš fonologinių tam tikrų formantų sudedamųjų dalių ir stebint, ar jos išreiškia tik leksematines funkcijas, ar tik gramatines funkcijas, ar ir tas, ir kitas. Panašiai elgiasi Neustupny (1959): jo nuomone, akcentas yra formanto komponentas, kaip ir fonemos; agliutinacinis tipas skiriasi nuo lankstaus, nes agliutinacinio tipo akcentas priklauso morfemui, o lankstaus tipo atveju jis priklauso žodžiui. Tai reiškia, kad agliutinacinio tipo kalboje akcentas yra arba gramatinio, arba leksinio formanto dalis, o lanksčiojo tipo kalboje jis yra abiejų formantų dalis. 4.1. Anglų kalbos žodžių formavimas akcento poslinkiu yra introrefleksinis Įvertinti šią savybę yra sunku, nes akcento poslinkis vyksta leksinio formanto nurodytoje erdvėje (iš to, kas pasakyta $4, taip pat išplaukia, kad gryna išraiška per prozodemą yra ex definitione introrefleksinė). Tačiau šis introrefleksinis bruožas yra derinamas su kitų tipų bruožais (pvz., izoliacinis in the compound arba I compound, agliutinacinis in compounds arba compounded); akivaizdu, kad tai yra tipologiškai skirtingų formantų derinys, o ne formantai, kurie buvo iš dalies sujungti. 4.1.1. Įdomus derinys introflexive su polisintetiniu Žodžių sudarymą kompozicija randame kinų kalboje: pvz., xiäojie ‘ponia’, t. y. xiūo ‘mažas, jaunas’ + jiė ‘vyresnioji sesuo’, kur antroji sudedamoji dalis tampa atoniška. Iš pirmo žvilgsnio panašią kombinaciją galima rasti ir prielinksnių funkcijoje esančių „veiksmių“ atveju: kai kurie veiksmažodiniai formantai pasirodo prielinksnių funkcijoje, o tai vertinama kaip polisintetinio tipo bruožas, kai pagal Skalicka leksema gali atlikti ir gramatines funkcijas, o šią neverbalinę funkciją gali lydėti formanto fonetinės charakteristikos praradimas: plg. gängbi zai zhuözishang „Rašiklis guli ant stalo“ vs. wo zai beijing zhu „Aš gyvenu Pekine“, t. y. zai „būti (kažkur)“ vs. zai „į“. Tačiau gramatinių funkcijų išraiška per leksemas segmentiniu požiūriu iš esmės skiriasi nuo gramatinių funkcijų išraiškos per leksemų išdėstymą (t. y. nuo pagrindinės polisintetinio tipo savybės): tuo tarpu, kai pastaruoju atveju atitinkamos gramatinės ir leksinės funkcijos yra visiškai sujungtos savo išraiškoje, 132 | BOHUMIL VYKYPEL pirmuoju atveju faktiškai sumažina tam tikro formanto leksinę funkciją iki nulio, nes ne tą leksinę funkciją, kurią šis formantas išreiškia kitoje vietoje, išreiškia kito formanto funkcija toje vietoje. Taigi gramatinė ir jos nulemta leksinė funkcija yra diskretiška savo išraiška. Formanto identifikavimas gramatinėje funkcijoje su formantu leksinėje funkcijoje vyksta tik dėl jų fonologinių komponentų tapatumo. Daniel Weiss ausgedrückte grammatische Funktion determiniert wird, sondern eine lexikalische (žodžiu) netgi pasiūlė čia išskirti du kalbos tipus: amorfinį, kuriame gramatinių funkcijų išraiška vyksta per leksemų išdėstymą, ir polisintetinį, kuriame gramatinių funkcijų išraiška vyksta per leksemų atsiradimą gramatinėse funkcijose. Šis skirtumas būtų pagrįstas tuo, kas buvo pasakyta, tačiau manau, kad jis nėra būtinas. Visų pirma, galima rasti gerą bendrą vardiklį tarp šių dviejų išraiškos būdų, būtent konteksto (sakos) vaidmenį, nes leksinio formanto gramatinė funkcija gali būti atpažįstama arba duota tik pagal jo padėtį, lygiai taip pat, kaip gramatinių funkcijų išraiškos atveju, kai leksemų išdėstymas lemia gramatinę funkciją, gramatinė funkcija, kuri lemia leksinę funkciją, gali būti atpažįstama tik pagal atitinkamo leksinio formanto padėtį; konteksto vaidmenį galima suformuluoti ir Skalickos šūkiu, kad polisintetinis tipas savo gramatiką remia semantika. Be to, pirmiau minėtas gramatinės funkcijos formanto ir leksinės funkcijos formanto identifikavimas dėl jų fonologinių komponentų tapatumo taip pat gali būti interpretuojamas taip, kad leksinė funkcija atitinkamoje pozicijoje tampa potenciali (neaktuali), bet vis tiek yra pateiktame formante; Taigi ir šiuo atveju išraiškoje egzistuotų absoliuti gramatinės ir leksinės funkcijos fuzija, net jei gramatinė funkcija nebūtų sujungta su jos aktualiai nulemiama leksine funkcija. Galiausiai, bendras argumentas yra Ockham'o skustuvas: entia non sunt multiplicanda sine necessitate. Taip pat nereikėtų dauginti kalbos tipų, jeigu tai nėra būtina, t.y. jeigu yra priežastis sujungti šiuos du išraiškos būdus. Tačiau, jei fonologiniai komponentai nėra visiškai identiški, net jei tik suprasegmentaliu lygiu, kaip kinų kalboje su zai ir zai, šie formantai iš tikrųjų turi būti vertinami kaip izoliaciniai arba agliutinaciniai. 4.2. Aukščiau ($1) paminėti lietuvių kalbos galūnės ir leksiniai kamienai su savo prozinėmis savybėmis yra lankstaus tipo požymis: formanto dalis yra susijusi tik su gramatine funkcija, t. y. viena dalis susijusi su leksine funkcija (t. y. fonetine formantų sudėtimi), kita dalis susijusi su abiem (t. y. prozodiniu Žodžio charakteristika, kurią sudaro žodžio šaknies ir galūnės prozodinės galios sąveikos rezultatas). 5. Vis dėlto baigdamas norėčiau pateikti bendrą pastabą. Akivaizdu, kad Skalickos tipologija iš tikrųjų gali būti vadinama “žodžių tipologija- ”, kur “žodis” turi būti suprantamas platesne prasme kaip minimalus leksinių ir gramatinių elementų junginys (pvz., kaip ankstyvojo Hjelmslevo “sintagma”, o ne kaip tam tikro tipo ženklas, apibrėžtas pagal signifiant- ): šios tipologijos esmė iš tikrųjų yra “morfologinė”, jei morfologija turi būti suprantama kaip minimalių leksinių ir gramatinių elementų junginių tyrimas. Tačiau svarbiausia yra tai, kokie yra šio ryšio „rezultatai“, o ne tai, kas yra jungiama. (Intro)lankstus gramatinis arba (Intro)lankstus leksinis ženklas (formantas) galėtų būti apibūdinamas (apibrėžiamas) ir kaip tam tikrų fonemų kompleksas ir tam tikrų taisyklių kompleksas, keičiantis kiekvieną kitą minimalaus ryšio dalį: pavyzdžiui, vokiečių kalbos daugiskaitoje Brüder būtų formantas, sudarytas iš nulio ir gebėjimo tam tikru būdu keisti leksinį formantą. Lietuvių kalbos formantas -os būtų sudarytas iš fonemų o ir s ir jo gebėjimo daryti įtaką leksinių formantų prozodinei charakteristikai, o lietuvių kalbos formantas galv būtų sudarytas iš fonemų g, a, /ir v ir jo gebėjimo daryti įtaką, pavyzdžiui, gramatinio formanto -os prozodinei charakteristikai. Tačiau jeigu viskas būtų taip suvokiama, viskas būtų diskretiška (kita šio žodžio prasme, taigi ir fiktyvu), o Skalicka būtų Čiurlionio kūryba priešistorinėje literatūroje“. 1990 m. – Vytautas Žukauskas, lietuvių tapytojas, grafikas. Lietuvos istorija, 35, 370-371. GECKELER, H. 2001: Anglų ir prancūzų kalbos: tipologinis palyginimas pagal V. Skaličkos kriterijus. Pagrindinis straipsnis – Lietuvių kalba. 1960 m. – Peteris Herbermanas, vokiečių krepšininkas. Gimimo diena. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000, pp. 111-124. GIGER, M., VYKYPEL, B. 2001: Lietuvių ir latvių kalbų tipologija (su bendru požiūriu į Prahos tipologijos perspektyvas). 1959 m. baigė Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą, 1960 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1964 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, 1969 m. – Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Archyvų rytų 27, 12245-86. 142. 1997 m. – Vladimiras Skalickas, žymus Čekoslovakijos architektas, architektūros istorikas. In: B. Palek (Hrsg.): Typology: Prototypes, Item Orderings and Universals (Proceedings of LP'96). Vilnius: Vaga, 2000, 29-30 psl. (Acta Universitatis Carolinae. Philologica 1996, 3-4.) 4 Vis dėlto ir aukščiau (§4) paminėtas segmentavimas yra tikrosios ir atskiros žodžio formos segmentavimas, o ne ryšio tarp leksematinių ir gramatinių ženklų kategorijų segmentavimas, nes tokio potencialaus ir kategorinio ryšio požiūriu kiekviena lankstaus tipo gramatinių formantų sudedamoji dalis turi ir leksinę funkciją, ir atvirkščiai, nes leksema ir gramatika čia sudaro neatskiriamą (sintetinį) vienetą – žodį (leksinių ženklų grupė turi tik tam tikrus gramatinius ženklus ir atvirkščiai, todėl gramatiniai ženklai taip pat išreiškia leksinę funkciją ir atvirkščiai); todėl lankstusis tipas būtų neatskiriamas nuo polisintetinio. 134 | BOHUMIL VYKYPEL POPELA, J. 1991: V. Skalikos lingvistinės tipologijos perspektyvos. In: B. Palek & P. Janota (Hrsg.) (anglų k.) 1990 m. LKP narys. Vilnius: Vaga, 2000, pp. 237-243. (Acta Universitatis Carolinae. Philologica 1992, 3-4.) Vilnius, 1921 m., 1924 m. Lietuvių kalbos gramatika. Niujorkas: Harcourt, Brace and Company. 1992 m. – Vytautas Balčiūnas, Lietuvos ir Latvijos krepšininkas. Žurnalas fonetikos, kalbotyros ir komunikacijos tyrimų 45, 200-206. 1938–1939 m. – V. Morkūnas. 1916–1917 m. Lietuvos kariuomenės 12-oji pėstininkų divizija. 1967 m. – Vytautas Baltrušaitis, Lietuvos filologas, filologijos mokslų daktaras. Pagrindinis straipsnis – Fonetika. R. Skarbalius ir V. Skarbalius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. (Acta Universitatis Carolinae 1967. Philologica, 6.) SKALICKA, V. 1979: Typologische Studien. Vytautas P. Hartmanas. Braunšveigas —Viesbadenas, Vieweg. (Lietuvių kalbos žodynas, 11 t.) Bohumil Vykypel Gauta 2004 04 06 Ustav pro jazyk česky AV CR Etimologinis atskyrimas Veveriai 97 CZ-60200 Brno El. paštas: [email protected]