Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 55 – 77 Dėl lietuvių kalbos priesaginių denominatyvinių veiksmažodžių semantikos* Jurgis Pakerys Vilniaus universitetas The meanings and categories of Lithuanian denominal and deadjectival verbs have been described more than once. I will argue here that these descriptions could be made more systematic by applying a model of three-mode predication (essive, inchoative and causative) and by analysing syntactic and semantic features of the base words in derivational paraphrases. 1. ĮVADAS Daiktavardinių ir būdvardinių veiksmažodžių darybinės reikšmės ir kategorijos lietuvių kalbotyroje jau ne sykį aprašytos (Paulauskienė 1971: 192–204, 1994: 265–270; Ulyvdas, red., 1971: 247–268; Jakaitienė 1972, 1973, 1976: 266–270; Ambrazas, red., 1997a: 386–394). Vis dėlto mažokai dėmesio skirta pateikiamoms klasifikacijoms sistemiškai pagrįsti ir hierarchiniams nustatytų vienetų santykiams aptarti (išimtimi laikytinos Geniu šienės (1983: 61t., 1987: 155–159) pastabos apie denominatyvinius refleksyvus). Per pastaruosius penkiasdešimt metų pasirodė keletas reikšmingų studijų, kuriose vardažodinių veiksmažodžių reikšmės sisteminamos remiantis sintaksiniais-semantiniais vaidmenimis, taikomi loginės analizės principai ir atliekami tipologiniai tyrimai (Marchand 1964, 1969a, 1969b: 367–371; Clark, Clark 1979; Karolak 1972, Karolak, red., 1980; Kaliauščenko 1994, 2000). Šiame straipsnyje siekiama sintetiškai pasinaudoti minėtųjų darbų patirtimi ir pateikti vieną kitą naujesnį sprendimą. Straipsnio tikslas yra pasiūlyti preliminarią sintaksinę-semantinę vardažodinių lietuvių kalbos veiksmažodžių klasifikaciją. Nesistengiama pateikti gausios naujos medžiagos ir dažniausiai remiamasi jau esamais mokslo apyvartoje pavyzdžiais. Taip siekiama parodyti, kuo skiriasi ir kuo panašūs ankstesni ir čia siūlomi sprendimai. Straipsnio pradžioje denominatyviniai veiksmažodžiai (DV)1 interpretuojami kaip suglaustos predikatinės konstrukcijos (2.1), analizuojami galimi požymių predikacijos tipai (2.2), vėliau pereinama prie sintaksinių-semantinių funkcijų analizės (3.1–3.4). · Už reikšmingas pastabas norėčiau padėkoti prof. habil. dr. Evaldai Jakaitienei. Dalis straipsnyje naudojamos literatūros buvo sunkiau prieinama, todėl esu dėkingas prof. habil. dr. Wojciechui Smoczyńskiui, sudariusiam galimybę viešėti Krokuvos Jogailaičių universitete, už pagalbą nuoširdžiai dėkoju prof. habil. dr. Vincui Urbučiui, dr. Aleksejui Andronovui, dr. Jolantai Gelumbeckaitei ir Mikui Vengriui. 1 Kartais denominatyvais laikomi tik daiktavardiniai veiksmažodžiai. Šiame straipsnyje denominatyvų klasė apima daiktavardinius, būdvardinius ir – nors tokių atvejų reta – dalyvinius, skaitvardinius bei įvardinius veiksmažodžius. 56 | JURGis Pakerys 2. APRAŠYMO PAGRINDAI 2.1. DV kaip predikatinės konstrukcijos Marchando yra taikliai pastebėta, kad „denominatyviniai veiksmažodžiai – tai suveiksmažodinti sakiniai“ (1969b: 368, plg. 31)2. Omeny, tiesa, autoriaus čia turimi ne baigtiniai sakiniai – propozicijos, o predikatinės struktūros su vardažodiniais argumentais, kurie įžvelgiami darbinėse parafrazėse, pavyzdžiui: 1 (a) karaliauti ~ būti KARALIUM3 (b) lietuvinti ~ daryti, kad kas imtų būti LIETUVU, kaip LIETUVIS (c) stovykluoti ~ būti STOVYKLOJE (d) filmuoti ~ daryti, kad imtų būti (atsirastų) FILMAS (e) žaibuoti ~ ŽAIBU (-ams) būti, imti būti (rastis) Šios parafrazės resp. (galimi) transformaciniai kalbamųjų DV antecedentai sudaro prielaidas sintaksinei-semantinei klasifikacijai. Marchandas nurodo, kad pamatinis žodis parafrazėje gali būti subjekto arba objekto predikatyvas (1 a, 1 b), gali atlikti aplinkybės (1 c) arba objekto (1 d) funkciją (1964: 105, 1969a: 155t., 1969b: 368, 371, plg. 33–38)4. Patys subjektai (veiksniai), Marchando manymu, negali būti veiksmažodinami dėl loginių priežasčių: subjektas esąs apibūdinamasis dėmuo, tad jo paties apibūdinančiuoju dėmenimi (predikatu) paversti neįmanoma5. Vis dėlto tam tikrą išimtį lietuvių kalboje galėtų sudaryti tie DV, kurių subjektą tinka laikyti įtrauktu į egzistencinį denominatyvinį predikatą (1 e)6, plg. dar: audroti ~ AUDRAI būti, speiguoti ~ SPEIGUI būti; dienoti ~ DIENAI imti būti (rastis); šaltėti ~ imti būti (darytis) ŠALTA. Suprantama, šis sprendimas diskutuotinas, pamatinius žodžius čia galima interpretuoti ir kaip predikatyvus, siejamus su neapibrėžtu subjektu (plačiau žr. 3.2.1–2). Subjekto ir objekto predikatyvus (Marchando pirmasis ir antrasis tipai) siūloma jungti į vieną grupę, nes čia iš esmės ta pati sintaksinė funkcija: objektiniai predikatyvai laikytini kauzatyviniais subjektinių predikatyvų variantais, plg. baltuoti ~ būti BALTAM (subjektinis predikatyvas) ir baltinti ~ daryti, kad kas imtų būti BALTAS (kauzatyvinis objektinis predikatyvas, žr. plačiau 3.1.). Taigi iš viso DV parafrazėse galimi keturi tokie modeliai: (1) pamatinis žodis DV parafrazėje yra predikatyvas (subjekto ar objekto); 2 „Denominal verbs are verbalized sentences“, plg. Karolak (1972: 210). 3 Po ženklo ~ čia ir toliau nurodomos galimos darbinės parafrazės, mažosiomis didžiosiomis raidėmis išskiriami pamatiniai žodžiai. Retais atvejais tokiu išskyrimu atkreipiamas dėmesys ir į kitus elementus. 4 Iš kitų tyrimų, skiriančių daugiau dėmesio sintaksinei DV interpretacijai, plg. lenkų kalbininkų darbus: Grzegorczykowa (1969); Karolak (1972); Karolak, red. (1980); Bojar (1975); Solecka, Termińska (1979, 1980). 5 „The subject of a sentence is necessarily the determinatum of its verb, therefore it cannot become the determinant in a verbalized sentence“ (Marchand 1969b: 368). 6 Dėl semantinės subjekto inkorporacijos verba meteorologica tipo veiksmažodžiuose žr. Katkuvienė (1982). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 57 (2) pamatinis žodis DV parafrazėje yra subjektas; (3) pamatinis žodis DV parafrazėje yra objektas (tiesioginis ar netiesioginis); (4) pamatinis žodis DV parafrazėje yra aplinkybė. Perėjus abstrakčiausią sintaksinio skirstymo pakopą7, smulkesnius pogrupius galima skirti taikant konkretesnių semantinių vaidmenų rinkinį. Šiame straipsnyje bus operuojama procesanto, rezultato, kontento, posesumo (priklausinio)8, instrumento, lokatyvo, temporatyvo ir kai kuriais kitais vaidmenimis, smulkiau žr. 3.2–3.4. 2.2. Predikacijos tipai Predikacija yra laikomas tam tikro požymio priskyrimas vienam ar keliems argumentams (Morkūnas, par., 1999: 495). Denominatyviniais veiksmažodžiais požymiai gali būti predikuojami kaip nekintami, kintami ir kauzuojami, pavyzdžiui: 1) požymis nekintamas (esyv(in)is): kvailioti ~ būti KVAILIU, elgtis kaip KVAILIUI; baluoti ~ būti, rodytis BALTAM; audroti ~ AUDRAI būti (vykti); badauti ~ būti BADA patiriančiam; buriuoti ~ plaukti naudojantis BURĖMIS; žiemoti ~ ŽIEMĄ (kur) būti; 2) požymis kintamas, įgyjamas ar atsirandantis savaime (inchoatyvinis)9: kvailėti ~ imti būti KVAILIU / KVAILIAM (-esniam); baltėti ~ imti būti, darytis BALTAM (-esniam); rasoti ~ imti būti, rastis RASAI; 3) požymis kintamas, suteikiamas tam tikros nurodytos jėgos (kauzatyvinis): kvailinti ~ veikti, kad kas imtų būti KVAILIU / KVAIlAS, versti, laikyti ką KVAILIU / KVAIlU; baltinti ~ veikti, kad kas imtų būti BALTAS (-esnis); juokauti ~ veikti, kad imtų būti JUOKAI, atsirastų JUOKŲ. Esyvinė predikacija (1) laikytina bazine, iš jos išvedama inchoatyvinė (2), o iš pastarosios – kauzatyvinė (3), žr. 1 lentelę. Jei iš tam tikro vard(a)žodžio yra išvestas inchoatyvinis veiksmažodis (baltas → baltėti), kauzatyvinį vedinį galima interpretuoti dvejopai: kaip deverbatyvą (baltėti → baltinti ~ daryti, kad BALTĖTŲ) ir kaip tiesioginį denominatyvą (baltas → baltinti ~ daryti, kad imtų būti BALTAS). 1 LENTELĖ. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ POŽYMIŲ PREDIKACIJOS BŪDAI Požymis (x) Nekintamas Kintamas įgyjamas suteikiamas Funkcija Fesse(x) Fincho(Fesse(x)) Fcaus(Fincho(Fesse(x))) 7Dalis DV tyrinėtojų abstrakčiomis sintaksinėmis funkcijomis nesiremia ir DV klasifikuoja pagal tai, kokius semantinius vaidmenis pamatiniai žodžiai atlieka parafrazėse (Clark, Clark 1979: 769–781; Kaliauščenko 1994, 2000). Šiame straipsnyje sintaksinių funkcijų neatsisakoma, nes jos atspindi abstrakčiausią DV klasifikacijos lygmenį, kuriame gerai matyti sintaksės ir žodžių darybos ryšiai. 8Omeny turima visu(m)ai (savininkui) priklausanti dalis, objektas, plg. savininką apibūdinantį posesoriaus vaidmenį. 9Savaime reiškia, kad propozicijoje nenurodoma požymio įgijimo priežastis. 58 | JURGis PAKERYS Kad denominatyviniams veiksmažodžiams būdinga trejopa požymių predikacija, pastebėta jau Marchando (1969a: 155t.). Tiesa, čia autorius aptaria tik būdvardinius anglų, vokiečių ir prancūzų kalbų vedinius. Trejopą DV predikaciją įžiūri Karolakas (1972: 214–217; plg. Solecka, Termińska 1979, 1980) ir Uluchanovas (1977: 117), nors pastarasis darbinių reikšmių apraše (131–193) sistemiškai šio modelio nediegia. Kaliuščenko logiškai numato dar tris neigiamus variantus: ‘neturėti požymio’, ‘imti neturėti požymio’, ‘kauzuoti, kad imtų neturėti požymio’. Autorius trejopos (šešeriopos) predikacijos modelį taiko aptardamas posesyvinius, atributyvinius, lokatyvinius, būsenos predikatyvinius ir iš dalies – įvykio DV (Kaliuščenko 1987, 1994: 40–77, 98–102, 108–114; 2000: 22–44, 56–59, 63–67). 3. PAGRINDINIAI DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ TIPAI 3.1. Predikatyviniai DV Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai yra būtinieji veiksnio arba papildinio predikatyvai10, kuriais požymiai priskiriami esyviškai (2 a, b), inchoatyviškai (3 a, b) ir kauzatyviškai (4 a, b): 2 (a) Petras kvailioja ~ Petras yra KVAIlYS, elgiasi kaip KVAIlYS (b) Laukai baltuoja ~ Laukai yra, rodosi BALTI 3 (a) Petras kvailėja ~ Petras darosi KVAILAS, virsta KVAILIU (b) Drobė baltėja ~ Drobė darosi BALTA 4 (a) Birutė kvailina Petrą ~ Birutė laiko (daro) Petrą KVAILIU (b) Ona baltina drobes ~ Ona daro drobes BALTAS / kad drobės BALTĖTŲ Šiais veiksmažodžiais predikuojamos ypatybės paprastai reiškiamos daiktavardžiais (a) arba būdvardžiais (b), kartais pasitaiko ir dalyvių (išdykauti ~ būti, elgtis kaip IŠDYKUSIAM, ištvirkauti ~ būti, elgtis kaip IŠTVIRKUSIAM), skaitvardžių (pirmauti ~ būti PIRMAM) arba įvardžių (savinti ~ veikti, kad imtų būti SAVO, SAVU). Jei pamatinis žodis yra daiktavardis, veiksmažodis gali remtis ne visais jo semantiniais požymiais (2 a), o tik kai kuriais iš jų, pavyzdžiui, kalbėjimo ar judėjimo: žemaičiuoti ~ kalbėti kaip ŽEMAIČIUI, vėžlinti ~ judėti kaip VĖŽLIUI. Nagrinėdami atvejus, kai požymis predikuojamas remiantis panašumu, tyrėjai dažnai sudaro atskirus pogrupius ar apibrėžia specialias semantines funkcijas (plg. fsim, Solecka, Termińska 1979: 58, 1980: 20–22). Norėtųsi atkreipti dėmesį, kad kartais pasitaiko išvestinės semantikos daiktavardžių, jau besiremiančių panašumo santykiu, taigi iš jų padarytuose veiksmažodžiuose tokio santykio įžvelgti nebetenka, pavyzdžiui, beždžioniauti gali būti tiesiai siejamas su beždžionė ‘kas pamėgdžioja kitus, maivosi’, o ne su beždžionė ‘žinduolis gyvulys, panašus į žmogų savo kūno sudėtimi (Simia)’ (LKŽI(2) 793). Kitaip tariant, lyginimo 10 Apie laisvuosius ir būtinuosius predikatyvus žr. Holvoet (2003). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 59 funkcija ne visada įžvelgtina paties DV struktūroje, jos rezultatu galima laikyti ir pamatinius žodžius. Esyvinius (2 a) tipo DV siūlyta laikyti ir agentiniais, nes parafrazėse jų pamatiniai žodžiai turi agentinius vaidmenis (Clark, Clark 1979: 773t.): 5 (a) John butchered the cow (b) John did to the cow the act that one would normally expect [a butcher to do to a cow] Agentiniais tokius veiksmažodžius vadinti patrauklu, nes jų semantikos židinyje yra aktyvus subjektas. Vis dėlto tai netikslu – juk pamatinis žodis ne nurodo patį subjektą, o įeina į frazę, apibūdinančią subjektą (5 b). Vadinasi, sintaksinė analizė, atliekama prieš semantinių vaidmenų tyrimą, blokuoja netinkamą darinio interpretaciją. Kauzatyvinius (4 a) tipo atvejus kai kurie tyrėjai laiko tikslo (goal) veiksmažodžiais (Clark, Clark 1979: 774t.). Tai suprantama, nes kauzatyvai (kaip ir (3 a) tipo inchoatyvai) suponuoja tam tikrą veiksmo (vyksmo) ribą, kurią tinka laikyti siekiamu rezultatu (tikslu). Pagrindinė predikatyvinių inchoatyvų ir kauzatyvų funkcija – žymėti tam tikrus virsmus, transformacijas, kai objektas įgyja (jam suteikiama) naujų ypatybių (3 a, b; 4 a, b), tad juos dar galima vadinti transformaciniais rezultatyvais. Šie DV artimiausi objektiniams ir subjektiniams rezultatyvams, pavyzdžiui: eiliuoti ~ daryti, kurti EILES (eilėraščius), filmuoti ~ daryti, kurti FILMĄ, juokauti ~ daryti (krėsti) JUOKUS, rūdyti ~ RŪDIMIS atsirasti, pleiskanoti ~ PLEISKANOMS atsirasti ir kt. (žr. plačiau 3.2.2, 3.3.1). Pagrindiniai predikatyvinių ir subjektinių / objektinių rezultatyvų skirtumai tokie: 1) subjektiniai ir objektiniai rezultatyvai predikuoja tam tikro naujo dalyko savąjį atsiradimą (rūdys, pleiskanos) ar sukūrimą (eilės, filmas, juokai), o predikatyviniai – objekto transformaciją (2 a, b; 3 a, b); 2) predikatyviniai kauzatyvai negali būti intranzityviniai. Vis dėlto sunku nubrėžti griežtą ribą tarp ypatybių suteikimo ir naujo objekto atsiradimo ar sukūrimo. Kai kuriuos daiktavardinius predikatyvinius veiksmažodžius galima interpretuoti ir kaip objektinius rezultatyvus, kurių tiesioginiai objektai atlieka šaltinio („medžiagos“) vaidmenis, plg.: 6 (a) grupuoti žmones ~ versti žmones GRUPĖMIS, suteikti žmonėms GRUPIŲ ypatybių : padaryti, sukurti GRUPES iš žmonių; (b) aukoti pinigus ~ versti pinigus AUKA, suteikti pinigams AUKOS ypatybių : padaryti, sukurti AUKĄ iš pinigų; (c) bulvėms anglėti ~ bulvėms įgyti ANGLIES ypatybių : susidaryti, atsirasti ANGLIAI iš bulvių. Atskiros pastabos reikalauja DV, reiškiantys ‘laikyti, vadinti tuo, kas pasakyta pamatiniu žodžiu’, pavyzdžiui: dėdžiuoti ‘vadinti DĖDE’, tujinti ‘kreiptis TU, vartoti vienaskaitos antrojo asmens formas, implikuojančias įvardį TU’, tamstinti ‘vadinti TAMS- 60 | JURGיס PAKERYS TA’. Šių DV darbinė reikšmė gali pasirodyti kiek nutolusi nuo kitų predikatyvinių kauzatyvų (‘daryti, kad kas imtų būti kuo (koks)’). Skirtumas čia tik tas, kad tapsmas kauzuojamas mąstymo (‘laikyti kuo’) arba performatyviniais (‘vadinti’) veiksmais. Todėl Marchandas visai pamatuotai skiria kalbamuosius veiksmažodžius prie papildinio predikat yvų (1964: 110, 1969b: 369). Kiti tyrinėtojai elgiasi ne taip sistemiškai: įžiūri instrumentiškumą (Clark, Clark 1979: 777 angl. veiksmažodį sir ‘vadinti seru, kreiptis sere’ frazėje sir the general priskiria prie miscellaneous [instruments]) arba ‘vadinimo’ veiksmažodžius jungia į atskirą kalbėjimo grupę, nors ‘laikymo, traktavimo’ veiksmažodžius aprašo prie predikatyvinių kauzatyvų (Kaliuščenko 1994: 68t., 104; 2000: 38, 60)11. Skirti predikatyvinių lietuvių kalbos DV grupę nėra nauja, apie tai kalbėta jau Geniusienės studijose (1983: 61, 1987: 156). Tiesa, predikatyviniais čia vadinami tik daiktavardiniai vediniai, pavyzdžiui: svečiuotis ‘būti svečiu’ : svečias; gimin iuotis ‘būti, tapti giminėmis’ : giminė; cukruotis ‘virsti cukrumi’ : cukrus. Jakaitienės darbuose sintaksinis kalbamųjų DV aspektas neakcentuojamas: predikatyviniai esą skiriami prie atitikimo ir būsenos kategorijų (jų priešprieša remiasi subjekto aktyvumu : neaktyvumu, plg. advokatauti : juoduoti), inchoatyvai – prie būvio kaitos, kauzatyvai – prie padaromosios kategorijos (Jakaitienė 1973: 64–66, 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 387–393; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248t., 252–255, 258t., 262, 264t., 267; Paulauskienė 1994: 266–270). 3.2.1. SUBJEKTINIŲ DV SKYRIMO PROBLEMA. Jau užsiminta (2.1), kad subjektinius DV skirti neįprasta, o Marchando nuomone – ir logiškai neįmanoma12. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Marchandas aprašo anglų kalbos veiksmažodžių darybą (1969b), savo straipsniuose (1964, 1969a) greta anglų tiria ir vokiečių bei prancūzų DV. Visos šios kalbos turi tuščiųjų subjektų (dummy subjects), todėl autorius užsimena, kad verba meteorologica galima interpretuoti kaip predikatyvinius (1964: 116), plg. Clerką parafrazę: It is raining ~ It (the weather) is doing the activity that one would normally expect [rain to do] (Clark, Clark 1979: 780). Nepaisant šios pastabos, Marchandas kalbamuosius veiksmažodžius vis dėlto pateikia prie objektinių13. Lietuvių kalboje nėra žodžių, atliekančių tuščiojo subjekto funkciją, todėl sintaksiškai subjektinė kai kurių DV interpretacija neužblokuota. Kad parafrazėse jų pam atiniai žodžiai neatlieka predikatyvinės funkcijos, galima įsitikinti iš neigiamų transformacijų, plg. (7 b) ir (8 b): 7 (a) Vakar audrojo ~ Vakar buvo AUDRA (b) Vakar AUDROS nebuvo 11 Šio straipsnio predikatyviniai DV Kaliuščenko klasifikacijoje vadinami atributyviniais, o predikatyviniais laikomi veiksmų, būsenų ir pan. pavadinimais motyvuoti veiksmažodžiai (žr. 1994: 94tt., 2000: 54tt.). 12 Subjektinių anglų kalbos DV grupę skiria Kuricyna (1985: 70t.), bet ji šį terminą taiko tiesiog intranzityviniams veiksmažodžiams aprašyti (angl. to vagabond, to seal, to panic ir pan.). 13 Beje, ir Clarkai čia įžvelgia objekto semantinį vaidmenį: „there are a few element verbs, which are still another kind of object verb“ (Clark, Clark 1979: 780). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 61 8 (a) Vilkas yra ŽVĖRIS (b) Vilkas nėra (žolėdis) ŽVĖRIS (*Vilkas nėra (žolėdžio) ŽVĖRIES) Kaip matyti, kilmininku vardinė tarinio dalis neigiamosėse propozicijose nėra žymima, todėl nominatyviniuose egzistencinės semantikos sakiniuose įžvelgti sintaksinį subjektą (o ne predikatyvą) visai pagrįsta. Taip daryti siūlyta, pavyzdžiui, Balkevičiaus (1963: 147tt.), bet su išimtimis (149tt.). Viena išimčių taisyklė tokia: „Nominatyvinio sakinio vardininkas, kaip predikatyvinis centras, laikytinas būvio vardininku (tariniu) [...], kai to vardininko funkcija yra analogiška kitų konteksto sakinių tarinių funkcijai“. Komentuodamas pavyzdį Nuo stogų TEŠKA, ant žemės KLANAI, autorius teigia, kad „šalia einančių sakinių pagrindinės dalys [...] teška, klanai [...] yra vienarūšės, nes žymi kelis lygiagrečiai vykstančius reiškinius“ (Balkevičius 1963: 151, plg. 142). Vis dėlto žodi klanai laikant veiksniu, reiškinių lygiagretumas nebūtų kaip nors pažeidžiamas: juk greta teškėti yra veiksmažodis būti, plg. Nuo stogų TEŠKĖJO, ant žemės klanai BUVO. Taigi esminis klausimas čia yra veiksmažodžio būti interpretacija: neigiamosios transformacijos vis dėlto labiau paremia egzistavimo reikšmę, o ne predikatyvinės jungties funkciją. Nominatyvinių sakinių egzistencinė semantika pastebėta ir „Dabartinėje lietuvių kalbos gramatikoje“, kur apie juos taip rašoma: „Tokiuose sakiniuose pranešama apie daiktą ar reiškinį, įvardijamas jo BUVIMAS“ (Ambrazas, red., 1997: 617; išskirta mano – J. P.). Tiesa, šių sakinių modelis vis dėlto pateikiamas su predikatyvine jungtimi (Vf₍cop₎ Nₙ). „Lietuvių kalbos gramatikoje“ aprašytas net atskiras egzistencinių nominatyvinių sakinių pogrupis (Ul vydas, red., 1976: 628t.). Šią egzistencinę būti interpretaciją galima mėginti taikyti ir tiems atvejams, kai vartojamos negimininės būdvardžių formos: (9) Namie šaltėjo ~ Namie ėmė būti (darėsi) ŠALTA Tai, kad negimininės formos gali eiti veiksniais, pastebėta jau seniai, plg. Jablonskio pateikiamus pavyzdžius (1911: 19 = 1957: 453): Iš čion jau plūsta VISA GERA; DVILINKA netrūksta; PIKTA gal įvykti; Iš seno gimsta JAUNA. Vis dėlto (9) tipo pavyzdžius įprasta aprašyti įžvelgiant predikatyvinę jungtį, žr., pavyzdžiui, Ambrazas, red., 1997: 617 (Vf₍cop₎ Adj₍neutr₎/Adv). Kokių galima pasiūlyti argumentų, leidžiančių šiuos sakinius lyginti su egzistenciškai interpretuotais (7) tipo sakiniais? Neigiamosios transformacijos įrodomosios galios čia neturi, nes negimininės formos nėra linksniuojamos. Tiesa, kai kuriais atvejais vietoj laukiamų negimininių formų pavartojama vyriškos giminės būdvardžio vienaskaitos kilmininko lyčių (žr. Paulauskienė 1994: 216t.), bet su neigimu jos nesiejamos, plg.: namie buvo ŠALTA; namie ŠALTA nebuvo; *namie ŠALTO nebuvo. Kita vertus, pastebėta, kad šias negiminines formas galima pakeisti būdvardžių abstraktais, rašoma, kad „negimininė forma reiškia būseną kaip daiktą“ (Paulauskienė 1994: 215), plg.: Miške visiškai TYLU; Miške visiška TYLA. Vadinasi, struktūriškai (9) tipo sakiniai atitinka aptartuosius (7) tipo sakinius. Be to, tų abiejų tipų sakinių veiksmažodžio būti reikšmė ‘egzistuoti’ rodo tai, kad jis tiesiogiai siejamas su vietos (ir laiko) aplinkybėmis, plg. ne sykį cituotą Salomėjos Nėries eilėraščio atkarpą: Ruduo PARYŽIUJ. Šlapia. BULVARUOSE šviesu. Nežymėtu sakinio dalių tvarkos modeliu lai- 62 | J U R G I S P A K E R Y S kytinas variantas su aplinkybe pradžioje: Vakar buvo audra; Miške buvo tylu. Pastebėtina, kad ši tvarka atitinka egzistencines konstrukcijas su neapibrėžto kiekio veiksniu, pavyzdžiui, Kieme buvo vaikų. Vadinasi, kai kuriais aspektais (9) ir (7) tipo sakiniai (resp. denominatyviniai veiksmažodžiai) yra artimi. Suprantama, sintaksinių subjektų (veiksnių) įžvelgimas aptartuose sakiniuose su daiktavardžiais ir ypač su negimininėmis būdvardžių formomis yra diskutuotinas ir tyrinėtinas smulkiau14. Iš ankstesnių DV tyrimų atkreiptinas dėmesys į Geniusienės siūlymą skirti subjektinius refleksyvinius DV, pavyzdžiui, šmeklotis ‘šmekloms būti, rodyti’ (1983: 61, 1987: 157). Tiesa, autorė čia kalba apie semantinį subjekto vaidmenį, o ne apie sintaksinį subjektą (veiksnį). Kaliauščenk(o) (1994: 109–114, 2000: 63–67) gamtos reiškinių veiksmažodžius aprašo kaip atskirą „įvykio veiksmažodžių“ grupę (событийные глаголы, Ereignisverben) ir jų parafrazėse subjekto (veiksnio) neįžvelgia (1994: 109, 28 išn.; 2000: 63, 24 išn.)15. 3.2.2. SUBJEKTINIŲ DV SEMANTIKA. Jau minėta, kad šių DV parafrazėse pamatiniai žodžiai užima veiksnio (sintaksinio subjekto) poziciją, pavyzdžiui: 10 (a) šiandien darganoja ~ šiandien yra (egzistuoja) DARGANA (b) jau dienoja ~ jau ima būti (randasi) DIENA (c) dabar anksti šviesėja ~ dabar anksti ima būti ŠVIESU / atsiranda ŠVIESA (d) vartai rūdija ~ ant vartų ima būti (randasi) RŪDŽIŲ Šių DV subjektų egzistavimas apibūdinamas arba esyviškai (10 a), arba inchoatyviškai (10 b, c, d). Esyviškai predikuojamais subjektais žymimos gamtos jėgos, savaiminiai reiškiniai, kuriuos semantinių funkcijų tyrėjai apibūdina procesanto arba būsenos, proceso paciento vaidmenimis (Jakaitienė 1988: 62; Slížienė 1994: 20). Inchoatyvinė predikacija žymi tam tikro rezultato radimąsi, formavimąsi (plg. rezultatinio paciento sąvoką: mieste kilo MAIŠTAS, Slížienė 1994: 20). Griežtą ribą tarp subjektinių esyvinių ir inchoatyvinių DV kai kuriais atvejais nubraižyti sunku. Sakysim, propozicijas tolumoje žaibuoja, jūra banguoja galima parafrazuoti dvejopai: tolumoje yra ŽAIBŲ : tolumoje ima būti ŽAIBŲ; jūroje yra BANGŲ : jūroje ima būti BANGŲ. Esyviniai subjektiniai DV dažnai būna beasmeniai, bet kartais jie atveria subjekto poziciją, kurią užima arba tautologinis subjektas (tipas audra audroja, žaibai žaibuoja, žr. daugiau pavyzdžių Katkuvienė 1979: 43t.), arba kitas daiktavardis, nurodantis vietą (padangė žaibuoja). Jei šioje pozicijoje vartojamas subjektas atlieka kauzuojančio agento vaidmenį, tokio veiksmažodžio subjektiniu DV laikyti netinka, pavyzdžiui: Bet kas per aukštai į juodus debesis kopa, tam daugsyk PERKŪNS žaibuodams liepia sugrįžti (LKŽXX 73; išskirta mano – J. P.). Todėl skirtini veiksmažodžiai žaibuoti1 ‘žaibams būti, rodytis’ ir žaibuoti2 ‘veikti, kad imtų būti (rastųsi) žaibų’. 14 Reikia nepamiršti, kad ir pačių negimininių formų kalbos dalies statusas problemiškas, žr. jau Kazlausko 1965: 175t. pastabas. Jei tos formos būdvardžiais nelaikytinos, tai jų denominatyvinių veiksmažodžių klasifikacijoje apskritai nereikia aptarti. 15 Dėl subjektinės pamatinių žodžių funkcijos galimybės dar žr. Kaliauščenk(o) (1994: 39t., 2000: 21). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 63 Inchoatyviniams subjektiniams DV būdinga rezultato semantika, jie lygintini su objektiniais rezultatiniais DV (žr. 3.3.1). Objektiniai rezultatiniai DV skiriasi tuo, kad jų propozicijose nurodoma verbalizuojamą (veiksmažodinimą) rezultatą kauzuojanti jėga (plg. minėtuosius žaibuoti, ir žaibuoti2). Subjektinių inchoatyvinių DV atveju ta jėga nenurodyta, todėl jie dažnai būna beasmeniai. Jei subjekto pozicija tokio DV argumentinėje struktūroje atveriama, parafrazėje ji atitinka lokatyvinės ar beneficientinės (adresatinės, veiksmo gavėjo) semantikos poziciją (subjekto vieta parafrazėje užimama pamatinio žodžio), pavyzdžiui: LAUKAI rudenėja ~ LAUKUOSE ima būti ruduo; VARTAI rūdija ~ ANT VARTŲ ima būti (randasi) rūdžių; LANGAI rasoja ~ ANT LANGŲ ima būti (susidaro) rasa; PETRAS prakaituoja ~ PETRUI ima būti (randasi, išsiskiria) prakaitas. Tiesa, kai kurie atvejai diskutuotini – sakysim, paskutiniame pavyzdyje Petrą interpretuojant kaip prakaito atsiradimo priežastį, kauzatorių (plg. Petras išskiria PRAKAITĄ), veiksmažodį prakaituoti galima siūlyti skirti prie objektinių rezultatyvinių veiksmažodžių (3.3.1). Vis dėlto Petras čia nėra tiesioginis prakaito kauzatorius, jo veikla prakaito atžvilgiu nėra sąmoninga, tikslinga ir valdoma, todėl kauzatyvinė interpretacija abejotina (plg. kitus nekontroliuojamus rezultatus: veidas strazdanoja(si) ~ ant veido atsiranda STRAZDANŲ; žaizda kraujuoja ~ žaizdoje atsiranda KRAUJO, saulė SPINDULIUOJA ~ iš saulės randasi SPINDULIAI)16. Dėl panašių priežasčių subjektiniams inchoatyviniams DV galima priskirti ir nedidelę ‘palikuonių atsiradimo’ grupę: ėriuotis, paršiuotis, veršiuotis ir pan. Savaiminio atsiradimo požymiu, matyt, čia laikytinas ir sangrąžos rodiklis17. Atkreiptinas dėmesys, kad semantiškai artimas nesangrąžinis vaikuoti gali atverti tautologinio objekto poziciją: Vaikų nevaikuok, kol neišgysi (LKŽXVII 904). Čia aptarti veiksmažodžiai tyrėjų dažnai aprašomi remiantis logine-semantine objekto sąvoka. Sprendimai dėl verba meteorologica jau minėti anksčiau, tad nagrinėtini siūlymai dėl veidas strazdanoja(si), Petras prakaituoja, karvė veršiuojasi tipo pavyzdžių. Marchandas juos aptaria rezultatinio objektų poskyrie, kur yra smulkesnės išskyrimo (ko), pasidengimo (kuo), jauniklių vedimo ir kitos grupės (1964: 116; 1969b: 370). Clarku straipsnyje savaiminiai ir kauzuojami rezultatai pateikiami bendroje tikslo (goal) grupėje (čia patenka ir predikatyviniai DV, žr. Clark, Clark 1979: 774t.). Geniu šienės objektinių refleksyvų grupėje nurodomas veiksmažodis veršiuotis ir nekontroliujamus rezultatus suponuojantys la. sakņoties (: sakne), pumpuroties (: pumpurs); lie. geležiuotis ‘rūdyti’ pateikiamas prie instrumentinių (1983: 61t., 1987: 157). Kaliuščenko objektinių DV skyriuje aprašo medžiagų ar kitų dalykų išskyrimo į aplinką pogrupį, kur patenka veiksmažodžiai kraujuoti, veršiuotis ir pan. (1994: 80t., 2000: 45t.). Tarp atsirandančių dalykų ir jų radimosi vietų, adresatų gali užsimegzti posesinio tipo ryšys. Todėl visai logiškas Kaliuščenko sprendimas skirti kvaziposesyvinių DV pogrupį, kur patenka veiksmažodžiai plunksnuotis, lapoti, kirmyti ir pan. (1994: 45t., 2000: 25t.). Tiesa, šis pogrupis autoriaus klasifikacijoje priklauso ne objektinių, o savarankiškam posesinių DV skyriui (plg. 3.3.3). 16 Apie veiksmų (ne)kontroliavimą žr. Holvoet (1991: 60t., 163t.). 17 Esama siūlymų DV subjektą čia suvokti ir kaip aktyvų veikėją, kauzatorių, o ne beneficientą (Solecka, Termińska 1980: 23). 64 | JURGis PAKERYs Lituanistikoje subjektinius DV skirti nėra įprasta. Vis dėlto iš pateikiamų parafrazių ir darbinių reikšmių apibrėžimų galima suprasti, kad subjektinei aptartųjų DV interpretacijai nebūtų prieštaraujama, plg.: „Priesagos -(i)uoti daiktavardiniai veiksmažodžiai gali reikšti [...] pagrindiniu žodžiu žymimo reiškinio ar daikto SAVAIMINĮ ATSIRADIMĄ, BUVIMĄ, pvz.: banguoti, debes(i)uoti, dūmuoti, gaisruoti, garuoti, kraujuoti, pūliuoti, speiguoti, spinduliuoti, žaibuoti“ (Ul vydas, red., 1971: 248, plg. 254, 258, 262; išskirta mano – J. P.); „[būvio kaitos reikšmės veiksmažodžiai] reiškia savaime vykstantį veiksmą, t. y. vyksmą, kurio metu kas nors laipsniškai keičia savo būvį arba pamažu atsiranda“, „[būsenos reikšmės veiksmažodžiai] reiškia ko buvimą“ (Ambrazas, red., 1997: 390, 393; plg.: Jakaitienė 1973: 35, 43; Paulauskienė 1994: 267t.). 3.3. Objektiniai DV Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai yra tiesioginiai arba netiesioginiai objektai, pavyzdžiui: 11 (a) Ieva filmuoja ~ Ieva kuria, FILMĄ (b) Studentai sportuoja ~ Studentai užsiima SPORTU (c) Onutė baiminasi vilko ~ Onutė patiria vilko BAIMĘ (d) Petras turėjo ~ Petras ima turėti daugiau TURTO (e) Mikas meškerioja ~ Mikas naudojasi MEŠKERE Atsižvelgiant į objekto semantiką galima skirti tokias šių veiksmažodžių grupes: rezultatin ius (11 a), kontentinius (11 b, c), posesinius (11 d) ir instrumentinius (11 e). 3.3.1. REZULTATINIAI DV. Semantinis rezultato vaidmuo ne visų suvokiamas vienodai, kartais labiau akcentuojamas transformacinis jo aspektas, plg.: „Rezultatas [...] [– tai] funkcija, būdinga daiktui, kuriuo pavirsta ar paverčiamas, padaromas kitas daiktas“ (Šlizienė 1994: 22). Jau minėta (3.1), kad čia prototipiškai transformaciniai rezultatai skiriami prie predikatyvinių DV, o objektiniais rezultatyvais laikomi tie DV, kurių pamatiniai žodžiai parafrazėse žymi sukuriamus konkrečius ir abstrakčius objektus (plg. rezultatinio paciento sąvoką – Šlizienė 1994: 20), pavyzdžiui: 12 (a) Vaikinai juokauja ~ Vaikinai kuria (daro) JUOKUS (b) Jonas filmuoja ~ Jonas kuria (daro) FILMĄ Predikacijos požiūriu objektiniai rezultatyvai laikytini kauzatyviniais (‘veikti, kad imtų būti (egzistuoti) pamatiniu žodžiu žymimas dalykas’). Su subjektiniais rezultatyvais jie susiję papildomosios distribucijos santykiu: pastarųjų kauzatorius nenurodomas, o pirmųjų – nurodomas. Pastebėtina, kad kauzatyviniai rezultatiniai DV gali valdyti ir tiesioginius objektus, kurie parafrazėse šią poziciją užleidžia pamatiniu žodžiu žymimam rezultatui, o patys užima netiesioginių objektų vietą, pavyzdžiui: DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA  | 65 13 (a) Rūkymas žaloja sveikatą ~ Rūkymas daro SVEIKATAI ŽALĄ (b) Tėvas vagoja bulves ~ Tėvas daro BULVĖMS VAGAS (c) Senelė dūmija bites ~ Senelė leidžia (daro) BITĖMS DŪMUS (d) Senis dūmija pypkę ~ Senis leidžia (daro) DŪMUS naudodamasis PYPKE Kauzatyvinių objektinių veiksmažodžių rezultatas gali būti tautologiškai pavartotas ir kaip tiesioginis objektas (plg. tautologinius subjektinių DV subjektus), pavyzdžiui: (e) Ona dainuoja linksmą DAINĄ; Ieva filmuoja naują FILMĄ Pavyzdžiai (13 a–d) aiškiai rodo objektinių ir predikatyvinių rezultatų skirtumą: pastarųjų valdomi tiesioginiai objektai parafrazėse su daryti, versti šią poziciją išlaiko (ar gali išlaikyti), plg. (6 a–b) ir negalimas (13 a–d) parafrazes: *sveikatą daryti žalą, *bulves daryti vagomis, *bites, pypkę versti dūmais. Kiek problemiški tokie DV, kurių pamatiniai žodžiai gali reikšti ir veiksmo rezultatą (nomen resultati), ir patį veiksmą (nomen actionis), plg. darbuotis ir DARBAS₁ ‘tikslingos veiklos rezultatas’, DARBAS₂ ‘tikslinga veikla, dirbimas’. Sprendžiant iš veiksmažodžio darbuotis semantikos, rezultatas nėra aktualizuojamas, svarbi tik pati veikla, užsiėmimas, taigi rezultatinį šio DV laikyti negalima. Kai kuriais atvejais veiksmo rezultato semantika gali būti gerokai nublankusi, plg. judėjimo veiksmažodžius: šuoliuoti ~ daryti ŠUOLIUS, žingsniuoti ~ daryti ŽINGSNIUS. Suprantama, yra ir tarpinių atvejų, kur griežtai nuspręsti negalima, ar pamatinis žodis aktualizuojamas kaip rezultatas, ar kaip pati veikla, jos turinys (plg. kontentinius veiksmažodžius – 3.3.2), pavyzdžiui: maištauti ~ kelti, daryti MAIŠTĄ / dalyvauti MAIŠTE, užsiimti MAIŠTU; kerštauti ~ daryti KERŠTĄ / užsiimti KERŠTU. Aptartieji rezultatiniai objektiniai DV nuo predikatyvinių objektinių aiškiausiai skiriami Marchando (1964: 115–117, 1969b: 370t.). Autorius pirmiesiems priskiria ir veiksmo pavadinimų motyvuotus veiksmažodžius, pavyzdžiui: angl. curtsy ‘daryti reveransą’ : curtsy ‘reveransas’; vok. streiken ‘streikuoti’ : Streik ‘streikas’ (žr. dar 1964: 105t.). Kartais rezultatyviniai objektiniai ir predikatyviniai DV pateikiami vienoje – tikslo (goal) – grupėje su tam tikrais semantiniais pogrupiais bei atskirais tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių poskyriais (Clark, Clark 1979: 774t.). Objektinių DV grupė išskirta Geniusienės studijose (1983: 61, 1987: 157). Bent dalį čia pateikiamų atvejų galima interpretuoti kaip rezultatin ius, pavyzdžiui, garsiuotis (‘leisti garsus’). Sangrąžinių DV, išvestų iš nomina actionis ir nomina resultati, objektiniais autorė nelaiko, įžvelgia čia semantinį ekvivalentiškumą (bet gramatinį – kalbos dalies – skirtumą), pavyzdžiui: darbuotis : darbas, galynėtis : galynės ‘imtynės, rungimasis’, revanšuotis : revanšas, tyčiotis : tyčios ‘pajuokos’, aikštytis : aikštis ‘užgaida, kaprizas’¹⁸ (1983: 62, 1987: 157t.). Kaliauščенko šiame straipsnyje rezultatiniais laikomiems DV trejopos (šešeriopos) predikacijos mo- 18 Greta pateikiama pora ryžtis : ryžtas (1987: 158) interpretuotina atvirkščiai – čia daiktavardis išvestas iš veiksmažodžio. 66 | JURGIS PAKERYS delio netaiko ir juos aprašo bendroje objektinių veiksmažodžių grupėje (1994: 77–82, 2000: 44–47). Lituanistikoje objektinius rezultatyvus įprasta aprašyti kaip padaromąją kategoriją (kartais greta predikatyvinių kauzatyvinių DV) (Ambrazas, red., 1997: 387–389; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 258, 262, 265; Jakaitienė 1973: 64, 1976: 269; Paulauskienė 1994: 266–268). 3.3.2. KONTENTINIAI DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi veiksmų, vyksmų arba būsenų turinius, kuriais subjektas užsiima (14 a), kuriuose dalyvauja (14 b) ar kuriuos patiria (14 c, d): 14 (a) Rimas studijuoja ~ Rimas užsiima STUDIJOMIS (b) Direktorius posėdžiauja ~ Direktorius dalyvauja POSĖDYJE, užsiima POSĖDŽIU (c) Motina sielvartauja ~ Motina patiria SIELVARTĄ (d) Ona grožisi skulptūra ~ Ona patiria skulptūros GROŽĮ Paprastai šie veiksmažodžiai turinius predikuoja esyviškai, bet pasitaiko ir kauzatyvų, pavyzdžiui: Motina gėdina sūnų ~ Motina daro, kad sūnus jaustų, patirtų GĖDĄ (plg. gėdytis ~ patirti GĖDĄ); Aš savo vaikų nei badenau, nei marenau (LKŽ1(2) 544) ~ Aš neverčiau savo vaikų kęsti BADO (plg. badauti ~ patirti BADĄ). Iš pavyzdžių matyti, kad kauzatyvai būdingi potyrio turinio veiksmažodžiams. Kai kurių sangrąžinių DV parafrazėse patiriamą turinį tinkamiausiai išreiškia negimininės būdvardžių formos, pavyzdžiui: Vytautas drovisi viešai kalbėti ~ Vytautui DROVU viešai kalbėti; Birutė baisisi šiuolaikiniu menu ~ Birutei BAISU nuo šiuolaikinio meno. Dėl šios priežasties būtų galima taikyti subjektinę interpretaciją (žr. 3.2.1 apie DV, pamatuotus negiminių būdvardžių formų). Kita vertus, įmanomas ir predikatyvinis aiškinimas: Vytautas yra DROVUS viešai kalbėti (esyvinė predikacija)19, Birutė laiko šiuolaikinį meną BAISU (kauzatyvinė predikacija) – plg.: Geniušienė 1983: 62, 1987: 159; Ambrazas, red., 1997: 409. Dėl kauzatyvinės predikatyvinės interpretacijos plg. dar: biaurėtis, gardžiuotis, šlykštėtis ‘laikyti BJAURIU’, ‘laikyti GARDŽIU’, ‘laikyti ŠLYKŠČIU’ (Geniušienė: ten pat). Retais atvejais pamatinis žodis nurodo vietą, kur tam tikras (nesukonkretintas) turinys patiriamas, pavyzdžiui: sielotis ~ patirti ką SIELOJE [nerimą, jaudulį], širdyti(s) ~ patirti ką ŠIRDYJE [pyktį, įniršį]20, viduriuoti ~ patirti ką VIDURIUOSE [negalavimą]. Šie veiksmažodžiai artimi lokatyviniams (žr. 3.4.1). Jau aptariant rezultatyvius DV buvo užsiminta, kad kartais griežtos ribos tarp turinio ir rezultato veiksmažodžių nubrėžti negalima. Jei pamatinis žodis darybiškai arba semantiškai yra veiksmo ar būsenos pavadinimas ir rezultatinės reikšmės neturi, prasmingiau jo vedinį laikyti objektiniu turinio veiksmažodžiu, pavyzdžiui: atostogauti, kovoti, panikuoti, prekiauti (užsiimti veikla, susijusia su prekėmis kaip baigtiniais ob- 19 Darybinis santykis tarp drovetis ir drovus gali būti ir atvirkščias, jei būdvardis interpretuojamas kaip deverbatyvas: ‘toks, kuris DROVISI’ (plg. lakus : lėkti). 20 Galima ir veiksmažodinė daryba: širdyti(s) : širšti. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 67 jektais, o ne gaminti, kurti prekes), pusryčiauti (užsiimti pusryčiais, dalyvauti jų valgyme, o ne gaminti juos), rungtyniauti, sportuoti ir t. t. Objektinių turinio veiksmažodžių grupė išskiriama tik kai kurių tyrinėtojų. Marchandas (1964: 117) siūlo tokius veiksmažodžius, kaip angl. weekend ‘leisti savaitgalį’, vacation ‘atostogauti’, duel ‘kautis dvikovoje’, vok. frühstücken ‘pusryčiauti’, pranc. banqueter ‘puotauti, dalyvauti pokylyje’ ir kt., laikyti rezultatiniais, t. y. ištisą procesą, veiklą laikyti rezultatu. Objektiniais angl. lunch ‘priešpiečiauti’, feast ‘puotauti’ laikomi ir Clarkų studijoje (Clark, Clark 1979: 780), bet pateikiami prie smulkesniųjų įvairių (miscellaneous) grupių, kur sudaro valgymo pogrupį (meals). Angl. weekend, vacation ir pan. čia laikomi trukmės (duration) veiksmažodžiais (plg. laiko DV, 3.4.2). Kaluščenkos studijose kontentininio tipo DV aptariami predikatyvinių poskyryje21 (1994: 94–102, 2000: 54–59), patariamos būsenos veiksmažodžiams taikoma trejopos predikacijos schema. Į sielotis, viduriuoti tipo pavyzdžius panašūs DV autoriaus čia nepriskiriami, jie pateikti prie DV, nepatekusių į stambesnius tipus (1994: 115, 2000: 67). Lituanistikoje objektinius turinio veiksmažodžius įprasta aprašyti kaip būsenos (greta esyvinių predikatų), dalyvavimo, užsiėmimo arba padaromuosius DV (Jakaitienė 1973: 66t., 1976: 269t.; Ambrazas, red., 1997: 389, 393t.; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 262; Paulauskienė 1994: 268). 3.3.3. POSESINIAI DV. Ju parafrazėse pamatiniai žodžiai nurodo objektus, su subjektu susijusius priklausomybės, arba posesiniais, ryšiais. Šių veiksmažodžių predikacija gali būti esyvinė (15 a, b), inchoatyvinė (15 c, d) arba kauzatyvinė (15 e, f, g): 15 (a) lobiuoti ~ turėti LOBIO (‘turto’)22 (b) galioti ~ turėti GALIĄ (-ios) (c) turtėti ~ imti įgyti TURTO (d) lobėti ~ imti įgyti LOBIO (‘turto’) (e) turtinti ~ daryti, kad imtų turėti TURTO (f) protinti ~ daryti, kad imtų turėti PROTO (g) ginkluoti ~ daryti, kad imtų turėti GINKLŲ Posesinis santykis plačiąja prasme išreiškia visumos ir dalies sąsają. Nagrinėjamose DV dalį žymi pamatiniai žodžiai, o visumą (turėtoją) – subjektas arba kauzatyvinių veiksmažodžių tiesioginis objektas. Priklausomąjį objektą galima apibūdinti posesumo, arba priklausinio, semantiniu vaidmeniu (plg. posesoriaus – savininko, turėtojo – vaidmenį). Posesinio ryšio semantika yra plati. Jos požymių galima įžvelgti ir rezultatyvinių subjektinių DV sferoje, jei veiksmažodžiai strazdanoti(s), plunksnuotis, kirmyti parafrazuojami kaip imti turėti STRAZDANŲ, PLUNKSNŲ, KIRM-ėlių23. Bent sąly- 21 Autorius pripažįsta, kad toks pavadinimas ne visai tinkamas, nes predikatyvumas (predikatiškumas) būdingas visiems veiksmažodžiams. 22 ‘būti lobingam, turtingam, turtingai gyventi’ (LKŽVII 638). 23 Brūkšneliu atskiriama kamieno dalis, pereinanti į vedinį (čia įžvelgtinas pamatinio kamieno trumpinimas). 68 | JURGis PAKERYS giškai posesinius santykius galima įžvelgti ir kai kurių kauzatyvinių rezultatų atveju, plg. tokią pavyzdžio (13 b) parafrazę: Tėvas daro, kad bulvės turėtų VAGAS. Šiame poskyryje nagrinėjamiems DV taikoma kiek susiaurinta posesyvumo samprata apsiribojant tais atvejais, kai objektai nėra laikytini sukuriamais ar savaime susiformuojančiais. Žinoma, negalima išvengti tarpinių atvejų, ypač jei inchoatyvinis DV yra pamatuotas abstraktaus daiktavardžio. Pavyzdžiui, dėl ginkluoti abejonių nekyla – GINKLAI čia nėra padaromi, sukuriami, o tik kam nors perduodami, įteikiami. Kita vertus, veiksmažodžių turėti, lobėti abstrakčius nesuskaičiuojamus posesinius objektus – turtą, lobį – galima suvokti ir kaip įgyjamus objektus, ir kaip atsirandančius rezultatus. Galbūt posesinio santykio interpretaciją tiktų remti priešdėliniais šių veiksmažodžių vediniais, rodančiais laipsnišką objekto netekimą (posesinio santykio nutrūkimą), nes tarp rezultatinų DV, regis, tokių vedinių nepasitaiko, plg. iš-protėti ‘netekti PROTO’, nu-turėti ‘netekti TURTO’, bet nu-pleiskanoti *‘netekti PLEISKANŲ’ (‘atsirasti PLEISKANOMS’). Kartais posesinio santykio nutrūkimas gali būti žymimas net be priešdėlio, plg.: lukšten­ti ~ daryti, kad neturėtų LUKŠTO (dėl galimos lokatyvinės interpretacijos žr. 3.4.1); šakoti ~ daryti, kad neturėtų ŠAKŲ (‘genėti’ LKŽXIV 423); plunksnoti ~ imti neturėti PLUNKSNŲ (‘mesti plunksnas, šertis’, t. p. ir ‘želti plunksnomis’ LKŽX 355; priešdėlinis iš-plunksnoti, beje, rodo rezultato atsiradimą: ‘apaugti plunksnomis’ LKŽ ten pat). Ar kalbamasis kriterijus tikrai tinkamas inchoatyviniams posesiniams ir rezultatinams veiksmažodžiams skirti, reikėtų pasidomėti dar atskirai. Kita turėti, lobėti, protinti tipo dariniams reikšminga problema – tai pamatinio žodžio klasės interpretacija. Jei šie veiksmažodžiai siejami su būdvardžiais (LOBUS LKŽVII 638, TURT-ingas, PROT-ingas – įžvelgiant darybinį kamieno trumpinimą), jie laikytini predikatyviniais inchoatyvais ir prie posesinių DV tiesiogiai neskirtini. Esyvinių posesinių DV nėra gausu (dar plg. nublankusios motyvacijos valioti ~ turėti VALIOS ‘jėgos’, šlovėti ~ turėti ŠLOVĘ). Tipologiniai tyrimai rodo, kad patys dažniausi – kauzatyviniai posesyvai (Kaliuščenko 1994: 52, 2000: 29). Be paprastai DV studijose nurodomo ginkluoti, minėtini (i)galoti ~ suteikti GALIĄ, daryti, kad kas turėtų GALIĄ, plg. at-/iš-galoti ‘atimti GALIĄ’ (LKŽIII 70); garbinti ~ suteikti GARBĘ (bet plg. bdy. GARBUS), šlovinti ~ suteikti ŠLOVĘ (bet plg. bdy. ŠLOVUS). Konkrečių daiktavardžių motyvuoti yra DV balnoti (žirgą), vainikuoti (nugalėtoją), žieduoti (paukščius), rėminti (paveikslą), stiklinti (verandą) ~ uždėti („suteikti“) žirgui BALNĄ, nugalėtojui VAINIKĄ, paukščiams ŽIEDUS, paveikslui RĖMUS, įdėti verandai STIKLUS. Didelę posesinių kauzatyvų dalį sudaro veiksmažodžiai, nusakantys objektų tepimą, padengimą kuo nors arba ko nors dėjimą į juos, pavyzdžiui: 16 (a) dervuoti valtį ~ daryti, kad valtis turėtų DERVOS / tepti valtį DERVA (b) tapetuoti kambarį ~ daryti, kad kambarys (jo sienos) turėtų TAPETUS (c) druskinti mėsą ~ daryti, kad mėsa turėtų DRUSKOS / dėti į mėsą DRUSKOS (d) chloruoti vandenį ~ daryti, kad vanduo turėtų CHLORO / dėti CHLORO į vandenį Posesiniams kauzatyvams galima priskirti ir nemažą ieškojimo, siekimo įgyti veiksmažodžių grupę: uogauti, grybauti, vėžiauti ir pan. Nuo kitų posesyvų šie veiksmažo- DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA 69 džiai išsiskiria intranzityvumo galimybė. Tai galima aiškinti tuo, kad kauzatorius ir kauzuojamasis posesorius šių veiksmažodžių semantikoje sutampa: 17 Jonas grybauja ~ Jonas (agentas) daro, kad [Jonas (posesorius)] turėtų, įgytų GRYBŲ (posesinis objektas) Panašiai kaip čia sutampa kauzatorius ir posesorius, taip sutampa ir datyvinių tranzityvinių refleksyvų subjektas ir datyvas (Geniušienė 1987: 126t.). Gali būti, kad kai kurių priešdėlinių siekimo įgyti veiksmažodžių sangrąžos žymiklis išreiškia beneficientą, plg.: 18 (a) Ona pasiuvo dukrai suknelę (b) Ona pa-si-siuvo suknelę (c) *Ona pa-si-siuvo dukrai suknelę 19 (a) Motina priուogavo vaikams pilną ąsotį (b) Motina pri-si-uogavo pilną ąsotį (c) *Motina pri-si-uogavo vaikams pilną ąsotį Plg. dar: Ne tik SAU ir VAIKAM pri-uogáut reikia (LKŽXVII, 479; išskirta ir skaityta mano – J. P.). Į sangrąžos žymiklio beneficientiškumą veiksmažodyje pa-si-grybauti dėmesį atkreipia ir Geniušienė, jo reikšmę aiškinanti ‘pick mushrooms FOR ONESELF for a while’ (1987: 137; išskirta mano – J. P.). Smulkiau šią problemą reikėtų panagrinėti atskirai. Posesyvinių DV klasė daugelyje darbų neskiriama. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Marchandas (1964: 111t., 1969b: 369t.) dalį čia aptartų DV (tipas ginkluoti, dervuoti) laiko ne objektiniais, o aplinkybiniais (adverbial complements). Autorius pastebi, kad šie suteikimo, arba ornatyviniai, veiksmažodžiai yra artimi instrumentiniams ir galėtų sudaryti net jų pogrupį (1964: 111; plg. veiksmažodžių chloruoti, bintuoti, druskinti pamatinius žodžius kaip priemones tam tikriems tikslams). Kita vertus, akivaizdu, kad Marchandas gerai užčiuopęs ir kalbamųjų veiksmažodžių posesyvinį pobūdį – tai matyti ir iš kategorinių parafrazių – ‘to provide with’, ‘to deprive of’ (privatyviniai lukšten- tipo veiksmažodžiai). Siekimo įgyti DV (tipas grybauti) Marchando interpretuojami kaip rezultatiniai objektiniai (1964: 116, 1969b: 370), nes įgyjamus objektus autorius laiko tam tikros veiklos pasekme, produktu. Clarku studijoje visi čia aptarti DV, išskyrus grybauti tipą, pateikiami skyriuje locatum verbs, t. y. kaip veiksmažodžiai, žymintys ko kur nors dėjimą, arba atvirkščiai – išėmimą (Clark, Clark 1979: 769–771). Toks sprendimas irgi pagrįstas, nes posesinių ir lokacinių ryšių samprata gerai žinoma (Lyons 1967; Clark 1978; Freeze 1992). Siekimo įgyti DV Clarkų pateikti prie smulkesnių grupių ir pavadinti derliaus veiksmažodžiais (crops). Autoriai taikliai pastebi, kad jie iš dalies primena neigiamuosius locatum veiksmažodžius (Marchando privatyvinius), nes žymi ko nors iš kur nors paėmimą, tik vieta nebūtinai nurodoma (plg.: Roger hayed the top field ~ Roger caused it to come about that [hay was not in the top field], be vietos nuorodos – Roger hays for a living; Clark, Clark 1979: 780). Kaliuščenko posesinius DV aptaria kaip atskirą grupę ir jai taiko trejo- 70 | JURGis PAKERYs pos (šešeriopos) predikacijos modelį (1994: 41–58, 2000: 22–32). Kvaziposesyvi- niams inchoatyviniams DV iliustruoti autorius pateikia ir lietuvišku (šiame straips- nyje subjektiniais rezultatyvais laikomu) pavyzdžiu: lapoti ‘imti turėti lapų, įgyti la- pų’, žolėti ‘žole apaugti’, be to, šiai grupei priskiria ir kai kuriuos gamtos reiškinių veiksmažodžius, pavyzdžiui, vok. sich bewölken ‘debesuotis’. Siekimo įgyti DV autorius aprašo prie objektinių, kur išskirti ir smulkesni medžiojimo, rinkimo, ėjimo ko gauti pogrupiai (1994: 83–86, 88; 2000: 47–50). Tik paskutinį pogrupį (‘eiti ko (gau- ti)’) autorius laiko artimą lokatyviniams posesyvams. Su posesyvumo semantika susiję ir dvi Soleckos bei Termińskos skiriamos funkcijos (1980: 24t.). Dalies funkcija fpars vartojama apibūdinti pamatinio žodžio žymimo objekto susilietimui, susijungi- mui su visuma, pavyzdžiui: le. plombować ‘plombuoti’ (PLOMBA tampa danties dali- mi), szczotkować ‘valyti, šukuoti (šepečiu)’ (šepetys, šukos – le. SZCZOTKA – liesdamas plaukus ar kitus objektus būna jų dalimi); le. policzkować ‘mušti į veidą, skelti antausį’ (tam tikru momentu veikėjo kūno dalis paliečia veikiamojo veidą, skruostą – le. POLICZEK, akimirka būna jo dalimi, plg. lie. snukiuoti, žr. 3.4.1) (Karolak, red., 1980: 53tt., 65tt., 89tt.). Tikrojo posesyvumo funkciją fposs siūloma taikyti tokiems DV kaip svečiuotis, žiemoti, dienoti (‘leisti kur DIENĄ’), interpretuojant buvimą kur nors kaip tam tikrą priklausymą kam nors (Solecka, Termińska 1980: 25). Lituanistikoje posesinių DV kategorija skirti nėra įprasta. Kad posesinė semantika užčiuopta, galima spręsti iš kai kurių kategorijų apibūdinimo, pavyzdžiui, galioti pateikiamas prie ‘[j]austi, TURĖTI, pergyventi tai, kas išreikšta pamatiniu žodžiu’ (Jakaitienė 1976: 270; išskirta mano – J. P.). Kiti šiame straipsnyje posesiniais laikomi DV priskiriami padaromajai kategorijai ir pateikiami tepimo, padengimo ir ieškojimo, rinkimo ir pan. pogrupiuose (Ambrazas, red., 1997: 388t.; plg.: Jakaitienė 1973: 64–66, 1976: 269t.; Ulvydas, red., 1971: 248, 252t., 261; Paulauskienė 1994: 267–269). 3.3.4. INSTRUMENTINIAI DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi įrankius, kuriais atliekami tam tikri veiksmai, pavyzdžiui: 20 (a) Stalius obliuoja lentą ~ Stalius OBLIMUI veikia lentą, naudoja OBLŲ lentai apdoroti (b) Jonukas gražiai smuikuoja ~ Jonukas gražiai veikia (groja) SMUIKU (c) Sportininkai spaguojasi ~ Sportininkai veikia (vienas kitą) ŠPAGOMIS (d) Ona šukuojasi ~ Ona (save) veikia ŠUKOMIS (e) Bronė daug liežuvauja ~ Bronė daug veikia LIEŽUVIU (f) Petras gerai vairuoja ~ Petras gerai veikia / naudojasi VAIRU (g) Vaikai slidinėja ~ Vaikai naudojasi SLIDĖMIS Instrumentiniai DV predikuoja įrankių naudojimą esyviškai, bet pasitaiko ir okazi- nių kuratyvų, pavyzdžiui: smuikuodinti, (su-)šukuodinti (LKŽXIII 204, xv 335)²⁴. Abejo- 24 Tiesa, sušukuodinti lizde pateiktas pavyzdys kiek painus: Pati vilnų nešukuo[j]a, marti sušukuodina. Kadangi kauzuojamasis asmuo nurodytas ir užima subjekto poziciją (marti), tai sušukuodinti čia kuratyviniu nelaikytinas, laukiama konstrukcija būtų: Pati vilnų nešukuoja, tik šukuodina – viską jai marti daro. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 71 tina, ar juos galima tiesiogiai sieti su pamatiniais daiktavardžiais, ryšys čia tarpinis: smuikuodinti : smuikuoti : smuikas. Kalbant apie instrumentinius DV, įrankio sąvoka neturėtų būti ribojama konkrečių daiktavardžių, čia įtrauktinos ir abstraktesnės veikimo priemonės, pavyzdžiui: protauti, galvoti ~ naudotis PROTU, GALVA. Tarpinę grandį tarp posesinių kauzatyvų ir instrumentinių DV sudaro atvejai, nusakantys veiklą tam tikromis medžiagomis (pavyzdžiui: dervuoti, chloruoti, druskinti), kurias galima interpretuoti kaip priemones, pavyzdžiui: Mes nuodijame tarakonus ~ Mes veikiame tarakonus NUODAIS. Tarp tokių atvejų mėginta nubrežti aiškesnę ribą, sakysim, pastebėta, kad anglų kalboje instrumentiniai veiksmažodžiai nesuderinami su privatyviniais priešdėliais de- ir dis- (Clark, Clark 1979: 779, remiantis Marchand 1969b: 134t.), plg.: unbutton ‘atsegt i’ (reversinis instrumentinis veiksmažodis) : debutton ‘padaryti be sagų, išplėšti sagas’ (privatyvinis veiksmažodis). Labai stengtis atriboti kalbamuosius atvejus kažin ar būtina. Juk paprastai priemonės naudojimas tam tikro objekto atžvilgiu implikuoja erdvinių priemonės ir veikiamo objekto sąlytį, plg. jau minėtus Soleckos, Termińskos (1980: 24t.) svarstymus. Todėl kai kurie atvejai gali būti interpretuojami dvejopai, ypač jei pamatinis žodis yra medžiaga, kuri veiksmo metu su objektu neatskiriamai sujungiama: cementuoti pamatus ~ dėti CEMENTO į pamatus (daryti, kad pamatai turėtų CEMENTO) ar veikti pamatus CEMENTU (plg. nuodyti tarakonus ~ daryti, kad tarakonuose atsirastų NUODŲ / kad tarakonai savyje turėtų NUODŲ / veikti tarakonus NUODAIS). Instrumentinę DV kategoriją išskiria visi tyrinėtojai, tiesa, ne visi į ją įtraukia veikimo medžiagomis DV (tipas klijuoti, cementuoti). Marchandas instrumentinius darinius aptaria aplinkybinių DV skyriuje (1964: 112–114; 1969b: 369t.) ir pažymi ornatyvinių DV artimumą šiai grupei. Clarkų studijoje, kaip jau minėta, atskirai paanalizuoti instrumentinių ir lokacinių DV panašumai bei skirtumai. Autoriai nelinkę pripažinti instrumentais objektų, kurie tampa neatskiriama veiksmo rezultatų dalimi (1979: 778), bet vis dėlto jų instrumentinių DV sąraše yra angl. glue ‘klijuoti’, cement ‘cementuoti’ ir kt. Kaliuščenko šios problemos atskirai nenagrinėja, tačiau tarp instrumentinių DV irgi pateikia klijuoti (1994: 91, 2000: 52), o auksuoti, druskinti tipo vedinius aptaria prie kauzatyvinių posesyvų (1994: 52t., 2000: 29t.). Geniušienės studijose kaip instrumentiniai veiksmažodžiai pateikiami geležiuotis ‘rūdyti (trauktis geležimi)’, pečiuotis ‘pečiais stumdytis’ (1983: 61t., 1987: 157). Lituanistinėje literatūroje tepimo, padengimo medžiagomis ar jų kur nors dėjimo grupė aptariama prie padaromosios DV kategorijos, o konkrečių įrankių pavadinimų pamatuotiems DV skiriama instrumentinė kategorija (Jakaitienė 1973: 64t., 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 388, 390; plg.: Ulvydas, red., 1971: 248, 253t., 262, 265; Paulauskienė 1994: 267t.). 3.4. Aplinkybiniai DV Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai atlieka aplinkybių funkcijas ir yra reiškiami linksniais arba prielinksninėmis konstrukcijomis. Šie DV nusako veiksmų erdvę (21 a) arba laiką (21 b), pavyzdžiui: 21 (a) Turistai stovyklauja prie ežero ~ Turistai yra (gyvena) STOVYKLOJE prie ežero 72 | JURGis PAKERYS (b) Gandrai žiemoja Afrikoje ~ Gandrai ŽIEMĄ būna Afrikoje Erdvės ir laiko semantinius vaidmenis galima būtų jungti ir į vieną – erdvėlaikio vaidmenį, nes į laiką nurodoma kaip į tam tikrą laiko matmens vietą. Tarp kai kurių anksčiau aptartų DV galima rasti tokių, kurie nusako veiksmo būdą ir gali būti parafrazuojami vartojant prieveiksmius ar jiems semantiškai artimus linksnius. Plg. tokias jau minėtų predikatyvinių ir rezultatyvinių DV parafrazes: 22 (a) Petras kvailioja ~ Petras elgiasi KVAILAI : elgiasi kaip KVAILYs (b) Žirgas šuoliuoja ~ Žirgas bėga ŠUOLIAIS : daro ŠUOLIUS Vis dėlto savarankiško būdo aplinkybių DV pogrupio čia nebus skiriama, būdo aplinkybės atspalvis laikytinas antriniu. 3.4.1. ERDVĖS DV. Jų parafrazėse pamatiniai žodžiai paprastai žymi vietas, kuriose esama (23 a), arba kauzuojama, kad kas jose būtų (23 b, c), pavyzdžiui: 23 (a) Ona kieminėja pas dėdę ~ Ona yra dėdės KIEME (svečiuojasi) (b) Statybininkai sandėliuoja medžiagas ~ Statybininkai daro, kad medžiagos būtų SANDĖLYJE (-iuose) (c) Gelbėtojai šalina kliūtis ~ Gelbėtojai daro, kad kliūtys būtų ŠALYJE, deda jas ŠALIN Esyvinės predikacijos atvejai reti, plg. dar aikštėti ~ būti AIKŠTĖJE, namuoti ~ būti NAMIE, NAMUOSE (LKŽ I(2) 36, VIII 537; Ulvydas, red., 1971: 248, 258)²⁵, minėtinas ir sinchroniškai nebeskaidus medžioti ~ būti MEDYJE ‘miške’. Aiškių inchoatyvinių vedinių sunku nurodyti, plg. prieveiksminį veiksmažodį artėti ~ imti būti ARTI, ARČIAU (kauzatyvinis vedinys artinti ~ daryti, kad būtų ARTI). Krypties semantikos, arba direktyviniams galinio taško, atvejams (23 b, c) priskirtini ir reti mušimo į tam tikrą kūno vietą veiksmažodžiai, pavyzdžiui: snukiuoti ~ veikti (kumštį) SNUKIO link, mušti į SNUKĮ; ausiuoti ~ veikti (kumštį, delną) AUSIES link, mušti į/per AUSĮ. Šie DV (žr. daugiau pavyzdžių Jakaitienė 1973: 44) semantiškai laikytini kauzatyvais, nes ne pats subjektas juda tam tikra kryptimi, o jo valdomas (kauzuojamas) objektas, pavyzdžiui, kumštis. Pasitaiko erdvės DV, kurių pamatiniai žodžiai parafrazėse atlieka semantinį kelio vaidmenį, pavyzdžiui, gruodenti ~ judėti GROUDU, važiuoti per GRUODĄ. Jiems artimi prielinksnių pamatuoti veiksmažodžiai, pavyzdžiui, skersuoti, kurie kelią gali predikuoti esyviškai arba kauzatyviškai, plg. skersuoti per lauką ~ eiti SKERSAI lauko : skersuoti kam uolį ~ versti kamuolį judėti SKERSAI (futbolo aikštės). Kadangi prielinksnis skersai žymi ir vietą, galimas kauzatyvinis vedinys: skersinti ~ daryti, kad kas būtų SKERSAI (ko), „skersai ką daryti (dėti, krauti)“ DŽ⁷ 701. Erdvės DV samprata literatūroje palyginti mažai įvairuoja. Dėmesys atkreiptinas į vadinamuosius privatyvinius veiksmažodžius (‘daryti, kad kas ko neturėtų’), kuriuos 25 Veiksmažodžio aikštėti užfiksuota ir inchoatyvinė reikšmė: ‘iškilti į aikštę, aiškėti’ (LKŽ I(2) 36). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA 73 Marchandas turbūt neatsitiktinai pateikia iškart po lokatyviniu (1964: 115). Jau minėta, kad posesyvumas ir lokatyvumas glaudžiai susiję, todėl angl. shell = lie. lukštenti tipo DV galima interpretuoti dvejopai: kaip neigiamuosius posesyvinius (‘daryti, kad neturėtų LUKŠTO’) ir kaip neigiamuosius lokatyvinius (‘daryti, kad nebūtų LUKŠTĖ’). Matyt, todėl Clarkų studijoje šiaip jau panašūs pavyzdžiai yra atsidūrę skirtingose vietose: shell the peanuts ‘lukštenti žemės riešutus’ prie locatum (pogrupis ‘not-on’), shell the peas ‘lukštenti žirnius’ prie location (pogrupis ‘not-in’) (1979: 770, 773), plg. dar lie. išprotėti ‘imti neturėti (netekti) proto’: (metaforiškai) ‘išeiti iš proto’ (neigiamas posesyvas : neigiamas lokatyvas). Tarpinių atvejų galima nurodyti ir daugiau, pavyzdžiui, su erdve susijusios dalyvavimo ar patiriamų būsenų situacijos, plg. tokias galimas parafrazes: posėdžiauti ~ būti POSEDYJE / užsiimti POSEDŽIU, baimintis ~ būti BAIMĖJE, būti apimtam (erdvinis veiksmažodis) BAIMĖS. Išimtimi laikytina predikatyvinio svečiuotis ~ būti SVEČIU galimybė būti parafrazuotam lokatyviškai: būti SVEČIUOSE. Veiksmažodžio keliauti interpretacija irgi gali būti dvejopa: būti KELYJE (vieta) ir naudotis KELIU (priemonė, instrumentas). Lituanistikoje erdvinių DV kategoriją skirti neįprasta, bet lokatyvinių reikšmių kartais nurodoma (Ulvy das, red., 1971: 248). Lokatyvinį pogrupį aprašo Geniušienė (1983: 62; 1987: 157), tiesa, šios semantikos denominatyvinių lietuvių kalbos refleksyvų nepateikia. 3.4.2. LAIKO DV. Šių vedinių parafrazėse pamatiniai žodžiai žymi laiko sąvokas ir atlieka semantinį temporatyvo vaidmenį, pavyzdžiui: 24 (a) Vasaroti kaime ~ VASARĄ būti kaime (b) Vakaroti prie ežero ~ VAKARE būti prie ežero Kalbamieji DV žymi ne tik veiksmo laiką, bet ir implikuoja tam laikui būdingą veiklą, pavyzdžiui: vasara – poilsis, atostogos, vakaras – poilsis, pramogos arba darbai namie. Priesaginiai laiko semantikos veiksmažodžiai gali būti pamatuoti ir vardazodinių prieveiksmių, žyminčių tam tikrą reliatyvų laiko tašką (denominatyviniais šie vediniai jau nelaikytini): 25 (a) Traukinys vėluoja ~ Traukinys yra laiko taške (per) VĖLAI (t. y. atsilieka nuo numatyto, etaloninio laiko taško) (b) Kam taip ankstini sėti žirnius? (LKŽI(2) 145) ~ Kam laiko taške per ANKSTI sėji žirnius? (t. y. pral enki numatytą, etaloninį laiko tašką) Kai kurių tokių veiksmažodžių galimi ne tik esyviniai, bet ir kauzatyviniai predikacijos variantai, pavyzdžiui: ankstinti, vėlinti ~ daryti, kad būtų ANKSTI (anksčiau), VĖLAI (vėliau). Pastaruosius galima susieti ir su būdvardžiais ANKSTUS, VĖLUS (ANKST-yvas, VĖL-yvas) ir laikyti predikatyviniais. Laiko DV grupė nėra didelė, tad ne visų autorių išskiriama. Sakysim, su laiko semantika susiję angl. weekend ‘leisti savaitgalį’, vacation ‘atostogauti’, honeymoon ‘leisti medaus mėnesį’ Marchando laikomi objektiniais rezultatiniais, nes jie nurodą į veik- 74 | JURGIS PAKERYS Ją kaip i tam tikrą rezultatą26. Clarkų studijoje tie patys DV pateikiami atskiroje trukmės (duration) grupėje (Clark, Clark 1979: 773). Kaliuščenko darbuose (1994: 105–108, 2000: 61–63) temporatyviniams DV trejopos (šešeriopos) predikacijos modelio netaikoma, nes daiktavardžių pamatuotų inchoatyvinių ir kauzatyvinių vedinių, matyt, nepasitaikė. Tiesa, viename pogrupių pateiktas lie. dienoti reikšme ‘darytis šilta’ (1994: 107, 2000: 62) galėtų būti interpretuojamas ir kaip inchoatyvinis. Lituanistikos tradicijoje darbinė laiko kategorija neišskiriama, bet prie -uoti ir -oti vedinių ši reikšmė minima (Ulvy das, red., 1971: 248, 254; Paulauskienė 1994: 267). Jakaitienė laiko DV (vasaroti, žiemoti) skiria prie platesnės būsenos kategorijos (1973: 36). Veiksmažodis atostogauti, panašiai kaip angl. vacation, interpretuojamas dvejopai: kaip laiko (Paulauskienė 1971: 195) ir kaip dalyvavimo, buvimo kur DV (Jakaitienė 1973: 49, 1976: 269; Ambrazas, red., 1997: 394). 4. IŠVADOS 1. Klasifikuojant denominatyvinius lietuvių kalbos veiksmažodžius tikslinga taikyti trejopos predikacijos ir sintaksinius-semantinius kriterijus (žr. 2 lentelę). 2 LENTELĖ. LIETUVIŲ KALBOS DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SINTAKSINĖ-SEMANTINĖ KLASIFIKACIJA ATSIŽVELGIANT Į PREDIKACIJOS TIPUS (PŽ – PAMATINIS ŽODIS) Predikacijos tipas | Esyvas | Inchoatyvas | Kauzatyvas Sintaksinės-semantinės PŽ ypatybės Predikatyvas | kvailioti : kvailys | kvailėti : kvailys | kvailinti : kvailys | baltuoti : baltas | baltėti : baltas | baltinti : baltas Subjektas Procesantas | audroti : audra Rezultatas | dienoti : diena Objektas Rezultatas | juokauti : juokai Kontentas | badauti : badas | gėdinti : gėda Posesumas | galioti : galia | turėti : turtas | ginkluoti : ginklas Instrumentas | meškerioti : meškerė 26 Plg. apie weekend: „das Wochenende wird durch die Handlung als etwas Lebendiges sozusagen erst erzeugt, wird in der Handlung erst existent“ (Marchand 1964: 117). DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA 75 2 LENTELĖS TĘSINYS Sintaksinės-semantinės PŽ ypatybės Predikacijos tipas Esyvas Inchoatyvas Kauzatyvas Aplinkybe Erdvė stovyklau­ti : stovykla sandėliuoti : sandėlis Laikas žiemoti : žiema 2. Trejopos predikacijos sistemą sudaro bazinė esyvinė predikacija (požymis turimas), iš jos išvedama inchoatyvinė (požymis įgyjamas), iš pastarosios – kauzatyvinė (požymis suteikiamas). Denominatyviniais veiksmažodžiais predikuojami požymiai arba jų kompleksai žymimi jų pamatinių vardažodžių. 3. Sintaksiniai-semantiniai požymiai nustatomi atsižvelgiant į pamatinio žodžio funkcijas darbinėse parafrazėse. 4. Abstrakčiausią sintaksinių vaidmenų pakopą denominatyvinių veiksmažodžių klasifikacijoje sudaro predikatų, subjektų, objektų ir aplinkybių funkcijos. 5. Subjektiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi semantinius procesantų ir rezultatų potipius. 6. Objektiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi keturis tiesioginiais ir netiesioginiais objektais reiškiamus semantinius potipius: rezultatų, turinių (kontentų), priklausinių (posesumų) ir įrankių (instrumentų). 7. Aplinkybiniai denominatyviniai veiksmažodžiai turi du potipius: erdvės ir laiko. SUTRUMPINIMAI DŽ⁴ – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (vyr. red. S. Keinys), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas I–XX, I–II2 (red.: J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas), Vilnius, 1941–2002. LITERATŪRA AMBRAZAS, V., red., 1997: Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. BALKEVIČIUS, J. 1963: Dabartinės lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. BOJAR, B. 1975: Polskie czasowniki z wbudowanym argumentem. Polonica 1, 167–186. CLARK, E. V. 1978: Locationals: existential, locative and possessive constructions. Greenberg, J. H., ed., Universals of Human Language 4: Syntax, Stanford, California: Stanford University Press, 85–126. CLARK, E. V., CLARK, H. H. 1979: When nouns surface as verbs. Language 55 (4), 767–811. FREEZE, R. 1992: Existentials and other locatives. Language 68 (3), 553–595. GENIUŠIENĖ, E. [GENJUŠENE, Ė.] 1983: Рефлексивные глаголы в балтийских языках и типология рефлексивов, Вильнюс: Вильнюсский университет. GENIUŠIENĖ, E. 1987: The Typology of Reflexives, Berlin, New York, Amsterdam: Mouton de Gruyter. 76 | Jurgis Pakerys Grzegorczykowa, R. 1969: Czasowniki odmienne we współczesnym języku polskim, Wrocław, Warszawa, Kraków: Ossolineum. (Prace językoznawcze, 53). Holvoet, A. 1991: Transitivity and Clause Structure in Polish. A Study in Case Marking, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy. (Prace Slawistyczne, 95). Holvoet, A. 2003: Laisviejį predikatyvai ir jų sintaksiniai ryšiai. Holvoet, A., Judžentis, A., red., Sintaksinių ryšių tyrimai, Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla (Lietuvių kalbos gramatikos darbai 1), 67–78. [Jablonskis, J.] 1911: Rygiškių Jonas, Lietuvių kalbos sintaksė 1, Seinai. Jablonskis, J. 1957: Rinktiniai raštai 1 (sudarė J. Palionis), Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Jakaitienė, E. 1972: Dėl priesaginių veiksmažodžių darybinių reikšmių. Baltistica 8 (1), 49–54. Jakaitienė, E. 1973: Veiksmažodžių daryba. Priesagų vediniai, Vilnius: Vilniaus universitetas. Jakaitienė, E. 1976: Žodžių darybos tipai ir kategorijos. Jakaitienė, E., Laigonaitė, A., Paulauskienė A., Lietuvių kalbos morfologija, Vilnius: Mokslas, 251–278. Jakaitienė, E. 1988: Leksinė semantika, Vilnius: Mokslas. Kaliuščenko, V. D. 1987: Типология локативных, посессивных и атрибутивных отсубстантивных глаголов. Вопросы языкознания (1), 93–105. Kaliuščenko, V. D. 1994: Типология отыменных глаголов. Донецк: Донеччина. Kaliuščenko, V. D. 2000: Typologie denominaler Verben, Tübingen: Max Niemeyer Verlag. Karolak, S. 1972: O znaczeniach czasowników odmiennych. Wierzbicka, A., red., Semantyka i słownik, Wrocław, Warszawa, Kraków, Gdańsk: Ossolineum. (Z dziejów form artystycznych w literaturze polskiej, 27). Karolak, S., red., 1980: Semantyczno-syntaktyczny słownik słowiańskich czasowników odmiennych, Katowice: Uniwersytet Śląski. Katkuvienė, L. 1979: Lietuvių kalbos beasmeniai veiksmažodiniai sakiniai, žymintys gamtos reiškinius. Kalbotyra 30 (1), 39–47. Katkuvienė, L. 1982: Apie lietuvių kalbos beasmenių sakinių su verba meteorologica semantinę struktūrą. Sintaksės ir semantikos klausimai. Respublikinės mokslinės konferencijos, skirtos TSRS įkūrimo 60-mečiui, pranešimų tezės (red. K. Župerka), Šiauliai, 29–30. Kazlauskas, J. 1965: Mokslinė lietuvių kalbos gramatika [rec.: Lietuvių kalbos gramatika 1 (red. K. Ulvydas), Vilnius: Mintis, 1965]. Pergalė 10, 172–176. Kuricyna, L. A. 1985: Особенности отыменного конверсионного образования глаголов. Семантика и функционирование английского глагола, Горький, 69–76. Lyons, J. 1967: A note on possessive, existential and locative sentences. Foundations of Language 3, 390–396. Marchand, H. 1964: Die Ableitung desubstantivischer Verben mit Nullmorphem im Englischen, Französischen und Deutschen. Die Neueren Sprachen 10, 105–118. Marchand, H. 1969a: Die Ableitung deadjektivischer Verben im Deutschen, Englischen und Französischen. Indogermanische Forschungen 74, 155–173. Marchand, H. 1969b: The Categories and Types of Present-Day English Word-Formation. A Synchronic-Diachronic Approach, München: C. H. Beck’sche Verlagsbuchhandlung. Morkūnas, K., par., 1999: Lietuvių kalbos enciklopedija (parengė K. Morkūnas), Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Paulauskienė, A. 1971: Dabartinės lietuvių kalbos veiksmažodis, Vilnius: Vilniaus universitetas. Paulauskienė, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Slizienė, N. 1994: Lietuvių kalbos veiksmažodžių junglumo žodynas 1: A–M, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Solecka, K. M., Termińska, K. 1979: Próba definicji semantycznych. Јужнословенски филолог 35, 55–64. Solecka, K. M., Termińska, K. 1980: Definicje semantyczne. Karolak, red., 1980, 17–28. DENOMINATYVINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ SEMANTIKA | 77 ULUCHANOV, I. S. 1977: Словообразовательная семантика в русском языке, Москва: Наука. ULVYDAS, K., ред., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2: Morfologija (Veiksmažodis, prieveiksmis, dalelytė, prielinksnis, jungtukas, jaustukas, ištiktukas), Vilnius: Mintis. ULVYDAS, K., ред., 1976: Lietuvių kalbos gramatika 3: Sintaksė, Vilnius: Mintis. Jurgis Pakerys Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, 01513 Vilnius Gauta 2004 03 17