Liaudiški augalų pavadinimai, siejami su augalo gydomosiomis savybėmis

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA L (2004), 11 – 24 Liaudiški augalų pavadinimai, siejami su augalo gydomosiomis savybėmis AURELIJA GENELYTĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with Lithuanian phytonyms (plant names) based on the healing properties attributed to the plants concerned. The material is taken both from writings and from the living dialects. The plant names discussed in this article contain (a) names of organs and fluids of the human body, (b) names of diseases which the plants in question are assumed to cure and (c) words referring to symptoms of such diseases. Plant names of this type are still widely used in the modern Lithuanian dialects, but their areal scope is usually narrow. 1. ĮVADINĖS PASTABOS Nuo seniausių laikų žmonės įvairiais vaistiniais augalais gydo ligas ir negalavimus. Lietuvoje liaudies medicinos ir žolininkystės tradicijos labai senos. Botanikų teigimu, mūsų šalyje auga per 2000 vaistinių augalų (Puidokas 2002: 4), tad visai suprantama, kad apie gydymą žolėmis XIX–XX amžiuje šiek tiek nusimanė daugelis Lietuvos kaimo gyventojų – tai buvo jų gyvenimo kasdienybė. Bemaž kiekviena žolelė laikyta vaistu: Visos žolės vaistai, tik reikia žinot, kas nuo ko DJ (LKŽk). Tik smilga ne vaistas, o tei[p] visos žolės gydo PnMŽ (LKŽXVII 947). R. Trimako teigimu, XIX a. pabaigoje Lietuvos kaime vyravo liaudiški gydymo būdai. Oficialiomis medicinos paslaugomis naudotasi retai, susirgus mieliau buvo pasirenkamos žolininkų (kartais ir žiniuonių) paslaugos, ir šie žmonės kaimo bendruomenėje turėjo nemenką autoritetą. Autoriaus nuomone, egzistavo netgi savotiškas pasiskirstymas tarp lyčių: liaudies chirurgija ir veterinarija laikytos vyrišku užsiėmimu, o žolininkystė – moterišku (Trimakas 2001: 19). Mokslinėje literatūroje gausi liaudies medicinos ir veterinarijos medžiaga dažnai aptariama įvairiais aspektais, nes tai gali būti kelių disciplinų – antropologijos, biologijos, etnologijos, folkloristikos, medicinos, farmacijos ir net lingvistikos – studijų objektas. Senosios kaimo moterys dar ir šiandien pažįsta labai daug vaistinių augalų ir įvardija juos savais tarmiškais pavadinimais, kurių nerasime nei botanikos vadovėliuose, nei moksliniuose augalų aprašuose. Liaudiški fitonimai (plg. gr. φυτóν ‘augalas’) puikiausiai suprantami vietinių žmonių ir perduodami iš kartos į kartą išliko ir iki mūsų dienų, nes žolininkų sukauptos žinios nebuvo laikomos paslaptimi (priešingai nei žiniuonių žadėtojų), jas perimdavo tas, kuris tuo daugiau domėjosi ar turėjo polinkį rinkti žoleles (Trimakas 2001: 19). Vaizdingų liaudiškų augalų vardų gyvojoje kalboje vartojama tūkstančiai (pvz., vien tik šiaurės panevėžiškių šnektose užrašyta per 800 skirtingų šaknų liaudiškų fitonimų). Dažnai tas pats augalas ne tik kad skirtingose šnektose – net atskiruose kaimuose vadinamas vis kitokiu vardu, nes 12 | A U R E L I J A G E N E L Y T Ė kalbos vartotojai atkreipia dėmesį į skirtingus augalo skiriamuosius požymius, t. y. pažinimo procese skiriasi profilio aspektas (žiūros kampas), kuris tampa svarbus tam tikroje situacijoje fiksuojant daiktą ar reiškinį. Nominacijos procese itin svarbus yra profiliavimas, t. y. tam tikras specifinis daikto suvokimas, kurio pagrindas – viena ar kita daikto savybė, ypatybė, funkcija ir pan., vadinasi, vienokia ar kitokia daikto kategorizacija, jo priskyrimas vienai ar kitai kategorijai (Gudavičius 2000: 50). Gyvojoje kalboje pavadinimų, nurodančių augalo gydomąsias savybes, vartojama palyginti nedaug. Didžiąją dalį šnektose vartojamų fitonimų sudaro pavadinimai pagal augalo išorinius požymius (vardai, nusakantys augalo žiedų, lapų ar vaisių formą, spalvą, jų panašumą į kokį nors tikrovėje esantį atributą ir pan.). Kadangi visą pasaulį žmonės linkę suvokti vaizdiniais, tai ir įvardijant augalus nominacinėje sistemoje dominuoja vizualiaisiais požymiais paremti pavadinimai. Be to, baigia išmirti XX a. pradžios senoji kaimo karta, pažinusi daugybę vaistingųjų augalų, žinojusi, kokia žolele kokią ligą gydo ir pagal tuos gydomuosius požymius įvardijusi nemažai augalų. Tačiau renkant etnologinę medžiagą apie liaudies mediciną ir užrašinėjat liaudiškus augalų pavadinimus lietuvių kalbos tarmėse fiksuota ir keliasdešimt fitonimų (dažniausiai tai vaistinių augalų vardai), kurie nusako konkret aus augalo gydomąsias savybes. Autorės iš tarmių surinkta medžiaga, taip pat LKŽ ir LKŽₖ duomenys rodo, kad liaudiški fitonimai, siejami su augalo gydomosiomis savybėmis, skirtini į keletą reikšminių grupių. 2. F I T O N I M A I, S U D A R Y T I I Š Ž M O G A U S K Ū N O D A L I Ų P A V A D I N I M Ų Skirtinos dvi tokių pavadinimų grupės. 2. 1. Fitonimai, kurių pamatiniu žodžiu nurodoma, kokia kūno dalis yra gydoma: 2.1.1. akis: akėlė (Šlu – ²LKŽ₁ 52)¹, akisopai (LBŽ 139 [PN]), akišvietė (LBŽ 139), akišvita (LBŽ 139 [P]), akšvita (P – ²LKŽ₁ 87), akutė (LBŽ 139) ‘akišvietė’ (Euphrasia) – liaudies medicinoje žolės nuoviru nuo seno gydomos akių ligos (LBŽ 139; VA 1973: 31); 2.1.2. ausis: ausgyda (P, LBŽ 45 – ²LKŽ₁ 500), ausiagydė (LBŽ 45, RŠ – ²LKŽ₁ 500), ausigydė (LBŽ 45, BŽ 40 – ²LKŽ₁ 500) ‘akenis’ (Ballota) – vaistinis augalas, kurio nuoviru gydomos ausų ligos (LBŽ 45; LVAS 1941: 16); 2.1.3. blužnis: blužniažolė (J, K, LBŽ 88 – ²LKŽ₁ 957), blužniažolė (LL 228 – ²LKŽ₁ 957), blužnies žolė (D.Pošk – LKŽₓₓ 959) ‘blužnutė’ (Chrysosplenium) – nuoviras vartojamas nuo blužnies ligų (LBŽ 88); blužnpapartis (P, LBŽ 35 – ²LKŽ₁ 957) ‘kalnarūtė’ (Asplenium) – žolė seniau buvo vartojama blužnies ligoms gydyti (LBŽ 35); taip pat augalo vardas motyvuotas ir klasikinėse kalbose, plg. gr. σπλήν ‘blužnis’; 2.1.4. dantis: dantgalba (LBŽ 237 [P]) ‘skėstukas’ (Odontites) – antpilas vartojamas vaistams nuo dantų skaudėjimo (LBŽ 237); dantvyra (LBŽ 178 [P]) ‘debesylas’ (Inula) – šaknų nuoviras stiprina dantenas (VA 1973: 79); 1 Straipsnyje kirčiuojami tie fitonimai, kurie LKŽ, LKŽₖ ar kituose šaltiniuose pateikiami kirčiuoti. LIAUDIŠKI AUGALŲ PAVADINIMAI 13 2.1.5. inkstas: inkstaglobė (P, LBŽ 247 – LKŽᵥ 171) ‘sienażolė’ (Parietaria) – vaistinis augalas, vartotas inkstų ligoms gydyti (LBŽ 247; LVAS 1941: 62); 2.1.6. kaklas: kaklažolė (LBŽ 57 [Brž, Pn], RTN – LKŽᵥ 92), kaklinėlis (LBŽ 57 [Pn] – LKŽᵥ 93), kaklinyčia (LBŽ 57 [Brž] – LKŽᵥ 93), kaklinykas (Lš – LKŽᵥ 94) ‘paprastoji juodgalvė’ (Prunella vulgaris) – liaudies medicinoje žolės nuoviru skalaujama gerklė (LBŽ 58; VA 1973: 128; Jankevičienė 1987: 154): Kai kaklą užstoja, reikia gerti kaklinykų arbatą Lš (LKŽᵥ 94); 2.1.7. kaulas: gyvakaulė (Mt – LKŽₘₘₘ 361), gyvakaulis (LBŽ 338), kaulažolė (J, LBŽ 338, Kp, Pc – LKŽᵥ 431; Pnm – LKŽₖ), kaulažolė (Varn, Šd – LKŽᵥ 431; Gdr – LKŽₖ), kaulažolynis (J, LBŽ 338 [Rk], NdŽ, Švnč, Ds – LKŽᵥ 431), kaūžolis (LBŽ 338 [P], Ak, NJ, Ds – LKŽᵥ 431; Pnm – LKŽₖ), kaūliašaknis (Pnm – LKŽₖ), kaūliažolė (Pnm – LKŽₖ), kaūliažolynis (Gmž, Ktk, Trgn – LKŽᵥ 432), kaūliažolis (Ds – LKŽᵥ 432; Pnm – LKŽₖ), kaūliažolis (Gdr – LKŽₖ) ‘vaistinė taukė’ (Symphytum officinale) – trintos augalo šaknys vartojamos kaulų lūžiams gydyti (LBŽ 338; VA 1973: 359; VAK 1976: 688): Kaului lūžus, bobos kaulažoliu gydydavo Ds (LKŽᵥ 431). Kaulažolynį deda, kai žmogus kaulais, kaulų ligom suserga Ds (LKŽᵥ 431). Kaūliašaknis žydi baltai. Jį iškasa, šaknis jo yra, čia tik žiedai jo. Reikia iškast ir sutarkavot, ir aprišt. Tai va, kai skauda, kai kam nors lūžę būna kaulai, tai apiriša, greičiau sugyja Pnm (LKŽₖ). Panaši augalo vardų motyvacija ir kitose kalbose: lot. Symphytum pasidarytas iš gr. συμφυῶ ‘suauginti’; plg. vok. Beinwell, angl. boneset, lenk. żywokost; 2.1.8. kepenys: kepingelbė (P, LBŽ 22 – LKŽᵥ 581), kepenių žolelė (LBŽ 22) ‘triskiautė žibuoklė’ (Hepatica nobilis). Tai graikų kalbos skolinys, plg. gr. ἧπαρ, ἥπατος ‘kepenys’ – augalo triskiaučiai lapai savo forma primena kepenis². Ta pati vardo motyvacija ir daugelyje kitų kalbų: vok. Leberblümchen, angl. liverwort, rus. печеночница; 2.1.9. kraujas: kraujo žolė (D.Pošk, P, Sd – LKŽₓₓ 960), kraujanosė (LBŽ 5 [Brž]), kraujanošis (LBŽ 5 [Pn], DŽ, Dkk, Šmn – LKŽᵥᵢ 461), kraujiēs (LBŽ 5 [Švnč] – LKŽᵥᵢ 463), kraujińinkas (kraujinykas) (BŽ 107, Mr, LBŽ 5 – LKŽᵥᵢ 463), kraujūtis (J, LBŽ 5, Al, Auk, Slv – LKŽᵥᵢ 466), kraužolė (NdŽ – LKŽᵥᵢ 485) ‘kraujażolė’ (Achillea) – žiedų, lapų ir žolės preparatai vartojami įvairiems kraujavimams stabdyti, padidina kraujo krešėjimą (LBŽ 6; VA 1973: 163; VAK 1976: 16; VAA 1983: 58; Jankevičienė 1987: 140): Kraujanosiais užkišk nosį, ir nustos kraujas Dkk (LKŽᵥᵢ 461). Duokš kraujanosio – baisiai bėga kraujas Ut (LKŽᵥᵢ 461). Norėdami kraują sulaikyti, ant žaizdos deda kraujučių Auk (LKŽᵥᵢ 466). Uždėk kraujučio, ir nustos kraujas bėgęs Slv (LKŽᵥᵢ 466); kraujo duobelė (LBŽ 310 – LKŽᵥᵢ 462), kraujašaknė (TRGN – LKŽᵥᵢ 462), krau jelis (TRGN – LKŽᵥᵢ 463), krauji nis (TRGN – LKŽᵥᵢ 463), kraujotenis (LBŽ 310 [I]), kraujótraukis (IM 1862, 31, LBŽ 310 [I] – LKŽᵥᵢ 465), kraujūtis (BŽ 218, LBŽ 310, NdŽ – LKŽᵥᵢ 466), kraustaba (P, LBŽ 310 – LKŽᵥᵢ 472), krau žolė (J, Kair – LKŽᵥᵢ 485) ‘kraujalakė’ (Sanguisorba) – žolės nuovirą liaudis vartoja žaizdoms 2 Lévi-Strausso teigimu, augalų rūšys, turinčios kokį įsimenamą požymį, tam tikrą formą, spalvą arba kvapą, suteikia stebėtojui teisę manyti ir teigti, kad minėti požymiai rodo tam tikras, taip pat įsimenamas, tačiau paslėptas augalų savybes. Todėl žmonės, nors ir laikinai, atkreipia dėmesį į jutiminį ryšį tarp dviejų dalykų, pvz., kad geltoni augalų syvai gydo blužnies ligas, geltonos ar raudonos spalvos augalų žiedai tinka gydyti tą spalvą turinčius vidaus organus, lapai, panašūs į kepenis, gydo kepenų ligas ir pan. (Lévi-Strauss 1997: 28). 14 | AURELIJA GENELYTĖ gydyti, antpilas geriamas nuo kraujuoto viduriavimo (LBŽ 311; Jankevičienė 1987: 172; MVAE 2002: 353): Kraużolės gyvuliam nuo šlapinimos krauju KAIR (LKŽᵥᵢ 485). Plg. augalo pavadinimus kitose kalbose: lot. Sanguisorba pasidarytas iš sanguis ‘kraujas’, sorbere ‘siurbti’, – šakniastiebis turi daug tanidų ir stabdo kraujavimą. Taip pat plg. rus. кровохлёбка, lenk. krwiściąg, angl. blood-root; kraujatraukė (VRN – LKŽᵥᵢ 462), kraujazolė (VRN – LKŽᵥᵢ 462) ‘pelkinė trindažolė’ (Comarum palustre) – žolės nuoviras liaudies medicinoje vartojamas nuo pakilusio kraujo spaudimo ir nuo įvairių kraujavimų (VA 1973: 361): Kraujatraukių kai prideda, tuoj kraują sustabdo VRN (LKŽᵥᵢ 462); 2.1.10. li aukos: liauktrama (P, LBŽ 317 – LKŽᵥᵢᵢ 393), liaukų žolė (LBŽ 317, AK – LKŽᵥᵢᵢ 392), liaukžolė (J, LBŽ 317 – LKŽᵥᵢᵢ 393) ‘bervidis’ (Scrophularia) – žolės antpilas liaudies vartojamas vaistams nuo liaukų pabrinkimo (LBŽ 317; LVAS 1941: 81); liaukų žolė (GRG – LKŽᵥᵢᵢ 392), liaukažolė (LBŽ 156, GRG – LKŽᵥᵢᵢ 392), liaukažolynis (J.JABL – LKŽᵥᵢᵢ 392) ‘šliaužiančioji tramažolė’ (Glechoma hederacea): Tas liaukažoles (liaukų žoles) išvirina ir duoda kiaulėms liaukoms sergant GRG (LKŽᵥᵢᵢ 392); 2.1.11. ma čica (lenk. macica ‘gimda’): māčicos žolė (LBŽ 278, GRG – LKŽᵥᵢᵢ 722) ‘tikroji sidabražolė’ (Potentilla argentea) – žolės nuoviras vartojamas skausmingų menstruacijų atvejais (VA 1973: 302; MVAE 2002: 346); 2.1.12. nósis: sraujanōsė, sraujanōsė (LBŽ 6, NdŽ, LKA₁ 264 [DBK, AN] – LKŽₓᵢᵢᵢ 568), sraujanōsis, sraujanōsis (Š, LBŽ 6 [PN, RK, UT, ZR], NDŽ, K.BŪG [DS], LKA₁ 264 [RK], LEL, KP, ADM, SKP, ON, VB, AND, DKK, UT – LKŽₓᵢᵢᵢ 568), sravanōsė, sravanōsė (L 461, LBŽ 6 [BRŽ], NDŽ, LKA₁ 168 [SLČ, SKRB, KRČ], JNŠK – LKŽₓᵢᵢᵢ 570), sravanōsis, sravanōsis (L 813, LBŽ 6 [PN, RK], Š, NDŽ, LKA₁ 168 [VB], AR, SV, VŠK, RM – LKŽₓᵢᵢᵢ 570), srevanōsė (LKA₁ 168 [SK] – LKŽₓᵢᵢᵢ 577), srevanōsis, srevanōsis (LBŽ 6 [BRŽ, KLP], NDŽ, PS, GRŽ – LKŽₓᵢᵢᵢ 577), srevenōsė (LKA₁ 168 [PS] – LKŽₓᵢᵢᵢ 577), srevenōsis (LKA₁ 168 [KVT], JNŠK – LKŽₓᵢᵢᵢ 577), sriaunanōsis (LBŽ 6 [KDN, PN], NDŽ – LKŽₓᵢᵢᵢ 579), sriavanōsis (NDŽ – LKŽₓᵢᵢᵢ 580), sruvanōsis (LBŽ 6 [RK], SV – LKŽₓᵢᵢᵢ 601), straujanōsis (KRSN, ANTZ – LKŽₓᵢᵢᵢ 940), stravanōsė (LKA₁ 168 [SLČ, SKRB] – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravanōsis (LKA₁ 168 [VB] – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), strevanōsis (LKA₁ 168 [SLČ, KRČ], PS – LKŽₓᵢᵢᵢ 953) ‘paprastoji kraujažolė’ (Achillea millefolium) – liaudies medicinoje sutrinta žolė plačiai vartojama srūvančiam iš nosies kraujui sustabdyti (LBŽ 6; VA 1973: 163; VAA 1983: 55; Jankevičienė 1987: 140; MVAE 2002: 202): Kaip tik ažukiši nosi sraujanōsiais, tuoj nustoja kraujas tekėt UT (LKŽₓᵢᵢᵢ 568). Reikia prisirinkt sravanōsių: labai gerai kraujui sulaikyt AR (LKŽₓᵢᵢᵢ 570). Straujanōsis – vaistas kraujui suturėt ANTZ (LKŽₓᵢᵢᵢ 940); 2.1.13. pilvas: pilvýtė (P, LBŽ 220, NDŽ – LKŽᵢₓ 1029), pilvýtis (MT, BŽ 29, NDŽ – LKŽᵢₓ 1029) ‘trilapis pupalaiškis’ (Menyanthes trifoliata) – lapų arbata žadina apetitą, gerina virškinimą (LBŽ 220; VA 1973: 237; MVAE 2002: 294); 2.1.14. plaučiai: plaučninkas (LBŽ 287, NDŽ – LKŽₓ 89) ‘plautė’ (Pulmonaria) – žolės arbata gydomas bronchitas ir kitos plaučių ligos (LBŽ 287; VA 1973: 234); plaučiažolė 1) ‘pelkinis žinginys’ (Calla palustris) (LBŽ 62 [BRŽ]), 2) ‘siauralapis gencijonas’ (Gentiana pneumonanthe) (LBŽ 153) – augalų žiedų ir lapų arbata gydomos plaučių ligos (LBŽ 62, 153); LIAUDIŠKI AUGALŲ PAVADINIMAI 15 2.1.15. pūslė: pūslėlė (LBŽ 322, LF₃₀₈ – LKŽᵥ 1044; DGP, GDR, Klt, KZT, AKM, YL – LKŽₖ), pūslėlytė (Klt – LKŽₖ), pūslės žolėlė (AKM – LKŽₓₓ 60), pūslikė (SMLN, ŠKT – LKŽₖ), pūslýtė (GDR, Ut – LKŽₖ), pūsliukas (JSV – LKŽₖ) ‘naktžiedė’ (Silene) – žolės nuoviras geriamas nuo šlapimo pūslės uždegimo: Pūslytės nuo pūslės gert GDR (LKŽₖ). Pūslėlytės tokios, anos nuo pūslės gert Klt (LKŽₖ). Pūslikės šlapimą sulaiko ŠKT (LKŽₖ); pūslėlė (DGP – LKŽₖ), pūsliukas (ALZ – LKŽₖ) ‘vaistinis putoklis’ (Saponaria officinalis) – liaudies medicinoje putoklio šaknų nuoviru gydomos šlapimo pūslės ligos (VA 1973: 248; MVAE 2002: 297): Arkliai suserga, šlapinas per daug, tada pūsliukų virdavo ALZ (LKŽₖ); 2.1.16. sprándas: sprandadarė (LBŽ 64), sprandadora (LBŽ 64 [P]), sprandininkė (LBŽ 65 [P]) ‘dilgalapis katilėlis’ (Campanula trachelium) – graikų kalbos skolinys, plg. gr. τράχηλος ‘kaklas’; augalo nuoviras vartojamas vaistams nuo kaklo ligų (LBŽ 65); 2.1.17. strėnos: strėnų žolės (Mtₙ 141, LBŽ 269, LFₙ 544 – LKŽₓₓ 960), strėnažolė (KŽ, Mt – LKŽₓₓₓ 951) ‘vaistinė baltašaknė’ (Polygonatum odoratum) – liaudies medicinoje baltašaknė vartojama reumatui gydyti, jos antpilu įtrinami skaudami sąnariai, juosmuo, o uogos padeda išvengti nėštumo (LBŽ 269; VA 1973: 59; MVAE 2002: 63); 2.1.18. širdis: širdžolė (Mt, BŽ 41 – LKŽₓᵢᵥ 846) ‘gencijonas’ (Gentiana) – gencijono šaknų nuoviras stiprina širdį (MVAE 2002: 136); širdžolė (L, L 445, Rtr, Trgn – LKŽₓᵢᵥ 846), širdgloba (LBŽ 195 [P], NdŽ – LKŽₓᵢᵥ 848), širdininkas (F, LBŽ 195, NdŽ – LKŽₓᵢᵥ 849) ‘sukatžolė’ (Leonurus) – liaudies medicinoje sukatžolės lapų nuoviru gydoma širdies ir kraujagyslių neurozė, kardiosklerozė, šaknų nuoviras lėtina širdies ritmą ir didina širdies susitraukimo galią (LBŽ 195; VA 1973: 319; Šimkūnaitė 1994: 34; MVAE 2002: 356); širdies žolės (I, P, KlvK 82, LBŽ 78 – LKŽₓₓ 960), širdžiažolė, širdžiažolė (Brš, Alk, Nč – LKŽₓᵢᵥ 900), širdžiažolynis, širdžiažolynis (Kzt, Klt – LKŽₓᵢᵥ 900), širdžolė (F, LTR [KLTN] – LKŽₓᵢᵥ 900) ‘širdžolė’ (Centaurium) – liaudis žolės nuoviru gydo širdies ligas (LBŽ 78; VA 1973: 341; MVAE 2002: 373); širdžolė (MŽ, N, [K], F, BzBkₙᵢᵢ 18, NdŽ, KŽ, LTR [KLTN] – LKŽₓᵢᵥ 900) ‘vaistinis skaistenis’ (Tanacetum parthenium) – seniau augalo arbata vartota širdies ligoms gydyti; širdėlė, širdytė (GDR – LKŽₖ) ‘pelkinė mandrauninkė’ (Parnasia palustris) – lapų ir šaknų nuoviru gydoma širdies neurozė, jis reguliuoja širdies ir kraujagyslių veiklą (VA 1973: 183; MVAE 2002: 232); širdūkai (Trgn – LKŽₓᵢᵥ 899), širdžiukai (LTR [Trgn] – LKŽₓᵢᵥ 900), širdžolė (NdŽ, KŽ, Trak – LKŽₓᵢᵥ 900) ‘paprastasis saulenis’ (Helianthemum nummularium) – liaudies medicinoje saulenio preparatai vartoti širdies ligoms gydyti; širdies žolės (P – LKŽₓₓ 960) ‘pievinė gencijonėlė’ (Gentianella amarella) – šaknų nuoviras ramina nervus, stiprina širdį (VA 1973:109); 2.1.19. tulžis: tulžiažolė ‘paprastoji pikulė’ (Sisymbrium sophia) (LBŽ 324 [Brž], NdŽ, LFₙ 491 – LKŽₓᵥᵢᵢ 13) – liaudies veterinarijoje žolės nuoviras vartojamas gyvulių tulžies ligoms gydyti (LBŽ 324); tulžiažolė ‘tikroji sidabražolė’ (Potentilla argentea) (LBŽ 278 [Brž], NdŽ – LKŽₓᵥᵢᵢ 13); tulžiažolynis (Aps, Kzt – LKŽₓᵥᵢᵢ 13), tulžies žolės ‘pušyninė gelteklė’ (Scorzonera humilis) (LBŽ 324) – pastarųjų trijų pavadinimų motyvacija yra tarsi dvigubai pamatuota: augalai yra ne tik vaistingi, gydantys tulžies ligas, – visų jų žiedai geltoni, t. y. tulžies spalvos; 16 | AURELIJA GENELYTĖ 2.1.20. žyvatas³: žyvatrama ‘pūkelis’ (Gnaphalium) (P, LBŽ 158, NdŽ – LKŽₓₓ 825) – pūkelio žolės ir šaknų nuoviras padidina žarnyno peristaltiką (VA 1973: 235). 2. 2. Ne visi fitonimai, kurių pamatiniu žodžiu eina žmogaus kūno organų vardai, nurodo augalo gydomąsias galias. Kartais tokie vardai tik pažymi, kad kuri nors augalo dalis yra išoriškai panaši į tą organą. Augalo žiedyno formą nurodo šie fitonimai: širdėlė (BZF 182, LBŽ 120, KŽ, Plšk – LKŽₓᵢᵥ 846), širdelės (Š, LBŽ 120, LFₘ 470, NdŽ, Vaižg, Nč, Brž, Ds – LKŽₓᵢᵥ 846), širdikės (LTR [Lš], DSN – LKŽₓᵢᵥ 899) ‘ašarėliai’ (Dicentra); širdelės (Š, LBŽ 56, LFₘ 470, NdŽ, LMD [Brž], Vaižg, Brž, Ds – LKŽₓᵢᵥ 846) ‘kiškio ašarėlės’ (Briza media). Lapų arba vaisių formą nurodo šie augalų vardai: dvidantis (LBŽ 49) ‘lakišius’ (Bidens) – augalo vaisiai pleištiški, viršuje su 2–4 akuotais, panašiais į dantukus (LFᵥᵢ 65); pūslaziedis (LBŽ 109) ‘krūmsargė’ (Cucubalus) augalas taip vadinamas dėl apvalių vaisių (LFₘ 326); širdlapėliai (LBŽ 210 [Brž], NdŽ, LFᵢᵢ 543 – LKŽₓᵢᵥ 899) ‘dvilapė medutė’ (Majanthemum bifolium) – lapai širdiškai kiaušiniški (LFᵢᵢ 543); širdlapis (Mt, KŽ – LKŽₓᵢᵥ 899) ‘debesylas’ (Inula) – viršutiniai augalo lapai širdiškais pamatais apkabina stiebą (LFᵥᵢ 57). Ne gydomąsias, o tik išorines augalo savybes pažymi ir šie vardai: dantžolė (Dentaria) (plg. lot. dens, dentis ‘dantis’, vok. Zahnwurz, angl. toothwort, rus. зубянка, la. zuobainītes) – augalo šakniastiebis apaugęs dantų pavidalo žvynais (LBŽ 117); dvily-pdantė (Ditrichum) – peristomo plaukelių viršūnės dvigubos (BVŽ 1998: 115); dvy-nadantė (Dicranum) – peristomo danteliai dvišakai skelti (BVŽ 1998: 111); krei-vadantė (Anomodon) (plg. gr. ἄνομος ‘netaisyklingas’, ὀδούς, ὀδόντος ‘dantis’) – peristomo danteliai netaisyklingos formos (BVŽ 1998: 35); gyslalapė (Ps – LKŽₘᵢᵢ 354), gyslalapis (LBŽ 264 [Brž, Pn], Pn, Jnšk, Brž, Pl, Er – LKŽₘᵢᵢ 354; Krč, Rgv, Sur, Ps, Pl, Slm – LKŽₖ), gyslalapis (Ln, Vlk – LKŽₖ), gyslalapis (Pbr, Pmp, Pšš, Mžš – LKŽₖ), gyslapis (Kᵢᵢ 341, M, Ldvn – LKŽₘᵢᵢ 354; Skp, Ppl, Sur, Sdb – LKŽₖ), gyslažolė (LBŽ 264 [Pn]; Sd – LKŽₖ), gyslapis (Krč – LKŽₖ), gyslonis (Ob – LKŽₖ), gysliuotis (Kč, Kpč – LKŽₖ), gysločius (Pnm, Tvr, Bd – LKŽₘᵢᵢ 355; Pns, Dv, Sb – LKŽₖ), gyslūnas (Kvr, Dbk, Lkm, Slk, Vj, Dglš, Ssk, Ds, Trgn, Ml, Švnč – LKŽₘᵢᵢ 356; Ktk, Slk, Dgl, Pg, Sld, Ig, Dglš, Vdž, Kzt, Trgn, Psn, Aln, Mlt – LKŽₖ), gyslonė (Lkm – LKŽₖ), gyslūnis (Ds – LKŽₘᵢᵢ 356), gyslūnalapis (Mšg – LKŽₘᵢᵢ 356), gysliuonis (Ant – LKŽₘᵢᵢ 356; Dgp – LKŽₖ), gysluotis (Mrk, Jnš, Pkr, Grv, Nmn, Mš – LKŽₘᵢᵢ 356; Bsg, Kpč – LKŽₖ) ‘gyslotis’ (Plantago) – augalo platus kiaušiniški lapai išvagoti tankiomis lankiškomis gyslomis, gyslotas ir lapkotis (LFᵥ 505); pirštūkas (F, LBŽ 121 – LKŽₓ 33), pirštūnas (P, LBŽ 121 – LKŽₓ 33), pirštūnė (Mt – LKŽₓ 33) ‘pirštuotė’ (Digitaria) (plg. lot. digitus ‘pirštas’, vok. Fingergras, Fingerhirse, angl. fingergrass) – sudėtinį žiedyną sudaro kelios varpos, pirštuotai išsidėsčiusios stiebo viršūnėje (LFᵢᵢ 128); plaukalapė (Blepharostoma) – perianto žiotys apaugusios plaukeliais (BVŽ 1998: 53); plaukunis ‘agurklė’ (Borrago) (LBŽ 52 [I]) – augalo stiebai ir lapai šiurkščiai plaukuoti (LFᵥ 248); plaukželda ‘šerinė kalnarūtė’ (Asplenium trichomanes) (LBŽ 35 [P]) – augalo stiebas apaugęs smulkiais blakstienotais žvyneliais (LFᵢ 44); 3 LKŽₓₓ 824 nurodo, kad žyvatu gyvojoje kalboje ir senesniuose raštuose gali būti vadinamas ‘pilvas, viduriai’; taip pat jis reiškia ir dvi su viduriais susijusias ligas – ‘viduriavimą ir kruvinąją’. Liaudiški augalų pavadinimai 17 skeltadanėte (Fissidens) (plg. lot. fissus ‘skeltas’, dens ‘dantis’) – peristomo danteliai dvišakiai skelti (BVŽ 1998: 132). 3. FITONIMAI, KURIŲ ŠAKNIMI EINA KOKIOS NORS LIGOS PAVADINIMAS Šios motyvacinės grupės fitonimai nurodo, kad tokios šaknies žodžių įvardijamas augalas dažniausiai tinka tam tikrai ligai gydyti. drugys: drugenis (LBŽ 318 [I]), drūgiažolė, drugiažolė (Mt, Ak, I, ALV, Kp – ²LKŽII 751), drūgiažolynis (KŽT – LKŽK), drugio žolė (Q 183, P, D.Pošk – LKŽXX 959), drugžolė (MŽ, K, J – ²LKŽII 752) ‘šilokas’ (Sedum) (LBŽ 318 [I]); drugžolė 1) ‘skėtinė marenikė’ (Chimaphila umbelata) (LBŽ 85), 2) ‘skėtinė širdažolė’ (Centaurium erythraea) (LBŽ 78); drugio dobilas (LBŽ 220) ‘trilapis pupalaiškis’ (Menyanthes trifoliata); drugupis (LBŽ 280 [I]) ‘mig­dolas’ (Amygdalus) – liaudies manymu, šie augalai tinkami drugui (maliarijai) gydyti (LBŽ 318; VA 1973: 339), plg. ²LKŽII 752 iliustracinį sakinį: Drūgžolė balō auga, gydo nuo drugio J; ėduonis, ėsti: ėdažolė, ėduonžolė (LBŽ 151 [Brž]) ‘kibusis lipikas’ (Galium aparine) – liaudis vartoja žolę nuo ėduonies (LBŽ 151); gąštas: gąšto žolė (Š, I – ²LKŽII 151)⁴ ‘žolė nuo išsigandimo’; gumbas: gumbo žolė (D.Pošk, LBŽ 341 – LKŽXX 959) ‘paprastoji bitkreslė’ (Tanacetum vulgare); gumbažolė 1) ‘vaistinis dašis’ (Satureja calamintha) (LBŽ 313); 2) ‘piev­inis gencijonas’ (Gentiana amarella) (LBŽ 152 [PN]); 3) ‘š cilindis gvazdikas’ (Dianthus deltoides) (LBŽ 119 [PN]); 4) ‘vienažiedė kriaušlapė’ (Pyrola uniflora) (LBŽ 263); 5) ‘vaistinė melisa’ (Melissa officinalis) (RDM – LKŽK); 6) ‘pelkinis snaputis’ (Geranium palustre) (LBŽ 154); 7) ‘skėtinė širdažolė’ (Centaurium erythraea) (LBŽ 78); gumbo mėtra (LBŽ 129 [KLP]) ‘kvapioji anyžė’ (Elsholtzia ciliata) – visi čia išvardyti augalai liaudies medicinoje yra laikomi vaistiniais ir vartojami įvairioms ligoms gydyti. Dažnai net sunku nustatyti, kokiai konkrečiai ligai gydyti jie vartojami, nes gyvojoje kalboje gumbas gali reikšti net kelias ligas. Plg. LKŽIII 723 nurodomas šias gumbo reikšmes: 1) ‘išauga, patinimas, guzas (ant žmogaus ar gyvulio kūno); skaudulys, votis’, 2) ‘pilvo sloga ar šiaip koks vidurių sopulys; didelis vidurių gėlimas’, 3)‘gimdos liga’, 4) ‘išvarža’, 5) ‘maras’. Pvz., kvapioji anyžė yra labai panaši į pipirmėtę, o šios preparatais liaudyje gydomos skrandžio bei žarnyno ligos, gimdos kaklelio erozija (VA 1973: 230; MVAE 2002: 282); skėtinės širdažolės antpilais gydomos skrandžio bei žarnyno ligos, kolitas, dizenterija (VA 1973: 341; MVAE 2002: 374); melisos preparatais gydomas skrandžio kataras (VA 1973: 192): Nuo gumbo an labai senų lašinių paspigydavo sutrintų gumbažolių RDM (LKŽK); gencijonų arbata vartojama sutrikus virškinimui, apetitui, nuo vidurių pūtimo (VA 1973: 109; MVAE 2002: 136) ir pan.; kraūligė: kraūligės žolės (AKM – LKŽXX 960) ‘raudonoji žiognagė’ (Geum rivale): Kraūligės žolės nu karvių kraūligės AKM (LKŽXX 960)⁵; 4 Gąštas – ‘išgąstis, baimė’ (LKŽIII 151). 5 Kraūligė, kraūligė gyvojoje kalboje ir raštuose vadinamos net kelios ligos: 1) ‘galvijų liga, pasireiškianti kraujotu šlapinimusi (haemoglobinuria)’, 2) ‘kraujo liga’, 3) ‘krūvinoji’ (LKŽVI 468). 18 | AURELIJA GENELYTĖ māras: maražolė (Petrorhagia) (LBŽ 357) – žolė seniau buvo vartojama vaistams nuo maro (LBŽ 357); niūomaras: nuomaražolė (LBŽ 318 [Brž], LTR [An] – LKŽVIII 941) ‘aitrusis šilokas’ (Sedum acre) – liaudis šiloką vartoja nuomarui gydyti (LBŽ 318): Nuo nuomario gydosi nuomaražolėm LTR [An] (LKŽVIII 941); priemėtis: priemėčio, priemėtžolė – šiais vardais vadinamas ne vienas vaistinis augalas: ‘pelkinė kalpokė’ (Scutellaria galericulata) (LBŽ 318 [Pn]); 2) ‘karčioji kartinė’ (Cardamine amara) (LBŽ 68); 3) ‘miškinis pelėžirnis’ (Lathyrus silvester) (LBŽ 191); 4) ‘sėjamoji pipirnė’ (Lepidium sativum) (LBŽ 196); 5) ‘putokšlė’ (Polygala) (LBŽ 268 [Brž, Pn]); 6) ‘miškinė sidabražolė’ (Potentilla erecta) (LBŽ 278 [Brž]): Kad nuo priemėčio vidų paleidė, tai tik priemėčžolė ir sulaikysi T R G N (LKŽX 659); 7) ‘žliūgė’ (Stellaria) (Mt, LBŽ 334, LFIII 274 – LKŽX 660). Vieni iš šių augalų (pvz., miškinė sidabražolė) ir dabar vartojama vaistams nuo priemėčio⁶, kitų gydomosios savybės kiek primirštos; priepuolis: priepuolžolė (LBŽ 143, NdŽ, LTR [Kltn], Vl – LKŽX 670), priepžolė (LTR [Lp] – LKŽX 670) ‘pelkinė vingiorykštė’ (Filipendula ulmaria) – žolės antpilu gydomi įvairūs priepuoliai: inkstų, širdies, galvos skausmai, viduriavimas, išgąstis (LBŽ 143; VA 1973: 393; MVAE 2002: 427): Priepuolžolių arbata nuo išgąsčio LTR [Kltn] (LKŽX 670). Priepuolės vartojamos nuo išsigandimo LTR [Lp] (LKŽX 670); prietvaras: prietvaro žolė ([K], LBŽ 57 – LKŽX 725), prietvaraus žolė (CI 402, KI 264, P, AK – LKŽX 725) ‘paprastoji juodgalvė’ (Prunella vulgaris) – žolės nuovirą liaudis vartoja nuo vidurių ligų (LBŽ 58; VA: 1973, 128); prietvaržolė (J – LKŽX 725) ‘tokia kalnuose auganti, mėlynai žydinti žolė, vartojama nuo prietvaro⁷’; [pa]siutimas, siūstas, siūtas: pasiutžolė (Mt – LKŽIX 477), siūstažolė (LBŽ 209, NdŽ – LKŽXIII 620), siūtažolė (NdŽ, Jž, siutāžolė RŽ, LBŽ 209 [Pn], MTt 5, 221, KkK 3, 47, Vlž, Dkšt, Kp – LKŽII 630), siusto žolė (Kos 134 – LKŽXX 960) ‘paprastoji raudoklė’ (Lythrum salicaria) – liaudies medicinoje žolės nuoviras vartojamas įkandus pasiutusiam gyvuliui (LBŽ 209; VA 1973: 261); siutažolė: 1) ‘dirvinė mėta’ (Mentha arvensis) (LBŽ 219); 2) ‘paprastasis lipikas’ (Galium mollugo) (LBŽ 151 [Brž]) – seniau metų ir lipikų arbata buvo gydoma epilepsija (LBŽ 151); 3) ‘siauralapė žliūgė’ (Stellaria graminea) (LBŽ 334 [Brž]) – jos arbata gydomas pasiutimas (LBŽ 334); 4) ‘juodoji drignė’ (Hyoscyamus niger) (LBŽ 174) – augalas nuodingas, jo užvalgius pasiuntama (LBŽ 493); siūtgalba (P, LBŽ 18, NdŽ, LFIII 538 – LKŽXII 630), siūtgloba (NdŽ, siutglóba Mt, Rtr, Ser, BŽ 37, LBŽ 18, LFIII 538 – LKŽXII 630) ‘laibenis’ (Alyssum) – graikų kalbos skolinys, plg. gr. ἄλυσσον nuo λύσσα ‘pasiutimas’; augalas buvo vartojamas vaistams nuo pasiutimo (LBŽ 18); skōrbutas: skorbutrama ‘pavasarinis švitrišis’ (Ficaria verna) (ši vardą mini J. Dagys savo straipsnyje kalbėdamas apie J. Pabrėžos naujadarus. Žr. Dagys: 1972: 19). Žolė, matyt, seniau vartota nuo skorbuto. Plg. tos pačios motyvacijos jos pavadinimus kitose kalbose: vok. Scharbockskraut, rus. чистяк; 6 Rytų aukštaičių šnektose priemėčiu vadinama ‘tokia nervų liga, konvulsijos’ (LKŽX 660). 7 Rytų aukštaičių šnektose (Rm, Kvr, Km, Ds, Užp, Slm) prietvaras reiškia ‘vidurių užkietėjimą’ (LKŽX 725). LIAUDIŠKI AUGALŲ PAVADINIMAI 19 sūkatos: sukatinė (Pst – LKŽxiv 58) ‘vaistinė notera’ (Betonica officinalis) – lapų ir žolės nuoviru gydomas kvėpavimo ligų kataras ir kosulys (VA 1973: 199; MVAE 2002: 251); sūkatžolė (Leonurus), sukatos žolė (LBŽ 159) ‘miškinis pūkelis’ (Gnaphalium sylvaticum) – abiejų žolių arbata gydoma džiova (LBŽ 195)8; sūsas, sūskis, susnà: susażolė (LBŽ 291, NdŽ – LKŽxiv 221), suskážolė (Rt – LKŽxiv 227), sūskė (Užv – LKŽxiv 227), sūsnažolė (LBŽ 291 [Pn], NdŽ – LKŽxiv 230) ‘vedrynas’ (Ranunculus); sūskio žolė (AkM – LKŽxx 960) ‘aitrusis vedrynas’ (Ranunculus acris) – augalo nuoviras liaudyje vartojamas susnai, suskiui (t. y. tokiai grybelio sukeliamai odos ligai, susui, niežams (favus) (LKŽxiv 230) gydyti; šāsas: piktasāšis (Mt, LBŽ 342 [Brž, Pn], Kp, SmL, Jnšk, Sb, Er, SmLn, Vb – LKŽix 960); PnM – LKŽx), šasávalkis (LBŽ 342 [Brž, Pn], DŽ, NdŽ, Slč, Krs, Kp, Mžš, Brž – LKŽxiv 537), šasūkas (LBŽ 342 [Pn], J.Jabl, NdŽ, Jnšk, Ps, Dj, PmP – LKŽxiv 540), šasūnas (LBŽ 342, NdŽ – LKŽxiv 540) ‘kiaulpienė’ (Taraxacum) – liaudies medicinoje šaknų nuoviras vartojamas nuo egzemos, furunkulų (VA 1973: 150; VAA 1983: 139; MVAE 2002: 179); skrūpas: skrūpažolė (LBŽ 270 [Brž], NdŽ, LFiii 208 – LKŽxiv 990) – ‘vijoklinis pelėvirkštis’ (Fallopia convolvulus) – liaudis žolės nuoviru gydo skrūpą9; traidà: traiduolė (LBŽ 346, NdŽ, LFiii 578 – LKŽxvi 526) ‘dirvinė čiužutė’ (Thlaspi arvense) – žolės nuoviras geriamas nuo viduriavimo; trydà, triznà: trydažolė (Mt, LBŽ 175, NdŽ – LKŽxvi 809), triznažolė (LBŽ 175, NdŽ – LKŽxvi 935) ‘jonažolė’ (Hypericum) – žolės nuoviras vartojamas nuo dizenterijos, kolito, viduriavimo (LBŽ 175; VA 1973: 127; MVAE 2002: 159)10; trūkis: trūkāžolė (BŽ 106, NdŽ, DŽ, KŽ, trūkāžolė Mt, TvR – LKŽxvi 962), trūkāžolynis (DGLS, Kzt, Švnč, Vdš, Ign – LKŽxvi 962), trūkiāžolė, trūkiāžolė (LBŽ 262, NdŽ – LKŽxvi 968) ‘grūšlapė’ (Pyrola); pavadinimų motyvaciją atskleidžia LKŽ pateikiami iliustraciniai sakiniai: Nuo patrūkio gert trūkāžolynio Vdš (LKŽxvi 963). Kap bambą, galą pilvo ka skauda, tada reikia gent trūkāžolynius Ign (LKŽxvi 963); trūkāžolė (BŽ 106, NdŽ, DŽ, KŽ, Kos 126 [Šv], Encvii 856, Sb, trūkāžolė LBŽ 88, TvR – LKŽxvi 962), trūkiāžolė (NdŽ, trūkiāžolė LMD [Brž], Ds – LKŽxvi 968), trūžkolė (J, DRSKŽ, Pc, Grd, Pv, Ktv, Šl, trūkžolė RŽ, NdŽ, LTR [Br], V.Krev, Skr, KzR, Kpč, Ūd, Pn – LKŽxvi 1008), trūkžolis (Šlvn, Dg – LKŽxvi 1009), ‘trūkžolė’ (Cichorium). Dėl vardų motyvacijos plg. šiuos sakinius: Katrušyčių (trūkiāžolių) arbata – nuo trūkio LMD [Brž] (LKŽxvi 968). Trūki seniau trūkižolėm gydydavo, o dabar geria žuvų taukus Ds (LKŽxvi 968). Trūkžolės buvo nū trūkio Grd (LKŽxvi 1008). Trūkžoles kasdavom, džiovydavom, kap patrūksta [kas], kap pakeli ką [per sunkiai] Pv (LKŽxvi 1008). Trūkžolę reikia valgyt su kiaušiniene nuo patrūkimo ir dėl apetito Šl (LKŽxvi 1008). Gyvojoje kalboje dūriniais, kurių pirmuoju sandu eina šaknis trūk-, įvardija- 8 Sūkatomis gyvojoje kalboje vadinamos net kelios ligos. Vienaskaitinė forma dažniausiai žymi: 1) ‘avių kvaitulį (Coenurus cerebralis)’, 2) ‘arklių ligą, panašią į pasiutimą’, 3) ‘viduriavimą’ (LKŽxiv 58). Daugiskaitinė forma rytų aukštaičių šnektose paprastai reiškia džiovą (LKŽxiv 59). 9 Škrupų, krupų senesniuose žodynuose ir gyvojoje kalboje vadinamas ‘gerklės viršutinės dalies uždegimas; difterija’ (LKŽxiv 990, LKŽvi 714). 10 Dizenterija – užkrečiamasis storosios žarnos uždegimas (DŽ, 126). 20 | AURELIJA GENELYTĖ ma ir daugiau augalų; trūkžolė dar vadinama: 1) ‘gyslotis’ (Plantago) (LBŽ 265, VDK, KLN – LKŽxvi 1008); 2) ‘pelkinis saliavas’ (Peucedanum palustre) (Jsv – LKŽxvi 1008); 3) ‘skėtinė meškėnė’ (Chimaphila umbellata) (SMLN – LKŽxvi 1008); 4) ‘gebenė’ (Hedera) (Kos 238 – LKŽxvi 1008); 5) ‘valerijonas’ (Valeriana) (BRU – LKŽxvi 1008); trūkižolė, trūkižolė taip pat dar gali būti vadinama: 1) ‘pelkinė mandraunin-kė’ (Parnassia palustris) (LBŽ 248, NĎŽ – LKŽxvi 968); 2) ‘karališkasis saliavas’ (Peucedanum ostruthium) (LBŽ 253, NĎŽ – LKŽxvi 968); 3) ‘pelkinis snaputis’ (Geranium palustre) (LBŽ 154 [Pn]); 4) ‘skėtinė širdažolė’ (Centaurium umbellatum) (LBŽ 78, NĎŽ – LKŽxvi 968); 5) ‘kudlė vanagė’ (Hieracium pilosella) (LBŽ 169 [BrŽ] – LKŽxvi 968). Galbūt seniau liaudies medicinoje šie augalai ir buvo vartojami trūkiui gydyti, tačiau dabartiniuose vaistinių augalų aprašuose ši jų gydomoji savybė nenurodoma; valasnẏkas11: valasnykāžolė, valasnykāžolė (LBŽ 84, LFIII 462, Db – LKŽxvii 1023) ‘ugniažolė’ (Chelidonium) – ugiažolės pieno sultys vartojamos odos ligoms (vilkligei, karpoms) gydyti (LFIII 464; VA 1973: 373; MVAE 2002: 396); vėžys: vežiūkas ‘miškinė sidabražolė’ (Potentilla erecta) (GraŽ – LKŽxix 44; PnM – LKŽk), vežūninkas (-nykas P, RTŽ, KpČ) (KŽ, PLn, Šts, vežaūninkas L, Rtr, LBŽ 270 [P], NĎŽ, LFIII 206, ŽL – LKŽxix 16), vežiūkas (LBŽ 270 [ŠL], NĎŽ, LFIII 206, KLI – LKŽxix 44) ‘rūgtis gyvatžolė’ (Polygonum bistorta); vėžtrama (P, Mt, LBŽ 239 [P], NĎŽ, KŽ – LKŽxix 69) ‘dygliuotoji kardažolė’ (Onopordon acanthium) – visų šių žolių šaknų nuoviru gydomas vėžys (Šimkūnaitė 2001: 30); votis: vočiažolė, vočiažolė 1) ‘miškinė bajorė’ (Centaurea jacea) (LBŽ 77 [BrŽ], NĎŽ – LKŽxix 880); 2) ‘barškutis’ (Alectorolophus) (LBŽ 14 [Rk], NĎŽ, Rk – LKŽxix 880); 3) ‘pelkinė mandrauninkė’ (Parnassia palustris) (LBŽ 248 [Sn], NĎŽ, VRN – LKŽxix 880); 4) ‘apskritalapė saulašarė’ (Drosera rotundifolia) (LBŽ 125 [BrŽ], NĎŽ, LFIII 594 – LKŽxix 880); 5) ‘šliaužiančioji tramažolė’ (Glechoma hederacea) (LBŽ 156, NĎŽ – LKŽxix 880) – liaudies medicinoje pievinės bajorės, barškučio nuoviras ir antpilas vartojamas odos ligoms, įvairioms žaizdoms, votims gydyti (LBŽ 14, 77; VA 1973: 361; MVAE 2002: 232, 391). 4. PAVADINIMAI, KURIŲ ŠAKNIMI EINA SU LIGA ARBA NEGALIA SUSIJĘS VEIKSMAŽODIS AR VEIKSMAŽODINIS ABSTRAKTAS Šios grupės fitonimų užrašyta mažiausiai, o tokias šaknis turinčiais žodžiais įvardyti augalai pasižymi dvejopu poveikiu: 1) sukelia (arba sustiprina) tam tikrų ligų požymius ar pasekmes; 2) būna skirti toms pasekmėms ar požymiams šalinti. čiaudėti: čiaudažolė (Š – ²LKŽII 89), čiaudžolė (LBŽ 6 [P]) ‘čiaudulinė kraujažolė’ (Achillea ptarmica) – žolės aštrus kvapas sukelia čiaudulį; čiaudžolė (K, J – ²LKŽII 90) ‘baltasis čemerys’ (Veratrum album) – čemerio preparatai dirgina kvėpavimo 11Valasni̇nikas, valasnẏkas – slavų kalbų skolinys (plg. lenk. włosiennica, rus. волосница), reiškiantis: 1) ‘landuonį, aptaką (pūlinį piršto uždegimą (paranitium)’; 2) ‘streptokoką (rutuliuko pavidalo bakteriją, sukeliančią pūlinius, skarlatiną, rožę ir kt.)’ (LKŽXVII 1023). LIAUDIŠKI AUGALŲ PAVADINIMAI 21 taku bei burnos gleivinę, todėl jų išgėrę žmonės pradeda čiaudėti, kosėti ar net vemti (MVAE 2002: 86); miegóti: miegãlė (MŽ 413, N – LKŽVIII 134), miegãliai (N, K – LKŽVIII 134), miegãlis (LBŽ 174), miegãžolė (LBŽ 174) ‘juodoji drignė’ (Hyoscyamus niger) – drignės preparatai veikia raminamai, o didesnės dozės gali labai sudirginti nervų sistemą (VA 1973: 91; LFV 388); mìrti: mirštamasis (LBŽ 89), mirštamukai (LBŽ 89) ‘nuodingoji nuokana’ (Cicuta virosa) – tai vienas nuodingiausių Lietuvos augalų, juo dažnai mirtinai apsinuodija ne tik galvijai, bet ir žmonės (VA 1973: 203; LFV 55); nužudýti: nuožudis (LBŽ 10 [II]) ‘nuodingoji šunpet­rė’ (Aethusa cynapium) – labai nuodingas augalas, pavojingas žmonėms ir gyvuliams (LFV 71); pūsti: putãžolė ‘paprastoji naktižiedė’ (Silene vulgaris) (LBŽ 322 [BrŽ]) – liaudies medicinoje naktižiedės žolės duodama gyvuliams nuo išputimo (LBŽ 323); raĩkas: raũko žolė (Q 610, CII 921, P, NdŽ – LKŽXI 290), raukãžolė (LBŽ 264, GrŽ, JNšK, Ps, VšK, raukãžolė (R, MŽ, Sut, Ak, D.Pok, N, Mt, LBŽ 264, NdŽ, [K], LTR [Žd], Dj – LKŽXI 290), raĩklapis (SMLN – LKŽXI 294), raũkžolė (MŽ, K, J, LBŽ 264, NdŽ, Jrb – LKŽXI 305) ‘gyslotis’ (Plantago) – gysločio lapų patariama dėti ant sumušimų, žaizdų, paraudusių odos ir vabzdžių įgeltų vietų, nes jie užtraukia, „užraukia“ žaizdas (VA 1973: 113; MVAE 2002: 138)¹²: Tai nieko nereiškia dėl tiek įsipjovimo: uždės raukãžolę, ir sugis JNšK (LKŽXI 290). Uždek sutrynęs raukãžolių ant sumuštos vietos VšK (LKŽXI 290); sravėti, srėvėti, srūti, sruvėti, stravėti, strevėti: sraujãžolė (BŽ 198, DŽ, NdŽ, sraũjažolė Mt, RTR, LBŽ 6, LKA₁68 [Kp, Slm] – LKŽXIII 570), srauzdė (P, LBŽ 6 – LKŽXIII 570), sraũžolė (NdŽ, sráužolė Rt, LBŽ 6, KŽ, NdŽ – LKŽXIII 570), sravai (LBŽ 6, NdŽ – LKŽXIII 570), sravanóji (LKA₁68 [Pš] – LKŽXIII 570), srãvas (LBŽ 6, NdŽ – LKŽXIII 571), srãvo žolė (Q 434, CII 384, P, Kos 126, LBŽ 6, KII 145, K.BūG, NdŽ, KŽ, LKA₁68 [Vn] – LKŽXIII 571), sraváuninkas (LKA₁68 [Šts, Brs] – LKŽXIII 571), srávažolė (LTII 14 [K.BūG], J.JABL. [GrŠ], DŽ, Nm, Jrb, ErŽ, VdŽg, Skr, Gl, srávažolė J, RTR, LBŽ 6 [Pn, Š, Rs], KŽ – LKŽXIII 571), sravėniai (LBŽ 6), sravėnis (NdŽ – LKŽXIII 571), sravì-nė (NdŽ, LKA₁68 [Šlu] – LKŽXIII 571), sravìnė žolė (R 301, MŽ 403, P, N, K, LBŽ 6, NdŽ, LKA₁68 [ErŽ] – LKŽXIII 572), sravìnis (NdŽ, Vn – LKŽXIII 572), sravìnžolė (LKA₁68 [ErŽ] – LKŽXIII 572), srãvžolė (R 301, MŽ, P, KBII 97, N, KGr 190, K, L, Rtr, LBŽ 6, KŽ, LKA₁68 [Vn, Trg, ErŽ, Smln], Šlu, Vd – LKŽXIII 572), srevà (LKA₁68 [KRTN] – LKŽXIII 577), srevai (J.JABL, LBŽ 6 – LKŽXIII 577), srėvas (LBŽ 6, NdŽ, LKA₁68, Kl, GrŠl, Grg – LKŽXIII 577), srėvo žolė (P, Kel 1881, 168, LKA₁68 [Dr], KŽ – LKŽXIII 577), sreváuninkas (LKA₁68 [Pln] – LKŽXIII 577), srėvažolė (LKA₁68 – LKŽXII 577), srevažolės (Ak – LKŽXIII 577), sreveñė (LKA₁68 [KRTN] – LKŽXIII 577), sreveñokai (LKA₁68 [BrŽ] – LKŽXIII 577), sreveñokas (Vb – LKŽXIII 577), srevìnė (LKA₁264, SLNT – LKŽXIII 577), srevìnis (LKA₁264 – LKŽXIII 577), srėvžolė (LBŽ 6 [Šlu], LKA₁68 [KRTN] – LKŽXIII 577), sriaũžolė (NdŽ, sriaũžolė LKA₁68 [Trg, Šlu] – LKŽXIII 580), sriãžolė (LKA₁68 [Sb], Kp – LKŽXIII 598), sruvãžolė (NdŽ, sruvãžolė LBŽ 6 [Pn], LKA₁68 [Krs] – LKŽXIII 601), strãuninkas (-ykas) (LKA₁68 [Šlu] – LKŽXIII 12 Plg. LKŽXI 299 pateikiamą vieną iš raukti reikšmių – ‘daryti, kad susitrauktų, užsivertų’. 22 AURELIJA GENELYTĖ 941), strāvas (LKA₁ 168 [KRKL, SLNT] – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), strāvo žolė (BzF 177 [PRK], KŽ – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravāvininkas (LKA₁ 168 [ŠV] – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravāžolė (ERŽ, JRB, stra-vāžolė LKA₁ 168 [VDŽG] – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravāklas (NDŽ – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), straviklė (LBŽ 6, NDŽ, LKA₁ 168 [PLUT], IG – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), straviklis (LBŽ 6, NDŽ, LKA₁ 168, AL, RDM – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravyla (LKA₁ 168 [MRK], ZR – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravylas (LBŽ 6, NDŽ, LKA₁ 168 [MRC], NMN, LP, LŠ, RTN – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravinė (LKA₁ 168 [ŠLU] – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), stravinis (K.BŪG, LKA₁ 168 [PNS], SN, RDM – LKŽₓᵢᵢᵢ 941), strāvžolė (L 430, LKA₁ 168 [PGG] – LKŽₓᵢᵢᵢ 942), strēvas (LKA₁ 168 [KIN, KRKL, KRT] – LKŽₓᵢᵢᵢ 953), strēvažolė (LD 193 [VLKV], ŠN, ALK, ŽAL, strevāžolė LBŽ 6, NDŽ – LKŽₓᵢᵢᵢ 954), streviklė (LKA₁ 168 – LKŽₓᵢᵢᵢ 954), strevylas (LKA₁ 168 – LKŽₓᵢᵢᵢ 954), strēvžolė (LKA₁ 168, PRK – LKŽₓᵢᵢᵢ 954), strujāžolė (LBŽ 6 [BRŽ]) ‘kraujāžolė’ (Achillea) – sutrinti žolės lapeliai stabdo kraujavimą (VA 1973: 163; VAA 1983: 58; MVAE 2002: 202): Srāvažolių syvais patrink žaizdą, ir nustos kraujas bėgęs VDŽG (LKŽₓᵢᵢᵢ 571). Kad įsipjovei, ty sevenokų prisirinkai, sutrynei, tai kraujas nebėga ir nesetrija VB (LKŽₓᵢᵢᵢ 577). Oi, nusimušiau pirštą! Bėk, paskinsi straviklių RDM (LKŽₓᵢᵢᵢ 941). Atnešk greit stravylų – bėga kraujas RTN (LKŽₓᵢᵢᵢ 941). Įsipjovus reik tuoj uždėt strēvažolių ALK (LKŽₓᵢᵢᵢ 954); trāukti, traukālas¹³: trauko kiaulėlė (GRG, lāpas PLT, SKD, JDR, PGR, DŪNŽ, žolė P, KOS 151, LBŽ 265 [P, ŠL, TRG], J.JABL, Š [KV], ŠL, AK, LKŽ – LKŽₓᵥᵢ 603), traukālapis (PLŠK – LKŽₓᵥᵢ 602), traukāžolė (RŽ, NDŽ, ŠL, AK, LKŽ – LKŽₓᵥᵢ 603), traukālapis (LBŽ 265 [PN, ŠL, TL], NDŽ, PLN, YL, MŽK, KRP, KRŠ, KLP, ENDB, BRS, SD, AKM, TL, KRŽ, LKV, DŪNŽ, NMŽ, TRG, SMLN, SLV, VKŠ, VN, SNT, SRV, PN – LKŽₓᵥᵢ 624), traukūtis (LBŽ 265 [PN, ŠK], DŽ, NDŽ, FRNW, JSV, DKŠ, SNT, PNMŽ, KT, ŽVR, ALVT, ŠN, KROK, KZR, ŠK, ALK, GS, GRL, ILG, LKŠ, PLV – LKŽₓᵥᵢ 723) ‘gyslotis’ (Plantago) – augalo lapus liaudis deda ant sumušimų, žaizdų, paraudusių ir vabzdžių įgeltų vietų (LBŽ 265; VA 1973: 113; VAA 1981: 39; MVAE 2002: 138); dar plg. LKŽₓᵥᵢ pateiktus iliustracinius sakinius: Trauklapiai labai karšti traukia KLP (LKŽₓᵥᵢ 624). A parsipjovei, a koja suputo – dėk trauk-lapį, ir ištrauks BRS (LKŽₓᵥᵢ 624). Trauklapiai: kad yr skaudulys kame, deda lapelį – i ištraukia pūlius TL (LKŽₓᵥᵢ 624). Trauklapiaus ant auglių deda, i tada pratraukia KRŽ (LKŽₓᵥᵢ 624). Tie traukūčiai labai gerai, kai suka, tep ištraukia, visi pūliai išeina KZR (LKŽₓᵥᵢ 723). Užs dėk traukūtį, tegu karštį nutraukia GS (LKŽₓᵥᵢ 723). 5. APIBENDRINAMOSIOS PASTABOS 1. Gyvojoje kalboje daugiausia darinių sudaryta su žodžiais kraujas, nosis, širdis, káulas. Ypač produktyvūs veiksmažodiniai dariniai. Pvz., su šaknimi sravėti, srūti sudaryti net 22 priesagų vediniai ir 17 dūrinių iš šių veiksmažodžių ir daiktavardžio. Taip pat gyvojoje kalboje linkstama sudaryti fitonimus, kurių šaknimi eina veiksmažodžiai miegoti, siūsti, traukti, trūkti ir kt. Dūrinių grupėje vyrauja dūriniai iš dviejų daiktavardžių, taip pat populiarūs dūriniai iš veiksmažodžio ir daiktavardžio, iš daiktavardžio ir veiksmažodžio. Antruoju daiktavardinių dūrinių sandu dažniausiai eina žodžiai žo- 13 Plg. LKŽₓᵥᵢ 603 pateiktą vieną iš trauko reikšmių – ‘skiautelė medžiagos, tepta vaistais ir lipdoma ant skaudamos vietos, pleistras’. LIAUDIŠKI AUGALŲ PAVADINIMAI 23 lė, žolynas. Kiek rečiau antrasis sandas tiksliau apibrėžia, kokią augalo dalį vartojama gydymui: lāpas (rauklapis, trauklapis), šaknis (kauliašaknis, kraujašaknė). Tik labai retais atvejais antrasis dūrinių sandas žymi konkretų augalą: blužnpapartis, drug-pupis ir pan. Antruoju veiksmažodinių dūrinių sandu dažniausiai eina šie veiksmažodžiai: gydyti, globoti, traukti, gelbėti, sopėti, stabdyti, vilkti. Pastoviaisiais žodžių junginiais reiškiamų pavadinimų grupėje vyrauja vardai, kurių pagrindiniu dėmeniu eina daiktavardžiai žolė, žolės, žolelė, žolikės. Kartais pagrindinis dėmuo nurodo ir konkretų augalą, pvz., drugio dobilas, gumbo metra. Retesniais atvejais pagrindinis dėmuo nurodo konkrečią augalo dalį (pvz., trauko lūpas), vietą ar būtybę, kurios gydymui vartojamas augalas. Tokie daiktavardiniai junginiai su kilmininku reiškia nusakomuo­sius santykius: kilmininkas apibūdina pagrindiniu daiktavardžiu žymimą augalą, nurodo, kuriam organui ar ligai jis tinka gydyti. 2. Kai kurie šios motyvacinės grupės pavadinimai fasifikuoti tik rašytiniuose šaltiniuose. Jų vartojimo gyvojoje kalboje nepaliudija nei LKŽ, nei LKŽ teikiama medžiaga. Dalis jų laikytini J. A. Pabrėžos naujadarais. Jis pats lenkų kalba rašytame straipsnyje „Pastabos, liečiančios tobulos Žemaičių floros sudarymą“ yra sakęs, kad sudarant naujus vardus paprasčiausia yra išsiversti iš lotynų kalbos to augalo pavadinimą (Elisonas 1922: 47). J. Dagys Pabrėžos naujadarais laiko šiuos fitonimus, nurodančius augalų gydomąsias savybes: akšvita, ausgyda, čiaudžolė, dantgalba, dantvyra, inkstaglobė, kepingelbė, liauktrama, kraustaba, pilvytė, siutgalba, skorbūtrama, sprandadora, sprandininkė, srauzdė, širdgloba, vėžtrama, žyvatrama (Dagys 1972: 21). L. Ivinskio sukurtais fitonimais laikytini šie pavadinimai: drugėnis, kruvinis gydantysis, kraujotenis, kraujotraukis, nuožudis. Tik D. Poškos raštuose vartoti pavadinimai blužnės žolė, gumbo žolė. Greičiausiai P. Matulionio naujadarais laikytini vardai gyvakaulė, pilvytis, trydažolė. Nemaža dalis gydomąsias savybes nusakančių pavadinimų yra ne originalūs, lietuvių kalboje susiformavę dariniai, o kitų kalbų sekinių, pvz.: blužnpapartis ‘kalnarūtė’ – lot. Asplenium iš gr. σπλήν ‘blužnis’; blužnažolė, blužniažolė, blužnės žolė ‘blužnutė’ – lot. Chrysoplenium, kilęs iš gr. χρυσός ‘auksas’, σπλήν ‘blužnis’; dantgalba ‘skėstukas’ – lot. Odontites, kilęs iš gr. ὀδούς, ὀδόντος ‘dantis’, taip pat plg. rus. зубчатка, vok. Zahntrost; kepenų žolėlė, kepingelbė ‘triskiautė žibuoklė’ (Hepatica nobilis) – lot. Hepatica iš gr. ἧπαρ, ἥπατος ‘kepenys’, plg. augalo vardus kitose kalbose: vok. Leberblümchen, rus. печеночница, angl. liverwort; visi kraujalakės (Sanguisorba) sinonimai, įvardijami šaknimis krauj-, kruv- ir pan., taip pat pasidaryti sekant kitomis kalbomis – lot. sanguis ‘kraujas’, sorbere ‘siurbti’, plg. kitų kalbų pavadinimus: rus. кровохлебка, lenk. krwiściąg, angl. blood-root; kitų kalbų sekinais laikytini ir bervidžio (Scrophularia) vardai, turintys šaknį liauk-, paliauk-: lot. scrophulae ‘pagurk­lio liaukų pabrinkimas’; laibenio (Alyssum) sinonimai, turintys šaknį siust-, pasiust-, pasidaryti sekant graikų kalba: gr. ἀ- neigiamas priešdėlis, λύσσα ‘pasiutimas’ – augalas buvo vartojamas vaistams nuo pasiutimo, plg. angl. madwort; plaučninkas, plaučiažolė ‘plautė’ (Pulmonaria) pasidaryta sekant kitomis kalbomis: lot. pulmo, -onis ‘plaučiai’, pulmonaris ‘plautinis’, dar plg. šio augalo vardus kitose kalbose: vok. Lungenkraut, rus. легочница, angl. lungwort; J. Pabrėžos raštuose vartoti dilgialapio katilėlio (Campanula trachelium) pavadinimai sprandadora, sprandininkė pasidaryti sekant rūšies lotynišku vardu: lot. trachelium iš gr. τράχηλος ‘kaklas’. 24 | AURELIJA GENELYTĖ 3. Lietuvių kalboje apie 20 žmogaus kūno organų ir skysčių vardų gali eiti fitonimų šaknimis. Augalų pavadinimai sudaromi su visais gyvybiškai svarbiausiais organais (kraujas, širdis, kaulas, pūslė ir pan.). Su mažesniais kūno organais (nagai, oda, smegenys, nervai) ir su galūnėmis (koja, ranka, pirštas) fitonimų nelinkstama sudaryti. SUTRUMPINIMAI BVŽ – Botanikos vardų žodynas, sud. R. JANKEVIČIENĖ, Vilnius: Botanikos instituto leidykla, 1998. BZF – Litauische Forschungen [...] von A. BEZZENBERGER, Goettingen, 1882. IM – L. IVINSKIS, Kalendorius arba metskaitlius. LF – Lietuvos TSR flora 1–6, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, Mintis, Mokslas, 1959–1980. LBŽ – Lietuviškas botanikos žodynas 1, sud. Botanikos žodyno komisija, vadovaujama L. VAILIONIO, red. J. DAGYS, Kaunas: Varpas, 1938. 2LKŽI–II, LKŽIII–XX – Lietuvių kalbos žodynas 1–20, Vilnius: Mintis, Mokslas, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Lietuvių kalbos instituto leidykla, 1968–2002. LKŽK – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. L, L – A. LALIS, Lietuviškos ir angliškos kalbų žodynas. 2 dalis: angliškai–lietuviška, Chicago, 1915. LVAS – Lietuvos vaistinių augalų sąrašas, Kaunas: LTSR Kauno universiteto Medicinos fakultetas, 1941. MT – Mitteilungen der Litauischen Litterarischen Gesellschaft I–VI, Heidelberg, 1883–1912. MTt – Mūsų tautosaka, Kaunas, 1930–1935. MVAE – Mažoji vaistinių augalų enciklopedija, red. M. PUODŽIŪNIENĖ, Kaunas: „P. G.“ leidybinė įmonė, 2002. VA – Vaistiniai augalai, vyr. red. J. PIPINYS, Vilnius: Mintis, 1973. VAA – Vaistinių augalų auginimas, red. Z. BANDZAITIENĖ ir kt., Vilnius: Mokslas, 1983. VAK – Vaistingieji augalai (katalogas), sud. H. DUDĖNAS, J. GRINEVIČIUS, ST. GUDANAVIČIUS, Vilnius: Mokslas, 1976. LITERATŪRA BECKER, U. 1995: Simbolių žodynas, Vilnius: Vaga. DAGYS, J. 1972: J. Pabrėžos gyvenimas ir darbai. Jurgis Pabrėža 1771–1849, Vilnius: Botanikos institutas, 8–26. ELISONAS, J. 1922/23: Iš Pabrėžos nespausdintų botanikos raštų. Uwagi tyczące się ułożenia doskonałey Flory Žmudz k iey. Kosmos, 1922/1923, sąs. 1, 46–51; sąs. 2, 183–186; sąs. 3, 283–292. GAIVENIS, K. 1980: Paronimai – kla stingi žodžiai. Kalbos kultūra, 39, 48–50. GRYBAUSKAS, K. 1946: Lietuvos TSR miškų sumedėję vaistingieji augalai, Kaunas: Valstybinė enciklopedijų, žodynų ir mokslo literatūros leidykla. GUDAVIČIUS, A. 2000: Etnolingvistika, Šiauliai: Šiaulių universitetas. JANKEVIČIENĖ, R. 1987: Vasarą žydintys augalai, Vilnius: Mokslas. LEVI-STRAUSS, C. 1997: Laukinis mąstymas, Vilnius: Baltos lankos. PUIDOKAS, A. 2002: Vaistingieji augalai sodyboje, Vilnius: Gamta. ŠIMKŪNAITĖ, E. 1994: Ką žino tik ragana, arba gyvenimas be tablečių, Kaunas: Ūkininko patarėjas. TRIMAKAS, R. 2001: Lietuvos kaimo vaistininkystės tradicijos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmojoje pusėje. Liaudies kultūra, 3, 18–27. Aurelija Genelytė Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected] Gauta 2003 10 16