Berthold Forssman. „Lettische Grammatik“

RECENZIJOS | 121 kritinius atskirų KN dalių leidimus, nors tai be galo sunkus ir kruopštus darbas. Čia išsakytomis, kartais galbūt ir perdėm subjektyviomis, pastabomis pirmiausia norėta atkreipti parengėjos dėmesį, ką būsimuose kritiniuose leidimuose derėtų patikslinti, ką panagrinėti plačiau. Ir jeigu šios pastabos bus bent kiek naudingos, vadinasi, jų autorius savo tikslą bus pasiekęs. LITERATŪRA IR ŠALTINIAI BiRžiška, V. 1990: Aleksandrynas 1, Vilnius: Sietynas. Clavis Germanico-Lithuana 1997. Rankraštinis XVII amžiaus vokiečių-lietuvių kalbų žodynas. I dalis: A-E, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. KAVALIŪNAITĖ, G. 2003: Samuelio Boguslavo Chylinskio Naujojo Testamento vertimo santykis su originalais. Daktaro disertacija, Vilnius. KReGZDE, J. 1978: Lietuvos reformatų raštija, Chicago: Devenių kultūrinio fondo leidinys. Lexicon Lithuanicum 1987. Rankraštinis XVII a. vokiečių-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius: Mokslas. LukšaiTĖ, I. 1999: Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje, Vilnius: Baltos lankos. LukšaAiTĖ, I. 2001: Knygos nobažnystės (1653) parengimo kultūrinė aplinka. Knyga nobažnystės krikščioniškos (1653), XVII a. Lietuvos kultūros paminklas, Kėdainiai: Kėdainių krašto muziejus, 4-29. NEepokuUPNAS, A. 1994: M. Mažvydo „Katekizmo“ — bylojancio vadovėlio (knygelių) vaizdas istorijos ir kultūros kontekste. Protestantizmas Lietuvoje: istorija ir dabartis, Vilnius: Apyaušris, 70-77. RuBSys, A. 1995: Raktas į Senąjį Testamentą 1, Vilnius: Katalikų pasaulis. Juozas Karaciejus Gauta 2004 12 12 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva BERTHOLD FORSSMAN LETTISCHE GRAMMATIK Dettelbach: J. H. Roll, 2001, 418 p., ISBN 3-89754-194-7 (Miinchener Studien zur Sprachwissenschaft, Beiheft 20) Bertholdo Forssmano Latvių kalbos gramatika, kaip nurodoma jos „Pratarmėje“, skiriama ne tik indoeuropeistams ir baltistams, bet ir slavistams bei kitiems kalbininkams, kurie domisi tiek dabartine latvių rašomąja kalba, tiek šios kalbos istorine gramatika. Nepaisant vėlyvo paliudijimo rašto šaltiniais, baltų kalbos dėl savo fonetikos ir gerai išsilaikiusios fleksinės siste- mos yra laikomos labai archajiškomis. Gramatikos autorius taip pat nurodo, kad 1923 m. išleista Janio Endzelyno Latvių kalbos gramatika buvo ir tebėra nepamainomas pavyzdinis vado- vėlis, tačiau pradedančiam mokytis latvių kalbos jis yra per daug išsamus, praktiškai sunkiai vartojamas ir neturi sąsajų su dabartine latvių literatūrine kalba. Todėl recenzuojamoji B. Fors- smano gramatika yra lyg tiltas tarp dabartinės latvių literatūrinės kalbos ir jos istorinio trakta- vimo, o pateikiami sinchroniniai skyriai besidominčiam latvių kalba gali būti kaip pradžiamoks- lis. Gramatikos autorius pabrėžia ir tai, jog mokėti lietuvių kalbą indoeuropeistams yra būtina, todėl diachroniniuose skyriuose kontrastiškai yra panaudojama lietuvių kalbos medžiaga, bet, 122 | RECENZIJOS kitaip negu istorinėje lyginamojoje baltų kalbų gramatikoje, į pirmą vietą iškeliama latvių kalba ir jos duomenys. Pirmajame skyriuje „Latvių kalba“ dėstomi ne tik latvių, bet ir baltų etnogenezės bei istorijos dalykai, apibūdinama baltų kalbų vieta indoeuropiečių kalbų šeimoje — visa tai daroma gerai išmanant dalyką ir puikiai orientuojantis gana painioje atskirų indoeuropiečių kalbų šakų istorinėje raidoje. Autorius yra gerai susipažinęs su naujausiais istorinės lyginamosios indoeu- ropiečių kalbotyros metodais bei tyrimų rezultatais (pavyzdžiui, glaustai išdėsto laringalinę teoriją) ir pagrįstai nevengia jų ne tik latvių kalbos, bet ir baltų kalbų raidai atskleisti. Antrasis skyrius „Fonetika ir fonologija“ (p. 67-104) pradedamas rašybos ir ortografijos apibūdinimu, aprašomas jos keitimasis ir perėjimas iš vokiškos į Mūhlenbacho ir Endzelyno sunormintą dabartinę rašybos sistemą (p. 67-72). Toliau pereinama prie bendrinės latvių kalbos garsų (balsių, priebalsių) tarimo aprašymo (p. 72-76), iliustruojant vokiečių kalbos pavyzdžiais, maždaug atitinkančiais latvių kalbos garsus, kad kitakalbis skaitytojas galėtų ge- riau susivokti (pvz., lat. ū žodyje ūdens reikia tarti kaip vok. Uhr [p. 73]). Didesnėje antrojo skyriaus dalyje istoriniu lyginamuoju metodu nagrinėjama latvių kalbos garsų bei fonemų kitimas ir raida. Aprašydamas latvių kalbos morfologinę struktūrą, kuriai skirtas didžiausias skyrius „Morfo- logija“ (p. 109-227), autorius pagrįstai skiria du lygmenis — sinchroninį ir diachroninį (p. 109). Aiškinama vardažodžio kamienų daryba, giminės, linksnio ir skaičiaus kategorijos. Verta dė- mesio autoriaus mintis, kad ė kamieno vardažodžiai, pagrįstai laikomi baltiškąja inovacija, savo kilme gali būti susiję su archajiniu kamienu ide. -ih, /-idh,, t. y. su s. indy devi “deivė' daiktavar- džių klase (p. 110). Logiška būtų baltų kalbų ė kamieną kildinti iš *-(i)iū- per tarpinę stadiją *-(i)iė- (p. 125). Išsamiai ir nuosekliai yra aprašyta taip pat veiksmažodžio struktūra ir jos istorija. Autorius teigia, kad kentuminiai refleksai baltų kalbose atsiradę, be kita ko, galbūt ir dėl germanų kalbų įtakos. Atskirais atvejais, žinoma, taip galėjo būti. Kita vertus, kentuminių elementų buvimą baltų kalbose (pvz., liet. pekus : s. ind. pašu) reikėtų aiškinti periferine baltiš- kųjų dialektų padėtimi ide. kalbiniame areale. Tiesą sakant, tai pažymi ir pats gramatikos autorius (p. 23). Jis mano, kad baltų, slavų ir germanų kalbos senovėje sudariusios komunika- cinį kontinuumą su daugeliu izoglosų ir, ko gero, yra kilusios iš to paties ide. prokalbės šiauri- nio dialekto, teisingai pabrėždamas, kad kentum / satam riba, kuri, pirma, skiria baltų, slavų, o antra, germanų kalbas, yra antraeilės reikšmės dalykas (p. 25). Įdomi ir ta autoriaus mintis, kad ide. prokalbė žodžio gale skyrusi intonacijų (cirkumflekso / akūto) opoziciją. Baltų ir slavų kalbos tą opoziciją išplėtusios ir į žodžių vidurį (p. 27). Čia vertėtų pridurti, kad intonacijų opozicijos atsiradimas baltų ir slavų kalbose, galimas daiktas, buvo susijęs su trumpųjų ir ilgųjų diftongų opozicijos nykimu (pvz., ai : ai > ai : di). Autorius laikosi slavistikoje paplitusios nuomonės, kad de Saussure'o dėsnis veikęs ir slavų kalbose (p. 28). Žinoma, tai kontroversinis teiginys. Rusų kalbos formos nom. sing. pykd (: acc. sing. pyky) kirtis nušoko į galūnę greičiau- siai dėl tos pačios priežasties kaip ir formose gen. sing. pyku, dat. sing. pyké, bet vargu ar dėl galūnės akūto nom. sing. pykd formoje. B. Forssmanas gana adekvačiai atskleidžia baltų kalbų vietos ide. kalbų šeimoje vaizdą. Re- cenzuojamoje gramatikoje apžvelgiami bendrieji baltų ir slavų kalbų akcentinės sistemos, fone- tikos, morfologijos, žodžių darybos ir leksikos bei sintaksės reiškiniai. Nenutylimi net gana esminiai skirtumai, pavyzdžiui, veiksmažodžio morfologijos srityje. Autoriaus nuomone, tie RECENZIJOS | 123 skirtumai veikiau rodą, kad baltų ir slavų kalbų arealas nesudaręs vienalyčio bloko (kein einheit- licher Block); baltų ir slavų kalbos greičiausiai kilusios iš to paties ide. dialekto ir sudariusios kontinuumą, kuriame radosi ir sklido inovacijos, tačiau ne visada apimdamos ištisą arealą; daugumas individualių šių kalbų naujadarų atsiradę per ilgą epochą nuo kalbinio junginio (des Sprachverbandes) iširimo ligi pirmųjų fiksacijų raštu, vadinasi, ligi IX a. (po Kr.) (p. 31-32). Savo gramatikoje B. Forssmanas pakartoja K. Būgos tezę, kad baltų gentys, spaudžiamos iš pietų įsiveržusių slavų, iš pietrytinės savo teritorijos pasislinkusios į plotus prie Baltijos jūros. Pirmieji prie Baltijos atėję prūsų protėviai apie V a. prieš Kr., gerokai vėliau (apie V a. po Kr.) — kuršiai. Tačiau baltų gyvenamojo ploto hidronimų (W. Schmido ir kt.) tyrimas ir archeologi- jos duomenys leidžia manyti kitaip. Buvusio Prūsų krašto, Lietuvos ir Latvijos hidronimai sudaro dalį senosios Europos hidronimijos, todėl finų gentys čia tikriausiai negyveno (p. 46). V. Toporovas ir O. Trubačiovas savo garsiojoje studijoje priėjo prie išvados, kad baltų gentys Aukštutinėje Padnieprėje buvusios asimiliuotos vietoje iš pietų atvykusių slavų (Toporov, Tru- bačev 1962). Todėl, matyt, tebegalioja A. Bezzenbergerio teiginys, kad Rytų baltai čia gyveno nuo žalvario amžiaus. Dėl minėtos nuomonės atsirado ir kitas Forssmano teiginys, būtent, kad ligi šiol esą neaišku, ar Tacito Aestii iš tikrųjų liečia baltus (ob es sich dabei tatsichlich um Balten gehandelt hat) (p. 18). Vyraujanti tyrinėtojų nuomonė — kad Tacito Aestii buvusios pietinės prūsų gentys (literatūrą žr. Karaliūnas, Bammesberger 1998). Autorius preferuoja terminą Prufisch, kad būtų išvengta painiavos, nes vartojant Altpreufisch gali kilti asociacija su vokiečių literatūroje vartojamu terminu (Ost)preufisch, kuriuo yra vadina- mas vokiečių kalbos dialektas. Viena kita pastaba dėl atskirų dalykų aiškinimo gramatikoje. Įvardžio formos Avestos mana, s. sl. mene, s. liet. mane — gen. sing. ! — laikomos disimiliacijos būdu išriedėjusiomis iš ide. *meme (p. 33), plg. vedų gen. sing. mama. Atrodo, veikiau būta atvirkščiai — asimiliacijos rezultatas gali būti vedų kalbos forma, kilusi iš ide. *mene (Szemerényi 1980: 229, Meiser 1998: 157). Ide. prokalbei, labai galimas daiktas, rekonstruotinos leksemos liet. sūnūs, s. sl. syns, s. ind. sūnuh; liet. vyras, lat. virs, s. ind. virdh su ilgaisiais balsiais šaknyje, bet got. sunus, lot. vir, s. air. fer, s. vok. aukšt. wer trumpieji balsiai gali būti trumpinimo pagal Dybo dėsnį rezultatas — balsiai ft iri galėjo sutrumpėti būdami skiemenyje prieš kirtį, tai yra italikų *uiro- < *uiro (Mei- ser 1998: 75). Netikslu baltų prokalbei rekonstruoti tokias formas kaip, pvz., *žėmija- (p. 38), *akis (p. 47), *ūkmenes, *avis, *patis (p. 98), *sakau (p. 104), *médiia- (p. 106), nes trumpieji balsiai po kirčiu tikriausiai anuomet dar nebuvo pailgėję, todėl tiksliau būtų žymėti *žėmiia, *akis, *akmenes, *avis, *patis, *sakau. Gravis rodo kirčio vietą ir balsio ttumpumą - taip yra priimta lietuvių kalboje, plg. kitas, būtas, kasti, nėšti). Bet teisingai rekonstruoti kirčiai bei into- nacijos, pvz., protobaltų nom. sing. *deiuas, 3 p. praes. *eiti (p. 98). Latvių kalbos veiksmažodžių baudit ‘erfahren’ (tikslesnė reikšmė yra “prūfen, versuchen, wagen’) ir baūdit atitikmenimis labiau tiktų nurodyti to paties kamieno liet. baūdytis (-osi, -ėsi) “ruoštis' ir baudyti (-o, -ė) “raginti, kurstyti', bet ne liet. baudinti (p. 88). Yra apsirikimų: liet. medūs gen. plur. forma yra medų, bet ne *mėdų (p. 51); liet. ežys gen. plur. forma yra ežią, bet ne *ėžių (p. 96); -st- negali būti kilęs iš ide. *-sk- (p. 90). Po kiekvienos kalbos dalies apžvalgos duodamas literatūros sąrašas — tai labai padeda skai- tytojui orientuotis. Neužmiršta žodžių daryba ir sintaksė — tai ketvirtasis (p. 229—263) ir penk- tasis (p. 264-340) skyriai. Priede (p. 341-357) randame o kamieno ir atematinių veiksmažo- džių, turinčių vienskiemenį infinityvą, sarašą. Skaitytojas ras sutrumpinimų sąrašą (p. 357— 124 | RECENZIJOS 359), dalykinį registrą (p. 389-396) ir specialiųjų ženklų paaiškinimus (p. 396). Žodžių rodyklės užima p. 360-388, bibliografija — p. 397-418. Apžvelgus recenzuojamąją gramatiką, galima konstatuoti, kad Bertholdo Forssmano Letti- sche Grammatik yra ne tik šiuolaikiškai parašytas užsieniečiams skirtas latvių kalbos ir jos istorijos vadovėlis, bet drauge ir mokslo darbas — vertingas indėlis į baltų kalbų istorinę lygina- mąją gramatiką. LITERATŪRA KARALIŪNAS, S., BAMMESBERGER, A. 1998: Zu Fragen nach der ethnischen Identitit der Aisten. Bammesberger, A., Hrsg., Baltistik: Aufgaben und Methoden, Heidelberg: Winter. MEisER, G. 1998: Historische Laut- und Formenlehre der lateinischen Sprache, Darmstadt: Wissen- schaftliche Buchgesellschaft. SZEMERĖNYI [CeMepensu], O. 1980: Beedenue 6 cpaenumenonoe szvikosznanue. Ilepes. E. A6pamMoBa, Mocksa: Ilporpecc. Tonoros, B. H., Teysaues, O. H. 1962: Jluneeucmuueckui ananu3 eudponumos Bepxnezo ITodnenpoeba, Mocksa: Hayka. Simas Karalitinas Gauta 2004 12 14 Lietuviy kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva