Mažmožiai 4–6

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 113–114 P A S T A B O S Remarks M A Ž M O Ž I S 4 Jau buvo lyg ir aprimę neva Katyčiuose F. Kuršaičio nugirstą formą kylė lyginti su prūsų kalbos rankraščių cylo ‘kielė’. Visame Klaipėdos krašte nuo Walterio Fenzlau laikų žinomas nedėsningas virtimas ie, uo > i·, u· (žr. W. Fenzlau, Die deutschen Formen der litauischen Orts- und Personennamen des Memelgebiets, Halle, 1936, 45). Vlado Grinaveckio (Žemaičių tarmių istorija, Vilnius, 1973, 195) paskelbti nauji faktai iš ten pat, pakartota ir Janio Endzelyno raštų perlaidoje1, Vytauto Mažiulio Prūsų kalbos etimologiniame žodyne (t. 2, Vilnius, 1993, 184). Dabar išėjusi Aloyzo Vidugirio didžios svarbos monografija Zietelos lietuvių šnekta vėl tebeskelbia tą pačią žinią – Zietelos ir prūsų kalbos palikimo faktą (p. 342). Deja, ie, uo virtimas balsiais i·, u· tose šnektose yra naujas dalykas, dažnai svyruojama – tas pats žmogus gali pasakyti dú·k | də·k, l'i·p | lē·p, vi·nc | vė·nc ir ki·le | kė·le (nuo Šilutės iki Dovilų ir Drevernos), o Katyčių šnekta (su mano girdėtais 1964 metais pri·šinks ‘priešingas’, kari·mini ‘kariuomenė’, m'i·ls ‘mielas’) daugiau rodo ryšius su žemaičių šnektomis. Katyčių šnekta, kur F. Kuršaitis girdėjęs kylę, senųjų tarmės atstovų teigimu buvo smelkte nusmelkta žemaičių dunininkų samdininkų šnekos. Šiaip visi vietiniai buvo dvikalbiai – kalbėjo vokiečių ir lietuvių kalbomis, ypač bendraudami su pasisamdytaisiais žmonėmis katalikais. (Smulkiau apie tai jau išdėstyta anksčiau, žr. V. Vitkauskas, „Lietuvių kalbos kylė – naujybė“, Kalbotyra 44 (1), 1995, 93–94; tikta laikė nepastebėta). Antano Juškos forma yra tik vadinamojo dunininkavimo faktas (LKŽv 776). M A Ž M O Ž I S 5 Tarp Kuršėnų ir Raudėnų yra buvusi didžiulė pelkė Gelžė (g'el'ž'i Krš | g'el'ž'e Rdn, Trš, Pp). Žmonės prisirinkdavo maišus spanguolių, vaivorų, prisitaisydavo šieno, per vasaras išsiganydavo ne vieną karvę ar kitą gyvulį. Sovietiniais metais, pertvarkant gamtą, pelkė buvo nusausinta, traukte ištrauktas vanduo, nebeliko nei spanguolių, nei vaivorų, nei šieno, nei ganyklų. Taísėsi kasti durpes, valdžia pastatydino net kelias trijų aukštų trobas durpininkams. Geologai numatė didelius klodus, durpių begales, bet kiek pakasė ir po kelių mėnesių gamyba sustojo, tik kažkiek laiko dar tų durpių trupinius vežiodavo. 1 Endzelīns, J., Darbu izlase 4a, Rīgā: Zinātne, 1982, 238 (teikiamas apskritai kaip kielės variantas kylė). 114 PASTABOS Vietos žmonės, aišku, gailėjosi tokio šaltinio netekę ir sakė metaforiškai, kad Gelžės nebėra – tik g'elž'ė.l'e | g'elž'ė.l'i, g'elž'ė.k'e | g'elž'ėž'k'i. Jaunos vardyno rinkėjos tai palaikė toponimo Gelžės variantais ir pateikė Vardyno kartotekai kaip naujas formas Gelžėlė, Gelžikė iš Raudėnų apyl. Švendrių k.2, kurios nagrinėtos specialioje disertacijoje ir straipsnyje (Acta Linguistica Lithuanica 41 63, 78). MAŽMOŽIS 6 Žemaičiai (ir vilniškiai aukštaičiai) neturi deminutyvų priesagos -ėlis. Šiaurės žemaičių yra duob'ėl'ėlis | duob'ėl'ėlis ~ dobilėlis, -ėlio, m'erguž'ėl'ė ~ mergužėlė, balon'dėl'ė ~ balandėliai, pietų žemaičių duob'ėl'ėlis, merguž'ėl'i, balun'dėlė, vakarų žemaičių duob'ėl'ėlis, merguž'ėlė, ba-la.n'dėl'ė ir t. t. Manau, jog tai atsitiko dėl regresyvinės balsių asimiliacijos, kur anksčiau e prieš įtemptuosius i, u, ie paradigmoje sumaišė, nes buvo pradėta tarti, ei, e, todėl taip buvo apibendrinta forma -elis, -elė. Taip įvyko ne dėl latvių kalbos įtakos, visai neturinčios tos priesagos (tik skoliniuose iš lietuvių kalbos), ir apskritai kitos kalbos kažin ar šiuo atveju yra turėjusios įtakos. Vilniškių šnekos irgi turi formas b'ernužė.l'i.s, m'erguž'ėl'ė, karv'ėl'ėi ir kt. Taip pat ne dėl slavų kalbų įtakos ir dviskiemeniai, ir daugiaskiemeniai daiktavardžiai turi priesagą -elis. Kadangi balsio e: daugelis vilniškių šnektų neturi ir seniau bus neturėję, tik ilgąjį platųjį balsį e: (šalia pailginto e.): vaik'ė.l'i.s ir b'ernužė.l'i.s, m'erg'ė.l'e. ir m'erguž'ė.l'ė. Matyt, visoje paradigmoje išliko suvienodėjęs balsis e. Todėl teigti, kad tai gal yra iš slavų – kaip žemaičiams spėjama latvių kalbos įtaka (Laimis Bilkis, Acta Linguistica Lithuanica 41, 70), negalima (tos kalbos priesagos -elis (-elis) mažybei reikšti neturi). Susidaro įspūdis, kad toponimikos specialistams deminutyvų priesagos -elis, -elis geografija nežinoma, nes Ceikiniuose esanti Šežiuakėlė (ALL 41, 70), Tirkšliuose – Kuziškėlė (ALL 41, 72), Linkmenyse – Polymėlis (ALL 41, 72), Ignalinoje – Teletnykėlis (ALL 41, 76) ir t. t. Vytautas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2004 11 08 2 Ten jau gyvena naujesni gyventojai, nes senieji buvo gyvi sudeginti 1945 metais per Kūčias ir Kalėdas.