Zur Vorgeschichte des Inessivs im Urostbaltischen

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 59 - 67 Apie inesyvų proistorę baltų prokalbėje! ILJA SERZANT Universität zu Köln Straipsnyje nagrinėjama invazijos priešistorė Rytų Baltijos šalyse. Nesąmonė. s. g. *-äjen morfologiniu požiūriu yra labai senas darinys, kuris turėjo atsirasti dar prieš baltų kalbų gerklų praradimą, ir turi būti seniausias iš inesyvinių formų. Tai, kad baltų kalbose neaiškus ir neišsiskiriantis prieveiksmis *-€n, leidžia ieškoti paaiškinimo, siekiančio IE. Taip pat galima aptikti senąją indiškąją kalbą, kurioje lokatyvas yra sg. a-stiebų galūnė -äyäm fonetiškai tiksliai atitinka baltų *-aién. Indijų kalbose priesaga -am taip pat yra apribota ä ir i šaknų lokatyvu (pastarosios neišliko baltų kalbose). Postpozicijos pasiskirstymas ir jos fonetinė forma nurodo į IE postpoziciją *-&m, neprivalomą papildomą lokatyvo žymeklį. 0. IŠANKSTINĖS PASTABOS Įsikūręs netoli S. Nėries g.. @ giminėje įdėtas senas lietuvių ir latvių vietovardžių galūnė, kurią reikia užrašyti kaip *-ai (,, “reiškia ūminį), pvz., lietuv. galvoj-¢ ir let. galva, tokiu pavidalu neatsiranda jokiame kitame idg. Kalba. Įeina į Idzu nacionalinį parką. Kalbos, kuriose skirtumas tarp ilgų ir trumpų diftongų išliko nepakitęs, turi trumpąjį diftongą *-ai, pvz. B straipsnis rinkiklis. Bojotas. Rautn, wo -€ < *-ai < *-eh,-i (Rix 1976: 133). Todėl baltų prokalbės *-ai rekonstrukcija (pvz., Stang 1966: 199) reikalauja paaiškinimo. 1. *a-, *-iiä-(¢)-ŠAKMĖS VIENATOLIŠKAS 1.1. Netiesioginio veiksmažodžio galūnė yra sena ne tik todėl, kad joje yra nesutrumpintas *-ai- (Zinkevičiūtė 1982: 21). Vietovardžio galūnę *-ail galima paaiškinti TIK kaip priešbalsinį indoeuropietiško vietovardžio morfemo sandhi variantą: *-ah,-i-V > *-äj-V. Įspūdinga, kad ją randame ir priešbalsinėje padėtyje, t. y. prieš netiesioginį daiktavardį arba postpoziciją *-én (apie šį požiūrį žr. žemiau). Priešingu atveju *-äi nebūtų susidaręs dėl kitos skiemenavimo sistemos. Ą Tai išsamesnė dviejų pranešimų versija: „HeKOoTOpkIe 3aMeTKH O BOCTOYHOÖAJITHÄCKOM JIOKaTuBe“, XXXIII Tarptautinė filologinė konferencija, Sankt Peterburgas, 2008 m. rugsėjo 5-6 d. 2004 m. kovo mėn., skyrius „Baltų kalbos: istorinė gramatika, literatūrinės kalbos istorija“ ir „DaZas piezimes par latviešu lokativu“ 40. Konferencija „Arturo Ozolo dienos“, Ryga, 19-20. 2004 m. kovo mėn. Už vertingas kritines pastabas ir kitokią pagalbą nuoširdžiai dėkoju prof. J. L. Garcia-Ramön (Kelnas), prof. D. Petit (Paryžius) ir prof. A. Holvoet (Vilnius), kurie su manimi nesutiko visais šio darbo punktais. 60 | ILJA SERZANT Nors teoriškai įmanoma, kad priešbalsinis Sandhi variantas galėjo atsirasti ir prieš kitus balsinius žodžius, tačiau faktas, kad jis atsirado prieš idg. *-En yra išlikęs, tai rodo, kad prieveiksmis idg yra labai senas. *-En prie senosios lokatyvo formos. Tikėtina, kad tai įvyko dar prieš gerklų susitraukimą, todėl priešbalsinis sandhi variantas galėjo išlikti. 1.2. Tikėtinas priešbalsinis sandhi variantas idg. *-eh,-i > *-ai > urbalt. *-ai (?) gali būti vis dar įtrauktas į adesivų formas, pvz., mergaip /mergaip < *-ai-p. 1.3. Be to, tai rodo, kad žodžių kamienų su -ä neišsiskiriančiojo būdvardžio vienaskaitos forma yra labai sena: jei būtų buvęs priešbalsinis Sandhi variantas *-äj, 2-ojoje eilutėje *-ej būtų buvęs *-ej. Akcento klasė pagal de Saussure prieš pridedant prieveiksmį tikėtis, kad iktas pasislinks į galūnę, t. y. *rank-oj > **ranköj. Ši forma būtų tada po formos išplėtimo *-¢ į **ranköje arba pagal analogiją su mobilija, kur ribiškumo principas? virkte, tapo **rankoje. Tačiau tokio akcentavimo nerandame, todėl turime manyti, kad praplėtimas *-¢ įvyko prieš Saussure- 'o dėsnio veikimą, nes triskiemeniuose žodžiuose Saussure- 'o dėsnis neveikdavo tarp pirmojo ir vidurinio skiemenų. 1.4. Atsižvelgiant į tai, kad netiesioginio veiksmažodžio galūnė -oje atrodo sena, šioje vietoje leistina dar viena pastaba apie latvių kalbą. Reikia manyti, kad ir senojoje latvių kalboje egzistavo panašus lokatyvo alomorfas (*-ai prieš # arba K, *-äj-V). Antrasis variantas *-ai turėjo būti susidaręs iš bendrosios senosios latvių kalbos sutrumpinimo *-i, tačiau tai nėra įrodyta, bet galima neabejotinai atkurti. Šis *-i taip pat balsiškai sutapo su o kamienų lokatyvų galūne *-o-i > *-ie > *-jübere, ir kadangi ši galūnė buvo dviprasmiška, galūnė su a buvo perkelta į o kamienus pagal tokį modelį: a kamienas o-kamienas Pirminė galūnė *-1 *-1 Išplėstinė galūnė *-äji (< *-äjen) x x = *-äji. Tik ound ä@ kamienų pirminių lokatyvų galūnių sutapimas leido perkelti išplėstą a kamieno galūnę į latvių kalbos o kamienus. Taigi, netiesiogiai ir latvių kalba liudija, kad, viena vertus, rytų baltų prokalbėje buvo to Pagal šį principą triskiemeniuose žodžiuose mobilusis akcentas galėjo pabrėžti tik pirmąjį arba paskutinįjį skiemenį, niekada ne vidurinį, plg. Stang (1966: 290 ir 490 pastaba 1); Zubatai (1896: 276). Ji buvo panaši į tą. Seržante. ir Nom. Du. a-genties, lokomotyvo. Seržante. der ound ö-Genten ir Nom. PI. o padermių. Vanags (1994: 125) paaiškina ound a balsio vietovardžių galūnių panašumą fonetiniu senųjų illatvardžių galūnių -an > -@ ir *-änä > *-an > -an > -ä sutapimu. Tačiau tai negalioja toms kalboms, kurios išsaugojo senąjį lokatyvą, pvz., lok galūnę. Seržante. Žemutinės latvių kalbos a-kampis -ę < -ai < -ūji. Iš vienos pusės, tai reiškia, kad indoeuropiečių kalbose buvo dvigubai išreikštas a giminės vietinio būdvardžio vienaskaitos galūnė, o iš kitos pusės, kad išplėstinis lietuvių kalbos o giminių vietinio būdvardžio vienaskaitos galūnė miske turi būti labai nauja (žr. 2.1.3). 2. KITOS ĮSKAIČIUOTOS IŠLAIDOS Toliau (2.1-2.3) parodoma, kad postpozicija yra urbaltinė. *-¢ iš pradžių buvo namuose TIK vietovardžių vienaskaitoje -4 genčių (ir *-iia-(-£) genčių) ir palyginti vėlai per analogiją išplito į daugiskaitą, taip pat į kitų genčių vienaskaitą ir daugiskaitą. 2.1. *0 kamienų vienaskaitos forma 2.1.1. Senoji Šv. Vietinio būdvardžio galūnė vienaskaitoje yra sustingusiose formose, pvz., namie, ankstie (patvirtinta Zinkevičiaus 1966: 209 § 278), taip pat prieveiksmyje Sg. namiep(i) perduotas. Dėl pirmiau minėtų pirminių formų intonaciją reikia pradėti kaip cirko refleksą. Tai tęsia indoeuropiečių vietovardžių galūnę *-o-i > *oi > ie. Pagal Stang (1966: 182-3) vystymąsi galima įsivaizduoti taip: *-oi (plg. ai. ašve < *ekuoi) > *-ai > *-& > -ie. Įprasta netiesioginio veiksmažodžio galūnė yra -e, pvz., miske („miške“). Šiame plėtinyje yra originalus idg. Galūnė, kuri papildomai, kaip ir visi kiti lokatyvai, buvo išplėsta netiesioginiu prieveiksmiu *-&° (plg. Stang loc. cit.). Šią netiesioginę formą (miske) galima paaiškinti taip: *misk& (< *-ai < *-o-i) + ¢ > *miškę“ > (Leskio dėsnis) miske (Stang loc. cit.) arba > miski tose tarmėse, kur kiekvienas *en > i. Iš to matyti, kad o kamienų išplėtimas *-¢ įvyko palyginti vėlai. Formos misk-e atsiradimas ankstesniame etape, kai *-ai (< t. y. *-oi) dar buvo diftonginis, būtų nepaaiškinamas, nes *-ai + ¢ būtų tapę **-aje. Tai patvirtina ir tai, kad lietuvių kalboje yra daug sustingusių lokatyvų Sg. kuris gavo *0 šaknis, priešingai nei -4 šaknis. 2.1.2. Postpozicijos *-¢ pridėjimas turėjo įvykti prieš Saussure- 'o dėsnio veikimą arba jo metu, nes tiktai galūnės *-€ ir postpozicijos *¢ inrate (2-oji akcentuotojų klasė) sujungimas galėjo sudaryti sąlygą perkėlimui antrajame ir paskutiniame skiemenyje. Prieš susitraukimą iktas nebūtų perkeltas, nes jis negali praleisti tarpinių skiemenų, kai jis perkeliamas pagal de Saussure. 2.1.3. Dėl santykinai jauno amžiaus ir išimtinai lietuviškos muzikos raidos Netiesioginė o kamieno forma taip pat netiesiogiai kalba apie dalyko padėtį latvių kalboje (žr. 1.4). 3 Čia ir toliau <> reiškia intonaciją (ūminę), o ne iktusą. 5 Mažiulio (1970: 133.1) prieštaravimas, kad susitraukimas būtinai turėjo duoti cirkumfleksuotą intonaciją, nėra visiškai pagrįstas. Pirma, čia kalbama apie gerokai vėlesnį susitraukimą, nei, pavyzdžiui, indoeuropiečių balsių (kaip, pavyzdžiui, dat. Sg. o genties *-o-ei), ir, antra, čia buvo pridėtas *-En pagal analogiją su lok. Seržante. a kamieno, todėl čia taip pat negalima atmesti analogiško ūminės intonacijos perdavimo į susitraukimo rezultatą (*-&-&n > *-&n analogiškai ä-st. vietovardžiui *-aj-én > -En). 62 | ILJA SERZANT Tikriausiai čia nebuvo jokios analogiškos formos, o latvių kalba paprasčiausiai panaudojo netiesioginę -4 kamieno formą. 2.2. i ir u padermių invazijos 2.2.1. Indoeuropiečių genčių, turinčių u galūnę, buvo *-Öu, pvz., ai. sūnau, sl. Įteka į Nemuną ties Svėdasais, ties Svėdais įteka į Nemuną. tirguö (< *tirguöji) pvz., jaunas, nes -jder priesaga yra tik iš lok. Seržante. der -ūbzw. -i kamienas turi būti paaiškinta. Vietovardis *sünü, kuris yra, pvz., sünuje/sünuj, taip pat gali būti paaiškintas tik Leskio dėsniu iš *-Öu-#. Plėtra -je turėjo įvykti vėliau. 2.2.2. Padėtis yra kitokia su i genčių. Šiuolaikinė galūnė -yje (avyje) čia pertvarkyta pagal kitus skiemenis ir todėl yra nauja, bet žemaičių tarmėje jai randama -ie < -€ (Zinkevičius 1966: 231), kai kuriose latvių tarmėse -ie, -€ (Endzelin 1951: 412), taip pat Mažvydo katekizme nakteie, schirdie, naktie, manieie (Stang 1966: 209, 211), kurie siejami su *-ėję arba iš dalies su *-iej&, taigi su sena i-skambėta lokatyvo vienaskaitos galūne *-či, plg. ved. Aviena, gr. Visą laiką. röAnı, enthalten“. Sunku tiksliai atsakyti į klausimą, ar šios formos yra gimtosios i kamienuose, ar jos per *_(i)jas kamienus pasiskolintos iš -€ kamienų. Galima būtų išplėsti *¢ dėl svyruojančios pirminės formos *-ėjė vs. *-iėję (Stan 1966: 210f) galima paaiškinti taip, kad senoji lokatyvinė forma *-&i buvo išplėsta iš 4-ių kamienų lokatyvo vienaskaitos abstrahuotu plėtiniu -je ir iš pradžių išsivystė į *-€ije’’. Tačiau vėliau atskiros kalbos šią formą ėmė vartoti skirtingai, o vienos ją supaprastino —*-£ije > *-ėje > lit. -ėje, > lett. -ė —kita vertus, kiti išlaikė diftongą ir vėliau fonetiškai pakeitė į -i: *-€ije > *-ieje > -ie. Žemaičių galūnė -ie (< ė < *&je) taip pat galėjo būti perimta iš *(i)jo giminių į i gimines, o *ijo giminėse ji savo ruožtu galėjo būti kilusi iš £ giminių, kurios žemaičių ir latvių kalbose iš dalies sutampa (Endzelin 1922: 31). Tokį ar panašų vystymąsi reikia pradėti, nes priešingu atveju kiltų sunkumų, nes reikėtų pradėti abstrahuoti plėtimąsi su *-ė: *-j¢ -įvairiose vietovėse santykiškai chronologiškai dviem labai skirtingais laikais: arba *éi (laikotarpis, lotynų kalbos tarmės) buvimo laiku, arba ie (lotynų kalbos tarmės) buvimo laiku. Tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad tarp jų yra sudėtinga raida: *či > *ei > *& > ie. Kad ir kokio pasiūlymo laikytumėmės, Zinkevičius (1982: 27) paaiškina, kad galūnė atsirado pagal analogiją su i šaknimi (-i), bet taip pat (Zinkevičius 1982: 20-21) iš priebalsinių šaknių. Tačiau abi formas galima paaiškinti fonetiškai, remiantis Leskio dėsniu: 1999 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos dainininkas, dainų autorius (g. 1940 m.). Tuo labiau, kad tarpiniai laipsniai -uo ir -ie yra įrašyti latvių ir žemaičių tarmėse. Be abejo, sena galūnė *ti yra įtraukta į bevardius daiktavardžius, pvz., lit. nordwestzem. -te, refl. - Teisingai. Mažvydo katekizme, 291, (apie Kazlauską 1958: 82) Lok. Pvz., su č (< *ijä-) galūne, kai sinchroniškai matoma i šaknis (iš pradžių s šaknis). “Tik taip ją rekonstruoja Kazlauskas (1968: 154). 1966 m. – Anders Stang, Švedijos krepšininkas (g. 1926 m.). DĖL INESSIVS | 63 IŠANKSTINIŲ ĮVYKIŲ Turime manyti, kad praplėtimas su *-&/-j¢ įvyko gerokai vėliau nei lokomotyve. Seržante. -a kamieno, pagal analogiją su pastaraisiais. 2.3. Netiesioginė daugiskaita Senoji daugiskaitos galūnė išliko tik keliuose šnekamosios kalbos variantuose, pvz. Sird-isu, rankosu (Zinkevičius 1966: 237). Iš pradžių o, i ir u šaknies formos buvo pritaikytos prie ilyvinio pl., ir tai buvo padaryta pagal analogiją su 4 šaknies formomis: Il. pl. -osna /Lok. Įteka į Nemuną ties Pašilaičiais (Nemuno dešinysis intakas, 1,5 km nuo jo žiočių). PI. X, X = -uosu (-ysu, -üsu — -uose / -uosu pagal o šaknį), pvz. 1966 m. – 186, 213, 218 gyventojai. Taip atsitiko ir latvių kalboje, pvz., darbuös. Tarp -4 genčių yra senovės indoeuropiečių lokomotyvas. Pl. galūnė išliko nepakitusi tik keliose | kalbose, žr. Tverečius (Otrebski 1934: 228) Sakäsu, -ui, ruf käsui. -i čia yra analogiškas sutrumpintam lok. Rūgšties rūgštis (H2SO4) – labai reta. Daugumoje tarmių ir aukštaičių kalboje galūnė -u visų giminių žodžių pabaigoje buvo pakeista neišsiskiriančiojo būdvardžio vienaskaitos -e, pvz., rankose, o kitose - žodžių su priesaga -a (Stang 1966: 186). Pirmiausia tikriausiai buvo atnaujinta daugiskaitos forma -# kamienuose: rankosu > rarikose (pakeitimas, o ne pridėjimas: **rankosve), po to ir kiti kamienai. Taigi junginiai su plėtiniu *-ė yra jauni neišsiskiriančiojo būdvardžio daugiskaitoje. 3. POSTPOSITION URBALT. * - vienas 3.1. Šie svarstymai veda prie rekonstrukcijos inisityvinės postposition of the Baltų prokalbės kaip *-En (< *ė): a) forma Iness. Seržante. vaik-i tose tarmėse, kur *-en > i ir *-an > u, taip pat išplėstinės būdvardžio formos, pvz., dangujejis, reiškia nosies galūnę (pvz., Stang 1966: 182); b) intonacija turi būti Iness. Seržante. *0 padermių, kurios dėl Saussure dėsnio poveikio yra laikomos ūminėmis. Tai patvirtina ir tai, kad visose netiesioginėse formose turėjo veikti ir Leskio dėsnis (išreiškiantis akcentuotą *-¢ > -e). Palyginkite čia kaltinamojo ir instrumentinio būdvardžių vienaskaitos formas, turinčias galūnę -a: Akk.Sg.rarikq (< *-afi < *-am < *-eh,m) versus Instr. Seržante. ranka (< *- an < *- an). Taigi, jeigu manytume, kad tiktai vienaskaitos žodžių kamienuose su galūne -o ūminė intonacija atsirado tik dėl susitraukimo, susidurtume su sunkumais, nes kitos nesusitraukusios —lokatyvų formos prasideda ne nuo **-¢ (< **en), o nuo -e (< *¢ < *ėn). Kadangi intonaciją galima nustatyti kaip ūminę, galima daryti prielaidą, kad pirminė baltų kalba buvo *-En (Stan 1966: 128). " Zinkevičius (1966: 238) mano, kad lokomotyvas. Pl. ant -uose remiasi kaltinamuoju daugiskaitos ir postpoziciniu *-én. Šią nuomonę Stang (loc. cit.) kritikavo su įspūdingais argumentais. Prie Stango paaiškinimo būtų galima pridėti dar vieną formalią priežastį: nerandama **ratüose/**ratuose (2) tipo formų, kurios, pagal Zinkevičiaus paaiškinimą, turėjo atsirasti panašiai kaip ir Illativ Plural (žr. toliau). Vėliau Zinkevičius (1982: 28) pritaria Stango nuomonei. 64 | ILJA SERZANT 3.2. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad lietuvių, taip pat ir senovės latvių kalboje, postpozicijos, palyginti su atitinkamomis (prieveiksmėmis arba) priešdėliais, buvo ypač susilpnėjusios, pvz., dievop(i) (ne iš -pie), lett. majup ‘namuose’ (< *pi, ne *-pie, kuris būtų tapęs > **-pi) prieš pri£ /(pie), lett. pyragas, slav. npn, lit. rasikon (a) prieš lit. nuo, let. Ne, verge. Naudokite šią parinktį, jei norite, kad būtų rodomi tik paveikslėliai, o ne paveikslėliai. Leskio dėsnis nepaaiškina šio silpnėjimo, nes visi pirmiau minėti žodžiai yra apversti. Šis silpnėjimas turėjo būti labai senas, nes jis atspindi indoeuropiečių kalbų silpnėjimą. Lit.lt. nuo abiejose kalbose būtų sutrumpintas į nu, o ne į -na. Forma *na gali būti paaiškinta kaip baltų kalbos pilnas laipsnis, lygus *nö, kuris yra laikomas išplėtimo laipsniu (< (?) *noH, *nö). Prie šios grupės taip pat prisijungia idg. *som ‘kartu’, kuris lietuvių, latvių ir slavų kalbose daiktavardžių prefiksuotoje formoje turi pilną laipsnį, plg. lit. samdas, lett. sūods (< *sands) ir kitais atvejais latviškame priešdėlyje sa-(< *sam-), sl. cxa% lyginant su lietuvių kalbos prieveiksmių forma su (lot. ar —nesusijęs) ir slavų kalbos prieveiksmių forma. ¢w. Analogiškai prie latvių kalboje gerai žinomo priešdėlio ie- (< *en-) būtų galima tikėtis silpnesnės postpozicijos, būtent *-in (<*-n), kuri ir lietuvių kalboje yra prieveiksmis į!?. Įteka į Nemuną ties (?) Šis faktas prieštarauja etimologiniam *-¢ ir idg ryšiui. *en, lat. ieund, antra, už tai, kad formavimas inessivs Sg. @ kamienų turėtų būti laikomi už šios išmetimo sistemos ribų, nes, kaip nurodyta 1. 1 ir 1.3, jau buvo paveldėta iš pagrindinės kalbos tokia forma. 4. PALYGINIMAS SU KITA Baltijos šalimis 4.1. Vidinės kalbos tyrimas apie baltų kalbos lokatyvo ir inessivo formas rodo, kad inessivo forma vienaskaitoje iš -# skiemenų (taip pat ir -£ < *-ija skiemenų) yra seniausioji iš visų inessivo formų. Jų amžius tęsiasi iki laikotarpio prieš gerklų susitraukimą. Iš šios formos elementas *-¢ (arba abstrakčiai: -je) išplito į visas kitas lokatyvo galūnes, ir taip senovės rytų baltų kalboje atsirado „žymėtas lokatyvas“, t. y. Neįveikiama. Šios postpozicijos kilmės ir etimologijos klausimas iki šiol nėra išspręstas. Stang (1966: 182) sieja jį su prieveiksmiu *h en(i) (lot. ie-k3a, gr. év, eis, lot. in u.a.). Tačiau sunkumas slypi tame, kaip pats Stang (loc. cit.) pastebi, kad mūsų postpozicijai reikia rekonstruoti ilgį (*En) dėl ūminio veiksmažodžio (3.2). Tačiau tokios formos prielinksnis *en indoeuropiečių kalbose neatsiranda. 4.2. Atsižvelgdamas į pradinį pasiskirstymą (tik -ä-stiebų vietovardžiai) ir į balsių formą'*, norėčiau pasiūlyti baltų kalbų postpoziciją *én tiesioginiuose žodžiuose. 12 Girdenis (1980) pastebi, kad Kretingos tarmėje (Živatoje, XVIII a.) aukšt. Prieveiksmis į naudojamas prieveiksmiui y, kuris yra kilęs iš *en. Be to, bet rečiau, yra ir i = aukšt. į vor. Šis alomorfizmas, mano manymu, liudija tik tai, kad šioje tarmėje pradinis pilnųjų (*e) ir nulinių (*n) laipsnių pasiskirstymas nebeišlaikomas. Senovės indų kalboje priesaga -äm iš pradžių buvo naudojama i šaknims (devyam) ir įvardžiams (tdsyam). Šaknys -i baltų kalbose neišliko, o įvardžių lenkimas baltų kalbose įvyko lokatyve Sg. pakeistas nominaliuoju (Stan 1966: 244-245). Prabaltiškos *-m galūnės fonetiškai virsta *-n (1966: 114). 13 14 Apie 65 m. pr. m. e. buvo įkurta Senovės Graikijos sostinė – Atėnai. f) „Heer“, Lok. Seržante. Įsikūręs prie Aukštaitijos upės, kaip ir jos intakas Aukštaitijos upelis. *&m įterpti. Tai, kad ši postpozicija pasitaiko tik šiose dviejose kalbų šeimose, galima paaiškinti tuo, kad ji buvo naudojama tik fakultatyviai šalia lokatyvo formos be postpozicijos, kaip tai galima manyti ir apie pirminę baltų kalbą, ir netgi apie pirminę lietuvių kalbą ir pirminę latvių kalbą. 43. Indijos kalbos plėtinio -ūm senoviškumą patvirtina šie faktai: a) išplėstinė forma yra privaloma ne tik klasikiniame sanskrite, bet ir vedų kalboje -4 kamienų lokatyvų vienaskaitoje. Paprastai vėlesnės išplėstinės kitų linksnių formos pasitaiko tik vienoje iš dviejų kalbų; b) ankstesnis paaiškinimas (Wackernagel-Debrunner 1930: 121; Thumb-Hauschild 1959: 46-7) dėl indoeuropietiško elemento -am (senayam), kuris rėmėsi etimologiniu priklausymu avestiškajai postpozicijai -4 /a, susiduria su dideliais sunkumais, nes ši hipotezė turi būti grindžiama dvigubu išplėtimu pirmiausia -4 (kuris taip pat avestiškoje kalboje veikia kaip postpozicinis prieveiksmis arba priešdėlis), o po to dar ir neaiškiu -am. Tokiam, tiktai indiškam, susitraukimui iš esmės turėtų būti būdingas ir dviskiemenis skaitymas vediniuose metriniuose tekstuose, nes čia chronologiškai daug ankstesni indoeuropietiško susitraukimo atvejai (pvz., daugiskaitos genityvas *-0-om > *-öm) iš dalies dar yra dviskiemeniai. Tačiau taip nėra. Oldenbergas (1888: 185) savo sąraše visų atvejų, kai vedų kalboje yra dviskiemenis skaitymas, mini loką. Seržante. Ne. Tuo tarpu indų kalboje tik vietovardžio vienaskaitos forma, turinti -@ ir -i kamienus, turi priesagą *-ēm", bet kitos vietovardžio formos tik retkarčiais yra paaiškinamos priesaga -a, pvz., ved. Lokai. Pvz., apsv-a, iraniečių ir ypač senovės persų kalbose panašiu būdu kaip ir baltų kalbose, naudojant pastarąją postpoziciją, susiformavo „netiesinė“ -4, ką galima matyti iš to, kad postpozicija -@ senovės persų kalboje tapo privaloma daugelyje vietovardžių galūnių. Taigi atrodo, kad avestiškoje ir senovės persų kalboje lokatyvas Sg. -4 gentys išstūmė postpoziciją -4 iš senesnės postpozicijos *-ēm > **-äm, kuri jau buvo paveldėta iš indoeuropiečių kalbų. 5. IŠVADA Baltijos jūros pakrantės tyrinėjimai (angl.) 1) Lokatyvinės morfemos *-eh, i-V priešbalsinio Sandhi varianto išsaugojimas būtent priešbalsinėje padėtyje rodo, kad neišsiskiriančiojo žodžio forma Sg. -a kamienas yra senas baltų kalboje. 2) Neišplėsta galūnė dėl priesagų formų turi būti prarytų baltų kalba 5 Galbūt pagal Wackernagel-Debrunner (1930: 121) turi D. Abl. formą. Instr. Du. ant -bhyam taip pat šią postposition. 66 | ILJA SERZANT gali būti naudojamas kaip *-ai (1.2). Deja, intonacijos pobūdis negali būti nustatytas. Tačiau galima įtarti, kad tai buvo apskritimo formos *-ai. Tokiu atveju ši galūnė tęstų indoeuropiečių vietovardžio galūnę *-eh,-i prieš pauzę ar priebalsį. 3) Kalbos istorinis visų šiandieninių netiesioginių formų palyginimas parodė, kad netiesioginės formos Sg. kad kamienas -a yra seniausias ir kad jis suformavo abstrakčios prielinksnio pozicijos *-¢ arba -je plitimo pradinį tašką. 4) 1 ir 3 punktai atveria galimybę pakeisti netiesioginės nuosakos formą Sg. ant urbalt. *-ąjėn dėl fonetinio ir distribucinio panašumo su senovės indų lokatyvo forma -ūyam. Tam būtina daryti prielaidą, kad senovės indų postpozicijų -4 ir -ūm pasiskirstymas, priešingai nei iranėnų kalbose, yra originalus (lectio difficilior), kad postpozicijos apibendrinimas -a iranėnų kalboje pažymėtam lokatyvui yra paremtas vėlesne analogija, taip pat ir neišplėsta lokatyvo forma indoiranėnų kalboje buvo gyva. Bibliografija ARUMAA, P. 1930: Lietuvių žodinis tekstas Vilniaus krašte. Lietuvos Respublikos Seimas Universiteto leidykla. Acta et Commentarii Universitatis Tartuensis, B Humaniora XXIII. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Užmigti (Apie tai). 1922 m. – Juozas Baltrušaitis, lietuvių tapytojas (m. 1996 m.). 1951 m. – Vytautas Žukauskas, 13-35. lietuvių kalbininkas, profesorius (g. 1905 m.). GiRDENIS, A. 1980: Del vieno prielinksnio formos XVIII a. šiaurės žemaičių kretingiskiy tarméje. 1611–1612 m. ir 1615–1616 m. – 2-asis. KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika, Vilnius: Mintis. Mažiuris, V. 1970: Baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų santykiai (Deklinacija), Vilnius: Mintis. K. MULENBACHS, Latvių kalbos veiksmažodžių žodynas. Redišėjis, papildinäjis, turpinäjis J. ENDZELINS. 2-asis nepakeistas leidimas. 6 dalis. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1954. 1888 m. – Algimantas Vaitiekūnas, lietuvių rašytojas. Metrische und texthistorische Prolegomena, Berlynas: Wilhelm Hertz. 1934 m. – J. Otrebskis, lietuvių rašytojas. 1 dalis: Gramatika, Krakovas: PAU. 1976 m. – Vytautas Žukauskas, Lietuvos rašytojas, dramaturgas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Rosınas, A. 1999: Inesyvo ir adesyvo formy kilmes ir raidos klausimu. Baltistica 34 (2), 173-183. SERZANT, I. 2003: Intonacijos priesagų ir galūnių skiemenuose latvių kalboje. Sinchronija ir diachronija. Baltu filologija 12 (1), 83-123. 2004 m. – Arūnas Žebriūnas, Lietuvos krepšininkas, rungtyniavęs Lietuvos rinktinėje. Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, pp. 49-57. Stang, Chr. 1966 m. – Baltijos kalbų lyginamoji gramatika, Oslo ir kt. : Universiteto šablonas. Vilnius, 1959 m., 1969 m. Vytautas Žukauskas. Sanskrito kalbos žodynas. Įvadas į senosios indų kalbos lingvistinį tyrimą, kurį atliko Albert Thumb. Pagrindinis straipsnis – Formulė 1. Trečiasis, labai perdarytas leidimas Richard Hauschild, Heidelberg: Winter. 1968 m. – V. Tororovas, rusų rašytojas, poetas, dramaturgas (g. 1923 m.). Vıpusirıs, A. 1959: Kai kurios Zietelos tarmės ypatybės. Lietuvių kalbotyros klausimai 2, 195-230. 1930 m. – Juozas Jablonskis, lietuvių rašytojas, dramaturgas. 111 dalis: Albert Debrunner ir Jacob Wackernagel, Getingenas: Vytautas Rupšys. 67 Vanass, P. 1994: Laipsnių galūnių raidos tendencijos seniausiais latvių kalbos paminklais. Lietuvių kalbos žodynas, t. 1, pp. 121–130. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1982: Lietuvių kalbos postpoziciniai vietininkai. 1981 m. – 1 vieta (21,8 tšk.). 1896 m. – Juozas Baltrušaitis, Lietuvos rašytojas. Lietuvos istorijos tyrimai, 6, 269-307. Ilja A. SerZant Gauta 2004 11 04 Kelno universitetas Lingvistikos institutas Istorinė ir lyginamoji lingvistika D-50923 Kėln El. paštas: [email protected]