Dėl vienos XVII a. lietuvių asmenvardžių priesagos

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 29-38 Dėl vienos XVII a. lietuvių asmenvardžių priesagos VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas, Vilnius The article deals with the suffix -uitis, attested in 17th century Lithuanian personal names. There is already a certain amount of research into the formation of Lithuanian surnames and the perso- nal names from which they derive. In the historical sources investigated until now, the suffix -uitis was either not found, or it was rare. Its frequency in the 17th century church registers of the Gruz- džiai parish, where it is used to derive as much as 20,5% of all surnames, is therefore a striking fact. The forms were recorded between 1619 and 1690 in the register of ecclesiastical marriages. On the basis of a comparison with what is known about patronymical formations in the period involved, we can conclude that the suffix -uitis was patronymical. The peculiarities of the formation of personal names in the newly investigated source documents also point to this conclusion. The suffix -uitis can thus be added to the stock of attested 17th century patronymical suffixes. 0. IVADINES PASTABOS Palyginti negausūs lietuvių istorinės antroponimikos darbai yra skirtingi įvairiais požiūriais. Kai kuriuose jų vienu ar kitu tikslu tiriama beveik visos Lietuvos keleto šimtmečių antroponimija. Čia galima minėti K. Būgos studiją „Apie lietuvių asmens vardus“, kurioje yra išnagrinėta senųjų dvikamienių asmenvardžių struktūra, aptarta, kaip bu- vo rašyti lietuvių antroponimai XIII—XV a. dokumentuose, ir remiantis ištirtais lie- tuvių kalbos balsių pakaitos rusiškais balsiais atvejais žodžių pradžioje, viduryje ir galūnėse buvo rekonstruotos autentiškos devynių Lietuvos kunigaikščių vardų lytys (Būga 1958). Įvairių Lietuvos vietų ir šimtmečių antroponimiją reikėjo aprėpti ir tiriant su lietuvių pavardžių susidarymu susijusius reiškinius: dvinario įvardijimo rai- dą, pavardžių atsiradimą bei galutinį jų nusistovėjimą, pavardžių kilmės šaltinius ir pan. (Maciejauskienė 1991). Vienuose darbuose yra tiriama kelių istorijos šaltinių antroponimija, kituose — tik vieno. Tokiais atvejais yra pakankamai konkreti nagrinėjamų asmenvardžių funk- cionavimo vieta, palyginti neilgas ir tiriamas laikotarpis. Galima minėti darbą apie XVII a. pradžios Vilniaus miesto antroponimiją (Zinkevičius 1977), XVII a. pabai- gos ir XVIII a. pradžios Kriaunų parapijos asmenvardžių tyrimą (Maciejauskienė 1993), XVIII a. antrosios pusės ir XIX a. pradžios Ragainės apskrities pavardėms skirtą darbą (Žemienė 2002) arba Žemaičių vyskupystės 1795 m. pavardžių tyrimą 30 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ (Ramonienė 1987) ir pan. Nuo visų jau minėtų gerokai skiriasi Kauno miestiečių asmenvardžių tyrimas. Šiuo atveju konkrečios Lietuvos vietos antroponimija yra su- rinkta iš daugybės XVI-XVIII a. istorijos šaltinių, taigi tiriamas laikotarpis yra ilgas (Ragauskaitė 2002). Dar minėtina studija apie XVI a. vienkamienius lietuviškos kil- mės vardus, kurioje tiriami vieno šimtmečio, bet iš daugelio įvairių Lietuvos vietų šaltinių užrašyti asmenvardžiai (Maciejauskienė 1997). Suprantama, kad minėtų skirtingo pobūdžio darbų tyrimo rezultatų išsamumas ir tikslumas taip pat negali būti vienodas. Tikslias išvadas apie istorinių asmenvardžių darybą (struktūrą), kilmės polinkius, asmenų įvardijimo situaciją ir kitus rūpimus dalykus nesunku padaryti tais atvejais, kai tiriama konkrečios vietos vieno ar kelių šaltinių, apimančių neilgą laikotarpį, antroponimija (plg. Zinkevičius 1977, Ramo- nienė 1987, Maciejauskienė 1993, Žemienė 2002 ir kt.). Tačiau tais atvejais, kai vie- name darbe dėl jo tikslo ir uždavinių reikia aprėpti kelių šimtmečių įvairių Lietuvos vietų ir daugybėje istorijos šaltinių užfiksuotus asmenvardžius, apibendrindamas ty- rimo rezultatus tyrėjas, be abejo, remiasi tik iki to laiko sukauptų duomenų analize. Tokio darbo išvados negali būti galutinės. Tai, kas pasakyta, ypač tinka lietuvių pavar- džių susidarymo, jų kilmės šaltinių ir istorinių asmenvardžių darybos tyrimui. Mat toliau skaitant šaltinius ir jų asmenvardžius vertinant minėtais ar kitais požiūriais gali būti randama naujų, anksčiau nepasitaikiusių, duomenų. Šio straipsnio tikslas — įvertinti dar vieną XVII a. asmenvardžių priesagą, pastebė- tą renkant naujus istorinės antroponimijos duomenis, ir įvesti ją į šio laikotarpio asmenvardžių darybos afiksų kontekstą. Tai priesaga -uitis. 1. TRUMPA XVII A. ASMENVARDŽIŲ DARYBOS CHARAKTERISTIKA Tiriant lietuvių pavardžių susidarymą (Maciejauskienė 1991) įvairiais požiūriais buvo įvertinta kelių šimtmečių antroponimija. Nustačius, kad intensyviausiai pa- vardės formavosi XVII a., ypač svarbu buvo aptarti šio laikotarpio dvinario įvardi- jimo antruosius asmenvardžius. Kaip tik iš jų turėjo susidaryti dauguma lietuvių pavardžių. Visi jie buvo suskirstyti į patronimus ir asmenvardžius be patroniminių priesagų. Patronimai XVII a. vyravo. Jie buvo sudaryti su lietuviškomis (-aitis, -onis, -ūnas ir kt.) bei slaviškomis (-evič, -ovič) patroniminėmis priesagomis. Sukaupti duome- nys liudijo, kad ypač dažnos šiuo laikotarpiu buvo lietuviškos patroniminės priesa- gos. O visos jos pagal produktyvumą buvo išdėstytos tokia eilės tvarka: -aitis, -onis, -ūnas, -ovič, -evič, -ėnas ir kt. (labai retos). Su šiomis priesagomis patronimai buvo sudaromi: iš krikščioniškų vardų įvairių lyčių (ilgųjų, trumpinių, mažybinių), pvz.: Andreiaitis, Gabraytis, Iurgutaytis; Bagdananis, Grigonis, Jonelonis; Alexieiunas, Mikiunas, Pronc- kielun; Jakubowicz, Mukoeuus, Wolukowicz; Alexieiewicz, Staniewicz, Cmanroneeuu; Po- wilenas, Kazenas, Stasiulenas ir pan.; iš įvairių lietuviškos kilmės asmenvardžių, pvz.: Akmenaytis, Battmiszkaitis, Kietur- nitaytis, Szaltnosaytis, Zusinaitis; Burneikonis, Grazulanis, Szyteikanis, Wanaganis; Ak- DĖL VIENOS LIETUVIŲ ASMENVARDŽIŲ PRIESAGOS | 31 meniunas, Medziunas, Rymkunas, Ziamayciunas; Dziugowic, Kiszkielowic3, Trinitowic; Budrewicz, Gilewic3, Juodziewicz; Butenas, Niksztelenas, Plikienas ir pan.; tarp pasta- rųjų patronimų yra ir tokių, kurie sudaryti iš senųjų dvikamienių asmenvardžių, pvz.: Daugwitaytis, Galminaytis, Narwayszaytis; Dawnaronis, Nartawtanis, Waysznaranis; Girdwaynowicz, Kontrymowicz, Narwilowicz ir pan.; iš įvairių slaviškų ar kitokių svetimos kilmės asmenvardžių, pvz.: Czebotaraytis, Perwaznikaytis, Žukaytis; Czerniukonis, Stalmakanis; Kowalun, Krowczunas, Zolnieru- nas; Byczkowicz, Strycharowicz, Szopowatowicz ir pan. Asmenvardžiai be patroniminių priesagų, rašomi antroje dvinario įvardijimo vie- toje, XVII a. buvo labai įvairūs. Dauguma jų buvo lietuviškos kilmės, pvz.: Akmenis, Auksztawartis, Baltnagis, Grauzyklis, Kierdeykis, Kupstas, Miltakis, Nareykis, Pakar- klis, Silpnis, Szaltenis, Taurakis, Toleykis, Trejgis, Wabzda, Wanags ir pan; tarp jų yra ir senųjų dvikamienių asmenvardžių, pvz.: Dauginas, Dawnoras, Dowtort, Jogmin, Kiezgit, Kimont, Syrgied, Skawgird, Surkont, Swirbut, Wilbut, Zutowt ir pan. Kitokios kilmės šio tipo asmenvardžiai buvo reti, pvz.: Endrykis, Lukszas, Miceykis, Razmis, Tamolis (krikščioniškų vardų lytys), Bohumatka, Dobrylo, Merinik, Niewiera; Donmark, Giey- ber (kitokie slaviškos, germaniškos kilmės asmenvardžiai). Suskirsčius asmenvardžius į patronimus ir patroniminių priesagų neturinčius, liko neaptarti asmenvardžiai su deminutyvinėmis priesagomis -elis, -elė, -ėlis, -ėlė, -ulis, -utis ir pan. Jie nebuvo dažni, pvz.: Dagielis, Gierweta, Awinelis, Awizeta, Burbulis, Ma- zulis, Kiszkucis, Rudutis ir pan. Tai lietuviškos kilmės asmenvardžiai. Buvo ir šio tipo asmenvardžių, kilusių iš krikščioniškų vardų, pvz.: Banelis, Bochdanelis, Janel, Tum- kielis, Antulis, Stanulis, Szeputis, Walutis ir pan. Šios priesagos galėjo turėti ir patroni- minę reikšmę, jeigu asmenvardžiai su jomis buvo sudaryti iš tėvo bet kurio įvardiji- mo nario (pirmojo, kuris XVII a. jau beveik visada buvo krikščioniškas vardas, arba antrojo, kurio kilmė galėjo būti įvairi). Kita vertus, tokie asmenvardžiai galėjo būti susidarę tiesiog iš deminutyvinių apeliatyvų ar krikščioniškų vardų lyčių ir su patro- nimais neturėti nieko bendra (dar žr. Maciejauskienė 1977: 165-166). Toks yra bendras XVII a. vartotų dvinario asmenų įvardijimo antrųjų asmenvar- džių, potencialių lietuvių pavardžių, vaizdas (plačiau apie juos žr. Maciejauskienė 1991: 230-243). Jį galima papildyti įvertinus naujai surinktus Gruzdžių parapijos (Siau- lių r.) XVII a. antroponimijos duomenis. 2. GRUZDŽIŲ PARAPIJOS XVII A. ASMENVARDZIAI Šie asmenvardžiai išrašyti iš XVII a. (1619-1690 m.) Gruzdžių parapijos jungtuvių metrikų registracijos knygos (saugoma šios bažnyčios archyve). Iš viso jų — apie 1900 (vyrų įvardijimų — 1250, moterų — 650). Apibūdinant Gruzdžių parapijos asmenvar- džius čia bus kalbama tik apie vyrų dvinario įvardijimo antruosius antroponimus. Tai darant laikomasi tos pačios, jau minėtos, XVII a. asmenvardžių vertinimo sistemos. Šitaip nesunku pastebėti ir panašumų, ir skirtumų. Taigi Gruzdžių asmenvardžiai suskirstyti į patronimus ir neturinčius patroniminių priesagų. Šių grupių kiekybinis santykis rodo, kad akivaizdžiai vyrauja pirmieji. Pa- troniminiy priesagų neturintys asmenvardžiai sudaro apie 30%. Ir aptariamo šalti- 32 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ nio patronimai liudija, kad kur kas populiaresnės yra lietuviškos patroniminės prie- sagos, 0 visos jos pagal produktyvumą išsidėsto tokia eilės tvarka: -aitis (su ja suda- ryta apie 30,7% patronimy), -evič (8,9%), -ovič (3,296), -ūnas (1,496), -onis (0,08%). Taigi dažniausia yra patroniminė priesaga -aitis, o kitos lietuviškos priesagos yra ne- būdingos šios vietos asmenvardžiams (plačiau apie XVII a. asmenvardžių priesagų paplitimą dar žr. Maciejauskienė 1977). Gruzdžių parapijos patronimai su minėtomis priesagomis yra sudaryti: iš krikščioniškų vardų įvairių lyčių (ilgųjų, trumpinių, mažybinių), pvz.: Ambrozie- jaytis, Augustinaytis, Bartlomiejaytis, Ambrazaytis, Grigaytis, Stonaytis, Andrutaytis, Cze- putaytis; Brazewicz, Jankiewicz, laskiewicz; Bogdanowicz, Gasperowicz; Grigalunas, Gryciunas, Grinciunas ir pan.; iš įvairių lietuviškos kilmės asmenvardžių, pvz.: Balczaytis, Berzaytis, Gaylaytis, No- rutaytis; Bangiewicz, Budrewicz, Dargiewicz, Daukfzewicz, Judrewicz, Noreikiewicz; Gir- dowicz; Noriunas ir pan.; tarp šių patronimy yra ir tokių, kurie sudaryti iš senųjų dvikamieniy asmenvardžių, pvz.: Daugintaytis, Daujotaytis, Mitwidaytis, Radwitaytis; iš svetimos ar ne visai aiškios kilmės asmenvardžių sudaryti patronimai palyginti reti, pvz.: Miernikaytis, Urmonaytis; Ratkunas; Waytonis. Asmenvardžiai be patroniminių priesagų yra labai įvairūs. Daugiausia tokių, kurių kilmė lietuviška, pvz.: Awizius, Balądis, Bauza, Budris, Butkus, Dagis, Daugweydis, Dauksza, Gielzinis,Jodupis, Judrys, Kairis, Kautakis, Lingis, Lepfza, Lokis, Monstis, Wo- were, Zogas, Zwilga ir pan.; tarp jų nemaža senųjų dvikamienių asmenvardžių, pvz.: Butowt, Dargaudis, Dowgint, Giedwidis, Geystar, Kantminis, Norgiello, Normątis, Skaud- witaf, Sugowdz, Towgintt, Waybut, Woyszwilt ir pan. Kitokie asmenvardžiai be patroni- minių priesagų (krikščioniškų vardų lytys ar svetimos kilmės) pasitaiko labai retai, pvz.: Augustinas, Grinius, Mocius; Duleba, Dulicz, Krupo, Starosta, Szapko ir pan. Tarp Gruzdžių parapijos asmenvardžių yra ir tokių, kurie turi lietuviškas deminu- tyvines priesagas -ėlis, -ytis, -uižis, -ulis, -utis, -užis ir kt., kurios, kaip jau buvo minėta, gali turėti ir patroniminę reikšmę, pvz.: Treciokielis; Jonkytis, Karkatytis, Laurytis, Tho- maszytis; Piktuyzis; Baniulis, Kibulis; Barutis, Guzutis, Iokubutis, Maniutis; Darguzis ir pan. Kaip matyti, tai iš krikščioniškų vardų atsiradę arba lietuviškos kilmės asmen- vardžiai. Visi jie sudaro apie 4 proc. aptariamų asmenvardžių. Tai, kas apie Gruzdžių asmenvardžius pasakyta iki šiol, lyg ir leistų teigti, kad jie niekuo neišsiskiria iš bendro XVII a. lietuvių antroponimijos konteksto. Tačiau taip nėra. Tikrai išskirtinė jų ypatybė yra tai, kad tarp jų yra daug priesagos -uitis vedinių. Ši priesaga kalbant apie XVII a. asmenvardžius čia dar nebuvo minėta, vadinasi, anks- čiau perskaitytuose šaltiniuose ji nepasitaikė arba buvo labai reta. O tarp Gruzdžių asmenvardžių šios priesagos vediniai sudaro 20,5 proc., t. y. pagal dažnumą yra antri po lietuviškos patroniminės priesagos -aitis vedinių. Asmenvardziai su priesaga -uitis (paprastai rašoma -uytis, retais atvejais — -uitis, -ujtis) dažniau yra sudaryti iš krikščioniškų vardų įvairių, palyginti aiškių, lyčių (il- gųjų, trumpinių, mažybinių), pvz.: Roman Adamuytis (pateikiamas visas dvinaris įvardijimas, tai leidžia geriau parodyti šių asmenvardžių dažnumą), Aloizius Ado- muytis, Izidor Adomuytis, Symon Adomuytis, Simonus Adomuytis, Andreas Andrey- kuytis, Laurentius Andreykuytis, Simonus Augustinuytis, Martinus Battramuytis, Ge- DEL VIENOS LIETUVIŲ ASMENVARDŽIŲ PRIESAGOS | 33 orgius Battronuytis, Jakobus Battruytis, Paulus Benedyktuytis, Josephus Czepuytis, Paulus Czepuytis, Stephanus Czepuytis, Petrus Dawiduytis, Martinus Gasperuytis, Gasper Gry- goruytis, Augustinus Grygujtis, Petrus Hryhoruytis, Philipus Iakuytis, loannes lankuytis, Ioannes Jocubuytis, Georgius Jonuytis, Stephanus lonuytis, Andreas Jonuszkuytis, An- dreas Jonuszuytis, Gregorius Josuytis, Nicolaus lozapuytis, Casimirus lozuytis, Philipus [urgietuytis, Hryhory Iusuytis, Martinus Kasporuytis, Adamus Kazimieruytis, Thomas Kazimieruytis, Mathias Krisynuytis, Aloizius Laurynuytis, Stephanus £aurinuytis, Ste- fanus Lukoszuytis, Nicolaus Macuitis, Stefanus Macuytis, Stephanus Martinuytis, Ni- colaus Matutuytis, Nicolaus Matutuytis, Andreas Mikietuytis, Andreas Mikotuytis, Ca- simirus Mikoluytis,Joannes Mikuytis, Andreas Morkuytis, Stanislaus Morkuytis, Samuel Motiejuytis, Valentinus Petrikuytis, losephis Petruytis, Martinus Petruytis, Stefanus Pet- ruytis, loannes Powituytis, Martinus Sabuytis, Mathias Sabuytis, loannes Sabutuytis, Martinus Sabutuytis, Matheus Sabutuytis, Nicolaus Sabutuytis, Simon Sabutuytis, Ca- simirus Simuytis, Paulus Simuytis, Andreas Stankuytis, Gasper Stasiuytis, Andreas Sta- siutuytis, Sebastianus Staskuytis, Gasper Stasuytis, Martinus Stasuytis, Symonus Sta- suytis, loannes Szymkuytis, Andreas Szymuytis, Georgius Szymuytis, Sebastianus Sztoczkuytis, Aloisius Tamoszuytis, Josephus Tamoszuytis, Simon Tamutuytis, Andreas Wayciutuytis, Martianus Wayciutuytis, Stanislaus Waytekuytis, Aderbertus Waytiekuy- tis, Casimiri Waytiekuytis, Martinus Waytiekuytis, Mathias Waytiekuytis, Joannes Va- lentinuytis, Josephus Walentinuytis, Casimirus Walentinuytis, Andreas Wenckuytis, Ni- colaus Wenckuytis, Matheas Woycutuytis, losephus Woytiekuytis, Samuelus Woytiekuytis, David Woszkuytis ir kt. Kiek mažiau yra priesagos -uitis vedinių iš įvairių kitokių asmenvardžių. Dazniau- siai šie vediniai yra lietuviškos kilmės, tarp jų yra ir sudarytų iš senųjų dvikamienių asmenvardžių. Kiti yra svetimos kilmės, o kai kurių kilmė neaiški ar ne visai aiški. Matyt, ir dėl to, kad jų lytys yra netiksliai užrašytos, iškreiptos. Turint omenyje tai, kad šio straipsnio tikslas nėra susijęs su precizišku aptariamų asmenvardžių kilmės nustatymu, visų jų pavyzdžiai pateikiami kartu: David Bajoruytis, Iacobus Bajoruitis, Adamus Batezuytis, Josephus Batnuytis, David Batozuytis, Iacobus Batojuytis, Bartho- lomeus Battonuytis, David Battoszuytis, Casimirus Battozuytis, Adamus Battuytis, Ste- phanus Barczuytis, Joannes Batwituytis, Gasper Ciatkuytis, Nicolaus Daynuytis, Bartho- lomeus Dantuytis, loannes Daukszuytis, Laurentius Didinskuytis, Casimirus Dykuytis, Casimirus Dituytis, Stephanus Dym/zuytis, Stefanus Dyrmuytis, Nicolaus Dumszuyltis, Stefanus Dwiluytis, Andreas Galminuytis, Nicolaus Giedwiduytis, Valentinus Gieysztaruy- tis, losephus Gielzinuytis, Casimirus Gituytis, Josephis Impokuytis, Stanislaus Jodrujtis, Stan. Joduytis, Barthol. loteykuytis, Simonus Iurduytis, loannes Kaczuskuytis, Stanislaus Kanczekuytis, Oliasz Kantminuytis, Nicol. Kielnuytis, Paulus Kintaykuytis, Paulus Kon- teykuytis, Stanislaus Krepuytis, Nicolaus Kulnuytis, David Kunigzentuytis, Mathias Kup- ruytis, Petrus Kusuytis, lacobus £aguytis, Antonius L.aukuytis, Casimirus faukuytis, Ja- cobuf Laumakujtis, Jacobus t.okuytis, Stanislaus £okuytis, Jacobus fuguytis, Stefanus Maszkuytis, Stanislaus Melickuytis, Bartholomeus Milwiduytis, lozephus Narkuytis, Mi- chal Noreykuytis, Matheus Platikuytis, Stanislaus Poduytis, Martinus Poinkuytis, Ma- thias Ponikuytis, Mathias Pupuytis, Valerianus Rakuytis, Simonus Raubuytis, Izidor Ra- zuytis, Martinus Rymkuytis, Matheas Rukuytis, losephus Sabatuytis, loannes Saguytis, 34 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ Ioannes Sakituytis, Joannes Sauguytis, Samuel Skapuytis, Filipus Skupeykuytis, Stepha- nus Smilguytis, Simon Sorbutuytis, Gasper Sraguytis, Jacobus Strazduytis, Adalbertus Stunguytis, Bartholomeus Swarakuytis, loannes Szansztowuytis, Stanislaus Sziautuytis, Andreas Szlupuytis, Steponas Szukuytis, Andreas Triwatakujtis, Laurentius Urmonuytis, Nicolaus Urmonuytis, Bartholomeus Vaidetuytis, Martinas Wainuytis, Stanislaus Way- nuytis, Valentini Wasgirduytis, Petrus Viliszkuytis, Paulus Winksznuytis, Valenti Woyzgir- duytis, lacobus Zaguytis, Franciskus Zgsinuytis, Casimirus Zautkuytis, David Zentuytis, Tomas Zoguytis ir kt. Šaltinio antroponimija liudija, kad dažnai iš ty pačių asmenvardžių yra sudaryti ir patronimai su ypač produktyvia lietuviška priesaga -aitis, pvz.: Adomaytis, Augusti- naytis, Dawidaytis, lakubaytis, lanuszkaytis, Ionaitis, Josaytis, Jozaytis, Iozapaytis, Jur- gietaytis, Kasparaytis, Casimieraytis, Lukofzaytis, Martinaytis, Matutaitis, Mikietaytis, Morkaytis, Motiejaytis, Petraytis, Powitaytis, Symaytis, Stasiutaytis, Szimaytis, Tama- szaytis, Tamofzaytis, Waytekaytis, Walentinaytis, Waszkayt, Wenskaytis, Woytiekaitis ir kt. (iš krikščioniškų vardų įvairių lyčių) ir Baioraytis, Batczaytis, Batozaytis, Barczay- tis, Daukfzaytis, Dumfzaytis, Gitaytis, Iodaytis, Iuodraytis, Laukaytis, Eaumakaytis, Mitwidaytis, Norkaytis, Rymkaytis, Szaulaytis, Slupaytis, Urmonaytis, Woyzgirdaytis, Ziogaytis, Zogaytis ir kt. (iš kitokių, dažnai lietuviškos kilmės, asmenvardžių). Priesagos -uitis vediniai iš krikščioniškų vardų įvairių lyčių dažniausiai, matyt, tu- rėtų būti siejami su dvinario įvardijimo pirmaisiais asmenvardžiais — vardais. Ir ne vien su kanoniškomis šių vardų lytimis, kurias buvo įprasta rašyti bažnytiniuose šal- tiniuose, bet ir su gyvojoje kalboje vartotais krikščioniškų vardų trumpiniais bei ma- žybinėmis formomis (plačiau žr. Maciejauskienė 1991: 38-39). Mat antrojoje dvina- rio įvardijimo vietoje tokie asmenvardžiai pasitaiko labai retai (plg. Georgius Augustinas, Jozephus Jurgielis, Martinus Petrutis, Thoma Staniulis, Petrus Stankus, Bartholomeus Stasiulis ir pan.). Tik su antraisiais dvinario įvardijimo asmenvardžiais galima sieti priesagos -uitis vedinius ne iš krikščioniškų vardų. Kai kurie iš tokių asmenvardžių, kuriuos būtų galima laikyti aptariamos priesagos vedinių pamatiniais žodžiais, yra užrašyti šalti- nyje, pvz.: Balcius, Danta, Dauksza, Daukszas, Dikis, Dykis, Dymsza, Dwilis, Geystar, Gielzinis, Giedwidis, Judris, Judrys, Iurd, Iurda, Kantminis, Krepa, Kriepa, Lagis, Lau- makis, Lokis, Noreykis, Podzius, Raubis, Rukas, Smilgis, Smylgis, Szlupas, Szukis, Tri- watakis, Urmonas, Waydyta, Weysgirdis, Zasinas, Zogas, Zogis ir kt. Kaip matyti, prie- sagos -uitis vedinių pamatiniai asmenvardžiai yra su galūnėmis -a, -as, -is, -ys, -ius. 3. DĖL PRIESAGOS -UITIS VERTINIMO 3.1. Jau buvo minėta, kad ankstesniuose XVII a. lietuvių antroponimijos tyrimuose priesaga -uitis nebuvo išskirta. O aptariant 1673 m. Šiaulių ekonomijos inventoriaus asmenvardžius ir vertinant juos virtimo pavardėmis požiūriu labai nedažni šią prie- sagą turintys antrieji dvinario įvardijimo nariai buvo pateikti tarp asmenvardžių be patroniminių priesagų. Tarp apie 400 šio tipo asmenvardžių su priesaga -uitis tebuvo 12 (Auguytis, Baluytis, Czernuytis, Gatuytis, Gizuytis, Jasuytis, Juzuytis, Mankuytis, Pa- luytis, Skloruytis, Watuytis ir Zakuytis). Apie 2450 šaltinio dvinarių įvardijimų buvo DĖL VIENOS LIETUVIŲ ASMENVARDŽIŲ PRIESAGOS | 35 užrašymai vardu ir patronimu, 0 dažniausia patroniminė priesaga buvo -aitis (žr. Ma- ciejauskienė 1991: 91-99). Tik aptariant XVII a. Joniškio miestiečių vyrų 93 asmenvardžius, išrašytus iš 1599— 1621 m. Joniškio bažnyčios krikšto metrikų registracijos knygos, tarp kitų deminuty- vinių priesagų yra minima ir -uitis, pateikiama jos vedinių pavyzdžių (Biwoynuytis, Busjkuytis, Celkuytis, Gnupetuitis, Janutuitis, Jojuitis, Kiepietuitis, Lasuitis, Mekuytis, Mit- kuitis, Pukuytis ir kt.) (Ragauskaitė 2002: 32-33). Be to, čia, kaip ir ankstesniuose šio laikotarpio antroponimijos tyrimuose (Maciejauskienė 1977: 165-166; 1991: 240; 1993: 42), taip pat teigiama, kad deminutyvinės priesagos galėjusios turėti ir patro- niminę reikšmę. 3.2. Lietuvių kalbos žodžių darybai skirtuose darbuose priesaga -uitis yra minima ir apibūdinama. P. Skardžius teigia, kad ji vartojama daugiausia žemaičių tarmėse, ir, remdamasis K. Būga, vertina ją kaip kontaminacinę, atsiradusią sumišus priesagoms -ūtis ir -ytis, taigi paukštūitis gali būti iš paukstiitis + paukštytis (Skardžius 1943: 365). Tokią pat nuomonę pateikia ir B. Kabašinskaitė (1996: 27; 1998: 89) bei S. Ambrazas. Pastara- sis, kalbėdamas apie priesagos -uitis vartoseną žemaičių ir arčiau jų esančiose aukš- taičių šnektose, jos vedinius iš gyvų būtybių pavadinimų (pvz.: arklūitis, kiaulūitis, mergūitis) vadina deminutyvais (Ambrazas 2000: 105). Kiek plačiau ši priesaga yra aptariama Lietuvių kalbos gramatikoje. Čia ji minima kalbant apie deminutyvus ir vertinama tik kaip kai kurioms tarmėms (šiauriniams žemaičiams ir arčiau jų esantiems aukštaičiams) būdinga priesaga. Be to, yra teigia- ma, kad deminutyvai su ja daromi tik iš gyvų būtybių pavadinimų, ir skiriamos dvi priesagos -uitis vedinių grupės: 1) tikrieji deminutyvai, paprastai vartojami mažu- mo-malonumo reikšme (arklūitis, kaluitis, karvūitis, mergūitis, vaikūitis); 2) gyvulių bei paukščių jauniklių ir vaikų pavadinimai, kartu turintys ir kilmės reikšmę (gan- drūitis “gandro vaikas, gandriukas’, kalakutūitis, katūitis, velnūitis, žąsūitis) (Ulvydas, red., 1965: 282). Abiem atvejais kalbama apie bendrinę leksiką. 3.3. Tikrinių žodžių — asmenvardžių — darybos kontekste priesaga -uitis minima Lietuvių kalbos atlase. Kalbant apie nevedusių vyrų (berniukų) pavardžių priesagas tarp pastarųjų Cia aptariama ir -uitis. Konstatuota, kad jos vediniai vartojami dau- giausia šiaurinėse žemaičių ir kai kuriose kitose šnektose (jau nykstantys), kad jie padaromi iš bet kokį kamieną turinčios tėvo pavardės, pvz.: Dantuitis (: Danta), Geédgauduitis (: Gedgaudas), Keršūitis (: Keršys), Raštikuitis (: Raštikis), Rimkūitis (: Rimkus) ir pan. Dar teigiama, kad kai kur šie vediniai turi reikšmės skirtumų — vartojami mažesniems, jaunesniems vaikams įvardyti arba turi menkinamąjį atspalvį (LKA,, 119). 3.4. Tai, kad su priesaga -uitis iš tėvo pavardės yra sudaromos nevedusių vyrų (ber- niukų) pavardės, leidžia ją vertinti kaip patroniminę. Tai paremia ir bendrinės kalbos vartosena, paliudijanti šios priesagos vedinius, kurie yra gyvulių bei paukščių jaunik- lių ir vaikų pavadinimai, turintys ir kilmės reikšmę (plg. Lietuvių kalbos gramatikoje išskirtą antrąją šios priesagos vedinių grupę). Atkreiptinas dėmesys, kad kalbamo- sios nevedusių vyrų (berniukų) pavardės nėra oficialios (pastarosios nesudaromos niekaip, o nepakitusios tiesiog paveldimos iš tėvo). Jų daryba yra gyvosios kalbos 36 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ faktas, ir tai šiuos neoficialius asmenvardžius tam tikra prasme susieja su XVII a. asmenvardžiais. Pastarieji, užfiksuoti šaltiniuose, taip pat nebuvo oficialūs, dažnai liudijo apie gyvosios kalbos vartosenos reiškinius, galėjo kisti ir pamažu virsti arba net nevirsti pavardėmis. Taigi XVII a. vartota Gruzdžių asmenvardžių priesaga -uitis vadintina patronimine, o jos vediniai — patronimais. Vertinti šią priesagą tik kaip deminutyvinę, be kita ko, neleistų ir jos dažnumas (kaip jau buvo minėta, jos vediniai sudaro apie 20,5 proc. visų dvinario įvardijimo antrųjų asmenvardžių, o su visomis deminutyvinėmis prie- sagomis jų yra apie 4 proc.). Be to, kaip matyti iš anksčiau pateiktų duomenų, aptarti asmenvardžiai su priesaga -uitis niekuo neišsiskiria nei iš bendro su įvairiomis prie- sagomis sudarytų XVII a. patronimų, nei iš su dažniausia priesaga -aitis sudarytų Gruz- džių patronimų konteksto. Visi jie sudaromi iš krikščioniškų vardų ir iš kitokių (daž- niausiai lietuviškos kilmės) asmenvardžių, taigi iš pirmųjų arba antrųjų tėvo dvinario įvardijimo narių. Šaltinyje yra užrašyta ir nemaža dalis tos pačios šaknies asmenvar- džių be priesagos -uitis. Tai, be abejo, aptariamų patronimų, priesagos -uitis vedinių, pamatiniai žodžiai. Vadinasi, XVII a. vartotų lietuviškų patroniminių priesagų sąrašą reikėtų papildyti priesaga -uitis. Akivaizdu, kad ji buvo būdinga tik kai kurių Lietuvos vietų asmenvar- džiams. Šiuo metu turimais duomenimis, XVII a. ji buvo paplitusi apie Gruzdžius, užfiksuota jau minėtame šio laikotarpio Joniškio bažnyčios šaltinyje, taigi tose vieto- se, kurios nurodomos ir kalbant apie bendrinės leksikos deminutyvų su priesaga -uitis vartoseną bei nevedusių vyrų (berniukų) pavardžių su šia priesaga paplitimą (paprastai minimas žemaičių, dažniau — šiaurės, ir arčiau jų esančių aukštaičių tarmių plotas). Beje, be jau minėtų Joniškio miestiečių asmenvardžių su priesaga -uitis, jos vartoseną šioje vietoje paliudija ir studijoje apie lietuviškas oikonimų lytis XVI-XIX a. šaltiniuose pateikti iš to paties šaltinio paimti krikšto įrašų pavyzdžiai, kuriuose gre- ta kitokių asmenvardžių yra ir priesagos -uitis vedinių: Bartlomieus Kraguitis, Vrbons Szariuitis, Joannis Pirtininkuitis (Garliauskas 1998: 152-153). Manytina, kad šios prie- sagos vartoseną ir dažnumą patvirtintų ir kitų Šiaurės Žemaičių bei šioms artimų vietų antroponimija. 4. BAIGIAMOSIOS PASTABOS Lietuvių pavardžių susidarymo tyrimas paliudijo, kad daugiausia jų turėjo atsirasti XVII a. Svarbiausias pavardžių kilmės šaltinis buvo tuo laikotarpiu vartoti dvinario įvardijimo antrieji nariai — patronimai ir kitokie asmenvardžiai. Pirmieji buvo kur kas dažnesni. Tai patvirtino ir aptarta Gruzdžių bažnyčios XVII a. šaltinio antroponimija. Virtę pavardėmis patronimai tapo paveldimi ir, perduodami iš kartos į kartą, turė- jo ateiti iki mūsų dienų, taigi būti tarp dabartinių pavardžių. Lietuvių pavardžių žody- no duomenys rodo, kad pavardžių, turinčių aptartą priesagą -uitis, yra vos keliolika: Adomuitis, Jakūitis, Januitis, Jasuitis, Jonuitis, Juzuitis, Madiuitis, Martynuitis, Motejui- tis, Motiejuitis, Petruitis, Prancuitis, Pranuitis, Samuitis, Stasuitis, Tamasuitis (LPZ, 66, 792, 804, 819, 844, 877, LPZ, 129, 169, 273, 274, 447, 503, 505, 671, 810, 1014). Beveik visos jos užrašytos apie Akmenę, Gruzdzius (Šiaulių r.), Joniškį, Karteną DĖL VIENOS LIETUVIŲ ASMENVARDŽIŲ PRIESAGOS | 37 (Kretingos r.), Klaipėdą, Kulius (Plungės r.), Kuršėnus (Šiaulių r.), Kurtuvėnus (Šiaulių r.), Linkuvą (Pakruojo r.), Meškuičius (Šiaulių r.), Papilę (Akmenės r.), Plungę, Skaistgirį (Joniškio r.), Šiaulius, Šiaulėnus (Radviliškio r.), Užventį (Kel- mės r.), Vaškus (Pasvalio r.), Vegerius (Akmenės r.) ir Žagarę (Joniškio r.), t. y. daž- niausiai jau minėtose priesagos -uitis vartojimo vietose. Viena kita išimtis — pavar- dės, užrašytos Kaune, Vilniuje ir Žeimiuose (Jonavos r.) — nesunkiai paaiškinama šių asmenvardžių migracijos galimybe. Taigi manant, kad išvardytos pavardės yra atsiradusios iš XVII a. (ar anksčiau) funkcionavusių patronimų, sudarytų su prie- saga -uitis, galima bent apytiksliai nustatyti šios priesagos paplitimo plotą. Aišku, kad tikslesnių duomenų galima tikėtis tik tiriant šių vietų XVII a. (ir ankstesnio lai- kotarpio) istorinę antroponimiją. Turint omenyje XVII a. Gruzdžių parapijoje funkcionavusių patronimų, sudarytų su priesaga -uitis, dažnumą ir įvairovę, galima kelti klausimą, kodėl tiek mažai dabar- tinių pavardžių turi šią priesagą. Tai nesunkiai paaiškinama patroniminių priesagų numetimo reiškiniu. Jo esmė yra tokia: patronimai, virsdami pavardėmis, arba pa- vardės, atsiradusios iš patronimų, dažnai netekdavo patroniminių priesagų. Tai yra aptarta kai kuriuose istorinės antroponimijos tyrimams skirtuose darbuose. Yra pa- stebėta, kad jau XVI a. tuos pačius asmenis įvardijančių asmenvardžių formos su patronimine priesaga ir be jos galėjo būti vartojamos lygiagrečiai ir buvo lygiavertės. Tai siejama su patroniminių priesagų numetimu (Jonikas 1973: 207-208). Esama nuomonės, kad netekusios savo senosios reikšmės XVII a. patroniminės priesagos buvo numetamos ne visose Lietuvos vietose, o tik kai kur, pavyzdžiui, Žemaitijoje (Salys 1933: 1269). Tačiau išsamesnis patroniminių priesagų numetimo tyrimas lyg ir nepatvirtino minėto teiginio (Maciejauskienė 1991: 151-169). Tai, kad dauguma XVII a. Gruzdžių parapijoje vartotų patronimų ar iš jų kilusių pavardžių neteko patroniminių priesagų, akivaizdžiausiai liudija XVIII šimtmečio (1699-1773 m.) tos pačios bažnyčios jungtuvių metrikų registracijos knygos antro- ponimija (šaltinis taip pat saugomas bažnyčios archyve). Iš apie 1500 vyrų dvinario įvardijimo antrųjų asmenvardžių tik apie 8 proc. turi lietuvišką patroniminę prie- sagą -aitis ir apie 1 proc. — priesagą -uitis (XVII a. šių asmenvardžių buvo 30 ir 20,5 proc.). Pastebimai padaugėję asmenvardžių be patroniminių priesagy — jie su- daro apie 67 proc. visų dvinario įvardijimo antrųjų narių (XVII a. jų buvo apie 30 proc.). Manytina, kad priesaga -uitis ypač intensyviai galėjo būti numetama ir to- dėl, kad buvo tam tikras regionalizmas, t. y. tik kai kuriose Lietuvos vietose funkcio- navusių patronimų darybos afiksas. O, pavyzdžiui, lietuviška patroniminė priesaga - aitis XVII a. buvo ne tik produktyviausia, bet ir plačiausiai paplitusi įvairiose Lietuvos vietose (Maciejauskienė 1977: 160-161). Netgi yra nuomonė, kad XVI-XVII a. for- mavosi ar buvo daugmaž susiformavusi vadinamoji tėvavardinė asmenvardžių su priesaga -aitis sistema, bendra visai etnografinei Lietuvai (Zinkevičius 1977: 155). Kaip tik tai, matyt, be kita ko, lėmė, kad priesagą -aitis turi palyginti daug dabarti- nių lietuvių pavardžių. Tai, kas pasakyta apie patroniminių priesagų numetimą, yra dar vienas argumentas, leidžiantis XVII a. Gruzdžių parapijoje ir kitur vartotą asmenvardžių priesagą -uitis vadinti patronimine. 38 | VITALIJA MACIEJAUSKIENĖ SUTRUMPINIMAI LKA,, — MORKUNAS, K., ats. red., Lietuvių kalbos atlasas 3, Vilnius: Mokslas, 1991. LPŽ, — VANAGAS, A., ats. red., Lietuvių pavardžių žodynas 1-2, Vilnius: Mokslas, 1985-1989. LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida 11. Lietuvių kalbos vardažodiniai vediniai, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BUGA, K. 1958: Apie lietuvių asmens vardus. Rinktiniai raštai 1, Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 201-269. GARLIAUSKAS, V. 1999: Lietuviškos oikonimų lytys nelietuviškuose XVI-XIX a. šaltiniuose. Lietuvių kalbotyros klausimai 40, 123—204. JONIKAS, P. 1973: Lietuvos studentų pavardės XV-XVIII a. Europos universitetuose. Lituanistikos darbai 3, 201-216. KABASINSKAITE, B. 1996: Lietuviy kalbos liaudies etimologija ir kontaminacija. Kalbotyra 45 (1), 20-29. KABASINSKAITE, B. 1998: Lietuvių kalbos liaudies etimologija ir artimi reiškiniai, Vilnius: Mokslo ir enciklo- pedijų leidybos institutas. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1977: Lietuvių asmenvardžių priesagų paplitimas XVII a. Lietuvių kalbotyros klausi- mai 17, 159-168. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1993: Kriaunų parapijos XVII-XVIII a. asmenvardžiai. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 34-99. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1997: Vienkamieniai lietuviškos kilmės vardai XVI amžiuje. Darbai ir Dienos 4 (13), 111-133. RAGAUSKAITE, A. 2002: XVI-XVIII a. kauniečių asmenvardžiai. Daktaro disertacija, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, Vytauto Didžiojo universitetas. RAMONIENĖ, M. 1987: Litovskije familii konca XVII v. Avtoreferat dissertacii na soiskanije učenoj stepeni kandidata filologičeskich nauk, Vilnius: Vilniaus universitetas. SALYys, A. 1933: Asmenvardžiai. Lietuviškoji enciklopedija 1, Kaunas: Spaudos fondas, 1266-1270. SKARDŽIUS, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Urvypas, K., red., 1965: Lietuvių kalbos gramatika 1, Vilnius: Mintis, 282. ZINKEVICIUS, Z. 1977: Lietuvių antroponimika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje, Vilnius: Mokslas. ZINKEVICIUS, Z. 1977: Tėvavardinė asmenvardžių sistema Lietuvoje. Baltistica (II priedas), 151-156. ŽEMIENĖ, A. 2002: XVIII-XIX a. Ragainės apskrities lietuvininkų pavardžių daryba ir kilmė. Daktaro diserta- cija, Vilnius: Vilniaus pedagoginis universitetas. Vitalija Maciejauskienė Gauta 2004 03 21 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva [email protected]