Liet. „barzdà“ ‘barba’: samplaikos „-zd-“ kilmės klausimu

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 15-27 Liet. barzda ‘barba’: samplaikos -zd- kilmės klausimu ROLANDAS KREGŽDYS Vilniaus universitetas The article deals with the origin of the consonant cluster in Lith. barzda “barba, mala’. Whereas Būga assumed the cluster to be inherited, Endzelins ascribed it to Slavic influence. Otrebski descri- bed its derivation as obscure. The forms borrowed into Fennic point to -d- rather than -zd-, but they may go back to Germanic barda ‘barba; securis’ as well as to Baltic words. In this article the view is advanced that Lith. barzda is inherited and reflects an IE dialectal formation. The analysis confirms Būga's assumptions concerning the original morphological structure of the word. It follows that Lith. barzda, Latv. dial. barzda are older than Laty. barda. 1. IVADAS Samplaikos -zd- kilmę lietuvių kalbos vardažodžių struktūroje jau seniai yra ap- taręs Kazimieras Būga. Jis pateikė ne vieną pavyzdį su -zd- : -z- alternantais ir su- ponavo konsonantinio -zd- istoriškumą, t. y. jis neabejojo šio junginio senumu: liet. lizdas “į(si)taisoma vieta kiaušiniams dėti, perėti bei jaunikliams auginti (apie pauks- čius, vabzdžius); gūžta' (DLKŽ*5.v.) — dial. lizas “t. p.'), liet. blauzda “kojos dalis nuo čiurnos iki kelių' — dial. blauza ‘t. p.', liet. lazda “apdailintas stiebelis remtis einant; suduoti kam nors ir kt.” — dial. laza “t. p.', liet. barzda “apatinės veido dalies plaukai’ — dial. barza "t. p.' (Būga 1958: 273). Zigmas Zinkevičiųs teigia, kad „praeityje spo- radiškai lietuvių samplaika zd virsdavo z“ (1980: 129 t.), t. y. mano šį junginį esant labai seną. Samplaikos -zd- (-d-) funkcionalumą lietuvių kalbos veiksmažodžių sistemoje pra- bėgomis yra aptaręs Erdvilas Jakulis. Pastebėta, kad frikatyvinis /z/ dažniausiai išlai- komas, nors ne visada yra etimologinis (Jakulis 2002: 35, 62): bėzda — bėza “bezdėti; smirdinti, smirsti, orą gadinti', lat. bezdėt, -u, -ėju “t. p.'; liet. kūza, -ėti, -éjo — kūzda, -ėti, -ėjo ‘$nibzdéti; virpėti, drebėti'; liet. splūzda — splaza “plazdėti' ir kt. Panašią ten- denciją išlaikyti frikatyvinį priebalsį galima atsekti ir latvių kalbos dialektuose: lat. dial. brazér, -u, -ėju — brazdėt “braškėti' (Jakulis 2002: 92, 108); dar plg. pavyzdį su junginiu -z(Z)g-: lat. dial. bližėėt ‘mirgéti, ribėti' = lat. dial. blizėt (Jakulis 2002: 87). Remdamasis latvių ir prūsų kalbų duomenimis, Endzelynas mėgino įrodyti lietuvių vartojamo barzdos pavadinimo su -zd- vėlyvą kilmę (Endzelin 1902a). Dar plg. PEŽ,, S4tt. 16 | ROLANDAS KREGŽDYS Darbo tikslas: 1. nustatyti arealines lietuvių ir latvių kalbų formų su -zd-, -z-, -d- ribas; 2. reinterpretuoti suomių skolinių svarbą nustatant prabaltų barzdos pavadini- mo forma; 3. nustatyti priežastis, dėl kurių galėjo atsirasti skirtingi morfonologiniai variantai su -zd-, -z-, -d-. 2. MEDŽIAGOS ANALIZĖ Viena iki šiol neišaiškinta baltų kalbų barzdos pavadinimų problema — šaknies struk- tūrinio modelio neatitikimas lietuvių ir atitinkamai latvių bei prūsų kalbose, mat rytų baltų dialektuose vartojamos formos su šakniniu junginiu -zd- (latvių kalboje ir -d-), o prūsų kalboje — tik forma su -d-: liet. barzda resp. lat. dial. būrzda — lat. būrda resp. pr. bordus E 101. Yra dvi tokio neatitikimo aiškinimo hipotezės: 1. Formos su samplaika -zd- yra senos, paveldėtos iš ide. prokalbės, todėl traktuoti- nos kaip reliktinės, lygintinos su s. i. bhrstis “ašmenys, kraštas), s. isl. ir s. v. a. burst “šeriai', s. ang. byrst ‘Serial’ ir kt. (Būga 1958: 273; ME, 273; LEW 36; Kurytowicz 1935: 118; Vasmer I 196) — rekonstruotina prablt. *barzda- ‘t. p.” (LEV, 108). Tokios formos rekonstrukcija suponuoja ir ide. prolytés korekciją: vietoj iki šiol visuotinai pripažįstamos ide. *bhar-dha* rekonstruotina *bhars-dha (ME ibd.), iš kurios iki šiol buvo vedami slavų „vagą“ reiškiantys žodžiai (ESSJ 220); 2. Lytys su -zd- yra vėlyvos, paveiktos panašių žodžių į sl. *borzda® ‘vaga’ > rus. borozda ‘t. p.' ir kt. (Endzelin 1902; ESSJ, 198; Varbot 1984: 216; PEŽ, 151), arba kildintinos iš bl. *bard- + *-da > *barzda (Skardžius 1943: 99; Endzelynas 1957: 100) — rekonstruotina prablt. *barda- ‘barzda’ (fem.) (Trautmann 1923: 27). Tokiai rekonstrukcijai pritaria Toporovas (PJA, 241), Mažiulis (PEŽ, 151; dar plg. ESS, 198, 220), nors kai kurie lingvistai -zd-/-z- kaitą tiesiog įvardija kaip neaiškią (Ot- rębski 1958: 334 t.). 2 Pagal Marki hipotezę, ide. *bhardha yra inovacinis barzdos reikšme, pakeitęs ide. *smonkru "barzda". Ši lytis savo morfologine struktūra artima s.i. bhrstis 'ašmenys' (fem.), lot. far “duona, miltai', got. barizeis “miežis; Hordeum sativum’, s. isl. barr “grūdai; miežiai' ir kt. Spėjama, kad šis žemdirbystės terminas buvo pasiskolintas vakarų ide. dialektinės zonos gyventojų iš semitų dar iki kraustymosi į Europą. Tokios hipotezės šalininkai ide. *bhardha aiškina kaip dūrinį: pirmasis dėmuo *bhar- interpretuojamas kaip senasis indoeuro- piečių miežio pavadinimas (Hordeum sativum — Marki hipotezė), kilęs iš s. hebr. bar ‘beicuotas grūdas', arab. burr'javai', pietų arab. bor, barr “grūdai, javai' (Otkupščikov 1963: 89). Taip pat manoma, kad šis grūdų pavadinimas galėjo būti pasiskolintas vėlyvuoju ide. prokalbės laikotarpiu (skilimo į dialektus pradžia), o ne suskilus jai į dialektus (Ivanov 1985: 162 t.). Skolinimosi iš arabų hipotezę anksčiau yra pasiūlęs Meillet (1914: 143). Borealinės lingvistikos atstovai teigia, kad ide. *bhardha sememos barzda vėlyvumą vietoj senesnės „augalinės“ patvirtina rekonstruojama borealinė lytis *bard- krimynas® — gruz. bard-'t. p.' ir kt. (Klimov 1988: 153). Pasak Porcigo, ide. *bhardha iš pat pradžių reiškė “šeriais apaugusi veido dalis (kūno dalis [gyvulių]); šeriai', prokalbėje funkcionavęs kaip nomen collectivum, vėliau pakeitęs ide. *smek- (Porcig 1964: 302). Jis remiasi hipoteze, kad ide. *bhar- rekonstruotina semema “aštrus' (plg. Otkupščikov 1963: 89). "Tradiciškai rekonstruojama prolytė *bhardha traktuojama kaip indoeuropiečių veldinys < ide. *bhar- “išsikišęs į priekį; Serys; smailuma; akuotas' (Pokorny 110; Fraenkel 36) < verb. ide. *bher- trinti; pjauti; rėžti; mušti, smogti; skelti, skaldyti' (LEV, 108) > verb. ide. *bhar- *kySoti, būti išsikišusiam' (Pokorny 110; ESSJ, 197) — šeriai“ (Porcig ibd.; Gamkrelidze, Ivanov 1984: 69). 3 Taip pat méginama sieti su rus. dial. borozdavka 'karpa'", kšb. barzovka ‘t. p." (Nepokupnas 1983: 20, 47; Endzelin 1902b/1971: 221). LiET. barzda SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ | 17 Dėl antrosios hipotezės įrodymo kyla abejonių, kadangi ne visada sutariama dėl prūsų kalbos barzdos pavadinimo šaknies struktūrinio modelio CVRC- rekonstruk- cijos. Remiantis prūsų onomastine medžiaga, rekonstruojama šaknis *barsd-, t. y. suponuojamas prūsų struktūrinis CV RCC- barzdos modelis, apie kurį užsimena V. To- porovas* (PJA, 197 tt.) bei A. Kaukienė* (1999: 21), plg. pr. Barsde (dievybės var- das), pr. Claus Barsde (nom. prop. — Trautmann 1925: 17), kurš. Barsdemin (nom. prop.) (Toporov PJA, 199) ir galbūt prūsų nom. prop. Borssythe — Herman Borssythe 5a, 51 = 5b, 62 Schalwe — Trautmann 1925: 20 (dėl šio asmenvardžio kilmės plačiau žr. Kregždys 2004: 35). Prieš pradedant gilintis į -zd-/-d- alternantų baltų kalbose atsiradimo priežastis ir prolytės rekonstrukcijos galimybes, iš pradžių reikėtų apibrėžti arealines ribas, kur vartojama vienokia ar kitokia forma. Senuosiuose lietuvių raštuose žodis barzda “apatinės veido dalies plaukai; arklio čiurnio plaukų kuokštas; smakras' (LKŽ, 673t.) yra pateikiamas tik su samplaika -zd-: barfda (acc.sg.) BB Ez 5,1; Barzda, -os f. ‘barzda’ R, 13, R, 52, 219; Gaidžio Barzda ‘skiautere’ MZ, 281 = R, 211; Barjda, -6s, f. MZ? 27, Barzda SD’ 19; barzda “dalgio kriauna, atverCiama prieš pradedant pjauti žolę* MZ? 292; Stréla su Barzda "strėlės antgalis’ R, 276 = Strélos barzda K, 107; barzda BzF 99; barzda K, 167, 675; barzda ‘barzda’ M 28; barzda Leskien B 214; Barzda, barzdėlė 1SPL 84; barzda ‘barzda’ ZCh 183, 184....; barzd’6s (gen. sg.) P 230, barzd’éms (instr. pl.) V 444 (Buch 1961: 41); arba -z-: barze MPDP 149; barza SG II 59; barza, -as Jrk 62; barza BsP 1 99. Remiantis LKZK, LKZKP ir TA duomenimis galima teigti, kad forma su samplai- ka -zd- vartojama kur kas platesniame areale: barzda — vakarų žemaičių (SG), šiaurės žemaičių kretingiškių (bazda Prt, barzda PLN, barzda ŽEM, Ms), telšiškių (SARK [barz- da EI1G, Lk; barzda V GR, SKD, TRS]), pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių (barzda Sti, RDN, KRKL), vakarų aukštaičių šiauliškių (barzda Sk, Skt; barzda Sk, Kdn), kau- niškių (Zp, JRB [bazda BLB]), rytų aukštaičių panevėžiškių (Rp, MLN [barzda SLC; barzda KRIAUš, GEI, ANG, Ps, NMR)), kupiškėnų (KP [barzda PD, DRS]), anykštėnų (Sv [barzda AND, LDK]), uteniškių (LLN [barzda Uzs, Sp)), vilniškių (DKST), pietų aukštaičių (Vs, AUK, DRSK, DG, VRN [bazda VLKN, McL]) ir periferinėse šnektose (LZ, Ps). Formos su šaknies -z- vartojamos žymiai mazesniame plote: ERZ, VDZ, SAUK, KRŽ — barza, VIKš, VDK, J-E; PGR?) (TA), GRv (Kardelytė 1975: 114), dar plg. LKT 102, 442. LKŽK užfiksuota, kad tokios formos vartojamos Jurbarko apylinkėje (GRDŽ — 4 Pr. bordus "barzda' E 101 -z- nebuvimą Toporovas aiškina kaip kitų ide. barzdą reiškiančių žodžių be frikatyvinio priebalsio vartojimu: s. sl. brada, s. v. a. bart ir kt. (PJ I 241). Remdamasis pr. Barsde (dievybės vardas), pr. Claus Barsde (nom. prop. — Trautmann 1925: 17; PJ I 199), kurš. Barsdemin (nom. prop.) bei Viršutiniojo Dniepro toponimu Borzna < *Borzdna (?) [kilmė ir daryba neaiški], Toporovas atsargiai rekonstruoja pr. *barsd-/barzd-/ (PJ I 197). Kaukienė pr. bordus kildina iš *barzda ir pateikia nuorodą į PEŽ, 150, tačiau Mažiulis taip neteigia. Priešingai, jis suponuoja antrinį -z- dėl sl. *borzda įtakos. Jonikas nurodo, kad Pagramančio tarmėje konsonantinis junginys zd virsta į z visuose žodžiuose, ne tik nagrinėjamame barza (Jonikas 1939: 28). 18 | ROLANDAS KREGŽDYS Zinkevičius 1966: 179) ir Skirsnemunėje. Zinkevičius taip pat užsimena, kad barza vartojama ir rytiniame lietuvių kalbos ploto pakraštyje — Lazūnuose (Zinkevičius 1966: 180). Vadinasi, forma be -d- vartojama ne tik pakraštinėse pietryčių žemaičių šnektose, bet ir pietų žemaičių raseiniškių šnektoje bei su ja besiribojančiame vakarų aukštaičių pakraštyje, taip pat vakarų aukštaičių kauniškių, rytų aukštaičių vilniškių paribio Lazūnų šnektoje. Fonetiškai toks reiškinys, matyt, apibūdintinas kaip pro- gresyvinės asimiliacijos nulemtas kitimas, plg. liet. dial. laza = liet. b. k. lazda ir kt. (plg. Zinkevičius 1966: 180). 1 ŽEMĖLAPIS: JUODI TRIKAMPIAI ŽYMI FORMŲ SU SAMPLAIKA -zd- VARTO- JIMA, BALTI - SU -z-. Šiauliai A Panevėžys A A Kai kurie latvių lingvistai lietuvių ir latvių kalbų morfologinius barzdos neatitiki- mus traktuoja kaip lietuvių kalbos šnektų įtaką latvių paribio šnektoms. Taip suponuojamas formų su šakniniu -z- vėlyvumas (Staltmane 1981: 65; Stein- bergs 1996-1997: 24), o latvių kalbos pirmąjį komponentą bard- turinčių asmenvar- džių kilmė sietina su apeliacijos procesu, mat jos neturi pejoratyvinio atspalvio, bū- dingo atitinkamiems lietuvių pavyzdziams: lat. barda “barzda' —> bardina “barzdelė' — Bardins (pavardė), Barzdainis <— barzdainis ‘barzdotas’ (-zd- aiškinamas kaip dia- lektizmas). Minėtina, kad Staltmanés teiginys, kad pavardžių variantai su -zd- galėjo nulemti lat. dial. barzda atsiradimą, sunkiai jrodomas (plg. Staltmane, ibd.). Toks leksinis variantas galėjo būti vartojamas lygiagrečiai su lat. būrda arba traktuotinas kaip archaizmas (plg. Nilsson 1998: 124). Žinoma, toks problemos sprendimo būdas būtų įtikinamesnis, jei latvių kalboje šios formos būtų vartojamos tik paribio dialektuose (pvz., Bsk (235)), tačiau tokios formos vartojamos toli nuo Lietuvos pasienio: barzda“ — KND (84), VNP, ARLV (65), LIET. barzda SAMPLAIKOS -zd- KILME | 19 b'rzda? — PRE (439), KRTP (357), barzde? DND (63), VND (75) (dar plg. lat. dial. buorz- da ‘barzda’ (lyviskoji patarmé) — pavyzdys www.ailab.lv — Zr. toliau) arba nutolusios per 2-3 $nektas: byzda* — SNK (353) (ME, 273), dar plg. lat. dial. būorzda "barzda; ilgas arklio šerių kuokštas prie kojų; ilgas šerių kuokštas gyvulio apatinėje kūno da- lyje’ (KV, 167 t.), pavyzdžius iš latvių folkloro: Borzda izauga, a gudreibys nav 527 33449; Boarzda koa krivam 1268 793 (pavyzdys iš sėliškosios patarmės plotų, kur a (-r- < -ar — LEV, 108) > oa (Rudzite 1993: 237). 2 ZEMELAPIS: NURODYTOSE VIETOVESE VARTOJAMOS FORMOS SU SAMPLAIKA -zd-; TRIKAMPIAI ZYMI VIETOVE, KUR TOKIOS FORMOS GALEJO BUTI VARTOJAMOS (REMIANTIS LATVIŲ TAUTOSAKOS RINKINIAIS) Dundaga Ventspilis Vandzené Arlava Kandava Krustpilis Preiliai Bauske Sunaksté Kalupé Forma su Saknies samplaika -zd- yra vartojama latviy ir lietuviy toponimikoje: lat. Barzdaini, Barzdeni < nom. prop. lat. Barzda ~ liet. Barzdai, Barzdiné (Endzelins 1956: 93). Tokiam problemos sprendimui prieštarauja ir Toporovo dubletiniy žodžių formų atsiradimo teorija, pagal kurią formų su šaknies -d- (o ne -zd-) pėdsakų turėtų būti ir Lietuvos šnektose (Latvijos paribyje) — Lietuvos pasienyje su Latvija nėra užfiksuo- ta forma *barda (be -z-). Iš visų lietuvių kalbos tikrinių žodžių su barzda sietinomis šaknimis tik pvd. Bardišius, Bardyšius (vartojamos įvairiose Lietuvos srityse — Macie- jauskienė 1991: 98) galėtų reflektuoti šaknį *bard-, tačiau pastarieji žodžiai traktuo- jami kaip skoliniai iš slavų kalbų, t. y. kildintini iš le. Bardyszewski ~ le. bardysz —> liet. bardišius “kirvis ilgu kotu priešams kapoti; atšipęs įrankis; didelis žmogus; pras- tas gyvulys' (LPZ, 194; LKZ, 657), dar plg. lietuvių toponimus Bardiskeéliai (UKM), Bardiskiai (PKR, Rs), Bardziai (SLL) ir kt. (LAZ 27) be šakninio -z-, kurie gali būti 20 | ROLANDAS KREGŽDYS asmenvardinės kilmės ir sietini su jau minėtu lenkų kalbos substratu, kaip top. Barz- diinai (k., SLU), su lietuvišku asmenvardžiu Barzdiinas (Razmukaitė 1993: 154). Pa- našiai, matyt, galima būtų aiškinti ir liet. pvd. Bardžius (ALvT) kilmę, vartojamą šalia Barzdžius (plg. Barzdis UKM) (LPZ, 195), nors ji gali būti traktuojama kaip vieninte- lis -z- nykimo atvejis lietuvių kalbos plote. Barzdos morfonologinių variantų atsiradimą Būga aiškina kaip pietryčių žemaičių kalbinę ypatybę supaprastinti žodžio struktūrą pagal tai, ar garsinis junginys buvo morfologiškai svarbus: ,, zd sokratilos' v z vo vsech tech formach, v kotorych d ne imelo morfologičeskoj cennosti“ (ibd.). Panašaus kitimo pavyzdžius kitose šnekto- se, kai vietoj laukiamo -zd- vartojamas frikatyvinis -z-, pasak Būgos, reikėtų aiš- kinti kaip sporadiškai pasitaikančius. Visų šių žodžių junginys -zd- kildintinas iš praliet. *-zd- (Būga 1958: 273). Tokiam sprendimui pritaria Mažiulis (PEZ,, 55) ir Derksenas (2003: 12). Apie senąjį junginio vartojimą kalba ir Endzelynas (1974: 267-268). Zinkevičius tiesiog konstatuoja, kad „dalis piety žemaičių ir artimesni jy kaimynai aukštaičiai netaria d tarp z ir balsio“ ir kad „priebalsio d išnykimas tarp z ir balsio pastebėtas dar rytiniame lietuvių kalbos ploto pakraštyje“ (1966: 179 t.). Vienas argumentų, kuriuo būtų galima paremti prabaltiškojo *-sd- junginio kilmę, galėtų būti toponiminiai pavyzdžiai, kurie rodo esant senesnes būtent -zd- junginio formas: lazda — Lazdėnai, lat. lazda ‘lazdynas’ — Lazduone (dar žr. Gerullis 1922: 254). Forma liet. *Lazėnai neegzistuoja. Panašiai samprotauja ir Zinkevičius — iliustruodamas šį fonetinį kitimą, pasitelkia adjektyvą liet. dial. barzyla “barzdyla' (JRB) bei veiksmažodį liet. dial. barzūoti < liet. barzdūoti “trinti ką nors su barzda' (Zinkevičius, ibd.). Šios problemos sudėtingumui parodyti patogus pavyzdys galėtų būti veiksmažodi- nė pora liet. bėzda — bėza, kur -zd- yra etimologinis (plg. Jakulis 2002: 87, 107, 109), todėl suponuoti čia esant kokią nors fonomorfologing ar semantinės raidos nulemtą inovaciją nėra patikima. Jakulis bando šių garsinių invariantų atsiradimą aiškinti plė- tiklio -d- prijungimu prie šaknies ide. *pes- ar *bes- (Jakulis op. cit., 109), nors re- miantis vien liet. pėza, -ėti, -ėjo kažin ar patikima formuluoti tokį teiginį, ypač kalbant apie ide. prolytės rekonstrukciją — kitų kalbų pavyzdžiai suponuoja jau ide. prokalbė- je buvus šį infiksą (LEW 42; Vasmer I 163). Rečiau pasitaiko pavyzdžių su sprogstamojo priebalsio išlaikymu, kur pučiamasis /z/ yra akivaizdžiai paratetinis priebalsis: spūrzda — spūrda ‘spurda’. Beje, Jakulis šio reiškinio priežasčių detaliau nenagrinėja, bet nurodo, kad tokių priebalsinių junginių kaip -zd- šalia -z- vartojimas gali būti nulemtas semantinio fak- toriaus — suponuojama ikoniškumo funkcija (Jakulis 2002: 42). Taigi galima daryti išvadą, kad lietuvių kalbos šnektose junginys -zd- gali virsti į -z-. Vardažodžių sistemoje šis kitimas gali būti siejamas su fonetiniu „patogesnio tari- mo“ principu, jei, žinoma, tai nepažeidžia lietuvių kalbos morfologijos dėsnių, plg. barskutis ‘skustuvas’ DP 563, < *barzd-skutis (Otrgbski 1958: 367). Latvių kalboje formos be -z- atsiradimą galėjo nulemti tos pačios priežastys, kaip mėginama -z- atsiradimą paremti liet. barzda. Galima manyti, kad kaimynystėje gy- venančių slavų ir finų vartojamos formos be samplaikos -zd- galėjo lemti lat. būrda atsiradimą ir įsigalėjimą, o senosios formos su samplaika -zd- išstūmimą iš vartose- LIET. barzda SAMPLAIKOS -zd- KILME | 21 nos. Daryti tokią prielaidą leidžia ne tik formos su -zd- vartosena lyviSkosios patar- més $nektose, bet ir ypač dažna jos vartosena senuosiuose latvių folkloro rinkiniuo- se, skelbiamuose interneto svetainėje www.ailab.lv. Santykis tarp formų su sam- plaika -zd- ir -d- galėtų būti nustatomas kaip 2,3/1 — kur kas dažniau vartojama forma su -zd-'. Taigi kitimus liet. -zd- > -z-, lat. -zd- > -d- galima atsargiai sieti su kalbos ,,patogu- mo“ bei „taupumo“ principais bei kitų kalbų įtaka. Visi Sie veiksniai galėjo nulemti nagrinėjamų variantų atsiradimą bei paplitimą skirtingose dialektinėse tos pačios kalbos zonose. Todėl tokie fonetiniai variantai negali būti seni ir tiesiogiai sietini su kitų indoeuropiečių kalbų panašiais barzdą reiškiančiais žodžiais, kurių formavi- muisi galėjo daryti įtaką visai kiti faktoriai, plg. Fraenkelio mėginimą archajizuoti nagrinėjamą problemą kaip indoeuropeistinę: s. v. a. bart ‘barzda’ : burst ‘Seriai’, s. a. beard ‘barzda’ : byrst ‘Seriai’, kurių daryba gali būti skirtinga (verbalinės kilmės -st- ?) (LEW 36). Kaimyninių slavų ir finų kalbų įtaka baltų barzdos pavadinimo kaitai aptartina at- skirai ir nuodugniai, mat remiantis šių kalbų duomenimis mėginama ieškoti slaviš- kos samplaikos -zd- kilmės įrodymų. Pirmiausia dėmesys atkreiptinas į tai, kad liet. barzda samplaikos -zd- slaviško- sios kilmės hipotezės šalininkai akcentuoja vien tik morfologinio faktoriaus svar- bą, kuri gali būti atsitiktinio sutapimo pavyzdys — nesutampa šių vardažodžių leksi- nė semantinė paradigma, plg. s. b. sl. brazda ‘vaga’, bulg. brazda ‘t. p.', s.-ch. brazda “t. p.’, dial. “griovys, pilnas vandens’, slov. brdzda “vaga, raukšlė", lenk. brozda ‘vaga’, ? [patarlės]: Barzda aug, bet pats neaug 1225 12801; 699 191; Stridas ka gar keizara barzdu 382 39; ina <... Piecigadi barzdu dzina ...> (14999); <... Ka Zidam liela barzda...> (34300); [pasakos]: ..tads barzdainis, tik liels mulkis!; <... vecis ar sirmu barzdu ...> (Zvéri iet grékus sudzet un iekrit bedre. A. 1.47.20. 31. R. K. Porietis Sélpils Aizupés, Zin. Kom. kr. LP, VI, 43, 1. AS, II, 3c.);<... Tev neva barzdas, es tev nevaru ielaist ... > (Kaza un vilks. 123. L. Ivanovskis Daugavpils aprinka Kapinos, N. Ranca- na krajuma); <... vecs virinš ar sirmu barzdu ...> (Vilki saplėš novéléto cilvéku. 1. LP, V, 83, I. AS, II, 41c.); <...ienacis Spicbarzdis ...> (Varonis izglabj tris nolaupitas princeses. 9. A.301 A. A. Maturs Gra- vendalė. I.P, VI, 115, 15 d. piez. AS, 11,86 f.); <... mazs virelis ar tik garu misina barzdu ...> (Varonis izglabj tris nolaupitas princeses. 10. A. 301 A. P. Lielupis Vec-Piebalga, Brivzemnieka kr. LP, VI, 115, 16. AS, II, 86 h.); <... Trešo dienu palicis tas stiprakais varit un tas vecitim barzdu ...> (Zemgales kénina meita Skaistite. 5. A. 301A. J. Ozols Sauka, Brivzemnieka kr. LP, VI, 115, 24. Turp. AS, II 86 b); <... mazs vecitis ar garu, garu barzdu ...> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 3. A. 301B. J. Ozols Secé, Brivzemnieka Sbornik, 99 piez. LP, VII, II, 18, 6.); <... mac vires ar tik garu barzdu ...> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 4. A. 301 B. (650 A.) J. Bergmanis Barta, Magazin der Lett.-Lit. Gesellschaft, XVIII, 1887, 17.); <... virs ar garu, garu barzdu ...> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 12. A. 301B. T. Staueris Iecava. LP, IV, Iv, 5. AS II, 87¢.); <... lien mazs virelis ar garu garu barzdu...> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 13. A. 650 A. 30t B. J. Gobzinš Durzupe. LP, IV, 1,4v. AS, 11, 8if.); <... puisis sagrabis spriditi un iedzinis vina barzdu ar vadzi koka ...> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 16. A. 301B. L. Makevica Nogalé. LP, VI, 115, 24 turp. AS, II, 87 d.); <...mazs virins ar garu, baltu barzdu ...> (Kaléja déls. 6. A. 301B. Nameitu Juris, Franka- r Jkr. II, 2. LP, VII, II, 18, 4, 3. AŠ, II, 92 a.); <... tūds virinš ka biete, ar garūku barzdu par zirga asti . (Dzelzs déls. 2. B. 301A. Dzirciema, LP, VI, 115, 19 piez.); <... gars virinš ar olekti garu barzdinu .. (Dzelzs dels. 5. A. 30113. J. Sarzants Garlené. LP, VII, II, 18, In, l.); <... virinš ikša lieluma un ia barzdu ...> (Laca déls. 4. A. 301B. M. Simin (Pérkons) Kurzemes Brukna. Jkr. II, 1. LP, VII, II, 18, 5. AS, II, 90d.); <... ar olekti garu barzdu un liidzies maizes ...> (Lata dels. 8. A. 301B. Pogu Janis, Bechmanis, 1879. Bramberga un Ezeré, Brivzemnieka Kr. LP, VI, 115, 10a. AS. II, 90h.); <... mazs s virinš ar garu barzdu ...> (Kéves déls. 3. A. 303. 300. 301A. 513A. Lauris Bikstos. LP, VI, 115, 2b. AŠ, II, 92c.) ir dar keli šimtai kitų pavyzdžių, kurių dėl gausos neįmanoma čia pateikti. 22 | ROLANDAS KREGŽDYS rus. borozda “arklio išvagota eilė' < prasl. *borzda (Brūckner 1957: 42). Toks spė- jimas būtų kur kas patikimesnis, jei šis slavų vardažodis kuriame nors dialekte reikš- tų „barzdą“ ar kokį nors kūno organą. Deja, tokių duomenų nėra (plg. ESSJ,, 220). Suponuoti, kad semema „vaga“ kažkaip susijusi su nagrinėjamos kūno dalies iš- vaizda taip pat negalima, kadangi slavų kalbose iš šios šaknies pasidaryti kūno dalių pavadinimai išlaiko savo denotatinę vertę: s.-ch. (čak.) brazgotina ‘randas’, slov. brazgotina ‘t. p.' < s. sl. brazda < prasl. borzda (fonetinė kaita -zd- > -zg-) (Kurki- na 1982: 182). Vadinasi, slavų kalbose išlaikomas denotatinis dėmuo „tai, kad įrėž- ta; išvagota“, kuris visiškai nesusijęs su liet. barzda denotatu „apatinės veido dalies plaukai“. Slavų kalbų įtakos šalininkai dažnai remiasi šiose kalbose reflektuojama protose- mema „augalas“, plg. rus. boroda ‘barzda’ rusų kalbos dialektuose gali reikšti: 1. „apylanka šienaujant arba kertant rugius (ir kitus grūdinius augalus)“ (Pskovo sritis); 2. „butaforinis rytų slavų „barzdai“ skirto ritualo svarbiausias atributas (susijęs su javų kirtimu) — dirbtine, iš šiaudų padaryta, barzda“; 3. „paskutinis javų, rugių pėdas“ (Ternovskaja 1977: 80tt). Manoma, kad tai gali turėti sąsajų su mitologine barzda, gaminama iš paskutinio javų ar rugių pėdo per derliaus nuėmimo šventę. Šis ritualas buvo ypač būdingas sla- vy tautoms, plg. posakius rus. zavit' Velesu borodu ir zavit' borodu "pabaigti javapjūtės (rugiapjūtės) darbus' (Dal' I 116). Spėjama, kad sakralinių apeigų metu žmogui (ma- tyt, žyniui) būdavo pridedama barzda -— ritualas simbolizavo antropomorfizuotą die- vybę (plačiau žr. Ivanov 1985: 163tt). Teigiama, kad panašaus ritualo būta ir baltų apeigose (Greimas 1990: 479, 484t), tačiau jo įtaka morfologinei žodžio struktūros kaitai nėra įrodyta. Sunku patikėti, kad panašaus nominacijos proceso, susijusio su mitologine barzda, būta ir germanų dialektuose — s. v. a. burst „šeriai“ savo semantine verte daug artimes- nis barzdą reiškiantiems rytų baltų pavyzdžiams nei kitos reikšminės paradigmos slavų žodžiams. Morfonologinė slaviškojo substrato hipotezė taip pat nėra labai patikima, mat neat- sizvelgiama į kitų ide. kalbų žodžių sandarą: s. i. bhrstis “ašmenys, kraštas), s. isl. ir s. v. a. burst ‘Seriar’, s. angl. byrst “t. p.' kilmę. Todėl nepripažinti ide. *bhars-dha egzistavi- mo galimybės yra sunku. Tiesa, iki šiol šakninis germanų -s- ignoruojamas, rekonst- ruojant pragerm. *barda- (Kluge 1975: 54). Karulis, remdamasis Endzelyno (DI, 251) ir Vasmerio spėjimu apie samplaikos -zd- senumą, nurodo, kad jos kilmė gali būti siejama su -s- įspraudimu į ide. prolytę (LEV ibd.). Tokia nuomonė yra daug patikimesnė, kadangi lietuvių kalboje nevarto- jamos formos be šakninio -z-, priešingai — kai kuriuose dialektuose pasitaiko šakni- nio -d-, -r- nunykimo, bet niekada -z- (žr. anksčiau aptartus lietuvių kalbos dialektiz- mus barza, bazda). Vadinasi, rekonstruoti praliet. *barda (Trautmann 1923: 27; Mažiulis I 151) nėra jokio pagrindo. Taip pat negalima paneigti galimybės, kad forma su -z- egzistavo ir prūsų kalboje (žr. 4 išnašą). Remiantis čia aprašytais kalbiniais faktais, galima būtų matyti, kad būtent lietuvių barzdą reiškiantys vardažodžiai išlaikė senesnę morfologinę struktūrą, todėl slaviš- LIET. barzda SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ | 23 kosios analogijos veiksnys taikytinas latvių kalbos pavyzdžiams, o pastarosios kalbos dialektizmai su -z- traktuotini kaip archaizmai. Kita svarbi problema — baltiškųjų skolinių finų kalbose traktavimas, mat spėjama, kad barzdos pavadinimą iš baltų pasiskolino finai: suo. parta ‘barzda’, est. pard ‘t. p.’, vep. bard “t. p.' (Sabaliauskas 1966: 6; 1990, 9; PJA, 242 su literatūra). Formos su -d- autentiškumui resp. -zd- antrinei kilmei paremti pasitelkiama finų forma parta ‘barzda’, kurios skolinimusi iš baltų lyg ir neabejojama. Vis dėlto tai nėra vienintelis barzdos pavadinimas finų kalbose. Karelų kalbos liudikų tarmėje vartoja- ma forma barde ‘barzda’ (Barancev 1967: 8). Liudiky tarmė lokalizuojama Onegos ežero baseino ribose (Bubrich 1971: 4), t. y. ribojasi su rusų kalbos šiaurinėmis šnektomis, kurių įtaka ypač ryški šios tarmės lek- sikos darybos kaitai. Labai svarbi aplinkybė fonetiniam skolinio interpretavimui yra tai, kad šioje tarmėje nėra priebalsių duslusis <> skardusis kaitos (konsonantinis sinharmonizmas) (Bubrich op. cit., 5). Todėl kaip tik šioje srityje galima lokalizuoti senesnės formos vartojimo pavyzdžius nei Pabaltijo finų, kuriems ši kaita būdinga. Vadinasi, reikėtų konstatuoti dviejų skirtingų skolinių tam pačiam objektui įvardy- ti egzistavimą finų kalbų grupėje. Tuo būtų sunku patikėti. Kadangi šio skolinio adap- tacija nėra visiškai aiški, galima būtų manyti, kad liud. barde ‘barzda’ yra atėjęs ne iš baltų kalbų, bet iš kitų kaimynystėje gyvenančių tautų. Galimi keli skolinimosi šalti- niai — slavų šiaurinės bei germanų šiaurinės ir vakarinės tarmės. Šie skoliniai galėjo patekti į liudikų tarmę per vepsus, iš kurių šie ir kildinami (Salo 1971: 57; Serebren- nikov 1971: 25, 30). Barzdos skolinių analizė nėra atlikta — A. Sabaliauskas labai atsargiai suo. parta, est. pard , vep. bard laiko baltizmais (1963: 124), galbūt dėl šios priežasties vėliau jų net nemini (1966: 65). Štai priežastys, dėl kurių vertėtų juos aptarti kuo nuodugniau, mat nuo to priklausys, ar jie galės būti traktuojami kaip baltizmai. Tai gali būti ger- manizmai: vok. Bart ‘barzda’ (< pragerm. *barda- ‘t. p.', Kluge 1975: 54)š. Čia mini- mas liudikų pavyzdys verčia abejoti dėl baltizmo hipotezės, mat est. pard, (gen.) par- ra ‘barzda’ tikrai nėra liudikų vartojama forma. Tada kaip paaiškinti liudikų tarmėje vartojamo žodžio atsiradimo priežastis? Sunku būtų patikėti, kad jį galėjo suponuoti rus. boroda ‘barzda’, t. y. barde morfologiškai labai skiriasi nuo šio žodžio, o morfo- nologinė kaita -oro- > *-or-", vėliau išvirtus į -ar-, suomių skoliniams nebūdinga, plg. CVRC.- struktūros pavyzdį Baltijos finų laudus “medinė tinklų plūdė" < rus. dial. lov- dus, lovdas, lovda, lovtus “t. p.” (Matveev 1959: 14). Jei manytume, kad vep. bard ‘barzda’, fonetiškai artimiausias liud. barde, galėjo nulemti barzdos pavadinimo atsiradimą liudiky tarméje, pirmiausia reikėtų paais- 8 Dar plg. norv.-dan. Bart, n.v. a. Bart (s.v. a. bart) = v.v. a. bart, ags. beard, s. skand. bard (neutr.) “barzda, apsiuvas, apvadas, kraštas, briauna’ (NDW 52). Finy kalbų skolinių šaknies balsių kaita labai dažna — /o/ gali kisti ne tik į /a/, bet ir į/e/ (plg. Kregždys 2003: 34). Kad ir kokia šios kaitos priežastis, ją galima būtų pagrįsti žinant šios tarmės morfonologinės struktūros dėsningumus. Endzelynas nustatė, kad vietoj slaviškojo pagrindo /o/, slaviškos kilmės finų skoliniuose esąs /a/ (Endzelin 1911: 106t). 24 | ROLANDAS KREGŽDYS kinti fleksinį neatitikimą" -V : -2'!. Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad būtent liud. barde yra pirminis skolinys, geriausiai išlaikęs fonetinę skolinio struktūrą. Taip pat galima spėti, kad jis pasiskolintas labai seniai ir reflektuoja senąjį germ. *barda. Ži- noma, tai nėra lengvai įrodomas dalykas, mat ir A. Sabaliauskas nurodo, kad „tiksliai nustatyti vieno ar kito skolinio tikrumą sunkiausia yra dėl to, kad čia operuojame labai dideliais laiko tarpais“ ir kad „Pabaltijo suomių kalbos savo struktūra yra labai tolimos, ir žodis, patekęs iš vienos kalbos į kitą, per tokį ilgą laiką veikiamas naujos kalbos dėsnių, taip pasikeičia, kad jo tiesiog neįmanoma atpažinti“ (1963: 130; 1966: 67). Vis dėlto čia pateikiamos versijos įrodymo vertę sustiprina liudikų tarmės skoli- nių adaptacijos principas išlaikyti kuo autentiškesnę žodžio morfologinę (ir foneti- nę) struktūrą. Todėl daug patikimesnė prielaida, kad šie skoliniai yra ne baltiškos, bet germaniš- kos kilmės. Tai leistų paaiškinti čia plačiau panagrinėtą liud. barde vokalinę raišką, nors žodžio pradžios konsonantizmas (plg. vep. bard) dar aiškintinas atskirai. Grei- čiausiai reikėtų suponuoti suo. parta patyrusį dvejopą konsonantinio sinharmoniz- mą: iš pradžių germ. bart(a)" (< germ. *barda, Pokorny 110) virto į *pard (tokią formą iš jų perėmė estai), o vėliau dėl jau minėto sinharmonizmo išvirto į part. Taigi galima atsargiai spėti, kad karl. dial. barde tikrai nėra skolinys iš latvių ar lietuvių kalbinio arealo, kur dominuoja junginį -zd- reflektuojantys pavyzdžiai. Finų skolinių adaptacijos problema nagrinėtina ir temporaliniu požiūriu, tačiau tam reikalinga detali finų dialektų vidinė fonologinė analizė, kurios pasigendama mi- nėtuose tarmės (liudikų) aprašuose. K. Būga pateikia kai kuriuos finų skolinių fone- tinius skirtumus, būdingus tam pačiam skoliniui, pradėtam vartoti skirtingu laiko- tarpiu (1959: 233t), tačiau jie mūsų nagrinėjamai problemai nėra informatyvūs. Ši problema gali būti sprendžiama panašiai kaip ir rytų baltų pavyzdžių, reflektuo- jančių dubletinius -z-:-zd- darinius, vartotus skirtingose dialektinėse zonose. Prie- žasčių, dėl kurių šie variantai atsirado, matyt, iš tikrųjų galima ieškoti kitų kalbų leksikoje, nors pirmiausia reikėtų įvertinti priežastis, dėl kurių jie galėjo atsirasti — jau minėtas semantinis faktorius, kalbos taupumo principas ir nepatogaus tarti jun- ginio -zd- supaprastinimo galimybė (tai pasakytina apie lietuvių tarmėse vartojamų žodžių fonetinės struktūros įvairovę). Baigiant galima konstatuoti, kad vardažodinių alternantų su šakniniais -zd-/-z-/-d- atsiradimo priežastys ir vartosena yra dar menkai ištirtos. Dėl kai kurių žodžių mor- fologinės struktūros aiškinimo kyla labai daug abejonių, plg. liet. skruzdis, -iés ‘skruz- de’ — liet. dial. (rytų aukštaičiai) skrudė “t. p.', skrud-ėlė (Ds, LNKM), kur -zd- įvairių autorių traktuojama skirtingai: Būga vienareikšmiai teigia buvus praliet. *skrus, gen. 10° Liud. barde fleksinis -e yra priešakinis vidurinis nelabializuotas atviresnis nei /e/ vokoidas, kartais grafiškai perteikiamas ir kaip «i (Barancev op. cit., 16). | Šisliudikų fleksinis -e gali reflektuoti didelį archaizmą, t. y. žodis gali būti išlaikęs daug archaiškesnę formą, nei kiti finų pavyzdžiai, plg. germ. *barda „barzda“. Vadinasi, nėra jokio reikalo skolinius sieti su baltų fleksiniais pavyzdžiais (dėl baltiškųjų skolinių galūnių adaptacijos plačiau žr. Dolja, Suchanova 1971: 53). * Plg. pavyzdžius: s. isl. barda „kirvis“ ir s. saks. barda ‘barzda’ (Pokorny ibd.). LIET. barzda SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ | 25 *skruzdés (1959: 368), todėl pamatine laiko forma su -zd- (1958: 289), nors lyčių be -z- gausu senuosiuose raštuose (plg. LEW 819; Ambrazas 2000: 54). Tokiu sampro- tavimu vadovaujasi ir Fraenkelis („Im Ostlit. kommen z-lose Formen vor...“), bet prieštarauja Karulis (LEV; 208t). Gali būti, kad nuo šio konsonantinio junginio trak- tavimo gali priklausyti ir žodžio kilmės aiškinimas. 3. IŠVADOS 1. Barzdos pavadinimo morfonologinių variantų su -zd- : -z- atsiradimą galima aiš- kinti ne tik kai kurių šnektų ypatybe supaprastinti žodžio struktūrą pagal tai, ar prie- balsinis junginys yra morfologiškai svarbus, bet ir kalbos taupumo bei patogaus tari- mo principais. 2. Latvių barzdos pavadinimų paplitimas bei vartojimas senuosiuose raštuose ir tautosakoje leidžia suponuoti senesnę formą buvus su -zd-, o ne, kaip manyta iki šiol, su -d-. 3. Liet. barzda samplaikos -zd- antrinės kilmės argumentavimas siejant šį vardažo- dį su finų skoliniais yra labai abejotinas, nes Pabaltijo finų barzdą reiškiantys žodžiai gali būti germaniškos kilmės. SUTRUMPINIMAI ARLYV — Arlava (65) Bsk — Bauska (235) DND — Dundaga (63) KND — Kandava (84) KRTP — Krutspils (357) PRE — Preili (439) SNK — Sunakste (353) VND — Vandzene (75) VNP — Ventspils ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI DLKZ’ — S. KEINYS, red., Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas). ESSJ — O. N. TRUBAČEV, red. Etimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Moskva: Nauka, 1974—. KV — A. REKĖNA. Kalupes izloksnes vardnica 1-2, Riga: Latviešu valodas institūts, 1998. LAZ - Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius, 1976. LEV —-K. KARULIS. Latviešu etimologijas vardnica 1-2, Riga: Avots, 1992. LEW — E. FRAENKEL. Litauisches etymologisches Worterbuch 1-2, Heidelberg, 1962-1965. LKZ - Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941-2002. LKŽK- Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LKZKP~ Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos žodyno kartotekos papildymai. LPŽ- Lietuvių pavardžių žodynas 1-2, Vilnius, 1985-1989. ME-K. MULENBACHS. Latviešu valodas vardnica 1-4. Redišėjis, papildinėjis, turpinajis J. Endzelins. Riga, 1923-1932. 26 | ROLANDAS KREGŽDYS PEŽ- V. MAžiuLis. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1-4, Vilnius, 1988-1997 NDW — H. S. FALK, A. Tore. Norwegisch-Dinisches etymologisches Worterbuch 1, Oslo-Bergen: Universitetsforlaget, 1960. PJA- V. N. ToroRov. Prusskij jazyk: Slovar’ 1-5. Moskva: Nauka, 1975-1998. TA — Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo kartoteka. LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BARANCEV, A. P. 1967: Fonematika Ijudikovskogo dialekta karel'skogo jazyka. Pribaltijsko-finskoe jazyko- znanie, 3-19. BREJDAK, A. B. 1970: Vlijanie pribaltijskofinskich jazykov na latgal'skije govory Ludzenskogo rajona Latvij- skoj SSR. Vzaimosvjazi baltov i pribaltijskich finnov, Riga: Zinatne, 157-164. BRUCKNER, A. 1957: Stownik etymologiczny jezyka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. BUBRICH, D. V. 1971: Russkoe gosudarstvo i sformirovanie karel’skogo naroda. Pribaltijsko-finskoe jazyko- znanie, 3-22. BucH, T. 1961: Die Akzentuierung des Christian Donelaitis, Wroctaw—Warszawa-Krakow: Ossolineum. BUGA, K. 1958, 1959, 1961: Rinktiniai raštai 1-3. Sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DAL’, V. 1989: Tolkovyj slovar’ živogo velikorusskogo jazyka 1, Moskva: Russkij jazyk. DERKSEN, R. 2003: On the reception of Winter's law. Baltistica 37 (1), 5-13. Dorja, T. G., SUCHANOVA, V. S. 1971: Struktura pribaltijsko-finskich zaimstvovannych slov v russkich dialektach Karelii (imena suščestvitel'nye). Pribaltijsko-finskoe jazykoznanie, 52-56. ENDZELIN, J. 1902a/1971: Lettische Etymologien. Bezzenbergers Beitrūge 27, 329-331. Cituojama pagal: id., Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 251-252. ENDZELIN, J. 1902b/1971: Issledovanija v oblasti kaSubskogo jazyka. Sbornik statej, posvjaséennych.... Fortunatovu, VarSava, 535-572. Cituojama pagal: id., Darbu izlase 1, Riga: Zinatne, 214-242. ENDZELIN, J. 1911/1974: Slavjano-baltijskie étjudy, Char’kov. Cituojama pagal: id., Darbu izlase 2, Riga: Zinatne, 167-354. ENDZELINS, J. 1956: Latvijas PSR vietvardi 1, Riga. ENDZELYNAS, J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. GAMKRELIDZE, T. V., IVANOV V. V. 1984: Indoevropeiskij jazyk i indoevropejcy 1-2, Tbilisi: Universiteta. GERULLIS, G. 1922: Die altpreufischen Ortsnamen, Berlin-Leipzig: Walter de Gruyter. GREIMAS, A. J. 1990: Tautos praeities beieškant. Apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago: Mokslas. IvANOv, V. V. 1985: Indoevropejskie ėtimologiji. Etimologija, 160-166. JAKULIS, E. 2002: Lietuvių kalbos tekėti, tėka tipo veiksmažodžiai ir jų istorija. Daktaro disertacija, Vilnius. JONIKAS, P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Švietimo ministerijos leidybos komisijos leidykla. KARDELYTĖ, J. 1975: Gervėčių tarmė, Vilnius: Mintis. KAUKIENĖ, A. 1999: Prūsų kalbos u-kamienas. Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai 3, Klaipėda: Universi- teto leidykla, 20—30. KLimov, G. A. 1988: Dopolnenija k ėtimologičeskomu slovarju kartvel'skich jazykov 3, Etimologija, 151-165. KLUGE, Fr. 1975: Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache, Berlin-New York: De Gruyter. KREGZDYS, R. 2003: Dėl liet. sparnas ir Pabaltijo finų perna ‘bluznis’. Baltistica 37 (1), 34. KREGZDYS, R. 2004: Prūsų nom. prop. Borssythe. Tarptautinė Aleksandro Vanago konferencija: Baltų ono- mastikos tyrimai. Pranešimų tezės, Vilnius, 35. LIET. barzda SAMPLAIKOS -zd- KILME | 27 KURYLOWICZ, J. 1935: Etudes indoeuropéennes 1, Krakéw: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellonskiego. KURKINA, L. V. 1982: [rec.] Blaz Jurisi¢, Rje¢nik govora otoka Vrgade. Etimologija, 1980, 16-30. MACIEJAUSKIENE, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MATVEEV, A. K. 1959: Finno-ugorskie zaimstvovanija v russkich govorach severnogo Urala, Sverdlovsk: Tipolaboratorija UrGu. MEILLET [MEJE], A. G. 1914: Grammatika indo-evropejskich jazykov, Jur'ev: Tipografija K. Mattisena. NEPOKUPNAS, A. 1983: Baltai slavų giminaičiai, Vilnius: Mokslas. NiLssoN, T. K. 1998: Baltische Sprache mit deutscher Feder. Smoczynski, W., ed., Colloquium Pruthenicum Secundum, Krakow: Universitas, 120-131. OTKUPSCIKOV, Ju. V. 1963: Ob étimologii russkich slov borona i boroda. Etimologiceskie issledovanija po russkomu jazyku 4, Moskva: Izdatel’stvo MGU, 87-95. OTREBSKI, J. 1958: Gramatyka jezyka litewskiego 1, Warszawa: Pafistwowe Wydawnictwo Naukowe. POKORNY, J. 1959-1969: Indogermanisches etymologisches Worterbuch 1-2, Bern-Miinchen: Franke. PoRzic [PORCIG], V. 1964: Clenenie indoevropeiskoi jazykovoi oblasti, Moskva: Progress. RAZMUKAITE, M. 1993: Oikonimuy, atsiradusių iš asmenvardžių su patroniminémis priesagomis, paplitimas Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 133-165. RUDZITE, M. 1993: Latviešu valodas vėsturiska fonėtika, Riga: Zvaigzne. SABALIAUSKAS, A. 1963: Baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykiai. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 109-136. SABALIAUSKAS, A. 1966: Lietuvių kalbos leksikos raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 7-142. SABALIAUSKAS, A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SALO, I. V. 1971: Iz istorii vzaimootnošenij vepsov, karel i russkich Karel'skogo Belomor'ja. Pribaltijsko- finskoe jazykoznanie, 57-62. SEREBRENNIKOV, B. K. 1971: K probleme smešenija dialektov. Pribaltijsko-finskoe jazykoznanie, 23-32. SKARDŽIUS, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. (= id., Rinktiniai raštai 1, parengė A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.) STALTMANE, V. Ė. 1981: Latyšskaja antroponimija. Familii, Moskva: Nauka. STEINBERGS, A. 1996-1997: The reconstruction of Proto-Baltic body parts. Linguistica Baltica 5—6, 21—31. TERNOVSKAIJA, O. S. 1977: Leksika, svjazannaja s obrjadami zatvennogo cikla. T. M. Sudnik, T. V. Civ’jan, red., Slavjanskoe i balkanskoe jazykoznanie, Moskva: Nauka, 77-130. TRAUTMANN, R. 1923: Baltisch-slavisches Worterbuch, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht. TRAUTMANN, R. 1925: Die altpreuflischen Personennamen, Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht. VARBOT, Z. Ž. 1984: Praslavjanskaja morfonologija. Slovoobrazovanie i etimologija, Moskva: Nauka. VASMER [FASMER], M. 1986-1987: Etimologiceskij slovar’ russkogo jazyka 1-4, Moskva: Progress. ZINKEVICIUS, Z. 1966: Lietuviy dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVICIUS, Z. 1980: Lietuviy kalbos istoriné gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Rolandas Kregzdys Gauta 2004 12 21 Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Lietuviy filologijos katedra Muitinės g. 8, 44280 Kaunas, Lietuva