Liet. „barzdà“ ‘barba’: samplaikos „-zd-“ kilmės klausimu

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LI (2004), 15–27 Liet. barzdà ‘barba’: samplaikos -zd- kilmės klausimu ROLANDAS KREGŽDYS Vilniaus universitetas The article deals with the origin of the consonant cluster in Lith. barzdà ‘barba, mala’. Whereas Būga assumed the cluster to be inherited, Endzelins ascribed it to Slavic influence. Otrębski described its derivation as obscure. The forms borrowed into Finnic point to -d- rather than -zd-, but they may go back to Germanic barda ‘barba; securis’ as well as to Baltic words. In this article the view is advanced that Lith. barzdà is inherited and reflects an IE dialectal formation. The analysis confirms Būga’s assumptions concerning the original morphological structure of the word. It follows that Lith. barzdà, Latv. dial. bàrzda are older than Latv. bārda. 1. ĮVADAS Samplaikos -zd- kilmę lietuvių kalbos vardažodžių struktūroje jau seniai yra aptaręs Kazimieras Būga. Jis pateikė ne vieną pavyzdį su -zd- : -z- alternantais ir suponavo konsonantinio -zd- istoriškumą, t. y. jis neabejojo šio junginio senumu: liet. liždas ‘į(si)taisoma vieta kiaušiniams dėti, perėti bei jaunikliams auginti (apie paukščius, vabzdžius); gūžta’ (DLKŽ⁵ s.v.) – dial. lizàs ‘t. p.’¹, liet. blauszdà ‘kojos dalis nuo čiurnos iki kelių’ – dial. blauzà ‘t. p.’, liet. lazda ‘apdailintas stiebelis remtis einant; suduoti kam nors ir kt.’ – dial. lazà ‘t. p.’, liet. barzdà ‘apatinės veido dalies plaukai’ – dial. baržà ‘t. p.’ (Būga 1958: 273). Zigmas Zinkevičius teigia, kad „praeityje sporadiškai lietuvių samplaika zd virsdavo z“ (1980: 129 t.), t. y. mano šį junginį esant labai seną. Samplaikos -zd- (-d-) funkcionalumą lietuvių kalbos veiksmažodžių sistemoje prabėgomis yra aptaręs Erdvilas Jakulis. Pastebėta, kad frikatyvinis /z/ dažniausiai išlaikomas, nors ne visada yra etimologinis (Jakulis 2002: 35, 62): bėzda – bėza ‘bezdeti; smirdinti, smirsti, orą gadinti’, lat. bezdēt, -u, -ēju ‘t. p.’; liet. kūza, -ėti, -ėjo – kūzda, -ėti, -ėjo ‘šnibždėti; virpėti, drebėti’; liet. splàzda – splàza ‘plazdėti’ ir kt. Panašią tendenciją išlaikyti frikatyvinį priebalsį galima atsekti ir latvių kalbos dialektuose: lat. dial. brāzēt, -u, -ēju – brāzdēt ‘braškėti’ (Jakulis 2002: 92, 108); dar plg. pavyzdį su junginiu -z(ž)g-: lat. dial. blīzgēt ‘mirgėti, ribėti’ = lat. dial. blizēt (Jakulis 2002: 87). Remdamasis latvių ir prūsų kalbų duomenimis, Endzelynas mėgino įrodyti lietuvių vartojamo barzdos pavadinimo su -zd- vėlyvą kilmę (Endzelin 1902a). 1 Dar plg. PEŽ III 54tt. 16 | ROLANDAS KREGŽDYS Darbo tikslas: 1. nustatyti arealines lietuvių ir latvių kalbų formų su -zd-, -z-, -d- ribas; 2. reinterpret uoti suomių skolinių svarbą nustatant prabaltų barzdos pavadinimo formą; 3. nustatyti priežastis, dėl kurių galėjo atsirasti skirtingi morfonologiniai variantai su -zd-, -z-, -d-. 2. MEDŽIAGOS ANALIZĖ Viena iki šiol neišaiškinta baltų kalbų barzdos pavadinimų problema – šaknies struktūrinio modelio neatitikimas lietuvių ir atitinkamai latvių bei prūsų kalbose, mat rytų baltų dialektuose vartojamos formos su šakniniu junginiu -zd- (latvių kalboje ir -d-), o prūsų kalboje – tik forma su -d-: liet. barzdà resp. lat. dial. bàrzda – lat. bārda resp. pr. bordus E 101. Yra dvi tokio neatitikimo aiškinimo hipotezės: 1. Formos su samplaika -zd- yra senos, paveldėtos iš ide. prokalbės, todėl traktuotinos kaip reliktinės, lygintinos su s. i. bhr̥stís ‘ašmenys, kraštas’, s. isl. ir s. v. a. burst ‘šeria’, s. ang. byrst ‘šeria’ ir kt. (Būga 1958: 273; ME 273; LEW 36; Kurylowicz 1935: 118; Vasmer I 196) – rekonstruotina prablt. *barzdā ‘t. p.’ (LEV 108). Tokios formos rekonstrukcija suponuoja ir ide. prolyties korekciją: vietoj iki šiol visuotinai pripažįstamos ide. *bhar-dhā² rekonstruotina *bhars-dhā (ME ibd.), iš kurios iki šiol buvo vedami slavų „vagą“ reiškiantys žodžiai (ESSJ II 220); 2. Lytys su -zd- yra vėlyvos, paveiktos panašių žodžių į sl. *borzda³ ‘vaga’ > rus. borozda ‘t. p.’ ir kt. (Endzelin 1902; ESSJ II 198; Varbot 1984: 216; PEŽ I 151), arba kildintinos iš bl. *bard- + *-da > *barzda (Skardžius 1943: 99; Endzelynas 1957: 100) – rekonstruotina prablt. *bardā ‘barzda’ (fem.) (Trautmann 1923: 27). Tokiai rekonstrukcijai pritaria Toporovas (PJA 241), Mažiulis (PEŽ I 151; dar plg. ESSJ II 198, 220), nors kai kurie lingvistai -zd-/-z- kaitą tiesiog įvardija kaip neaiškią (Otrębski 1958: 334 t.). 2 Pagal Marki hipotezę, ide. *bhardhā yra inovacinis barzdos reikšmę, pakeitęs ide. *smonkru ‘barzdą’. Ši lytis savo morfologine struktūra artima s. i. bhr̥stís ‘ašmenys’ (fem.), lot. far ‘duona, miltai’, got. barizeis ‘miežis; Hordeum sativum’, s. isl. bar ‘grūdai; miežiai’ ir kt. Spėjama, kad šis žemdirbystės terminas buvo pasiskolintas vakarų ide. dialektinės zonos gyventojų iš semitų dar iki kraustymosi į Europą. Tokios hipotezės šalinin kai ide. *bhardhā aiškina kaip dirbinį: pirmasis dėmuo *bhar- interpretuojamas kaip senas indoeuropiečių miežio pavadinimas (Hordeum sativum – Marki hipotezė), kilęs iš s. hebr. bar ‘beicuotas grūdas’, arab. bur ‘javai’, pietų arab. bor, barr ‘grūdai, javai’ (Otkupščikov 1963: 89). Taip pat manoma, kad šis grūdų pavadinimas galėjo būti pasiskolintas vėlyvuoju ide. prokalbės laikotarpiu (skilimo į dialektus pradžia), o ne suskilus jai į dialektus (Ivanov 1985: 162 t.). Skolinimosi iš arabų hipotezę anksčiau yra pasiūlęs Meillet (1914: 143). Borealinės lingvistikos atstovai teigia, kad ide. *bhardhā sememos barzda vėlyvumą vietoj senesnės „augalinės“ patvirtina rekonstruojama borealinė lytis *bard- „krūmynas“ ~ gruz. bard- ‘t. p.’ ir kt. (Klimov 1988: 153). Pasak Porcigo, ide. *bhardhā iš pat pradžių reiškė ‘šeriais apaugusi veido dalis (kūno dalis [gyvulių]); šeriai’, prokalbėje funkcionavęs kaip nomen collectivum, vėliau pakeitęs ide. *smek- (Porcig 1964: 302). Jis remiasi hipoteze, kad ide. *bhar- rekonstruotina semema ‘aštrus’ (plg. Otkupščikov 1963: 89). Tradiciškai rekonstruojama proly tė *bhardhā traktuojama kaip indoeuropiečių veldinys < ide. *bhār- ‘išsikės į priekį; šerys; smailuma; akuotas’ (Pokorny 110; Fraenkel 36) < verb. ide. *bher- ‘trinti; pjauti; rėžti; mušti, smogti; skelti, skaldyti’ (LEV 108) > verb. ide. *bhar- ‘kyšoti, būti išsikišusiam’ (Pokorny 110; ESSJ II 197) → ‘šeriai’ (Porcig ibd.; Gamkrelidze, Ivanov 1984: 69). 3 Taip pat mėginama sieti su rus. dial. borozdavka ‘karpa’, kšb. barzovka ‘t. p.’ (Nepokupnas 1983: 20, 47; Endzelin 1902b/1971: 221). LIET. barzdà SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ 17 Dėl antrosios hipotezės įrodymo kyla abejonių, kadangi ne visada sutariama dėl prūsų kalbos barzdos pavadinimo šaknies struktūrinio modelio CVRC-rekonstrukcijos. Remiantis prūsų onomastine medžiaga, rekonstruojama šaknis *barsd-, t. y. suponuojamas prūsų struktūrinis CVRCC- barzdos modelis, apie kurį užsimena V. Toporovas⁴ (PJA₁ 197 tt.) bei A. Kaukienė⁵ (1999: 21), plg. pr. Barsde (dievybės vardas), pr. Claus Barsde (nom. prop. – Trautmann 1925: 17), kurš. Barsdemin (nom. prop.) (Toporov PJA₁ 199) ir galbūt prūsų nom. prop. Borssythe – Herman Borssythe 5a, 51 = 5b, 62 Schalwe – Trautmann 1925: 20 (dėl šio asmenvardžio kilmės plačiau žr. Kregždys 2004: 35). Prieš pradedant gilintis į -zd-/-d- alternantų baltų kalbose atsiradimo priežastis ir prolytes rekonstrukcijos galimybes, iš pradžių reikėtų apibrėžti arealines ribas, kur vartojama vienokia ar kitokia forma. Senuosiuose lietuvių raštuose žodis barzdà ‘apatinės veido dalies plaukai; arklio čiurnio plaukų kuokštas; sm.žras’ (LKŽ₁ 673t.) yra pateikiamas tik su samplaika -zd-: barłdą (acc.sg.) BB Ez 5,1; Barzdà, -õs f. ‘barzdà’ R₁ 13, R₁₁ 52, R₂₁₉; Gaidžio Barzdà ‘skiauterė’ MŽ₂ 281 = R₁₁ 211; Barždà, -õs f. MŽ₂ 27; Barzda SD⁵ 19; barzdà ‘dalgio kriauna, atverčiama prieš pradedant pjauti žolę’ MŽ² 292; Strėlà su Barzdà ‘strėlės antgalis’ R₁₁ 276 = Strėlõs barzdà K₁₁ 107; barzdà BzF 99; barzdà K₁ 167, 675; bárzdà M 28; barzdà Leskien B 214; Barzda, bardzėlė ISPL 84; barzda ‘barzda’ ZCh 183₉, 184₇...; barzd’õs (gen. sg.) P 230, bard’õms (instr. pl.) V 444 (Buch 1961: 41); arba -z-: barze MPDP 149; barza SG II 59; barzā, -ās Jrk 62; barza BsP I 99. Remiantis LKŽŽK, LKŽŽKP ir TA duomenimis galima teigti, kad forma su samplaika -zd- vartojama kur kas platesniame areale: barzdà – vakarų žemaičių (SG), šiaurės žemaičių kretingiškių (bazdà PLT, bárzda PLN, barzdà ŽEM, MS), telšiškių (ŠARK [bárzda EIG, LK; barzda VGR, SKD, TRŠ]), pietų žemaičių varniškių ir raseiniškių (bárzda ŠLL, RDN, KRKL), vakarų aukštaičių šiauliškių (bárzda Sk, Škt; barzda Sk, Kdn), kauniškių (ZP, JRB [bazdà BLB]), rytų aukštaičių panevėžiškių (RD, MLN [bárzda SLC; barzda KRIAUŠ, GĖL, ANG, PS, NMR]), kupiškėnų (KP [barzda PD, DRŠ]), anykštėnų (SV [barzda AND, LDK]), uteniškių (LLN [barzda UŽB, ŠPL]), vilniškių (DKŠT), pietų aukštaičių (VS, AUK, DRSK, DG, VRN [bazdà VLKN, MCL]) ir periferinėse šnektose (LZ, PLS). Formos su šaknies -z- vartojamos žymiai mažesniame plote: ERŽ, VDŽ, ŠAUK, KRŽ – barzà, VLKŠ, VDK, J-E; PGR⁶) (TA), GRV (Kardelytė 1975: 114), dar plg. LKT 102, 442. LKŽK užfiksuota, kad tokios formos vartojamos Jurbarko apylinkėje (GRDŽ – 4 Pr. bordus ‘barzdą’ E 101 -z- nebuvimą Toporovas aiškina kaip kitų ide. barzda reiškiančių žodžių be frikatyvinio prebal­sio vartojimu: s. sl. brada, s. v. a. bart ir kt. (PJI 241). Remdamasis pr. Barsde (dievybės vardas), pr. Claus Barsde (nom. prop. – Trautmann 1925: 17; PJI 199), kurš. Barsdemin (nom. prop.) bei Viršutinio Dniepro toponimų Borzna < *Borz(d)na (?) [kilmė ir daryba neaiški], Toporovas atsargiai rekonstruoja pr. *barsd-/barzd- (PJI 197). 5 Kaukienė pr. bordus kildina iš *bārdzā ir pateikia nuorodą į PEŽ₁ 150, tačiau Mažiulis taip neteigia. Priešingai, jis suponuoja antrinį -z- dėl sl. *borzda įtakos. 6 Jonikas nurodo, kad Pagramančio tarmėje konsonantinis junginys zd virsta z visuose žodžiuose, ne tik nagrinėjamame baržà (Jonikas 1939: 28). 18 ROLANDAS KREGŽDYS Zinkevičius 1966: 179) ir Skirsnemunėje. Zinkevičius taip pat užsimena, kad barzdą vartojama ir rytiniame lietuvių kalbos ploto pakraštyje – Lazūnuose (Zinkevičius 1966: 180). Vadinasi, forma be -d- vartojama ne tik pakraštinėse pietryčių žemaičių šnektose, bet ir pietų žemaičių raseiniškių šnektoje bei su ja besiribojančiame vakarų aukštaičių pakraštyje, taip pat vakarų aukštaičių kauniškių, rytų aukštaičių vilniškių paribio Lazūnų šnektoje. Fonetškai toks reiškinys, matyt, apibūdinamas kaip progresyvinės asimiliacijos nulemtas kitimas, plg. liet. dial. lazã = liet. b. k. lazdà ir kt. (plg. Zinkevičius 1966: 180). 1 ŽEMĖLAPIS: JUODI TRIKAMPIAI ŽYMI FORMŲ SU SAMPLAika -zd- VARTOJIMA, BALTI – SU -z-. Kai kurie latvių lingvistai lietuvių ir latvių kalbų morfologinius barzdos neatitikimus traktuoja kaip lietuvių kalbos šnektų įtaką latvių paribio šnektoms. Taip suponuojamas formų su šakniniu -z- vėlyvumas (Staltmane 1981: 65; Steinbergs 1996–1997: 24), o latvių kalbos pirmąjį komponentą bārd- turinčių asmenvardžių kilmę sietina su apeliacijos procesu, mat jos neturi pejoratyvinio atspalvio, būdingo atitinkamiems lietuvių pavyzdžiams: lat. bārda ‘barzda’ → bārdiņa ‘barzdelė’ → Bārdiņš (pavardė), Bārdainis ← bārdainis ‘barzdotas’ (-zd- aiškinamas kaip dialektizmas). Minėtina, kad Staltmanės teiginys, kad pavardžių variantai su -zd- galėjo nulemti lat. dial. bārzda atsiradimą, sunkiai įrodomas (plg. Staltmane, ibd.). Toks leksinis variantas galėjo būti vartojamas lygiagrečiai su lat. bārda arba traktuotinas kaip archaizmas (plg. Nilsson 1998: 124). Žinoma, toks problemos sprendimo būdas būtų įtikinamesnis, jei latvių kalboje šios formos būtų vartojamos tik paribio dialektuose (pvz., Bsk (235)), tačiau tokios formos vartojamos toli nuo Lietuvos pasienio: bārzda² – KND (84), VNP, ARLV (65), LIET. barzdà SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ 19 b'ʒrda² – PRE (439), KRTP (357), barzdə² DND (63), VND (75) (dar plg. lat. dial. būorzda ‘barzda’ (lyviškoji patarmė) – pavyzdys www.ailab.lv – žr. toliau) arba nutolusios per 2–3 šnektas: b'ʒrda² – SNK (353) (ME, 273), dar plg. lat. dial. būorzda ‘barzda; ilgas arklio šerių kuokštas prie kojų; ilgas šerių kuokštas gyvulio apatinėje kūno dalyje’ (KV, 167 t.), pavyzdžius iš latvių folkloro: Borzda izauga, a gudreibys nav 527 33449; Boarzda koa krīvam 1268 793 (pavyzdys iš seliškosios patarmės plotų, kur ā (-'r- < -ār – LEV₁ 108) > oa (Rudzīte 1993: 237). 2 ŽEMĖLAPIS: NURODYTOSE VIETOVĖSE VARTOJAMOS FORMOS SU SAMPLAIKA -zd-; TRIKAMPIAI ŽYMI VIETOVĘ, KUR TOKIOS FORMOS GALĖJO BŪTI VARTOJAMOS (REMIANTIS LATVIŲ TAUTOSAKOS RINKINIAIS). Forma su šaknies samplaika -zd- yra vartojama latvių ir lietuvių toponimikoje: lat. Bārdzaini, Bārdzēni < nom. prop. lat. Bārzda ~ liet. Barzdai, Barzdinė (Endzelīns 1956: 93). Tokiam problemos sprendimui prieštarauja ir Toporovo dubletinių žodžių formų atsiradimo teorija, pagal kurią formų su šaknies -d- (o ne -zd-) pėdsakų turėtų būti ir Lietuvos šnektose (Latvijos paribyje) – Lietuvos pasienyje su Latvija nėra užfiksuota forma *barda (be -z-). Iš visų lietuvių kalbos tikrinių žodžių su barzda sietinomis šaknimis tik pvd. Bardišius, Bardyšius (vartojamos įvairiose Lietuvos srityse – Maciejauskienė 1991: 98) galėtų reflektuoti šaknį *bard-, tačiau pastarieji žodžiai traktuojami kaip skoliniai iš slavų kalbų, t. y. kildintini iš le. Bardyszewski ~ le. bardysz → liet. bardišius ‘kirvis ilgu kotu priešams kapoti; atšipęs įrankis; didelis žmogus; prastas gyvulys’ (LPŽ₁ 194; LKŽ₁ 657), dar plg. lietuvių toponimus Bardiškėliai (UKM), Bardiškiai (PKR, RS), Bardžiai (ŠLL) ir kt. (LAŽ 27) be šakninio -z-, kurie gali būti 20 | ROLANDAS KREGŽDYS asmenvardinės kilmės ir sietini su jau minėtu lenkų kalbos substratu, kaip top. Barzdūnai (k., ŠLU), su lietuvišku asmenvardžiu Barzdūnas (Razmukaitė 1993: 154). Panašiai, matyt, galima būtų aiškinti ir liet. pvd. Bardžius (ALVT) kilmę, vartojamą šalia Barzdžius (plg. Bardzis Ukм) (LPŽ 195), nors ji gali būti traktuojama kaip vienintelis -z- nykimo atvejis lietuvių kalbos plote. Barzdos morfonologinių variantų atsiradimą Būga aiškina kaip pietryčių žemaičių kalbinę ypatybę supaprastinti žodžio struktūrą pagal tai, ar garsinis junginys buvo morfologiškai svarbus: „zd sokratilos’ v z vo vsech tech formach, v kotorych d ne imelo morfologičeskoj cennosti“ (ibid.). Panašaus kitimo pavyzdžius kitose šnektose, kai vietoj laukiamo -zd- vartojamas frikatyvinis -z-, pasak Būgos, reikėtų aiškinti kaip sporadiškai pasitaikančius. Visų šių žodžių junginys -zd- kildintinas iš praliet. *-zd- (Būga 1958: 273). Tokiam sprendimui pritaria Mažiulis (PEŽIII 55) ir Derksenas (2003: 12). Apie senąjį junginio vartojimą kalba ir Endzelynas (1974: 267–268). Zinkevičius tiesiog konstatuoja, kad „dalis pietų žemaičių ir artimesni jų kaimynai aukštaičiai netaria d tarp z ir balsio“ ir kad „priebalsio d išnykimas tarp z ir balsio pastebėtas dar rytiniame lietuvių kalbos ploto pakraštyje“ (1966: 179 t.). Vienas argumentų, kuriuo būtų galima paremti prabaltiškojo *-sd- junginio kilmę, galėtų būti toponiminiai pavyzdžiai, kurie rodo esant senesnes būtent -zd- junginio formas: lazda – Lazdėnai, lat. lazda ‘lazdynas’ – Lazduone (dar žr. Gerullis 1922: 254). Forma liet. *Lazėnai neegzistuoja. Panašiai samprotauja ir Zinkevičius – iliustruodamas šį fonetinį kitimą, pasitelkia adjektyvą liet. dial. barzyla ‘barzdyla’ (JRB) bei veiksmažodį liet. dial. barzuoti < liet. barzdūoti ‘trinti ką nors su barzda’ (Zinkevičius, ibd.). Šios problemos sudėtingumui parodyti patogus pavyzdys galėtų būti veiksmažodinė pora liet. bėžda – bėža, kur -zd- yra etimologinis (plg. Jakulis 2002: 87, 107, 109), todėl suponuoti čia esant kokią nors fonomorfologinę ar semantinės raidos nulemtą inovaciją nėra patikima. Jakulis bando šių garsinių invariantų atsiradimą aiškinti plėtiklio -d- prijungimu prie šakninės ide. *pes- ar *bes- (Jakulis op. cit., 109), nors remiantis vien liet. pėža, -ėti, -ėjo kažin ar patikima formuluoti tokį teiginį, ypač kalbant apie ide. prolytės rekonstrukciją – kitų kalbų pavyzdžiai suponuoja jau ide. prokalbėje buvus šį infiksą (LEW 42; Vasmer I 163). Rečiau pasitaiko pavyzdžių su sprogstamojo priebalsio išlaikymu, kur pučiamasis /z/ yra akivaizdžiai paratetinis priebalsis: spùrzda – spùrda ‘spūrda’. Beje, Jakulis šio reiškinio priežasčių detaliau nenagrinėja, bet nurodo, kad tokių priebalsinių junginių kaip -zd- šalia -z- vartojimas gali būti nulemtas semantinio faktoriaus – suponuojama ikoniškumo funkcija (Jakulis 2002: 42). Taigi galima daryti išvadą, kad lietuvių kalbos šnektose junginys -zd- gali virsti į -z-. Vardažodžių sistemoje šis kitimas gali būti siejamas su fonetiniu „patogesnio tarimo“ principu, jei, žinoma, tai nepažeidžia lietuvių kalbos morfologijos dėsnių, plg. barskutis ‘skustavas’ DP 563₆ < *barzd-skutis (Otrębski 1958: 367). Latvių kalboje formos be -z- atsiradimą galėjo nulemti tos pačios priežastys, kaip mėginama -z- atsiradimą paremti liet. barzdà. Galima manyti, kad kaimynystėje gyvenančių slavų ir finų vartojamos formos be samplaikos -zd- galėjo lemti lat. bārda atsiradimą ir įsigalėjimą, o senosios formos su samplaika -zd- išstūmimą iš vartose LIET. barždà SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ 21 nos. Daryti tokią prielaidą leidžia ne tik formos su -zd- vartosena lyviškosios patarmės šnektose, bet ir ypač dažna jos vartosena senuosiuose latvių folkloro rinkiniuose, skelbiamuose interneto svetainėje www.ailab.lv. Santykis tarp formų su samplaika -zd- ir -d- galėtų būti nustatomas kaip 2,3/1 – kur kas dažniau vartojama forma su -zd-7. Taigi kitimus liet. -zd- > -z-, lat. -zd- > -d- galima atsargiai sieti su kalbos „patogumo“ bei „taupumo“ principais bei kitų kalbų įtaka. Visi šie veiksniai galėjo nulemti nagrinėjamų variantų atsiradimą bei paplitimą skirtingose dialektinėse tos pačios kalbos zonose. Todėl tokie fonetiniai variantai negali būti seni ir tiesiogiai sietini su kitų indoeuropiečių kalbų panašiais barzdą reiškiančiais žodžiais, kurių formavimuisi galėjo daryti įtaką visai kiti faktoriai, plg. Fraenkelio mėginimą archaizuoti nagrinėjamą problemą kaip indoeuropeistinę: s. v. a. bart ‘barzda’ : burst ‘šėriai’, s. a. beard ‘barzda’ : byrst ‘šėriai’, kurių daryba gali būti skirtinga (verbalinės kilmės -st- ?) (LEW 36). Kaimyninių slavų ir finų kalbų įtaka baltų barzdos pavadinimo kaitai aptartina atskirai ir nuodugniai, mat remiantis šių kalbų duomenimis mėginama ieškoti slaviškos samplaikos -zd- kilmės įrodymų. Pirmiausia dėmesys atkreiptinas į tai, kad liet. barždà samplaikos -zd- slaviškosios kilmės hipotezės šalininkai akcentuoja vien tik morfologinio faktoriaus svarbą, kuri gali būti atsitiktinio sutapimo pavyzdys – nesutampa šių vardažodžių leksinė semantinė paradigma, plg. s. b. sl. brazda ‘vagą’, bulg. бразда ‘t. p.’, s.-ch. brázda ‘t. p.’, dial. ‘griovys, pilnas vandens’, slov. brázda ‘vaga, raukšlė’, lenk. brózda ‘vaga’, 7 [patarlės]: Bārzda aug, bet pats neaug 1225 12801; 699 191; Strīdās kā gar ķeizara bārdu 382 39; [dainos]: <… Piecī gadi bārzdu dzina …> (14999); <… Ka žīdam liela bārzda…> (34300); [pasakos]: <…tāds bārdainis, tik liels muļķis; <… vecis ar sirumu bārzdu …> (Zvēri iet grēkus sudzēt un iekrīt bedrē. 1. A. 1. 47. 20. 31. R. K. Porietis Šelpis Aizupēs, Zin. Kom. kr. LP, VI, 43, 1. AŠ, II, 3c.); <… Tev neva bārdas, es tev nevaru ielaist …> (Kaza un vilks. 123. L. Ivanovskis Daugavpils apriņķa Kapiņos, N. Rancāna krājumā); <… vecs vīriņš ar sirumu bārzdu …> (Vilki saplēš noveleto cilvēku. 1. LP, V, 83, 1. AŠ, II, 41c.); <… ienācis Spičbārdīs …> (Varonis izgābj trīs nolaupītas princeses. 9. A. 301 A. A. Māturs Grāvendālē. I.P, VI, 115, 15 d. piez. AŠ, II, 86 f.); <… mazs vīrelis ar tik garu misina bārzdu …> (Varonis izgābj trīs nolaupītas princeses. 10. A. 301 A. P. Lielupis Vec-Piebalgā, Brīvzemnieka kr. LP, VI, 115, 16. AŠ, II, 86 h.); <… Trešo dienu palicis tas stiprākais vīrs un tas vecītim bārzdu …> (Zemgales ķēniņa meita Skaistīte. 5. A. 301A. J. Ozols Saukā, Brīvzemnieka kr. LP, VI, 115, 24. Turp. AŠ, II 86 b); <… mazs vecītis ar garu, garu bārzdu …> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 3. A. 301B. J. Ozols Secē, Brīvzemnieka Sborņik, 99 piez. LP, VII, II, 18, 6.); <… mač vīres ar tik garu bārzdu …> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 4. A. 301 B. (650 A.) J. Bergmanis Bārtā, Magazin der Lett.-Lit. Gesellschaft, XVIII, 1887, 17.); <… vīrs ar garu, garu bārzdu …> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 12. A. 301B. T. Štaūeris Iecavā. LP, IV, Iv, 5. AŠ II, 87e.); <… lien mazs vīrelis ar garu garu bārzdu …> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 13. A. 650 A. 30t B. J. Gobziņš Durupē. LP, IV, 1, 4 v. AŠ, II, 8i f.); <… puisis sagrābis sprīdi uniedzīs viņa bārzdu ar vadzi kokā …> (Stiprinieks ar saviem biedriem. 16. A. 301B. L. Makevica Nogalē. LP, VI, 115, 24 turp. AŠ, II, 87 d.); <…mazs vīriņš ar garu, baltu bārzdu …> (Kalēja dēls. 6. A. 301B. Nameitu Juris, Franka-Sesavā. Jkr. II, 2. LP, VII, II, 18, 4, 3. AŠ, II, 92 a.); <… tāds vīriņš kā biete, ar garāku bārzdu par zirga asti …> (Dzelzs dēls. 2. B. 301A. Dzirciemā, LP, VI, 115, 19 piez.); <… garš vīriņš ar olekti garu bārzdiņu …> (Dzelzs dēls. 5. A. 30113. J. Saržants Garlenē. LP, VII, II, 18, III, l.); <… vīriņš īkša lielumā un asi garu bārzdu …> (Lāča dēls. 4. A. 301B. M. Šimiņš (Pērkons) Kurzemes Bruknā. Jkr. II, 1. LP, VII, II, 18, 5. AŠ, II, 90d.); <… ar olekti garu bārzdu un līdzes maizes …> (Lāča dēls. 8. A. 301B. Pogu Jānis, Bechmanis, I879. Brambergā un Ezerē, Brīvzemnieka Kr. LP, VI, 115, 10a. AŠ. II, 90h.); <… mazs vīriņš ar garu bārzdu …> (Ķēves dēls. 3. A. 303. 300. 30IA. 513A. Lauris Bikstos. LP, VI, 115, 2b. AŠ, II, 92c.) ir dar keli šimtai kitų pavyzdžių, kurių dėl gausos neįmanoma čia pateikti. 22 | ROLANDAS KREGŽDYS rus. borozda ‘arklio išvagota eilė’ < prasl. *borzda (Brückner 1957: 42). Toks spėjimas būtų kur kas patikimesnis, jei šis slavų vardažodis kuriame nors dialekte reikštų „barzdą“ ar kokį nors kūno organą. Deja, tokių duomenų nėra (plg. ESSJ₂ 220). Suponuoti, kad semema „vaga“ kažkaip susijusi su nagrinėjamos kūno dalies išvaizda taip pat negalima, kadangi slavų kalbose iš šios šaknies pasidaryti kūno dalių pavadinimai išlaiko savo denotatinę vertę: s.-ch. (čak.) brazgotina ‘randas’, slov. brazgotina ‘t. p.’ < s. sl. brazda < prasl. borzda (fonetinė kaita -zd- > -zg-) (Kurkina 1982: 182). Vadinasi, slavų kalbose išlaikomas denotatinis dėmuo „tai, kad įrėžta; išvagota“, kuris visiškai nesusijęs su liet. barzdà denotatu „apatinės veido dalies plaukai“. Slavų kalbų įtakos šalininkai dažnai remiasi šiose kalbose reflektuojama protosemema „augalas“, plg. rus. boroda ‘barzda’ rusų kalbos dialektuose gali reikšti: 1. „apy­ланка šienaujant arba kertant rugius (ir kitus grūdinius augalus)“ (Pskovo sritis); 2. „butaforinis rytų slavų „barzdai“ skirto ritualo svarbiausias atributas (susijęs su javų kirtimu) – dirbtinė, iš šiaudų padaryta, barzda“; 3. „paskutinis javų, rugių pėdas“ (Ternovskaja 1977: 80tt). Manoma, kad tai gali turėti sąsajų su mitologine barzda, gaminama iš paskutinio javų ar rugių pėdo per derliaus nuėmimo šventę. Šis ritualas buvo ypač būdingas slavų tautoms, plg. posakius rus. zavit’ Velesu borodu ir zavit’ borodu ‘pabaigti javapjūtės (rugiapjūtės) darbus’ (Dal’ I 116). Spėjama, kad sakralinių apeigų metu žmogui (matyt, žyniui) būdavo pridedama barzda – ritualas simbolizavo antropomorfizuotą dievybę (plačiau žr. Ivanov 1985: 163tt). Teigiama, kad panašaus ritualo būta ir baltų apeigose (Greimas 1990: 479, 484t), tačiau jo įtaka morfologinei žodžio struktūros kaitai nėra įrodyta. Sunku patikėti, kad panašaus nominacijos proceso, susijusio su mitologine barzda, būta ir germanų dialektuose – s. v. a. burst ‘šeriai’ savo semantine verte daug artimesnis barzdą reiškiantiems rytų baltų pavyzdžiams nei kitos reikšminės paradigmos slavų žodžiams. Morfonologinė slaviškojo substrato hipotezė taip pat nėra labai patikima, mat neatsižvelgiama į kitų ide. kalbų žodžių sandarą: s. i. bhrṣṭís ‘ašmenys, kraštas’, s. isl. ir s. v. a. burst ‘šeriai’, s. angl. byrst ‘t. p.’ kilmę. Todėl nepripažinti ide. *bhars-dhā egzistavimo galimybės yra sunku. Tiesa, iki šiol šakninis germanų -s- ignoruojamas, rekonstruojant pragerm. *barda- (Kluge 1975: 54). Karulis, remdamasis Endzelyno (DI₁ 251) ir Vasmerio spėjimu apie samplaikos -zd- senumą, nurodo, kad jos kilmė gali būti siejama su -s- išpraudimu į ide. prolytę (LEV ibd.). Tokia nuomonė yra daug patikimesnė, kadangi lietuvių kalboje nevartojamos formos be šakninio -z-, priešingai – kai kuriuose dialektuose pasitaiko šakninio -d-, -r- nunykimo, bet niekada -z- (žr. anksčiau aptartus lietuvių kalbos dialektizmus baržà, bazdà). Vadinasi, rekonstruoti praliet. *bardā (Trautmann 1923: 27; Mažiulis I 151) nėra jokio pagrindo. Taip pat negalima paneigti galimybės, kad forma su -z- egzistavo ir prūsų kalboje (žr. 4 išnašą). Remiantis čia aprašytais kalbiniais faktais, galima būtų manyti, kad būtent lietuvių barzdą reiškiantys vardažodžiai išlaikė senesnę morfologinę struktūrą, todėl slaviš- LIET. barzdà SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ 23 kosios analogijos veiksnys taikytinas latvių kalbos pavyzdžiams, o pastarosios kalbos dialektizmai su -z- traktuotini kaip archaizmai. Kita svarbi problema – baltiškųjų skolinių finų kalbose traktavimas, mat spėjama, kad barzdos pavadinimą iš baltų pasiskolino finai: suo. parta ‘barzda’, est. pard ‘t. p.’, vep. bard ‘t. p.’ (Sabaliauskas 1966: 6; 1990, 9; PJĄ₁ 242 su literatūra). Formos su -d- autentiškumui resp. -zd- antrinei kilmei paremti pasitelkiama finų forma parta ‘barzda’, kurios skolinimusi iš baltų lyg ir neabejojama. Vis dėlto tai nėra vienintelis barzdos pavadinimas finų kalbose. Karelų kalbos liudikų tarmėje vartojama forma barde ‘barzda’ (Barancev 1967: 8). Liudikų tarmė lokalizuojama Onegos ežero baseino ribose (Bubrich 1971: 4), t. y. ribojasi su rusų kalbos šiaurinėmis šnektomis, kurių įtaka ypač ryški šios tarmės leksikos darybos kaitai. Labai svarbi aplinkybė fonetiniam skolinio interpretavimui yra tai, kad šioje tarmėje nėra priešbalsių duslusis ↔ skardusis kaitos (konsonantinis sinharmonizmas) (Bubrich op. cit., 5). Todėl kaip tik šioje srityje galima lokalizuoti senesnės formos vartojimo pavyzdžius nei Pabaltijo finų, kuriems ši kaita būdinga. Vadinasi, reikėtų konstatuoti dviejų skirtingų skolinių tam pačiam objektui įvardyti egzistavimą finų kalbų grupėje. Tuo būtų sunku patikėti. Kadangi šio skolinio adaptacija nėra visiškai aiški, galima būtų manyti, kad liud. barde ‘barzda’ yra atėjęs ne iš baltų kalbų, bet iš kitų kaimynystėje gyvenančių tautų. Galimi keli skolinimosi šaltiniai – slavų šiaurinės bei germanų šiaurinės ir vakarinės tarmės. Šie skoliniai galėjo patekti į liudikų tarmę per vepsus, iš kurių šie ir kildinami (Salo 1971: 57; Serebrennikov 1971: 25, 30). Barzdos skolinių analizė nėra atlikta – A. Sabaliauskas labai atsargiai suo. parta, est. pard, vep. bard laiko baltizmais (1963: 124), galbūt dėl šios priežasties vėliau jų net nemini (1966: 65). Štai priežastys, dėl kurių vertėtų juos aptarti kuo nuodugniau, mat nuo to priklausys, ar jie galės būti traktuojami kaip baltizmai. Tai gali būti germanizmai: vok. Bart ‘barzda’ (< pragerm. *barda- ‘t. p.’, Kluge 1975: 54)8. Čia minimas liudikų pavyzdys verčia abejoti dėl baltizmo hipotezės, mat est. pard, (gen.) parra ‘barzda’ tikrai nėra liudikų vartojama forma. Tada kaip paaiškinti liudikų tarmėje vartojamo žodžio atsiradimo priežastis? Sunku būtų patikėti, kad ji galėjo suponuoti rus. borodá ‘barzdą’, t. y. barde morfologiškai labai skiriasi nuo šio žodžio, o morfonologinė kaita -oro- > *-or-9, vėliau įvirtus i -ar-, suomių skoliniams nebūdinga, plg. CVRC- struktūros pavyzdį Baltijos finų laudus ‘medinė tinklų plūdė’ < rus. dial. lovdus, lovdas, lovda, lovtus ‘t. p.’ (Matveev 1959: 14). Jei manytume, kad vep. bard ‘barzda’, fonetiškai artimiausias liud. barde, galėjo nulemti barzdos pavadinimo atsiradimą liudikų tarmėje, pirmiausia reikėtų paaiš- 8 Dar plg. norv.-dan. Bart, n. v. a. Bart (s. v. a. bart) = v. v. a. bart, ags. beard, s. skand. barð (neutr.) ‘barzda, apsiuvą, apvadą, kraštas, briauna’ (NDW 52). 9 Finų kalbų skolinių šaknies balsių kaita labai dažna – /o/ gali kisti ne tik į /a/, bet ir į /e/ (plg. Kregždys 2003: 34). Kad ir kokia šios kaitos priežastis, ją galima būtų pagrįsti žinant šios tarmės morfonologinės struktūros dėsningumus. Endzelynas nustatė, kad vietoj slaviškojo pagrindo /o/, slaviškos kilmės finų skoliniuose esąs /a/ (Endzelin 1911: 106t). 24 | ROLANDAS KREGŽDYS kinti fleksinį neatitikimą10 -V : -Ø11. Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad būtent liud. bardė yra pirminis skolinys, geriausiai išlaikęs fonetinę skolinio struktūrą. Taip pat galima spėti, kad jis pasiskolintas labai seniai ir reflektuoja senąjį germ. *bardą. Žinoma, tai nėra lengvai įrodomas dalykas, mat ir A. Sabaliauskas nurodo, kad „tiksliai nustatyti vieno ar kito skolinio tikrumą sunkiausia yra dėl to, kad čia operuojame labai dideliais laiko tarpais“ ir kad „Pabaltijo suomių kalbos savo struktūra yra labai tolimos, ir žodis, patekęs iš vienos kalbos į kitą, per tokį ilgą laiką veikiamas naujos kalbos dėsnių, taip pasikeičia, kad jo tiesiog neįmanoma atpažinti“ (1963: 130; 1966: 67). Vis dėlto čia pateikiamos versijos įrodymo vertę sustiprina liudikų tarmės skolinių adaptacijos principas išlaikyti kuo autentiškesnę žodžio morfologinę (ir fonetinę) struktūrą. Todėl daug patikimesnė prielaida, kad šie skoliniai yra ne baltiškos, bet germaniškos kilmės. Tai leistų paaiškinti čia plačiau panagrinėtą liud. bardė vokalinę raišką, nors žodžio pradžios konsonantizmas (plg. vep. bard) dar aiškintinas atskirai. Greičiausiai reikėtų suponuoti suom. parta patyrusį dvejopą konsonantinio sinharmonizmo: iš pradžių germ. bart(a)12 (< germ. *barda, Pokorny 110) virto į *para (tokia formą iš jų perėmė estai), o vėliau dėl jau minėto sinharmonizmo išvirto į part. Taigi galima atsargiai spėti, kad karl. dial. bardė tikrai nėra skolinys iš latvių ar lietuvių kalbinio arealo, kur dominuoja junginį -zd- reflektuojantys pavyzdžiai. Finų skolinių adaptacijos problema nagrinėtina ir temporaliniu požiūriu, tačiau tam reikalinga detali finų dialektų vidinė fonologinė analizė, kurios pasigendama minėtuose tarmės (liudikų) aprašuose. K. Būga pateikia kai kuriuos finų skolinių fonetinius skirtumus, būdingus tam pačiam skoliniui, pradėtam vartoti skirtingu laikotarpiu (1959: 233t), tačiau jie mūsų nagrinėjamai problemai nėra informatyvūs. Ši problema gali būti sprendžiama panašiai kaip ir rytų baltų pavyzdžių, reflektuojančių dubletinius -z-:-zd- darinius, vartotus skirtingose dialektinėse zonose. Priežasčių, dėl kurių šie variantai atsirado, matyt, iš tikrųjų galima ieškoti kitų kalbų leksikoje, nors pirmiausia reikėtų įvertinti priežastis, dėl kurių jie galėjo atsirasti – jau minėtas semantinis faktorius, kalbos taupumo principas ir nepatogaus tarti junginio -zd- supaprastinimo galimybė (tai pasakyta apie lietuvių tarmėse vartojamų žodžių fonetinės struktūros įvairovę). Baigiant galima konstatuoti, kad vardžodinių alternantų su šakniniais -zd-/-z-/-d- atsiradimo priežastys ir vartosena yra dar menkai ištirtos. Dėl kai kurių žodžių morfologinės struktūros aiškinimo kyla labai daug abejonių, plg. liet. skruzdìs, -ìės ‘skruz- dė’ – liet. dial. (rytų aukštaičiai) skrudė ‘t. p.’, skrud-ėlė (Ds, LNKM), kur -zd- įvairių autorių traktuojama skirtingai: Būga vienareikšmiai teigia buvus praliet. *skrus, gen. 10 Liud. bardė fleksinis -ę yra priešakinis vidurinis nelabializuotas atviresnis nei /e/ vokoidas, kartais grafiškai perteikiamas ir kaip ä (Barancev op. cit., 16). 11 Šis liudikų fleksinis -ę gali reflektuoti didelį archaizmą, t. y. žodis gali būti išlaikęs daug archaiškesnę formą, nei kiti finų pavyzdžiai, plg. germ. *barda, barzdą. Vadinasi, nėra jokio reikalo skolinius sieti su baltų fleksiniais pavyzdžiais (dėl baltiškųjų skolinių galinių adaptacijos plačiau žr. Dolja, Suchanova 1971: 53). 12 Plg. pavyzdžius: s. isl. barða ‘kirvis‘ ir s. saks. barda ‘barzdą’ (Pokorny ibd.). LIET. barzdà SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ 25 *skruzdės (1959: 368), todėl pamatinė laiko formą su -zd- (1958: 289), nors lyčių be -z- gausu senuosiuose raštuose (plg. LEW 819; Ambrazas 2000: 54). Tokiu samprotavimu vadovaujasi ir Fraenkelis („Im Ostlit. kommen z-lose Formen vor...“), bet prieštarauja Karulis (LEV₂ 208t). Gali būti, kad nuo šio konsonantinio junginio traktavimo gali priklausyti ir žodžio kilmės aiškinimas. 3. IŠVADOS 1. Barzdos pavadinimo morfonologinių variantų su -zd- : -z- atsiradimą galima aiškinti ne tik kai kurių šnektų ypatybe supaprastinti žodžio struktūrą pagal tai, ar priebalsinis junginys yra morfologiškai svarbus, bet ir kalbos taupumo bei patogaus tarimo principais. 2. Latvių barzdos pavadinimų paplitimas bei vartojimas senuosiuose raštuose ir tautosakoje leidžia suponuoti senesnę formą buvus su -zd-, o ne, kaip manyta iki šiol, su -d-. 3. Liet. barzdà samplaikos -zd- antrinės kilmės argumentavimas siejant šį vardažodį su finų skoliniais yra labai abejotinas, nes Pabaltijo finų barzdą reiškiantys žodžiai gali būti germaniškos kilmės. SUTRUMPINIMAI ARLV – Ārlava (65) BSK – Bauska (235) DND – Dundaga (63) KND – Kandava (84) KRTP – Krustpils (357) PRE – Preiļi (439) SNK – Sunākste (353) VND – Vandzene (75) VNP – Ventspils ŠALTINIŲ SUTRUMPINIMAI DLKŽ⁵ – S. KEINYS, red., Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (kompiuterinis variantas). ESSJ – O. N. TRUBAČEV, red. Etimologičeskij slovar’ slavjanskich jazykov. Moskva: Nauka, 1974–. KV – A. REKĒNA. Kalupes izloksnes vārdnīca 1–2, Rīga: Latviešu valodas institūts, 1998. LAŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2, Vilnius, 1976. LEV – K. KARULIS. Latviešu etimoloģijas vārdnīca 1–2, Rīga: Avots, 1992. LEW – E. FRAENKEL. Lituanisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Heidelberg, 1962–1965. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas, Vilnius, 1941–2002. LKŽK – Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos žodyno kartoteka. LKŽKP – Lietuvių kalbos instituto Lietuvių kalbos žodyno kartotekos papildymai. LPŽ – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, Vilnius, 1985–1989. ME – K. MŪLENBACHS. Latviešu valodas vārdnīca 1–4. Rediģējis, papildinājis, turpinājis J. Endzelīns. Rīga, 1923–1932. 26 | ROLANDAS KREGŽDYS PEŽ – V. MAŽIULIS. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4, Vilnius, 1988–1997 NDW – H. S. FALK, A. TORP. Norwegisch-Dänisches etymologisches Wörterbuch 1, Oslo–Bergen: Universitetsforlaget, 1960. PJa – V. N. TOPOROV. Prusskij jazyk: Slovar’ 1–5. Moskva: Nauka, 1975–1998. TA – Lietuvių kalbos instituto Tarmių archyvo kartoteka. LITERATŪRA AMBRAZAS, S. 2000: Daiktavardžių darybos raida 2, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. BARANCEV, A. P. 1967: Fonematika ljudikovskogo dialekta karel’skogo jazyka. Pribaltijsko-finskoe jazykoznanie, 3–19. BREJDAK, A. B. 1970: Vlijanie pribaltijsko-finskich jazykov na latgal’skije govory Ludženskogo rajona Latvijskoj SSR. Vzaimosviazi baltov i pribaltijskich finnov, Riga: Zinātne, 157–164. BRÜCKNER, A. 1957: Słownik etymologiczny języka polskiego, Warszawa: Wiedza Powszechna. BUBRICH, D. V. 1971: Russkoe gosudarstvo i sformirovanie karel’skogo naroda. Pribaltijsko-finskoe jazykoznanie, 3–22. BUCH, T. 1961: Die Akzentuierung des Christian Donelaitis, Wrocław–Warszawa–Kraków: Ossolineum. BŪGA, K. 1958, 1959, 1961: Rinktiniai raštai 1–3. Sudarė Z. Zinkevičius, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. DAL’, V. 1989: Tolkovyj slovar’ živogo velikorusskogo jazyka 1, Moskva: Russkij jazyk. DERKSEN, R. 2003: On the reception of Winter’s law. Baltistica 37 (1), 5–13. DOLJA, T. G., SUCHANOVA, V. S. 1971: Struktura pribaltijsko-finskich zaimstvovannych slov v russkich dialektach Karelii (imena suščestvitel’nye). Pribaltijsko-finskoe jazykoznanie, 52–56. ENDZELIN, J. 1902a/1971: Lettische Etymologien. Bezzenbergers Beiträge 27, 329–331. Cituojama pagal: id., Darbu izlase 1, Rīga: Zinātne, 251–252. ENDZELIN, J. 1902b/1971: Issledovanija v oblasti kašubskogo jazyka. Sbornik statej, posvjaščennych.... Fortunatovu, Varšava, 535–572. Cituojama pagal: id., Darbu izlase 1, Rīga: Zinātne, 214–242. ENDZELIN, J. 1911/1974: Slavjano-baltijskie etjudy, Char’kov. Cituojama pagal: id., Darbu izlase 2, Rīga: Zinātne, 167–354. ENDZELINS, J. 1956: Latvijas PSR vietvārdi 1, Rīga. ENDZELY̌NAS, J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos, Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. GAMKRELIDZE, T. V., IVANOV V. V. 1984: Indoevropeiskij jazyk i indoevropejcy 1–2, Tbilisi: Universiteta. GERULLIS, G. 1922: Die altpreußischen Ortsnamen, Berlin–Leipzig: Walter de Gruyter. GREIMAS, A. J. 1990: Tautos praeities beieškant. Apie dievus ir žmones, Vilnius-Chicago: Mokslas. IVANOV, V. V. 1985: Indoevropejskie etimologiji. Etimologija, 160–166. JAKULIS, E. 2002: Lietuvių kalbos tekėti, teka tipo veiksmažodžiai ir jų istorija. Dakтaro disertacija, Vilnius. JONIKAS, P. 1939: Pagramančio tarmė, Kaunas: Švietimo ministerijos leidybos komisijos leidykla. KARDELYTĖ, J. 1975: Gervėčių tarmė, Vilnius: Mintis. KAUKIENĖ, A. 1999: Prūsų kalbos u-kamienas. Vakarų baltų kalbos ir kultūros reliktai 3, Klaipėda: Universiteto leidykla, 20–30. KLIMOV, G. A. 1988: Dopolnenija k etimologičeskomu slovarju kartvel’skich jazykov 3, Etimologija, 151–165. KLUGE, Fr. 1975: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache, Berlin–New York: De Gruyter. KREGŽDYS, R. 2003: Dėl liet. sparnas ir Pabaltijo finų perna ‘bluźnis’. Baltistica 37 (1), 34. KREGŽDYS, R. 2004: Prūsų nom. prop. Borssythe. Tarptautinė Aleksandro Vanago konferencija: Baltų onomastikos tyrimai. Pranešimų tezės, Vilnius, 35. LIET. barzdà SAMPLAIKOS -zd- KILMĖ | 27 KURYŁOWICZ, J. 1935: Études indoeuropéennes 1, Kraków: Drukarnia Uniwersytetu Jagiellońskiego. KURKINA, L. V. 1982: [rec.] Blaž Jurišić, Rječnik govora otoka Vrgade. Etimologija, 1980, 16–30. MACIEJAUSKIENĖ, V. 1991: Lietuvių pavardžių susidarymas, Vilnius: Mokslas. MATVEEV, A. K. 1959: Finno-ugorskie zaimstvovanija v russkikh govorach severnogo Urala, Sverdlovsk: Tipolaboratorija UrGu. MEILLET [MEJE], A. G. 1914: Grammatika indo-evropejskich jazykov, Jur’ev: Tipografija K. Mattisena. NEPOKUPNAS, A. 1983: Baltai slavų giminaičiai, Vilnius: Mokslas. NILSSON, T. K. 1998: Baltische Sprache mit deutscher Feder. Smoczyński, W., ed., Colloquium Pruthenicum Secundum, Kraków: Universitas, 120–131. OTKUPŠČIKOV, Ju. V. 1963: Ob etimologii russkich slov borona i boroda. Etimologičeskie issledovanija po russkomu jazyku 4, Moskva: Izdatel’stvo MGU, 87–95. OTRĘBSKI, J. 1958: Gramatyka języka litewskiego 1, Warszawa: Państwowe Wydawnictwo Naukowe. POKORNY, J. 1959–1969: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2, Bern–München: Franke. PORZIG [PORCIG], V. 1964: Členenie indoevropejskoj jazykovoj oblasti, Moskva: Progress. RAZUKAITĖ, M. 1993: Oikonimų, atsiradusių iš asmenvardžių su patroniminėmis priesagomis, paplitimas Lietuvoje. Lietuvių kalbotyros klausimai 32, 133–165. RUDZĪTE, M. 1993: Latviešu valodas vēsturiskā fonētika, Rīga: Zvaigzne. SABALIAUSKAS, A. 1963: Baltų ir Pabaltijo suomių kalbų santykiai. Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 109–136. SABALIAUSKAS, A. 1966: Lietuvių kalbos leksikos raida. Lietuvių kalbotyros klausimai 8, 7–142. SABALIAUSKAS, A. 1990: Lietuvių kalbos leksika, Vilnius: Mokslas. SALO, I. V. 1971: Iz istorii vzaimootnošenij vepsov, karel i russkich Karel’skogo Belomor’ja. Pribal’tijsko-finskoe jazykoznanie, 57–62. SEREBRENNIKOV, B. K. 1971: K probleme smešenija dialektov. Pribal’tijsko-finskoe jazykoznanie, 23–32. SKARDŽIUS, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. (= id., Rinktiniai raštai 1, parengė A. Rosinas, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.) STALTMANE, V. Ē. 1981: Latyšskaja antroponimija. Familii, Moskva: Nauka. STEINBERGS, A. 1996–1997: The reconstruction of Proto–Baltic body parts. Linguistica Baltica 5–6, 21–31. TERNOVSKAJA, O. S. 1977: Leksika, svjazannaja s obrjadami žatvennogo cikla. T. M. Sudnik, T. V. Civ’jan, red., Slavjanskoe i balkanskoe jazykoznanie, Moskva: Nauka, 77–130. TRAUTMANN, R. 1923: Baltisch-slavisches Wörterbuch, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. TRAUTMANN, R. 1925: Die altpreußischen Personennamen, Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. VARBOT, Ž. Ž. 1984: Praslavjanskaja morfonologija. Slovoobrazovanie i ètimologija, Moskva: Nauka. VASMER [FASMER], M. 1986–1987: Ètimologičeskij slovar’ russkogo jazyka 1–4, Moskva: Progress. ZINKEVIČIUS, Z. 1966: Lietuvių dialektologija, Vilnius: Mintis. ZINKEVIČIUS, Z. 1980: Lietuvių kalbos istorinė gramatika 1, Vilnius: Mokslas. Rolandas Kregždys Gauta 2004 12 21 Vilniaus universitetas Kauno humanitarinis fakultetas Lietuvių filologijos katedra Muitinės g. 8, 44280 Kaunas, Lietuva