„Zanavykų šnektos žodynas“ II (L–R)

174 | RECENZIJOS (1958 m. autorius yra gyvenęs 3 savaites jo brolio šeimoje, tai jo sesers ir brolio kalba daug senoviškesnė ir sistemingesnė). Ūsai ten yra ó:znâ· ~ uóznai, ne użnai (p. 275), auštrinis (auštrenĭs) ne áuštrinis. Žinoma, Palangos šnekta yra šiaurės vakarų žemaičių (trečias Lietuvos geografijos sumaišymas, žr. p. 276). Ir Degučiai yra vad. dūnininkų kraštas, ne klaipėdiškiai. Doutu, invalĭ.dô.m⁽ᵃ⁾, vā·īkā yra ne tos šnektos: dô·to, invaledôma, vā·kō, dgs. loc. šeš'ō·s m'ėtō·s sukurta transkribuotojo ar kieno. Labai puikaus dizaino knyga, įdėta daug darbo, vilčių, bet trūko dėmesio detalėms, transportavimas didžiai atsiliekęs, daug ir netiesos. Darbo vadovė sociologė kalbininkė betarmė vilnietė doc. dr. Laima Grumadienė per daugelį darbų ir dėl tarmių tyrimo mažos praktikos, matyt, neįgalėjo sudarytojoms bent kiek padėti. Mokslo reikalams naudodamiesi būkime su ta knyga kiek atsargoki. Vytautas Antanas Vitkauskas Gauta 2005 06 09 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva ZANAVYKŲ ŠNEKTOS ŽODYNAS II, L–R TEKSTO AUTORĖS: RIMA BACEVIČIŪTĖ, GIEDRĖ ČEPAITIENĖ, VILIJA SAKALAUSKIENĖ, JANINA ŠVAMBARYTĖ, KLEMENTINA VOSYLYTĖ REDAKTORĖS: VILIJA SAKALAUSKIENĖ (VYRIAUSIOJI RED.), KLEMENTINA VOSYLYTĖ. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 595 p., ISBN 5-420-01550-1 (2 tomas), ISBN 5-420-01506-6 (bendras). Jau turime ir antrąjį Zanavykų šnektos žodyno tomą, kur sudėti raidėmis L–R prasidedantys žodžiai. Šis visuotinio (išsamiojo) tipo tarminis žodynas pateikia visą bendrinės kalbos pagrindo šnektos pajėgtą užfiksuoti ir iš LKŽ išrašytą nenugirstą per ekspedicijas leksiką; vartojama supaprastinta fonetinė transkripcija (gaila, kad nėra neįtemptojo balsio ə, priebal­sių ŋ, ŋ’, x). Labai gerai, kad atsisakyta grožinės literatūros kūrėjų sakinių ir žodžių (nes buvo teikta net iš to krašto rašytojų naujadarų ir iš kitur prisigraibytų žodžių – tai nėra tarminių žodynų objektas). Žodynas teikia tikrai daug patikimos ir visai naujos tarmių medžiagos, gyvos ir labai vaizdingos liaudiškos kalbos pavyzdžių, kuriuos, be abejo, savo darbuose vartos ir aiškins daugelis lietuvių kalbos ir ypač jos šnektų tyrinėtojų. Žodynas svarbus dar ir šiandienos istoriniu laiku, kai paveldėtos visos šnektų kalbinės sistemos yra stipriai veikiamos bk ir jos poveikos priemonių, ypač radijo, televizijos, administracijos ir politikos veiksnių. Tai itin matyti sūduvių krašte, kur naujovių gaudomasi su pasimėgavimu, slengas su visokiais skoliniais, vertalais taip ir skamba vietinių Jono Jablonskio žemės žmonių lūpose! Jų čia šiek tiek pateikta, gal tik reikėjo įspėti žodyno vartotojus apie tokių žodžių ir formų naujumą. Tai valdininkijos „įnašas“ į mūsų kalbos visą fondą: masiniai Šk „masiškai“ (p. 130); pramatyti (reikšme numatyti) (p. 135); frazeol. valdymo mazgas „smegenys“ (p. 139); [moteris] apsivė·dus (p. 157); mišiuginis „kvailys“ (iš žydų gyvenimo) (p. 201); motininė [kiaulė] „vedeklė“ (p. 216); pamušti blatą „prilipti, RECENZIJOS | 175 bendrauti“ (p. 230); nuolatiniai (p. 288) ZP = nuolat; prieauglī. (=prieauglī.) auginam pardavimui (=... auginam parduoti) (p. 469); [baigę] prōpkes (p. 478); rōta (1) žargonas iš sovietų armijos (p. 574); rūbas sm. (2) = rūbas (sl.) (p. 575). Ačiū Dievui, jų nedaug, tik gaila, kad neišspėta kokia santrumpėlė apie jų naujumą, nepaveldumą (40–50 metų), o tyla gali suklaidinti ne vieną kokį jauną tyrinėtoją Lietuvoje ir užsienyje (taip yra buvę ir būna dėl netaisyklingų kokių transponavimų ir neistor iškų pateikimų). Žinome, kad dėl to ypač nukenčia žodžių geografijos tyrinėjimai, kuriais dažnai remiasi etimologijos mokslas. Tarmės faktai yra kruopščiai tikrinti, kokių didesnių priekaištų negalima pasakyti. Lyg ir netikėti galima tokiais duomenimis: vns. gal. rožānč'u = rožānč'u. (p. 9) Nm; mānu vaīks pa-lā'dod tuō (=tuos?) kapuōs (p. 10) Lkč; viēnc [š]rūbas (=viēnc š'rūbas) (p. 17); lietuš (3) (p. 65) – tai miestelėnų keičiamas lytuš; paim[k] kuōla (=paim[k] kūola.) (p. 85); arklē (=ar'kl'ēi) (p. 86); pro li·tu· BBL, ar ne pro li·tu. (p. 90); marōd, marōds = mārod, mārods (tar. ma·ród, ma·róds) (p. 129); vaškārō·s Nm (p. 157) = va·škārō·s; atō·sto·gu. (p. 159) = atō·sto·gu; pateikta tik nesavē, iš kur įrašyta žodyno neturima forma nesavēję (p. 260); nešēnija (iš LKŽ VIII 704) klaidingos lyties nereikėjo platinti: yra tik nešē.n'ije (p. 261); nuplēšējo SNT (p. 429) = nuplēšē·ju; išvā·ri jūs plē·tku. riŋkt Nm (p. 432) = išvā·r'e jus plē·tku. rīŋkt; dùoŋa LPL (p. 436) = dùoŋa; pū·dimus JNK (p. 482) = pū·di·mus; i[š] č'če GRŠ (p. 534) = iš č'č'e (š ir č nesutraukia); reblōti lizdė yra re·bl'o·je Lkč (p. 536); kasn'ūka. Lkč (p. 541) = ka.s'n'ūka.; rī·škiai n. (p. 564) = rỹškiai ADV.; senūka. i·so·dinu ... Nm (p. 572) = senūka· i·so·dino; gi·vē·si SNT (p. 573), Lkš (p. 587) = gi·vē·si; dùodavu Nm (p. 577) = dùodavo; jā·s JNK (p. 583) = jā·s; dā·gi Šk (p. 583) = dā·gi (iš dārgi) ir dar vienas kitas. Kirčiavimo klausimai yra gerokai patvarkyti palyginti su pirmuoju apverktinai kirčiuotu tomu – čia tvirta ats. redaktorės dr. Vilijos Sakalauskienės, Griškabūdžio tarmės atstovės, ranka I tomo išdrikumo nepaliko ir ženklo: viena iš geriausių LKŽ paskutinių tomų rengėjų ir redaktorių neleido sau ir bendradarbėms numoti ranka į tarmių mokslo svarbų barą (gal nelabai aiškus yra pasakymas: „Žodyne antraštinių žodžių priegaidės žymimos kaip bendrinėje kalboje“ – p. 5). Matyti mažiausios šnektų nuokrypos, net F. de Saussure’o dėsnio nebesilaikymo atvejų ir kitokių dalykų: ge·lės ... langinės (p. 23) = laŋ'gin'ēs; i ... leke·tin'us (= lek'e·t'in'us) miškus (p. 45); lá·užuose (3) (p. 31) kažin ar gali būti: srē·p's'u (p. 35) = srē·p's'u; gi·vē·na (p. 39) = gi·vē·na; vns. viet. belā.isve (p. 51) = belā.is'v'e; liejinys (3ᵇ) (p. 60) = (3ᵃ); liēsas, -à (4) (p. 62) = liēsas, -à (3), plg. liēspienis (p. 63); lōviškai (p. 99) = lōviškai (pasitaisė lizdė); mandiēra (1) (p. 120) = mandiēra (1); išmėčioti turi dainos kirtį (p.144) = išmėčioti; mēistrē yra 1 kirč., ne 3 (p. 151); užgā·su (p. 156) = užgā·su; ži·di (p. 157) = ži·di; mēsininkas, -ē (2) (p. 163) = (1); rū·pešč'u (p. 166) = rū·pešč'u, plg. rūpestis (p. 589); rē·ksmas (p. 183) = rē·ksmas, plg. rēksmas (p. 540); ž'ū·ri (p. 193) = žiūri; neá·ugdavu (p. 193) = neá.ugdavu; gá.n (p. 202) = gān; mundiēra (p. 220) = mundiēra (1); nepagarbà (2), bet 2 kirč. netinka acc. nepā.garba (3ᵇ?) (p. 257); forma valē.i neįtik inama, nes tvirtapradė priegaidė neskaidoma ir netęsiama per dvibalsių ir dvigarsių sandus (p. 266); nōrti ar tikrai? (p. 282), nes lizdė tik nōro, panōro; nuoseklus, -i (3) = (4 ar 3ᵇ) (p. 289); ōlbyti (p. 294) = ōlbyti; pamažyčiais (p. 324) = pamažyčiais; i·sitē·mijeu (p. 340) = i·sitē·mijau; pasitūrintis (1) – tokie dalyviai kirčiuotės numerio neturi (p. 342); vė·leva (p. 349) = vė·leva; papūls = papūls (p. 349); īrgi (p. 351) = īrgi; pristōjus [arkliui] (p. 366) = pristō·jus; pintīs acc. pl. (p. 370), plg. pintis (1) 176 | RECENZIJOS (p. 400); užšilto·s (p. 397) = uš'pilto·s; vadō·ve (p. 414) = vadō·ve; atė·jo (p. 414) = atė·jo; tō·ks (p. 430) = tō·ks; lė.idž'u (p. 457) = lė.idž'u; puōkštė (nėra žodyne); pelė·ti (p. 462) = pelė·ti; acisė·zdavo (p. 467) = acisė·zdavu; ė·da (p. 479) = ė·da; ža·si·tez (p. 484) = ža·s'i't'es; riedam (p. 508) = riedam; pasirė·d'e. (p. 532) = pasirė·d'e.; kō·ta (p. 543) = kō·ta.; atlė·kt (p. 559) = atl'ė·kt; reŋ'uoś'i (p. 565) = reŋ'g'uoś'i; pasiryžimas (1) (p. 569) = (2); rodýti (p. 570) = rōdyti, rōdo, rōdė; gal dar kas nepastebėta. Klaidų šiame veikale tikrai sumažėjo, artėjame prie pavyzdingo mokslinio teksto: toks tarminis žodynas yra labai sunkus darbas, kurio neįveikė I tomo autoriai. Čia yra ir neapsižiūrėjimo, ir kitokių klaidelių, todėl jas buvo galima lengvai nurodyti (rengiant spaudai) ir pataisyti. Ar viskas priklauso tarmei, juk neapibrėžta sąvoka „tarmės žodis“, nors visą žodyno tomą lyg ir jungia apibrėžimas „paveldėtas žodis“. Ne tarmės žodžiai ir formos būtų: literātas (p. 88), silōsiu (= sulōsiu) (p. 97); neišmaišt'iu. GrS = neišmaišt'iu. (rodos, ten tokios metatonijos nebūna); už blē·vas (p. 452); daugumō· (=daugiausia) riṅko· [vežti] tarnā·uto'jus visūs JNK (p. 559) ir kt. Tai irgi nedaug, o nuorodos būtų labai pravarčios ir reikalingos. Dabar lauksime paskutinio šios šnektų grupės, bendrinės kalbos pagrindo, viso turto. Trečiajame tome reikėtų nurodyti ir kokias nemalonias klaidas, netobulumus. Tarmių leksikos žodynų tinkamas sudarinėjimas, užrašymas yra be galo svarbus reikalas – tarmės ir senieji raštai yra didieji tautos kalbos turtai, rūpimi daugeliui indoeuropeistikos tyrinėtojų. Esama ir neišspręstų klausimų, pavyzdžiui, priebalsių grupės minkštumo reikalų: m'inkšt'i ar kitaip, al'ks'n'is ar kitaip. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva Gauta 2005 06 09 Irena Erm anytė Antoni mų žodynas Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003, xxiii + 584 p., ISBN 9986-668-52-2 Antonimų žodynas – ilgai trukusio ir daug išmanymo bei kruopštumo pareikalavusio darbo rezultatas. Jo autorė Irena Erm anytė – patyrusi žodynininkė, daugybę metų rašiusi ir redagavusi didįjį Lietuvių kalbos žodyną, išleidusi mokyklinį Lietuvių kalbos antonimų žodyną (1985 m.), todėl visiškai galima pasitikėti ir jos lingvistiniais sugebėjimais, ir moksliniu sąžiningumu. Recenzuojamasis žodynas priklauso specialiųjų žodynų tipui, nes jame teikiami vieno tipo leksikos vienetai: poros ar grandinės tokių žodžių, kurių reikšmės diametraliai priešingos, t. y. antonimai. Išrinkus medžiagą iš viso daugiatomio Lietuvių kalbos žodyno, papildžius pavyzdžiais iš grožinės literatūros, publicistikos, šiame veikale stengtasi pateikti ir sisteminius, ir kontekstinius antonimus, aiškinti ir lietuvių bendrinės kalbos, ir tarmių, ir senųjų raštų faktus. Taigi prieš akis – didelės apimties leksikografinis darbas, kuriame galima rasti duomenų ne tik apie dabartinės lietuvių kalbos žodžių sisteminius ryšius, bet ir apie tam tikruose tekstuose susiformuojančius priešybės santykius, vienaip ar kitaip veikiančius visą kalbos sistemą.