„Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija“

170 | RECENZIJOS VASKELAITĖ, R. 2003: Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksinių ryšių požiūriu. Acta Linguistica Lithuanica 48, 143-158. Vytautas Ambrazas Gauta 2005 04 22 Lietuviy kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Lietuva LIETUVIŲ KALBOS TARMIŲ CHRESTOMATIJA SUDARĖ RIMA BACEVIČIŪTĖ, AUDRA IVANAUSKIENĖ, ASTA LESKAUSKAITĖ, EDMUNDAS TRUMPA Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004, 328 [16] p., ISBN 9986-668-56-5 Didžiųjų mūsų kalbininkų Juozo Balčikonio, Zigmo Zinkevičiaus, Adelės Laigonaitės ir kitų ilgai buvome mokomi apie liaudies (gyvosios kalbos, tarmių) didžią reikšmę tautos gyve- nimo kultūrai, mokslui, kiekvieną knygą apie tarmes sutikdavome džiaugsmingai. Taip džiau- giamės ir naująja Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Ją rengė jaunesnioji kalbininkų tarmė- tyrininkų karta, dažnai naujais metodais tyrinėjusi ir tirianti mūsų šnektas šnekteles (mokslinė redaktorė doc. dr. Laima Grumadienė). Viskas teikiama iš magnetofono įrašų (todėl visai nutylima 1970 metų tolygi chrestomatija), nevengiama teikti tekstų su tarmių sistemos pažeidimais (prof. Juozas Balčikonis seniai mokė, kad dabar tarmėse jau galima rasti visko, nes raštų, mokyklos daug kas sugadinta). Jau kaip ir nebesant kaimo bendruomenių, visi dabar mokosi iš radijo, televizijos, įvairiausiose mokyklo- se, tai pašnekesiuose su tarmių žmonėmis girdi taikymasi prie „taisyklingos“ kalbos — (per 15— 20 min. negalima ir ko užrašyti, nes tai tik minutinė šneka, „mokytumo“ rodymas, o ne pavel- dėta šnekta. Šioje chrestomatijoje tokių dalykų esama, „Įvade“ apie tai įspėjama — visi juk žinome dabartinę padėtį, suvokiame, kad ir anksčiau to būdavo įrašuose ir įvairiuose straips- niuose. Tai gali suklaidinti kitus kalbininkus, randančius šalia paveldėtų dalykų ir labai naujų. Pateikiama visa vartojama transkripcija, nors yra daug ir neišspręstų klausimų (ypač prie- balsių grupės minkštumo žymėjimo aykš'č'au, kel'ti ir pan., redukuotų balsių nuo Chylinskio laikų vaikas Dv, maišas DRSK, RTN rašymo ir kt.). Matyti klaidų: dey'.kt' = dengt', mé-d's = me.d'is, udks = uoks (p. 18, 19); šiauliškiai neturi formos ž'un'ks'n'us = ž'unks'n'us, tai yra Rytų Lietuvos žiungsnys (žr. dar LKZ,, iš LD 67, GRv). Sakoma, kad „bendrinės kalbos tvirtapradžių dvigarsių i, u + I, m, n, r pirmasis dėmuo yra trumpas, todėl ju priegaidé žymima graviu (“), pvz.: girtas, kūrmis, bet knygoje nebeliko vietų, kur taip sakoma: kauniškių, jurbarkiškių, žagariškių tik ilgi ar pusilgiai pirmieji sandai (tik užmirštas dvibalsis ui). Ar vieno Alekso Girdenio kurti nauji tarmių pavadinimai, ar prof. Zigmui Zinkevičiui nete- ko prisidėti (p. 26)? Mokslo veikaluose atidumas ir teisybė — būtini dalykai. Pradedama skyriumi „Vakarų aukštaičiai“ (poskyriu „Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštai- čiai“). Įdomus įvadinis straipsnis apie tų šnektų istoriją, prisimenamos Mažosios Lietuvos pa- tarmės striūkiai ir baltsermėgiai. Prie kauniškių pridedama ir Jurbarko šnekta (apibendrinant RECENZIJOS | 171 net neprisimenama, kad ten sakoma ma.ta — mato, sa.k'e, ir jie ypač skiriasi nuo kauniškių). Kažin ar Jurbarkas, kaip ir visa Prūsų Lietuva, ir zanavykai su Šakiais taria ir tarė pi.rmas, dū.nda (tai nepatvirtina ir Aldono Pupkio, ir Vilijos Sakalauskienės redaguoti Zanavykų šnektos žodyno tomai su dr. Rima Bacevičiūte priešakyje, ir daug kitų klausinėtų žmonių) (p. 40). Iš- klausius kompaktinio disko tekstus, aiškiau girdimas i, u plastelėjimas (apie Marijampolę, Prie- nus pailginama, bet daugiau ne), autoriai patys spec. žemėlapiu (po p. 36) sako, kad trumpai tariama net Kybartuose, Pajevonyje, o čia kažkokia maišalynė: kas netiesą sako, ar Rima Bacevi- čiūtė, ar tas žemėlapis, ar Frydrichas Kuršaitis, Jonas Jablonskis, LKA. Tame žemėlapyje Egli- nės, Vaiponios kaimai laikomi Punsko patarme, o iš tiesų yra Liubavo-Kalvarijos, atplėšti Tautų Sąjungos su Prancūzijos pagalba. Didelė neteisybė, kad ma.tu, ma.ti sako JRB — tik ma.ta, sa.k'e ir pan. (todėl jie buvo priskirti šiaurės vakarų aukštaičiams, dabar permesti prie kauniškių). Labai įdomus Katyčių šnektos tekstas (ten autoriaus šnekėtasi 1964 metais iš Buikiškės kaimo prie Vainuto nuėjus): ten sakė būva — būvo, išva.r'e — išvarė, sa.k'e ~ sake, s'é.n'd'ie šū.Lta ~ Siandien šalta, bet knygoje kitaip. Baltkėjų (Šakių r.) tekste visi nekirčiuoti e išvirsta žemaitiškuoju e (klausantis teksto, tai tik kiek daugėliau papriešakintas e, bet ne žem. ¢), o i.r yra i.7. emfazės atvejis (p. 51, 52). Garliavos tekste kliūva transponavimas: aštunitais, devin.tais in. linksnis rodo 2 kirč., o transponuota aštuntais, devintais; skaitvardžio ke.turez'dee.sims antrinis kirtis skiemenyje -de.- palaikytas pagrindiniu (p. 51, 52) ir kt. Birštono tekste iš Že- maitkiemio k. negirdėta dvibalsio ua — uo, o ten Kederio ūkyje keli vyrai taip tarė, mieste moterys prie bažnyčios (net prof. Jono Kazlausko brolis šviesaus atminimo Kajetonas). Gal ua (p. 54) yra uo, o ne va? Kliūva i.rgi (bus i.fgi Garliavoje). Šiauliškių šnektos taip pat pradedamos įvadėliu, žemėlapiu, jis tikrai vertingas ir įdomus (kliūva tik mužika.nc = muzikantas (Žagarė) ir visų šnektų pasij'd.uk't' = pasii'dukt, bé-k't' = bė“kt', o jau visai nekirčiuoti kiek papriešakėję bus žem. e, o plaukai kažin ar yra plaukai (p. 63), plakas — plėkas (I sukietinta) (p. 65) ir kt.). Tekstuose iš Žagarės apylinkių nepastebėta, kad tvirtagalė priegaidė nepailgina dvibalsio pirmojo sando — tai tik muzikinės priegaidės gaida iščin, šaugdava ir kt. (apie tai buvo daug kalbėta tarmėtyrininkų). Labai netikėtas visuotinis trumpųjų ilginimas bu.va, ži.na (daug kal- bėta su šakyniškiais, to neteko girdėti, gal dabar jau sumišo), bet pak'ila ir paki-la aiškiai skyrė ir skiria (Šakynoj ir Žagarėj pilna atėjūnų iš visur), tarė š'v'ėl'p', šv'il'p'in. Transponavimo abejonių irgi yra: mušč.ika (1), ne mušeiką; tr3-ba, ne trobą: gi.lei atitraukto kirčio nėra tokio, ta.s (tas) kažkoks netikėtumas, tus (kelmus) taip pat, w.zlips' la.ksta-s ar ne dalyvis lakstąs, ne sangr. veiksmažodis, tėmi ne tame, o visai kita šaknis ir dar kitų nelygumų (pvz., pas'l'auz' ~ pasliauzia, ne pašliaūžia (p. 70) ir t. t. Rodos tokios pat formos, o tarimas vis kitas: bū.ndo.s gani-t' ir bandas nez'u.ré-si (p. 71). Nelauktas tolokai nuo žemaičių tiios transkribavimas tuos. Krakių duos paversta duos (!!), braij).gus mokeš'čei — brangūs mokesčiai, u-lic'os — ūlyčios, rei.skee — réiskia ir t. t. (p. 75). Pietų aukštaičiai tai tikrieji dzūkai, jų plotas vis traukiasi — tai slavėja, tai aukštaitėja rytie- tiškai ar kaunietiškai. Įvadas parengtas gerai, nebent taisytini bé-kti = bėgtė, laij.k'e = lan.'k'e (p. 77). Ir dar nesuprantama, kaip >. balsis žemėlapy nurodomas rytinę ribą turintis su Nemu- nu, o oxška — ožka, k3pa ~ k¢-po tariama toli į rytus Varėnojė, Macėliuose, Valkininkuose, Paparčiuose, Ramaškonysė (p. 78), plg. žem. po p. 76 (tą balsį taria ir BRS, DRS, net vilniškių šnektos — kas tai per žaidimas). 172 | RECENZIJOS Tekste visko pasitaiko: dr. Astos Leskauskaitės transkribuoti Papaičių, Macéliy, Varėnos tekstai visai taisyklingi (nebent dar „dabar“ reikia kirčiuoti, attritkty dviejų t neteko ten girdėti, parvaziav|o] reikėtų transkribuoti, ri.to-i = ri.t3-i (p. 92), namopi = namsp'i (p. 93), pauo:k = pauik (p. 93), ti-Ce = ti'če); Kučiūnų tekste kažin ar buvo dios ~ duos (p. 95), dali-kas = dal'i-kas (p. 95) ir kt. Bibliografijoje nemaža netiesa: A. Jonaitytės ir T. Sudnik straipsnis yra apie Apso (rytų aukštaičių) tarmę, ne apie pietų aukštaičius (p. 86). Bene ilgiausias skyrius yra „Rytų aukštaičiai“ (p. 100-171). Čia didžiausia šnektų įvairovė, autoriams teko iš peties pasidarbuoti. Žemėlapis labai gerai parengtas, šnektų ribos aiškios ir gana tikslios (žem. po 100 p.). Įvadas irgi kruopščiai parengtas, abejotinai tiktai kirčiuojama laukuosna = laukūosna, dantysan = dantysan (p. 105), nesuprantama, kaip priešakėjant prie- balsiams 1; s balsis e supriešakėja ir virsta a: seserés > sasaras (?) (p. 105). Kaimo pavadinimas Pastovių r. (Baltarusijos lietuvių vieta) yra Juravas, ne Jūravas (p. 113) (tikrinta); nesiés = nešies (p. 115); bijome pripažinti būs. I. forma bėks ~ bėgs (p. 115); tas pat ir uždės (p. 115); vilkas dzidza.use(s) yra prv. (buv. n.) ir segti kokį priebalsį s neturi reikšmės (p. 115); Zosti labai retai kur kirčiuojama, geriau žosti „prabilti, prakalbėti“ (p. 130) ir kt. Dėl bibliografijos vėl nelaukta žinia: Laūksargių šnektos 9 km prie Tauragės nagrinėjimas kažin ar tiks net vaikams ieškoti rytų lietuvių tarmių ypatybių (p. 130). Tekstuose ma.mi-tee. transponuotina momytė (p. 136-137), kotas (p. 137) = kotas; esa smalé-kai negi smalėkai (p. 137); namuosna = namūosna, pirk'>-sna = pirkiosna (p. 138), sviétas = svietas (p. 139), yra dainos žodžių kirčiavimo: langą, kiaulės (p. 139), žinta., t. y. žėnto (p. 139), dū.ktee, t. y. duktė, šū.ni(s), t. y. šunis (ten pat). Taip pat ir svarbiame Baltmuižės (prie Daugpilio) tekste: durni-s'te = durnystė (2), nedé-ra.s a.ki.s = nedorra.s a.ki.s; kaimi.nka ne kaiminka, apibu.ra. = apibu-ra. — apibūro. Tas pat ir anykštėnų tekstuose: bu.dava = bii-dava.; liktarne.la.s = liktarnélés; isplé-Zdava. bent du kar- tu perrašyta plėšdavo? Forma ustavas iš Zadininky šnektos ar tikra — taria usta.vas (ustd-vas), RK usts-vas ~ uzstovas (p. 147); supla.is'a.ji. = supléiséje; aždun.cū = uzdunsu (po n priebal- sis s dažnai pavirsta c) (p. 148). Kupiškėnų tekstai labai įdomūs, bet irgi turima pastabų: bagi-tas = bagsd'tas, gėra = gera, važ'ūos = važiuos; kriks'ti-no.s = kriksti-na.s, ji ~ jy (ne ji) (p. 157); ats.gal'u rurjku = atagalia ranka (p. 159). Sirvintiskiu lug kt' = lunj.kt' kaip kokia vinis bate (p. 162); vilko būta = ...biita, laukués(na) = laukuūosna (p. 163); pakin'kl'ū.kai = pak'inkl'ū.kai; mer'gi-tes, sukni-te, nabagi-¢'u ar ne priesaga -ytė visur (p. 166); rit‘oi = rit“0i (p. 166); dirvo-na (tik K taip yra rašęs) = dirvina (p. 170) ir t. t. Tvirčiausiai iš dabar besilaikančių gyvenime panevėžiečių šnektų (jie yra man priekaištavę dėl žodžio panevėžiškiai) įvadas ir tekstai yra vieni iš pavyzdingesnių, nebent blogūs taisytini blogūs (p. 180). Panevėžiečių duos = duos (bent tris kartus), abzot' = ab'z'o-t', Zurét' = žirėt (p. 185); €-dal*s = é-dal’s (p. 186); d'i-*k*s = d'i-k*s, blo-ga = blo-ga, apibé-ks = apibé-ks, a.ic'vars yra d.ič vars (?). Zemaiteliy vargutelių bėdos yra didesnės, įvade reikėjo bent av'iėč'ė, kamu.l'is, sū'nėds (p. 196) pataisyti. Afrikatų č, dž buvimo plotai čia nėra tvarkingai aprašyti (p. 198). Įvar- džiuotiniai būdvardžiai daug kur šiaurės ir varniškių šnektose yra plat'é-s'is, žal'ė-sis, ne placia- sis, žaliasis (p. 201). Visai Lietuvai žinomas žodis balandis, ne vien žemaičiams (p. 203), soda „neišsiskirstęs kaimas“, ne šiaip koks (p. 203). RECENZIJOS | 173 Žemėlapis yra lyg ir be priekaištų. Apie Šaukėnų žunsis ir kt. yra rašęs prof. Albertas Rosi- nas, Vaiguvos tekstuose „Atlasui“ irgi yra tokių pavyzdžių. Sakoma, kad skiriama i, u“ nuo i', u“, o rašoma uoki.'¢'i- (visų yra -i-t'is | -i-t'e — ko pietų šnektas išmeta? (p. 208). Būsimojo laiko metatonija neįvyksta tvirtapradės šaknies ar priesa- gos žodžiuose (dirbs, augs, gyvėns), o tvirtagalė ir trumpa nekinta (p. 209). Ten pat nenurodo- mas dgs. naud. ir įn. galūnės -ums didelis plotas tik vieni Nemakščiai, o ne pusė kunigaikštystės su Jurbarku ir kitais kaimynais. Iš i: < ie didelio skyrimo atsirado vyresnyjai = vir'es'n'i:jai ~ vyresniejai (p. 210) ir toliau: nuri't'ieje = nurietėjo, vélv'i-resn'i-jé: (!), uoki.lti (?) (p. 219); seni-jé- iš Varnių (230 p.), ant-jė ~ anyjai (?), didi‘je- ~ didyjai (3 formos) (p. 231)! Ivardzio forma ne miisy, bet mūsu | mūsu | musa ir kt. ~ mūsų, miiso ir kt. (p. 212). Netikétos ir šios formos: skerdi-nes = skerdynės; ga.l' ~ galia; an'ks'¢'d.u = ankš'č'aū | anks- čiau yra „labai anksti“ ir tas »' prieš kietąjį k; ka.r.5ts = kd.rsc (p. 215-216); ji's'us ~ jiisius (visų žemaičių, kaip čia Nemakščiai iSsisuko); drii-c = dri-ke (girdėta paties 1998 m.); tuoki.'s visai negirdėta forma (p. 220); Sv yra n'ési, vé-z, ne nése, vé-ze (p. 224); malit-i® jau u- nebe- turi (p. 230); pliv-ga = pli-ga, šimta li-tu = ...li.tu (p. 232); va-kū“ irgi nebėra u=* (p. 233), vėlai atsirado !'u.“b, vėl yra Kv transponavus susisukuos (p. 233); kirčiuojamas net minkštinamasis ženklas žiuburius (p. 233) ir t. t. Šiaurės žemaičių panašūs trūkumai: mė.7kes = mč.n'k'es (p. 238), bet m'i.n'k'u = mi.n'k'u, ten negirdėta sakant fOp'd, tik topo — tupū, topa.m — tūpam ir t. t. (p. 242). Atsirado kiti įvardžiuotiniai vaiduokliai pilkėjai, gerėjai, didéjai iš p'elké-ié- (ei + ie“ —i ir i susiliejo), taigi yra pilkiejai, geriejai, didiejai (p. 242); taria da.inas, ne dd.inas (p. 248); i.štū“r ~ ištūra, ne ištūri (p. 248); klykoliškiai sako mė.n $a.lt palė.ka, ne salt" (p. 249); Tirkšlių skamba įtartinas, o toupi'te ar taupyti, pagūodžia (p. 251) ar tikrai latvistas E. Trumpa taip suvokė? Sedoj i“ baž- ni-¢¢ (!) vara, dė.rps' = d'i.rpsi, iė'ms = iįi'ms (p. 252), negi Telšių šūoks, siesd's (p. 252), 030.us (p. 253) bus moksle šoks, sėsas, uzuds; jaunė'jė, tik vieni jaunėjai, jaund.s's = ja.una-s's, vėsos = visūs (p. 253), ont ri"to = ant rytu (p. 254), tropénél'’s = trupineliūs, ne trupinėliūs (p. 254), veinok'ūos = vienokios, ne vienokios (p. 253). Kretingiškių labai įdomiuose tekstuose lyg ir neįtikinami tokie dalykai: ė(š)—šėrdė.i — is širdie = iš Sirdié (p. 263), douses ~ duosis = dūosis (p. 264), ten pat n"ories esąs norės, siedeis iš tiesų yra sėdęs(is), ne sėdies ar sėdėdama (p. 265); on tou kd.rt¢ = an tą karčia (ne an tą karte), li.ngous = lingūos, ne linguos (p. 265). Pryšmančių punkte devintais yra 2 kirč., o pada- rytas 4 (p. 265), dudriios neįmanoma forma — d.udras (vns. kilm.), jog neverstinas juk (p. 265). Plungiškių dažniau yra ė.žis, ne ėži“s (p. 266), lūos verčiamas lės (p. 266); ženūotume mii-sa gi.vė.nim“ = žindtumi miiso gyvėnimą, ne žindtumei miisq (?) gyvėnimą (p. 267), i.dūomė: = įdomiai (p. 267) ir padirbs, ne padirbs, ne beprotis, bet bėprūot's = bėprotis (p. 267). Endriejavo punkte (Judrėnų apyl., Lelėnų k.) ryškiausiai parodyti žemaičių dzūkai. Iš pra- džių „moderninęsis“ kalbovas: papda.sakuos'o (trad. papasakuoso), vel'nes (trad. v'é.I'n'c"), va.ka.rs (trad. vakd.rs) ir kt., bet ešė:t“ transponuoti išeitu negalima (p. 268), ė“td ~ eitū, ne eitu, paka.l'nt = pakalnė[je), ne pakalnėje (ten pat) ir kt. Vakarų žemaičių (donininkų) skyrius tai jau sujauktų šnektų pavyzdys. Jų istoriją gali paro- dyti ir W. Fenzlau knyga apie Klaipėdos krašto pavardžių vokietinimą, ir tautosakos užrašai (nepastebėta net pasitaikančio dūnininkavimo — tai rodo u.din'ė Sausgalviuose ūdinėti < uo- dinėti (p. 284). Didžiai gerb. J. Užpurvio šnekta tik iš atsiminimų su pataisyta morfologija 174 | RECENZIJOS (1958 m. autorius yra gyvenęs 3 savaites jo brolio šeimoje, tai jo sesers ir brolio kalba daug senoviškesnė ir sistemingesnė). Ūsai ten yra 6-znd- — udznai, ne ūznai (p. 275), aūštrinis (Guštrenis) ne auštrinis. Žinoma, Palangos šnekta yra šiaurės vakarų žemaičių (trečias Lietu- vos geografijos sumaišymas, žr. p. 276). Ir Degučiai yra vad. dūnininkų kraštas, ne klaipėdiš- kiai. Doutu, invali.dd.m"“', va-ikd. yra ne tos šnektos: do-to, invaledoma, va:k5, dgs. loc. sés'os m'éto-s sukurta transkribuotojo ar kieno. Labai puikaus dizaino knyga, įdėta daug darbo, vilčių, bet trūko dėmesio detalėms, transpo- navimas didžiai atsilikęs, daug ir netiesos. Darbo vadovė sociologė kalbininkė betarmė vilnietė doc. dr. Laima Grumadienė per daugelį darbų ir dėl tarmių tyrimo mažos praktikos, matyt, neįgalėjo sudarytojoms bent kiek padėti. Mokslo reikalams naudodamiesi būkime su ta knyga kiek atsargoki. Vytautas Antanas Vitkauskas Gauta 2005 06 09 Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva ZANAVYKŲ ŠNEKTOS ŽODYNAS II, L-R TEKSTO AUTORES: RIMA BACEVIČIŪTĖ, GIEDRĖ CEPAITIENE, VILIJA SAKALAUSKIENĖ, JANINA ŠVAMBARYTĖ, KLEMENTINA VOSYLYTĖ REDAKTORĖS: VILIJA SAKALAUSKIENĖ (VYRIAUSIOJI RED.), KLEMENTINA VOSYLYTE. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004, 595 p., ISBN 5-420-01550-1 (2 tomas), ISBN 5-420-01506-6 (bendras). Jau turime ir antrąjį Zanavykų šnektos žodyno toma, kur sudėti raidėmis L-R prasidedantys žodžiai. Šis visuotinio (išsamiojo) tipo tarminis žodynas pateikia visą bendrinės kalbos pagrin- do šnektos pajėgtą užfiksuoti ir iš LKŽ išrašytą nenugirstą per ekspedicijas leksiką; vartojama supaprastinta fonetinė transkripcija (gaila, kad nėra neįtemptojo balsio 2, priebalsių 7, 7', x). Labai gerai, kad atsisakyta grožinės literatūros kūrėjų sakinių ir žodžių (nes buvo teikta net iš to krašto rašytojų naujadarų ir iš kitur prisigraibytų žodžių — tai nėra tarminių žodynų ob- jektas). Žodynas teikia tikrai daug patikimos ir visai naujos tarmių medžiagos, gyvos ir labai vaizdin- gos liaudiškos kalbos pavyzdžių, kuriuos, be abejo, savo darbuose vartos ir aiškins daugelis lietuvių kalbos ir ypač jos šnektų tyrinėtojų. Žodynas svarbus dar ir šiandienos istoriniu laiku, kai paveldėtos visos šnektų kalbinės sistemos yra stipriai veikiamos bk ir jos paveikos priemo- nių, ypač radijo, televizijos, administracijos ir politikos veiksnių. Tai itin matyti sūduvių kraš- te, kur naujovių gaudomasi su pasimėgavimu, slengas su visokiais skoliniais, vertalais taip ir skamba vietinių Jono Jablonskio žemės žmonių lūpose)! Jų čia šiek tiek pateikta, gal tik reikėjo įspėti žodyno vartotojus apie tokių žodžių ir formų naujumą. Tai valdininkijos „įnašas“ į mūsų kalbos visą fondą: masiniai SK „masiškai“ (p. 130); pramatyti (reikšme numatyti) (p. 135); frazeol. valdymo mazgas „smegenys“ (p. 139); [moteris] apsiveė:dus (p. 157); mišiūginis „kvai- lys“ (iš žydų gyvenimo) (p. 201); motininė [kiaulė] „vedeklė“ (p. 216); pamūšti blatą „prilįsti,