Axel Holvoet, Artūras Judžentis, red. „Sintaksinių ryšių tyrimai“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LII (2005), 167–182 RECENZIJOS Reviews AXEL HOLVOET, ARTŪRAS JUDŽENTIS, RED. SINTAKSINIŲ RYŠIŲ TYRIMAI Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2003, 216 p., ISBN 1648-8628 (Lietuvių kalbos gramatikos darbai, 1.) Lietuvių kalbos institute susibūrusi tyrinėtojų grupė, vadovaujama prof. Axelio Holvoeto, jau kelinti metai formuoja teorinius pagrindus naujajai lietuvių kalbos gramatikai. To darbo rezultatai atsispindi dviejuose serijos Lietuvių kalbos gramatikos darbai rinkiniuose (2003, 2004); numatomas parengti ir trečiasis. Rinkiniai sudaryti teminiu principu. Tai leidžia svarstyti juose siūlomus sprendimus nelaukiant, kol tyrimai bus užbaigti ir apibendrinti. Tuo tarpu norėčiau atkreipti dėmesį į pirmąjį darbų rinkinį, skirtą sintaksiniams ryšiams. Pažymėtina, kad fundamentalios sintaksinių ryšių problemos šiame darbų rinkinyje sprendžiamos aukštu teoriniu lygiu, atsižvelgiant į dabartinėje kalbotyroje vyraujančias kryptis. Knygoje atskirais skyriais aptarti pagrindiniai sintaksinių ryšių tipai, būdvardžio derinimas, aktualioji sakinio skaida, laisvųjų predikatyvų, žodžių junginių ir sudėtinio sakinio dėmenų ryšiai. Daugumos skyrių autorius arba koautorius yra Axelis Holvoetas, visur jaučiama jo mintis ir ranka, tad šią knygą galima laikyti ne atskirų straipsnių rinkiniu, bet vientisu ir kryptingu darbu. Sintaksinių ryšių samprata dideliu mastu lemia kalbos gramatinės sandaros aprašą. Tad visų pirma pravartu pasiaiškinti, kas nauja pasakyta šiame darbe apie sintaksinių ryšių tipus, kuo skiriasi siūlomos pažiūros nuo ankstesnių. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (toliau – DLKG) skiriami trys pagrindiniai sintaksinių ryšių tipai: sujungimas, prijungimas ir tarpusavio sąsaja. Panašiai daroma ir kitur (plg. Labutis 1998: 26–29). Ta klasifikacija remiasi L. Hjelmslevo trinare konstelacijos, determinacijos ir interdependencijos santykių schema, leidžiančia pagal sintaksinius ryšius apibrėžti pagrindinių sakinio sandaros vienetų (tarp jų ir veiksnio) funkcijas (žr. aut. 1986: 16–17). Šiame darbe (12 tt.) siūloma grįžti prie binarinės sintaksinių ryšių skaidos į sujungiamuosius ir prijungiamuosius. Taip skirstoma daugumoje dabartinių sintaksės darbų, tačiau veiksnio funkcija juose dažniausiai apibūdinama ne pagal sintaksinius ryšius, bet pagal kitus (formos, aktualiosios skaidos, semantikos) kriterijus ar jų kompleksus (plg. Keenan 1976; Comrie 1981: 101; Holvoet 1991: 41–55). Čia aptariamo rinkinio autoriai apie tarpusavio sąsajos ryšį apskritai nekalba. Manau, kad taikant binarinę skaidą šį ryšį būtų galima apibrėžti žemesnėje tos skaidos pakopoje – kaip vieną iš prijungimo atmainų, t. y. abipusį prijungimą, kai prijungimo rodiklį tipiškais atvejais turi ir pagrindinis, ir priklausomasis dėmuo. Tai padėtų sintaksinių 168 | RECENZIJOS ryšių pagrindu apibūdinti veiksnio funkciją, kuri skyriuje apie sintaksinių ryšių santykį su sakinio vienetų funkcijomis (28–35) neaptarta. Prijungiamieji ryšiai knygoje skiriami į du tipus: valdymą ir modifikavimą. Valdymu laikomi tokie ryšiai, kai pagrindinis žodis reikalauja papildymo, be kurio jo reikšmė būtų nepilna, o modifikavimu – kai toks papildymas nėra būtinai reikalingas (12–15). Taigi valdymo samprata čia skiriasi nuo vyravusios ligšioliniuose sintaksės aprašuose, kuriuose valdymas ir šliejimas buvo laikomi prijungimo būdais, nustatomais pagal jo formalią raišką: priklausomojo žodžio kaitomą (linksniuojamą) arba nekaitomą formą (DLKG 31997: 480; Labutis 1998: 33–35; Sirtautas, Grenda 1988: 38–40). Reikia pripažinti, kad tokia morfologizuota valdymo ir šliejimo priešprieša lietuvių kalbos sintaksinės sistemos ir jos raidos tyrimui pasirodė mažai prasminga; pastarojo meto sintaksės darbuose jau buvo linkstama jos atsisakyti ir valdomais laikyti tik sintaksiškai būtinus priklausomuosius dėmenis, o nebūtinus – šliejamais (aut. 2001: 5, 15, 34–35; DLKG 2005: 480; Vaskelaitė 2003: 144–145). Holveto ir jo kolegų siūlomas valdymo sampratos patikslinimas yra neabejotinai pozityvus indėlis į lietuvių kalbos sintaksę. Darbe teikiamos valdymo ir modifikavimo sąvokos yra sintaksiškai pagrįstos, bet labai plačios: valdymas čia maždaug atitinka tą ryšį, kuris DLKG vadinamas stipriuoju (būtinuoju) prijungimu, o modifikavimas – silpnuoju (nebūtinuoju) prijungimu. Atsisakius tuos ryšius toliau diferencijuoti išdyla ribos tarp skirtingų sintaksės reiškinių. Pavyzdžiui, valdymu laikomas ir žodžio būtinas priklausymas nuo sakinio centro – tarinio, ir vardinės tarinio dalies ryšys su jungtimi (32–33), ir veiksnio vardininko ryšys su tariniu (plg.: „veiksnys yra veiksmažodžio valdinys, taip pat kaip papildiniai“ 29). Vadinasi, tokiuose sakiniuose kaip Knyga yra įdomi suponuojamas vienodas sintaksinis ryšys tarp veiksmažodžio formos yra ir dviejų skirtingą funkciją turinčių vardininkų knyga ir įdomi. Kaip žinoma, jungtis gali būti nulinė. Tad reikės daryti prielaidą, jog sakinyje Knyga įdomi nulinė jungtis (t. y. leksinės reikšmės neturintis laiko ir nuosakos rodiklis) valdo abu vardininkus kaip būtinus veiksmažodžio reikšmės papildymus (plg. 28–29). Apibendrintas požiūris į valdymą atitinka universalų restriktyvinį žodžių junginių modelį (vad. X–Bar schema), bet jį taikant konkrečios kalbos sintaksinės sandaros aprašui reikalinga tolesnė sintaksinių ryšių subkategorizacija. Panašių keblumų kelia ir modifikavimo sąvokos nediferencijavimas, ypač kai visai be reikalo atsisakoma šliejimo (apie jį tik užsiminta p. 19). Modifikatoriais laikomi tokie skirtingi sintaksės vienetai kaip su daiktavardžiais derinami pažyminiai (įdomi knyga), tarininiai pažyminiai (resp. laisvieji predikatyvai – Broliai grįžo linksmi), prie tarinio šliejamos aplinkybės (skaitė bibliotekoje) ir pan. Minėtų sunkumų būtų galima bent iš dalies išvengti valdymo terminą taikant tik vienpusiam prijungimui ir priešinant valdymą šliejimui (adjunction) – pagrindinio dėmens nelemiamam, tik žodžių reikšme pagrįstam ryšiui. Tai leistų realizuoti pačių autorių pripažįstamą poreikį sintaksinių ryšių pagrindu apibrėžti sakinio vienetų funkcijas: papildiniais būtų galima laikyti tarinio valdomus, aplinkybėmis – prie tarinio šliejamus žodžius, o veiksnio ir tarinio pažyminio bei vardinės tarinio dalies funkcijas apibūdinti pagal sintaksinio ryšio kryptį – abipusį arba dvipusį priklausymą. Nereikėtų griebtis ir prieštaringo būtinųjų aplinkybių termino, taikomo vardinėms tarinio dalims tokiuose sakiniuose kaip Namas yra prie ežero (30–31), čia pat siūlant „aplinkybėmis vadinti tik veiksmažodžių modifikatorius“ (35), t. y. sintaksiškai nebūtinus žodžius ir jų junginius. RECENZIJOS 169 Knygoje pagrįstai teigiama, kad „derinimas atspindi sintaksinį ryšį tarp dviejų žodžių, bet tai nėra vienas iš sintaksinių ryšių šalia valdymo ir šliejimo“ (38). Derinimo būdai nuosekliai ir tiksliai aptarti Loretos Semėnienės skyriuje (37–66). Vis dėlto sintaksės apraše būtų pravartu nurodyti, koks tai yra ir kuo savitas ryšys, kurio rodikliu laikomas derinimas. Pagal sujungiamuosius ir prijungiamuosius ryšius skiriami ir sudėtinio sakinio tipai. Reikšmingas žingsnis į priekį čia yra sujungiamųjų sakinių formalių požymių apibendrinimas (99–114). Juo remiantis patikslinta sakinių su jungtuku nes interpretacija ir įtikinamai parodyta, kad pagal struktūros požymius tie sakiniai laikytini ne prijungiamaisiais (kaip buvo daroma iki šiol), bet sujungiamaisiais (109–112). Galima tik pritarti, kad vadinamieji sujungiamieji veiksmažodiniai žodžių junginiai (Jonas sėdi ir skaito knygą ir pan.), turintys du sintaksinius centrus, struktūriškai atitinka sujungiamuosius sakinius (177–179). Antra vertus, abejotina, ar skaidresnis pasidarys sudėtinio sakinio sintaksinės sandaros aprašas, jei prie sujungiamųjų sakinių bus priskirti būdvardiniai ir prieveiksminiai žodžių junginiai (pvz.: Jonas rašo ilgą ir nuobodžią knygą; rašo ilgai ir nuobodžiai), juoba kad atitinkami daiktavardiniai (Jonas ir Birutė sėdi) sujungiamaisiais sakiniais nelaikomi (183–184). Taip pat nežinia, kas bus laimėta prijungiamųjų sakinių sintaksinę klasifikaciją pagal dėmenų tarpusavio santykius, funkcijas ir jų raiškos priemones pakeitus siūlomu morfologizuotu skirstymu pagal žodžių klases į daiktavardinius, būdvardinius ir prieveiksminius sakinius (117 tt.). Substitucija daiktavardžiais, būdvardžiais ir prieveiksmiais anaiptol ne visada įmanoma, daugeliu atvejų vis tiek tenka remtis dėmenų sandara ir sintaksinėmis funkcijomis, griebtis transformacijos ar semantinių motyvų. Apskritai šiame darbe pateikti teorinių tyrimų rezultatai ir nauji požiūriai į sintaksinės sandaros modeliavimo verti atidaus lietuvių kalbos tyrinėtojų dėmesio ir palankaus vertinimo. Vieni iš jų neabejotinai padės patikslinti lietuvių kalbos gramatikos aprašus, kiti turėtų paskatinti platesnę diskusiją ir naujų sprendimų paieškas. Be tokių diskusijų, kurių iki šiol trūko, neįmanoma gramatikos tyrimų pažanga. Linkiu autoriams sėkmingai nueiti jų laukiantį nelengvą kelią nuo įdomių teorinių įžvalgų iki jų realizavimo vieningame gramatikos modelyje su užpildytomis konkrečių formų bei konstrukcijų paradigmomis. LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 1986: Lietuvių kalbos sakinio sintaksinės ir semantinės struktūros vienetai. Lietuvių kalbotyros klausimai 25, 4–44. AMBRAZAS, V. 2001: Lietuvių kalbos adverbialinis genityvas istorinės sintaksės požiūriu. Acta Linguistica Lithuanica, 44, 3–39. COMRIE, B. 1981: Language Universals and Linguistic Typology, Oxford: Basil Blackwell. HJELMSLEV, L. 1953: Prolegomena to a Theory of Language, Bloomington: Indiana University. HOLVOET, A. 1991: Transitivity and Clause Structure in Polish. A Study in Case Marking, Warszawa: Slawistyczny Ośrodek Wydawniczy. KEENAN, E. L. 1976: Towards a universal definition of “subject”. Li, Ch., ed., Subject and Topic, New York: Academic Press, 303–333. LABUTIS, V. 1998: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. SIRTAUTAS, V., GRENDA, Č. 1988: Lietuvių kalbos sintaksė, Vilnius: Mokslas. 170 | RECENZIJOS Vaskelaitė, R. 2003: Lietuvių kalbos daiktavardiniai junginiai sintaksinių ryšių požiūriu. Acta Linguistica Lithuanica 48, 143–158. Vytautas Ambrazas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Lietuva Gauta 2005 04 22 Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija Sudare Rima Bacevičiūtė, Audra Ivanauskienė, Asta Leskauskaitė, Edmundas Trumpa Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2004, 328 [16] p., ISBN 9986-668-56-5 Didžiųjų mūsų kalbininkų Juozo Balčikonio, Zigmo Zinkevičiaus, Adelės Laigonaitės ir kitų ilgai buvome mokomi apie liaudies (gyvosios kalbos, tarmių) didžią reikšmę tautos gyvenimo kultūrai, mokslui, kiekvieną knygą apie tarmes sutikdavome džiaugsmingai. Taip džiaugiamės ir naująja Lietuvių kalbos tarmių chrestomatija. Ją rengė jaunesnioji kalbininkų tarmėtyrininkų karta, dažnai naujais metodais tyrinėjusi ir tirianti mūsų šnektas šnekteles (mokslinė redaktorė doc. dr. Laima Grumadienė). Viskas teikiama iš magnetofono įrašų (todėl visai nutylima 1970 metų tolgi chrestomatija), nevengiama teikti tekstų su tarmių sistemos pažeidimais (prof. Juozas Balčikonis seniai mokė, kad dabar tarmėse jau galima rasti visko, nes raštu, mokyklos daug kas sugadinta). Jau kaip ir nebesant kaimo bendruomenių, visi dabar mokosi iš radijo, televizijos, įvairiausiose mokyklose, tai pašnekėsiuose su tarmių žmonėmis girdi taikymąsi prie „taisyklingos“ kalbos – (per 15–20 min. negalima ir ko užrašyti, nes tai tik minutine šneka, „mokytumo“ rodymas, o ne paveldėta šnekta. Šioje chrestomatijoje tokių dalykų esama, „Įvade“ apie tai įspėjama – visi juk žinome dabartinę padėtį, suvokiame, kad ir anksčiau to būdavo įrašuose ir įvairiuose straipsniuose. Tai gali suklaidinti kitus kalbininkus, randančius šalia paveldėtų dalykų ir labai naujų. Pateikiama visa vartojama transkripcija, nors yra daug ir neišspręstų klausimų (ypač prie-balsių grupės minkštumo žymėjimo ankščiau, kel'ti ir pan., redukuotų balsių nuo Chylinskio laikų vaikas Dv, maišas Drsk, Rtn rašymo ir kt.). Matyti klaidų: deŋ'kt' = deŋgt', mė·d'is = mė·d'is, ų̄ks = ų̄oks (p. 18, 19); šiauliškiai neturi formos ž'uŋkšn'us = ž'uŋkšn'us, tai yra Rytų Lietuvos žiųngšnys (žr. dar LKŽₓₓ, iš LD 67, Grv). Sakoma, kad „bendrinės kalbos tvirtapradžių dvigarsių i, u + l, m, n, r pirmasis dėmuo yra trumpas, todėl jų priegaidė žymima gravis (ˋ), pvz.: gìrtas, kùrmis, bet knygoje nebeliko vietų, kur taip sakoma: kauniškių, jurbarkiškių, žagariškių tik ilgi ar pusilgiai pirmieji sandai (tik užmirštas dvibalsis ùi). Ar vieno Alekso Girdenio kurti nauji tarmių pavadinimai, ar prof. Zigmui Zinkevičiui neteko prisidėti (p. 26)? Mokslo veikaluose atidumas ir teisybė – būtini dalykai. Pradedama skyrium „Vakarų aukštaičiai“ (poskyriu „Kauniškiai ir Klaipėdos krašto aukštaičiai“). Įdomus įvadinis straipsnis apie tų šnektų istoriją, prisimenamos Mažosios Lietuvos patarmės striūkiai ir baltsermėgiai. Prie kauniškių pridedama ir Jurbarko šnekta (apibendrinant