„Wajdelota“

ACTA LINGUISTICA LITHUANICA LITII (2005), 1-8 Wajdelota" Jonui Palioniui, lietuvių kalbotyros vaidilai LESZEK BEDNARCZUK Krokuva This article deals with the Baltic formation underlying the Polish and German forms Wajdelota, Waidelotte, attested in the literature as the name of the ancient pagan priests of the Balts, and comments on some morphologic and semantic aspects of this denomination. Žodis wajdelota i lenkų kalba pateko Adomo Mickevičiaus dėka, kuris vieną iš pagonių prūsų dvasininko pavadinimų pritaikė romantizmo epochos tautos pra- našui apibūdinti. Su šiuo žodžiu susidūrė ištisos jaunųjų lenkų kartos, pradedant belvederininkais ir baigiant nūdienos vidurinių mokyklų jaunimu, kuriems Kon- radas Valenrodas yra privalomai skaitoma literatūra. Visi originalo ir daugiau nei dvidešimties vertimų skaitytojai savaip pereme šio žodžio semantinį lauką, o jų atmintyje įstrigo antraštės Vaidilos daina, Vaidilos sakmė. Nedaugelis iš jų rimtai susimąstė, ar Gražinoje ir Konrade Valenrode pasirodantys lietuvių vaidilos iš tik- rųjų egzistavo pagoniškoje Lietuvoje ir kaip jie lietuviškai buvo vadinami. Nėra visai aišku, kaip wajdelota skambėjo prūsiškai ir ką iš tiesų reiškė, kokia buvo jo morfologiné sandara ir funkciniai atitikmenys lietuvių, slavų ir kitų indoeuro- piečių pagoniškose religinėse sistemose. Pamėginsime į tai atsakyti remdamiesi etimologiniais tyrimais. Aiškiai negatyvią poziciją žodžio wajdelota autentiškumo atžvilgiu užėmė Alek- sandras Briickneris, jau 1904 m. (1904/1984: 49), o vėliau lenkų kalbos etimolo- giniame žodyne tvirtinęs, jog wajdelota — tai „išgalvotas žodis, lietuviams visiškai svetimas; kilęs iš vokiečių waideln, Waidler „o pruskich gušlarzach-wroėžbitach“ [apie prūsų kanklininkus], o pastarasis iš prūsų waidlemai? „kankliuojame“. Šis aiškinimas buvo pakartotas Tarptautinių žodžių žodyne (Stownik wyrazéw obcych, SWO 757) ir Doroszewskio žodyne (SJP, 820). Tačiau kiti prūsų kalbos tyrinėtojai terminą Waidelott(e), užrašytą skirtinguose šaltiniuose, o vėliau vartotą Prūsijos vokiečių, laiko autentišku ir jo darybą aiškina remdamiesi prūsų (Reinholdas Trautmannas) arba lietuvių kalbos faktais (Kazimieras Būga, Janis Endzelynas, Ernstas Fraenkelis). i Straipsnis pirmą Karta skelbtas lenkų kalba žurnale Jezyk polski 76, 1996, 264-273. * Yra žinoma prūsų kalbos forma waidletmai, nurodoma Tarptautinių žodžių žodyne (Stownik wyrazéw obcych, 1954), deja, 1991 m. leidime buvo pateikta klaidinga informacija, kad terminas wajdelota atsiradęs XIX amžiuje. 2 | LESZEK BEDNARCZUK Pirmiausia turime nepamiršti (Zr. Kleiner 1948: I 354, II 71-72), kad žinių apie pagonių prūsų istoriją ir religiją Mickevičius sėmėsi iš XIX a. vokiečių tyrinetojų, daugiausia iš Augusto von Kotzebue (1808) ir Franzo Mone (1822), kurie tikriausiai nebuvo susipažinę su Simono Grunau kronika (apie 1530 m.), pagrindiniu infor- macijos apie prūsų wajdelotas šaltiniu, išleistu 1877-1896 m. Grunau kronikoje kalbamasis žodis užfiksuotas keliais grafiniais variantais (Waidelott(e), Waidlott(e), Waidolott(e)), esama ir vokiškų morfologinių jo adaptacijų: Waid(e)ler ‘burtininkas’, waideley ‘burtai’ ir waidelen ‘burti’. Georgas Nesselmannas (1836) ir Janis Endzelynas (1943/1982: 332) dar nurodo formas weidelutt, weidulutt. Iš XIX a. žinomi ir keli kiti šio termino uzraSymai: Vaidalottes (Mone 1822: 85), Wejdalota (Narbutt 1835: 255-258), Weidalyt (Kraszewski 1847: 108), Wajdeluta (Konrado Valenrodo autografas, IV 330, plg. STAM, 526). Sunku nustatyti, iš kokių senųjų šaltinių imtos tos lytys, bet matyti, kad visos jos remiasi Prūsijos vokiečių forma Waidelotte, iš kurios kilo ir lietuvių vaideliotas, ir Mickevičiaus wajdelota. Prototipui prūsų kalboje pati artimiausia, atrodo, bus forma Waidlott(e). Žodžio Waidelotte tyrimams Kazimieras Būga yra skyręs vieną iš savo studijų (1909/1958: 185-188). Jo manymu, tai deminutyvas, išvestas iš Prūsijos vokiečių Waidel-er, kurio atitikmuo lietuvių kalboje yra pavardė Vaidilas (rašytiniuose šal- tiniuose Woydillo). Būgos manymu, prūsų kalboje buvę tokie pagonių dvasininko pavadinimai: *vaidilas, iš jo padarytas *vaidil-utis ir moteriškoji pastarojo lytis *vai- dil-uté. Žodį *vaidilas Būga sieja su ide. *uoid- ‘Zinoti’, pirminę jo reikšmę nusako kaip ‘sapiens, sapientia praedictus' (apdovanotas išmintimi), o semantinės motyvacijos atžvilgiu lygina su lie. žynys, žiniuonis — žodžiais, vediniais iš veiksmažodžio žinoti. Būgos manymu, iš *vaidilas kildintinas ir prūsų kalbos veiksmažodis *vaid(i)litvei, plg. praes. 1 pl. waidletmai ‘wir zeubern' iš 1561 m. Enchiridiono. Kaip matyti, čia siūloma priešinga nei Brucknerio įsivaizduota žodžio darybos kryptis. Panašias į Būgos mintis dėsto Fraenkelis (1955-1965: 1179-1180, 1214-1216)*, siedamas prūsų waidelotte su lietuvių vaidila(s) ‘aktorius’, (?) “keliaujantis daininin- kas, burtininkas, vaidila' (nepatikrintais duomenimis). Tačiau jis dar papildomai nurodo ir prūsų waidinna (praes. 3 sg.) ‘rodo’, lietuvių vaidinti, vaidas ‘vaiduoklis’, veizdėti, veidas, vaizdas. Visus šiuos žodžius Fraenkelis kildina (su tam tikrais foneti- niais sunkumais, nes nepaaiškina kai kurių minėtų formų -z-) iš ide. *ueid- ‘matyti’, taigi kitaip nei Būga, kuris pamatu ėmė *uoid- ‘Zinoti’. Endzelynas (1943/1982: 331-332) prūsų formoje waidleimai įžvelgia kamieną (3 sg.) *vaid(e/Dlej(a), nurodo (kaip ir Nesselmannas) lytis waidelotte ir waide/ulutt, cituoja Būgos aiškinimą ir greta lietuvių žynys nurodo latvių kuronizmą (n išlikęs prieš t) zinte ‘burtininkavimas’ (1948/1971: 92). Trautmannas (1910: 454-455), panašiai kaip Briickneris ir kitaip nei Būga, aiSkin- damas prūsų waidelotte, pradeda nuo formos waidleimai. Jo manymu, veiksmažodis *waidle(i)ti turi iteratyvinę priesagą -la-/-lė- (panašus formantas žinomas lietuvių kalboje) ir yra vestinas iš waist ‘Zinoti’ (1 pl. waid-imai). Iš šio kamieno Trautmannas 3 Žodžių vaidas ir veizdeti straipsniai sudaryti kiek chaotiškai, o etimologiniai aiškinimai ne iki galo apgalvoti. Genetinis waidleimai ryšys su waidinna ir lietuvių veizdeti kelia tam tikrų abejonių. WAJDELOTA | 3 kildina nomen agentis *waidlotojis, plg. artoys = liet. artojas. Kaip paralelės pateikia- mi sen. rus. vėdb “Žinojimas (slaptas), burtai’, véduns ‘burtininkas’, sen. ind. viddthe ‘Zynio dieviškos paslapties zinojimas’, vidya “burtų menas’. Si etimologija įtikina labiau nei Būgos aiškinimai, tačiau jos silpnoji vieta — tai, kad prūsų kalboje nėra veiksmažodžių, kurių priesaga atitiktų liet. -lioti. Ši iteratyvinė- deminutyvinė priesaga, Jano Otrębskio (1965: 351-354) nuomone, yra laikytina -ioti variantu, atsiradusiu prisijungus deminutyvnei daiktavardžių priesagai -el-/-al-, todėl ir lie. -lioti ryšys su prūsų waidleimai yra abejotinas. Mano įsitikinimu, formoje waidleimai reikia įžvelgti konjuktyvo morfemą -lai-, vartojamą pageidavimui reikšti. Kaip yra pastebejęs Christianas Stangas (1942: 263), šios formos dažniausiai vartojamos sudetiniuose prijungiamuosiuose tikslo sakiniuose. Būtent toks yra ir waidleimai atvejis: kai mes ... ni ... waidleimai (Enchiridion 29, 3) das wir ... nicht ... zeubern ‘kad mes neburtininkautume (neuzsiimtume burtais)’ Tai agliutinacinė prūsų kalbos forma. Tekstuose daugiausia pasitaiko 3 asmens lyčių, kur -lai atsiduria žodžio gale, bet kitais atvejais ta morfema įterpiama tarp kamieno ir galūnės, pvz.: 2 sg. guoti-lai-si ‘kad norėtum"), 2 pl. guotij-laj-ti ‘kad norétumete’, 1 pl. turi-li-mai ‘kad turėtume'. Laikant waidleimai konjunktyvu iš waid-imai ‘Zinome’, galima įžvelgti reikšmės pokytį iš “Žinoti, turėti žinių' į “valdyti slaptas žinias, burti'. Forma -lei- vietoje laukto -lai- didelių sunkumų nekelia. Sun- kiau paaiškinti, kodėl daiktavardis buvo išvestas ne iš bendraties, o iš modalinio kamieno. Prūsų bendraties formantų gausa leidžia spėti, kad tam tikros bendratys galėję turėti ir modalinę funkciją. Iš tokio modalinės bendraties waid-lai kamieno ir galejo būti išvestas nomen agentis *waid-lai-tojis ‘turintis (privalantis) taikyti pa- slaptingas Zinias’, kuris, įsigalėjus krikščionybei, gavo reikšmę 'užsiimantis burtais, burtininkas'. Prūsų žynio pavadinimas yra palikęs nemažai pėdsakų ir to regiono onomastikoje. Geografiniame žodyne iš lietuviškosios Suvalkijos dalies netoli Dusios ežero užfik- suota vietovė Wajdeloty, kuri 1915 m. vokiškame žemėlapyje vadinama Wajdaloty (plg. anksčiau minėtas formas wajdal-, wajdol-), o lietuviškai — Vaideliotai. Galima spėti, kad šis pavadinimas atkeliavo kartu su išeiviais iš kryžiuočių valdomos Prūsijos, prisiglaudusiais čia dėl savo praktikuojamų religinio gyvenimo formų. Vietovardžio pamatas turėtų būti asmenvardis — pravardė arba pavardė. Iš prūsų žynio pavadinimo galima kildinti ir pavardę Wejdlejt, šiandien daugiausia sutinkamą Elbės regione — iš čia yra 18 iš 30 pavardžių, įtrauktų į PESEL“. Apibendrinant anksčiau išdestytus svarstymus galima teigti, kad žodis, rašomas Waidelott(e) ir pan., prūsų kalboje turėjęs formą *waid-lai-tojis, yra veikėjo priesagos * Pries keliolika metų Jagodnos kaimo kapinese šalia to paties pavadinimo ežero ant vokiško antkapio aptikau pavardę WEDELEIT. Vadinasi, galima būtų teigti, kad pavardes, atsiradusios Waidlott(e) pagrindu, buvo žinomos Rytų Prūsijos teritorijoje. 4 | LESZEK BEDNARCZUK -tojis vedinys iš veiksmažodžio waist ‘Zinoti’ modalinio kamieno waid-lai-. Kadangi tokio veiksmažodžio rytų baltų kalbose nežinoma, tai minėtasis vedinys laikyti- nas prūsų kalbos inovacija. Pagonybės laikais taip vadinti tam tikri dvasininkai (žyniai), kurie rūpinęsi slaptųjų religinių žinių įgijimu ir perdavimu, 0 įsigalėjus krikščionybei tai imta laikyti burtininkavimu. Ta veikla turėjo būti tokia paplitusi, kad į suvokietėjusių prūsų palikuonių žodyną pateko Weidelei, Weideler, Weidelotten, weideln (Frischbier 1883: 460). Kaip matyti, aptariamasis žodis etimologizuojamas prūsų kalbos faktų pagrin- du, todėl kyla klausimas, koks jo atitikmuo buvo pagoniškos Lietuvos religinėje sistemoje. Atsakymą galima rasti minėtoje Būgos studijoje, kur atkreiptas dėme- sys į semantinį prūsų waidelotte ir lietuvių žynys (: žinoti) paralelizmą. Reikia tik pridurti, kad žodis žynys, formanto -jo- vedinys, turi pailgintą šaknies balsį, o tai gali rodyti jo archajiškumą (Otrebski 1965: 68). Šiandien tas žodis yra išlaikęs savo senąją reikšmę, o su būdvardžiu piktas gali reikšti “burtininkas, kerėtojas'. Senuosiuose lietuvių kalbos tekstuose žynys atitinka lenkų kalbos wieszczek ‘pra- našas, būrėjas', o veiksmažodį wieszczę — žynauju, žynauti. Iš kitų lietuvių kalbos vedinių, be žiniuonis (Būga) ir žin(i)ūnas (Otrebski 1965: 68), bene įdomiausias yra žinčius (Skardžius 1943: 79, 334, iš Merkines). Būtent šį žodį įžvelgia Briickneris (1903/1974: 67) ir Būga (1909/1958: 180-183) skaitydami Jano Dtugoszo (X 210, 1387 m.) sakinį „Ignis ... a sacerdote ... gui eorum lingua znicz appellabantur“. Formantas -čius būdingas veiksmažodiniams asmenvardžiams (Otrebski 1965: 246). Endzelynas (1948/1971: 92) tą žodį kildina iš neišlikusio nomen actionis *Zintis, artimo latvių zinte ‘burtai’ < *zintja, kurį galima laikyti rytų baltų religinės terminologijos inovacija. Dtugoszo užrašyta forma znicz XVI amžiuje buvo klaidingai interpretuota kaip ‘Sventoji ugnis’, plg.: Ogien Znicz nazywali, ktory gorzal zawzdy, Kto mimo szed}, musiat nan drew przyktadač kazdy (Stryjkowski, apie 1580/1978: 236) XIX a. senosios Lietuvos mylėtojai ta reikšmę plačiai paskleidė“, o mūsų laikais lenkų kalboje znicz tapo tautos didvyrių, mirusiųjų atminimo bei olimpinių žai- dynių simboliu. Kaip matyti iš aptartų faktų, prūsų ir lietuvių dvasininko (žynio) pavadinimai susiformavo nepriklausomai, tačiau remiantis bendru modeliu: nomen agentis iš veiksmažodžio ‘Zinoti, užsiimti paslaptingomis žiniomis'. Bendro pavadinimo ne- buvimą galima aiškinti veiksmažodžio *vaid- išnykimu rytų baltų kalbose, kur jį išstūmė artimos reikšmės *Zin-a- ‘Zinoti’, turintis taip pat ir religinę-maginę reikšmę 'užsiimti paslaptingomis, slaptomis žiniomis'. > Janas Kartowiczius (1875: 327-328, 375), o po to ir Būga (ten pat) klaidingą Dlugoszo teksto interpretaciją atitaisė, bet abu, remdamiesi XVIII a leidimu, pateike žodžio formą Zincz, o ne taip, kaip buvo Diugoszo originale — Znicz, plg 1961-1985 m. leidimą (X 210). WAJDELOTA | 5 Šiuo atveju artimesnės prūsų kalbai yra slavų kalbos, kuriose esama keletas reli- ginių-maginių apeigų veikėjų pavadinimų, kilusių iš veiksmažodinio kamieno *véd-. Struktūriškai artimiausias prūsų *waid-lai-tojis / wajdelota yra bendraslaviškas “žynio, pranašo, burtininko, keretojo' pavadinimas *véd-tjo- > *vėščb, daugiausia paliudytas būdvardinės formos *vés¢s-jb. Panašiai kaip Prūsijos vokiečių kalboje žinomos for- mos Waidolottinne, Waidlin(ne), slavų turimos ir moteriškosios lytys — *vėšča(ja), *vėščica, kurios labiau paplitę ir ilgiau išsilaikę dėl ypatingo moterų vaidmens šioje veikloje. Kita vertus, žodis *vėd-bma, daugiausia Žinomas iš rusų kalbos duomenų, greičiausiai yra kilęs iš abstractum deverbale ‘slaptos žinios, burtai' (panašiai kaip sen. rusų kalboje véd-» “stebukladario galia, kerai, burtai, iSmanymas’). Tai rodo kategorinė formanto -ma, pirmiausia sudarančio nomina actionis ir resultati, reikš- me, pvz., lietuvių kalboje tarti — tar-ma, slavų *kuč-bma ‘kuodas’ (Otrebski 1965: 154-155; Stawski 1976: 14-15). Tam pačiam semantiniam laukui priklauso iš kamieno *vėd- išvesti gausūs rusų kalbos vediniai: senieji véduns, vėdunja, védunica, vėdunixa; vėdestvo, védunsje, védvmensje (SRJ, 50), tarminiai (daugiausia šiaurės rusų ir baltarusių regionuose) ved'mica, ved'movat'; ved'mak, ved'mačka, ved'mačit'; baltarusių v’ag’'m’ar, v'az'marka; lenkų tarm. wiedžmiarstwo; rusų tarm. ved'movstvo, ved'movišče ir pan. Iš kamieno *vėšč- praslavų epochoje sudarytas veiksmažodis *vėščiti, nomen actio- nis “vėščenoje, nomen resultati “vėščbba ir daugiausia vakarų bei pietų slavų grupėse įsitvirtinę *vėščbeb, *veéscokn, *véscers, rusų *véscéuns ir pan. Čia pateikti žodžiai sudaro aiškiai matomas žodžių darybos paradigmas — darinių serijas. Tokią paradigmą sudaro praslaviški vediniai iš *vešč- 'pranašauti' ir sen. rusų kalbos derivatai iš vėd- "turėti slaptų žinių, naudotis jomis (burti)': nomen agentis verbum nomen actionis nomen resultati vėščb(jb),vėšča(ja), vėščiti vėščenbje vėščbba vėščica, véduns, védunja, védeti védunsje véds védbma vėdbmenbje gs 7 a —— — Paveldėtų vedinių gausa rodo, kad kalbamoji religinė-maginė veikla turėjusi būti gyvybinga ir vėlyvuoju priešistoriniu laikotarpiu, o atskirų kalbų ir tarmių nauji savarankiški dariniai (ypač baltarusių ir kašubų, žr. Boryš, Popowska-Taborska 1994) liudija tos veiklos tąsą ir krikščionybės laikais. Kai kurios iš minėtųjų leksemų pateko į Biblijos vertimus, plg. sen. lenkų wieszczec, wieszcznik, wieszczy; wieszcze- nie, wieszczba (SS... 198-199). Daugelis tų pavadinimų, ypač su kalbamąja veikla susijusių moterų, pateko į tautinės magijos ir demonologijos sritį, plg. sen. lenkų „wieszcza baba (z) Zakrzewa scilicet czari“ (1476), „strigori al. wyesczyce“ (1420). Panašiai lenkų tarmėse, kur wieszcz(y), wieszcza, wieszczyca reiškia “vampyras (abiejų lyčių), undinė, velnienė', reikšmės raidą gali iliustruoti toks sakinys: , Wieszczy ... 6 | LESZEK BEDNARCZUK wychodzi z grobu i wieszczy (3 sg.), a jak daleko stychaé jego krzyki, tak daleko ludzie umiera¢ musza“ (SGP, 120, užrašyta Mažojoje Lenkijoje“). Aptariamam žodžių laukui reikėtų priskirti ir lenkų tarm. nie-wiada ‘i$sigimélis, pamestinukas ir kt.': „Iš vaiko (pradeto vampyro ir moters) po septynerių metų pasidaro nie-wiada“ (Kartowicz, SGP,, 315, Liublino kraštas). Lyginant prūsų ir slavų dvasininko-žynio pavadinimus matyti, kad juos sieja struktūriniai ir semantiniai panašumai. Abiem atvejais veiksmažodžiai, atspindintys iš ide. “uoid- ‘Zinoti’, buvo vartojami reikšme ‘turéti slaptų žinių, naudotis jomis’, o iš jų su panašiomis priesagomis išvesti nomina agentis reiškia ‘ta, kuris žino; iSmin- čių-žynį, kuris savo slaptomis žiniomis spėdavo (pranašaudavo) būsimus įvykius". Kad šia veikla užsiimdavo ir moterys, slavų kalbų medžiaga rodo patikimai, o prūsų — tikėtinai. Krikščionybės laikais abiejose kalbų grupėse šių žodžių reikšmės savarankiškai pakito į ‘burtininka’. Reikia pasakyti, kad ne tik prūsų ir slavų, bet ir kitose ide. kalbose esama iš *uoid- kilusių religijos bei magijos sferai priklausančių vedinių. Jau anksčiau čia buvo cituota Trautmanno nurodyta paralelė iš sanskrito (1910: 455), o Būga at- kreipė dėmesį į panašią keltų žynio (druido) reikšmės raidą: galų druidae, druides kaip *dru-uid- ‘daug, giliai Zinantis’, tik kito šaknies vokalizmo. Dėmesio negali nepatraukti stebėtinas panašumas tarp dviejų engiamų tautų dvasinių vadovų ir pasipriešinimo rengėjų skirtingose Europos srityse skirtingu laiku. Kaip jau yra pastebėjęs minėtoje studijoje Būga, panašiai motyvuotas lietuvių pagonių dvasinininko — žynio — pavadinimas, besiremiantis veiksmažodžiu žino- ti, rytų baltų kalbose išstūmusiu pr. waist atitikmenį, reiškusį “žinoti, išmanyti)". Šiandien žynys reiškia ‘Ziniuonis’ ir gali būti taikomas pagonių dvasininkui, kulto atstovui apibūdinti (plg. Egipto žynys) arba siejamas su žolininkavimu, vaistažolių, liaudies medicinos išmanymu. Kaip paralelę čia galima pateikti slavų *zna-xors, kuris reiškė gydymo magijos atstovą (bet vediniai iš *vėd(tjo)- priklausė tikėjimo sričiai). Todėl kyla klausimas: ką praslavų ir praindoeuropiečių epochose reiškė šaknys *yoid- "Žinoti' ir “gnd- 'pažinti', taip pat jų vardažodiniai vediniai. Žvelgiant iš indoeuropiečių morfologijos pozicijų, atsakymas yra sąlygiškai paprastas: *uoid- priklausė perfekto sistemai ir turėjo visus jos bruožus: buvo intranzityvinis, veikslo požiūriu neutralus, iš jo nebuvo sudaromos kitos laikų formos, jis žymėjo būseną, atsiradusią kaip ankstesnės veiklos rezultatą; kai ku- riose kalbose galėjo būti vartojamas pasakojant, rečiau — perteikiant netiesiogiai žinomus dalykus (sanskrito ir albanų evidencialis). Šaknis *¢né- buvo aoristo ka- mienas: reiškė baigtinį tranzityvinį taškinį veiksmą; šalia jo tikriausiai egzistavo inchoatyvinis -sko- prezensas ir jau prokalbėje buvo pasidaryta daiktavardžių serija: nomen agentis *gno-tér/l, nomen actionis *gno-ti-, nomen obiecti *gné-mn-, nomen instrumenti *gno-tlo- (Pokorny 1949-1969: 376-378). Kai kuriose kalbose *gno- pamatu pasidaryti veiksmažodžiai nustelbė *uoid- vedinius ar apribojo ju 8 Baltarusių tarmese prie Vitebsko ir šiaures Rusijoje žodis veščica ‘ragana’ yra šarkos epitetas, nes Ji pranešanti kokią nors naujieną. Ten tikima, kad vieščica, palikusi savo kūną po piesta, gali pasivertusi šarka išlekti per kaminą, plg. ESBM, 117-118. WAJDELOTA |] vartoseną: naujojoje graikų, lotynų, naujojoje anglų, rytų baltų, pietų ir rytų slavų (Buck 1949: 17.17). Daug sunkiau šiuos kamienus analizuoti etimologiškai — nustatyti pirmines reikš- mes ir genetinius ryšius su kitomis šaknimis. *uoid atveju atrodo, kad jį reikia vesti iš *ueid- 'matyti', taigi pirminė reikšmė -— “žinau, nes mačiau'. Šakniai *6n0- mo- tyvaciją ide. sistemoje rasti sunku, bet galima prisiminti Hermano Hirto hipotezę (1900: 3), siūliusio *gno- kildinti iš *gen + e/o- ‘gimdyti, vaisinti; kilti; būti kraujo gimine, artimam’ (reikšmės požiūriu čia įžvelgtina fizinė-juslinė motyvacija; plačiau žr. Trubačev 1959: 154-156). Tolesnes medžiagos šių veiksmažodžių skirtumui pažinti teikia jų vartosena frazeologiniuose junginiuose, įvairiose patarlėse ir priežodžiuose (NKP, 665-670, 908-914). Ta skirtis turėtų būti paveldėta iš praslaviškos epochos ir turi atitikmenų kitose kalbose. Kaip matyti, veiksmažodis “žinoti, išmanyti' pirmiausia buvo susijęs su dvasinėmis žiniomis, vidine religine patirtimi, o ‘(pa)zinoti’ nusakė gebėjimą, paremtą stebėjimu ir jusliniais potyriais. Jei praindoeuropiečių epochoje buvo šak- nis, reiškusi intelektinį, dvasinį pažinimą (iSmanyma), tai turėjo būti ir tų žinių puoselėtojų, kuriuos galima būtų pavadinti “išminčiais', turinčiais dvasininkų-pra- našų statusą“. Jų veiklos sritis — tai idejų pasaulio raiška pranašaujant, duodant nurodymus ir skelbiant tikėjimo tiesas. Senovės Indijoje tas pažinimas (išmanymas) išreikštas vedų forma, jis sudarė filosofijos, teologijos, teisės, logikos ir kalbotyros pamatus. Jo pradmenys tikriau- siai siekia praindoeuropiečių epochą. Baltų ir slavų kalbose randame nemažai to pažinimo puoselėtojų pavadinimų (plg. anksčiau nagrinėtą prūsų ir slavų medžia- gą). Galima manyti, kad iškiliausius tos veiklos atstovus domino ir mąstymas apie kalbą. Atsižvelgiant į nagrinėtųjų wieszcz, wiedzieč, wiedza semantiką, jie išsiskyrė troškimu pažinti, gilia įžvalga ir išradingu mąstymu — bruožais, būdingais šių dienų etimologui. Tad nebus perdėtas ir profesoriaus Vytauto Mažiulio apibūdinimas kaip baltų ir prūsų etimologijos vaidilos. SUTRUMPINIMAI ESBM — MapTbinASš, B. V., peg., Jmbinartačiunbi cJlOYHIK OeJiapyckKai MoGbi, MiHck, 1978. NKP — Krzyzanowski, J., red., Nowa ksiega przystow polskich 1-4, Warszawa, 1969-1972. SG — CHLEBowski, B., red., Stownik geograficzny Krolewstwa Polskiego 1-15, Warszawa, 1880-1902. SGP — Karcowicz, J., red., Stownik gwar polskich 1-6, Krakow, 1900-1911. SJAM — Gorski, K., HraBec, S., red., Stownik jezyka Adama Mickiewicza 1-11, Wroclaw, 1962-1983. SJP — Doroszewskr W., red., Stownik jezyka polskiego 1-11, Warszawa, 1958-1969, SRJ — Borarosa, I". A., pea., Cnosaps pycckoeo assika XI-XVII éa., Mockea, 1975-. SS — Ureanczyk, S., red., Stownik staropolski, Krakow, 1953—, SWO - Stownik wyrazdéw obcych, Warszawa, 1954. 7 Praindoeuropie¢iy epochoje būta įvairių žynių kategorijų. Vieno iš ju pavadinimą — “aukotojo, atnašautojo' — rekonstravo Redardas (1974' 191-195), remdamasis mesapų to-bara(s), vedų prd- bhartar- ir avestos fra-baratar-. 8 | LESZEK BEDNARCZUK LITERATŪRA Borys, W., Porowska-Tasorska, H. 1994: Slownik etymologiczny kaszubszezyzny 1, Warszawa. Bruckner, A. 1903/1974: Dawnošč i znaczenia jezyka polskiego. Poczatki i rozwoj języka polskiego, Warszawa, 42-72. Bruckner, A. 1904/1984: Starozytna Litwa, Olsztyn. Bruckner, A. 1927-1957: Stownik etymologiczny jezyka polskiego, Warszawa. Buck, C D. 1949: A dictionary of selected synonyms in the principal Indo-European languages, Chicago. Būca, K. 1958: Rinktiniai raštai 1, Vilnius Drucosz, J. 1961-1985: Roczniki czyli Kroniki stawnego Krolestwa Polskiego 1-12, Warszawa. Enpzerins, J 1943/1982: Senprūšu valoda. Darbu izlase 4/2, Riga. Enpzerins, J. 1948/1971: Comparative phonology and morphology of the Baltic languages, Hague-Paris. Fraenkel, E. 1955-1965: Litauisches etymologisches Worterbuch, Heidelberg Friscunrier, H. 1883: Preussisches Worterbuch, Berlin. Grunau, S (apie 1530; 1877-1896): Preussiche Chronik, Leipzig. Hirt, H. 1900: Der indogermanische Ablaut, Strassburg. Karrowicz, J. 1875: O jezyku litewskim. Rozprawy i Sprawozdania Wydziatu Filologicznego Akademii Umiejetnosci 2, 135-376. KLEINER, J. 1948: Mickiewicz 1-2, Lublin. Korzesug, A. von 1808: PreufSens altere Geschichte, Riga. Kraszewski, J. I. 1847: Litwa 1, Warszawa. Mone, F. 1822: Geschichte des Heidentums im nordlichen Europa, Leipzig. Narsutr, T. 1835: Dzieje starozytne narodu litewskiego 1, Wilno. NesseLmann, G. H. F 1836" cituojama iš Endzelins 1982: 332. Ortresskl, J. 1965: Gramatyka jezyka litewskiego 2, Warszawa. Pokorny, J. 1949-1969: Indogermarnisches etymologisches Woterbuch, Bern. Reparp, G. 1974 Sur la nom indo-europeén de prétre. Studia indoeuropejskie, Wroclaw, 191-195. Skarpzius, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba, Vilnius. Stawski, F. 1976 Zarys stowotwėorstwa prastowianskiego. Stownik prastowiariski 2, 13-60. Stang, CH. S. 1942: Das slavische und baltische Verbum, Oslo. STRYJKOWSKI, M. apie 1580/1978: O poczqtkach ... narodu litewskiego, Warszawa. Travrmann, R. 1910: Die altpreussischen Sprachdenkmadler, Gottingen. Trusacev, O. 1959: Hemopus c/TAGAHCKUX MEPMUHOE podemea U HEKOMOPLLX OpeGHeiiuuux MEPMUHOS obwecmaenHozo cmpos, Mocksa. Leszek Bednarczuk ul. Grabowskiego 5/5 PL-31 126 Krakow Vertė Eugenija Vaitkevičiūtė