Björn Wiemer & Markus Giger. „Resultativa in den nordslavischen und baltischen Sprachen. Bestandaufnahme unter arealen und grammatikalisierungstheoretischen Gesichtspunkten“

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 123 – 129 Recenzijos Recenzijos BJÖRN WIEMER & MARKUS GIGER Rezultatyvai šiaurės slavų ir baltų kalbose. Apžvalga arealiniu ir gramatikalizacijos teorijos požiūriu München: LINCOM Europa, 2005, viii + 143 S., ISBN 3-89586-476-5 (LINCOM Studies in Language Typology, 10) Miunchene įsikūrusioje leidykloje LINCOM Europa, kurios indėlis į lingvistiką apskritai nusipelno didelio įvertinimo ir susižavėjimo, neseniai pasirodė įdomi slavistikos ir baltistikos knyga: Björn Wiemer (Konstancas) ir Markus Giger (Praha) išsamiai aptarė rezultatyvus šiaurės slavų ir baltų kalbose. Autoriai siekė apibendrinti ankstesnius tyrimus, užpildyti esamas spragas ir nuodugniau aptarti mažiau tyrinėtas atskiras temas. Teoriniu pagrindu jie pasirinko gerai žinomą Leningrado mokyklos V. P. Nedjalkovo ir S. E. Jachontovo rezultatyvinių konstrukcijų tipologiją (Nedjalkov 1983, 1988). Todėl bendrų teorinių klausimų, susijusių su nagrinėjama tema, neaptarsiu, nes tai galiausiai prilygtų Nedjalkovo ir Jachontovo darbų aptarimui. Galbūt šios recenzijos skaitytojui trumpai verta priminti, kad šioje koncepcijoje rezultatyvo ir perfekto skirtumas susijęs su aspektu, iš kurio žvelgiama į veiksmažodžio semantiką: kai veiksmažodis vartojamas rezultatyvo forma, dėmesys sutelkiamas į būseną, suponuojančią pokytį; o kai jis vartojamas perfekto forma, dėmesys sutelkiamas į pokytį, suponuojamą būsenos. Akivaizdu, kad rezultatyvas ir perfektas yra dvi tos pačios monetos pusės, todėl tai gali būti visos aspektinės-temporalinės gramatinės kategorijos dinamikos šaltinis. Prie rezultatyvo ir perfekto dar prisideda statyvas, kuris, kitaip nei rezultatyvas, jau nenurodo ryšio su būsenos pokyčiu. Dėl savo semantikos veiksmažodžio rezultatyvo ir perfekto, arba statyvo, formos, žinoma, taip pat sąveikauja su įvairiais diatezės tipais, o jų sudaromos konstrukcijos gali būti orientuotos į subjektą, orientuotos į objektą, pirminės arba antrinės posesyvinės. 123 Šis itin reikšmingas kontinuumas tarp aspekto ir diatezės įvairiose kalbose skirtingai aiškiai suskaidomas. Aptariamoje monografijoje tai vaizdžiai parodoma atitinkamose vietose, nagrinėjant šiaurės slavų ir baltų kalbas. Dar viena teorinė Wiemerio ir Gigerio prielaida yra ta, kad, kitaip tariant, skirtingose kalbose nevienodai pasireiškianti veiksmažodžio leksinio įnašo ir rezultatyvo sudaromos konstrukcijos semantikos sąveika atspindi rezultatyvo vietą atitinkamoje veiksmažodžio gramatinių kategorijų sistemoje (arba, žvelgiant operaciniu požiūriu, leidžia šią vietą nustatyti). Taigi veiksmažodžių leksinės savybės vaidina svarbų vaidmenį. Veiksmažodžių reikšmės akcionaliniai komponentai gali turėti įtakos jų elgesiui rezultatyvinėse-perfektinėse konstrukcijose: tam tikri (transformaciniai, mutaciniai, terminatyviniai) komponentai palankūs junginiui su rezultatyvu, kiti (konkluziniai, semelfaktyviniai) – mažiau palankūs, o dar kiti (ingresyviniai, egresyviniai ir pan.) – nepalankūs. Vis dėlto leksinės ir gramatinės kategorijų suderinamumo laipsnis priklauso ir nuo gramatinės kategorijos gramatikalizacijos laipsnio: kuo ji labiau gramatikalizuota, tuo mažiau leksinių apribojimų taikoma ją vartojant. Čia autoriai, remdamiesi Volkmaru Lehmannu (1999), kalba apie plėtrą leksikone. Šį gramatikalizacijos požiūrį taip pat galima susieti su struktūralistine neutralizacijos samprata: kalbinio elemento gramatinis statusas yra atvirkščiai proporcingas paradigmatiškų neutralizacijos santykių, kuriuose jis dalyvauja, skaičiui; šiuos santykius gali sukelti ir sintagminis ryšys su leksiniu elementu ar leksine kategorija (plg. Vykypěl 2006: 50). Apibendrinant galima teigti, kad kuo labiau gramatikalizuotas elementas, tuo mažiau kalbėtojo įvardijimo intencija lemia pasirinkimo laisvę tarp kategorijos narių. Tačiau būtina skirti dviejų rūšių santykius: tarp kategorijų ir tarp elementų. Kalbos struktūros požiūriu galima daryti prielaidą, kad įvairaus griežtumo taisyklės (privalomos) galioja tik kategorijų santykiams, o skirtingoms kategorijoms priklausančių elementų junginių reguliavimas priklauso kalbos vartosenai (kalbos struktūros vartosenai). Straipsnyje 124 Kalbos vartosenoje kai kurie tokie elementų junginiai gali tapti daugiau ar mažiau privalomi, o kiti – būti atmesti. Tačiau kalbos struktūros požiūriu tai lemia elementų savybės, kurias apibrėžia atitinkamų kategorijų vidinė sandara, arba, jei šios savybės yra išreikštos, jų semantika (turinio plotmėje). Tokie reiškiniai kaip rekcija ar valentingumas reiškia, kad vieno turinio elemento „reikalauja“ kitas, tačiau šį „reikalavimą“ kaip elementų (o ne kategorijų) santykį galima laikyti nulemtu vartosenos konvencijos: turinio elementų junginiai, neatitinkantys reksijos ar valentingumo reikalavimų, laikomi „beprasmiais“, t. y. tokiais, kurie nesudaro arba negali sudaryti prasmingos visumos, pasaulio dalies (kalbos elementais ir įvairiais jų junginiais pasaulis įvairiai formuojamas kaip prasmė). (Plg. Vykypěl 2006: 48–50, 70.) Panašiai veiksmažodžio, turinčio tam tikrą reikšmę, ir rezultatyvo junginys taip pat gali būti laikomas „beprasmiu“, tačiau toks junginys gali būti vartojamas įvairioms pasakymo aktualizacijoms ir ekspresyvizacijoms, nes kalbėtojas visuomet turi laisvę rinktis iš privalomos kategorijos narių. Kategorijos privalomumas reiškia būtent pačios kategorijos (mūsų atveju – laiko ir aspekto kategorijos), o ne jos narių (mūsų atveju – rezultatyvo) privalomumą. Čia susiduriama su bendru sunkumu vertinant vadinamųjų gramatikalumo ar priimtinumo požiūriu įvairias konstrukcijas, sudarytas iš atskirų tam tikrų kategorijų narių; šis sunkumas gerai pažįstamas kiekvienam, kada nors klaususiajam gimtakalbio nuomonės apie vieną ar kitą sakinį. Gramatikalumas sudaro funkcinio stiliaus, diastratinį, dialektinį ir panašius kontinuumus, kurie kartais būna tik miglotai, bet vis dėlto struktūruoti. Reikia pabrėžti, kad aptariamos knygos autoriai savo analizėje atidžiai atsižvelgia į tokius veiksnius. Dar vienas vertas paminėti dalykas yra tai, kad autoriai visiškai natūraliai prie šiaurės slavų kalbų priskyrė ir abi baltų kalbas. Man atrodo, kad slavų ir baltų kalbų (taip pat ir atskirų slavų kalbų!) lyginamieji tyrimai, kuriais nesiekiama įvairių istorinių-lyginamųjų rekonstrukcijų, nėra pakankamai intensyviai plėtojami (ypač slavistų), nors jie labai svarbūs. Šiame kontekste potencialiam skaitytojui taip pat trumpai pristatysiu knygos turinį. Pirmajame skyriuje (Įvadas: ribų nustatymas 125 …dėstymas ir užduoties formulavimas; p. 1–11) glaustai išdėstomas ir pagrindžiamas teorinis darbo pagrindas bei jo uždavinys. Antrajame skyriuje (p. 13–28) aptariamos standartinės rusų kalbos rezultatyvinės konstrukcijos. Toliau trečiajame skyriuje (p. 29–41) aprašoma padėtis šiaurės (vakarų) rusų tarmėse, kuri kartais gerokai skiriasi nuo standartinės rusų kalbos. Ketvirtajame skyriuje (p. 43–51) pateikiama baltų kalbų analizė. Penktajame skyriuje (p. 53–57) aptariami baltarusių kalbos rezultatyvai. Šeštasis skyrius (p. 59–68) skirtas ukrainiečių, o septintasis (p. 69–81) – lenkų kalbos rezultatyvams (šiuose skyriuose gražiai ir svariai palyginamos ukrainiečių ir lenkų rezultatyvinės konstrukcijos su -no/-to, kurio iki šiol veikiau trūko). Vertingas aštuntasis skyrius (p. 83–86), skirtas išnykusioms rytų slavų kalboms (polabų, Pomeranijos, slovincų) ir dabartinei kašubų kalbai. Devintajame skyriuje (p. 87–95) nagrinėjama čekų kalba, dešimtajame (p. 97–100) – slovakų kalba. Sorbų kalba aptariama vienuoliktajame skyriuje (p. 101–106). Pažymėtina, kad atskirų kalbų aptarimo seka parinkta labai racionaliai, nes viena po kitos nagrinėjamos kalbos, kurias rezultatyvų srityje sieja svarbūs bendri bruožai. Dvyliktajame skyriuje (p. 107–121) pateikiama „faktų apžvalga, kai kurios išvados, hipotezės ir atviri klausimai“. Tačiau jame ne tik apibendrinama ir nurodomos tolesnių tyrimų perspektyvos, bet ir dar kartą išsamiai aptariami kai kurie klausimai, pavyzdžiui, rezultatyvo akcinių ypatybių raida sąveikaujant su leksine veiksmažodžio reikšme. Pridedama ir aiški lentelė, kurioje apibendrinti rezultatyvų diatezės tipai bei jų morfologiniai ypatumai (p. 122–123), taip pat keturi puikūs žemėlapiai, vaizdžiai rodantys rezultatyvinių konstrukcijų arealinį paplitimą (p. 125–133). Pateikiamas ir literatūros sąrašas (p. 135–143), tačiau, deja, jame trūksta kelių cituotų darbų (p. 24: Bulachovskij 1954; p. 33: Moser 1998; p. 88, išn. 82: Šipková 1993). Jei sakiau, kad pagirtina, jog autoriai į savo studiją įtraukė ir lietuvių bei latvių kalbas, tai tenka šiek tiek apgailestauti, kad monografijoje bent nedidelės vietos neatsirado ir rytų finų kalboms. Palyginimas su jomis, be abejo, būtų labai įdomus ir intriguojantis. Pavyzdžiui, būtų galima svarstyti, kaip latvių ir lietuvių, tarmių baltarusių bei šiaurės rusų rezultatyvinė konstrukcija esse + būtojo laiko veikiamasis dalyvis susijusi su lyvių, estų ir suomių perfektu, kuris taip pat sudaromas konstrukcija 126 esse + būtojo laiko veikiamasis dalyvis. Istorinio lyginamojo požiūrio pedantas dar pridurtų, kad teiginys, esą baltų ir slavų būtojo laiko veikiamasis dalyvis etimologiškai giminiški (p. 44, 112), nėra visiškai tikslus, nes istoriniu požiūriu baltų dalyvis yra supletyvinis: kaip ir slavų dalyvis, visais linksniais, išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką, jis kildinamas iš indoeuropiečių *-w(e)s-, tačiau vyriškosios giminės vardininko formose yra ir praeitį žyminti tema ē, ir aktyviąją diatezę žyminti priesaga -nt-. Baltistikos požiūriu taip pat įdomūs svarstymai apie nestandartines lietuvių kalbos rezultatyvines konstrukcijas su turėti (p. 47–48 ir 109): viena vertus, apie retai paliudytą konstrukciją su būtojo laiko neveikiamuoju dalyviu, o ypač, kita vertus, apie konstrukciją su būtojo laiko veikiamuoju dalyviu, kuriai iki šiol skirta mažiau dėmesio, nei ji nusipelno. Kalbant apie tokios konstrukcijos atsiradimą lietuvių kalboje, arealinės lingvistikos ar net kalbų sąjungų lingvistikos šalininkas, regis, galėtų daryti prielaidą, kad čia susiduria du arealai, kuriems būdingos skirtingos perfekto-rezultatyvo konstrukcijos: „vakarų Europos“ arealas (WE), kuriame vartojama habere + būtojo laiko neveikiamasis dalyvis (PPP), ir „šiaurės rytų Europos“ arealas (NOE), kuriame vartojama esse + būtojo laiko veikiamasis dalyvis (PPA): Taigi kartu atsiveria galimybė galbūt toliau intelektualizuoti (gramatikalizuoti) skirtumą tarp būti + PPA ir turėti + PPA taip, kad pirmoji konstrukcija reikštų perfektą, o antroji – rezultatyvą. Baltistikos požiūriu taip pat įdomūs svarstymai apie evidencialį ir naratyvą šiaurės rusų bei baltarusių tarmėse (p. 38–39 ir 55), kurie sudaromi panašiomis beasmenėmis ir perfektinėmis konstrukcijomis kaip baltų kalbose. Ir čia galima įžvelgti sąsają su rytų finų kalbomis, kaip mini ir autoriai. 127 Visa tai – įdomios baltistikos (nors ne vien baltistikos!) temos, vertos tolesnio ir išsamesnio nagrinėjimo. Galiausiai pridursiu pastabą iš sorabistikos. Poskyryje apie rezultatyvo ir pasyvo atskyrimą sorbų kalboje skaitome: „Abi rašytinės kalbos pasižymi tuo, kad yra dialektinės (atitinkančios vokiečių kalbą) sistemos konfrontacijos su sistema, neturinčia specifinio pagalbinio veiksmažodžio akciniam pasyvui, kaip kad yra čekų kalboje, rezultatas“ (p. 102–103). Manau, kad toks požiūris, kai rašytinė (standartinė) kalba suvokiama kaip konfrontacijų, heterogeniškų ir kartais priešingų jėgų sąveikos rezultatas – kaip dinamiška, į kelias galbūt tarpusavyje konkuruojančias sistemas suskaidyta, funkciniu ir stilistiniu požiūriu stratifikuota esybė, maždaug pagal Prahos sinchroninės kalbos sistemos dinamikos funkcionalistinę struktūralistinę sampratą, – yra adekvatesnis už kitus, daugiau ar mažiau atvirai deklaruojamus arba nesąmoningai statiškus modelius, nesvarbu, ar jie puristiniai, ar, priešingai, „antipuristiškai demistifikuojantys“ (pastaroji tendencija sorbų kalbos atveju pastaruoju metu – bent kai kurių tyrėjų darbuose – atrodo vis stiprėjanti). Jei kalba apskritai, o konkrečiai sorbų kalba, laikoma komunikacijos priemone, turinčia atlikti įvairias funkcijas, tai nei „natūrali“, „dirbtinė nebūdinga“ šnekamoji sistema su „vokišku“ skirtumu tarp rezultatyvo ir pasyvo, nei „gryna“, „tikrai slaviška“ standartinės kalbos sistema, kurioje, „kaip čekų kalboje“, nėra aiškaus formalaus skirtumo tarp rezultatyvo ir pasyvo, nėra geresnė. „Geresnė“ yra funkciškai ir stilistiškai stratifikuota nacionalinė kalba pagal Prahos kalbos kultūros teoriją: kalbos kultūra turėtų siekti funkcinės diferenciacijos, kalbinės raiškos priemonių turtingumo ir adekvataus jų vartojimo. Todėl aukštutinės sorbų kalbos rezultatyvo ir pasyvo atveju tai, pavyzdžiui, gali reikšti, kad greta egzistuoja trys funkciniu ir stilistiniu požiūriu skirtingos posistemės, kaip autoriai aprašo ir p. 103 (plg. taip pat p. 120): šnekamoji sistema, kurioje pasyvas ir rezultatyvas skiriami, o pasyvas sudaromas su iš vokiečių kalbos skolintu pagalbiniu veiksmažodžiu hodwać (< vokiškai werden); publicistinė standartinės kalbos sistema, kurioje pasyvas ir rezultatyvas taip pat skiriami, tačiau pasyvas reiškiamas neskolintu pagalbiniu veiksmažodžiu buch, bu ir pan.; galiausiai, grožinės literatūros standartinės kalbos sistema, kurioje pasyvas ir rezultatyvas neskiriami. Kaip ir visuose įdomiuose darbuose, žinoma, ir aptariamame būtų galima 128 Knygoje kai kuriems atskiriems sprendimams ar interpretacijoms galima pasiūlyti alternatyvų. Tačiau ir dėl šios priežasties šį darbą labai rekomenduojama perskaityti kiekvienam, besidominčiam nagrinėjama tema: jis beveik išsamus, pateikia nemažai naujų sprendimų ir iškelia naujų temų. LITERATŪRA Lehmann, V. 1999: Sprachliche Entwicklung als Expansion und Reduktion. In: T. Anstatt, Hrsg., Entwicklungen in slavischen Sprachen. München: Otto Sagner (Specimina Philologiae Slavicae. Supplementband 66), 169–254. Nedjalkov, V. P., Hrsg., 1983: Tipologija rezul’tativnyx konstrukcij (rezul’tativ, stativ, passiv, perfekt). Leningrad: Nauka. Nedjalkov, V. P. ed., 1988: Typology of Resultative Constructions. Amsterdam– Philadelphia: John Benjamins. Vykypěl, B. 2006: Essais zur Prager Typologie (mit einer Bibliographia typologica Pragensis). München: LINCOM Europa. (LINCOM Studies in Language Typology, 14.) Bohumil Vykypěl Ústav pro jazyk český AV ČR etymologické oddělení Veveří 97, CZ-60200 Brno [email protected] 129