Dėl uteniškių kaimo „Kimėnai“ tikrosios formos ir galimos kilmės

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 101 — 121 Pastabos Remarks Dėl uteniškių kaimo Kiménai tikrosios formos ir galimos kilmės Įvairiuose raštuose pasitaikantis rašomas Kimėnai kaimas yra Utenos seniūnijoje, 6 km nuo Utenos, kelio į Kuktiškes dešinėje pusėje. Tokią formą Lietuvių kalbos žodyno įvade (1924 m.) pavartojo ir Kazimieras Būga (žr. jo Rinktinių raštų 3, 136), bet jis pats, kiek man žinoma, niekada nesilankė į pietus nuo Utenos ir, matyt, tokį pavadinimą paėmė iš kokio nepatikimo rašytinio šaltinio. Kiek vėlesnėje knygoje Lietuvos apgyventos vietos, kur pateikiami Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys (Kaunas, 1925) irgi randame Kimėnų kaimą (p. 451), bet to surašymo pavadinimai, atrodo, nėra buvę tikrinami kalbininkų. Formą Kimėnai randame ir Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyne (Vilnius: Mintis, 1974, 1, 320), kur esą daug dėmesio buvę skiriama gyvenamųjų vietovių vardų tikslumui. Taigi Kimėnai dabar yra tapę oficialiu pavadinimu. Bet vienas dalykas yra oficialus parašymas, o kitas — gerai patikrintas, nes kalbos istorikams pirmiausia rūpi an- trasis atvejis. Manytina, kad arba tikri dialektologai nesilankė šiame krašte, arba apsisprendžiant dėl rašybos nusvėrė Kazimiero Būgos autoritetas. Vietiniai žmonės šio kaimo pavadinimą taria tiktai ki.mé ‘nai’, o uteniškių tarmės nekirčiuoto skiemens pusilgis i bendrinėje kalboje jokiu būdu negali būti perteikia- mas trumpuoju i (uteniškiai, pvz., puikiai skiria balsių ilgumą žodžiuose kiminai ir ki.mė nai). Tik neturintys reikiamo kalbinio pasirengimo daro tokias rašymo klai- das, nes jie nesupranta, kad uteniškių tarmės pusilgius balsiu, rašant bendrine kal- ba, būtina transponuoti. Taigi iš tiesų turime pavadinimą Kymėnai, kurį nevietiniai, liaudiškai etimologizuodami, kartais pavadina ir Kiemėnais. Šaknies kym- kilmė nėra visai aiški. Galima pasiūlyti pasvarstyti du atvejus. Pir- masis būtų toks: dvikamienis vardas Kymantas turėjo ir trumpinį *Kymas, iš kurio ir atsirado Kymėnai. Bet Būga šio kaimo pavadinimą gretino su Sūduvos srities vardu ! Prie vietinių reikia priskirti mano senelį Antaną Žulį ir mano tėvą Antaną Žulį, gimusius šiame kaime. Manau, čia priklausau ir aš pats, kilęs iš Dirvoniskio, kurio žeme susiėjo su šio kaimo žeme (Dirvoniškis buvo sunaikintas per 1948 m. trėmimą). 101 Pastabos Kymenow (Rinktiniai raštai 3, 136), tad Kymėnai galėtų būti ir dėl karų grėsmės atsikėlusių jotvingių kaimo aplietuvintas pavadinimas. Vladas Žulys Baigta 2006 10 09 Tako g. 1-7 LT-53356 Akademija, Kauno raj., Lietuva Mažmožis 9 1926 metų žemės reformos metu jos speciali Valdyba oficialiai vartoti nenorėjo paleisti dvarininkų suslavintų pavadinimų. Vienas toks atlietuvintas kaimas buvo Vilkaviškio apskrities Žaliosios valsčiuje netoli Augalų kaimo Sūdava (net vietovar- džių kartotekoje (bylose) nesukirčiuotas). Jis prigijo, tik vėliau pripažinta forma Sūduva ir sukirčiuota kaip 3* kirčiuotės vietovardis pagal analogiją (plg. Ilguva, Lietuva, Saukuva ir kt.). Simui Karaliūnui turbūt nežinoma tokia istorija, jis nėra vartęs bylų su vietovar- džių ir Žemės reformos valdybos pastabomis, todėl Siidava jo nurodomas knygoje Bal- tų praeitis istoriniuose šaltiniuose, t. II, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005, p. 267, kaip didelės vertės ir senumo faktas, bet yra 1926 metų žemėtvarkininkų darinys, dėl tam tikros analogijos raštuose pasidaręs Sūdava, bendrinėje kalboje pagal daugelio -uva priesagos vietovardžių vartojama Sūduva (3*), gyvojoje kalboje lyg ir nebūta tos formos, niekieno neužrašyta, nors taisyklingai sudaryta, bet be istorinių šaltinių. Mažmožis 10 Žemaičiuose, Ventos upės baseine, buvo didelė pelkė Debėsnos pl. (tariama d'eb'é.s- nas, d'eb'e.snu, puo d'ėb'esnas Pavandenė, Užventis), taip yra rašiusi net Žemaitė savo kūryboje), pavyko taip įteigti ir Aldono Pupkio knygoje Vietovardžių žodynas, 2003, p. 79. Netikėtai Simas Karaliūnas paima ir platina neįtikėtiną neistorinę formą De- besna, žr. Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose I 67, III 27, 59 (iš sen. rusų pagal Spruogį ir O. Trubačiovą, ĮĮe6ecna ten pat II 302). 102