Eine Bemerkung zum Genus

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 95 – 100 Pastaba apie giminę BOHUMIL VYKYPĚL Ústav pro jazyk český AV ČR Šiame straipsnyje nagrinėjamas klausimas, ar daiktavardžių giminės kategorija yra gramatinė, ar leksinė kategorija. Siūlomas toks kriterijus: jeigu yra bent viena giminės atžvilgiu dviprasmė linksniuotės paradigma, ši kategorija yra leksinė; priešingu atveju ji yra gramatinė. Pavyzdžiai pateikiami iš lietuvių, latvių, rusų, senosios ir šiuolaikinės čekų kalbų. Pabaigoje trumpai aptariamos tokios giminės sampratos tipologinės implikacijos. Vadinamosios Prahos tipologijos kontekste kyla klausimas, ar giminė turėtų būti laikoma gramatine turinio kategorija, taigi tipologiškai reikšminga kategorija, arba, tiksliau, ar ji svarbi aprašant tipologinę kalbos dominantę. Atrodo, kad Prahos tipologijos pradininkas Vladimír Skalička daiktavardžių giminei nepriskiria gramatinės kategorijos statuso. Jis skiria linksniuotės klasę ir giminę: „Idealu būtų, jei giminės ir linksniuotės visiškai susilietų. Tačiau nė viena indoeuropiečių kalba nėra taip toli pažengusi.“ (Skalička 1979: 136 = 1941: 12) Dar anksčiau Skalička buvo teigęs: „Kitais atvejais morfema yra dvireikšmė, pvz., Gen. Sg. vir/i reiškia: 1. kilmininką, 2. vienaskaitą.“ (Skalička 1935: 15 = 1979: 68) Im Tschechischen postuliert Skalička (1935: 52f. = 1979: 107f.) für das Adjektiv drei grammatische Seme (Inhaltselemente) – Kasus, Numerus und Genus, für das Substantiv dagegen nur zwei – Kasus und Numerus. Er führt allerdings in Klammern die Zahl drei mit Fragezeichen auch für das Substantiv an und bezieht auch das Genus der Substantive in die 95 Bohumil Vykypěl gramatines semas įtraukia. Šie tam tikri svyravimai atsispindi ir tuo, kad Skalička bendro pobūdžio pastraipoje genusą be išlygų laiko gramatine kategorija (plg. Skalička 1935: 33f. = 1979: 87f.). Aiškiau tai teigia Ľudovít Novákas savo Skaličkos (1935) recenzijoje: „Konkrétne: v koncovke -a v chlap|a sú lokalizované iba sémy genitívu a jednotného počtu a v žen|a sémy nominatívu a jednotného počtu, kým séma rodu mužského, resp. ženského je skôr lokalizovaná v koreňoch chlap- a žen-. [Konkrečiai: galūnėje -a žodyje chlap|a lokalizuotos tik kilmininko ir vienaskaitos semos, o žodyje žen|a – tik vardininko ir vienaskaitos semos, o vyriškosios, atitinkamai moteriškosios giminės sema veikiau lokalizuota šaknyse chlap- ir žen-.]“ (Novák 1936: 10) Unter Berufung auf Skalička und Novák sowie auf Zaliznjak (1967: 66, 74) hat Markus Giger (1998: 173, Anm. 1) folglich das Genus als eigenständige grammatische Kategorie lediglich bei den Adjektiven anerkannt, während er es bei den Substantiven als dem lexikalischen Teil des Wortes inhärent betrachtet, wobei es nur durch die Kongruenz eines determinierenden Attributs ausgedrückt wird. Diese Lösung haben wir dann auch in unserem gemeinsamen Artikel zur Typologie des Litauischen und Lettischen geltend gemacht (Giger–Vykypěl 2001: 47). Galiausiai šis sprendimas, regis, sulaukė daugumos pritarimo. Bet kuriuo atveju jį galima rasti ir pas autorius, nepriklausančius Prahos tipologijos aplinkai. Be jau minėto A. A. Zaliznjak (1967: 62ff.), kuris rusų kalbos substantivų genusą laiko „kongruencijos klase“ (plg. taip pat Corbett 1991: 147ff.), pavyzdžiui, Christian Lehmann (1982: 204) savo bendroje studijoje apie kongruencijos sąvoką pateikia giminės kongruenciją kaip pavyzdį tokios kongruencijos, kai atitinkama kategorija nėra aiškiai pažymėta kongruencijos sintagmos determinuojamajame dėmenyje (t. y. iš tikrųjų substantive) (panašiai Kaznelson 1974: 29ff.). Vis dėlto, regis, situacija yra kiek sudėtingesnė. Pirmiausia reikia atsižvelgti ne tik į atskiras galūnes (arba, bendriau tariant, gramatinius ženklus), kurie yra „kandidatai“ į genus kategorijos elementų raiškos priemones (kaip teigė Greenberg 1978: 96 Eine Bemerkung zum Genus 53 und nach ihm Heine 1982, 193 bei der Unterscheidung zwischen dem „overten“ und dem „coverten“ Ausdruck des Genus machen), sondern man muss die ganzen Paradigmen betrachten. Das Kriterium für die Entscheidung, ob das Genus am Substantiv (am determinierten Glied des Kongruenzsyntagmas) explizit bezeichnet wird, stellt folglich die Tatsache dar, ob es in einem Sprachsystem wenigstens ein Deklinationsparadigma gibt, das nicht zu einem bestimmten Glied der Genuskategorie gehört, und nicht die Tatsache, ob jedes Glied der Genuskategorie nur eine Deklination besitzt, wie das Skalička vorauszusetzen scheint (ähnlich Corbett 1991: 62). Ist diese Bedingung erfüllt, d.h. gibt es in einer Sprache wenigstens ein Deklinationsparadigma des Substantivs, das mehrere Glieder der Genuskategorie ausdrücken kann, ist das Genus keine grammatische, sondern eine lexikalische Kategorie des Substantivs. Im umgekehrten Fall ist das Genus als eine grammatische Kategorie des Substantivs zu betrachten. Iliustratyvų pavyzdį pateikia lietuvių ir latvių kalbų palyginimas. Lietuvių kalboje vadinamųjų o- ir ē kamienų substantyvų deklinacijos paradigmos giminės požiūriu yra ambivalentiškos (šioms paradigmoms priklausantys substantyvai gali derėti ir su moteriškosios, ir su vyriškosios giminės atributais). Priešingai, istoriškai atitinkamos latvių kalbos a- ir e deklinacijos, taip pat i deklinacija, giminės požiūriu skiriasi: šis skirtumas susijęs tik su vienaskaitos naudininko galūne (moteriškoji giminė -ai, -ei und -ij, palyginti su vyriškąja gimine -am, -em und -im), tačiau jis vis dėlto egzistuoja. Vadinasi, lietuvių kalboje nereikia postuluoti substantyvų gramatinės genus kategorijos, o latvių kalboje tokią kategoriją reikia laikyti esant, nes joje nėra giminės požiūriu ambivalentiškos substantyvų deklinacijos paradigmos. Panašiai galima palyginti rusų ir čekų kalbas: rusų kalboje vadinamųjų a- ir ja kamienų deklinacijos paradigmos giminės požiūriu yra ambivalentiškos (jos gali reikšti ir vyriškąją, ir moteriškąją giminę), o jų atitikmenys čekų kalboje skirstomi į moteriškąją ir vyriškąją deklinacijas, kurios, nors kai kuriais linksniais turi bendras galūnes, vis dėlto kaip visuma skiriasi. Pažymėtina, kad rusų kalbos padėtis atitinka tą, kuri buvo senojoje čekų kalboje, kai a- ir ja kamienai būtent 97 BOHUMIL VYKY̌PEL taip pat yra ambivalentiški giminės požiūriu. Taigi galime teigti, kad rusų ir senosios čekų kalbos, priešingai nei šiuolaikinė čekų kalba, neturi gramatinės substantyvų genus kategorijos. Ši išvada, kiek tai susiję su rusų kalba, taip pat sutampa su minėta Zaliznjako nuomone. Tačiau, mano nuomone, iš tiesų keista genus kaip turinio kategorija yra dėl ko kita; tai tikriausiai ir trukdo kalbininkams labiausiai pripažinti šią kategoriją įprasta gramatine turinio kategorija. Tai, kad substantyvai nėra linksniuojami pagal genusą (arba kad tradicinė gramatika substantyvų pagal genusą nelinksniuoja…): substantyvas gali būti vartojamas x linksnių ar skaičių formomis (kurios, beje, gali būti reiškiamos ir ne galūnėmis), tačiau turi tik vieną genusą (atitinkamai manoma, kad jis turi tik vieną genusą). Vis dėlto galima nurodyti ir priešingų atvejų, pavyzdžiui, vadinamosios morfologinės konversijos atvejį. Galima teigti, kad latvių kalboje yra substantyvas latvietis „latvis“, kuris linksniuojamas pagal linksnį, skaičių ir genusą: vyriškosios giminės vienaskaitos vardininkas latvietis, vyriškosios giminės vienaskaitos kilmininkas latvieša ir t. t., vyriškosios giminės daugiskaitos vardininkas latvieši, vyriškosios giminės daugiskaitos kilmininkas latviešu ir t. t., moteriškosios giminės vienaskaitos vardininkas latviete, moteriškosios giminės vienaskaitos kilmininkas latvietes ir t. t., moteriškosios giminės daugiskaitos vardininkas latvietes, moteriškosios giminės daugiskaitos kilmininkas latviešu ir t. t.1. Be šių įprastų morfologinės konversijos atvejų, galima nurodyti ir „aktualizuotų“ atvejų: pavyzdžiui, čekų kalbos moteriškosios giminės žodžiai, tokie kaip babička „močiutė“, arba čekų kalbos bevardės giminės žodžiai, tokie kaip kotě „kačiukas“, gali būti linksniuojami ir „vyriškai“; tai kartais pastebima raiškiose, stipriai žymėtose ištarose (pavyzdžių iš Afrikos kalbų žr. Heine 1982, 198; apskritai plg. taip pat Corbett 1991: 67, 181f.). Dažniausiai vis dėlto genus kategorijos nariai yra visiškai arba iš dalies sinkretizuoti. Pavyzdžiui, lotynų kalboje greta vyriškosios giminės equus „arklys“ yra ir moteriškosios giminės equa, tačiau bevardės giminės equum beveik nėra, 1 Corbett (1991: 67) behauptet über ein entsprechendes Paar, nämlich spanisch hijo ‘Sohn’ und hija ‘Tochter’: „Here, quite clearly, we have two separate nouns, sharing a similar stem but with different inflections.“ Warum dies „quite clearly“ ist, verrät er jedoch nicht. 98 Eine Bemerkung zum Genus neatsižvelgiant į galimą aktualizaciją. Taip pat, pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti latviško žodžio koks „medis“ moteriškosios giminės formą. Vis dėlto būtų galima paprieštarauti, kad dažnai pasitaiko sinkretizmo atvejų ir kategorijoje, ir kategorijoje, tačiau šias kategorijas tradicija vis tiek pripažįsta. Baigiant šiuos trumpus svarstymus, trumpai paminėtinos ir tipologinės implikacijos. Jei pripažįstama, kad, pavyzdžiui, latvių ir šiuolaikinėje čekų kalboje, priešingai nei lietuvių ir senosios čekų kalboje, giminė yra gramatinė daiktavardžio kategorija, tai reiškia, kad latvių ir šiuolaikinės čekų kalbos daiktavardžių galūnėse kumuliuojama vienu turinio elementu daugiau (linksnis, skaičius ir giminė) nei lietuvių ir senosios čekų kalbos daiktavardžių galūnėse (linksnis ir skaičius), t. y. šiuo požiūriu latvių ir šiuolaikinė čekų kalba, palyginti su lietuvių ir senąja čekų kalba, yra labiau fleksinės. Tačiau tai prieštarauja faktui, kad kitose deklinacijos srityse, priešingai, lietuvių ir senoji čekų kalba yra labiau fleksinės nei latvių ir šiuolaikinė čekų kalba (plg. Skalička 1941, Giger–Vykypěl 2001). Ar šis prieštaravimas tėra vienas iš atvejų, kai kalbos sandaroje ir raidoje hierarchiškai derinami skirtingi tipai ir tipologinės tendencijos, kaip apskritai numato Prahos tipologija, ar jis byloja apie pirmiau išdėstytos giminės kategorijos sampratos klaidingumą, dabar spręsti paliekama pačiam maloniam skaitytojui. LITERATURVERZEICHNIS Corbett, G. G. 1991: Gender. Cambridge etc.: Cambridge University Press. Giger, M. 1998: K typologickému postavení horní lužické srbštiny mezi západoslovanskými jazyky: nominální systém. In: M. Nábelková, Hrsg., Varia VII. Zborník zo VII. kolokvia mladých jazykovedcov (Modra-Piesok 3.–5. 12. 1997). Bratislava: Slovenská jazykovedná spoločnosť pri SAV, 172–185. Giger, M. – Vykypěl, B. 2001: Die Typologie des Litauischen und des Lettischen (mit einem allgemeinen Ausblick zu den Perspektiven der Prager Typologie). Sborník prací filozofické fakulty brněnské univerzity A 49, 45–86. 99 Bohumil Vykypěl Greenberg, J. H. 1978: How does a language acquire gender markers? In: J. H. Greenberg, Hrsg., Universals of Human Language. Volume 3: Word Structure. Stanford: Stanford University Press, 47–82. Heine, B. 1982: African noun class systems. In: H. Seiler & C. Lehmann, Hrsg., Apprehension. Das sprachliche Erfassen von Gegenständen. I. Tübingen: Narr (Language Universals Series, 1/I), 189–216. Kaznelson, S. D. 1974: Sprachtypologie und Sprachdenken. Berlin: Akademie-Verlag (Sprache und Gesellschaft, 5) & München: Hueber. Lehmann, C. 1982: Universal and typological aspects of agreement. In: H. Seiler & F. J. Stachowiak, Hrsg., Apprehension. Das sprachliche Erfassen von Gegenständen. II. Tübingen: Narr (Language Universals Series, 1/II), 201–267. Novák, Ľ. 1936: Základná jednotka gramatického systému a jazyková typologia. Sborník Matice slovenskej 14, 3–14. Skalička, V. 1935: Zur ungarischen Grammatik. Praha: Filosofická fakulta University Karlovy. (Facultas Philosophica Universitatis Carolinae Pragensis. Práce z vědeckých ústavů, 39.) [Reprint in Skalička 1979, 59–125.] Skalička, V. 1941: Vývoj české deklinace. Studie typologická. Praha: Jednota českých matematiků a fysiků. (Studie Pražského linguistického kroužku, 4.) [Deutsche Übersetzung: Die Entwicklung der tschechischen Deklination. In: Skalička 1979, 126–172.] Skalička, V. 1979: Typologische Studien. Hrsg. von P. Hartmann. Braunschweig – Wiesbaden: Vieweg. (Schriften zur Linguistik, 11.) Zaliznjak, A. A. [Зализняк, А. А.] 1967: Русское именное словоизменение. Москва: Наука. Bohumil Vykypěl Ústav pro jazyk český AV ČR etymologické oddělení Veveří 97, CZ-60200 Brno [email protected] 100