Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 83 – 93 Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo JOLANTA VASKELIENĖ Šiaulių universitetas In this article a new attempt is made at defining, from a synchronic point of view, the morphological structure of present and (semelfactive) past participles and gerunds. Grammars and manuals differ in the way in which these forms are segmented. The treatment depends, first of all, on whether the 3rd person present indicative forms on which they are based, and the inflectional affixes, are viewed diachronically or synchronically. Often the examples cited in the literature contradict the definition offered for an inflectional ending, and the interpretation of 3rd person forms may vary between thematic vowel and ending throughout one work. This article shows how the formation of present and past participles and gerunds can be described on the assumption that the historical thematic vowels of 3rd person forms are, synchronically, endings. Morfologija, pasak A. Paulauskienės, „yra kalbos dalių mokslas, nagrinėjantis jas sudarančių žodžių gramatinę semantiką ir morfeminę sudėtį“ (Paulauskienė 1994: 10). Taigi šis mokslas tiria: (1) morfeminę žodžio sandarą – apibrėžia ir klasifikuoja žodį sudarančias reikšmines dalis – morfemas; (2) žodžių kaitymą1. Šie du tyrimo aspektai – morfeminė analizė ir kaityba – turėtų vienas kitą papildyti, nes kai kurių morfemų skyrimas susijęs su formų daryba. Straipsnio tikslas – dar kartą išsiaiškinti, kaip (sinchronijos požiūriu) sudaromi esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyviai bei padalyviai, kaip šios veiksmažodžio formos skaidytinos morfemiškai. 1 A. Paulauskienė morfologijos objektu laiko ir žodžių darybą (Paulauskienė 1994: 10; Paulauskienė 2006: 9). Kitų kalbininkų (taip pat ir straipsnio autorės) manymu, žodžių daryba yra atskira kalbotyros disciplina. Bet kokiu atveju žodžių daryba, kaip ir kaityba, lemia darybiškai skaidžių žodžių morfeminę analizę. 83 JOLANTA VASKELIENĖ Pirmiausia reikia prisiminti kai kuriuos morfologijos terminus. Daugelyje kalbotyros darbų morfemos, priešdėlio, priesagos, šaknies apibrėžimai iš esmės sutampa2. Aktualus kamieno apibrėžimas. Jis suprantamas kaip žodžio dalis, kuri lieka atmetus galūnę ir kaitybos priesagas3 (LKE 305; dar plg. KTŽ). Tai būtų leksinio kamieno apibrėžimas, o morfologiniu kamienu laikoma žodžio dalis, kuri lieka, atmetus galūnę4 (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 12; dar plg. Paulauskienė 2006: 15–16). Esama morfemiškai skaidžių kamienų (kai skiriamos morfemos pasikartoja kituose kamienuose), dalinio skaidumo ir neskaidžių kamienų (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 13–14). Ypač įvairuoja galūnės, kuri yra itin svarbi kalbant apie esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvius bei padalyvius, apibrėžimai5, pavyzdžiui, galūnė – tai „afiksas, einantis po žodžio šaknies arba po šaknies ir priesagos“ (LKE 210) ir kuria realizuojamos gramatinės reikšmės. Galūnės skirtumas nuo kitų morfemų, pasak A. Paulauskienės, yra tas, kad ji yra „kintamoji žodžio dalis, rodanti gramatines žodžio reikšmes ir jų sąlygojamą sintaksinį žodžių ryšį sakinyje“ (Paulauskienė 1994: 35; dar plg. Ambrašką, Žiugždą 1985: 32; Paulauskienė 1983: 25; Paulauskienė 2006: 15). Lietuvių kalboje galūnė yra realizuojama daugumas gramatinių žodžio reikšmių, antai vard da žodžių galūnės dažniausiai rodo giminę, skaičių, linksnį, veiks- 2 Pavyzdžiui, morfema – mažiausias dvipusis turintis formą ir reikšmę kalbos sistemos vienetas (plg. LKE 420; Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 4–5; KTŽ), priešdėlis – „afiksas, einantis prieš žodžio šaknį ir aiškiau apibrėžiantis jos reikšmę“ (LKE 503). Šaknies apibrėžimuose akcentuojamos įvairios jos ypatybės: šaknis yra „žodžio pagrindinė morfema, paimta be jokių afiksų“ (LKE 615), ji „apibūdina leksinį žodžio pamatą, sudaro jo semantinį stuburą“ (Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 6), prie šios morfemos „jungiami žodžių darybos ir kaitybos afiksai“ (Paulauskienė 1994: 32), iš jos padaroma daugiau giminiškų žodžių (žr. Ambrašką, Žiugždą 1985: 32). Priesagomis laikomi afiksai, einantys po šaknies ir esantys žodžių darybos arba gramatinių formų darybos formantais (plg. Paulauskienė 1994: 34–35; Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 7–8; LKE 503). 3 LKE (305) pateikti kamieno pavyzdžiai karei-vis, atgalin-is, aukštesn-is. Daiktavardžio kareivis kamienu laikytinas kareiv-, o ne karei- 4 Reikėtų pridurti, kad atmetus ne tik galūnę, bet ir bendraties priesagą -ti, pvz., knyg-a, knygyn-as, kabin-ti ir t. t. (Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 12). 5 Neretai tai priklauso nuo to, ką – morfemos vietą žodyje ar funkciją – autorius akcentuoja. Ne galūnė, o priesaga laikytina bendraties gale esanti morfema -ti, nors, pasak KTŽ autorių, dėl pozicijos ji taip pat dažniausiai vadinama galūne. 84 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo mažodžių – asmenį ir skaičių (kartais dar ir nuosaką, laiką). Ypatingomis galūnėmis laikomi vyriškosios giminės trumpųjų dalyvių formų, pvz., dirb-ąs, dirb-ą; myl-įs, myl-į; dirb-ęs, dirb-ę, baigmenys – šių dalyvių priesagos (esamojo laiko -nt-, būtojo kartinio laiko -us-) „yra istoriškai pakitusios ir susiliejusios su galūnėmis“ (LKE 135; dar žr. LKGII 313, 315; DLKG 355). Nėra vienos nuomonės dėl veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmens – vienų kalbininkų teigiama, kad šis asmuo galūnės neturi, kiti kalbininkai mano, kad dabartinės lietuvių kalbos požiūriu tikslinga ją laikyti galūne. Pastarasis požiūris išryškėja Lietuvių kalbos gramatikoje, kurioje rašoma, kad veiksmažodžių asmenuotės nustatomos pagal GALŪNĘ (išryškinta mano – J. V.): „pirmosios paradigmos veiksmažodžių trečiojo asmens formų galūnė yra -(i)a“, [...] antrosios paradigmos yra veiksmažodžiai, turintys trečiojo asmens formų galūnę -i“, o „trečiosios paradigmos veiksmažodžių trečiojo asmens formų galūnė yra -o“ (LKGII 131–133; dar plg. Ambrašką, Žiugždą 1985: 93–94; Paulauskienė 1994: 297). Būtojo kartinio laiko trečiojo asmens galūnėmis laikomi balsiai -o (suko) ir -ė (barė) (žr. LKGII 134–135). Esama ir kitokios nuomonės: Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje akcentuojama, kad trečiojo asmens formos specialių galūnių neturi6, o „jas sudaro grynas kamienas“ (DLKG 332); pagal esamojo ir būtojo kartinio laiko kamiengalius skiriamos trys asmenuotės (žr. DLKG 334; dar plg. Paulauskienė 2006: 147–148). Taigi kas dabartinės lietuvių kalbos (sinchronijos) požiūriu yra esamojo ir būtojo kartinio laiko trečiojo asmens baigmuo – galūnė ar kamiengalis? Pastarasis pasirinkimas sunkina užduotį skaidyti žodžius morfemomis, nes kyla klausimas, kuo laikyti veiksmažodžiuose po šaknų (suk-a, myl-i, raš-o; suk-o, raš-ė ir pan.) esančias morfemas a, i, o ir o, ė. Reikėtų pritarti A. Paulauskienės minčiai: jeigu kas nors „dabartinės kalbos gramatikos istorinius kamiengalius interpretuoja kaip galūnes, negalima laikyti klaida. Dabartinės kalbos požiūriu kamiengaliai yra galūnės“ (Paulauskienė 1979: 133). Taigi to paties kalbos vieneto (ar jo dalies) interpretavimas sinchroniniu ir diachroniniu požiūriu gali skirtis ir skiriasi7. 6 Formuluotė specialių galūnių neturi neaiški; iškart kyla klausimas, ar trečiojo asmens forma apskritai turi galūnę. 7 Pavyzdžiui, dabartinės kalbos veiksmažodžių esamojo ir būtojo kartinio laiko vienaskaitos pirmojo ir antrojo asmens dvibalsinės galūnės (saug-au, saug-ai; suk- 85 JOLANTA VASKELIENĖ Dauguma lietuvių kalbos žodžių (visi kaitomi, dalis nekaitomų) yra morfemiškai skaidūs ir dažniausiai dėl jų skaidymo į morfemas abejonių nekyla8, tačiau aiškinant(is) veikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių (1) ir padalyvių (2), neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių (3), veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvių (4) bei padalyvių (5) sudarymą (o sykiu ir skaidymą morfemomis) – iš dalies ir dėl pasirinkto požiūrio į trečiojo asmens galūnę / kamiengalį – esama painiavos. Kas apie šiuos dalyvius ir padalyvius rašoma svarbiausiuose kalbotyros darbuose? J. Jablonskio Lietuviškos kalbos gramatikos skyriuje Veiksmavardžiai kalbama ir apie dalyvius9. (1) Apie esamojo laiko veikiamuosius dalyvius, pvz., velkąs – velkanti, darąs, -anti, stovįs, -inti rašoma: „iš veiksmažodžio reikia trečiosios ypatos (pereinamojo laiko) galūnė a – o, i permainyti į ąs, iš“ (Jablonskis 1901/1957: 105). (2) Apie esamojo laiko nelinksniuojamus padalyvius, pvz., sukant, stovint, sakoma, kad „šitas veiksmažvardis padaromas iš trečiosios pereinamojo laiko ypatos, perdibant galūnes o – a, i į ant (antis), int (intis)“ (Jablonskis 1901/1957: 106). (3) Linksniuojami esamojo laiko neveikiamieji dalyviai, pvz., rašomas – rašoma, sukamas, -a, mylimas, -a, padaromi „iš trečiosios pereinamojo laiko ypatos: prie galūnių o, a, i reikia pridėti skiemuo mas, ma“ au, suk-ai) yra atsiradusios prie senojo kamiengalio ā prisijungus asmenų galūnėms -u ir -i (žr. LKGII 134–135). Sinchronijos požiūriu dažninį veiksmą pavadinantis veiksmažodis ramstyti laikomas priesagos -styt vediniu iš remti (Pakerys 2002: 309), vietos pavadinimas ganykla yra priesagos -ykla vedinys (Ambrazas 1993: 209; LKGI 399), o diachroniškai ramstyti sietinas su daiktavardžiu ramstis ir laikytinas priesagos -yti vediniu, ganykla bus buvęs sudarytas su priesaga -kla (Urbutis 1978: 33). 8 Pavyzdžiui, veiksmažodį nusinešdavau sudaro šakninė morfema neš- (plg. tą pačią šaknį giminiškuose žodžiuose neš-ti, neš-imas, at-neš-tas ir pan.), priešdėlis nu- (plg. nu-vežti, nu-sukti), sangrąžos dalelytė si (at-si-gulti, nu-si-pirkti), būtojo dažninio laiko priesaga -dav- (ei-dav-ome, pieš-dav-au) ir galūnė -au, turinti vienaskaitos pirmojo asmens gramatines reikšmes (plg. ėj-au, buv-au); būdvardį gražesnį skaidome į tokias morfemas: šaknis graž- (plg. graž-umas, apy-graž-is), aukštesniojo laipsnio rodiklis – priesaga -esn- (plg. nauj-esn-is), galūnė -į (gražesn-is, gražesn-io, gražesn-iam ir t. t., tokias pačias gramatines vyriškosios giminės vienaskaitos galininko reikšmes turi ir kiti būdvardžiai su galūne -į, pvz., baltesn-į, geresn-į). Taigi šiuose žodžiuose būtojo dažninio laiko rodiklis yra priesaga -dav-, būdvardžio aukštesniojo laipsnio – priesaga -esn-. (Straipsnyje nesigilinama į vienmorfemių žodžių (jungtukų, prielinksnių ir pan.) skaidymo į morfemas, tuščiųjų/ kvazimorfų problemas ir pan.). 9 Šioje Jablonskio gramatikoje dalyviai ir padalyviai vadinami veiksmavardžiais, esamasis laikas vadinamas pereinamuoju laiku, o asmuo – ypata. 86 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo (Jablonskis 1901/1957: 107). (4) Darant būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius (pvz., vilkęs, vilkusi, daręs, dariusi) „reikia trečiosios ypatos (pereitojo laiko) galūnes o ir ė permainyti į ęs – usi“ (Jablonskis 1901/1957: 105). (5) Būtojo kartinio laiko padalyviai (pvz., dirbus, rašius) daromi „iš trečiosios pereitojo laiko ypatos, pakeičiant o arba ė į us“ (Jablonskis 1901/1957: 106). Vėlesnės Jablonskio gramatikos skyriuje Dalyviai (jau vartojamas dabartinis terminas) rašoma, kad (1) esamojo laiko veikiamieji dalyviai daromi iš esamojo laiko trečiojo asmens kamieno (liemens): „pakeitę liemengalių balsius (a, o, i) galūnėm as, ęs, gauname lytis: sukęs, lūžtas, vėjęs, skaitęs, lydįs“ (Jablonskis 1922/1957: 299); (2) esamojo laiko padalyviai, pasak Jablonskio, daromi iš esamojo laiko kamienų: „liemengalius a ir o paverčiame galūne ant, liemengalį i – galūne int, gauname lytis – metant, leidžiant, [...] lydint“ (Jablonskis 1922/1957: 320); (3) neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyviai daromi iš trečiojo asmens kamienų: „prie liemengalio balsių (a, o, i) dedame galūnę mas, pridėję gaunam: suka-mas, lūžta-mas, veja-mas, skaito-mas, lydi-mas“ (Jablonskis 1922/1957: 300); (4) darydami būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius „jų liemengalių balsius (o, ė) pakeičiame galūne ęs, gauname: sukęs“ (Jablonskis 1922/1957: 299); (5) būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš būtojo kartinio laiko kamieno: „liemengalius (ė, o) paverčiame galūne us, gauname – bėgus“ (Jablonskis 1922/1957: 321). Taigi pasak Jablonskio, visos išvestinės formos daromos iš veiksmažodžio esamojo arba būtojo kartinio laiko trečiojo asmens, bet elgiamasi nenuosekliai: vienu atveju – darant esamojo laiko veikiamuosius dalyvius ir padalyvius (1, 2), taip pat būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius ir padalyvius (4, 5) – siūloma kamiengalius „pakeisti / paversti“10 dalyvio galūnėmis, o darant esamojo laiko neveikiamuosius dalyvius (3) sakoma, kad prie kamiengalio reikia pridėti skiemenį / galūnę. Galūnę -mas, -ma laikyti negalima, nes linksniuojant žodį (sukam-as, sukam-o, sukam-am, sukam-ą ir t. t.) kinta tik -as, -a, o m lieka visose dalyvio formose. Be to, galūne negalima laikyti padalyvių priesagų11. 10 Jablonskio nelabai aiškios formuluotės kamiengalius pakeisti/ paversti galūnėmis kartojamos ir kai kuriuose vėlesniuose lietuvių kalbotyros darbuose. 11 J. Jablonskio gramatikose galūnėmis vadinama ir bendraties priesaga -ti, ir būtojo laiko neveikiamųjų dalyvių formantas -tas, pvz., myletas, t. y. priesagos ir galūnės santykis nėra aiškus. 87 JOLANTA VASKELIENĖ Lietuvių kalbos gramatikoje rašoma, kad esamojo laiko veikiamieji dalyviai (1) „yra daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamienų. Atmetus veiksmažodžių esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens galūnę, pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -(i)ąs, daugiskaitos vardininko galūnė -(i)ą, kai dalyvis daromas iš pirmosios asmenuotės veiksmažodžių, vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -as, daugiskaitos vardininko galūnė -ą, kai dalyvis daromas iš trečiosios asmenuotės veiksmažodžių, ir vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -įs, daugiskaitos vardininko galūnė -i, kai dalyvis daromas iš antrosios asmenuotės veiksmažodžių, pvz.: dirb-a: dirb-as, dirbą; kur-ia: kur-ias, kur-ią; rašo: raš-ąs, raš-ą; tyl-i: tyl-įs, tyl-į. Kiti vyriškosios giminės ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)ant- [...], -ant- [...] arba -int- [...]. Su tomis pačiomis priesagomis daromos ir vyriškosios giminės vienaskaitos bei daugiskaitos vardininko ilgosios, arba antrinės, formos12, pvz.: dirb-ant-is, dirb-ant-ys; [...] tyl-int-is, tyl-int-ys“ (LKGII 312). (2) „Esamojo laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko kamienų, pridedant priesagą -ant [...] arba -int [...], pvz.: dirb-a: dirb-ant, raš-o: raš-ant, tyl-i: tyl-int“ (LKGII 385). Taip aiškinant morfeminis skaidymas (raš-ąs, raš-anč-io, raš-ant-i; tyl-is, tyl-inč-io, tyl-int-i; raš-ant-i, raš-anč-ios ir t. t.) pagrindžiamas formų daryba. Atrodo, kad Lietuvių kalbos gramatikoje taip pat turėtų būti paaiškinta ir esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių daryba (3), tačiau veikale elgiamasi nenuosekliai, nes šie dalyviai, anot autorių, „yra daromi iš veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens formos (sutampančios su senuoju esamojo laiko kamienu), prie galūnės pridedant priesagą -mas, -a, pvz.: dirba: dir- Iš esmės taip pat kaip ir Jablonskio gramatikose dalyvių ir padalyvių daryba aiškinama Ambraškos ir Žiugždos Lietuvių kalbos gramatikoje: kalbant apie esamojo laiko veikiamųjų dalyvių darybą vartojama neapibrėžta formuluotė kamiengaliai pakeičiami galūnėmis (žr. Ambraška, Žiugžda 1985: 130). Veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens baigmuo pramaišiui vadinamas tai galūne (ten pat: 93), tai kamiengaliu (ten pat: 130, 141); kamiengaliais vadinami veiksmažodžių būtojo kartinio laiko balsiai, kurie, pasak autorių, darant dalyvius ir padalyvius pakeičiami atitinkamomis dalyvio galūnėmis (ten pat: 130) arba padalyvio priesaga (ten pat: 141). Neveikiamosios rūšies esamojo laiko dalyvių -mas (ten pat: 131) ir padalyvių formantus -ant ir -us (ten pat: 141) vadinant galūnėmis prieštaraujama toje pačioje gramatikoje pateiktam galūnės apibrėžimui (ten pat: 32). 12 Apie ilgųjų ir trumpųjų formų vartojimą žr. LKGII (313–314); DLKG (355); Paulauskienė (2006: 155); Miliūnaitė, sud. (2004: 51); LG (330). 88 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo ba-mas, dirba-ma; myli: myli-mas, myli-ma; rašo: rašo-mas, rašo-ma“ (LKGII 322). Pirmiausia baigmens -mas, į kurį įeina ir galūnė -as, nereikėtų vadinti priesaga13. Kitas dalykas – jei prie galūnės (žr. veiksmažodžius dirba, myli, rašo) pridedamas -mas, nežinia, kokioms morfemoms priklauso galūnės a, į, o dalyviuose dirbamas, mylimas, rašomas ir kaip tokius žodžius skirstyti morfemomis. (4) Apie būtojo kartinio laiko veikiamuosius dalyvius Lietuvių kalbos gramatikoje rašoma, kad jie „yra daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienų. Atmetus veiksmažodžio būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečiojo asmens galūnę, pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -ęs, daugiskaitos vardininko galūnė -ę, pvz.: dirb-o: dirb-ęs, dirb-ę [...]. Kiti vyriškosios giminės ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)us-, prie kurios jungiamos [...] būdvardinės linksnių galūnės, pvz.: [...] dirb-us-io“ (LKGII 317). (5) „Būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko kamienų, pridedant priesagą -(i)us, pvz.: dirb-o: dirb-us“ (LKGII 385). Taigi Lietuvių kalbos gramatikoje visos išvestinės formos (išskyrus esamojo laiko neveikiamuosius dalyvius) daromos iš esamojo ir būtojo kartinio laiko kamieno, o kamienu laikoma trečiojo asmens forma be galūnės. Lietuvių kalbos gramatikos pozicijos iš esmės laikomasi kai kuriuose aukštųjų mokyklų morfologijos vadovėliuose (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976, Paulauskienė 1994)14. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje akcentuojama, kad esamojo ir būtojo kartinio laiko kamienas yra dalyvių ir padalyvių darybos pagrindas: (1) „esamojo laiko veikiamasis dalyvis daromas iš esamojo laiko kamieno su priesaga -nt- ir būdvardinėmis [...] galūnėmis: dirba – dirba-nt-is, dirba-nt-i; tyli – tyli-nt-is, tyli-nt-i. Darant šiuos dalyvius iš 3 asmenuotės (o kamieno) veiks- 13 Tiesa, žodžių daryboje dėl patogumo priesaga vadinama žodžio dalis su galūne, bet kalbant apie formų darybą terminus priesaga, galūnė reikėtų vartoti tiksliau. 14 Šiokių tokių skirtumų esama, pavyzdžiui, vadovėliuose esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių baigmuo -mas laikomas ne priesaga (žr. LKGII 322), o galūne (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 177; Paulauskienė 1994: 347–248). Kaip buvo minėta, galūne laikytina tik žodžio kintama dalis, t. y. -as. Negalima galūne vadinti būtojo kartinio laiko padalyvio priesagos -us (žr. Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 195). Esamojo laiko padalyvių morfemoms -ant, -int pavadinti vartojamas nevykęs terminas galūnė-formantas (Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 195). 89 JOLANTA VASKELIENĖ mažodžių kamiengalio balsis-o KEIČIAMAS (išryškinta mano – J. V.) -a, pvz.: rašo – raša-nt-is, raša-nt-i“ (DLKG 355). (2) Analogiškai daromas esamojo laiko padalyvis, tik čia sakoma, kad „darant padalyvius iš 3 asmenuotės (o kamieno) veiksmažodžių, esamojo laiko kamiengalio balsis -o VIRSTA (išryškinta mano – J. V.) -a- [...], pvz.: daro – dara-nt, skaito – skaita-nt“ (DLKG 379). (3) „Esamojo laiko neveikiamasis dalyvis daromas iš esamojo laiko kamieno su priesaga -m-, prie kurios dedamos [...] būdvardinės galūnės: dirb-a – dirba-m-as, -a; myli – myli-m-as, -a; rašo – rašo-m-as, -a“ (DLKG 361). (4) „Būtojo kartinio laiko veikiamasis dalyvis daromas iš būtojo kartinio laiko kamieno su priesaga -(i)us (išskyrus vyriškosios giminės vienaskaitos ir daugiskaitos vardininką) ir būdvardinėmis [...] galūnėmis. Darant šiuos dalyvius kamiengalio balsiai -o ir -ė NUMETAMI (išryškinta mano – J. V.). [...] Vyriškosios giminės vardininko trumposios formos daromos su galūnėmis -ęs (vienaskaitos) ir -ę (daugiskaitos), jungiamomis prie būtojo kartinio laiko kamieno galinio priebalsio: dirb-o – dirb-ęs, dirb-ę“ (DLKG 357–358). (5) „Būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžio būtojo kartinio laiko kamieno atmetant kamiengalio balsį ir pridedant priesagą -(i)us: dirb-o – dirb-us“¹⁵ (DLKG 379). Taigi iš esmės Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje laikomasi diachroninio požiūrio: Z. Zinkevičiaus Lietuvių kalbos istorijoje rašoma, kad „esamojo laiko veikiamųjų dalyvių formų pagrinde glūdi veiksmažodžio prezento kamienas, išplėstas priesaga -nt-“ (Zinkevičius 1996: 159). Neveikiamieji dalyviai, pasak autoriaus, yra išsirutulioję iš tam tikrų būdvardžių, o „esamojo laiko formų pagrinde glūdi veiksmažodžių prezento kamienas, išplėstas priesaga *-mō- (> baltų -ma-) [...], pvz., renka-mas (: renka), rašo-mas (: rašo), myli-mas (: myli)“ (Zinkevičius 1996: 163). Taip pat kaip ir DLKG esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybą aiškina LKE (žr. 134, 135, 454)¹⁶, Paulauskienė (2006: 155–156, 159, 169)¹⁷, LG (329, 334, 340), Dobrovolskis ir kt. (1998: 186–187, 190), tik 15 Vėl vartojamos neaiškios formuluotės kamiengalio balsiai -o ir -ė numetami / atmetami arba trumposios galūnės dedamos prie kamieno galinio priebalsio. Vadinasi, darant veikiamosios rūšies būtojo kartinio laiko dalyvį ir padalyvį, senasis kamiengalis, arba galūnė -o ir -ė, turi būti numetamas. 16 Tikrai šiame veikale neužsimenama, kad būtojo kartinio laiko veiksmažodžių kamiengalio balsis yra numetamas ar pan. 17 Vadovėlyje nerašoma apie tai, kur, darant būtojo kartinio laiko dalyvius ir padalyvius, dingsta būtojo kartinio laiko kamiengalio balsis; esamojo laiko veikiamieji daly- 90 Del dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo apie padalyvius knygoje sakoma, kad šios nekaitomos veiksmažodžio formos daromos iš atitinkamų laikų kamienų pridedant priesagas: esamajam laikui -ant, -int, būtajam kartiniam – -us (Dobrovolskis ir kt. 1998: 197–198). Kaip matyti, įvairiuose lietuvių kalbotyros veikaluose konkretūs pavyzdžiai neretai neatitinka pateikto galūnės apibrėžimo (pavyzdžiui, galūne laikoma kintamoji žodžio dalis, bet ja vadinamas esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių baigmuo -mas, padalyvių priesagos -ant, -int, -us ir pan.). Be to, tame pačiame veikale ne visada laikomasi vieno požiūrio į trečiojo asmens baigmenį – jį reikėtų laikyti arba kamiengaliu, arba galūne. Taigi jei žodžio kintamoji dalis yra galūnė, tai dabartinės kalbos – sinchronijos – požiūriu esamojo laiko veiksmažodžių dirb-u, dirb-i, dirb-a, dirb-ame, dirb-ate, būtojo kartinio laiko veiksmažodžių dirb-au, dirb-ai, dirb-o, dirb-ome, dirb-ote ir pan. galūne reikėtų laikyti -u, -i, -a, -ame, -ate; -au, -ai, -o, -ome, -ote (paaiškinant, kad trečiojo asmens galūnė yra senasis kamienas). Tada (1) esamojo laiko veikiamųjų dalyvių darybą galima aiškinti taip: atmetus veiksmažodžių esamojo laiko vienaskaitos trečiojo asmens galūnę (a, i, o) pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -(i)ąs / -is, daugiskaitos vardininko galūnė -(i)ą / -i, pvz.: kur-ia: kur-ias, kur-ią; raš-o: raš-ąs, raš-ą; tyl-i: tyl-įs, tyl-į (paaiškinant, kad istoriškai su tomis galūnėmis yra susiliejusi dalyvių priesaga -nt). Kiti vyriškosios giminės (taip pat vyriškosios giminės vardininkų ilgosios formos) ir visos moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)ant- / -int- ir atitinkamas galūnes, pvz.: kenč-iant-i, raš-ant-i, tyl-int-i, dirb-ant-is, tyl-int-is, dirb-ant-i, tyl-int-i ir t. t. (2) Analogiškai išvedami ir esamojo laiko padalyviai: atmetus veiksmažodžių esamojo laiko trečiojo asmens galūnę pridedama priesaga -ant arba -int, pvz.: dirb-a: dirb-ant, raš-o: raš-ant, tyl-i: tyl-int (taigi dabartinėje kalboje yra du priesagos variantai -ant- ir -int-). (3) Esamojo laiko neveikiamieji dalyviai daromi taip pat iš esamojo laiko veiksmažodžių trečiojo asmens, atmetus galūnę pridedama priesaga -am- / -om- / -im- bei atitinkama galūnė, pvz.: dirb-a: dirb-am-as, raš-o: raš-om-as, myl-i: myl-im-as (svarbiausias esamojo laiko neveikiamųjų dalyvių rodiklis yra -m-, bet dabartinėje kalboje yra trys priesagos variantai -am-, -om-, -im-). (4) Būtojo kartinio laiko veikiamieji viai skaidomi taip: dirb-a – dirb-a-nt-is (dirbęs), stov-i-nt-is (stovįs), o neveikiamųjų dalyvių po šakninės einantis balsis jau nebeatskiriamas: dirb-a-m-as, turi-m-as, raš-o-m-as ir pan. 91 JOLANTA VASKELIENĖ dalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečiojo asmens – atmetus galūnę pridedama dalyvio vyriškosios giminės vienaskaitos vardininko galūnė -ęs, daugiskaitos vardininko galūnė -ę (dirb-o: dirb-ęs, dirb-ę ir pan., paaiškinant, kad istoriškai su šiomis galūnėmis yra susiliejusi dalyvio priesaga -us-). Kiti vyriškosios giminės ir visi moteriškosios giminės linksniai turi priesagą -(i)us-, prie kurios jungiamos atitinkamos galūnės. (5) Būtojo kartinio laiko padalyviai daromi iš veiksmažodžių būtojo kartinio laiko vienaskaitos trečiojo asmens – atmetus galūnę pridedama padalyvio priesaga -(i)us (dirb-o: dirb-us). Taip aiškinant morfeminis skaidymas pagrindžiamas formų daryba. LITERATŪRA AMBRAŠKA, J., ŽIUGŽDA, J. 1985: Lietuvių kalbos gramatika 1. Fonetika ir morfologija. Chicago: JAV Lietuvių bendruomenės Švietimo Taryba. AMBRAZAS, S. 1993: Daiktavardžių darybos raida. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. DLKG = Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. DOBROVOLSKIS, B., KNIŪKŠTA, P., KUČINSKAITĖ, A., PAULAUSKIENĖ, A., RYKLIENĖ, A., STUNDŽIA, B., TARVYDAITĖ, D. 1998: Lietuvių kalbos žinynas. Kaunas: Šviesa. JABLONSKIS, J. 1901/1957: Lietuviškos kalbos gramatika. Cituojama pagal: Jablonskis 1957, 57–180. JABLONSKIS, J. 1922/1957: Lietuvių kalbos gramatika. Cituojama pagal: Jablonskis 1957, 183–433. JABLONSKIS, J. 1957: Rinktiniai raštai 1. Sudarė J. Palionis. Vilnius: Valstybinės politinės ir mokslinės literatūros leidykla. JAKAITIENĖ, E., LAIGONAITĖ, A., PAULAUSKIENĖ, A. 1976: Lietuvių kalbos morfologija. Vilnius: Mokslas. KTŽ = Kalbotyros terminų žodynas [www.terminynas.lt]. 92 Dėl dalyvių bei padalyvių morfeminio skaidymo LG = Lithuanian grammar, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Baltos lankos, 1997. LKE = Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1999. LKGI = Lietuvių kalbos gramatika. T. 1. Fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis, 1965. LKGII = Lietuvių kalbos gramatika. T. 2. Morfologija. Vilnius: Mintis, 1971. Miliūnaitė, R., sud., 2004: Kalbos patarimai. Gramatinės formos ir jų vartojimas (1). 3-as leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Pakerys, A. 2002: Akcentologija II. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Paulauskienė, A. 1979: Gramatinės lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mokslas. Paulauskienė, A. 1983: Lietuvių kalbos morfologijos apybraiža. Kaunas: Šviesa. Paulauskienė, A. 1994: Lietuvių kalbos morfologija. Paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Paulauskienė, A. 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai. Kaunas: Technologija. Urbutis, V. 1978: Žodžių darybos teorija. Vilnius: Mokslas. Zinkevičius, Z. 1996: Lietuvių kalbos istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Jolanta Vaskelienė Šiaulių universitetas Lietuvių kalbotyros ir komunikacijos katedra P. Višinskio g. 38, LT-76352 Šiauliai [email protected] 93