Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas

Acta Linguistica Lithuanica LIV (2006), 63 – 82 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas Jolita Urbanavičienė Lietuvių kalbos institutas Vytautas Kardelis Vilniaus universitetas The article describes an auditive investigation into the tones of long monophthongs in the north-eastern dialects of the Vilnius Lithuanian dialect area and presents its results. Four points were singled out for an auditive analysis: Adutiškis, Svirkos and Vidutinė, situated along the Lithuanian-Belorussian border, belong to the north-eastern dialects of the Vilnius area; the fourth, Linkmenys, represents a transition between the dialects of the Utena and Vilnius areas and is closer to the former with respect to vocalism. These points have been carefully chosen with the aim of subjectively evaluating the auditive salience of tones in different points of the north-eastern part of the Vilnius dialect area. In investigating the tones, four minimal pairs with front and back vowels and polypthongs were chosen. The experiment was carried out on groups of auditors (consisting of seven persons each) from every investigated point. The statistical results were evaluated with the aid of the programme UKR.PAS, which takes the U criterion into account. The main conclusions from the experiment are the following: in the investigated points of the north-eastern Vilnius area no complete levelling out of tones could be established. Only in sundry cases can we speak of a decreased contrast between the tones. The results of the investigation are sensitive to a set of factors with respect to the auditors: (1) use of dialect, (2) age, (3) education level, (4) musical hearing. Tones are distinguished better by those auditors who have a good command of the dialect and realise tone oppositions in their own utterances. The individual distinguishing features of the dialect have no influence on the identification of tones. The salience of tones in long vowels does not depend on the phonetic properties of the syllabic nucleus either. 63 JOLITA URBANAVIČIENĖ, VYTAUTAS KARDELIS 1. PRIEGAIDŽIŲ NIVELIACIJOS TENDENCIJOS RYTINĖSE TARMĖSE Lietuvių dialektologiniuose darbuose, daugiausia remiantis empiriniais stebėjimais, minima vienabalsių priegaidžių nykimo tendencija rytinėse bei pietinėse tarmėse ir miestų šnekamojoje kalboje (Gerullis 1930: xxxi-ii; LKG 1965: 132; Pakerys 1982: 154; DLKG 2005: 39). Buvo manoma, kad rytinėse patarmėse tiek vienabalsių, tiek dvigarsių priegaidės apskritai yra išnykusios. 1968 m. J. Kazlauskas rašė: „Kalbėti apie tai, kad rytinių aukštaičių tarmėse priegaidės yra išlikę kirčiuotuose dvigarsiuose ir nivelavęsi ilguose balsiuose ir dvigarsiuose ie, uo yra didžiai neteisinga. Apie jokias rytinių aukštaičių priegaides dabar negali būti nė kalbos“ (Kazlauskas 2000: 14). Jis siūlė žodžius ká.lnas, vaĩ.kas rašyti kà.lnas, vãl.kas. Vėliau minties apie visišką priegaidžių niveliaciją atsisakyta (žr. Zinkevičius 1974: 93–94; Kosienė 1982: 61–71). Tiek Lietuvių kalbos atlasas (LKA₂ 1982: 125), tiek chrestomatija Lietuvių kalbos tarmės (LKT 1970: 37) laikosi nuomonės, kad pietiniai ir rytiniai dzūkai (pagal dabartinę klasifikaciją pietų aukštaičiai ir rytų aukštaičiai vilniškiai) priegaidės skiria blogiau negu kapsai ir zanavykai, bet geriau negu rytų aukštaičiai. Manoma, kad iš visų lietuvių tarmių geriausiai priegaides skiria žemaičiai ir vakarų aukštaičiai. E. Mikalauskaitės (1975: 80) nuomone, taip esti todėl, kad žemaičiai visada pabrėžia pirmąjį sandą ir priegaides skiria pagal balso judėjimą, toną. Šį teiginį pakoregavo eksperimentiniai A. Girdenio tyrimai. Nustatyta, kad bent jau žemaičių priegaidės skiriasi pagrindinio tono kitimo staigumu ir skirtinga energijos koncentracija: akūto energija sutelkta viename garso taške ir kinta staigiai, o cirkumfleksas nėra staigus, ištariamas nesutelkus energijos (žr. Girdenis 1974: 186 = 2000: 300; 1996: 82 = 2001: 254; 1998: 38 = 2001: 404; 2003: 272). O rytų ir pietų aukštaičiai gerai skiria dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių priegaides, nes jiems svarbu kirčiuoto garso vieta. Vienabalsių priegaidės šiose tarmėse supanašėja, nes balso judėjimas – pakilimas ir kritimas – tariant abi priegaides suvienodėja, todėl tvirtapradė artėja prie tvirtagalės, ir atvirkščiai. Dar konkrečiau priegaidžių distinktyvinį ryškumą bei jų akustinius požymius ištyrė A. Pakerys (1982: 151–156). Jis nustatė, kad nė vienoje tarmėje priegaidės nėra visiškai neutralizuojamos. Geriausiai skiriamos priegaidės tų dvibalsių ar mišriųjų dvigarsių, kurie prasideda balsiais [a], [e]. Prasčiausiai identifikuojami tvirtapra- 64 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas džiai dvigarsiai, prasidedantys [i], [u] (matyt, dėl to, kad šie ir kirčiuotoje pozicijoje linkę išlaikyti neįtemptą artikuliaciją, plg. DLKG 2005: 39). Taip pat menkai girdimas monoftongų ir poliftongų [ie], [uo] priegaidžių distinktyvinis ryškumas: geriausiai tokių skiemenų priegaides skiria žemaičiai, prasčiau – vakarų aukštaičiai kauniškiai, prasčiausiai – pietų ir rytų aukštaičiai. A. Pakerys teigia, kad vakarų aukštaičių ir žemaičių priegaidžių ryškumas daug mažiau priklauso nuo skiemens branduolio kokybės negu pietų ar rytų aukštaičių (žr. Pakerys 1982: 154). Nedaug tyrimų, ypač eksperimentinių, yra iš rytų aukštaičių vilniškių patarmės. Remdamiesi empiriniais stebėjimais dialektologai nurodo, kad priegaidžių niveliacija rytų aukštaičių plote nėra vienoda. Kuo toliau į rytus, tuo labiau akūtas ir cirkumfleksas primena tvirtagalę priegaidę, tačiau pačiuose rytiniuose pakraščiuose – Adùtiškyje, Tverėčiuje, Lazūnuose, Zieteloje – abi priegaidės vėl gražiai skiriamos (Zinkevičius 1966: 33). Tokią tendenciją patvirtina ir kitų periferinių arealų empiriniai tyrimai: Dievėniškėse, Gervėčiuose aiškiai girdimos tiek kirčiuotų, tiek prieškirtinių ilgųjų balsių priegaidės (Kardelytė 1975: 13; Mikulėnienė, Morkūnas 1997: 16; DvŽ 2005: XVI). Atlikus kirčiuotų balsių akustinių požymių eksperimentinę analizę viename iš pakraštinių vilniškių arealų (Svirkose) nustatyta, kad akūtiniai ir cirkumfleksiniai monoftongai skiriasi požymių kompleksu: 1) trukme (tvirtagaliai balsiai ilgesni); 2) pagrindinio tono ir intensyvumo pik inėmis reikšmėmis (tariant akūtinius balsius balso stiprumo ir aukštumo viršūnė pasiekiama anksčiau negu artikuliuojant cirkumfleksinius garsus); 3) kokybe (tvirtagaliai balsiai labiau išlaiko savo prigimtines savybes)1 (žr. Urbanavičienė 2005: 158). Vadinasi, galima daryti prielaidą, kad pačiame vilniškių plote priegaidžių distinktyvinis ryškumas gali būti nevienodas: arčiau Baltarusijos esančiame rytiniame areale ryškesnis, o vakariniame – blankesnis. Ar ši hipotezė teisinga, gali patvirtinti 1 Analogišką bendrinės kalbos monoftongų priegaidžių akustinių požymių tyrimą atlikęs R. Kudirka (2005: 1–21) nustatė, kad akūtiniai ir cirkumfleksiniai balsiai statistiškai nesiskiria nei trukme, nei pagrindinio tono ir intensyvumo reikšmėmis, nei formantine struktūra. Pastebėti tik bendri sisteminio pobūdžio dėsningumai: cirkumfleksiniai garsai ilgesni ir turi platesnį diapazoną negu akūtiniai balsiai. Tokius rezultatus galima vertinti kaip priegaidžių niveliacijos, būdingos miesto gyventojų (diktoriais buvo pasirinkti jaunesniojo amžiaus kauniečiai) šnekamajai kalbai, apraiškas (dar plg. DLKG 2005: 39). 65 Jolita Urbanavičienė, Vytautas Kardelis tik subjektyvūs tyrimai – audiciniai eksperimentai. Šiame straipsnyje aprašytais tyrimais siekiama: (1) nustatyti, kaip auditoriai identifikuoja savo gimtosios tarmės akūto ir cirkumflekso skirtumus; (2) palyginti skirtingų vilniškių punktų priegaidžių distinktyvinį ryškumą. Audiciniai tyrimai laikytini subjektyviais, nes labai priklauso nuo pasirinktų informantų (dar plg. Pakerys 1982: 154). Be to, skirtingų patarmių rezultatų, kuriems įtakos turi ir tų patarmių fonetinės, fonologinės bei prozodinės ypatybės, lyginimas gali būti tik sąlyginis. Tačiau tokie eksperimentai teikia autentiškų duomenų apie tarmės vartotojų audicinį priegaidžių suvokimą ir papildo objektyvius – instrumentinius – tyrimus, o fonologinių hipotezių teisingumą įrodo ir audiciniai, ir instrumentiniai eksperimentai. 2. SVARBESNĖS TIRIAMŲ PUNKTŲ FONETINĖS YPATYBĖS Audiciškai buvo tiriamos keturių punktų priegaidės. Trys iš šių punktų – Adutiškio, Svirkų ir Vidutinės – išsidėstę palei Lietuvos ir Baltarusijos sieną, priklauso šiaurės rytų vilniškiams, o ketvirtasis – Linkmenų – yra uteniškių ir vilniškių patarmių sandūroje ir vokalizmo atžvilgiu artimesnis uteniškiams² (žr. 1 pav.). Tokie skirtingi pakraštinių vilniškių punktai pasirinkti sąmoningai, siekiant subjektyviai įvertinti kelių patarmės vietų priegaidžių audicinį ryškumą. Arealai, kur yra tiriami punktai, tarpusavyje skiriasi vokalizmo kokybe, kiekybe, taip pat kai kuriomis konsonantizmo ypatybėmis. Adutiškio areale (kalbama Adutiškio miestelyje, Švenčionių r.) kirčiuotoje pozicijoje išlaikyti ilgieji, o nekirčiuotoje pozicijoje – pusilgiai žemutinio pakilimo baltiškųjų ā, ē refleksai, pvz.: ká·še. ‚košė (veiksm.)‘, ka.štuvù ‚koštuvu‘, knĩ·ga.s ‚knygos‘, ne·rà ‚nėra‘. Svirkų areale (užima didžiąją dalį Adutiškio parapijos, Švenčionių r.) šie refleksai diftongizuojami – tariami [ieː/ᵉ·], [uː·], pvz.: kᵘ·š́·še. ‚košė (veiksm.)‘, žĩr·vᵘ·ž́·i ‚dirvoje‘, kᵘ·š́·minᵘ. ~ kòmino ‚kamino‘, nie·rà ‚nėra‘. Kirčiuotoje pozicijoje 2 Čia nekirčiuotoje pozicijoje vyksta balsių ę· ir ie· neutralizacija, plg.: piė·nas : pe.nė.li.s. 66 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas 1 pav. Šiaurinių vilniškių punktai: Adutiškis, Svirkos, Vidutinė ir Linkmenys. pramaišiui vartojami pusilgiai [i.], [u.] ir trumpieji [i], [u]. Vidutinės arealo (Strūnaičio parap., Švenčionių r.) atstovai taria ne tokius įtemptus ir mažiau nei bk labializuotą [ɔ·] ir ne tokį siaurą [e·]. Nekirčiuotoje pozicijoje čia taip pat turimas labializuotas [ɔ·] ir susiaurėjęs [e·], pvz.: kɔːšė, „košė (daiktav.)“, knĩːgɔˌi „knygoje“, kɔˌštuvù „koštuvu“. Šiame areale kirčiuotoje pozicijoje vartojami ir trumpieji [i], [u]. Svarbus fonetinis požymis yra ir sukietintas priebalsis r prieš užpakalinės eilės vokalizmą, pvz.: škĩːrus. Nuo minėtų punktų ir Baltarusijos teritorijos nutolusiame Linkmenų areale (Ignalinos r.) kirčiuotoje pozicijoje turimi balsiai [ɔː] ir [e·], o nekirčiuotoje – pusilgiai [a.] ir [e.], pvz.: mɔːjus „mojusi“, subatɔˌi „šeštadienį“, tėːvas „tėvas“ bet knĩːga.i „knygoje“, kɔːmina „kamino“, te.vėːli.s. Be to, Linkmenų areale dzūkuojama tik pagal 1-ąją ypatybę, t. y. prieš i tipo vokalizmą turimi priebalsiai [t], [d], o ne [c], [ʒ], pvz.: kiėːti.s „kietis (augalas)“, dĩr.va.i „dirvoje“, gɔːrdi „gardi“. Kituose trijuose tiriamuose arealuose dzūkuojama pagal abi dzūkavimo ypatybes. 67 JOLITA URBANAVIČIENĖ, VYTAUTAS KARDELIS 3. AUDICINIO EKSPERIMENTO MEDŽIAGA IR METODIKA Monoftongų priegaides galima priskirti prie itin subtilių fonologinių reiškinių. Norint ištirti tokius nestabilius kalbos elementus, kurių egzistavimą ne visi kalbėtojai suvokia ir ne visi realizuoja, atliekami audiciniai eksperimentai3. Taip nustatoma, ar patys tarmės atstovai (šiuo atveju – auditoriai) iš klausos skiria tam tikrą reiškinį. Šio tyrimo metu buvo atsižvelgta į vilniškių patarmės savitumą: audicinių eksperimentų medžiaga buvo įrašinėjama iš kiekvieno punkto diktoriaus atskirai. Apdoroti ir klausymui parengti duomenys buvo pateikti skirtingoms auditorių grupėms, atstovaujančioms keturiems tiriamiems punktams. Priegaidžių tyrimui pasirinktos 4 minimaliosios poros su priešakiniais ir užpakaliniais, monoftongiškos ir poliftongiškos prigimties garsais. Dirbta su universaliomis poromis, tinkamomis visiems keturiems punktams. Tik porą [kó·še. : kɔ̃·še.], pastebėjus, kad abu jos nariai tvirtagaliai, Linkmenų punktui teko pakeisti porą [mó·jus : mɔ̃·jus]. Tiriamieji žodžiai įterpti į trumpus, aiškaus turinio, trižodžius tarminius sakinius, kur gerai matyti ir fonetiniai skirtumai, plg.: Adutiškio punktas píe·nas rú·ksta vá.saru. : dú·mai rú·ksta iš kɔ·mina. rú·bais skī·rɔus iš_kitu. : knī·ga.s skī·rɔus ne·rà píe·nu. ká·še. ká·štuva : bú·lbu. ká·še. gar̃ži žĩr.va.i kiẽ·cis á.uga : gelažìe·s kiẽ·cis neišpasakì·tas 3 Eksperimentinės komutacijos (angl. commutation test) pradininkas – L. Hjemslevas (Hjelmslev 1935). Gautų duomenų vertinimo metodiką ištobulino M. K. Jensenas (Jensen 1961). V. Labovas (Labov 1972) komutacijos metodą pritaikė psichofonetinių reiškinių tyrimui. Formules, pagal kurias atliekami analogiški biologijos ir medicinos tyrinėjimai, žr. Urbach (1975). Lietuvoje audicinių eksperimentų metodiką fonetiniams tyrimams pritaikė VU Eksperimentinės fonetikos laboratorija, vadovaujama A. Girdenio. Tokia metodika dažnai naudojama analizuojant įvairius lietuvių tarmių reiškinius – pvz., kupiškėnų monoftongų priegaides (žr. Eidukaitienė 1977), uteniškių priegaidžių opozicija dvigarsinėse galūnėse (žr. Kosienė 1979), šiaurės panevėžiškių murma­muosius balsius (žr. Kačiuškienė 1983), uteniškių fonologinį šalutinį kirtį (žr. Kosienė, Girdenis 1979 = Girdenis 2000b: 141–152). Iš naujausių tyrimų minėtini pietų aukštaičių (Leskauskaitė 2004: 192–194) ir vakarų aukštaičių šiauliškių (Kazlauskaitė 2002: 144–145) priegaidžių audiciniai eksperimentai. 68 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas Svirkų punktas píe·nas rú·ksta vá·saru. : dú·mai rú·ksta iš kʊ̯·minʊ̯. rū·bais škí·rɔus iš__kitú. : kní·gʊ̯·s škí·rɔus nie·rã píe·nu. kʊ̯·š·ę. kʊ̯·š·tuvù : bú·Ibu. kʊ̯·š·ę. garžì žir·vʊ̯·i kiè·cis á·uga : gelažiè·s kiè·cis neišpasakí·tas Vidutinės punktas píe·nas rú·ksta vá·saru. : dú·mai rú·ksta iš kã·minɑ. rū·bais škí·rɔus iš__kitù. : kní·gɔ·i škí·rɔus ne·rã píe·nu. kʊ̯·šę. kɔ·štuvù : bú·Ibu. kʊ̯·šę. garžì žir·vɔ·i kiè·cis á·uga : gelažiè·s kiè·cis neišpasakí·tas Linkmenų punktas píe·nas rú·ksta vá·saru. : dú·mai rú·ksta iš kã·mina. rū·bais škí·rɔus iš kitù. : kní·ga·i škí·rɔus ne·rã nuvė· mɔ·jus runkù : subatõ·i mɔ·jus bú·va. dǐr·vɔ·i kiè·ti.s á·uga : gelažès kiè·ti.s neišpasakí·tas Kiekvieno punkto atstovas (šiuo atveju – diktorius) nurodytus sakinius turėjo pakartoti po 5 kartus: tarmiškai, neutralia intonacija, normaliu tempu, frazės kirčiu pab rėždamas vidurinįjį žodį. Diktoriais pasirinkti: (1) vyresnės kartos vietiniai gyventojai (g. 1933–1936 m.), kurių tarmė kuo mažiau paveikta bendrinės kalbos, o artikuliacija gana raiški; (2) įrašinėti vyrai, nes žemą balsą klausa geriau skiria (vyrų balsai tinkamesni ir spektrinei analizei – turi daugiau harmonikų negu moteriški, žr. Girdenis 2003: 62, 15 išn.); (3) sėsliai, visą gyvenimą viename kaime gyvenę žmonės. Adutiškio medžiagą įskaitė4 B. G. (g. 1935 m. Adutiškyje, Švenčionių r.), Svirkų diktorius buvo L. M. (g. 1935 m. Kackonių k., Švenčionių r.), Vidutinėje sakinius perskaitė J. V. (g. 1936 m. Kaŗklinės k., Švenčionių r.), o Linkmenyse – P. K. (g. 1933 m. Linkmenų k., Ignalinos r.). Medžiaga įrašyta į diktofoną SONY su kryptiniu mikrofonu, o iš ten perkelta į kompiuterį. 4 Sakiniai įrašinėti pakartojimo principu: diktoriui jo gimtąja tarme pasakomas reikiamas sakinys ir jis pakartoja frazę 5 kartus. Pakartojant sakinį išvengiama nenatūralios intonacijos, atsirandančios skaitant tekstą. Be to, vyresnės kartos diktoriams perskaityti tekstą sunkiau nei jį pakartoti. 69 JOLITA URBANAVIČIENĖ, VYTAUTAS KARDELIS Naudojantis programa PRAAT4.1.27 iš frazių iškirpti centriniai žodžiai. Su jais sudaryta 10 porų, kuriose žodžiai sudėlioti pagal atsitiktinių skaičių lentelę (žr. Girdenis 2003: 378–381). Jei lentelėje randamas nelyginis skaičius, pirmiau rašoma akūtinė forma (pvz.: rūksta), jei lyginis skaičius – pirmąja poroje dedama cirkumfleksinė forma (pvz.: rūksta). Pvz.: rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“ – rūksta „rūgsta“, rūksta „rūksta“. Prieš žodžių porų „blokus“ buvo įdėti sakiniai, iš kurių iškirptos poros. Kiekvieno diktoriaus žodžiai buvo sudėlioti atskirai. Taip parengta medžiaga palikta kompiuteryje, nes pakartotinis perkėlimas į magnetofoną iškraipytų garsų kokybę5. Audiciniai eksperimentai buvo atliekami su nešiojamuoju kompiuteriu6. Toliau buvo dirbama su auditorijų grupėmis; kiekvieną jų sudarė 7 žmonės. Auditoriai turėjo išklausyti pateikiamas žodžių poras ir nustatyti, kuriam sakiniui girdimas žodis priklauso. Klausytojams buvo įteikti lapai su pusiau tar mine rašyba užrašytais sakiniais (jie buvo sunumeruoti: 1 arba 2). Pirmiausia leista tų sakinių pasiklausyti, o po to poromis buvo pateikiami tik žodžiai. Auditoriai turėjo nustatyti, iš kurio sakinio paimtas pirmasis poros žodis, iš kurio – antrasis (žymėjo skaičiais). Dėl eksperimento sudėtingumo auditoriais pasirinkti jaunesnės ir vidutinės kartos žmonės. Taip pat buvo paisoma jų išsilavinimo (ypač filologinio), muzikavimo ar dainavimo patirties bei santykio su gimtąja tarme. Manoma, kad šie faktoriai gali turėti įtakos eksperimento rezultatams. 5 K. Garšva siūlo kitokią audicinių tyrimų metodiką: esą užtenka natūraliai ištarti vieną žodį ir duoti auditoriams pasirinkti, į kurį minimaliosios poros narį jis panašesnis. Autoriaus nuomone, kai skirtingos reikšmės homonimai yra greta, linkstama ir fonetiškai juos skirti (žr. Garšva 2004: 25). 6 Kol nebuvo galimybės naudotis asmeniniais kompiuteriais, audiciniuose eksperimentuose tiesiogiai dalyvaudavo ir diktorius: jis ištardavo lapuose surašytas frazes ir poras, o auditoriai sužymėdavo, kuriai frazei kuris žodis priklauso. Šiuolaikinės galimybės leidžia išvengti tiesioginių kontaktų tarp diktoriaus ir auditorijų, be to, pats diktorius eksperimente gali dalyvauti ir kaip auditorius (plg. Girdenis 2003: 62–63). 70 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas Įrašytų porų Adutiškyje klausėsi vietiniai (arba iš Adutiškio kilę) tarmiškai kalbantys gyventojai: R. G. (g. 1939 m.), A. G. (g. 1964 m.), D. G. (g. 1969 m.), I. G. (g. 1972 m.), D. G. (g. 1973 m.), S. G. (g. 1988 m.) ir I. G. (g. 1994 m.). Adutiškio auditorių grupė itin muzikali – net penki eksperimento dalyviai turi muzikavimo ar dainavimo patirties. Du klausytojai turi aukštąjį išsimokslinimą, viena iš jų yra diplomuota filologė. Svirkų grupę sudarė tarmės atstovai, gimę, augę ir gyvenantys Svirkų apylinkėje (arba iš jos išsikėlę), gerai mokantys tarmiškai. Tai V. M. (g. 1935 m.), gyv. Svirkose; V. G. (g. 1968 m.), kilusi iš Kackonių k., gyv. Vilniuje; T. R. (g. 1969 m.), kilusi iš Kackonių k., gyv. Švenčionyse; R. S. (g. 1969 m.), kilusi iš Kackonių k., gyv. Vilniuje; R. P. (g. 1972 m.), gyv. Svirkose; G. J. (g. 1972 m.), gyv. Svirkose; V. N. (g. 1973 m.), kilusi iš Kackonių k., gyv. Vilniuje. Penki auditoriai gerai moka tarmę, nuolat ją vartoja, nors trys iš jų šiuo metu gyvena mieste. Dar du klausytojai yra nuolatiniai Svirkų k. gyventojai, bet jų tarmė gerokai paveikta bendrinės kalbos. Trys eksperimento dalyviai yra baigę aukštąsias mokyklas, viena iš jų – lituanistė. Viena auditorė nurodė turinti išlavintą muzikinę klausą. Audiciniame eksperimente Vidutinėje dalyvavo keturi Vidutinės kaimo gyventojai – E. P. (g. 1940 m.), J. M. (g. 1940 m.), J. B. (g. 1935 m.), B. J. (g. 1939 m.) – ir trys Gretimo – Karklinės – kaimo atstovai : R. M. (g. 1974 m.), A. J. (g. 1961 m., šiuo metu gyvena Vilniuje), I. C. (g. 1945 m.). Visi eksperimento dalyviai kalba tarmiškai. Aukštojo mokslo diplomus turi 4 klausytojai, iš jų viena – lituanistė. Viena iš auditorių pažymėjo turinti muzikinę klausą. Linkmenų grupė – čia gimę ir augę auditoriai V. P. (g. 1972 m.), D. A. (g. 1972 m.), N. A. (g. 1973 m.), D. P. (g. 1974 m.), G. K. (g. 1976 m.), J. K. (g. 1978 m.) ir D. K. (g. 1981 m.). Tarmę visi moka gerai. Linkmenyse gyvenantys keturi eksperimento dalyviai tarmę vartoja nuolatos. Trys klausytojai dabar gyvena Visagine, Utenoje ir Vilniuje, tačiau tarmę išlaikę gerai ir ja dažnai kalba. Du auditoriai yra baigę aukštąsias mokyklas (viena jų – lituanistė), trys yra vidurinio profesinio išsilavinimo, du turi aukštesnįjį išsimokslinimą. Išlavintos klausos auditoriai nurodė neturintys. 71 Jolita Urbanavičienė, Vytautas Kardelis 4. EMPIRINIAI EKSPERIMENTO REZULTATAI Visi eksperimento dalyviai suvokė, kad tiriami žodžiai skiriasi priegaidėmis, nors tai nebuvo akcentuojama7. Eksperimento pradžioje auditoriams buvo leista pasiklausyti tik sakinių, kad jie galėtų nurodyti tiriamų porų skirtumus. Išklausę sakinius adutiškiečiai nurodė, kad žodžiai [kiėˑcis, skiˑr̄us, kȧˑšė, rụˑksta] tariami staigiau, „aštriau“, trumpiau, o jų cirkumfleksiniai porininkai esti ilgesni ir labiau ištęsti. Išklausę porą [káˑšę. : kȧˑšę.] keli auditoriai girdėjo, kad skiriasi kirčiuoto balsio kokybė: akūtinis balsis iš klausos atrodo kaip „grynasis“ [ɑˑ], o cirkumfleksinis balsis šiek tiek labializuojamas – [åˑ]. Vadinasi, Adutiškyje gyvenantys auditoriai akcentavo trukmės ir kokybės skirtumus. Svirkų grupės auditoriai teigė, kad balsis [iˑ] žodyje [skīˑr̄us] jiems atrodo ryškesnis negu žodyje [skīˑr̄us], žodyje [kiėˑcis] [ieˑ] labiau dvibalsinamas negu žodyje [kiėˑcis]. Dalis klausytojų išgirdo, kad cirkumfleksiniai balsiai ilgesni. Kaip ir adutiškiečiai, Svirkų punkto atstovai užfiksavo subtilius trukmės ir kokybės (ryškesnės artikuliacijos ir diftongizacijos) skirtumus, tuo tarpu balso stiprumo ir aukštumo skirtumų negirdėjo. Pasiklausę sakiniuose tariamų žodžių Vidutinės ir Karklinės auditoriai išgirdo, kad žodžiuose [rūˑksta, skīˑr̄us] kirčiuotas balsis ilgesnis, labiau tęsiamas, o [rūˑksta, skīˑr̄us] – trumpesnis, staigesnis. Tačiau išklausę porą [káˑšę. : kȧˑšę.] vietiniai gyventojai išgirdo, kad ilgiau tęsiamas tvirtapradiškai kirčiuotas garsas, nors jo pradžia esą labiau akcentuojama. Kai kurie eksperimento dalyviai išgirdo, kad žodžiai [skīˑr̄us : skīˑr̄us] skiriasi nevienoda [r] kokybe – daiktavardžio priebalsis kietesnis negu veiksmažodžio. Visi auditoriai pripažino, kad poros [rūˑksta : rūˑksta], [kóˑšę. : kȧˑšę.] skyrėsi geriau negu [skīˑr̄us : skīˑr̄us], [kiėˑcis : kiėˑcis] (panašiai sakė ir Adutiškio grupės nariai). Linkmeniškiai, išklausę tiriamų žodžių poras, visi nurodė trukmės skirtumus. Jų nuomone, akūtinių žodžių [kiéˑti.s, skīˑr̄us, mȯˑjus, rūˑksta] kirčiuoti balsiai yra staigesni ir trumpesni, o cirkumfleksinių porų atitinkami balsiai yra ilgesni ir labiau tęsiami. Dalis auditorijų ypač pabrėžė cirkumfleksinių balsių ilgumą. Keli informantai teigė, kad akūtinėje žodžio [kiėˑti.s] formoje 7 Tai savaime suprantama buvo tik lituanistinį išsilavinimą turintiems eksperimento dalyviams. 72 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas ryškesnė ir stipresnė balsio pradžia. Kokių nors kokybinių skirtumų auditoriai negirdėjo. 5. STATISTINIAI EKSPERIMENTO REZULTATAI Rezultatai įvertinti programa UKR.PAS, kuri skaičiuoja vadinamąjį u kriterijų. Įvedus bendrą atsakymų skaičių ir teigiamų atsakymų skaičių programa apskaičiuoja 95% pasikliaujamąjį intervalą, u kriterijų ir jo kritines reikšmes. Jei u kriterijaus reikšmė mažesnė už kritinę reikšmę, vadinasi, atsakymų skaičius reikšmingai nesiskiria nuo atsitiktinio spėliojimo skaičiaus, t. y. lyginamų žodžių skirtumas nepakankamas, o tiriamos ypatybės nerelevantiškos (arba jų neišryškino eksperimentas). Jei u kriterijaus reikšmė didesnė už u0,05 (u > 1,96), laikoma, kad tiriamieji žodžiai skiriasi fonologiškai reikšmingu požymiu, nes viršija atsitiktinio spėliojimo – 50% – ribą. Kai pasirenkama 67% kritinė riba, arba 2/3 teisingų atsakymų, eksperimento rezultatai laikomi itin patikimais (plačiau žr. Girdenis 2003: 63–64)8. Toliau aptariami kiekvieno tirto punkto audicinių eksperimentų rezultatai. 6. ADUTIŠKIO PUNKTAS Adutiškiečiai geriausiai skyrė poras su užpakalinės eilės balsiais [rūˈksta : rūˈksto, káːše. : kàːše.], kiek prasčiau – žodžius su priešakiniais kirčiuotais balsiais [skíːrǫus : skìːrǫus, kiéːcis : kièːcis]. 8 Yra ir kitokių nuomonių dėl audicinių eksperimentų rezultatų vertinimo. Pvz., Jensenas (Jensen 1961: 159–161) įsitikinęs, kad 85–65% teisingų atsakymų rodo silpną („pusiau fonologinę“) opoziciją. Jo manymu, aiškią opoziciją rodytų 100–85% teisingų atsakymų (šios nuomonės laikosi ir Garšva (2004: 25)). Dar kiti tyrėjai (pvz., Harris (1963: 32–33) kalba tik apie rezultatus, siekiančius 100% (neabejotinas skirtumas) ir 50% (spėliojimas) ribas. E. V. Eidukaitienė reikšmingais laiko atsakymus, kurie viršija atsitiktinio spėliojimo, t. y. 50% ribą: „jei žemutinė intervalo riba siekia 50%, tarp tiriamųjų reiškinių fonologinės opozicijos nėra, jei žemutinė intervalo riba žymiai didesnė už 50%, rezultatai reikšmingi, yra fonologinė opozicija“ (Eidukaitienė 1977: 21). Dažniausiai teisingi atsakymai viršija 50% ribą, bet nesiekia 85%. Šimtaproc entinius rezultatus galima laikyti nerealiais, nes juos galėtų užtikrinti tik idealūs diktoriai bei auditoriai, turintys išlavintą klausą, dirbantys puikiomis akustinėmis sąlygomis ir gebantys eksperimento metu maksimaliai susikaupti. 73 Jolita Urbanavičienė, Vytautas Kardelis 1 lentelė. Adutiškio punkto audicinio eksperimento duomenų vertinimas u kriterijumi9 Žodžių pora n₁ n p (%) 95% p. int. u ≥ uₐ P Skirtumas kiė:cis : kiė:cis 44 70 62,9 50,4 ÷ 74,2 2,18 > 1,96 P < 0,05 pakankamas škī: rū̃s : škī: rū̃s 47 70 67,1 54,8 ÷ 78,0 2,93 > 2,58 P < 0,01 gana didelis kã:še. : kã:še. 51 70 72,9 60,8 ÷ 82,9 3,97 > 3,29 P < 0,001 didelis rū̃:ksta : rū̃:ksta 59 70 84,3 73,5 ÷ 92,0 3,48 > 3,29 P < 0,001 labai didelis Iš viso 201 280 71,8 66,1 ÷ 77,0 7,54 > 3,29 P < 0,001 didelis Gauti rezultatai rodo, kad u kriterijaus reikšmė visais atvejais viršija kritinę. Net prasčiausiai identifikuota pora – kiė:cis : kiė:cis – turi aukštą teisingų atsakymų procentą (62,9%). Kitų porų teisingi atsakymai viršija 67% ribą. Toks atpažinimo procentas rodo, kad gauta daugiau kaip 2/3 teisingų atsakymų. Poros [škī:r̃us : škī:r̃us] atveju u kriterijus rodo gana didelį skirtumą (P < 0,01). Porą [kã:še. : kã:še.] teisingai identifikavo 72,9% auditorių, o u kriterijus užfiksavo statistiškai didelį skirtumą (P < 0,001). Geriausiai klausytojai atskyrė porą [rū̃:ksta : rū̃:ksta] – gauta 84,3% teisingų atsakymų, patikimumo intervalo kraštutinė riba siekia net 92%, u kriterijaus reikšmė viršija kritinę (P < 0,001), o skirtumo buvimo tikimybė labai didelė. Bendri adutiškiečių auditorių rezultatai siekia 71,8%: iš pateiktų 280 porų teisingai identifikuota 201 pora. Viršyta 67% riba rodo, kad gauti mažiausių abejonių nekeliantys įrodymai (Girdenis 2003: 63). 7. SVIRKŲ PUNKTAS Skirtingai negu Adutiškio auditoriai, svirkiečiai prasčiausiai identifikavo žodžių [rū̃:ksta] ir [kʰu:šˈe.] priegaides – teisingi atsakymai sudaro 61,4% (žr. 2 lent.). u kriterijaus reikšmė neviršija kritinės (P > 0,05), tačiau ir šiuo atveju skirtumo tikimybė ne mažesnė kaip 90%. 9 Simbolių reikšmės: n1 – teisingų atsakymų skaičius, n – bendras atsakymų skaičius, p – teisingų atsakymų procentas, 95% p. int. – 95% patikimumo intervalas (mažiausia ir didžiausia reikšmė procentais), ua – u kriterijaus kritinė reikšmė, P – 50% ribos viršijimo tikimybė. 74 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas 2 lentelė. Svirkų punkto audicinio eksperimento duomenų vertinimas u kriterijumi Žodžių pora n₁ n p (%) 95% p. int. u ≥ uₐ P Skirtumas rū-ksta : rū-ksta 43 70 61,4 49,0 ÷ 72,9 1,93 < 1,96 P > 0,05 nepakankamas kʊ̃š.ė : kʊ̃š.ė 43 70 61,4 49,0 ÷ 72,9 1,93 < 1,96 P > 0,05 nepakankamas škíːr̥us : škíːr̥us 47 70 67,1 54,8 ÷ 78,0 2,93 > 2,58 P < 0,01 gana didelis kíeːcis : kíeːcis 55 70 78,6 67,0 ÷ 87,6 5,09 > 3,29 P < 0,001 didelis Iš viso 188 280 67,1 61,3 ÷ 72,6 5,86 > 3,29 P < 0,001 didelis Kitais atvejais teisingi atsakymai sudaro daugiau kaip 2/3 visų atsakymų, t. y. viršija 67% ribą. Auditoriai teisingai nustatė 47 žodžių [škíːr̥us – škíːr̥us] poras (67,1%) ir žodžių [kíeːcis – kíeːcis] poras (78,6%). Pirmuoju atveju u kriterijus rodo gana didelį skirtumą (P < 0,01), antruoju atveju užfiksuotas neabejotinai didelis skirtumas (P < 0,001). Susumavus rezultatus paaiškėjo, kad teisingai atpažinti 145 žodžiai iš 210 pateiktų (69,1%). Svirkiečių atpažinimo procentas šiek tiek prastesnis negu Adutiškio grupės (71,8%), tačiau abiem atvejais skirtumo buvimo tikimybė labai didelė (P < 0,001). Tikėtina, kad poliftongo [ieː] priegaidės klausytojams padėjo identifikuoti skirtingas dvibalsinimo laipsnis – cirkumfleksinis [iẽː] raiškesnis negu [íeː]. Poras su priešakiniais balsiais [i], [ie] svirkiečiai taip pat diferencijavo geriau negu žodžius su užpakaliniais [uː], [uɔː]]. Tačiau Adutiškio auditoriai – atvirkščiai – aukštų dažnių garsų priegaides skyrė geriau negu balsių, esančių žemųjų dažnių srityje. Taigi šie eksperimentai nerodo, kad priegaidžių distinktyvinis ryškumas susijęs su skiemens fonetiniu pagrindu. 8. VIDUTINĖS PUNKTAS Šio punkto atstovai, kaip ir adutiškiečiai, prasčiausiai atskyrė poras su kirčiuotu priešakiniu vokalizmu [škíːr̥us, kíeːcis], o geriausiai identifikavo kirčiuotų užpakalinių balsių [kɔːše, ruːksta] priegaides (žr. 3 lent.). 75 JOLITA URBANAVIČIENĖ, VYTAUTAS KARDELIS 3 lentelė. Vidutinės punkto audicinio eksperimento duomenų vertinimas u kriterijumi Žodžių pora | n1 | n | p (%) | 95% p. int. | u≥uα | P | Skirtumas ški·rруs : ski·rруs | 40 | 70 | 57,1 | 44,7 – 69,0 | 1,20 < 1,96 | P > 0,05 | nepakankamas kiė·cis : kiė·cis | 42 | 70 | 60,0 | 47,6 – 71,6 | 1,68 < 1,96 | P > 0,05 | nepakankamas kɔ́ šė. : kɔ̌ šė. | 48 | 70 | 68,6 | 56,3 ÷ 79,3 | 3,18 > 2,58 | P < 0,01 | gana didelis rū·ksta : rū·ksta | 52 | 70 | 74,3 | 62,3 ÷ 84,1 | 4,24 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Iš viso | 182 | 280 | 65,0 | 59,1 ÷ 70,6 | 5,10 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Išklausę poras [ški·rруs : ski·rруs] auditoriai teisingai nustatė 57,1% atvejų, o iš porų [kié·cis : kiė·cis] atpažino 60,0% atvejų. Abiem atvejais u kriterijus neviršija kritinės reikšmės, ir statistiškai porų skirtumas nėra pakankamas (P > 0,05). Poros [kɔ́ šė. : kɔ̌ šė.] ir [rū·ksta : rū·ksta] skyrėsi patikimiau: gauta 68,6% ir 74,3% teisingų atsakymų. Patikimumo intervalo žemutinė riba viršija 50%, o aukštutinė riba siekia 79–84%. Tiriant porą [kɔ́ šė. : kɔ̌ šė.] užfiksuotas gana didelis skirtumas (P < 0,01), o žodžių [rū·ksta : rū·ksta] audicinis skirtumas neabejotinai didelis (P < 0,001). Bendri Vidutinės punkto audicinio eksperimento rezultatai artimi svirkiečių auditorijų duomenims. Tačiau pagal konkrečių žodžių atpažinimą Vidutinės atstovų atsakymai sutampa su adutiškiečių, t. y. geriausiai atpažįstami žodžiai su kirčiuotais [u·], [ɔ·]. 9. LINKMENŲ PUNKTAS Susumavus linkmeniškių auditorių rezultatus paaiškėjo, kad itin svyruoja porų su kirčiuotais užpakaliniais balsiais atpažinimas (žr. 4 lent.). Išklausius poras [rū·ksta : rū·ksta] teisingai identifikuota 80,0% atvejų. Tuo tarpu analizuojant žodžių [mɔ́·jus : mɔ̄·jus] poras gauta tik 55,7% teisingų atsakymų, kurie rodo, kad skirtumas tarp atsitiktinio spėliojimo ir realaus atpažinimo yra nepakankamas. Kirčiuotų priešakinių balsių priegai-džių skyrimas svyruoja nuo 65,7% iki 67,1%. Tiek [ški·rруs : ski·rруs], tiek [kiē·ti.s : kiē·ti.s] atveju u kriterijaus reikšmė didesnė už kritinę, o užfiksuotas skirtumas gana didelis (P < 0,01). 76 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas 4 lentelė. Linkmenų punkto audicinio eksperimento duomenų vertinimas u kriterijumi Žodžių pora | n₁ | n | p (%) | 95% p. int. | u ≷ uα | P | Skirtumas mɔ̄jus : mɔ̄jus | 39 | 70 | 55,7 | 43,3 ÷ 67,7 | 0,96 < 1,96 | P > 0,05 | nepakankamas skī̄rɔus : skī̄rɔus | 46 | 70 | 65,7 | 53,3 ÷ 76,8 | 2,67 > 2,58 | P < 0,01 | gana didelis kiɛ·tɪ.s : kiɛ·tɪ.s | 47 | 70 | 67,1 | 54,8 ÷ 78,0 | 2,93 > 2,58 | P < 0,01 | gana didelis rū̄ksta : rū̄ksta | 56 | 70 | 80,0 | 68,6 ÷ 88,7 | 5,38 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Iš viso | 188 | 280 | 67,1 | 61,3 ÷ 72,6 | 5,86 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Nepaisant šių svyravimų bendri Linkmenų auditorių rezultatai yra geresni už Vidutinės arealo duomenis ir sutampa su svirkiečių bendrais rezultatais. Teisingi atsakymai sudaro 67,1% visų atsakymų, todėl atsitiktinio spėliojimo tikimybė atmestina. 10. BENDRIEJI REZULTATAI Išanalizavus visų punktų duomenis vienareikšmių atsakymų negauta. Net vieno punkto auditorių atsakymai svyruoja nuo nepakankamo skirtumo, balansuojančio ties spėlionių riba, iki nepaliekančio abejonių rezultato. Vis dėlto tam tikrus dėsningumus galima įžvelgti. 5 lentelė. Atskirų punktų audicinio eksperimento duomenų vertinimas u kriterijumi Punktas | n₁ | n | p (%) | 95% p. int. | u ≷ uα | P | Skirtumas Adutiškio | 201 | 280 | 71,8 | 66,1 – 77,0 | 7,54 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Svirkų | 188 | 280 | 67,1 | 61,3 ÷ 72,6 | 5,86 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Linkmenų | 188 | 280 | 67,1 | 61,3 ÷ 72,6 | 5,86 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Vidutinės | 182 | 280 | 65,0 | 59,1 ÷ 70,6 | 5,10 > 3,29 | P < 0,001 | didelis Geriausiai priegaides audiciškai atskyrė labiausiai į rytus nutolusio arealo – Adutiškio – atstovai (71,8% teisingų atsakymų). Prasčiausiai pateiktas poras identifikavo Vidutinės, arčiau pietų aukštaičių esančio arealo, auditoriai (65,0% teisingų atsakymų). Šiek tiek prasčiau negu adutiškiečiai, 77 Jolita Urbanavičienė, Vytautas Kardelis bet geriau negu Vidutinės atstovai, priegaides atpažino Svirkų ir Linkmenų grupių klausytojai. Įdomu, kad bendras teigiamų atsakymų procentas (67,1%) artimas uteniškių analogiško eksperimento rezultatams – 68,2% (žr. Kosienė 1982: 68). Vadinasi, straipsnio pradžioje iškelta hipotezė, kad arčiau uteniškių ir vilniškių paribyje esantys arealai galėtų labiau niveliuoti priegaides, neturi pagrindo. Galima tik įtarti, kad priegaidžių audicinis ryškumas galėtų būti menkesnis pietiniame, arčiau pietų aukštaičių esančiame vilniškių plote. Pietų aukštaičiai audiciškai atpažino tik 50–56% pateiktų porų (žr. Leskauskaitė 2004: 192–194), vadinasi, galima kalbėti apie priegaidžių nivelacijos ir fonologiškai reikšmingo skirtumo nebuvimo tendenciją pietų aukštaičių plote10. 11. APIBENDRINIMAS Aptarus eksperimento rezultatus galima pasakyti kelias bendresnio pobūdžio išvadas. Audicinių eksperimentų rezultatai priklauso tiek nuo diktorių, tiek nuo auditorių. Kadangi diktoriais buvo pasirinkti visais atžvilgiais lygiaverčiai tarmės vartotojai, tikėtina, kad labiausiai eksperimentų rezultatus nulėmė auditoriai ir šie svarbiausi juos apibūdinantys faktoriai: amžius; išsilavinimas; tarmės vartojimas; muzikinė klausa. Muzikinės klausos įtaka priegaidžių tyrimui pastebima, nes išlavinta klausa padeda labiau pajusti balso tono moduliacijas. Amžiaus ir išsilavinimo faktorius taip pat darė įtaką eksperimento rezultatams: jaunesniojo amžiaus auditoriai (matyt, dėl jautresnės klausos) subtiliau fiksavo priegaidžių skirtumus negu vyresni eksperimento dalyviai. Aukštesnį išsimokslinimą turintys auditoriai geba geriau susikaupti ir tiksliau apibūdinti skirtumus. Bet aiškiausiai buvo matyti, kad aktyviai vartojantys tarmę ir patys savo kalboje realizuojantys tiriamus reiškinius auditoriai (net nepriklausomai nuo amžiaus ir išsimokslinimo) jautriau pagauna skirtumus negu tie, kurių kalba paveikta bendrinės kalbos (tai, kad klausytojai savo kalbos ypatybes skiria geriausiai, yra rašę Clark, Yallop 2002: 232). Taigi visi išvardyti faktoriai daugiau ar mažiau darė įtaką audicinių eksperimentų rezultatams. 10 Dar plg. kitų tarmių duomenis: vakarų aukštaičiai iš trijų tirtų porų dvi identifikavo labai gerai (69–76% teisingų atsakymų, u > u0,001, žr. Kazlauskaitė 2002: 145). Rytų aukštaičiai kupiškėnai pateikė 64–65% teisingų atsakymų (žr. Eidukaitienė 1977: 23). 78 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas Lyginant skiemenų, kurių pagrindą sudaro monoftongai ir poliftongai, priegaides, nepastebėta, kad priegaidžių distinktyvinis ryškumas priklausytų nuo skiemens fonetinio pagrindo. Audiciškai ištyrus Adutiškio ir Vidutinės arealų priegaides susidarė įspūdis, kad žemų dažnių garsų priegaidės skiriamos geriau negu balsiu, esančiu aukštųjų dažnių srityje. Tačiau Svirkų ir Linkmenų duomenys šios prielaidos nepatvirtino: svirkiečiai geriau identifikavo žodžius su priešakinės eilės balsiais [skiːr̃us, kieːcis], o linkmeniškiai – su [uː] ir [ieː]. Visai kitokie rezultatai tikriausiai būtų gauti tiriant dvibalsių ir mišriųjų dvigarsių priegaides (plg. Pakerys 1982: 156). Eksperimento rezultatams taip pat gali daryti įtaką fonologinės sistemos ypatumai. Pvz., svirkiečiai geriau atskyrė porą [kiéːcis : kiẽːcis], nes skiriasi poliftongo [ieː] diftongizacijos laipsnis. Adutiškiečiai porą [káːše. : kãːše.] diferencijavo pagal nevienodą labializaciją – cirkumfleksinis balsis lūpinamas stipriau. Tačiau ir šis faktorius – fonologiniai ypatumai – nėra absoliutus, nes svirkiečiai pagal dvibalsinimą neskyrė poros [kúːšė. : kũːšė.], o Vidutinės arealo atstovai neatpažino poros [škiːr̃us : škiːr̃us] pagal skirtingą [r] depalatalizaciją. Tačiau net trijų arealų (išskyrus Svirkas) atstovai geriausiai skyrė porą [rúːksta : rũːksta], kuri neturi jokių skiriamųjų fonetinių ypatybių. Aptarus išryškėjusias tendencijas reikėtų dar kartą akcentuoti, kad straipsnyje aprašytas subjektyvus eksperimentas, kurio duomenys buvo analizuojami objektyviais – statistiniais – metodais. Neatmestina prielaida, kad surinkus kitas auditorių grupes rezultatai galėtų šiek tiek skirtis. Be to, atliktų eksperimentų imtys nėra didelės. Labiau norėta ne gilintis į vieną punktą, bet palyginti įvairių arealų duomenis. Todėl šio eksperimento išvadas reikėtų laikyti ir tolesnių tyrimų hipotezėmis: (1) Ištirtuose pakraštiniuose šiaurės rytų aukštaičių vilniškių punktuose visiškos priegaidžių nivelacijos neužfiksuota. Apie priegaidžių supanašėjimą galima kalbėti tik atskirais atvejais. (2) Audicinio eksperimento rezultatus nulemia kelių auditorių apibūdinančių faktorių visuma: 1) tarmės vartojimas; 2) amžius; 3) išsilavinimas; 4) muzikinė klausa. (3) Priegaides geriau skiria tie auditoriai, kurie gerai moka tarmę ir patys kalbėjimo aktuose realizuoja priegaidžių opoziciją. Skiriamosios arealų 79 Jolita Urbanavičienė, Vytautas Kardelis ypatybės įtakos priegaidžių identifikavimui neturi. Ilgųjų balsių priegaidžių ryškumas taip pat nepriklauso nuo skiemens centro fonetinių ypatybių11. LITERATŪRA Clark, J., Yallop, C. 2002: An Introduction to Phonetics and Phonology. 2nd edition. Oxford– Cambridge: Blackwell. DLKG – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika. 5 leid., red. V. Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Eidukaitiene, E. V. 1977: Kupiškėnų monoftongų priegaidės (audicinis tyrinėjimas). Kalbotyra 28 (1), 18–23. Garšva, K. 2004: Eksperimentinės komutacijos metodas dialektologijoje. In: Baltų ir kitų kalbų fonetikos ir akcentologijos problemos. Vilnius: VPU, 21–25. Gerullis, G. 1930: Litauische Dialektstudien. Leipzig: Markert & Peters Verlag. Girdenis, A. 1974: Prozodinės priegaidžių ypatybės šiaurės žemaičių tarmėje (trukmė, pagrindinis tonas, intensyvumas). In: Eksperimentinė ir praktinė fonetika. Vilnius: Vilniaus pedagoginis institutas, 160–198. [= Girdenis, A. 2000: Kalbotyros darbai 1, 284–307.] Girdenis, A. 1996: Energetinė šiaurės žemaičių tarmės priegaidžių fonetinės prigimties interpretacija. Baltistica 31 (1), 71–84. [= Girdenis, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, 243–256.] Girdenis, A. 1998: Šiaurės žemaičių priegaidžių skiriamieji požymiai. Lietuvių kalba: Tyrimai ir tyrėjai. Kazimiero Jauniaus 150-osioms gimimo ir 90-osioms mirimo metinėms paminėti. Konferencijos pranešimų tezės, Vilnius: LKI; VPU, 37–38. [= Girdenis, A. 2001: Kalbotyros darbai 3, 403–404.] Girdenis, A. 2003: Teoriniai lietuvių fonologijos pagrindai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Harris, Z. S. 1963: Structural Linguistics. Chicago–London: Phoenix Books. 11 Straipsnio autoriai nuoširdžiai dėkoja dizaineriui Mantui Kelpšui už pagalbą rengiant spaudai žemėlapį. 80 Rytų aukštaičių vilniškių ilgųjų balsių priegaidžių audicinis tyrimas Hjelmslev, L. 1935: On the Principles of Phonematics. In: Proceedings of the 2nd International Congress of Phonetic Sciences. Cambridge: University Press, 49–54. Jensen, K. M. 1961: Tonemicity. Bergen–Oslo: Norwegian University Press. Kačiūskienė, G. 1983: Šiaurės panevėžiškių murmamųjų balsių fonetinės ypatybės, distribucija ir fonologinė interpretacija. Kalbotyra 34 (1), 14–23. Kardelytė, J. 1975: Gervėčių tarmė: Fonetika ir morfologija. Vilnius: Mintis. Kazlauskaitė, R. 2002: Pašūšvio šnektos fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija. Daktaro disertacija. Vilnius: VU. Kazlauskas, J. 2000: Rinktiniai raštai 1: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Kosienė, O. 1979: Priegaidžių opozicija dvigarsinėse uteniškių galūnėse. In: Ak-tualiosios kalbotyros problemos. Mokslinės konferencijos pakvietimas, programa ir tezės. Vilnius, 44–46. Kosienė, O. 1982: Rytų aukštaičių uteniškių monoftongų priegaidės. Kalbotyra 33 (1), 61–71. Kosienė, O., Girdenis, A. 1979: Fonologinis šalutinis kirtis rytų aukštaičių uteniškių tarmėje. Kalbotyra 30 (1), 48–56. [= Girdenis, A. 2000: Kalbotyros darbai 2, 141–152.] Kudirka, R. 2005: Lietuvių bendrinės kalbos monoftongų priegaidžių akustiniai požymiai. Acta Linguistica Lithuanica 52, 1–21. Labov, W. 1972: On the use of the present to explain the past. In: L. Heilmann, ed., Proceedings of the XII International Congress of Linguists, Bologna – Florence. Bologna: Il Mulino, 825–851. Leskauskaitė, A. 2004: Pietų aukštaičių vokalizmo ir prozodijos bruožai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LKA2 – Lietuvių kalbos atlasas 2: Fonetika, red. K. Morkūnas. Vilnius: Mokslas, 1982. 81 Jolita Urbanavičienė, Vytautas Kardelis LKG – Lietuvių kalbos gramatika 1: Fonetika ir morfologija, red. K. Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. LKT – Lietuvių kalbos tarmės. Chrestomatija, sudarė E. Grinaveckienė, A. Jonait yte, K. Morkūnas, B. Vanagienė, A. Vidugiris. Vilnius: Mintis, 1970. Mikalauskaitė, E. 1975: Lietuvių kalbos fonetikos darbai. Vilnius: Mokslas. Mikulėnienė, D., Morkūnas, K. 1997: Dieveniškių šnektos tekstai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Pakerys, A. 1982: Lietuvių bendrinės kalbos prozodija. Vilnius: Mokslas. Urbach, V. J. 1975: Статистический анализ в биологических и медицинских исследованиях. Москва: Медицина. Urbanavičienė, J. 2005: Svirkų šnektos (rytų aukštaičių vilniškių) fonologinė sistema: vokalizmas ir prozodija. Daktaro disertacija. Vilnius: VDU, LKI. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. Zinkevičius, Z. 1974: Dėl akūto ir cirkumflekso skyrimo rytų Lietuvos tarmėse. Baltistica 10 (1), 93–94. Jolita Urbanavičienė Leksikografijos centras Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius [email protected] Vytautas Kardelis Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedra Vilniaus universitetas Universiteto g. 5, LT-01513 Vilnius [email protected] 82