Wojciech Smoczyński. „Laringalų teorija ir lietuvių kalba“

Recenzijos WoJcIECH SMOCZYNSKI Laringalų teorija ir lietuvių kalba Autorizuotas vertimas iš lenkų kalbos Iš rankraščio vertė VEsLAvA Čižik-PROKAŠEVA, DIANA ŠILEIKAITE Moksliniai redaktoriai Diana SiLekarte, AxEL HOLVOET Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, 292 pp. ISBN 978-9955-704-17-1, ISSN 1822-3257 (Bibliotheca Salensis, 3) Lietuvos kalbininkų sociologinių apžvalgų, tarmių garsų virpesių nagrinejimų sraute lietuvių kalbos instituto leidykla išleido iš rankraščio išverstą šiuo metu žymiausio Lenkijos baltisto komparatyvisto knygą. Kaip sako knygos kuratorius prof. habil. dr. Axel'is Holvoet'as, „Krokuvos komparatyvistas ir baltistas Wojciechas Smoczynskis naują laringalistinį rekonstrukcijos modelį jau kelis dešimtmečius sėkmingai taiko baltų kalbų istorijai tirti“ (p. 9). „Įvade“ (p. 13tt) visi (to nesimokę ar primiršę) galime mokytis ir pačios larin- galų teorijos, metodų taikymo, išvestinių struktūrų, stengtis suvokti didelius mūsų ir kitų archajiškesnių ide. kalbų slepinius, diferencinius požymius. Apibendrinimas solidžiai išdėstytas skyriaus pabaigoje (p. 15-18). Su autoriumi, kurio mokytojas Krokuvos universitete buvo didysis kalbininkas J. Kurytowicz'ius, teorijos klausimais nelabai ir pasiginčysi — gali tiktai gėrėtis min- ties skvarbumu, faktų daugybe iš įvairių lituanistikos šaltinių (LKŽ, LKŽ K, moksli- nių žurnalų ir pan.). Reikėtų tiktai atkreipti dėmesį į vieną kitą lietuvių kalbos duomenį, jo formą, reikšmę ar kokį papildymą. Reikia pradėti nuo formos sen. minžū (p. 60), tai yra tarminė forma nuo K. Donelaičio laikų: m'e:žū Žva, Nm (K. Donel), m'efi.džū Karv, Sauk, Kgs, VARN — męžū, aukšt. myžū; ji paplitusi ir bk. šnekamojoje kalboje; gaila, kad nenurodyta, iš kur paimta cituojama forma, papildytume LKŽ taisymuose, jei kada turėsime pa- skelbtą visą tautos leksikos fondą. Žodis Zmona yra 3 kirčiuotės žodis, žmona (p. 69) būtų tik šauksmininko linksnis. Veiksmažodis ardyti tariamas visų lietuvių (plg. 'LKZ, 239, ’LKZ 294-295, todėl ardyti (p. 99, 105, 191) yra nelaukta, netikėta forma. Darinys apyusris taisytinas (p. 99, 101) — paliudyta forma apiu.sr’is — apyūšris (1) „aušros pradžia“, apyūšriais adv. ,apie aušrą' '"LKŽ, 184 (ir apyūšriu), *LKŽ, 230; plg. ir knygos autoriaus minimą žodį ūšra (p. 93, 101). Daug minčių sukelia formos *gerū, *kelū, *lemū, *perū (iš perti, ne iš pėrti — tai 141 Recenzijos plintanti visai nauja forma), tremū, vemūi, stumū, nes tokios formos ir dabar sakomos didelėje žemaičių dalyje. Vadinasi, čia yra kažkoks grįžtamasis reiškinys. Matyt, nuo pirminių geriū, lemiū, tremiū (p. 102-103) vėl buvo sugrįžta (?) prie gerū, lemū, tremū, pletū, stumu (bet šita stumū forma yra ir pietinių aukštaičių Drsk, RTN ir kt.), plg dar plačiai paplitusią formą m’énto / m'efi.tū ~ mentū. Štai kokie tarminių formų kitimo ratai. Žemaičių ir pietinių aukštaičių (dzūkų) taip pat kartojasi lejū, glejū (p. 104), riedu (p. 104) žem. yra tvirtagalė atitrauktinė priegaidė r'itū, r'idū Kaš, Karv ir kt., kaip ir autoriaus minimas Slavil. Gal autoriui būtų įdomus žemaičių veiksmažodis tuméti, tūma 'tirštėti' vietoj aut. tunéti (p. 108), gal čia kokia asimiliacija? (yra ir tumé ‘tir§téjimo galia’, tūmūs / tomos wt. t) Kažkodėl užmiršta senesnė, rodos, forma pėt'is — petis, péti's — petiés, instr. sing. p'ėt'im ~ petim (ž. Kgs, Užv, Pvw ir kitur) (aiškinama tik naujoji forma petys, p. 109). ampalas (< antpalas) — p. 110, 112 pagal P. Joniką (Pagramančio tarmė) yra bui- tinės kalbėsenos stiliaus forma, šnektose yra dntpalas Pax, dnčpalas Pvv. Liet. Sara ,skuba, nelaimė“ (p. 114) — dažniau vartojama Sora (Stora, šuoritt'i „smarkiai darbuotis“ Krs, Krk, Suoréut’e Tr „labai skubėti“ = šorūoti. Lietuvių bėda (b'ieda ž.), latvių bėda (p. 116) abejojama dėl "b'eh,d"- formulės taikymo. Ar čia nėra e ir slavų jat' (6) santykis kaip sénys, mėsa ir kiti žodžiai (plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, 1959, t. II, p. 554-555; J. Balčikonis, Rinktiniai raštai, t. I, p. 383). Žodis yla, latvių ilęns laikomas baltišku (p. 119, išnaša). Reikėtų tvirto ir pagrįsto teigimo (plg. Fraenkelio LKEŽ, p. 183 su visa literatūra). Žemaičių vakarinėse šnektose yra tariamas bruot'erė.l'is (skamba ir bruot'erė.l'is) ‘brolelis’, o broterėlis yra tik labai suliteratūrinta forma iš žodynų ir tautosakos rin- kinių (p. 122). Abejotinas ir i-kamienio stotis kirčiavimas (p. 128, 132, 138). Taip pat nežinoma ir DP patogus; kaip surikus, šviėsus ir kt. būdvardžių gali būti senoviškas kirčiavimas, nežinia tiktai kokia tuolaik buvo priegaidė. Tas pats pasakytina ir dėl vétis, votį (p. 122, 132), žūtis, -ies (p. 162) = žūtis, -iés (4). Tiktai vienų žemaičių yra mylas, -d, tai bendrybė su latviais, kuršiais ar prūsais (p. 148). Kur vartojamas veiksmažodis pyti, esamojo laiko forma visur yra pyna, o pyja sukurta pagal LKŽ redagavimo nuostatą (p. 148). Seniai žinoma, kad žieminiai kviečiai daliai žemaičių yra pūrai (4) ar pūrai (2) — 142 Recenzijos LKK 8 t., 1966, p. 166-167; LKŽ, 847, rašyta pūras (4) NpŽ (įrašė ten salantiškis prof. A. Salys, teko su juo kalbėtis 1969 metais). Šioje knygoje tik pūrai. 1958-1968 metais lankantis vakarų Žemaičiuose, renkant medžiagą LKA ir kuršizmams, užra- šyta šaknis pūr- (4 kirčiuotės daiktavardis) Rūsnėje, Saūgose, Kintuosė, Plikiuosė, Veiviržėnuose, Švėkšnoje, Endriejevė ir kitur (dabar Kuliū šnektą tyrusios keturios tarmėtyrininkės girdėjusios formą piird- (gali būti sumaišyta su grūdų matuokliu pūrs?). K. Būgos Rinktinių raštų rodykleje (p. 157), viename lizde yra ir pūras (III t. p. 652, rašoma „saikas“) ir šaknis pūr- (II t. 388 — pūras, pūrai „Winterweizen“ Aus, Kv, Sint; 527 p. — pūrai ir Jn ir t. t.). Tas pūrai šiuo atveju visai netikėtas ir nežinia iš kur imtas. 1964 metais teko dalyvauti pokalbiuose prie Švėkšnos ir Judrėnų, kur agronomai tiesiog plyšo juokais iš „senių sukurtų kvailysčių“, kaip jie sakė, todėl to žodžio imta vengti, net „Švėkšnos tarmės tekstuose“ 2005 jo neužfiksuota (o auto- riui Būdviečių, Tvaskučių kaimuose dar teko girdėti, Jaunius Kvėdarnoje užfiksavo, o LKA I tomo autoriai jo neįtraukė). K. Būga palygino pūrus ir su latvių šnektomis pūr'i, o to tomo p. 713 purai, pūrai yra iškraipytų lietuvių kalbos žodžių sąraše. LKA, 167 pateikta: dažniausias pūras, pūrai, retesnis pūrai ir tik dviejose vietose pūrai (Skliaūstėje ir Židikuosė nykstančio žodžio gal ir pasitaikyta išgirsti). Yra ir dar vieni pūrai ‘piiliai’ iš LKŽ, 946 — J. Iš palyginime dažnai vartoto žodžio nustatyta perkeltine „daugybės“ reikšmė, plg. kaip pūrai drimb (jau ,piiliai‘), o Dirsės birst pūrais Vs — ne, o visoje Žemaičių žemėj, net pūrų, pūrais iš ausų košę kapstė Kgs, pūrais žinių bobos nešio(ja) Us ir t. t. (Dabar savo lietuvių kalbos etimologiniame žodyne susizgribęs ištaisė, nebeskelbė abiem atvejais. Ačiū Dievui.) Tų pačių žemaitėlių esamojo laiko sangrąžinių veiksmažodžių nešys, pletys, kemšys yra -y-, apie tai net viename islandų leidinyje teko skaityti, todėl rūpi sužinoti, kaip jis dera prie h nekeh i > neš-i?, p. 165. Knygos autoriui gal įdomi būtų forma rūplės Row, Sv ir kt. (LKŽ, 177) greta prūsų raples (p. 178). Atrodo, kad -riau- ir -rau- variantai daugiausia yra žemaičių šnektoje ir tai gali būti grauž- / griauž, raukti / riaukti, drūžė / driūžė ir daug kitų dėl *riau > rau, *ria > ra > ro, *riu > ru ir t. t. Veiksmažodis vadyti, vado, vadé yra pietinių aukštaičių žodis, ir * yra nereikalin- ga (p. 185). Reikėtų dar priminti dėl vieno kito žodžio kirčiavimo: šalna, šalną (p. 195) = šalna, šalną (4); nevėša (p. 184) = nėveša sub. (1) ar n'ėveša verb.; iltis, -iés (p. 214) = iltis, -ies (1); audra (iš ž. dudra) (p. 186) atsirado visai neseniai, po 1930 metų, pa- gal lietuvių įprotį keisti naujai išmoktų žodžių priegaidę ir kirčio vietą (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. III, p. 785). 143 Recenzijos Kiek nustebino vienintelė žodžio kaina knygoje forma. Vietoj lenkiško klebonijų čienia ir tokia pat dvarų ponų diegtos su caro raštinių padėjimu cienia, lietuvių inte- ligentai 19 amž. pabaigoje ir 20 amž. pačioje pradžioje žemaičių tarmėje rado žodį kdina (1). Jo net K. Būga nežinojo, J. Jablonskiui dėl žemaitiškos priegaidės kdina lūžio dalies antrame dvibalsio sande, gal sakius kdiną, vard. kaina (bet ten užrašė, matyt, jau prigudęs prie žemaičių tarmės fonetikos ir kdina). Dalis mūsų žmonių vartoja žem. kdina, bet pavartoja pakeistu kirčiu kaina, kainą (4), ypač vakarų aukš- taičiai. Tai ne paveldėta forma, todėl istorinės gramatikos tyrinėjimuose tegali būti nagrinėjama kdina (1), ji tiksliai sutinka su slavų cena. Pirmasis įspūdis — prof. habil. dr. Krokuvos mokslininko W. Smoczynski'o knyga be galo įdomi, svarbi mūsų kalbotyrai, dešimtmečių svarbumo veikalas, lietuvių kal- bos istorinės gramatikos, plėtros nagrinėjimas. Viena kita čia užrašyta pastaba gali tik paakinti nupūsti į šalį kokį užkritusį pūkiuką (ypač dėl pari ar pūrų). Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 144