Wojciech Smoczyński. „Laringalų teorija ir lietuvių kalba“

Recenzijos Wojciech Smoczyński Laringalų teorija ir lietuvių kalba Autorizuotas vertimas iš lenkų kalbos Iš rankraščio vertė Veslava Čižik-Prokaševa, Diana Šileikaitė Moksliniai redaktoriai Diana Šileikaitė, Axel Holvoet Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, 292 pp. ISBN 978-9955-704-17-1, ISSN 1822-3257 (Bibliotheca Salensis, 3) Lietuvos kalbininkų sociologinių apžvalgų, tarmių garsų virpesių nagrinėjimų sraute lietuvių kalbos instituto leidykla išleido iš rankraščio išverstą šiuo metu žymiausio Lenkijos baltisto komparatyvisto knygą. Kaip sako knygos kuratorius prof. habil. dr. Axel’is Holvoet’as, „Krokuvos komparatyvistas ir baltistas Wojciechas Smoczyńskis naują laringalistinį rekonstrukcijos modelį jau kelis dešimtmečius sėkmingai taiko baltų kalbų istorijai tirti“ (p. 9). „Įvade“ (p. 13tt) visi (to nesimokę ar primiršę) galime mokytis ir pačios laringalų teorijos, metodų taikymo, išvestinių struktūrų, stengtis suvokti didelius mūsų ir kitų archajiškesnių ide. kalbų slepinius, diferencinius požymius. Apibendrinimas solidžiai išdėstytas skyriaus pabaigoje (p. 15–18). Su autoriumi, kurio mokytojas Krokuvos universitete buvo didysis kalbininkas J. Kurylowicz’ius, teorijos klausimais nelabai ir pasiginčysi – gali tik gerėtis minties skvarbumu, faktų daugybe iš įvairių lituanistikos šaltinių (LKŽ, LKŽ K, mokslinių žurnalų ir pan.). Reikėtų tiktai atkreipti dėmesį į vieną kitą lietuvių kalbos duomenį, jo formą, reikšmę ar kokį papildymą. Reikia pradėti nuo formos sen. minžù (p. 60), tai yra tarminė forma nuo K. Donelaičio laikų: m’ežù Žvr, Nm (K. Donel), m’eñ.džù Krtv, Šauk, Krš, Varn ~ mežù, aukšt. myžù; ji paplitusi ir bk. šnekamojoje kalboje; gaila, kad nenurodyta, iš kur paimta cituojama forma, papildytume LKŽ taisymuose, jei kada turėsime paskelbtą visą tautos leksikos fondą. Žodis žmonà yra 3 kirčiuotės žodis, žmóną (p. 69) būtų tik šauksmininko linksnis. Veiksmažodis ardýti tariamas visų lietuvių (plg. ¹LKŽ₁ 239, ²LKŽ₁ 294–295, todėl árdyti (p. 99, 105, 191) yra nelaukta, netikėta forma. Darinys apýušris taisytinas (p. 99, 101) – paliudyta forma apíu.šr’is ~ apýušris (1) „aušros pradžia“, apýušriais adv. „apie aušrą“ ¹LKŽ₁ 184 (ir apýušriu), ²LKŽ₁ 230; plg. ir knygos autoriaus minimą žodį úšra (p. 93, 101). Daug minčių sukelia formos *gerù, *kelù, *lemù, *perù (iš pértì, ne iš pérti – tai 141 Recenzijos plintanti visai nauja forma), tremù, vemù, stumù, nes tokios formos ir dabar sakomos didelėje žemaičių dalyje. Vadinasi, čia yra kažkoks grįžtamasis reiškinys. Matyt, nuo pirminių geriù, lemù, tremiù (p. 102–103) vėl buvo sugrįžta (?) prie geriù, lemù, tremù, plėtù, stumù (bet šita stumù forma yra ir pietinių aukštaičių Drsk, Rtn ir kt.), plg dar plačiai paplitusią formą m’ė.ntò / m’ėn.tù ~ mentù. Štai kokie terminų formų kitimo ratai. Žemaičių ir pietinių aukštaičių (dzūkų) taip pat kartojasi lejų, glėjų (p. 104), rėdu (p. 104) žem. yra tvirtagalė atitrauktinė priegaidė r’ītù, r’īdù Krš, Krtv ir kt., kaip ir autoriaus minimas šlavù. Gal autoriui būtų įdomus žemaičių veiksmažodis tumėti, tuma ‘tirštėti’ vietoj aut. tunėti (p. 108), gal čia kokia asimiliacija? (yra ir tumė ‘tirštėjimo galia’, tùmùs / tòmòs ir t. t.). Kažkodėl užmiršta senesnė, rodos, forma pèt’īs ~ petìs, pèt’īs ~ petiẽs, instr. sing. p’èt’īm ~ petìm (Ž. Krš, Užv, Pvn ir kitur) (aiškinama tik naujoji forma petỹs, p. 109). aṁpalas (< aṁṕalas) – p. 110, 112 pagal P. Joniką (Pagramančio tarmė) yra buitinės kalbėsenos stiliaus forma, šnektose yra ántpalas Pgr, áńčpalas Pvn. Liet. šarà ‚skuba, nelaimė‘ (p. 114) – dažniau vartojama šorà (šũorà, šuorù.t’į ‚smarkiai darbuotis‘ Krš, Krkl., šuorõut’ę Tl. ‚labai skubėti‘ = šorúoti. Lietuvių bėda (b’ėda ž.), latvių bėda (p. 116) abejojama dėl *bʰeh₁dʰ- formulės taikymo. Ar čia nėra e̯: ir slavų jat’ (ь) santykis kaip sénys, mešà ir kiti žodžiai (plg. K. Būga, Rinktiniai raštai, 1959, t. II, p. 554–555; J. Balčikonis, Rinktiniai raštai, t. I, p. 383). Žodis ýla, latvių iļens laikomas baltišku (p. 119, išnaša). Reikėtų tvirto ir pagrįsto teigimo (plg. Fraenkelio LKEŽ, p. 183 su visa literatūra). Žemaičių vakarinėse šnektose yra tariamas bruot’ėrė.l’īs (skamba ir bruot’ėrė.l’īs) ‘brorelis’, o broterėlis yra tik labai suliteratūrinta forma iš žodynų ir tautosakos rinkinių (p. 122). Abejotinas ir i-kamienio stótis kirčiavimas (p. 128, 132, 138). Taip pat nežinoma ir DP patógus; kaip sunkus, šviesus ir kt. būdvardžių gali būti senoviškas kirčiavimas, nežinia tiktai kokia tuolaik buvo priegaidė. Tas pats pasakytina ir dėl vótis, vóti (p. 122, 132), žūtis, -iẽs (p. 162) = žūtis, -iẽs (4). Tiktai vienų žemaičių yra mýlas, -à, tai bendra su latviais, kuršiais ar prūsais (p. 148). Kur vartojamas veiksmažodis pýti, esamojo laiko forma visur yra pýna, o pỹja sukurta pagal LKŽ redagavimo nuostatą (p. 148). Seniai žinoma, kad žieminiai kviečiai daliai žemaičių yra pūrai (4) ar pũrai (2) – 142 Recenzijos LKK 8 t., 1966, p. 166–167; LKŽx 847, rašyta pūras (4) NŽ (įrašė ten salantiškis prof. A. Salys, teko su juo kalbėtis 1969 metais). Šioje knygoje tik pūrai. 1958–1968 metais lankantis vakarų Žemaičiuose, renkant medžiagą LKA ir kuršizmams, užrašyta šaknis pūr- (4 kirčiuotės daiktavardis) Rūsnėje, Saūgose, Kintuose, Plikiuose, Veiviržėnuose, Švėkšnoje, Endriejevė ir kitur (dabar Kulių šnektą tyrusios keturios tarmėtyrininkės girdėjusios formą pūrā (gali būti sumaišyta su grūdų matuokliu pūrs?). K. Būgos Rinktinių raštų rodyklėje (p. 157), viename liz de yra ir pūras (III t. p. 652, rašoma „saikas“) ir šaknis pūr- (II t. 388 – pūras, pūrai „Winterweizen“ ALS, Kv, SLNT; 527 p. – pūrai ir Jn ir t. t.). Tas pūrai šiuo atveju visai netikėtas ir nežinia iš kur imtas. 1964 metais teko dalyvauti pokalbiuose prie Švėkšnos ir Judrėnų, kur agronomai tiesiog plyšo juokais iš „senių sukurtų kvailysčių“, kaip jie sakė, todėl to žodžio imta vengti, net „Švėkšnos tarmės tekstuose“ 2005 jo neužfiksuota (o autoriui Būdviečių, Tvas kučių kaimuose dar teko girdėti, Jaunius Kvėdarnoje užfiksavo, o LKA I tomo autoriai jo neįtraukė). K. Būga palygino pūrus ir su latvių šnektomis pūr’i, o to tomo p. 713 purai, pūrai yra iškraipytų lietuvių kalbos žodžių sąraše. LKA 167 pateikta: dažniausias pūras, pūrai, retesnis pūrai ir tik dviejose vietose pūrai (Skliaustėje ir Židikuose nykstančio žodžio gal ir pasitaikyta išgirsti). Yra ir dar vieni pūrai ‘pūliai’ iš LKŽx 946 – J. Iš palyginime dažnai vartoto žodžio nustatyta perkeltinė „daugybės“ reikšmė, plg. kaip pūrai drimb (jau „pūliai“), o Dirsės birst pūrais Vkš – ne, o visoje Žemaičių žemėj, net pūrų, pūrais iš ausų košę kapstė Krš, pūrais žinių bobos nešio(ja) Ub ir t. t. (Dabar savo lietuvių kalbos etimologiniame žodyne susizgribęs ištaisė, nebeskelbė abiem atvejais. Ačiū Dievui.) Tų pačių žemaitėlių esamojo laiko sangrąžinių veiksmažodžių nešýs, plentýs, kemšýs yra -y-, apie tai net viename islandų leidinyje teko skaityti, todėl rūpi sužinoti, kaip jis dera prie h₁nek̑eh₁i > neš-i?, p. 165. Knygos autoriui gal įdomi būtų forma rãplės RDN, Šv ir kt. (LKŽXI 177) greta prūsų raples (p. 178). Atrodo, kad -riau- ir -rau- variantai daugiausia yra žemaičių šnektoje ir tai gali būti grauž- / griauž, raukti / riaukti, drūžė / driūžė ir daug kitų dėl *ṛ̥iau > rau, *ri̯ā > rā > ro, *ṛ̥iu- > ru: ir t. t. Veiksmažodis vadýti, vādo, vāde yra pietinių aukštaičių žodis, ir * yra nereikalinga (p. 185). Reikėtų dar priminti dėl vieno kito žodžio kirčiavimo: šalnà, šalnà (p. 195) = šalnà, šalna (4); nevėša (p. 184) = nėvėša sub. (1) ar n’ėvėša verb.; iltis, -ies (p. 214) = iltis, -ies (1); audrà (iš ž. áudra) (p. 186) atsirado visai neseniai, po 1930 metų, pagal lietuvių įprotį keisti naujai išmoktų žodžių priegaidę ir kirčio vietą (K. Būga, Rinktiniai raštai, t. III, p. 785). 143 Recenzijos Kiek nustebino vienintelė žodžio kainà knygoje forma. Vietoj lenkiško klebonijų čienia ir tokia pat dvarų ponų diegtos su caro raštinių padėjimu cienią, lietuvių inteligentai 19 amž. pabaigoje ir 20 amž. pačioje pradžioje žemaičių tarmėje rado žodį kãina (1). Jo net K. Būga nežinojo, J. Jablonskiui dėl žemaitiškos priegaidės kãina lūžio dalies antrame dvibalsio sande, gal sak ius kãina, vard. kainà (bet ten užrašė, matyt, jau prigudęs prie žemaičių tarmės fonetikos ir kãina). Dalis mūsų žmonių vartoja žem. kãina, bet pavartoja pakeistu kirčiu kainą, kainą (4), ypač vakarų aukštaičiai. Tai ne paveldėta forma, todėl istorinės gramatikos tyrinėjimuose tegali būti nagrinėjama kãina (1), ji tiksliai sutinka su slavų cena. Pirmasis įspūdis – prof. habil. dr. Krokuvos mokslininko W. Smoczyński’o knyga be galo įdomi, svarbi mūsų kalbotyrai, dešimtmečių svarbumo veikalas, lietuvių kalbos istorinės gramatikos, plėtros nagrinėjimas. Viena kita čia užrašyta pastaba gali tik paakinti nupūsti į šalį kokį užkritusį pūkiuką (ypač dėl pūrų ar pūrų). Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, 10308 Vilnius, Lietuva 144