Pastabos dėl Marijampolės krašto vietovardžių tyrimų

Acta Linguistica Lithuanica LVI (2007), 103 – 116 Pastabos Remarks Pastabos dėl Marijampolės krašto vietovardžių tyrimų 1. Į sunkius toponimikos barus ateina jaunų darbininkų karta. Tai džiugina kiekvieną, kas bent kiek domisi šia kalbininkų visuomet labai vertinta leksijos sritimi. Ypač daug tikimasi iš smulkiosios toponimikos tyrimų, kuriuose į mokslo šviesą gali būti iškelta visai naujų kalbos faktų. Tačiau skaitytojui, neradusiam vieno kito jam žinomo vietovardžio ten, kur nagrinėjami tokio tipo vietų vardai, kyla įvairių klausimų: kas laikoma tikriniu toponimu, kaip vienos rūšies vietovardžiai atribojami nuo kitų panašių vietų vardų, ar pakankamai apibrėžtas tiriamasis arealas, ar galima orientuotis, kur yra kuris pateiktasis toponimas? Panašių klausimų ėmė lįsti į galvą vienam šiokiam tokiam marijampoliškiui, atidžiau paknebinėjusiam du straipsnius apie šio krašto vietovardžius. Pirmajame darbe užsimota aptarti visus Marijampolės valsčiaus toponimus (Sviderskienė 2005), o antrajame nagrinėjami tik drimonimai (lietuviškai sakant miškavardžiai), bet jau visos Marijampolės apskrities (Sviderskienė 2006). Abiejuose darbuose pasirinktas tas pats toponimų darybos analizės kelias – vietovardžiai grupuojami pagal tai, iš kokių tipų žodžių jie yra kilę, ir pagal darybos būdus. Taigi einama gerokai pramintais takais, kurių kryptis aiškiai numatyta Aleksandro Vanago, tyrusio Lietuvos hidronimus, darbuose (žr. Vanagas 1970; 1984). Dalia Sviderskienė pasitelkia ir statistikos duomenų, be to, antrajame straipsnyje bandoma lyginti atokiai vienas nuo kito esančių Lietuvos arealų miškų vardus (Sviderskienė 2006: 58–59). Autorės nurodoma konkrečių vietovardžių kilmė ir darybinės grupės beveik nekelia abejonių. Šiuo atžvilgiu kitokį požiūrį į kurio ne kurio fakto aiškinimą verta pateikti tik pasvarščius, kaip toponimai skiriami nuo bendrinių žodžių ir kokių galima įžvelgti dabartinio detalaus ominų skirstymo pagal objektus trūkumų (žr. 1.1). 1.1. Dėl toponimo sampratos ir toponimų skirstymo Išsam iauose toponimų aprašuose ir tyrimuose dažniausiai ieškome paaiškinimo, kas praktiškai laikoma toponimu. Kai susiduriame su smulkiųjų objektų pavadinimais, iš 103 Pastabos tiesų ne taip paprasta nustatyti, kur yra bendrinis žodis – rūšinis (nomenklatūrinis) vietos įvardijimas, o kur jau tikrinis – aiškus toponimas. Pavyzdžiui, kaip nustatoma, ar duburys žymi įprastinę įdubusią vietą, ar išskirtinę, tam tikrą vietą – Dūburį? Kada esama alksnyno, o kada jau Alksnyno, kada tik paežerė, o kada tikrinė Paežerė? Tekę matyti dešimtis durpinyčių, t. y. duobių su vandeniu, iš kurių kasamos ar kastos durpės, ir ne vienos Dūrpinyčios – išskirtinės, tam tikros vietos, kur kadaise kastos durpės. Neteigiame, kad tokio tikrinio vardo negali būti. Aptariamuose straipsniuose šie dalykai nesvarstomi. Autorė aklai remiasi tik Lietuvių kalbos institute saugoma Istorine vietovardžių kartoteka (Sviderskienė 2005: 91–94; 2006: 52). Toji kartoteka – be abejo, neįkainojamas tautos ir valstybės turtas, tačiau ar į ją reikėtų žiūrėti lyg į kokią ikoną – nesusimąstyti, kad ten gali būti praleistų, netikslių ar ne visai patikimų faktų. Minimos kartotekos pagrindą sudaro XX-jo amžiaus 4-ojo dešimtmečio mokytojų ir girininkų užpildytos anketos. Visur skirti vietovardį nuo bendrinio žodžio ar tiksliai juos pateikti galėję iš tos vietos kilę mokytojai ar girininkai arba didžiai atsakingi ir kruopštūs šių profesijų darbininkai, ne kartą išvaikščioję tą kraštą, iš kurio pateikiamos pildomos anketos. Tikriausiai ne kiekvienas girininkas galėjęs gerai žinoti savo girininkijoje už keliolikos kilometrų esančių miškelų, ypač jų dalių vardus. Kartotekos anketose dauguma vietovardžių pateikti nekirčiuoti. O tai jau nemažas trūkumas, galintis kelti abejonių, ar visur sugebėta skirti toponimą nuo bendrinio vietos pavadinimo. Straipsnio autorei, matyt, neturėjusiai galimybių rengti ekspedicijų į vietoves, kurių toponimai tiriami, derėtų tai aiškiai pripažinti ir net savo darbų pavadinimuose pabrėžti, kad viskas nagrinėjama tik pagal minėtos Kartotekos duomenis. Ne visai tikslu lyginti vien Kartotekos duomenimis paremtų Marijampolės apskrities drimomų (miškavardžių) tyrimo rezultatus su Mickienės (Mickienė 2004) Telšių rajono tų pačių objektų aprašu, nes Mickienė ketverius metus rengusi savo rajone specialias ekspedicijas, kuriose surinkta daugiau kaip pusė visų nagrinėjamų vietovardžių. 1.1.1. Skirti tikrinį vardą nuo bendrinio (apeliatyvo) gali padėti kai kurie gramatiniai ir kirčiavimo požymiai. Ir straipsnių autorė paminė, kad nemaža dalis gyvenamųjų vietų vardų turi tik daugiskaitą (yra pluralia tantum), plg.: Amalviškiai, Prienai, Šakai. Retesni daugiskaitiniai ne gyvenamųjų vietų vardai: Bebrusai ež., L akajai ež., Sausiej i pv. (prie Daukšių). Nemaža dalis tikrųjų toponimų gali būti vienaskaitiniai (singularia tantum), plg. gyvenvietės Liubavas, Padovinys, Sasnavà, Šilavótas …, ir kitus vietovardžius: Jevónis 104 Pastabos up., Šlavantà up., Alksnynas mš. ir kt. Taigi Alksnynas mš., Beržynas mš., virtę tikriniais toponimais, turi tik vienaskaitą ir tuo skiriasi nuo alksnynas – alksnynai, beržynas – beržynai. Tačiau, kada čia vartojamos abiejų skaičių formos, kada – tik vieno, aiškiai gali pasakyti tik vietos žmonės. Ne vienoje šnektoje tikrinį vardą nuo bendrinio skiria kirčio vieta ar tik kirčiuotė. Marijampoliškai bendrinius priesagos -ýnas vedinius kirčiuoja kaip ir b. k. – tvir tapradiškai ir čia kirtis nešokinėja (1-oji kirčiuotė). O toponimai greičiausiai sąmoningai vartojami su kitur nukeltu kirčiu ar bent kitos kirčiuotės, plg. kal̃nas, kalnynas, bet Kal̃nymai k., Kal̃niškė mš., nendrynas – nendrynai, bet Nendrynai (3) pv. Panašų kilnojama kirtį rodo ir autorės pateikti gyvenamųjų vietų vardai: Paršeliai (: paršėlis), Pietariai (:pvd. Pietaris), Šeštokai (:pvd. Šeštokas) (Sviderskienė 2005: 100). Vietovardžio kirčio vieta gali nesutapti net su šeimų daugiskaitiniu įvardijimu, plg. Kýbartas – Kýbartai (šeimos vard.), bet vietovė – Kybártai. Pateikdama daugumą toponimų nekirčiuotų, autorė negalėjusi nurodyti ir šių toponimų susidarymo procesų. Tačiau daugelis tų vietovardžių sukirčiuoti naujausiuose šios srities žodynuose (Razmukaitė, Vitkauskas (sud.) 1999; Pupkis ir kt. (red., sud.) 2002). 1.1.2. Derėtų įžvelgti ir semantinę toponimų darybą – paremtą metonimine (metaforine) toponimo raida iš bendrinių ar kitų tikrinių žodžių, pvz., Blusynė drb. ž., Kaktà dr., Kepūrė pv., Senóvė dr., pv. ir kt. (Sviderskienė 2005: 103). Gal su tokia semantine daryba gali būti siejami ir kai kurie vediniai ar dūriniai Kakariekinė mš., Šilakojis mš, Žomčiakalnis mš ir pan. (Sviderskienė 2006: 54). 2. Toponimų atrankos ir pateikimo būdai Aptariamųjų straipsnių autorė išbandė abu pagrindinius vietovardžių atrankos ir pateikimo būdus – arealinį (Sviderskienė 2005) ir objektinį (t. y. toponimų grupavimą pagal pavadinamus objektus) (Sviderskienė 2006). Tiesa sakant, viename ir kitame jos darbe tie abu būdai kombinuojami. Toliau pasitelkiami darybinės ir kilminės analizės metodai. Svarbiausia, kur kam teikiama pirmenybė. Pirmąjį straipsnį tiktų vadinti arealiniu, nes čia toponimai pirmiausia ribojami Marijampolės valsčiumi (Sviderskienė 2005: 91–118). Bet ir čia toliau vietovardžiai pateikiami pagal tris pagrindinius įvardijamų objektų tipus: 1) vandenvardžius, 2) gyvenamųjų vietų vardus ir 3) žemėvardžius žyminčius toponimai. Pastarieji į smulkesnius onimus negrupuojami. Antrojo straipsnio pagrindinė atrama – objektinio tipo drimonimai (miškavardžiai), tačiau čia jie imti tik iš tam tikro, bet jau didelio arealo (Marijampolės aps- 105 Pastabos krities) (Sviderskienė 2006: 49-62). Toliau ir čia toponimai tiriami pagal darbą ir kilmę. Autorė neaiškina, kodėl padariusi posūkį nuo arealinio pamato prie objektinio. Greičiausiai šis kelias pasirinktas ne tiek pagal Aleksandro Vanago stambią vandenvardžių studiją (Vanagas 1970), kiek sekant dabartinių savo kolegų pavyzdžiu: balų ir pelkių vardų (helonimų – Bilkis 1998), kelių ir takų (hodonimų – Mickienė 2002), miškų vardų (drimonimų – Mickienė 2004), dirvų ir laukų vardų (agronimų – Endzelytė 2004) ir pan. tyrimais. Naudinga toponimų atranka ir pagal arealus, ir pagal įvardijamų objektų rūšis, taip pat kombinuojami abu būdai. Kiekvienas būdas turi savitų privalumų ir trūkumų ar kelia tam tikrų problemų. Arealinė vietovardžių atranka išryškina tam tikram kraštui būdingus toponimų darybos ir kilmės savitumus, kuriuos paprastai lemia etninė kilmė. Tačiau į pašalį nustumiami toponimų bruožai, būdingi objektų tipų bei rūšių pavadinimų formavimosi procesui. Pastarąsias tendencijas padeda atskleisti antrojo tipo vietovardžių atranka ir pateikimo būdas, tačiau jis palieka šešėlyje tai, kas būdinga tik tam kraštui, atskirai šnektai ar net visai tarmei, o svarbiausia – įvairių onimų bendrybes, vieno objekto vardo priklausymą nuo kito, plg. Āmavas ež., Amavė up., Amalviškiai k. Jeigu vietovardžiai atrenkami ir pateikiami pagal smulkiuosius objektus, didžiausi pavojai gresia smulkiajai ir pačiai smulkiausiajai toponimikai. Kokie tie pavojai? Vienu vardu gali būti vadinamas durpynas, pieva, ganyklos ir dar tame plote gali augti kokių medžių ar krūmų kuokštai. Kuriam onimui jis priklauso? Ryškiausias tokios vietovės pavyzdys – Žuvinto palios (žr. 4.2). Žemėtvarkininkai jas priskiria aukštapel­kėms ir žemapelkėms. Vietos žmonės jas laiko daugiau savotišku mišku nei kokiomis pelkėmis (žr. 3.2). O jų viduje yra ir aukštumėlių ir pievų, ir aikščių beržų ar pušų giraičių, kurios vėl turi savo vardus. Ar juos visus surinks ir pateiks visos Lietuvos kokių nors atskirų onimų tyrėjas? Jeigu tas pats toponimas paklius į du ar tris aprašus, – menka bėda. Kalbos mokslui aiškus nuostolis, kai jie pasiklys tarp kelių onimų, kuriuos skirtingai interpretuos tyrėjai ir liks „niekieno žemėje“. Kad tai ne iš piršto laužtas baiminimasis, matyti iš vėliau pateikiamo autorei prasprūdusių toponimų sąrašo (žr. „Priedą“). Mūsų manymu, gyvenviečių, vandenvardžių ir gal pačių didžiųjų miškų vardus, jų darybos tipus, pravartu aptarti ir visos Lietuvos ar didelio regiono mastu, o smulkiuosius ir pačius smulkiausius toponimus geriau pateikti pagal nedidelius arealus – buvusius valsčius, parapijas ar seniūnijas. Tačiau arealinė smulkiųjų onimų atranka 106 Pastabos be papilდომos vietos? Pastabos búožė kaip smerkiamasis turtingo ūkininko pavadinimas atsirado tik sovietmečiu. Raistas Búožinė reiškia „vietą, kur auga tų augalų – buožių“. Tarp sudurtinių vandenvardžių pasigendama to krašto upelio su intakais – Uósupelis (žr. Ilgūnas 1995). O kaip vienintelis priesagos -anta vedinys pateikiamas upės vardas Šlavantà, nors toji upė iš rytų įteka į Amalvo ežerą, o šios vietos niekuomet nesiekęs Marijampolės valsčius. Deja, esama praleistų ir gyvenamųjų vietų vardų – trūksta prie pat Marijampolės buvusių kaimų, vėliau tapusių miesto dalimi, vardų: Degùčiai, Kvietiškis, Kumelionys, Liepynai, Mokolaĩ, Tarpučiai (nors minima Tarpučių brasta), toliau nuo miesto yra Trakiškių k.; nepaminėta gal dar viena kita vieta. Prasčiausi vietovardžių lokalizavimo reikalai. Daugumos balų, tvenkinių, pievų, dirvų, dirbamos žemės, durpynų ir kt. objektų vieta visai nenurodyta, pvz.: Degùmas b., Šuniabalė b., Alksna d, Bedruskė ar., pv., Dubiojì pv., Gėraitė gn., mš., Kūlios pv., Šenkalis kl., Žárdis gn. Žiógis pv. ir kt. Jų neįmanoma identifikuoti, kaip ir Naujos kapinės kp., Senos kapinaitės kp., Kapinių upėlis, Sodo upėlis – vėl nežinia, kokių kapinių, kieno sodo. Čia, matyt, kalbama apie Marijampolės miesto kapines, miesto sodą, tačiau tai tiksliau nepasakyta. Kapines turėjo kiekvienas bažnytkaimis ar stambesnis kaimas, sodų net pačioje Marijampolėje buvę daugybė. Įprasta nurodyti, į kur upė įteka (plg. Savukynas ir kt. 1963), tai taip pat padeda upėvardį lokalizuoti. Šiame darbe ir į tai nekreipiama dėmesio. Anų laikų Marijampolės valsčiaus gyvenamųjų vietų nuorodos kartais nesuprantamos ar tiesiog klaidinančios, pvz., Nàrtas k. LDVN – Liudvinavo valsčius buvęs atskiras. Babalìnė k., Výsniālaukis k. turi nuorodą PDVN – Padovinẏs, kuris taip pat priklausęs Liudvinavo valsčiui. Kaip čia atsidūrė Šeštokų geležinkelio stotis iš Krosnos valsčiaus, ar Rūdiškės k. iš Šilavoto valsčiaus, sunku suvokti. Lokalizacijos nuorodų sutrumpinimuose randame ir Vilkaviškio apskrities Gražiškius, Rasiùs, net ir Lazdijùs, Prėnus (ibid. 115), kurie nieko neduoda Marijampolės valsčiui. Netrūksta ir gyvenamųjų vietų vardų be lokalizacijos nuorodų. Gal tai nebūtina, kai pateikiami didesnių kaimų vardai, bet kai aptariamų toponimų sąrašuose minimos sodybos, viensėdžiai, kaimų dalys ir pan., tai be lokalizacijos skaitytojas nesusigaudys, pavyzdžiui, susidūręs su tokiomis gyvenvietėmis: Abromýne sod., Birbynė sod., Kailýnė vs., Kleinýnė vs., Palaikýnė sod. ir pan. 4.1. Marijampolės apskrities teritorija ir ribos 4.1.1. Šiuo metu Marijampolės apskritis didesnė nei buvusi tarpukario Lietuvoje; itin svarbu, kad dabartinės Marijampolės apskrities teritorija gerokai pasislinkusi į 108 Pastabos vakarus ir šiaurę – apima ir buvusių Vilkaviškio, Šakių apskričių teritoriją. Kita vertus, anuometinei Marijampolės apskričiai priklausęs Prienų rajono teritorijos plotas dabar priskirtas prie Kauno apskrities. Dalis pietinės buvusios Marijampolės apskrities teritorijos atitekusi Alytaus apskričiai. Dabartinės Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijos priklausė tarpukario Lietuvos Marijampolės apskričiai. Visa tai atsiliepia ir nustatant, iš kurios teritorijos buvo rinkti drimonimai (miškavardžiai) ir nurodant atskirų miškų lokalizaciją. 4.1.2. Marijampolės apskrities drimonimai (miškavardžiai) ir jų lokalizavimas Miškų vardų (drimonimų, liet. „miškavardžių“) tyrimo tradicijos gana menkos. Pastaruoju metu skelbtas vos vienas kitas šios srities kalbinis aprašas (Mickienė 2001, Mickienė 2004). Taigi ir buvusios Marijampolės apskrities drimonimus aptardama Sviderskienė susidūrė su nemaža sunkumų. Šio arealo apimties ir ribų kaita nėra pats kebliausias reikalas, nors jo nepaisant, toponimų atranka, jų apskaita ir lokalizavimas gali gerokai sv irti į vieną ar į kitą pusę. Didesnės, darbe visai nesvarstomos problemos, kaip konkrečiais atvejais miškų vardus atriboti nuo pelkių, durpynų, ganyklų ir pan. objektų pavadinimų; ar apimti miškų dalių vardus, juose pasitaikančių pievaičių, „salaičių“, kelių, takų, kalnelių vardus? Kaip nurodyti jų visų lokalizavimą? Rankiojant visur tokius net pačių smulkiausių vietų vardus, vargu ar galima pasikliauti net ir nuolatos papildoma ir turtinga Vietovardžių kartoteka. Didžiausią nuostabą kelia, kad darbe nurodyti tik trys iš kitų vietovardžių kilę sudėtiniai kilmininkiniai miškų vardai (Sviderskienė 2006: 55). Kur dingę tokios sandaros didžiausių Marijampolės miškų ar jų masyvų vardai – Būktos miškas, Kazlų Rūdos miškai, Prienų šilas? Juos pateikia visi fiziografiniai Lietuvos žemėlapiai (žr. pvz., Suvalkijos kraštas, 2003), enciklopedinio pobūdžio darbai (Kviklys 1996) ir kt. Pastabų apimtis neleidžia išsamiau aptarti paminėtų visų su miškavardžiais susijusių problemų. Imame tik vieną pastabų autoriui gerai pažįstamų Žuvinto palių atvejį, kuris gali išryškinti ir kitas su miškavardžiais susijusias bėdas. Kad Marijampolės drimonimų apraše Žuvinto palios neminimos (žr. Sviderskienė 2006: 49–62), gali būti lėmusi viena iš dviejų priežasčių: (1) arealo teritorijos ir ribų suvokimas, (2) pažiūra, kad šis ir kiti palių vardai nesusiję su drimonimais, t. y. miškų vardais. 4.1.3. Jau minėta (žr. 3.1), kad tarpukario Lietuvos Marijampolės apskrities teritorija keliose vietose siekė toliau į pietus, nei turime dabar. Šios apskrities ribos su 109 Pastabos Alytaus apskritimi ėjusios per Žuvinto ežerą – šiaurinė ir šiaurės vakaru bei rytų ežero dalys priklausiusios Marijampolės apskričiai. Nuo jos neatskiriamos buvo ir iš tų pusių Žuvinto ežerą supusios palios. Tik prieš keletą dešimtmečių Žuvinto rezervato centrą nukėlus į pietinę Žuvinto pusę, Alytaus apskričiai atiteko visos Žuvinto palios ir prie jų esančios pievos. Dabar šios apskrities riba pastūmėta netoli Daukšių – į nuo seno kapsų gyventas ir valdytas vietas. Keista, kalbiniame vietovardžių apraše šnektos apskritai visai pamirštamos. 4.1.4. Greičiausiai Žuvinto pālių vardas į Sviderskienės aprašą nepatekės dėl be jokių svarstymų priimto požiūrio, kad palių vardai su drimonimais (miškavardžiais) neturi nieko bendra. Bet kaip tuomet paaiškinti, kad pačių miškininkų sudarytame ir išleistame Lietuvos miškų vardyne pateikiami miškų vardai Pālių Bālos (Marijampolės rajono ir urėdijos Buktos girininkijoje) ir dar Pālių mišk. (Prienų rajono ir urėdijos N. Ūtos girininkijoje) (Brukas ir kt. 1994: 163)? Abu šie miškininkų minimi vietovardžiai priklausė anų metų Marijampolės apskričiai. Pālios mišk. minėtame žodyne dar nurodytas ir Lazdijų rajono Veisiejų urėdijos Stalų girininkijoje (Ibid.). Jokios palios autorės nedomina ir net nesvarstoma, ar savo pavadinimuose šį žodį turinčios pelkės (balos?) nėra artimos su miškais; matyt, labai tvirtai įtikėta Laimučio Bilkio suformuluota itin plačia helonimo (pelkėvardžio) samprata (žr. Bilkis 1997: 40–43). O aiškintis reikėtų du dalykus: (1) kodėl vardas Žuvinto palios (o ne pelkės) patekęs į daugelį kartografinių, enciklopedinių leidinių ir kt. darbų, (2) kaip ir kodėl palių vardą taip dažnai vartoja vietos žmonės, iš seno jo netapatinę nei su pelkėmis, nei juo labiau – su balomis? 4.1.5. Žuvinto pālių vardas pateikiamas daugelyje tarpukario Lietuvos žemėlapių, ir paprastai išryškinamas tokia pat spalva kaip ir miškai. Šį vardą randame ir prie Vakaruose išleistų žemėlapių tikrinių vardų specialisto Antano Salio pridėtuose vietovardžių sąrašuose (Salys 1983: 266, 569). Šių dienų mūsų kalbininkų išleistuose vietovardžių žodynuose Žuvinto pālių vardas irgi neišnykęs (žr. Razmukaitė, Vitkauskas 1994: 220; Pupkis ir kt. (red., sud.) 2002: 447); tiesa, čia pridu­riamas paaiškinimas „pelkės“ arba „pelkės ir durpynas“. Žuvinto palias (su nuoroda, kad vietos žmonės jas vadina tiesiog Pālios) aprašo Bostone išleista Lietuvių enciklopedija (1966: t. 35, 434) ir su keliais papildomais palių dalių vardais (1960: t. 21, 420) ir kiti enciklopediniai darbai. Ypač plačiai apie palias kalba B. Kviklys (Kviklys 1996: 193–200). Visas palias drauge su Žuvinto ežeru vaizdingai ir itin detaliai aptardamas T. Zubavičius (1978), pateikė ir daugybę šio krašto vietovardžių. 110 Pastabos Tiesa, naujesni enciklopediniai leidiniai taip pat visas palias priskiria pelkėms. Savotiškai palių vardai išsklaidyti ir įvardinti gana detaliame turistiniame žemėlapyje Suvalkijos kraštas (čia nurodyta ir daug kitų smulkių miškavardžių). Žuvinto draustinio rezervato teritorijoje čia randame Buktos pelkę, į vakarus nuo jos Buktos mišką, toliau į pietus Žaltyčio ežero link – Palių Balų mišką, o dešinėje Dovinės upės pusėje – jau Žuvinto pelkę. Dar už keliolikos kilometrų į rytus nuo Igliaukos – Palių durpynas, kurio šiaurinė pusė prie Šlavantos upės – Palių miškas. Tai bent vardų margumynas! Palios tampa atskiru sudėtinio termino dėmeniu, ir visai pakeičiamas kitų vardų dėmenimis pelkės, balos. 4.1.6. Daukšių krašto žmonės, metų metus Žuvinto pelkėse uogavę, grybavę, medžioję ir 1944–50 partizanų gretose kovoję prieš okupantus, pažįsta keletą tų palių ir jų dalių vardų. Žuvinto palios buvo vadinamos ir šiuo vardu, ir Didžiosios palios ir tiesiog Palios. Jų vidaus dalys turėjusios keletą atskirų vardų – Lygės, Dėgsnės, Beržukai, Pušelės, pakraščiuose – Raistas, Skabytų salaitė, Pušynas (Pušynė), Išdagas, Salos… Ar palių dalys, turinčios medžių vardus, laikytinos paprastomis pelkėmis? Dešinėje Dovinės pusėje tų pačių Žuvinto palių tąsa pagal kaimus, kurių pašonėje jos tvyro, buvo Daukšių palios su Raistu ir su Burbulių salaite, toliau į pietryčius – Vidgirėlių (Daukšių) giria ar palios, dar piečiau – Miknonių palios, Riečių palios. Liūliškio, Plynių ir iš dalies Daukšių kaimai Žuvinto palias skyrė nuo keletą kilometrų į šiaurę nutįsusių Amalvo pālių, kurių pietinis pakraštys vadintas ir Plynių palaitėmis. Kartais visos Amalvo palios, skiriamos nuo Didžiųjų (Žuvinto) palių, buvo vadinamos Palaitėmis. Palių ir palaičių priešprieša buvo žinoma ir Vincui Mykolaičiui-Putinui (žr. LKŽIX 265), nes jo motina buvo kilusi iš Amalviškių. Pynių palaičių šiauriniame pakraštyje buvęs Kavaliaiško šilelis ir Kirtiklio šilelis (žr. Brizgys 1993: 14; Labutis 2002: 173). Vietos žmonėms palių vardas buvo įprastas – gal iš pradžių kaip tikrinis Žuvinto palių vardas – Palios¹ (pluralia tantum). Žodis pelkės, atrodo, čia naujas, atneštas ežerėtyros ar kitų sričių specialistų. O palias ar apskritai pelkes, vadinti balomis, galima tik visai nepaisant daukšiškių šnektos žmonių kalbos: palių (ar pelkių) jie nepainioja su pagrindine žodžio balà – bãlos reikšme – „valka, klanas, nedidelis atviras vandens telkinis, kur vanduo matyti paviršiuje“. Beje, žodynai nepateikia daugiskaitinio 1 Palios yra, matyt, senas sūduvių ir jotvingių vardas, minimas ir viename kryžiuočių kelių apraše – tad nedovanotina jį pastumti į pašalį ir pakeisti bendresnės reikšmės žodžiu pelkė ar dar blogiau – balos. Žodis palios vartojamas tik daugiskaita, tai ne pėlkė – pėlkės ir ne balà – bãlos. 111 Pastabos daiktavardžio bãlos. Visos Žuvinto balos, Buktos balos, Palių balų miškas, matyt, imta iš rusiškų žemėlapių, nes rusų kalba neturi tikro atskiro vardo pelkėms vadinti – vartoja болото. Remiantis vietos žmonių supratimu ir vartosenos tradicijomis, palios yra greičiau pelkėtas miškas, o ne tikros pelkės. Tai ypatinga vieta, kurioje gali būti ištisi medžių plotai, galėtume sakyti pusiau miškas, pusiau pelkės. Didžiąsias (Žuvinto) palias vietos žmonės skiria nuo Buktos miško. 4.2. Reikėtų specialistams palikti spręsti, kam priskirtini patys vadinamieji objektai. Apskritai detalus smulkiųjų toponimų grupavimas pagal objektus kalbos faktus verčia sprausti į tą lentynėlę, kurią nustato specialistai. Taigi manome, kad palios artimesnės miškams, nei tvenkiniams, kūdroms, tikroms baloms ir pelkėms, kurių paviršiuje telkšo vanduo. Ne gamtos mokslų specialisto akimis žiūrint, palių vardai neturėtų likti nuošaly nuo miškų vardų tyrimo. 4.3. Iš Žuvinto, Amalvo ir joms artimų palių apžvalgos matyti, kaip nelengva drimonimus (miškovardžius) atriboti nuo kitų vietų vardų. O juk tai gali gerokai koreguoti visą miškų vardų kilmės ir darybos aprašą, procentinius atskirų vietovardžių santykius. Apmaudžiausia, kad net palikus nuošaly palių santykius su drimonimais, straipsnyje (Sviderskienė 2006: 49–62), prabėgomis pasižvalgę po Lietuvos miškų vardyną, žemėlapius, pasigendame nemažos grupės šios rūšies toponimų (žr. Priedą, į kurį įtraukti ir palių bei jų dalių vardai). 4.4. Nedžiugina ir Marijampolės apskrities miškų vardų lokalizavimas. Miškininkai nurodo miškus pagal urėdijas ir girininkijas. Žinoma, įprasčiau jų vietą nurodyti pagal artimesnę gyvenamąją vietovę. Tačiau dideli miškai (Kazlų Rūdos, Buktos, ir pan.) apima nemažą teritoriją ir todėl gali būti pavadinti keliais vardais. Autorė pasitelkia vienos gyvenvietės vardą, bet jau pagal dabartinį administracinį skirstymą, pvz., Ašminta (Prienų raj.), Gudeli ai (Marijampolės sav. t.). Santrumpų sąraše randame ir visai keistų nuorodų: Liubāvas (Kalvarijos sav. t.), o pati Kalvarija – Marijampolės sav. t.. Vietovė Kazlų Rūda gali reikšti ir patį šio vardo miestelį, ir Kazlų Rūdos sav. t. Pastabų autoriui žinomas Beržynas (jei čia tas pats miškelis) buvo Igliškėlių valsčiuje (dabar Igliaukos seniūnijoje), o Gudeliai, kurių santrumpa čia pavartota, gerokai toliau. 4.5. Aptariamųjų darbų vertę lemia tiriamų toponimų analizė pagal pamatinio žodžio grupę ir pagal darybą. Pagirtina, kad autorė nepretenduojanti į griežtesnius apibendrinimus (Sviderskienė 2005: 59). Silpnosios darbo pusės: (1) neaiškinama, kaip toponimą skirti nuo bendrinio 112 Pastabos vietos pavadinimo; (2) neaiškūs tiriamųjų vietovardžių arealai ir jų ribos; (3) per maža dėmesio skiriama vietų lokalizavimui; (4) gana daug užsibrėžtų tirti arealų vietų vardų likę neanalizuoti, net neminimi, nes autorė nepakankamai panaudojusi spausdintų šaltinių. Pravartu būtų buvę pateikti visų darbe tiriamų toponimų sąrašą. Reikia tikėtis, kad kritinės pastabos neatbaidys autorės nuo taip reikalingo dar netirtų toponimų darbo, o tik paskatins labiau vertinti kalbos faktus ir nevengti teorinių svarstymų. Priedas: praleisti Marijampolės apskrities drimonimai Agūrkiškės mšk. – KzR Alksnynė mšk. – Ldv Āmalvo (Pãnausupio, Plýnių) palaitės (Igliškėlių, Gudelių, Liudvinavo valsčius2). Ąžuolų Būdos mšk. KzR Balbieriškio mšk. Blb Barsukynės mšk. KzR Beržūkai (Žuvinto pal. d.) Ldv Beržiniškės mšk. KzR Brėdžkampio mšk. KzR Bubnabalė mšk Ldv Bužgirė mšk. KzR Būktos mšk. Ldv Burbulių salaitė (Daukšių pal. d.) Gdl Dalgine mšk. Daukšių palios Gdl Dėgsnės (Žuvinto pal. d.) Ldv Dėgsnės mšk. Prn Didžiosios palios (Žuvinto p.) Ldv Ėgležeris mšk. Prn Gojėlis mšk. Krsn Gorija mšk. KzR Griešių mšk KzR Grigaičių mšk. KzR 2 Apytiksliai lokalizuojama pagal tarpu kario Lietuvos administracinį skirstymą. 113 Pastabos Gudelių mšk. KzR Ivóniškio mšk. GDL Kazlų Rūdos mšk. KzR Kavaliaùško šilelis Ldv Kirtiklio šilelis Ldv Klebiškio mšk. Prn Kliñiškių mšk. KzR Kupstinė mšk. KzR Lýgės (Žuvinto pal. d.) Ldv Meškãpievių mšk. Prn Mikalãvo mšk. KzR Miknonių palios (Žuvinto pal. d.) Gdl Pãgraičio mšk. Šil Pãlių palios (žr. Žuvinto palios) Ldv Pãlių mšk. Prn Plýnių palaitės (Amalvo pal. d.) Ldv Prienų šilas Prn Pušýnas (Žuvinto pal. d.) Ldv Rūdupio šil Prn Rudžių mšk. Šns Runkių mšk. KzR Sasnavõs mšk. Ssn Skabýtų salaitė Ldv Skriaudžių mšk. Ssn Skeršabalio mšk. Prn Šunskų mšk. (Šunskagirė) Šns Ùosiabalė mšk. Ldv Ùtos giraitė Prn Valavičių mšk. Šns Varnabūdės mšk. Ssn Žalióji (Būktos giria) Žiegždžių mšk. Prn Žuvinto (Didžiosios) palios Ldv, Gdl 114 Pastabos ŠALTINIAI (LITERATŪRA) ATSŽ = Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas I, par. Z. Noreika, V. Stavinskas, Vilnius: Mintis, 1976. Bilkis, L. 1997: Lietuvių helonimai: termino teikimas, sąvoka, vieta toponiminėje sistemoje. Lituanistica 1 (29), 35–37. Bilkis, L. 1998: Lietuvių prisaginės darybos helonimai. Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius. Brizgys, V. 1993: Gyvenimo keliai. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga. Brukas, A. ir kt., sud., 1994: Lietuvos miškų vardynas I. Kaunas: Lietuvos miškininkų sąjunga. Endzelytė, R. 2004: Šiaurės vidurio Lietuvos vandenvardžių daryba. Lituanica 2000, 4 (60), 63–77. 4DLKŽ = Dabartinis lietuvių kalbos žodynas. IV leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. Ilgūnas, G. 1995: Prie Sasnos ir Šešupės. Surgūčių, Sasnavos ir Kantališkių kaimų istorijos ir etnografijos bruožai. Vilnius: Lietuvos archyvų departamentas. Kviklys, B. 1996: Mūsų Lietuva. 3 t. Bostonas: Lietuvių enciklopedija. Labutis, V. 1997: Žuvinto ir jo apylinkių vietų vardai. Kalbos kultūra, 18 sąs.: 56–69. Labutis, V. 2002: Daukšių krašto žodynas. Vilnius: Alma Litera Lietuvių enciklopedija t. 21 1960. Bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1960; t. 35. 1966. Mickienė, I. 2004: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacijos santrauka. Kaunas. Pupkis, A. ir kt., red., sud. 2002: Vietovardžių žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Razmukaitė, M., Vitkauskas, V., sud., 1994: Vietovardžių kirčiavimo žodynas. Vilnius: Kultūra. Salys, A. 1983: Raštai. T. 3. Roma: Lietuvos Katalikų Mokslo Akademija. 115 Pastabos Savukynas, B. ir kt., sud., 1963: Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas Vilnius. Valstybine politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963. Subačius, K. 2006: Sūduvos kraštas nuo priešistorinių laikų iki XX a. III dešimtmečio. Marijampolė. TeleSATpressa. Suvalkijos krašto žemėlapis. Vilnius: Briedis, 2003 Sviderskienė, D. 2005: Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darb os ir kilmės polinkiai, Acta Lituanica Lithuanica 52, 91–118. Sviderskienė, D. 2006: Marijampolės apskrities dr imonimų darb os ir kilmės polinkiai. Acta Lituanica Lithuanica 54, 49–62. Vanagas, A. 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mokslas. Vanagas, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Zubavičius, T. 1978: Žuvintas ir jo gyventojai. Vilnius: Mokslas. Vitas Labutis Vilniaus universitetas Lietuvių kalbos katedra Universiteto g. 5, LT-01122 Vilnius, Lietuva 116