The goal of motion in the Indo-European languages: Dative and accusative

Acta Linguistica Lithuanica LVI (2007), 65 – 71 Judėjimo tikslas indoeuropiečių kalbose: naudininkas ir galininkas* WILLIAM R. SCHMALSTIEG State College, Pa. Autorius teigia, kad paliudytos indoeuropiečių kalbų o kamienų vienaskaitos galininko ir naudininko formos kilo iš pirminių vienos ir tos pačios linksnio galūnės sandhi variantų. Vėliau šie fonetiniai variantai buvo iš naujo analizuoti kaip skirtingos linksnių formos.o Indoeuropiečių *o kamieno galininko linksnis atsirado kai kuriuos pirminius semantinio naudininko vartojimo atvejus reinterpretavus kaip sintaksinio galininko vartojimo atvejus (toliau N = m arba n). Etimologiniai automatiniai fonologiniai variantai buvo iš naujo analizuoti, kiekvienam variantui įgyjant atskirą sintaksinę reikšmę. Dažniausiai galininką žymi *-oN (< *-oN prevokalinėje sandhi pozicijoje, išlaikant galinį nosinį), o naudininką dažniausiai (bet ne išimtinai) žymi *-ō (< *-oN etimologinėje priešpriebalsinėje sandhi pozicijoje, netenkant nosinio ir pailgėjant prieš jį esančiam balsiui), plg. lot. acc. sg. serv-um (< *-oN < **-oN + V...) „vergas“ ir dat. sg. servo (< *-ō < **-oN + C...), žr. Schmalstieg (2000, 2004).1 Dalinis fonologinis ir sintaksinis atitikmuo matomas anglų kalboje *Norėčiau čia padėkoti prof. Vytautui Ambrazui, kad perskaitė ankstesnę šio straipsnio versiją ir padėjo pateikti lietuviškų pavyzdžių. Žinoma, tai nereiškia, kad jis pritaria čia siūlomai teorijai ar yra atsakingas už kokias nors klaidas. 1 Pripažįstu indohititų hipotezę ir darau prielaidą, kad šis konkretus fonologinis kitimas galėjo neįvykti indohititų kalboje. Vis dėlto nosinių atžvilgiu hetitų kalbos raida atrodo labai panaši į tą, kurią esu pasiūlęs indoeuropiečių kalbai. 65 WILLIAM R. SCHMALSTIEG savybiniai įvardžiai my ir mine, kurie dabar atlieka skirtingas funkcijas, nors iš pradžių jų distribucija buvo visiškai automatinė: my atsirado dėl priebalsio priešdėtinės sandhi atmainos, o mine – dėl balsio priešdėtinės sandhi atmainos (Strang 1970: 198). Pirminė morfemų alternantų distribucija, priklausanti nuo sandhi reiškinių, tebėra matoma vartojant anglų kalbos nežymimąjį artikelį, t. y. a prieš priebalsius ir an prieš balsius. Slavų -o kamieno vienaskaitos naudininko galūnė -u kildinama iš *-ǫ (< *-uN < *-oN, kuri, nors indoeuropiečių kalbų požiūriu egzistavo tik prieš balsį esančioje sandhi pozicijoje, slavų kalboje vėl tapo galima prieš priebalsį esančioje sandhi pozicijoje), netekus nazalizacijos paradigmas su šaknies kirtimu. Ši denazalizuota -u vėliau paplito visose -o kamieno paradigmose, nepaisant kirčio vietos. (Tai iš dalies primintų Zinkevičiaus 1966: 75–78 aprašytą situaciją kai kuriose vakarų lietuvių tarmėse (Klaipėdos ir kt.), kuriose galinio nosinio priebalsio išlikimas ar išnykimas, regis, priklauso nuo to, ar galinis skiemuo buvo kirčiuotas.) Senoji pirminė naudininko galūnė (*-oN-) išliko etimologinėse būdvardžių ir įvardžių apibrėžtosiose formose, kur ją apsaugo po jos einantis balsis, pvz., slavų dat. sg. masc.-neut. t-om-u ‘tam’ (plg. lietuvišką atitikmenį dat. sg. masc. t-am-ui ‘tas pats’).2 Slavų acc. sg. masc. apibrėžtoji forma t-b-jь ‘tas’ atsirado dėl antrinės pertvarkos. Slavų -o kamieno vienaskaitos galininko galūnė -ъ taip pat kildinama iš *-uN (< *-oN) tam tikroje slavų prieš balsį esančioje sandhi pozicijoje. Taigi *-uN (prieš balsį esančioje pozicijoje) > -ъ, o *-uN (prieš priebalsį esančioje pozicijoje) > *-ǫ. Tai įrodo 2 According to Thumb-Hauschild (1959: 138) the Old Indic dat. sg. masc.-neut. tasmai, Umbrian esmei ‘huic’, pusme ‘cui’, Goth. þamma, Old Prussian stesmu, kas-mu have an extension in sm(a)-, whereas Lith. t-am-ui, Latv. tam, Old High German demu, Slavic t-om-u show the expected adjectival *-o stem declension with no trace of an original -s-. See also Haudry (1982: 30). Another possibility is also imaginable. Haudry (1982: 41) has written: “On nomme hypostase le fait de traiter une forme fléchie ou adverbialisée come une base de flexion ou de dérivation”. An example of this would be the use of the indefinite nominative of the adjective to which another case is added. Zinkevičius (1966: 283) gives some examples of the indefinite adjectival nominative case to which other case endings are added, e.g., šį pirm-às-į jósim in karùže... ‘Let us ride this first one into war...’. Note the addition of the definite acc. sg. ending -į to the nom. sg. form pirm-às- (with stress as in def. nom. sg. pirm-às-is). One might assume for Old Indic dat. sg. kásmai ‘to whom’ may derive from nom. sg. kāḥ, just as Old Prussian kasmu might derive from the nom. sg. kas. Other forms such as dat. sg. Old Indic tásmai, Old Prussian stesmu might also be analogical. 66 The goal of motion in the languages etimologiškai automatinį *-ъ ir -ǫ distribucijos pobūdį rodo prielinksnio ir priešdėlio *sъn- refleksai, virtę arba sъ-, arba sǫ – priklausomai nuo aplinkos. Prieš balsį galinis -n persikėlė į kito žodžio pradžią, tad sъn-imb ‘su juo’ šiuolaikinėje rusų kalboje dabar analizuojamas kaip s nim ‘tas pats’, o prieš priebalsį atsirado nosinis balsis, taigi sǫ-prǫg-ъ ‘sutuoktinis’. Galiausiai etimologinė prieš balsį vartota forma išplito į visas prielinksnio sъ vartojimo pozicijas, pvz., sъ gradomъ ‘su miestu’. Etimologinė prieš priebalsį vartota forma išliko šiuolaikinės rusų kalbos vediniuose etimologinėje pozicijoje prieš priebalsį, pvz., vedinyje suprug ‘sutuoktinis’ (< *sǫ-prǫg-ъ) ir kituose žodžiuose su priešdėliu su-, pvz., su-stav ‘sąnarys, artikuliacija’, su-merki ‘prieblanda, sutemos’ ir kt. Po to, kai *o kamienų klasėje išsiskyrė du linksniai, kitos daiktavardžių kamienų klasės (pvz., priebalsiniai kamienai) senąjį naudininką su *-N priskyrė naujai galininko funkcijai, o naudininko funkciją perėmė sena vietininko forma su *-(e)i, plg. lot. acc. sg. homin-em < *-m ‘žmogus’, dat. sg. homin-i < *-ei, gr. acc. sg. ποιμένα < *-m ‘piemuo’, dat. sg. ποιμένι < *-i. Šis etimologinis vietininko žymiklis *-i taip pat nepriklausomai pridėtas prie etimologinio *-ō, taip susidarant bendrinės lietuvių kalbos -ui ir graikų kalbos -ω. Kaip ankstesnės epochos reliktas, kai *-o kamienų naudininkas ir galininkas dar nebuvo diferencijuoti, judėjimo tikslas seniausiose paliudytose indoeuropiečių kalbose galėjo būti reiškiamas abiem linksniais, plg. lot. domum (acc. sg.) ire ‘eiti namo’ (vėlyvojoje lotynų kalboje pakeista į in (ad) domum, kur vėliau pridėtas prielinksnis sustiprina pirminę reikšmę), tollitur in caelum (acc. sg.) clāmor ‘šauksmas kyla į dangų’ (Vergilijus, Aeneid 11, 745), bet taip pat it clāmor caelō (dat. sg.) ‘šauksmas kyla į dangų’ (Vergilijus, Aeneid 5, 451). Kiti lotynų kalbos pavyzdžiai: quō ‘kur’, aliō ‘į kitą vietą’, intrō ‘į vidų’, ultrō ‘į kitą pusę’, retrō ‘atgal’ ir kt. – visos tai etimologinės -o kamieno vienaskaitos naudininko formos. (Etimologinė lotynų kalbos quō, sujungta su senuoju vietininko žymikliu *-i, sudaro vienaskaitos naudininką cui ‘kam, dėl ko’.) Graikų kalbos pavyzdžiai: οἶκον (δόμον) (acc. sg.) ἰέναι ‘eiti namo’ (Hofmann & Szantyr 1972: 49), taip pat Ἀλφεῷ (dat. sg.) μέσσῳ καταβαὶς ἐκάλεσσε Ποσειδᾶν’ εὐρυβίαν ‘nusileidęs į Alfejo vidurį, jis pašaukė plačiai viešpataujantį Poseidoną’ (Pindaras, Olympian Ode 6, 61–62). Delbrückas (1893: 177) pateikia senosios indų kalbos pavyzdžius: grāmam (acc. sg.) gacchati ir grāmāya (dat. sg.) gacchati ‘jis eina į kaimą’. Danylenko (2003: 67 WILLIAM R. SCHMALSTIEG 295) pateikia šiuos senosios rytų slavų kalbos pavyzdžius: pride Volodimerъ Haličьskoi (acc.) i pride Куеву (dat.) ‘Volodimeris atvyko į Galiciją ir pasiekė Kijevą’. Vėlesnėje slavų kalboje krypties galininkas buvo sustiprintas prielinksniu (kaip lotynų kalboje), pvz., vъ domъ ‘į namus’. Senojo naudininko reliktas išlikęs šiuolaikinės rusų kalbos prieveiksmyje domoj ‘namo’ < domovi ‘į namus’. Aptardami šią temą, Gamkrelidzė ir Ivanovas kaip tipologinę paralelę nurodo tai, kad gruzinų kalboje tiesioginis ir netiesioginis papildiniai bei judėjimo objektas gali būti reiškiami tuo pačiu linksniu (-s) (1984: 285-286): k’aci azlevs c’ign-s bavšv-s ‘vyras duoda knygą (c’ign-s) vaikui (bavšv-s)’ ir midis kalak-s ‘eina į miestą’. According to Friedrich (1960: 120) the Hittite accusative is very rare and perhaps archaic in its usage as the object of motion. He gives as examples nu-šmaš ḪUR.SAG-an (acc. sg.) parḫanzi ‘und sie werden euch ins Gebirge jagen, and they will chase you into the mountains’; GÚ-zu GIŠAPIN-an (acc. sg.) šēr tizzi ‘sein Nacken kommt auf einen Pflug, one places his neck on a plow’ (Hoffner 1997: 133). The older language has a directive in -a for the object of motion as opposed to an -i to denote location at rest, thus arun-a ‘to the ocean’, nepiš-a ‘to heaven’ as opposed to arun-i ‘in the ocean’, nepiš-i ‘in heaven’. Ordinarily the directive is the case of the object of motion and the dative denotes location (Friedrich 1960: 121). Mano nuomone, šis hetitų krypties linksnis su -a (not naudininkas-vietininkas su -i) ir galininkas su -an turi bendrą kilmę. Galima būtų tikėtis hetitų *-un < indoeuropiečių *-on, tačiau įmanoma, kad senąjį *-un pakeitė -an, analogiškai pagal vardininko vienaskaitos -a (Kronasser 1956: 99). Galinio -a ir -an kaita matoma hetitų dalelytėse anda/andan ‘viduje, vidun’, appa ‘vėliau, vėl’ /appan ‘užpakalyje, po’, katta/kattan ‘vėliau’ (Kronasser 1956: 157–160). Tischleris (1983: 539) rašo, kad paprastai manoma, jog katta yra senas krypties linksnis, kattan – senas krypties galininkas, o katti – senas vietininkas. Tischleris taip pat mini prielaidą, kad katta galėjo kilti iš kattan, galiniam -n išnykus dėl sandhi reiškinių. Taip pat žr. Sturtevant (1927: 250). According to Friedrich (1960: 35) final -n is ordinarily assimilated to the initial consonant of a following enclitic (with or without the doubling of this initial consonant, cf. *ištamanan-šan ‘his ear’ (acc. sg.) > ištamanaššan; mān ‘if’ + the particle -qa of quoted speech > māqa. Friedrich notes also 68 The goal of motion in the languages (1960: 34), kad n žodžio viduryje dažnai praleidžiamas, pvz., karpa-zi greta karpanzi „jie kelia“. Šiuo atžvilgiu Sturtevant (1951: 25) rašo: „Tikėtina, kad kuriame nors šnekamosios hetitų kalbos dialekte n prieš tam tikrus priebalsius buvo išnykęs.“ Taigi galima įsivaizduoti, kad iš pradžių žodžio gale esantis -n išlikdavo prieš žodžius, prasidedančius balsiu, o prieš žodžius, prasidedančius tam tikrais priebalsiais, žodžio gale esantis -n išnykdavo. Ši pirminė sandhi kaita buvo morfologizuota taip, kad -an ėmė reikšti vienaskaitos galininką, o -a tapo direktyvo linksniu. Neįmanoma nustatyti, ar hetitų direktyvo linksnis atspindėjo ilgąjį, ar trumpąjį galinį -a (žr. Laroche 1970: 46 ir 48, išn. 36). Iš principo jis galėjo būti ilgas, taigi tiksliai atitikti indoeuropiečių *-ō. Tirdama linksnių ir prielinksnių vartoseną Bretkūno Biblijos vertimo Evangelijoje pagal Luką, Gelumbeckaite (2002: 150) rašo, kad lotynų kalbos galininko vartojimas judėjimui į objekto vidų žymėti padėjo išlaikyti panašią lietuvių kalbos konstrukciją (Luko 7, 36), įėjęs [> įėjęs] namus (acc. pl.) Pharįfeja [pataisyta į > Pharįfeuſcho] „įėjęs į fariziejaus namus“ = Lat. ingressus domum (acc. sg.) pharisaei. Tačiau atkreipkime dėmesį į liet. Einu einu ir prieinu mišką (acc. sg.) „einu, einu ir prieinu mišką“ (LKŽII 1100); privažiavome dvarelį (acc. sg.) „privažiavome dvarelį“ (LKŽXVIII 449); Aš pats keliausiu tolimą šalelę „aš pats keliausiu į tolimą šalelę“ (JD 2704); Lėkčiau žalią giružėlę „lėkčiau į žalią giružėlę“ (JDII 341); Ryto josiu jomarkėlį „rytoj josių į jomarkėlį“ (LKŽIV 358, JD 521); Balnok, tėveli, bėrą žirgelį, josiu svečią šalelę „balnok, tėveli, bėrą žirgelį, josių į svečią šalelę“ (LKŽIV 358, JV 985). Lietuvių kalbos prielinksnis į „į, vidun“ sustiprina paprastą galininko linksnį judėjimo objekto funkcijoje, kaip kad lotynų kalboje tai daro ad, in; žr. aukščiau.3 Galininko vartojimas judėjimo objektui žymėti yra archajiškas indoeuropiečių sintaksės požymis. Gelumbeckaite (2002: 243) writes further that the Latin use of appropinquare ‘to approach’ + the dative stimulated a similar usage of Lith. artintis with the dative (Luke 24, 28), prijartinai mięſteliui (dat. sg.) [corrected to > mief̦teliap kurap eija] ‘they approached the village, where they were going’ = Lat. appropinquaverunt castello, quo ibant. 3 Mano kolega V. Ambrazas teigia, kad galininko krypties reikšmė davė pradžią iliatyvui su jį sustiprinančiu elementu -na. 69 William R. Schmalstieg Kiek žinau, šiuolaikiniuose lietuvių kalbos dialektuose naudininkas kaip judėjimo objektas nėra išlikęs, tačiau naudininkas šioje funkcijoje yra senos indoeuropietiškos kilmės, todėl negalima įrodyti, kad ankstesniu lietuvių kalbos laikotarpiu toks vartojimas buvo neįmanomas. SANTRUMPOS JD = Lietuviškos dainos užrašytos par Antāną Juškevičę. 3 tomai. Kazanė, 1880–1882. Skaitmenys nurodo dainos numerį. JV = Lietuviškos svotbinės dainos užrašytos par Antāną Juškevičę ir išspāudintos par Joną Juškevičę. St. Petersburg... 1883. The numerals denote the number of the song. LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas. 1–20. Redagavo J. Balčikonis, J. Kruopas, K. Ulvydas, V. Vitkauskas. Vilnius, 1941–2002. VD = A. Vireliūnas, Kupiškėnos dainos (žr. žurnalą Tauta ir Žodis, III ir IV). Skaitmenys nurodo dainos numerį. REFERENCES Danylenko, A. I. 2003: Predykaty, vidminky i diatezy v ukrajins’kij movi. Istoričnyj i typolohičnyj aspekty. Xarkiv: Oko. Delbrück, B. 1893. Vergleichende Syntax der indogermanischen Sprachen I. Strassburg: Karl J. Trübner. Friedrich, J. 1960: Hethitisches Elementarbuch. Heidelberg: Carl Winter. Gamkrelidze, T. & V. Ivanov. 1984. Indoevropejskij jazyk i indoevropejcy. Tbilisi: Izdatel’stvo tbilisskogo universiteta. Gelumbeckaite, J. 2002. Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. Haudry, J. 1982. Préhistoire de la flexion nominale indo-européenne. Lyon: Institut d’études indo-européennes de l’Université Jean Moulin. 70 The goal of motion in the languages Hofmann, J. B., A. Szantyr et al. 1972: Lateinische Syntax und Stilistik. Munich: C. H. Beck Hofner, H. 1997: The laws of the Hittites. Leiden–New York–Cologne: Brill. Kronasser, H. 1956: Vergleichende Laut- und Formenlehre des Hethitischen. Heidelberg: Carl Winter. Laroche, E. 1970: Etudes de linguistique anatolienne III: 9. Le directif. Revue hittite et asianique 28, 22–49. Schmalstieg, W. R. 1997: The origin of the neuter nominative-accusative singular in *-om. Journal of Indo-European Studies 24, 3/4, 401–408. Schmalstieg, W. R. 2000: Dative or Accusative. A Latvian parallel to Proto-Indo-European. In: J.-D. Range, Hrsg., Aspekte baltistischer Forschung (Schriften des Instituts für Baltistik, Ernst-Moritz-Arndt-Universität Greifswald, Bd. 1), Essen: Die Blaue Eule, 291–300. Schmalstieg, W. R. 2004. The common origin of the *-o stem dative, accusative and instrumental cases. Baltistica 39, 5–11. Strang, B. 1970: A history of English. London: Methuen and Co. Sturtevant, E. H. 1927: Hittite katta(n) and related words. American Journal of Philology 48, 247–257. Sturtevant, E. H. 1951: A comparative grammar of the Hittite language. New Haven and London: Yale University Press. Tischler, J. 1983: Hethitisches etymologisches Glossar. Part I. A–K. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität. (Innsbrucker Beiträge zur Sprachwissenschaft, vol. 20, part 1.) Thumb, A. & R. Hauschild 1959: Handbuch des Sanskrit. Bd. II. Formenlehre. Heidelberg: Carl Winter. Zinkevičius, Z. 1966: Lietuvių dialektologija. Vilnius: Mintis. William R. Schmalstieg 814 Cornwall Road State College, Pa. 16803, USA 71