Le denominazioni del sangue in area baltica

Acta Linguistica Lituanica LVI (2007), 1-21. B... pr Kraujo pavadinimai. AL ERE [dti | wl i, ale b | pei JD «in area baltica Tai sveikas užpakalis ii MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO Šiame straipsnyje nagrinėjamas baltų kalbų skirtumas, susijęs su kraujo pavadinimu, ir jo reikšmė baltų kalbose. Nors latviška forma asins yra kilusi iš senovės IE pavadinimo, lietuviškas kratjas ir senovės prūsų crauyo gali būti atskirų kalbų amžiaus, bet taip pat gali būti paveldėtas, nors bet kuriuo atveju yra naujesnis nei asins. Kadangi pastaroji galimybė atrodo labiau tikėtina, galime daryti prielaidą, kad tam tikru priešistoriniu etapu abi kraujo denominacijos turėjo egzistuoti vienu metu, nors ir su skirtingomis funkcijomis, visoje IE teritorijoje arba bent jau jos dalyje. Baltijos regione ši pora išliko nepakitusi per visą bendrą amžių. Vėliau kiekvienoje atskiroje baltų kalboje ji patyrė supaprastinimo procesą, kurio latviški rezultatai skyrėsi nuo lietuviškų ir senovės prūsų. Jeigu ši rekonstrukcija teisinga, tai reiškia, kad visos trys Baltijos šalys rodo inovatyvų elgesį paveldėtos situacijos atžvilgiu. GG i I Kraujo pavadinimų skirtumų Baltijos šalyse (liet. kratjas, a.pr. crauyo, bet liet. asins) problema iki šiol mokslininkų nebuvo išsamiai nagrinėjama. Trautmann ir Endzelin, savo bendruosiuose darbuose apie prūsų kalbą, tik paminėjo šią porą viduje B . Aš ką tik buvau baigęs šį darbą, kai mirė Ruggero Stefanini, kuris paliko didelę tuštumą tiek savo draugams ir kolegoms Florencijoje, tiek visame kalbų tyrimų pasaulyje. Mes visi prisiminsime jį dėl jo išskirtinės doktrinos, intuicijų aiškumo, mokymo aiškumo ir taip pat dėl jo atvirumo visiems, kurie prašė jo pagalbos ir patarimo, kaip aš tai darė daugybę kartų. Atsitiktinai šiame darbe aš aptariau jo hipotezę, pateiktą prieš daugelį metų, apie kraifijas tipą ir paprašiau jo paaiškinti hetitų situaciją. Dėl šios priežasties, bet visų pirma dėl apgailestavimo | labai aukšto lygio ir didelio dosnumo mokslininkas, norėčiau skirti šiuos savo puslapius. 1 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO iš leksinių skirtumų tarp lietuvių ir prūsų, iš vienos pusės, ir latvių, iš kitos pusės, grupės, kurioje ir lietuvių, ir prūsų, ir latvių kalbos išsaugojo vieną indoeuropietišką žodį (Trautmann 1910: X; Endzelin 1943: 14; žr. vėliau Fraenkel 1962: 290 s.v. kraùjas: “das ebenfalls uralte asins”). Visiškai kitokią nuomonę apie kraujas išsako Euler, kuris viename iš savo darbų teigia, kad ši forma nėra senesnė už baltų amžių -(1998b: 33 sg.).? Galiausiai, trumpoje indoeuropiečių archaizmų apžvalgoje latvių kalboje (Ademollo Gagliano 1995 [1998]: 347-357, ypač 348 sg., 355), 10 aš klasifikavau kraujas kaip senovinę formą, kuri tik labai neseniai lietuvių ir prūsų kalbose, kaip ir kitose srityse, „įgavo ‘kraujo’ reikšmę. Todėl šio skirtumo įvertinimas buvo toli gražu nevienareikšmis, iš esmės dėl to, kad padėtis nebuvo išsamiai išnagrinėta, todėl ją reikia atidžiau išnagrinėti. (Arete i o AA SSIS RI RESSE Sia ARSA WEI. SS AAA ne ST stabdžių rašytojas pole TT ie] Eig akis rd magija CT WaT dang dime ge si. Kad būtų galima nustatyti, koks yra labiausiai tikėtinas sprendimas, reikės išsiaiškinti, iki kokio amžiaus galima pagrįstai grąžinti kraūjas tipą, taigi pirmiausia, ar latvių kalboje šio tipo tiesiog nėra, ar jis iš tikrųjų išnyko. Nuo šios problemos sprendimo, žinoma, priklauso, ar galima ar neįmanoma asilų buvimą latvių kalboje laikyti konservatyvaus elgesio pasireiškimu. — Kadangi, kaip pamatysime, abu minėti žodžiai turi _ indoeuropietišką etimologiją, problema peržengia Baltijos regiono ribas; Kai tik bus išsiaiškinta, kiek įmanoma, padėtis Europoje, turėsime geresnį pagrindą pabandyti išspręsti ir mūsų konkrečią problemą. Pradėkime nuo to, kad palyginsime šiuos du terminus skirtingose kalbose. | i = Tipas asins (Muhlenbach-Endzelin 1923-25: 143 sg.; Karulis 1992, I: 78; Pokorny 1959: 343) randamas ne tik baltų, bet ir rytų kalbose (indiškose, tocharų, hetitų, galbūt armėnų, graikų, su tikėtina lotynų pėdsakais), tik žodžiuose, reiškiančiuose „kraujas“: SSC. asrk, asnah; Tok. A rėkia, B rėkia; Čia. eshar, eshanas; Ranka. eurų (sekundėmis) - - 2) PA TMT EILUTĖS = Ou radi adis WS agli jas Ka, " Taip pat žr Toporov (1984: 163); Smoczynski (1981 [1982]: 224); Sabaliauskas (1990: 12), ir kt. kb Al otasignt Romain gigenah = SI Dora * Taip pat žr. Euler (1998a: p. 93 12 išnašą), kur netgi kalbama apie neologizmą. A a s s n San Gue pavadinimai tradicinis paaiškinimas, kuris, tačiau, šiandien yra labai diskutuojama)? ; gr. bakstelėkite, plojimai; tikriausiai lotyniškas *aser (assaratum [Paul. ex Fest. p. 15 L s.v. assyr] = „gėrimas, sumaišytas su vynu ir krauju“), kuris taip pat gali būti ne lotyniškos kilmės žodis.“ Akivaizdu, kad tai yra nepermatoma forma, todėl izoliuota, ir, atsižvelgiant į heteroklitą, labai senas morfologinis tipas. Be to, „kraujo“ vertė yra pastovi ir išskirtinė, taigi – bent jau kiek tai galima spręsti iš dokumentų – originali. Todėl nekyla abejonių, kad žodžio tipas asins su tokia forma ir semantine verte yra indoeuropietiškos kilmės ir tam tikru metu buvo ini tn a resin ez. Įvertinti dll arid laimėjo, 6 bet yra . Dabar pažiūrėkime į kraiijas tipo, kuris patvirtintas „kraujo“ reikšme, palyginimus, išskyrus Baltijos sritį, tose srityse, kur asins neatsiranda arba atsiranda tik kaip pėdsakas (Fraenkel 1962: 290; Toporov 1984: 159-165; Mažiulis 1993: 262-266; Pokorny 1959: 621 sg.). Iš tiesų, kraùjas yra pastebimas vakarinėse srityse (lotynų, keltų, baltų, slavų), nes jis yra palyginamas su tam tikrais skirtumais radikaliojo vokalizmo ir da lygiu. mokymas, su a. sl. krbvb, pus. kry, a. russ. krovs (cfr. il lit. krūvinas = ‘sanguinoso’); su lotyn. cruor = „pralietas kraujas, tekantis iš žaizdos“; su la.isl. cri = „pralietas kraujas- “, cimr. žirniai, ragai. Varna. Jei mes išplėsime savo svarstymą į kitus terminus nei kraujo pavadinimai, šaknys yra patvirtintos ved. akravihasta- = ‘kurio rankos neapkrautos krauju’, kravis- = ‘žalia mėsa’, sscr. krūra-= „sužeistas, kruvinas, žiaurus, žiaurus, kietas“; nell’av. yrū- = „žalia, kraujuojanti mėsa“, yrunya- = „sudarytas iš kraujo“, yrūra- = „be kraujo, siaubingas“; graikų k. xpéag = „mėsa“; a punkte. Isl. hrdr (*hréuaz) = „žalias, šviežias, sultingas“, a.a.t. h)ro = „neapdorotas“; Lat. Tcrūdus ir kt. Kaip jau buvo minėta, latvių kalboje krailjas nėra, bet yra tikrasOlsen (1999: 490 sg.) siūlo visiškai kitokį sprendimą, pagal kurį ariwn galėtų būti kilęs iš kraūjas tipo šaknies, ypač iš protoformos *kreuhnt-, iš kurios taip pat kilęs graikų giminės būdvardis xpéatoc, tačiau jis nebuvo minimas ankstesniuose dokumentuose iki 338 m. pr. Kr. (Frisk 1970: 11; Chantraine 1970: 580). Kita galimybė, kurią taip pat pasiūlė Olsen, yra ta, kad ariwn gali reikšti šios formos ir *es-r išvestinės užterštumą. Kadangi situacija yra tokia neaiški, tolesniame darbe neatsižvelgsime į liudijimą, kad *es-r gali būti susijęs su *ariwn. Walde-Hofmann (1965, I: 72), kuris nesutinka su šia prielaida. © su šiuo žodžiu siejama forma kreve = „krešėjantis kraujas, pluta ant žaizdos, gijimo metu susidaranti pluta“ (Miihlenbach-Endzelin | 1925-27: 274 psl.; Karulis 1992, I: 424 psl. s.v. krevele). Be to, kai kurių mokslininkų (tarp kurių, pavyzdžiui, be Pokorny, Toporov) nuo tos pačios šaknies Baltijos regione ir kitur kiltų ir žodžiai, priklausantys gana skirtingoms semantinėms sritims, kurių pradinis taškas būtų reikšmė „koaguliuotas, išdžiūvęs, sukietėjęs, kietas ir t. t.“, pavyzdžiui, lit. kruša = „kruša“, raid. kruvesis = „šaltas purvas“ 3 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO (Fraenkel 1962: 290 s.v. kratijas ir 302 sg. s.v. krusti; Miihlenbach-Endzelin 1925-27: 291, tačiau jie neatrodo palankūs šiam ryšiui); xKpùog =. „Gelo“ ir jo dariniai; lotyn. crusta = „žievė, pluta“ (visų šių formų apžvalgą, labai išsamią ir iš dalies ginčytiną, žr. fd MORO COST CI Le ee _ Pirmoji pastaba, kurią reikia padaryti, atsižvelgiant į šios šaknies liudijimų yra tai, kad situacija yra labai skiriasi nuo ankstesnio atvejo. Iš tikrųjų kraiijas siejamas su gyvybine šaknis, dėl kurios atsirado didelė žodžių šeima, turinti įvairių šaknų vokalizmų ir įvairių formų, turinčių skirtingas semantines vertes. Šiuo metu, todėl, dokumentai, kuriuos mes turime ir kuriuos mes jau apsvarstėme, leidžia manyti, kad kratijas tipas turėtų būti laikomas naujesniu nei asins tipas. Li Ela | Šiuo metu vis dar lieka nustatyti, kiek naujas yra kraūjas tipas su reikšme ‘kraujas’, t. y. ar jis yra ankstesnis už atskirų kalbų amžių, nes būtent šios problemos sprendimas turi įtakos vertinimui, kurį turime suteikti skirtumui tarp latvių Tare:ir:le:kitų 'aree:baltichesis oo 0, ob = angie toni J — Norėdami įsigyti šiek tiek elemento naujo, kad ci padėtų a išsiaiškinti meglio la Šioje situacijoje reikia išsamiai išnagrinėti kraujo pavadinimus ° Gali būti, kad su šiomis formomis yra susijęs ir oscus krustatar (žr. Untermann 2000: 404 sg., su įvairiomis galimybėmis), tačiau jo semantinė vertė yra labai abejotina. Kalbant apie graikų kalbą, Frisk (1970: 28 sg.) pripažįsta | kpvog ryšį su raid. kruvesis, su lot. crusta ir taip pat su xpéag, cruor, o Chantraine (1970: 588 sg.) sutinka su ryšiu su crusta, bet nesutinka su | ryšiu su cruor. Kalbant apie lotynų kalbą, Ernout-Meillet (1959. 153) sutinka su palyginimu n tarp crusta ir raid. kreve, bet abejoja dėl palyginimo su cruor, tuo tarpu 11 Walde-Hofmann sg., sg) neabejotinai sutinka su palyginimu tarp crusta cruor, area per area.“ Šiuo atžvilgiu reikia pastebėti, kad vienoje kalboje kraujo tautų gali būti daugiau nei viena. Šiuo atveju yra dvi galimybės. Pirma, be pagrindinio pavadinimo, atitinkančio mūsų kraują, yra ir kitų, akivaizdžiai antraeilių pavadinimų, pvz., dėl stiliaus. Antraeilės reikšmės yra, (1965, I: 294 pavyzdžiui, 295 pavadinimė ai, kilę iš raudonos spalvos pavadinimo, kurie randami e Indijoje e 3 taip pat su kreve. 4 Le denominazioni del sangue (rudhira-, lohitair kt.: Mayrhofer 1976: 81, 67 sg.), keltų kalbose (a.irl. flann = „raudonas“, poetiškai vartojamas kaip „kraujas- “: DIL 1950: 162), germanų kalbose (a.isl. rodra, kuris ypač reiškia „rooro kraujo“); arba, vis dar germanų srityje, pavadinimai, kilę iš šaknų, kurie reiškia „lašinti, tekėti“, pavyzdžiui, ags. dreor, a.s. dreor, a.isl. dreyri = „tekanti kraujas“ (Holthausen 1934: 77; De Vries 1962: 83), palyginti su a.a.t. tror = „lašantis skystis“, col got. driusan = „kristi“ ir t. t. Šie antriniai pavadinimai, kurių kai kuriose kalbose gali ir nebūti, ir kurių mes bet kuriuo atveju galime nežinoti, čia mūsų nedomina. ipy Antroji galimybė yra ta, kad pagrindiniai pavadinimai yra ne vienas, o du, kiekvienas turintis ypatingą vertę, o tai, žinoma, a priori neatmeta galimybės, kad toje pačioje vietovėje yra ir kitų, antraeilių, kaip ir pirmuoju atveju. Pavyzdžiui, lotynų kalboje yra dviejų pavadinimų situacija, kai randame porą sanguis/cruor, kur pirmasis yra nežymimas sacrificale’: De Vries 1962: 450; Cleasby-Vigfusson—Craigie 1986: 502 s.v. terminas, kuris taip pat gali turėti teigiamą reikšmę, o antrasis yra pažymėtas terminas, kuris turi aiškiai neigiamą reikšmę (žr. toliau Mencacci 1986: 25-85, ypač 59-65, 81-85) ir kuris romanų kalbose yra pasmerktas išnykti. Šitas dvigubas pavadinimas gerai atspindi kraujo dviprasmybę—nors nebūtinai išreikštą dviem žodžiais—į kurį primityvaus žmogaus mąstyme gali būti žiūrima tiek kaip į teigiamą elementą, gyvybinę jėgą, tiek kaip į neigiamą elementą, bjaurų, baisų, nuo kurio reikia laikytis atokiau, nes jis gali sukelti pražūtį ir mirtį. Nuo dviejų situacijų galima pereiti prie vieno pavadinimo situacijos, jeigu skirtumas tarp semantinių vertybių yra linkęs sumenkti, kol viena iš jų tampa nereikalinga. Pasirinkti _ “Buck (1949: 4.15). 1973 m. – Algirdas Brazauskas, Lietuvos krepšininkas (g. 1923 m.), rinktinės žaidėjas (1971–1973 m., 1973–1975 m., 1975–1977 m.). Kitas dvigubų pavadinimų atvejis yra šumerų kalba, apie kurią s1 žr. Pettinato (1981: 37-46). = 5 Mania Teresa ADEMOLLO | Per quanto riguarda il nostro caso specifico, come vedremo, la maggioGaGLIANO —dauguma siūlomų hipotezių skatina atkurti egzistavimą lygmeniu, kuris gali skirtis tarp bendro indoeuropiečių amžiaus ir atskirų kalbų amžiaus, porą pavadinimų, kuriuose tikėtina, kad nepažymėtas do- | turėjo būti tipo asins, o pažymėtas turėjo būti tipo kraùjas, atsižvelgiant į jo etimologiją ir atsižvelgiant į neigiamą reikšmę, kurią šis žodis turi, kai jis nėra vienintelis kraujo vardas, kaip yra lietuvių, prūsų ir slavų kalbose. nn 0 n el AL | Pradėkime nuo Indijos regiono, kur nuo Rig-Vedos kraujo pavadinimas yra asrk (Mayrhofer 1956: 66), taigi jis yra asins tipo. Kraùjas tipas čia nepasireiškia, bet formos, matytos aukščiau, kaip kraujuojančios ir t.t., galėtų mums padėti atkurti jo buvimą ankstesniu laikotarpiu nei dokumentacijos pradžia.® Galimybių yra dvi: | arba Indijos teritorijoje buvo, be tipo asins, taip pat kraūjas tipas, arba Indijos teritorijoje buvo tik sąlygos jo susidarymui, kurios pero Ton niekada nebuvo įgyvendintos, (is ove i >. 00 ETRE unto II. krira- = ‘ferito, sanguinoso, crudo, ecc.’, akravihasta- = ‘che non ha le mani Persikėlę į Irano teritoriją, matome, kad čia akivaizdžiai nėra nei asins, nei kraiijas tipo, nes Avestoje minimas terminas vohuni, turintis analogijų su kitais Irano kraujo pavadinimais (m.pers. yon, n.pers. yun), nėra susijęs su jokia iš mums žinomų formų. Tačiau Schwarz (1982: 193-196) įtikinamais argumentais teigia, kad asrtipas, kurio, atrodo, visiškai nėra, iš tikrųjų taip pat egzistavo šioje srityje. Fonetiškai tai būtų reiškęs *ahro *ahra-(priek. *angrair t.t.), kuris būtų sutapęs su *ahra- = ‘blogas, piktavalis’ (priek. angra-). Siekiant išvengti tokio sutapimo, kraujo pavadinimas buvo pakeistas išvestiniu *uahu-, kuris reiškė gėrį (t. y. *uesu-), naudojant fi procesą įvairiais kitais atvejais. Todėl šnipų buvimas būtų netiesioginis liudijimas apie senovės egzistavimą, taip pat ir iraniečių kalboje, žodis | identiškas Indijos pavadinimas kraujo. Kita vertus, ir šioje srityje negalima atmesti, kad iki dokumentavimo pradžios egzistavo kratijas tipas, atsižvelgiant į jo buvimą avestiškoje kalboje, kaip jau turime * Žr. Grassmann (1964: 359), kuris remiantis akravihastariko sukonstruoja būtent *kravicol reikšmę ‘kraujas’. e ir Rel 6 Kraujo pavadinimai matomi tokiose formose kaip yrinya-= ‘padarytas iš kraujo’, yrūra-= ‘be kraujo, siaubingas’ ir t.t. Taigi Irano dokumentai, kaip ir Indijos, siūlo dvi skirtingas kraùjas tipo galimybes. = =] | Kalbant apie Tocharijos regioną, vienintelis žinomas pavadinimas yra ysar, taigi asinų rūšies. Tas pats pasakytina ir apie hetitų srityje, kuri turi eshar, nes forma mani-, kad praeityje varžymosi mokslininkai turi kitą vertę. ® Armėnų kalboje taip pat yra tik vienas pavadinimas, ariwn, kurio etimologija, kaip matyti aukščiau, yra problemiška. © —Slavų teritorijoje tenevano traducibile con ‘sangue chiaro, arterioso’, in realtà con ogni probavienintelis patvirtintas tipas yra a.sl. krbvb, pus. Sveikas, A.Rus. krovb, o baltų kalbose, kaip žinome, yra ir asins, ir kraiijas, ir santykis tarp šių dviejų terminų yra būtent tas, kurį mes bandome nustatyti, arba mit: 2K i DOR INTIS to mR oR OI poh S FLARED Se nny._ Labai įdomi situacija yra graikų kalba (Tagliaferro 1981: 173-221, ypač 186-192). Čia pagrindinis pavadinimas yra aiua, nežinomos etimologijos (Chantraine 1968, 34), todėl vargu ar senesnis nei graikų laikais. Šalia šio pavadinimo iki Homero laikų turime kitų, iš dalies kilusių iš indoeuropiečių šaknų, bet vis dėlto neseniai suformuotų ir akivaizdžiai literatūrinio lygio. Tai apie Bpòtog (Chantraine 1968, 198), sakoma, kad žmogaus kraujas krešėja ant žaizdų; iš \60poc, vadinamo kario krauju, sumaišytu su dulkėmis ir prakaitu, kuris paprastai randamas Homero formulėje aipati kai A00pw ir iš pradžių reiškė „purvas“ (Chantraine 1975, 651 s.v. Adua); !° iš pévoc, kuris iš tikrųjų reiškia „nužudymas, žudymas“ (Chantraine 1970, 426 s.v. 0£ivw). | si SI A ARA E 4 | Kas mes esame Pirmąją interpretaciją palaiko Friedrich (1952: 135) ir Puhvel (1984: 305 sg. s.v. eshar), o antrąją – Guterbock-Hoffner (1983: 163 ir Tischler 1990: 119). Pastarąją nuomonę, kurios aš paprašiau, taip pat laišku išreiškė Ruggero Stefanini. —enni renka man EE Cw, Lev mE Ree Rg loreto, LIE pet 3 lines K ana | 10Analogiškai žr. angl. gore (OED 1989: 690; ODEE: 406; Holthausen 1934. 134; MED 1963: 252 sg.), kuris senovės ir viduramžių anglų kalboje, taip pat ir šiandienos tarmėje, reiškia „purvą, mėšlą“, o kitais atvejais – „kraują, susikaupusį po kraujo praliejimo“, o ši reikšmė dažnai vartojama poezijoje (taip pat žr. archajišką išraišką blood and gore, bloody gore). Tai akivaizdžiai, vėlgi, vertė kilmės di un di letteraria. © = m= al La ! ! Hipokrato korpuse randame praktiškai tik alpa, nes Bpétoc nėra patvirtintas, o AU9poc ir pévoc pasirodo tik vieną kartą, tam tikruose kontekstuose. 7 MARIA Teresė. ADEMOLLO GAGLIANO EE R fer SI _ Šioje srityje taip pat randame senesnės situacijos pėdsakų, nes, kaip jau buvo minėta, yra įrodyta forma éap, siap, palyginama su asins, kuri yra pateikta kaip kipriotė iš skolio Iliadoje 19.87 ir Hesicho, kai kuriuose Aleksandrijos poetuose, pradedant Kalimachu, jis yra kaip preciosizmas, o jei priimsime skoliumo pamoką, jis taip pat būtų Homero eilutėje sudėtiniame japomr®- tig=‘kraujo geriausioji’, Erini epitete. "* Reikėtų pažymėti, kad, skirtingai nei kitose kalbose (sanskrite, iraniečių), graikų kalboje nėra žodžių, kilusių iš kraūjas šaknies, kurie reikštų 'kraujas- '. * a ff.. x.. —Albanų kalboje kraujo pavadinimas yra gjak (Orel 1998, 129), kuris lyginamas su lit. sakai = „derva“, išskyrus a.sl.eccl. sok“ = „sultys, sultinys- “, su gr. onėg= „derva“, su toc. A saku, B sekwe = „pus“ (Pokorny 1044; van „Aindekens 1976: 411), tai yra forma, kuri vėlyvaisiais laikais įgavo šią semantinę reikšmę. Kritikos situacija taip pat randama germanų kalboje, kur kraujo pavadinimas yra tipo got. blob, a.a.t. i . . ’ e bluot (Feist 1939: 101; Kluge 1995: 121), randamas tik šioje vietovėje ir kilęs iš šaknies „dygti“, „pūsti“, taigi tai izoliuota forma, kuri neabejotinai pakeitė senesnį tipą. Taigi germanų sritis, kaip ir albanų, be pėdsakų prarado asins tipą ir neturi hipokraffjas pėdsakų. ~~ e AB ii visada | Per quanto riguarda l’area latina, qui, a parte *aser, che, come si è detto, l'a JA TOO i 7 CTS g | 1 WWD Jl “Hi ations e tag re WRT BE R 6 GRIN nt Filia RAR BUSA We FES Hy a Reikėtų pažymėti, kad, anot Mariani (2001: 365), Orestėje tarp aiua ir pévog | egzistuoja toks pat semantinis ryšys, kaip ir lotynų kalboje tarp sanguis ir cruor. (žr. toliau), o pagal Mencacci (1986, 69 sg.) Būtų A06poc forma. | lygiagrečiai cruor. -ATA TM = ži sibi | =. ANS ery Ahr ie RE Gi emma ne | | ! ?Pamoka, atspausdinta pagrindiniuose „Iliados“ leidiniuose (Allen ir Monro, 1902; West, 1998-2000) yra nepogoitic ('Epivòc), tiek 9571, tiek Vis dėlto, Heinsvortas. per, savo komentare į 19.87 (1993: 138), siūlo galimybę, kad originali formulės versija gali būti siapon@®Ttic Epivig. Dėl atkūrimo, Aleksandrijos poezijos, Homero teksto elementų, žr. paskutinį | di si da Rengakos (1993: vio iena Line Mr EPY Kovas PREGATI | "II Fraenkel, rifacendosi al Leumann (1950: 49 sg.) e al Lommel (1931: 194 sg.), i, priskiria būdvardžiui xpuòbeic reikšmę ‘blutig’, nurodydamas, kad tai nėra ta pati forma, kaip ir ‘eiskalt’, kilęs iš xpvoc (žr. aukščiau- ). Tiesą sakant, visuose dokumentuose nėra jokių įrodymų, kurie galėtų paskatinti interpreta- „nėra tokio tipo operacijos nei xpuderc, nei xpvepéc, kurias kai kurie tyrimai tiesiogiai lygina su sscr. krira-. (ia) 8 Le denominazioni del sangue ‘Ne visiškai aišku, yra du skirtingi pavadinimai, abu | pilnai (Mencacci 1986: 25-85). Iš tiesų, kaip jau buvo minėta, iš vienos pusės yra sanguinis, kuris reiškia tai, kas teka žmogaus kūne normalioje būsenoje, ir kartu gyvybinę jėgą, taigi gali būti nežymimas terminas arba turėti stipriai teigiamą reikšmę, ir iš kitos pusės yra cruor, kuris reiškia kraują, tekantį iš žaizdos, mirties kraują, priešingai nei gyvybės kraujas. Sanguis yra neaiškios etimologijos žodis, tikriausiai labai naujas, kuris turėjo pakeisti | tipo asins (Ernout-- Meillet 1979: 593; Walde-Hofmann 1965, II: 474 sg.). !4 | Cruor, kaip matėme aukščiau, lyginamas su lit. kraùjas (ErnoutMeillet 1979: 152; Walde-Hofmann 1965, I: 294 sg.), ir yra skirtas skambėti romanų kalbose. Taigi lotynų kalba kaip bendrąjį, nepažymėtąjį terminą pateikia naują žodį, o pažymėtas terminas, bent jau radikaliu požiūriu, yra paveldėtas. Šiuo atveju susiduriame su struktūrine opozicija, kurios iki šiol nebuvome matę nė vienoje iš svarstytų sričių. GG" wb rausia ata —Galiausiai, yra keltų regionas, kuriame taip pat atrodo, kad yra dviejų žodžių sąsaja: senovės airių kalboje randame fuil/ cri porą, velsų kalboje gwaed/ crau porą (pastaroji dabar nebevartojama). A. Irmantas. raudonacolor (Vendryes 1987: 248-249) reiškia, matyt, „pralietas kraujas- “, todėl atrodo, kad jis atitinka ne tik etimologiškai, bet ir funkciškai lotyniškąjį cruor, o fuil reiškia „kraujas (bendrai- )“ ir turėjo „| pakeisti tipą asins. Tačiau fuil istorija nėra tiesinė | reikšmės požiūriu, nes šis žodis kilęs iš indoeuropietiškos šaknies „kurią turi, pavyzdžiui, cimr. gweli = „žaizda“, l’a.isl. valr = „kūnas mūšio lauke“, liet. vėlės, liet. veli = ‘mirusiųjų dvasios’, il toc. A. wàl = ‘mirti’, ir, su skirtingomis priesagomis, gr. oò\n = ‘žala’, lot. vulnus ir t.t. (Pokorny 1959: 1144 sg.). Matyt, pradinė vertė “kraujo apibendrinimas. 8 | che esce da una ferita, versato in battaglia’ deve aver subito un processo di RR „ep ir UT „Per sanguis buvo pateikta hipotezė, nors ir neįtikinama, apie kilmę. iš šaknies *es-r-, jos silpnoje formoje, per priesagą į garso labiovelar, Labai neseniai mes randame šį pasiūlymą Balles (1999: 3-17). > Laikui bėgant, tačiau, du pavadinimai fuil ir cri baigėsi | | sutapti, bent jau iš dalies, nes abu gali turėti 11 reikšmių | MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO Baltijos regione. Tačiau tikimybės požiūriu, nepriklausomos ir lygiagrečios hipotezė- (1) e (2), secondo le quali il tipo kraiijas sarebbe il risultato di innovazioni s, susijusios su Europos teritorijomis, kuriose jis buvo aptiktas, turi mažiau bendrų savybių nei kitos hipotezės, nes formalūs skirtumai tarp įvairių tokio tipo aptikimų objektyviai nėra tokie, kad sudarytų realią kliūtį atkurti unikalią pradinę formą. Todėl labiau tikėtina, kad kraūjas tipas egzistavo prieš indoeuropiečių kalbų amžių, taigi ir prieš baltų kalbų amžių, kaip matyti iš aukščiau pateiktų hipotezių (3) ir (4). Tačiau šiuo metu reikia pasakyti, kad jei norėtume teikti pirmenybę vienai iš šių dviejų galimybių, atvirai kalbant, neturėtume lemiamos informacijos, kad galėtume pasirinkti. © AE iai WOH, Apibendrinant, šiuo atveju susiduriame su ypač sudėtinga situacija lietuviškai-prūsiškų izoglosų grupėje, kurioms latvių kalboje atitinka paveldėti elementai, ir dėl šios priežasties nebūtų teisinga kalbėti apie inovaciją ar išsaugojimą įvairiose srityse. Iš tiesų, neginčijamas faktas, kad indoeuropietiškos kilmės žodis asins išliko tik latvių kalboje, tačiau kelias tarp indoeuropietiškojo amžiaus ir dabartinio indoeuropietiškojo amžiaus yra ilgas. „šiuo atveju pea ir latviškasis žodis negali būti tiksliai išreikšti tęstine ir tiesia linija, nes šio žodžio buvimas galėtų būti vertinamas kaip latvių kartais konservatyvaus požiūrio simptomas (žr. gùovs prieš kdrvé, sviédri prieš prakaitas, vepris prieš meitélis ir t. t.) tik tuo atveju, jei kraūjas būtų vėlesnė naujovė iš to laiko, kai ši kalba galutinai išsiskyrė iš lietuvių kalbos. Kitaip tariant, tiesa, kad asins yra seniausias kraujo pavadinimas visoje Europoje, bet čia mes turime omenyje Baltijos ir atskirų Baltijos regionų požiūrį, ir šiuo požiūriu tikėtina, kad kraijas tipas gali būti toks pat senas, ir kad asins išlikimo Latvijos teritorijoje priežastis gali būti ne konservatyvumas, o konservatyvus požiūris į situaciją. Iš esmės, tai nebuvo pradinis europietiškas metodas, bet, kaip jau buvo matyti, sudėtingesnis procesas, kuris pirmiausia susideda iš šios situacijos supaprastinimo, o tada iš esmės iš naujovės. | ad Paimk Liną. 16 K JB MS B Mia = Le denominazioni del sangue — BIBLIOGRAFIA E ABBREVIAZIONI ApeMoLLo GagLIANO, M. T. 1995 [1998]: Eredità lessicali indeuropee in lettone. In: A. BAMMESBERGER, Hg., Baltistik: Aufgaben und Methoden. Tagung vom 10. bis 11. November 1995. Katholische Universitàt Eichstdtt. Heidelberg: Winter, 347-357. i o Adonio GAGLIANO, M. T, 1998 [1999]: Le denominazioni della femmina del _ bovino in area baltica. Linguistica Baltica 7, 7-23. GG tI ii eis dati fici a molle Štai a as BaLLES, I. 1999: Lat. sanguis = “Blut”. In: H. Eichner & H. Chr. Luschiitzky, Hg., Compositiones indogermanicae in memoriam Jochem Schindler. Praha: Enigma | Corporation, 3-17. Taal. Torani Mora oy wR A _ |a Joy i | r _ L m Buck, C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European | Languages. Chicago: The University of Chicago Press. alle si K "VISI i CDIL 1974 = Contributions to a Dictionary of the Irish Language. C, fasc. 3. Dublin: i i Royal Irish Academy: 2 Ubi dI rk CHANTRAINE, P. 1968: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots I. Paris: Klincksieck. ig n RR man food SE Boe JH vate nls CHANTRAINE, P. 1970: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots II. Paris: Kiincksieck. Ika Yor vilna Iš arm CHANTRAINE, P. 1975: Dictionnaire ėtymologigue de la langue grecgue. Histoire des n | : virial pa rid = mots III. Paris: Klincksieck. L can T marti vilna sula CLEASBY, R., Vicrusson, G. & Craigie, W. A. 1986: An Icelandic-English Dictionary. Second edition with a supplement by W. A. Craicie. Oxford: Clarendon Press. im mu m isl m Devoto, G. 1962: Origini indeuropee. Firenze: Sansoni. DIL 1950 = Dictionary of the Irish Language III. Dublin: Royal Irish Academy. | | DIL 1957 = Dictionary of the Irish Language IV. Dublin: Royal Irish Academy. | EnpzeLin, J. 1943: Senprūšu valoda. Riga: Universitàtes apgads. oa PT UA, SA tly ele saga ef Sans | =€ peel ENDZELIN, J. 1961: Latvijas PSR vietvardi I, 2. Riga: Latvijas PSR Zinatnu akadémijas a p j e si „FI ji Ee mii ni a Mc I] ar LI de n ne izdevnieciba. Maria TERESA ADEMOLLO GAGLIANO EnpzeLIN, J. 1979: Darbu izlase III, 1. Riga: Zinatne. ErnouT, A. R MEILLET, A. 1959: Dictionnaire étymologique de la langue latine. Histoire des mots. 4e éd. Paris: Klincksieck. EuLER, W. 1998a: Die Aufgliederung des Baltischen — Fragen zur Chronologie. Res ARR TA pig Conn Lt IM MARTA EuLER, W. 1998b: “Schweiss” und “Blut” in den baltischen Spachen: Uberlegungen zur Stellung des Altpreussischen und Nehrungskurischen. In: A. BAMMESBERGER, Hg., Baltistik: Aufgaben und Methoden. Tagung vom 10. bis 11. November 1995. Katholische Universitdt Eichstdtt. Heidelberg: Winter, 33-34. | Į Do ww Feist, S. 1939: Vergleichendes Worterbuch der gotischen Sprache. 3. Aufl. Leiden: TE rp RU PR a Sr. a : 3% | k i I tn 4 a Is ni Pr *. al = m= = | AGRA LOR TA Siino Ni feet at ES T FRAENKEL, E. 1962: Litauisches etymologisches Worterbuch I. Heidelberg: Winter — fib Cie Cpe i il i - ae ily fra ‘Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht. //// = FriepRICH, J. 1952: Hethitisches Worterbuch. Heidelberg: Winter. Te i wh EC TOR, PAD Sea TR Frisk, H. 1970: Griechisches etymologisches Worterbuch II. Heidelberg: Winter. a m T aE. Te: C — MI = T a = oe ep TS ci a I. sio za I = nr TN, i Goa. PL] La Rai SRN aa | Csa GRASSMANN, H. 1964: Worterbuch zum Rig-Veda. Wiesbaden: Harrassowitz. ciù M = Mer fi kar nti |. sn sila pci “ui! "è RA i GUTERBOCK, H. G. & Horener, H. A. 1983: The Hittite Dictionary 3, 2. Chicago: The Oriental Institute of the University of Chicago. =~ e Kal ti è | sana Lingis The NG Di i Šia | HAINSWORTH, B. 1993: The Iliad: A Commentary. Gen. ed. G. S. Kirk. III: Books 9-12. Cambridge: University Press. ln a į i Di RE a A ta ha dea. a Tdi he sija Ti aki ISS ai wn NE | HoLTHRAUSEN, F. 1934: Angelsdchsisches etymologisches Worterbuch. Heidelberg: XAT rary” SENET LAN va Sma For Matt vi sha r alkos pg ite È ED pigo JŲ ERTS sti x Da i ee EE a iran | = LES E a Vall DE i fi a iii cardio us _Hutp, M. E. 1996: Meillet's Northwest Indo-European Revisited. In: K. Jones-BLEY & © M. E. Huw, eds., The Indo-Europeanization of Northern Europe. Papers presented at the International Conference held at the University of Vilnius, Lithuania, Sept. 1-7, 1994. Washington: Institute for the Study of Man, 109-125. 0000 | | i KARULIS, K. 1992: Latviešu etimologijas vardnica I. Riga: Avots. Ln) KLuGE, F. 1995: Etymologisches Worterbuch der deutschen Sprache. 23. Aufl., bearbeitet von E. SeeBoLp. Berlin-New York: de Gruyter. 18 Le denominazioni del sangue LEUMANN, M. 1950: Homerische Wòrter. Basel: Reinhardt. | Levy-BruHL, L. 1973: Sovrannaturale e natura nella mentalità primitiva. Trad. it. di | S. Lener. Roma: Newton Compton italiana. e En LINKE, U. 1985: Blood as metaphor in Proto-Indo-European. Journal of Indo-European | Studies 13,3/4,333-376. LoMmMEL, H. 1931: Ablauts-Betrachtungen. Kuhns Zeitschrift fiir vergleichende Sprachforschung 59, 193-204. qu MARIANI, M. 2001: Teorie genetiche nell’Orestea di Eschilo. In: Cinquant'anni di ricerche linguistiche: problemi, risultati e prospettive per il terzo millennio. Atti del IX Convegno internazionale di linguisti, Milano, 8-10 ottobre 1998. Alessandria: Edizioni dell’Orso, 365-378. | ul | si enne e Cd! a sali a Weimar “= MayRHoFER, M. 1956: Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindischen I. Heidelberg: Winter. o sE fi te i lr 0 MayRHOFER, M. 1963: Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindischen II. Heidelberg: Winter. n= | ot LI pu Anim a MAYRHOFER, M. 1976: Kurzgefasstes etymologisches Worterbuch des Altindischen III. ~ Heidelberg: Winter. | m | i i š at ET TT COATTA” MaziuLis, V. 1993: Prūsų kalbos etimologinis žodynas 2. I-K. Vilnius: Mokslo ir enciclopediju leidykla. MED 1963 = Middle English Dictionary. G 2. Ed. by Sh. M. Kuan & J. Remy. Ann Arbor: The University of Michigan Press. si CO IS & ty 8 i „Ia Ai MeiLLET, A. 1908: Les dialectes indo-européens. Paris: Librairie ancienne „A; Ehampiehų oo ® a er Mencacci, F. 1986: Sanguis/cruor. Designazioni linguistiche e classificazione antropologica del sangue nella cultura romana. Materiali e discussioni per l’analisi las i [ I est e I fa 17, 25-85. = = MūHLENBACH, K. & ENpzELIN, J. 1923-25: Lettisch-deutsches Worterbuch I. Riga: Lettisches Bildungsministerium. o ou ras | aaa NEES “2434 „a TT P ri TN facet ALS pease iii xa ni i Cap dima * tai i eteri Rizza —_ MŪHLENBACH, K. & EnpzeLIN, J. 1925-27: Lettisch-deutsches Worterbuch II. Riga: — —Lettischer Kulturfonds. | i o o 19 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO ODEE 1966 = The Oxford Dictionary of English Etymology. Ed. by C. T. Onions. Oxford: Clarendon Press. SI | 1 ae II > rų OED 1989 = The Oxford English Dictionary VI. 2nd ed. Oxford: Clarendon Press. OettINGER, N. 2003: Neuerungen in Lexikon und Wortbildung des NordwestIndogermanischen. In: A. BAMMESBERGER & Th. VENNEMANN, eds., Languages in Prehistoric Europe. Heidelberg: Winter, 183-193. AS mi ari LED as ee sia OrLsEN, B. A. 1999: The Noun in Biblical Armenian. Berlin-New York: Mouton de See OREL, V. 1998: Albanian Etymological Dictionary. Leiden-Boston-Kéln: Brill. PertiNnATO, G. 1981: Il sangue nella letteratura sumerica. In: Atti della settimana: Sangue e antropologia biblica. A cura di F. VaTTIONI. Roma: Ed. Pia Unione del Preziosissimo Sangue, 37-46. Pokorny, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Worterbuch I. Bern-Miinchen: Francke. ma da Pa mil ° In si ELE A | en wily | Punvet, J. 1984: Hittite Etymological Dictionary 1-2. Berlin-NewYork-Amsterdam: TT scollo na n iii ria SACLE LF aree LB PE RARE, E [IRE e Eini e fe DE Niger ep TAS E A RR o e EJ _Rapatto, U. 1985: Il sangue nelle lingue celtiche. In: La parola, il testo e la cultura. Linguistica e antropologia del “sangue”. Roma: Ed. Pia Unione del Preziosissimo VG EE ""Sargut.". Numa. EI, Pla Unione UL) PIC2IOSI: San gue 36-56 là ila cz CAR aa e Fani | | or me ps a : p= TT uni ee EE ha TH rr Sr RENGAKOS, A. 1993: Der Homertext und die hellenistischen Dichter. Stuttgart: Steiner. mal i rm „SABALIAUSKAS, A. 1990: Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas. i CARS Li o i sa o © a "a i PIRA ti «ScHwarz, M. 1982: Blood in Sogdian and Old Iranian. In: Monumentum G. i | | | [<< eee e | Morgenstierne Le Leiden: Brill, 189-196. Nt] a ėda dazi ta WE Ala a SMOCZYNSKI, W. 1981 [1982]: Indoeuropejskie podstawy stownictwa battyckiego. ng NA TI A I Bi Acta Baltico-Slavica 14, 211-240. | i alii | | — mu i mW mm o = voli TA ei Eaton FT DO na ai LR a | STEFANINI, R. 1958: Itt. eshar (= sangue). Problemi formali ed etimologici. Archivio r o ; I asti Glottologico Italiano 43, 18-41. i Bir | ma TAGLIAFERRO, E. 1981: Sangue: area lessicale nell’epica greca arcaica. In: Atti della si i o Il sn e ALA he nen 6 sE _20 = al Ne Mi Le denominazioni del sangue settimana: Sangue e antropologia biblica. A cura di F. Vartioni. Roma: Ed. Pia Unione del Preziosissimo Sangue, 173-221. E TiscHLER, J. 1990: Hethitisches etymologisches Glossar 5-6. Innsbruck: Institut fiir Sprachwissenschaft der Universitàt. | Toporov, V. N. 1984: Prusskij jazyk. Slovar’. K-L. Moskva: Nauka. TRAUTMANN, R. 1910: Die altpreussischen Sprachdenkmaler. Gottingen: Vandenhoeck & Ruprecht. UNTERMANN, J. 2000: Worterbuch des Oskisch-Umbrischen. Heidelberg: Winter. Vantaa, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. © _ VAN WINDEKENS, A. J. 1976: Le tokharien confronté avec les autres langues indoeuropéennes I. La phonétique et le vocabulaire. Louvain: Centre International R de Dialectologie Générale. m [JE Rn I i | Venpryes, J. 1974: Lexique étymologique de l’irlandais ancien. R S. Paris: Dublin Institute for Advanced Studies — Centre National de la Recherche Scientifique. E an [EEE PO cera renna gina pal TENA ey grow VENDRYES, J. 1987: Lexique étymologique de l’irlandais ancien. C. Paris: Dublin Institute for Advanced Studies — Centre National de la Recherche Scientifique. | EEE ER TN WaLpe, A. & Hormann, J. B. 1965: Lateinisches etymologisches Worterbuch I, II. Heidelber 6 Mia. i E SET Rija BN WALDE, A. & Nuolankus, J. 1930: Lyginamoji Indoeuropiečių kalbų žodynas i; 9 o AEA! LAIKAS Sau Lietuvių kalbos žodynas, T. I. Vilnius: Alma littera. Marija. Teresė. Mirkymas GaglianoCity in Italy Florencijos universitetas i Departamentas di Lingvistika Piazza Brunelleschi 4, I-50129 Florencija, Italija L [email protected] ir i 21