Le denominazioni del sangue in area baltica

Acta Linguistica Lithuanica LVI (2007), 1 – 21 Kraujo pavadinimai baltų kalbų areale* Maria Teresa Ademollo Gagliano Università di Firenze Šiame straipsnyje aptariu baltų kalbų skirtumus įvardijant kraują. Nors latvių forma asins kildinama iš senovinio ide. pavadinimo, lietuvių kraũjas ir senosios prūsų kalbos crauyo tipo formos galėjo atsirasti atskirų kalbų raidos laikotarpiu, tačiau galėjo būti ir paveldėtos, nors bet kuriuo atveju jos yra vėlesnės už asins. Kadangi pastaroji galimybė atrodo įtikinamesnė, galime kelti hipotezę, kad tam tikru priešistoriniu laikotarpiu abu kraujo pavadinimai visame ide. areale arba bent jo dalyje turėjo būti vartojami vienu metu, nors atliko skirtingas funkcijas. Baltų areale ši pora bendruoju laikotarpiu išliko nepakitusi. Vėliau kiekvienoje atskiroje baltų kalboje vyko supaprastinimo procesas, kurio rezultatai latvių kalboje skyrėsi nuo lietuvių ir senosios prūsų kalbos rezultatų. Jei ši rekonstrukcija teisinga, vadinasi, visos trys baltų kalbos paveldėtosios būklės atžvilgiu rodo naujovišką raidą. Skirtumų tarp kraujo pavadinimų baltų areale (liet. kraũjas, s. pr. crauyo, bet lat. asins) problemos mokslininkai iki šiol išsamiai nenagrinėjo. Trautmannas ir Endzelinas savo bendruosiuose darbuose apie prūsų kalbą apsiriboja tuo, kad pamini šią porą grupėje * Šį darbą buvau ką tik baigusi, kai mirė Ruggero Stefanini, palikęs didelę tuštumą tiek Florencijos draugų ir kolegų, tiek viso kalbotyros pasaulio gretose. Visi jį prisiminsime dėl išskirtinio eruditiškumo, įžvalgų aiškumo, dėstymo suprantamumo ir taip pat dėl paslaugumo kiekvienam, prašiusiam jo pagalbos ar patarimo, kaip tai daugybę kartų dariau ir aš. Taip jau sutapo, kad šiame darbe aptariu vieną jo prieš daugelį metų pasiūlytą hipotezę apie kraũjas tipo formą ir buvau jo prašiusi paaiškinti situaciją, susijusią su žuvimis. Dėl šios priežasties, o ypač gedėdama itin aukšto lygio ir didelio dosnumo mokslininko, norėčiau dedikuoti šiuos puslapius jo atminimui. 1 MARIA TERESA ADEMOLO GAGLIANO leksinių skirtumų tarp lietuvių ir prūsų, viena vertus, ir latvių, kita vertus, grupei, kurioje ir lietuvių bei prūsų, ir latvių kalba išlaiko ide. terminą (Trautmann 1910: X; Endzelin 1943: 14; plg. vėliau Fraenkel 1962: 290, s. v. kraũjas: „das ebenfalls uralte asins“).1 Visiškai kitokį kraũjas vertinimą pateikia Euleris: specialiame darbe jis teigia, kad ši forma nėra senesnė už baltų kalbų laikotarpį (1998b: 33 ir toliau).2 Galiausiai trumpame latvių kalbos ide. archajizmų apžvalginiame darbe (Ademollo Gagliano 1995 [1998]: 347–357, ypač 348 ir toliau, 355) buvau priskyrusi kraũjas prie senųjų formų, kurios vis dėlto tik visai neseniai, lietuvių ir prūsų kalbose, kaip ir kituose arealuose, įgijo reikšmę „kraujas“. Taigi šis skirtumo vertinimas anaiptol nebuvo vienareikšmis, daugiausia dėl nepakankamai išsamaus situacijos nagrinėjimo, todėl ją reikia apsvarstyti atidžiau. Norint nustatyti, kuris sprendimas labiausiai tikėtinas, reikės išsiaiškinti, kokį amžių pagrįstai galima priskirti kraũjas tipui, taigi pirmiausia – ar šio tipo latvių kalboje tiesiog nėra, ar jis iš tiesų išnyko. Nuo šios problemos sprendimo, savaime suprantama, priklauso, ar latvių kalbos asins galima laikyti konservatyvios raidos apraiška. Kadangi, kaip matysime, abiejų nagrinėjamų žodžių etimologija yra ide., problema peržengia baltų arealo ribas; kiek įmanoma išsiaiškinus ide. kalbinę situaciją, turėsime tvirtesnį pagrindą spręsti ir mūsų konkrečią problemą. Taigi pradėkime nuo šių dviejų terminų atitikmenų įvairiose kalbose nagrinėjimo. Tipas asins (Mühlenbach-Endzelin 1923–25: 143 ir toliau; Karulis 1992, I: 78; Pokorny 1959: 343) paliudytas ne tik baltų kalbose, bet iš esmės tik rytiniuose arealuose (indų, tocharų, hetitų, galbūt armėnų, graikų kalbose, taip pat tikėtinas pėdsakas lotynų kalboje) ir tik žodžiuose, reiškiančiuose „kraują“: skr. asṛk, asnaḥ; toch. A ysār, B yasar; het. ešḫar, ešḫanas; arm. ariwn (pagal 1 Si vedano anche Toporov (1984: 163); Smoczyński (1981 [1982]: 224); Sabalauskas (1990: 12), ecc. 2 Si veda anche Euler (1998a: nota 12 di p. 93), dove si parla addirittura di un neologismo. 2 Le denominazioni del sangue tradicinis aiškinimas, kuris šiandien yra labai ginčijamas)3; gr. ἔαρ, εἶαρ; tikriausiai lot. *aser (assarātum [Paul. ex Fest. p. 15 L s.v. assyr] = „vyno ir kraujo mišinys“), tačiau tai taip pat galėtų būti ne lotyniškos kilmės žodis. 4 Akivaizdu, kad tai nepermatoma forma, taigi izoliuota, o dėl heteroklitinės kaitybos – labai seno morfologinio tipo. Be to, reikšmė „kraujas“ yra pastovi ir išimtinė, vadinasi, bent jau tiek, kiek galima spręsti iš dokumentacijos, pirminė. Taigi neabejotina, kad tipas asins, šia forma ir šia semantine reikšme, siekia indoeuropiečių epochą ir todėl tam tikru laikotarpiu buvo paplitęs visoje šioje teritorijoje. Dabar panagrinėkime tipo krau̯jas atitikmenis, paliudytus reikšme „kraujas“ už baltų teritorijos ribų, tose srityse, kur asins nepasitaiko arba pasitaiko tik kaip pėdsakas (Fraenkel 1962: 290; Toporov 1984: 159–165; Mažiulis 1993: 262–266; Pokorny 1959: 621 ir toliau). Iš tiesų, krau̯jas paliudytas vakarinėse srityse (lotynų, keltų, baltų, slavų), nes turi atitikmenų, kiek besiskiriančių šaknies vokalizmu ir daryba, sen. sl. krъvь, lenk. kry, sen. rus. krovь (plg. liet. krūvinas = „kruvinas“); lot. cruor = „išlietasis kraujas, tekantis iš žaizdos“; sen. isl. crú = „išlietas kraujas“, val. crau, korn. crow. Jei nagrinėtume ir kitus, ne kraujo pavadinimus, šios šaknies liudijimų rastume vedų akravi hasta- = „kurio rankos nekruvinos“, kraviṣ- = „žalia mėsa“, sanskrito krūra- = „sužeistas, kruvinas, žalias, žiaurus, kietas“; avestos xrū- = „žalia mėsa, kraujuojantis“, xrūnya- = „padarytas iš kraujo“, xrūra- = „kruvinas, baisus“; gr. κρέας = „mėsa“; sen. isl. hrár (*hrēu̯az) = „žalias, šviežias, sultingas“, sen. aukšt. vok. (h)rō = „žalias“; lot. crūdus ir kt. Latvijoje, kaip jau minėta, krau̯jas nepasitaiko, bet neabejotinai su šiuo žodžiu susijusi forma 3 La Olsen (1999: 490 sg.) propone una soluzione completamente diversa, per cui ariwn potrebbe derivare dalla radice del tipo krau̯jas, e in particolare da una proto-forma *kreu̯hnt-, da cui anche il genitivo gr. κρέατος, che però non compare nella documentazione prima del 338 a.C. (Frisk 1970: 11; Chantraine 1970: 580). Un’altra possibilità, sempre proposta dalla Olsen, è che ariwn possa rappresentare una contaminazione fra questa forma e un derivato di *es-r. Dal momento che la situazione è così incerta, nel seguito del lavoro non prenderemo in considerazione la testimonianza dell’armeno. 4 Ernout-Meillet (1959: 52); Walde-Hofmann (1965, I: 72), che non è d’accordo con questa ipotesi. 3 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO ai kreve = „sukrešėjęs kraujas, šašas ant žaizdos, gijimo metu susidaranti pluta“ (Mühlenbach-Endzelin 1925–27: 274 ir toliau; Karulis 1992, I: 424 ir toliau s.v. krevele). Be to, kai kurių tyrėjų (tarp jų, pavyzdžiui, ne tik Pokorny, bet ir Toporov) nuomone, iš tos pačios šaknies baltų krašte ir kitur kildinami ir žodžiai, priklausantys gana skirtingoms semantinėms sritims, kurių pradinė reikšmė būtų „sukrešėjęs, išdžiūvęs, sustingęs, kietas ir pan.“; pavyzdžiui, liet. krušà = „kruša“, latv. kruvesis = „sušalęs purvas“ (Fraenkel 1962: 290 s.v. kraũjas ir 302 ir toliau s.v. krùšti; Mühlenbach-Endzelin 1925–27: 291, tačiau, regis, nepritaria šiam ryšiui); gr. κρύος = „šaltis“ ir jo vediniai; lot. crusta = „pluta, žievė“ (apie visas šias formas žr. Linke 1985: 334–337, kur pateikiama itin išsami ir iš dalies diskutuotina apžvalga). 5 Pirmiausia, atsižvelgiant į šios šaknies paliudijimus, reikia pastebėti, kad padėtis labai skiriasi nuo ankstesnio atvejo. Iš tiesų, kraũjas kildinamas iš gyvybingos šaknies, iš kurios susidaro plati žodžių šeima su įvairiais šaknies vokalizmo variantais, įvairiais darybos tipais ir skirtingomis semantinėmis reikšmėmis. Taigi kol kas dokumentacijos duomenys, kuriuos jau aptarėme, leidžia manyti, kad tipas kraũjas laikytinas vėlesniu už tipą asins. Tačiau dabar dar reikia nustatyti, kiek iš tikrųjų vėlyvas yra tipas kraũjas reikšme „kraujas“, taigi ar jis atsirado prieš atskirų kalbų epochą, ar ne; juk būtent šio klausimo sprendimas turi įtakos tam, kaip vertinsime skirtumą tarp latvių srities ir kitų baltų sričių. Norint gauti naujų duomenų, kurie padėtų geriau išsiaiškinti padėtį, būtina išsamiai išnagrinėti kraujo pavadinimus 5 Su šiomis formomis galėtų būti giminingas ir oskų krustatar (žr. naujausią Untermann 2000: 404 ir toliau, kur aptariamos įvairios galimybės), tačiau jo semantinė reikšmė labai neaiški. Kalbant apie graikų kalbą, Frisk (1970: 28 ir toliau) pritaria κρύος sąsajai su latv. kruvesis, lot. crusta ir taip pat κρέας, cruor, o Chantraine (1970: 588 ir toliau) sutinka dėl sąsajos su crusta, bet ne dėl sąsajos su cruor. Dėl lotynų kalbos Ernout-Meillet (1959. 153) pritaria crusta palyginimui su latv. kreve, bet abejoja palyginimo su cruor pagrįstumu; tuo tarpu Walde-Hofmann (1965, I: 294 ir toliau, 295 ir toliau) neabejotinai pritaria crusta ir cruor palyginimui, taigi ir sąsajai su kreve. 4 Le denominazioni del sangue po vieną.6 Prieš pradedant šį nagrinėjimą, reikia padaryti vieną pastabą: vienoje kalboje gali būti ne vienas kraujo pavadinimas. Šiuo atveju galimos dvi situacijos. Pirmoji – be pagrindinio pavadinimo, atitinkančio mūsų sangue, gali būti ir kitų, akivaizdžiai antrinių pavadinimų, pavyzdžiui, atsiradusių dėl stilistinių priežasčių. Antriniai, pavyzdžiui, yra pavadinimai, kilę iš raudonos spalvos pavadinimo, vartojami indų srityje (rudhira-, lohita- ir kt.: Mayrhofer 1976: 81, 67 ir toliau), keltų srityje (sen. air. flann = „raudonas“, poetinėje vartosenoje reiškiantis „kraujas“: DIL 1950: 162), germanų srityje (sen. isl. roðra, ypač reiškiantis „aukojimo kraujas“: De Vries 1962: 450; Cleasby–Vigfusson–Craigie 1986: 502 s.v. roðra); taip pat germanų srityje – pavadinimai, kilę iš šaknų, reiškiančių „lašėti, tekėti“, pavyzdžiui, sen. angl. dréor, sen. saks. drōr, sen. isl. dreyri = „tekantis kraujas“ (Holthausen 1934: 77; De Vries 1962: 83), palygintini su sen. aukšt. vok. trōr = „lašantis skystis“, got. driusan = „kristi“ ir kt. Šie antriniai pavadinimai, kurių kai kuriose kalbose gali nebūti ir kurių galbūt vis tiek negalėtume žinoti, čia mūsų nedomina. La seconda possibilità è che le denominazioni di base siano non una, ma due, ognuna con una valenza particolare, il che naturalmente non esclude a priori che nella stessa area ne esistano anche altre, secondarie come nel primo caso. Una situazione di doppia denominazione, per esempio, è quella del latino, dove troviamo la coppia sanguis/cruor, in cui il primo è il termine non marcato, che può avere anche una valenza positiva, e il secondo è il termine marcato, che ha una valenza decisamente negativa (cfr. più oltre Mencacci 1986: 25–85, in particolare 59–65, 81–85), e che nelle lingue romanze è destinato a scomparire. Questa situazione di doppia denominazione risponde bene all’ambivalenza del sangue – comunque non necessariamente espressa con due termini –, che nella mentalità dell’uomo primitivo può essere visto sia come elemento positivo, come forza vitale, sia come elemento negativo, ripugnante, temibile, dal quale si deve stare lontani, perché può causare rovina e morte.7 Da una situazione a due si può passare a una situazione a una denominazione sola, se la differenza fra i valori semantici tende ad oscurarsi, finché una delle due non diventa superflua. 6 Buck (1949: 4.15). 7 Si veda Lévy-Bruhl (1973: 251–318 e 219–371). Un altro caso di doppia denominazione è quello del sumerico, per cui si veda Pettinato (1981: 37–46). 5 Maria Teresa Ademollo Gagliano Kalbant apie konkretų mūsų atvejį, kaip matysime, dauguma galimų hipotezių leidžia rekonstruoti, kad tam tikru laikotarpiu – nuo bendrosios indoeuropiečių epochos iki atskirų kalbų laikotarpio – egzistavo dvi kraujo pavadinimų formos: tikėtina, nemarkiruotasis tipas buvo asins, o markiruotasis – krauǰas tipas, sprendžiant iš jo etimologijos ir dėl to, kad šis žodis turi neigiamą reikšmę, kai nėra vienintelis kraujo pavadinimas, kaip yra lietuvių, prūsų ir slavų kalbose. Pradėkime nuo indų kalbų arealo, kuriame nuo Rigvedos laikų kraujas vadinamas asṛk (Mayrhofer 1956: 66), taigi vartojamas asins tipo pavadinimas. krauǰas tipo čia nėra, tačiau anksčiau aptartos formos, tokios kaip krūra- = „sužeistas, kruvinas, žalias ir kt.“, akravihasta- = „neturintis kruvinų rankų“ ir kt., leidžia rekonstruoti, kad jis egzistavo iki dokumentacijos pradžios.8 Taigi galimos dvi alternatyvos: arba indų kalbų areale greta asins tipo buvo ir krauǰas tipas, arba čia egzistavo tik jo susidarymui būtinos sąlygos, tačiau pats darinys taip ir neatsirado. Pereinant prie iranėnų kalbų arealo, matyti, kad, regis, čia paliudyta nei asins, nei krauǰas tipo, nes Avestoje paliudytas terminas vohuni, turintis atitikmenų kituose iranėniškuose kraujo pavadinimuose (vid. pers. xōn, nauj. pers. xūn), nesusijęs su nė viena mums žinoma forma. Vis dėlto Schwarz (1982: 193–196), remdamasis įtikinamais argumentais, kelia hipotezę, kad asṛ- tipo forma, kuri, regis, visiškai neaptinkama, iš tikrųjų buvo vartojama ir šiame areale. Fonetiškai reguliarus jos rezultatas čia būtų buvęs *ahr- arba *ahra- (av. *aŋra- ir kt.), kuris būtų sutapęs su *ahra- = „blogas, piktavališkas“ (av. aŋra-). Kad būtų išvengta šio sutapimo, kraujo pavadinimas esą buvo pakeistas vediniu iš *ǰahu-, reiškusio gėrį (indoeur. *ǰesu-); tokia pakeitimo procedūra paliudyta ir keliais kitais atvejais. Taigi vohuni būtų netiesioginis liudijimas, kad iranėnų kalbose seniau taip pat egzistavo žodis, tapatus indiškam kraujo pavadinimui. Kita vertus, ir šiame areale negalima atmesti, kad iki dokumentacijos pradžios egzistavo krauǰas tipas, atsižvelgiant į tai, kad avestų kalboje, kaip jau 8 Si veda Grassmann (1964: 359), che sulla base di akravihasta- ricostruisce appunto un *kravi- col valore di ‘sangue’. 6 Le denominazioni del sangue minėjome, paliudyta tokių formų kaip xrūnya- = „padarytas iš kraujo“, xrūra- = „kruvinas, baisus“ ir kt. Taigi iranėnų kalbų duomenys, kaip ir indų kalbų, pateikia dvi skirtingas krau̯jas tipo galimybes. Kalbant apie tocharų kalbų arealą, vienintelis mums žinomas pavadinimas yra ysār, taigi tai asins tipo forma. Tas pats pasakytina apie hetitų kalbų arealą, kuriame vartojama eshar, nes forma mani-, kurią anksčiau mokslininkai laikė verčiama kaip „šviesus, arterinis kraujas“, iš tikrųjų veikiausiai turi kitą reikšmę. 9 Armėnų kalboje taip pat turime tik vieną pavadinimą – ariwn, kurio etimologija, kaip minėta anksčiau, problemiška. Slavų kalbose paliudytas tik vienas tipas: sen. bažn. slavų krъvъ, lenkų kry, sen. rusų krovь, o baltų kalbose, kaip žinome, paliudyti ir asins, ir krau̯jas tipai; būtent jų tarpusavio santykį ir mėginame nustatyti. Una situazione molto interessante è quella del greco (Tagliaferro 1981: 173–221, in particolare 186–192). Qui la denominazione di base è αἷμα, di etimologia sconosciuta (Chantraine 1968, 34), quindi difficilmente più antico dell’età greca. Accanto a questa denominazione fino dall’epoca omerica ne abbiamo altre, in parte derivate da radici ind europee, ma comunque di formazione recente ed evidentemente di livello letterario. Si tratta di βρότος (Chantraine 1968, 198), detto del sangue umano coagulato sulle ferite; di λύθρος, detto del sangue del guerriero, misto a polvere e sudore, che compare di solito nella formula omerica αἵματι καὶ λύθρῳ e in origine valeva ‘sporcizia’ (Chantraine 1975, 651 s.v. λύμα); 10 di φόνος, che vale propriamente ‘uccisione, strage’ (Chantraine 1970, 426 s.v. θείνω). 11 9 Si vedano, a favore della prima interpretazione, Friedrich (1952: 135) e Puhvel (1984: 305 sg. s.v. eshar), mentre Guterbock-Hoffner (1983: 163 e Tischler 1990: 119) sono a favore della seconda. A favore di quest’ultima, richiesto da me di un parere, si era espresso, per via epistolare, anche Ruggero Stefanini. 10 Cfr., per una situazione analoga, l’ingl. gore (OED 1989: 690; ODEE: 406; Holthausen 1934. 134; MED 1963: 252 sg.), che nelle fasi antica e media inglese, e anche oggi dialettalmente, ha il valore di ‘sporcizia, letame’, e altrimenti di ‘sangue coagulato dopo un versamento’, valore che è frequente in poesia (si veda anche l’espressione arcaica blood and gore, bloody gore). Si tratta evidentemente, anche in questo caso, di un valore di origine letteraria. 11 Hipokrato korpuse Corpus Hippocraticum randame beveik vien αἷμα, nes βρότος nėra paliudytas, o λύθρος ir φόνος pasitaiko tik po vieną kartą, dalinai išlikusiuose kontekstuose- 7 Maria Teresa Ademollo Gagliano Tačiau šioje srityje aptinkame ir senesnės situacijos pėdsaką, nes, kaip jau minėta, paliudyta forma ἔαρ, εἶαρ, palyginama su asins; scholijoje prie Iliade 19.87 ir pas Hėsychijų ji nurodoma kaip kiprietiška, o nuo Kalimacho laikų vartojama kaip retas, išpuoselėtas žodis kai kurių Aleksandrijos poetų kūryboje. Jei priimama scholijos lekcija, ji būtų ir Homero eilutėje, junginyje εἰαροπῶτις = „kraujo gėrėja“, Erinijos epitetas. 12 Kita vertus, pažymėtina, kad, skirtingai nei kitose kalbose (sanskrito, iranėnų), graikų kalboje nėra paliudyta vedinių iš šaknies krau̯jas, reiškiančių „kruvinas, krauju suteptas“. 13 In albanese la denominazione del sangue è gjak (Orel 1998, 129), che si confronta col lit. sakaī = ‘resina’, con l’a.sl.eccl. sokъ = ‘succo, brodo’, col gr. ὀπός = ‘resina’, col toc. A saku, B sekwe = ‘pus’ (Pokorny 1044; van Windekens 1976: 411), quindi si tratta di una forma che ha assunto in epoca tarda questo valore semantico. Una situazione di recenziorità si trova anche in germanico, dove la denominazione del sangue è il tipo got. blob, a.a.t. bluot (Feist 1939: 101; Kluge 1995: 121), presente solo in quest’area e derivato dalla radice del ‘germogliare’, ‘zampillare’, quindi una forma isolata, che avrà certamente sostituito un tipo più antico. L’area germanica dunque, come quella albanese, ha perduto senza nessuna traccia il tipo asins e non ha nessuna traccia del tipo krau̯jas. Kalbant apie lotynų kalbų arealą, čia, be *aser, kuris, kaip minėta, lari. lari. È da notare che, secondo la Mariani (2001: 365), nell’Orestea fra αἷμα e φόνος esisterebbe lo stesso rapporto semantico che si individua in latino fra sanguis e cruor (cfr. più oltre), mentre secondo la Mencacci (1986, 69 sg.) sarebbe λύθρος la forma parallela a cruor. 12 Pagrindiniuose Iliados leidimuose (Allen ir Monro, 1902; West, 1998-2000) spausdinama lekcija ἠεροφοι̂τις (Ἐρινύς) – tiek 9.571, tiek 19.87 eilutėje. Vis dėlto Hainsworthas komentare apie 19.87 eilutę (1993: 138) siūlo galimybę, kad pirminė formulės versija galėjo būti būtent εἰαροπῶτις Ἐρινύς. Apie Homero teksto elementų atkartojimą Aleksandrijos poezijoje žr. naujausią Rengakos (1993: 147 ir toliau). 13 Il Fraenkel, rifacendosi al Leumann (1950: 49 sg.) e al Lommel (1931: 194 sg.), attribuisce all’aggettivo κρυόεις il valore di ‘blutig’, specificando che non si tratterebbe della stessa forma che vale ‘eiskalt’ e deriva da κρύος (cfr. sopra). In realtà, in tutta la documentazione non si trovano attestazioni che inducano ad una interpretazione di questo genere, né per κρυόεις né per κρυερός, che alcuni studiosi confrontano direttamente col sscr. krūra-. 8 Le denominazioni del sangue nėra visiškai aišku, egzistuoja du skirtingi pavadinimai, abu visiškai teisėti (Mencacci 1986: 25–85). Iš tiesų, viena vertus, turime, kaip jau minėta, sanguis, kuris žymi tai, kas normaliomis sąlygomis teka žmogaus kūne, taip pat gyvybinę jėgą, todėl gali būti nežymėtas terminas arba turėti itin teigiamą atspalvį, o kita vertus – žymėtą terminą cruor, kuris reiškia iš žaizdos srūvantį kraują, mirties kraują, priešinamą gyvybės kraujui. Sanguis yra neaiškios etimologijos, tikriausiai labai nesenas žodis, turėjęs pakeisti tipą asins (Ernout-Meillet 1979: 593; Walde-Hofmann 1965, II: 474 ir toliau). 14Cruor, kaip matėme anksčiau, lygintinas su lietuvių tipo forma krau̇jas (Ernout-Meillet 1979: 152; Walde-Hofmann 1965, I: 294 ir toliau), ir romaniškose kalbose turėtų išnykti. Taigi lotynų kalboje bendrasis, nežymėtas terminas yra nesenas žodis, o žymėtasis terminas, bent jau šaknies požiūriu, yra paveldėtas. Šiuo atveju susiduriame su struktūruota opozicija, kurios iki šiol nepastebėjome nė vienoje iš nagrinėtų sričių. Galiausiai turime keltų sritį, kurioje, regis, taip pat koegzistuoja du terminai: senoji airių kalba turi porą fuil/crú, o valų kalba – porą gwaed/crau (pastarasis dabar nevartojamas). S. air. crú (Vendryes 1987: 248–249), regis, reiškia „išlietas kraujas“, taigi, atrodo, atitinka lot. cruor ne tik etimologiškai, bet ir funkciškai, o fuil reiškia „kraujas (apskritai)“ ir turėtų būti pakeitęs tipą asins. Tačiau fuil reikšmės istorija nėra tiesi, nes šis žodis kilo iš indoeuropiečių šaknies, iš kurios, pavyzdžiui, kildinami cimr. gweli = „žaizda“, s. isl. valr = „mūšio lauke gulintis lavonas“, liet. vėlės, pažodžiui vęli = „mirusiųjų dvasios“, toch. A wäl = „mirti“, o su skirtingomis priesagomis – gr. οὐλή = „žaizda“, lot. vulnus ir kt. (Pokorny 1959: 1144 ir toliau). Regis, pirminė reikšmė „iš žaizdos ištekantis, mūšyje pralietas kraujas“ turėjo patirti apibendrinimo procesą. 15 14 sanguis etimologijai aiškinti pasiūlyta, beje, nelabai įtikinama jo kildinimo iš šaknies *es-r- silpnosios formos hipotezė, darant prielaidą apie dusliojo gomurinio priebalsio priesagą. Visai neseniai šį siūlymą vėl randame Balles (1999: 3–17). 15 Laikui bėgant abiejų pavadinimų fuil ir crú reikšmės galiausiai bent iš dalies sutapo, nes abu gali reikšti 9 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO Kalbant apie valų kalbą, forma crau yra tapati senosios airių kalbos crú formai, o gwaed galbūt kilęs iš tos pačios šaknies kaip gwyth = „vena“, senosios airių kalbos féith = „pluoštas“ (Pokorny 1959: 1122, s. v. *uei-, tačiau forma gwaed ten nepaminėta), taigi tai neabejotinai antrinis ir todėl nesenas darinys. Dabar, kai išnagrinėjome visus įvairių kalbų dokumentacijos teikiamus duomenis, ką galima spręsti apie tipo kraūjas senumą? Šis žodis reikšme „kraujas“ vartojamas lotynų, keltų, baltų ir slavų kalbų srityse, o jo buvimas indoiranėnų kalbose tėra hipotetinis. Šiuo atveju galimos kelios hipotezės, priklausomai nuo požiūrio į dvi atskiras problemas. Pirmoji – preliminari ir esminė – tai ne visiškas nagrinėjamo tipo formų sutapimas skirtingose kalbose; antroji – hipotetinis indoiranėnų kalbų liudijimas. Iš tiesų, nors tai nėra aiškiai ir visai sąmoningai išsakoma, vertinimų skirtumą iš esmės lemia būtent požiūris į šiuos du klausimus. Galimos keturios hipotezės: pirmosios dvi tipą kraūjas aiškina kaip savarankišką ir lygiagretų jį paliudijusių kalbų naujadarą; trečioji ir ketvirtoji šio žodžio susidarymą nukelia į laikotarpį, ankstesnį už atskirų kalbų susiformavimą. Tačiau, kaip pamatysime, pirmoji hipotezė latvių ir lietuvių–prūsų kalbų išsiskyrimą – mums čia rūpimą problemą – nušviečia kitaip nei likusios trys, kurios šiuo požiūriu iš esmės sutampa. Pradėkime nuo pirmųjų dviejų hipotezių, pagal kurias kraūjas būtų savarankiškas ir lygiagretus tą formą paliudijusių sričių naujadaras. Pagal pirmąją (1) ši naujovė baltų srityje atsirado ne bendrosios baltų kalbos laikotarpiu, o vėliau, kai būsimoji latvių kalbos sritis jau buvo atsiskyrusi nuo kitų, o lietuvių ir prūsų kalbų sritys, priešingai, galėjo užmegzti naujų kontaktų. 16Tokiu atveju asins iš tiesų būtų latvių kalbos archaizmas, išlikęs viduje Dėl reikšmės „giminė, kilmė“ žr. CDIL (1974: 553 ir toliau, s. v. crú); DIL (1957: 470 ir toliau, s. v. fuil), kur fuil verčiamas „kraujas; kraujo išsiliejimas; žaizda; kraujo giminystė, giminė, kilmė“, o crú – „kraujas, pralietas kraujas; smurtinė mirtis, sunki žaizda; giminė, kilmė“. Apie kraujo pavadinimus keltų kalbose apskritai žr. Rapallo (1985: 36–56). 16 Ademollo Gagliano (1995: 352–356). È da notare però che in questo lavoro, come ho specificato sopra, avevo sostenuto che l’innovazione da parte del lituano e del prussiano fosse a carattere esclusivamente semantico. 10 Le denominazioni del sangue baltų kalbų, nes latvių kalba, kaip manoma, visada turėjo vieną vienintelį kraujo pavadinimą – indoeuropietiškąjį, o tipas kraūjas būtų lietuvių ir prūsų naujovė, lygiagreti tai, kurią randame slavų, lotynų ir keltų kalbose. Lietuvių ir prūsų kalbose, kaip ir slavų areale, ši naujovė – galbūt per tarpsnį, kai greta egzistavo dvi vienodai visavertės denominacijos – būtų pradėjusi konkuruoti su tipu asins ir galiausiai jį išstūmusi. Lotynų ir keltų kalbose, priešingai, būtų susidariusi pora, kurioje tipas kraūjas tikriausiai buvo žymėtasis elementas; šie žodžiai tam tikru metu turėjo pakeisti asins (lot. sanguis, sen. air. fuil, kurie bent kaip kraujo pavadinimai yra monoglotinės epochos). Kalbant apie kitus arealus, be latvių kalbos, konservatyvūs būtų tie, kuriuose išlaikytas tipas asins ir nėra naujovės kraūjas: indų, tocharų, hetitų ir graikų kalbų arealai, nors pastarojoje tipas asins išlikęs tik pėdsakų lygmeniu. Šios hipotezės, kaip ir kitos, kurią aptarsime toliau, trūkumas, mūsų nuomone, yra tas, kad ji ne itin įtikima, nes gana sunku manyti, jog įvairiose kalbose esančios skirtingos tipo kraūjas formos yra susijusios tik šaknies lygmeniu. Iš tiesų, rekonstrukcijos patikimumo požiūriu susiduriame su tokia pačia padėtimi, jei keliame prielaidą (2), kad tipas kraūjas, kaip nurodyta anksčiau, yra naujovė, atsiradusi ne anksčiau nei atskiros kalbos, tačiau baltų areale siekia bendrąją epochą, o ne vėlesnį laikotarpį. Taigi baltų prokalbės lygmeniu, kaip slavų, lotynų ir keltų arealuose, būtų susidariusi pora asins/kraūjas. Lotynų ir keltų kalbose padėtis būtų tokia pati kaip hipotezėje (1), o atskiruose baltų arealuose, kaip ir slavų kalboje bendruoju laikotarpiu, ši pora būtų išnykusi, išlaikant tik vieną iš dviejų elementų. 17 Šiuo atveju ir latvių, ir lietuvių bei prūsų kalbos būtų padariusios naujovių, tačiau priešingų, palyginti su iš baltų prokalbės paveldėta dviejų pavadinimų padėtimi. Šiuo požiūriu pažymėtina, kad Euleris, laikantis būtent tipą kraūjas bendrabaltų laikotarpio tipu, nenuosekliai teigia, jog pora asins/kraūjas yra atvejis 17 Pažymėtina, kad šios hipotezės atveju ir dviejų toliau svarstomų hipotezių atveju lietuvių-prūsų ir slavų kalbos būtų išlaikiusios iš pradžių žymėtą poros terminą, elgdamosi kitaip nei, pavyzdžiui, romanų kalbos lotynų poros sanguis/cruor atžvilgiu. 11 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO kur latvių kalbos konservatyvumas priešpriešinamas kitų baltų kalbų naujovei, taip išvedant paralelę tarp šio atvejo ir svi̇ēdri/ prākaitas, prakāisnan – prakaito pavadinimo, kurio atveju lietuvių ir prūsų kalbos iš tiesų pateikia naujovę, o latvių kalba išsaugo baltų, o dar ankstesniu laikotarpiu – indoeuropiečių terminą. Dabar aptarkime trečiąją ir ketvirtąją hipotezes, pagal kurias tipo kraūjas formos leistų rekonstruoti vieną pradinį atskaitos tašką, senesnį už atskirų kalbų, kuriose jos aptinkamos, laikotarpį, kaip siūlė Trautmannas ir Endzelinas. Šiuo atveju galimi du sprendimai, nes kyla klausimas, ar šis terminas hipotetiškai galėjo būti ir indoiranėnų kalbose. Jei nesame linkę rekonstruoti tipo kraūjas, turėjusio reikšmę „kraujas“, egzistavimo ir indoiranėnų areale dar iki rašytinių šaltinių laikotarpio pradžios, turime manyti, kad tai buvo naujovė, apėmusi tik dalį indoeuropiečių arealo. O jei laikome tikėtina, kad tokia rekonstrukcija indoiranėnų arealui yra pagrįsta, turime manyti, kad kraūjas buvo bendras indoeuropiečių terminas, nors ir atsiradęs vėliau už asins. Pirmuoju iš šių dviejų atvejų (3) galima būtų manyti, kad tai šiaurės vakarų leksikos elementas: 18 šioje indoeuropiečių arealo dalyje tipas kraūjas galėjo egzistuoti greta tipo asins bent jau nuo tam tikro laikotarpio, dar iki atskirų kalbų susidarymo. Taigi konservatyvus ankstesnės indoeuropietiškos padėties atžvilgiu, susidarius šiai naujovei, būtų rytinis arealas, kuriame tipas asins aptinkamas vienas (indų, tocharų, hetitų kalbose, o graikų kalboje – tik pėdsakų lygmeniu), o šiaurės vakarų arealas, kuriame aptinkamas 18 Iš esmės tai hipotezė, kurią seniai randame Ruggero Stefanini darbe (1958: 18–41, ypač 37–39), daugiausia skirtame hetitų ešhar. Čia aiškiai teigiama, kad hetitų pavadinimas yra seniausias indoeuropietiškas kraujo pavadinimas, o įvairūs tipai lit. kraūjas, sen. air. fuil, got. blop priskiriami prie „šiaurės vakarų“ sprendinių, siejamų su medžiotojų ir karių aplinka. Iš jų mums iš tikrųjų rūpi tik kraūjas, nes tai vienintelis paliudytas baltų areale ir vienintelis, kuris, sprendžiant iš paplitimo, galėtų būti senas. Apie šiaurės vakarų leksiką apskritai žr. Meillet (1908: 17–23); Devoto (1962: 177 ir toliau, 277–289); Oettinger (2003: 183–193) (o apie šio arealo ypatybes ne leksiniu, bet fonologiniu ir morfologiniu požiūriu – Huld 1996: 109–125). Pažymėtina, kad pietryčių areale paliudyta šaknis, konkrečiai reiškianti kraujo krešėjimo procesą, *mera-, paliudyta vedų sanskrito mūrchati ir galbūt gr. βροτός (Devoto 1962: 289; Chantraine 1968: 198; Mayrhofer 1963: 665). 12 Le denominazioni del sangue taip pat arba tik tipą kraūjas, būtų padariusi naujovę. Šiame šiaurės vakarų areale baltų kalbos bendruoju laikotarpiu būtų vienintelės, kurioms porą asins/kraūjas galima tiesiogiai rekonstruoti; dėl to jų padėtis ypač ištikimai atspindėtų naująją situaciją. Lotynų ir keltų kalbose būtų išlikusi dviejų pavadinimų struktūra, pakeitus vieną iš poros terminų (lot. sanguis, sen. air. fuil). Slavų kalboje būtų grįžta nuo dviejų pavadinimų prie vieno, kaip nutiko atskirose baltų kalbose. Šiaurės vakarų arealui turėtų priklausyti ir germanų kalbos, kuriose vis dėlto vartojamas vienas, labai vėlyvas terminas, taigi jos būtų praradusios abu paveldėtus elementus. Vadinasi, ir šiuo atveju, kaip ir (2) atveju, tiek latvių, tiek lietuvių-prūsų kalbos būtų padariusios naujovių, palyginti su bendrabaltiška dviejų pavadinimų padėtimi; skirtumas tik tas, kad ši dviejų pavadinimų padėtis būtų paveldėta iš senesnės epochos. Kita vertus, jei esame linkę rekonstruoti, kad indoiranėnų areale dar iki rašytinių šaltinių laikotarpio pradžios egzistavo tipas kraūjas reikšme „kraujas“ (4), tai reiškia, kad šis terminas buvo ne vien šiaurės vakarų, o pakankamai senas bendras indoeuropiečių terminas, turint omenyje, kaip jau minėta, kad jis vis tiek turėtų priklausyti vėlesniam tarpsniui nei tipas asins. Kitaip tariant, nuo tam tikro laikotarpio visame indoeuropiečių areale būtų buvę du kraujo pavadinimai, todėl minėtą porą reikėtų laikyti visų kalbų pradine padėtimi, įskaitant tas, kurios neišsaugojo nė vieno jos elemento. 19 Tokiomis aplinkybėmis įvairių arealų padėtis baltų grupės viduje, suprantama, būtų tokia pati kaip rekonstruotoji hipotezėje (3), tačiau indoeuropiečių padėties rekonstrukcija būtų kitokia, taigi pasikeistų ir visų baltų kalbų grupės padėtis kitų arealų atžvilgiu: baltų arealas būtų konservatyviausias ne tik šiaurės vakarų grupėje, bet ir visame indoeuropiečių areale. Kitaip lotynų ir keltų kalbos atsidurtų tokioje pačioje padėtyje kaip hipotezėje (3), taigi būtų konservatyvios požiūriu 19 Si veda Linke (1995: 333–334, 343-364), secondo il quale il protoindoeuropeo riconosceva appunto due diversi tipi di sangue: quello interno all’organismo, a cui corrisponde il tipo asins, e quello esterno, a cui corrisponde il tipo kraūjas 13 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO struktūros požiūriu, tačiau pakeistų poros nežymėtąjį terminą; struktūros požiūriu konservatyvios nebūtų ir visos tos sritys, kuriose yra tik vienas pavadinimas, tik kai kurios (indų, tocharų, hetitų, graikų, latvių) išlaikytų tipą asins, kitos (slavų ir lietuvių-prūsų) – tipą kraūjas, o dar kitos galiausiai būtų praradusios abu, kaip atsitiko germanų, albanų ir iranėnų kalbose. Galutinis rezultatas būtų toks, kad iš esmės šiaurės vakarų sritis išlaikytų tipą kraūjas, kurio šiaurės vakarietiškumas būtų veikiau galutinis rezultatas, o ne pradinis taškas, rytų sritis – tipą asins, o baltų kalbos, kuriose būtų išlikę abu tipai, užimtų tarpinę padėtį. Kaip jau minėta, hipotezės (2), (3), (4) iš esmės lygiavertės baltų kalbų atskirų sričių tarpusavio santykių požiūriu, nes visos jos suponuoja, kad tipas kraūjas atsirado arba dar bendruoju baltų laikotarpiu, arba anksčiau, ir sudarė porą su tipu asins, nesvarbu, kada tai įvyko – nuo indoeuropiečių prokalbės laikų iki atskirų kalbų laikotarpio. Jei esame linkę priimti vieną iš šių hipotezių, turime klausti, ar galima nustatyti priežastį, kodėl baltų kalbose supaprastinimas – dviejų pavadinimų virtimas vienu – davė skirtingus rezultatus. Kitaip tariant, ar galima suprasti, kodėl, porai asins/kraūjas susiaurėjus iki vieno termino (ne anksčiau, nei galutinai atsiskyrė latvių ir lietuvių kalbos), lietuvių ir prūsų kalbos pasirinko vienaip, o latvių – kitaip? Mokslininkai paprastai nesigilino į asins išnykimą lietuvių ir prūsų kalbose, o rūpinosi tik tuo, kaip paaiškinti kraūjas išnykimą latvių kalboje. Remiantis Endzelino pasiūlymu (1979 (1929): 486), 20 šis išnykimas aiškintas siekiu išvengti homonimijos su kraùjš = „status“ (plg. taip pat kràuja = „status krantas“: M–E 1925–27: 262). Iš pirmo žvilgsnio šis paaiškinimas gali atrodyti priimtinas, tačiau iš tiesų jį reikėtų aptarti. Pirmiausia apžvelkime kraūjs paliudijimus. Tai žodis, latvių kalboje susijęs su kràulis = „status krantas, skardis“ ir neturintis atitikmenų kitose baltų kalbų srityse, išskyrus šaknies lygmenį (liet. kriaūšīs = „status krantas, šlaitas“, s. pr. krūt = „kristi“ ir kt.: Mühlenbach-Endzelin 1925–27: 262, 263; Fraenkel 1962: 296), todėl 20 Cfr. Fraenkel (1962: 290); Karulis (1992, I: 78); Sabaliauskas (1990: 12); Euler (1998b: 34). 14 Le denominazioni del sangue neatrodo esąs ankstesnis už latvių kalbos laikotarpį. Vis dėlto lietuvių kalbos srityje esama keleto hidronimų, pavyzdžiui, Kraujinė, Kraujupis, kurie formaliai palyginami su latvių vietovardžiais, tokiais kaip Kraūja, Krauju upe. Galima būtų numanyti, kad abi grupės susijusios su tipu kràuìš21; tokiu atveju būtų galima rekonstruoti, kad jis egzistavo jau baltų laikotarpiu. Tačiau tokiomis aplinkybėmis homonimijos veiksnys turėjo suveikti dar prieš latvių kalbos laikotarpį, o kraũjas = „kraujas“ neturėtų būti vartojamas nė lietuvių, nė prūsų kalbose. Tačiau net ir nepaisant šių svarstymų, svariausias argumentas prieš šią hipotezę yra tai, kad apskritai labai neįtikėtina, jog paveldėtas kraujo pavadinimas, perimtas iš baltų ar dar ankstesnio laikotarpio, būtų pašalintas siekiant išvengti homonimijos su būdvardžiu, turinčiu tokią semantinę reikšmę. Priešingai, būtų pagrįsta tikėtis, kad daiktavardžio buvimas galėjo kliudyti būdvardžio susidarymui, o ne atvirkščiai. Taigi homonimijos paaiškinimas turi trūkumų tiek konkrečiu, tiek bendruoju požiūriu. Kita vertus, turimi duomenys nesuteikia pagrindo jokiems įtikinamesniems paaiškinimams, todėl esame priversti daryti išvadą, kad dokumentacija neleidžia nustatyti šio skirtingo pasirinkimo priežasties. Kitaip tariant, nors tam tikro laikotarpio latvių kalbos atsiskyrimas apskritai paaiškina kai kuriuos skirtingus latvių ir lietuvių-prūsų kalbų leksinius pasirinkimus, šiuo atveju negalime įžvelgti nei konkrečios priežasties, kodėl latvių kalba atsisakė kraũjas, nei priežasties, kodėl lietuvių ir prūsų kalbos atsisakė asins. Apibendrinant tai, kas iki šiol pasakyta, siekdami paaiškinti šį lietuvių-prūsų ir latvių kalbų skirtumą, iškėlėme keletą galimų hipotezių. Tik hipotezė (1) baltų kalbų srityje aptariamą inovaciją datuoja vėlesniu laikotarpiu, negu galutinai atsiskyrė latvių kalba, o hipotezės (2), (3), (4) ją priskiria ankstesniam laikotarpiui – tarp bendrojo baltų ir indoeuropiečių laikotarpių. Taigi, kaip jau minėta, hipotezės (2)–(4) yra lygiavertės vidinio baltų kalbų srities skirtumo požiūriu 21 L’Endzelin (1961: 125) aveva appunto proposto, sia pure solo come possibilità, sia la connessione dei toponimi lettoni con kràuìa = ‘riva scoscesa’, sia quella con le forme lituane. Il Vanagas invece (1981: 163), seguito dal Toporov (1984: 165 s.v. crauyo), connette preferibilmente gl’idronimi lituani proprio con kraũjas e non cita la toponomastica lettone. 15 MARIA TERESA ADEMOLLO GAGLIANO baltų kalbų srityje. Tačiau tikimybės požiūriu hipotezėms (1) ir (2), pagal kurias tipas kraūjas būtų nepriklausomų ir paralelinių inovacijų rezultatas indoeuropiečių kalbų srityse, kuriose jis paliudytas, bendra tai, kad jos mažiau tikėtinos už kitas: objektyviai kalbant, nagrinėjamo tipo skirtingų paliudijimų formos skiriasi ne tiek, kad tai sudarytų realią kliūtį rekonstruoti vieną pradinę formą. Taigi tikėtinesnė atrodo rekonstrukcija tokios situacijos, kurioje tipas kraūjas atsirado dar prieš atskirų indoeuropiečių kalbų laikotarpį, taigi ir prieš baltų laikotarpį, kaip teigiama anksčiau iškeltose hipotezėse (3) ir (4). Tačiau čia reikia pasakyti, kad jei norėtume teikti pirmenybę vienai iš šių dviejų galimybių, atvirai kalbant, neturėtume jokių lemiamų argumentų pasirinkimui pagrįsti. Apibendrinant, šiuo atveju susiduriame su ypač sudėtinga situacija lietuvių-prūsų kalbų izoglosų grupėje, kuriai latvių kalboje atliepia paveldėti elementai, todėl nebūtų teisinga besąlygiškai kalbėti apie atskirų sričių inovaciją ar konservatyvumą. Iš tiesų neginčijamas faktas, kad indoeuropiečių tipas asins išliko tik latvių kalboje, tačiau šiuo atveju kelio nuo indoeuropiečių iki latvių laikotarpio negalima užtikrintai pavaizduoti kaip nenutrūkstamos ir tiesioginės linijos, nes šio žodžio buvimas gali būti laikomas latvių kalbos kartais pasireiškiančio konservatyvumo požymiu (plg. gùovs, palyginti su liet. tipu kárvē, sviēdri, palyginti su liet. tipu prākaitas, vepris, palyginti su liet. tipu mētēlis ir kt.) tik tuo atveju, jei kraūjas būtų vėlesnė inovacija už laikotarpį, kai ši kalba galutinai atsiskyrė nuo lietuvių kalbos. Kitaip tariant, tiesa, kad asins neabejotinai yra seniausias kraujo pavadinimas visame indoeuropiečių pasaulyje, tačiau mums rūpi baltų kalbų, o konkrečiai – atskirų baltų kalbų sričių, požiūris. Šiuo požiūriu tikėtina, kad tipas kraūjas gali būti lygiai taip pat senas, o asins išlikimas latvių kalbos srityje gali būti nulemtas ne konservatyvumo pradinės indoeuropiečių situacijos atžvilgiu, bet, kaip matėme, sudėtingesnio proceso: pirmiausia ši situacija buvo supaprastinta, tad iš esmės tai buvo inovacija. 16 Le denominazioni del sangue BIBLIOGRAFIJA IR SANTRUMPOS Ademollo Gagliano, M. T. 1995 [1998]: Eredità lessicali ind europee in lettone. In: A. Bammesberger, Hg., Baltistik: Aufgaben und Methoden. Tagung vom 10. bis 11. November 1995. Katholische Universität Eichstätt. Heidelberg: Winter, 347–357. Ademollo Gagliano, M. T. 1998 [1999]: Le denominazioni della femmina del bovino in area baltica. Linguistica Baltica 7, 7–23. Balles, I. 1999: Lat. sanguis = “Blut”. In: H. Eichner & H. Chr. Luschützky, Hg., Compositiones indogermanicae in memoriam Jochem Schindler. Praha: Enigma Corporation, 3–17. Buck, C. D. 1949: A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-European Languages. Chicago: The University of Chicago Press. CDIL 1974 = Airių kalbos žodyno papildymai. C, fasc. 3. Dublinas: Karališkoji Airijos akademija. Chantraine, P. 1968: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots I. Paris: Klincksieck. Chantraine, P. 1970: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots II. Paris: Klincksieck. Chantraine, P. 1975: Dictionnaire étymologique de la langue grecque. Histoire des mots III. Paris: Klincksieck. Cleasby, R., Vigfusson, G. & Craigie, W. A. 1986: An Icelandic-English Dictionary. Second edition with a supplement by W. A. Craigie. Oxford: Clarendon Press. Devoto, G. 1962: Origini indeuropee. Firenze: Sansoni. DIL 1950 = Airių kalbos žodynas III. Dublinas: Karališkoji Airijos akademija. DIL 1957 = Airių kalbos žodynas IV. Dublinas: Karališkoji Airijos akademija. Endzelin, J. 1943: Senprūšu valoda. Rīga: Universitātes apgāds. Endzelin, J. 1961: Latvijas PSR vietvārdi I, 2. Rīga: Latvijas PSR Zinātņu akadēmijas izdevniecība. 17 Maria Teresa Ademollo Gagliano Endzelin, J. 1979: Darbu izlase III, 1. Riga: Zinātne. Ernout, A. & Meillet, A. 1959: Dictionnaire étymologique de la langue latine. Histoire des mots. 4e éd. Paris: Klincksieck. Euler, W. 1998a: Die Aufgliederung des Baltischen – Fragen zur Chronologie. Res Balticae 3, 87–107. Euler, W. 1998b: “Schweiss” und “Blut” in den baltischen Spachen: Überlegungen zur Stellung des Altpreussischen und Nehrungskurischen. In: A. Bammesberger, Hg., Baltistik: Aufgaben und Methoden. Tagung vom 10. bis 11. November 1995. Katholische Universität Eichstätt. Heidelberg: Winter, 33–34. Feist, S. 1939: Vergleichendes Wörterbuch der gotischen Sprache. 3. Aufl. Leiden: Brill. Fraenkel, E. 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch I. Heidelberg: Winter – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Friedrich, J. 1952: Hethitisches Wörterbuch. Heidelberg: Winter. Frisk, H. 1970: Griechisches etymologisches Wörterbuch II. Heidelberg: Winter. Grassmann, H. 1964: Wörterbuch zum Rig-Veda. Wiesbaden: Harrassowitz. Güterbock, H. G. & Hoffner, H. A. 1983: The Hittite Dictionary 3, 2. Chicago: The Oriental Institute of the University of Chicago. Hainsworth, B. 1993: The Iliad: A Commentary. Gen. ed. G. S. Kirk. III: Books 9–12. Cambridge: University Press. Holthausen, F. 1934: Angelsächsisches etymologisches Wörterbuch. Heidelberg: Winter. Huld, M. E. 1996: Meillet’s Northwest Indo-European Revisited. In: K. Jones-Bley & M. E. Huld, eds., The Indo-Europeanization of Northern Europe. Papers presented at the International Conference held at the University of Vilnius, Lithuania, Sept. 1–7, 1994. Washington: Institute for the Study of Man, 109–125. Karulis, K. 1992: Latviešu etimoloģijas vārdnīca I. Rīga: Avots. Kluge, F. 1995: Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache. 23. Aufl., bearbeitet von E. Seebold. Berlin–New York: de Gruyter. 18 Le denominazioni del sangue Leumann, M. 1950: Homerische Wörter. Basel: Reinhardt. Levy-Bruhl, L. 1973: Sovrannaturale e natura nella mentalità primitiva. Trad. it. di S. Lener. Roma: Newton Compton italiana. Linke, U. 1985: Blood as metaphor in Proto-Indo-European. Journal of Indo-European Studies 13, 3/4, 333–376. Lommel, H. 1931: Ablauts-Betrachtungen. Kuhns Zeitschrift für vergleichende Sprachforschung 59, 193–204. Mariani, M. 2001: Teorie genetiche nell’Orestea di Eschilo. In: Cinquant’anni di ricerche linguistiche: problemi, risultati e prospettive per il terzo millennio. Atti del IX Convegno internazionale di linguisti, Milano, 8–10 ottobre 1998. Alessandria: Edizioni dell’Orso, 365–378. Mayrhofer, M. 1956: Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen I. Heidelberg: Winter. Mayrhofer, M. 1963: Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen II. Heidelberg: Winter. Mayrhofer, M. 1976: Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen III. Heidelberg: Winter. Mažiulis, V. 1993: Prūsų kalbos etimologinis žodynas 2. I–K. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. MED 1963 = Vidurinės anglų kalbos žodynas. G 2. Sud. Sh. M. Kuhn ir J. Reidy. Ann Arboras: Mičigano universiteto leidykla. Meillet, A. 1908: Les dialectes indo-européens. Paris: Librairie ancienne H. Champion. Mencacci, F. 1986: Sanguis/cruor. Designazioni linguistiche e classificazione antropologica del sangue nella cultura romana. Materiali e discussioni per l’analisi dei testi classici 17, 25-85. Mühlenbach, K. & Endzelin, J. 1923–25: Latvių–vokiečių žodynas I. Ryga: Latvijos švietimo ministerija. Mühlenbach, K. & Endzelin, J. 1925–27: Latvių–vokiečių žodynas II. Ryga: Latvijos kultūros fondas. 19 Maria Teresa Ademollo Gagliano ODEE 1966 = Oksfordo anglų kalbos etimologijos žodynas. Red. C. T. Onions. Oksfordas: Clarendon Press. OED 1989 = Oksfordo anglų kalbos žodynas VI. 2-asis leid. Oksfordas: Clarendon Press. Oettinger, N. 2003: Neuerungen in Lexikon und Wortbildung des Nordwest-Indogermanischen. In: A. Bammesberger & Th. Vennemann, eds., Languages in Prehistoric Europe. Heidelberg: Winter, 183–193. Olsen, B. A. 1999: The Noun in Biblical Armenian. Berlin–New York: Mouton de Gruyter. Orel, V. 1998: Albanian Etymological Dictionary. Leiden–Boston–Köln: Brill. Pettinato, G. 1981: Il sangue nella letteratura sumerica. In: Atti della settimana: Sangue e antropologia biblica. A cura di F. Vattioni. Roma: Ed. Pia Unione del Preziosissimo Sangue, 37–46. Pokorny, J. 1959: Indogermanisches etymologisches Wörterbuch I. Bern–München: Francke. Puhvel, J. 1984: Hittite Etymological Dictionary 1–2. Berlin–NewYork–Amsterdam: Mouton. Rapallo, U. 1985: Il sangue nelle lingue celtiche. In: La parola, il testo e la cultura. Linguistica e antropologia del “sangue”. Roma: Ed. Pia Unione del Preziosissimo Sangue, 36–56. Rengakos, A. 1993: Der Homertext und die hellenistischen Dichter. Stuttgart: Steiner. Sabaliauskas, A. 1990: Lietuvių kalbos leksika. Vilnius: Mokslas. Schwarz, M. 1982: Blood in Sogdian and Old Iranian. In: Monumentum G. Morgenstierne II. Leiden: Brill, 189–196. Smoczyński, W. 1981 [1982]: Indoeuropejskie podstawy słownictwa bałtyckiego. Acta Baltico-Slavica 14, 211–240. Stefanini, R. 1958: Itt. eshar (= sangue). Problemi formali ed etimologici. Archivio Glottologico Italiano 43, 18–41. Tagliaferro, E. 1981: Sangue: area lessicale nell’epica greca arcaica. In: Atti della 20 Le denominazioni del sangue Savaitė: Kraujas ir biblinė antropologija. Sudarė F. VaittIoni. Roma: Ed. Pia Unione del Preziosissimo Sangue, 173–221. Tischler, J. 1990: Hethitisches etymologisches Glossar 5–6. Innsbruck: Institut für Sprachwissenschaft der Universität. Toporov, V. N. 1984: Prusskij jazyk. Slovar’. K–L. Moskva: Nauka. Trautmann, R. 1910: Die altpreussischen Sprachdenkmäler. Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. Untermann, J. 2000: Wörterbuch des Oskisch-Umbrischen. Heidelberg: Winter. Vanagas, A. 1981: Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas. Van Windekens, A. J. 1976: Le tokharien confronté avec les autres langues indo-européennes I. La phonétique et le vocabulaire. Louvain: Centre International de Dialectologie Générale. Vendryes, J. 1974: Lexique étymologique de l’irlandais ancien. R S. Paris: Dublin Institute for Advanced Studies – Centre National de la Recherche Scientifique. Vendryes, J. 1987: Lexique étymologique de l’irlandais ancien. C. Paris: Dublin Institute for Advanced Studies – Centre National de la Recherche Scientifique. Walde, A. & Hofmann, J. B. 1965: Lateinisches etymologisches Wörterbuch I, II. Heidelberg: Winter. Walde, A. & Pokorny, J. 1930: Vergleichendes Wörterbuch der indogermanischen Sprachen I. Berlin–Leipzig: de Gruyter. Maria Teresa Ademollo Gagliano Florencijos universitetas Lingvistikos katedra Piazza Brunelleschi 4, I-50129 Firenze, Italia [email protected] 21