Kas tas neaiškus ežero vardas „Vazbys“?

Pastabos (p. 46, visai nauja kalbotyroje) = į Tėlšius (3), Skūodą (p. 46) = Skuodą, Dūkšto (p. 59, 291) (vns. kilm.) = Dūkšto, Brūnaviškis (p. 102) = Brūnava (1). Ir šiaip kirčiai labai svyruoja, pvz.: tėvas (2x, p. 35) = tévas (3), tūoj (p. 41) = tuoj, kyla (p. 50) = kyla, valgiui (p. 54) = valgiui, šėlti (p. 54) = šėlti, plienas (p. 56) = pliėnas, pūotą (p. 56) = puotą, kiemas (p. 56) = kiémas, byra (p. 66) = byra, negiést (p. 101) = negiesta, t. y. negieda, aviets (p. 101) = avietės (atitrauktas kirtis), tū-kart (p. 106) = tgkart, salyklą (p. 106) = salyklą, valniste. = valniste. (p. 122), bėkt (p. 274) = bėgt, bėg'o — p. 281 (= b'eg'd'), žiemo — p. 281 (= Z’iemd). Suprantama, dar prof. J. Balčikonio mokyti buvom, kad rytų lietuviai sunkiai skiria priegaides, kai kirčiuojami pagrindiniu kirčiu dvibalsiai ie, uo, ilgieji balsiai e, or, i-, ur, tai visai nenuostabu, ir mokslinė redaktorė L. Grumadienė (dabar Kalėdienė) to negirdi, yra visai betarmė, net su žargono kvapeliu. Tokia yra dabar mūsų kalbotyros padėtis. Seniau, J. Balčikonio laikais, betarmių žmonių stengdavosi į LKŽ ir Institutą apskri- tai nepriimti. Gal todėl ir K. Vosylytės Kupiškio tarmės žodyne šiuo atveju žymima tik kirčio vieta (nors yra ir abejotinų dalykų). Naujiena mūsų tarmėtyroje paskelbtas būsimojo laiko vns. pirmojo skiemens -siu galūnės kietinimas dūosu, nesižanysu — p. 274 (ar ne kitas čia darybinis formantas, pagal akad. Z. Zinkevičių) — čia net problema, girdima Zr, Bar, Psv, girdėta PL, Tėvėje, prie Labguvės, dideliuose Žemaičių tarmės plotuose ir pan. Atidumo trūksta knygoje, nors tu ką daryk, nors knyga labai reikalinga: už Lietuvos ribų vieni pa- likti lietuviai, užmirštami Lietuvos, pereina į kitus etnosus energingai (gerai, kad dr. M. Sivickienė daug leksikos užrašė iš Malkavos, Litvinkos ir kitų vietų). Vis liks brūkštelėjimai kalbos istorijoje. Vytautas Antanas Vitkauskas Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva Kas tas neaiškus ežero vardas Vazbys? Nelabai didelis, 5,6 ha ploto ežeras pavadinimu Vazbys"' yra Utenos seniūnijoje, 7 km nuo Utenos, kelio į Kuktiškes dešinėje pusėje, į pietus nuo Kymėnų kaimo ir į vaka- rus nuo Galinavos. Aš kalbininkui Aleksandrui Vanagui esu sakęs, kad toks parašy- "Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynas. Vilnius: Valstybinė politines ir mokslines litera- tūros leidykla, 1963, 188. 157 Pastabos mas yra klaidingas, nes vardininkas uteniškių tarmėje turi pusilgį a (va.zbi.s), o dau- gumas kitų linksnių — uo (pvz. Vuozb'ui). Į mano informaciją jis atsižvelgė tik tiek, kad Lietuvių hidronimų etimologiniame žodyne pateikė abu atvejus: nesamą Vazbys mėgino susieti su pavarde Vazbys, kartu nurodydamas, kad Vazbys gali būti tarmybė iš Uozbys“. Vis dėlto jam parašymas Vazbys, matyt, buvo giliai „įsiėdęs“, nes ir vėliau išleistame pavardžių žodyne jis dar operuoja Vazbiu“. A. Vanagas yra man sakęs, kad ir vardo su uo etimologija jam esanti neaiški. Jis buvo teisus, atmesdamas v-, nes šis priebalsis uteniškių tarmėje yra pridėtinis ir atsiradęs anksčiau, negu uo išblėso į pusilgį a (plg. va.s’t.kas ,uosiukas“). Ežero pavadinimo kilmės A. Vanagas tikriausiai nesuvokė dėl to, kad jam liko neaiškus -z-. Mano tėvas Antanas Zulys, 1900 m. gimęs Kymėnuėse ir nuo 1904 m. gyvenęs Dirvoniškyje, kuris iš pietų prieina prie šio ežero, yra man pasakojęs, kad kalbamas ežeras pavadinimą gavo nuo uosių, kuriais kadaise buvusi apaugusi nemaža kalva, iš pietų pusės nusileidžianti į ežerą (ji priklausė Dirvoniškiui ir mes, dirvoniškėnai, ją vadinome Požerės kalnu). Manau, kad toks mano tėvo aiškinimas yra teisingas, tad Vuozbio vardas, transponuotas į bendrinę kalbą, yra Uosbys. Turi užkliūti šio vardo galas, nes įa-kamieniuose vardažodžiuose priesaga -bys yra palyginti nesenos kilmės. Mano tėvas negalėjo pasakyti ežero senesnio pavadi- nimo, bet jis pasakojo, kad rytiniame ežero gale buvusią Galinavą (oficialus pavadi- nimas), kurią žmonės pagal ežerą dažniausiai vadino Pavuozbiu®, anksčiau iškreipė šio kaimelio gyventojai. Kai iš jo jie eidavę į gegužines Kymėnuose, kymėniškių būdavę taip traukiami per dantį: va / ata.je. ir vi.r'okai is pa.va.dege. Užsigavę dėl jų kaimelio lyginimo su pauodegiu, jie pradėję sakyti, kad kaimelis (ir ežeras) vadinasi kitaip (su -b-), ir toks kitoks pavadinimas ilgainiui įsigalėjęs. Pauodegio minėjimas pasišaipyme leistų atsargiai manyti, kad senesnė ežero vardo forma turėjo priesagą iš determinatyvo -g-: buvo gal net ne *Uosgys, o *Uosegys. Vladas Žulys Tako g. 1-7, LT-53356 Akademija Kauno r., Lietuva * A. Vanagas, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. Vilnius: Mokslas, 1981, 368. * Lietuvių pavardžių žodynas L-Ž, Vilnius: Mokslas, 1989, 1174. *“ Pavadinimas žinomas bent nuo 1897 m., plg. G. Šnurova, Utenos seniūnija: Biliakie- mis. Pakėnai. Vaikutėnai. Utena, 2005, 36. (Šia knyga reikia naudotis atsargiai, nes ji nera praėjusi nei kalbininkų, nei istorikų filtro.) 158