Apr. „riste“, lit. „rykštė“, lett. „rīkste“ und Verwandtschaft

Acta Linguistica Lithuanica LVII (2007), 1 – 15 Prūs. riste, liet. rykštė, latv. rīkste ir giminiški žodžiai1 BERND GLIWA Riga Senojo prūsų riste „virbas, rykštė“, liet. rykštė, latv. rīkste iki šiol buvo siejami su liet. rišti „rišti, surišti, surišti į ryšulį“. Smoczyński neseniai juos susiejo arba su liet. rėžti „pjauti, braižyti“, arba su rėkšti „rinkti“. Anksčiau surišimo virbams vartoti tokie žodžiai kaip liet. vytis, sen. latv. wīhte, o ne rykštė ir pan.; tai leidžia įžvelgti sąsają su liet. rėžti „pjauti, braižyti“ < indoeuropiečių prokalbės *ureh₁ǵ- „laužti, trakštelėti“. Paveldėtą nulinį laipsnį galėtų atspindėti liet. vìržis „viržis“, formaliai besiskiriantis nuo latv. vìrsis ir rus. бе́ре̄ск „tas pats“. Naujas nulinis laipsnis, slypintis liet. rykštė, matyti ir žodyje rýžti „išnykti; pasirodyti, išsprogti ir pan.“, taip pat rýkšti „irti, nykti“. Ž > š kaita galėjo atsirasti dėl toliau einančių priebalsių, pavyzdžiui, esamojo laiko formos *rýž-sta elemento -sta-, arba dėl įterpto k. Liet. ruõšti, rṹošti „ruošti, atlikti namų ruošos darbus“ taip pat galėtų priklausyti šiai grupei, jei tęsia formą ruõžti „valyti, šluoti“. Naujasis nulinis laipsnis sudaro naujas apofonijos eiles, plg. liet. rãžas „ražiena, sena šluota“, raižýti „pjauti, braižyti“ ir kt. Liet. ryškùs, raiškùs „aiškus, ryškus“, ryškėti „darytis aiškiam“, raiškà „reikšmė, išraiška“, rėikšti „reikšti“ taip pat galėtų būti grindžiami forma rýkšti „pasirodyti, tapti matomam“; panašiai liet. rãštas, latv. raksts „rašymas, raštas“ kildinami iš „įrėžto ženklo“. Nors senesnėje literatūroje prūsų riste – rute (E639) ir latvių rīkste, rīksts, rīksts, riste (ME₃₃₃ 538 ir toliau, LEV₂ 122), liet. rýkštė „rykštė, rimbas, kartis“, Zieteloje taip pat rýštė, rýštė (LKŽₓₗ 707) dažniausiai siejama su liet. veiksmažodžiu rišti „(su)rišti“, laikant ją rykšte, naudota kaip rišamoji medžiaga (LEW 734; Mažiulis 1997: 29; LEV₂ 122), Smoczyński siūlo sieti su lietuvių veiksmažodžiais rėžti „įrėžti, (at)pjauti; mušti“, parýšta, parýžta „dingti, mažėti“ (2007: 507) arba rėkšti „skinti“, *rīkšti – prie 1Tyrimas atliktas vykdant Vokietijos mokslo fondo skirtą mokslinę stipendiją projektui „Etimologiniai latvių augalų pavadinimų tyrimai“. 1 Bernd Gliwa letzteren mit dem Ablaut wie trýkšti: trėkšti (2007: 512). Vom Autor wurde (2008) bei der Untersuchung des litauischen Gottesnamens Dviriks für den Anschluss an lit. rėžti plädiert. Liet. rėkšti „skinti“ neturi kitų palyginamųjų atitikmenų (Smoczyński 2007: 507), todėl galima manyti, kad tai vidinė baltų kalbų raida iš to paties šaltinio kaip liet. rėžti, būtent ide. *ureh₁ǵ- „laužti, plėšti“ (LIV: 698), nors rėmeninis kirtis žodyje rėkšti tam prieštarauja. Paraštės pastaboje (Gliwa 2006: 65) liet. rakštis „(įsmigęs) rakštis (odoje)“ ir rãkštas, rakštis, rãkštis „karstas; kapas, antkapis“ taip pat buvo priskirti ide. *ureh₁ǵ-. Jau seniausias baltų kalbų paliudijimas, t. y. Elbingo žodynėlyje užrašytas prūsų riste = vidurio aukštaičių vokiečių / vidurio žemaičių vokiečių rute „rykštė, kartis, lazda“ nerodo, kad riste reikštų rišimui skirtą rykštę. Panaši padėtis ir kitose dviejose kalbose. Latvių rihste veikale Manuale Lettico-Germanicum išverstas kaip Ruthe, Scepter, Fiddelbogen (Fennell 2002: 70), o ankstyvojoje lietuvių kalboje nurodytinas įrašas rozga / virga, ferula. rikšte. (SD₁: 157). Rišamos vytelės, tai yra ypač gluosnių, blindžių, lazdynų ir kitų augalų šakelės, paprastai vadinamos liet. vytis, vytėlė ir jų atitikmenimis. Toks įrašas randamas ir Dictionarium trium linguarum: Wić/ restis. witis., ir witka/ dimin. witele. (SD₁: 192), taip pat ankstyvuosiuose latvių kalbos šaltiniuose: Füpeckeris vartoja wihte kontekste Schautrs. Ein Knüttel. ein Prügel oder Stock, damit man die Kluge oder wihte umbdrehet, taip pat No kasas wihtoleem darra Kluhgas, tee ir Šihksti. Von bach=gluosnių daromi rišami ryšuliai, jie yra tvirti (Fennell 2000: 304). Nors Fennell čia labai atsargiai formuluoja „reikšmė neaiški“, jis, žinoma, teisus atkreipdamas dėmesį į Kluhga, Sem wizze, Curl. Eine band weide, wede. (2000: 278). Prūsų kalboje randamas giminingas gluosnio arba gluosnio rūšies pavadinimas witwan (E603). Taigi susiduriame su tokia padėtimi: rykštė ir pan. žymėjo rykštes, lazdeles, tačiau tik tas, kurios nebuvo naudojamos rišimui. Tokioms rišimui naudojamoms rykštėms – vytelėms – buvo vartojamas atskiras pavadinimas; taip buvo tuo metu, kai rykštės ir vytelės dar iš tiesų buvo kasdien naudojamos. Kadangi visų trijų kalbų paliudijimai gerai palyginami, negalima tiesiog postuluoti vėlyvo reikšmės pokyčio – vargu ar jis būtų vykęs analogiškai visose trijose kalbose. Todėl numanomas ryšys tarp rišti ir rykštė diachroniniu požiūriu yra itin neįtikinamas- 2 Apr riste, lit rykštė, lett. rikste und Verwandtschaft tikėtina ir sinchroniniu požiūriu apsiriboja liaudies etimologijos įtakomis bei susiliejimais. Kita vertus, nėra jokių formalių argumentų prieš siejimą su rišti ir, taigi, su ide. *ureik- „sukti, apvynioti“, juolab kad esama ir formų su k: riškėlė „kaklaskarė, kaklaraištis“, raikštis „virvė; spragilo koto ir spragilo galvos jungtis“, reikštis „tas pats“, latv. rieksts „lazdyno riešutas“, greta liet. riešutas „tas pats“, rieškutis „atverstas delnas, sauja“, kilusio iš riešas „riešas, plaštakos pagalvėlė“, atsiradusio iš *rie(k)š(C)- → rieškV-. Todėl vien dėl dalykinių priežasčių siūlau rykštė sieti su liet. rėžti „įrėžti, (nu)pjauti; smogti“ <, indoeuropiečių *ureh₁ǵ- „lūžti, trūkti (intr.)“ (LIV 698); rykštė, latvių rikste ir prūsų riste tokiu atveju galėtų būti tik baltų kalbų darinys, kurio neįmanoma paaiškinti remiantis indoeuropiečių formų inventoriumi. Taigi rykštė reikšmė būtų ne šaka, skirta rišti, o galvijams varyti ar bausti skirta vytinė arba tiesiog lazda įrėžti, braižyti. Intarpas k prieš priebalsių grupes baltų kalbose yra plačiai paplitęs reiškinys (Stang 1966: 3), o kartais jis pasitaiko ir prieš pavienį priebalsį, būtent prieš s: liet. áuksas „auksas“: prūsų ausis „tas pats“, liet. úoksas „medžio drevė“: úostas „uostas (< upės žiotys)“ (Smoczyński 2006: 141). Po šio įterpto k lietuvių ž virsta š (latvių z – s), pvz., liet. gražùs „gražus“: grakštùs „grakštus“, brėkšti „aušti (ryte)“ iš indoeuropiečių *bhreH₁ǵ- „švytėti, blizgėti“ (LIV 92), tūžti „užlieti; išbrinkti“ (LKŽ XVII 203), tūkšti „tas pats“; pastarasis žodis taip pat galėtų priklausyti indoeuropiečių *teuh₂- „stiprėti“ (LIV 639) šakniai arba galėjo būti paveiktas iš šios šaknies kilusių darinių (Gliwa, spaudoje). Tačiau asimiliacija gali vykti ir priešinga kryptimi: k → g, arba vietoj k įterpiamas g: liet. driegžlys greta driežlys, driežas „driežas“ ir druožglė greta druožlė, drožlė „drožlė“, arba g/k gali būti šaknies dalis, kaip augti: aukštas. Prūsų riste „rykštė“ neprieštarauja aptartai kilmei iš ide. *ureh₁ǵ-, nes prūsų s atitinka tiek liet. s, tiek ž, pvz., prūsų soalis (– vid. vok. krewtecht): liet. žolė „žolė, žoliniai augalai“. Tačiau tiesioginis vedinys iš šios ide. šaknies negalimas; tai galėtų būti tik vėlesnis darinys, kurį čia galima vadinti baltų kalbų dariniu, atsiradęs remiantis kitais šaknies refleksais. Todėl pirmiausia aptarkime tuos darinius, kuriuos galima tiesiogiai išvesti iš ide. kalbos. Pirmiausia tai liet. rėžti „rėžti, mušti“ (-é- < *-eh₁-), neturintis tikslių atitikmenų latvių kalboje 3 Bernd Gliwa ir senprūsių kalboje, tačiau graikų kalboje esama ἔρρηξα „sudaužiau“, taip pat rúožas „juosta; sluoksnis; žemės sklypas; senas šluotos ryšulys, kotas“; rúoštas „žemės sklypas“ (liet. -uo- < balt. -ō- < ide. *-oh₁-) (Smoczyński 2006: 118, 140; 2007: 512). Čia taip pat nėra atitikmens latvių kalboje; jis būtų susiliejęs su roza [ruôza] „kalva, kalnagūbris“, siejamu su latv. rozīt „tempti, tiesti; lenkti“ ir liet. rąžinti „tampyti, tiesti“; taigi jį būtų galima atpažinti nebent pagal reikšmės niuansus kaip homofoną. Šiuo požiūriu įdomus tarm. roze „lapuočių medžių juosta spygliuočių miške“ (LEVII 131). Kaip nulinio laipsnio forma *urh̥ḱ- galėtų būti nurodomi su *r > ur liet. uržti „draskyti, graužti, brėžti“ ir galbūt urkštis „siauras prieangis prie tvarto“, jei šis kilo iš „juostos“ ar pan.; su dažnesniu *r > ir liet. viržis „viržis, Calluna vulgaris“. Galimas formalus latviškas atitikmuo galėtų būti urkša „lazda, kuria bulvės iškrapštomos iš vagos“ (MEIV 306), jei šis žodis atsirado ne aplinkiniu keliu per urkšt „urgzti, niurzgėti“ → urkšnāt „knysant urgzti“ (MEIV 306) → *„lazda, kuria knisasi kaip šernas“. Liet. viržis jau ir šiuo atveju nesutampa su latvių kalba, kurioje vyrauja formos su s2: virsis, virsi, vērsnis, viršņi ir kt., nors retkarčiais pasitaiko ir formų su z: virzāji, virži, virzenes; šie paliudijimai užrašyti Roja, Gārsene ir Salaca vietovėse, todėl ne visus juos galima paaiškinti lietuvių kalbos įtaka (EO 440; MEIV 619). O tinkamesnė forma virzis, virgzdu zāle vartojama pavadinti nepanašiems ir botaniškai negiminingiems augalams Stellaria spp., ypač S. media, ir Anagallis arvensis. Nematau pagrindo manyti, kad abu augalai (ar jų grupės) būtų supainioti ar turėtų bendrą pavadinimą dėl kokio nors specifinio panaudojimo. Nebent dideli, tankūs, žemę dengiantys sąžalynai atitinkamose augavietėse? Tačiau tai pernelyg bendras paaiškinimas. Todėl tikėtina, kad jų kilmė skirtinga3, o galbūt ir 2 Dviejų baltų kalbų pavadinimų neatitikimas tiesiog nutylimas, pabrėžiant kur kas retesnes latv. formas su z (LEW 1264), arba mėginama jį paaiškinti šaknies etimologija ir šaknies išplėtimais, kurių negalima konkrečiau pagrįsti (LEVII 539). Brückner (1957: 634) liet. viržis atveju postuluoja „ž vietoj s“. 3 Tada vištapienės latv. virzis pavadinimą reikėtų sieti su liet. viržė „virvė, raištis“, virželė „siūlas“ ir pan., turint omenyje susiraizgiusius, minkštus, pažeme besidriekiančius siūliškus stiebus. Panašiai teigia Mühlenbachas: „Labai šakotas ir tankiai augdamas sudaro sunkiai išpainiojamą masę, todėl, matyt, [...] siejamas su šaknimi varza.“ (MEIV 619). 4 Apr. riste, lit. rykštė, lett. rīkste und Verwandtschaft Latvių kalboje išsiskyrė formos virsis ir virzis, kad būtų išvengta painiavos, pavyzdžiui, remiantis regioninėmis formomis. Augalo pavadinimo priklausomybę veiksmažodžiui rēzti dar reikia semantiškai pagrįsti, būtent taip, kad augalas naudojamas šiurkščioms šluotoms gaminti4, o šlavimą jomis išties galima pavadinti gramdymu; plg. šluotaražis, šluotražis arba sudilo šluota – liko ražas (LKŽXV 37 ir toliau). Kita vertus, šiurkšti šilinis viržis taip pat sukelia įdrėskimų ir nubrozdinimų; apie tai dažnai užsimenama latvių dainose, pvz., virziens manas kājas bada (MEIV 620) arba viršņi manas kurpes plēsa (MEIV 612). Paprastai lit. vīrzis, latv. virsis lyginami su kitais indoeuropiečių kalbų apytiksliais atitikmenimis. Pirmiausia tai šilinio viržio pavadinimai slavų kalbose: lenk. wrzos, rus. береск, ček. vřes ir kt.; kartais jais vadinami ir kiti erikinių šeimos augalai, pavyzdžiui, Erica tetralix, Empetrum nigrum, Juniperus spp. (Boryś 2005: 712). Taip pat air. froech, val. grug kildinami iš indoeuropiečių *uroiko-, o gr. ἐρείκη (GEWI 551) suponuoja indoeuropiečių *uereik-. Be to, baltų kalboms rekonstruojama *uerǵ-, o slavų kalboms – *uerk- (Boryś 2005: 712)5. Smoczyński (2007: 761) tai aiškina kiek kitaip: baltų ir slavų formas jis kildina iš indoeuropiečių *uŕk-/*uerk- nykstamojo arba e laipsnio, lygindamas su gr. ἐρείκη. Anot jo, lit. -rš- asimiliacijos arba veikiant veržti „tvirtai (su)rišti“, viržėti „tą patį (iteratyviai)“ virtęs į -rž-. Tačiau reikia pažymėti, kad -rš- išliko žodyje viršus „viršuje“, ir šis žodis taip pat galėjo analogiškai prisidėti prie jo išlikimo. Be to, lieka nepaaiškintas akūtas. Vis dėlto balsių kaitos pakaita, pasireiškianti variantais *uŕk-/*uerk-, turi paralelę lit. pušis „pušis“. 4 Konkrečių duomenų iš Lietuvos ir Latvijos apie tai nėra, tačiau tokių duomenų, pavyzdžiui, turima iš dabartinės Bulgarijos (Nedelcheva et al. 2007), o mokslinis genties pavadinimas Calluna kildinamas iš gr. καλλύνει „valyti, iššluoti“ (Genaust 1996: 118). Vokiškas pavadinimas Besenheide („šluotinis viržis“) kalba pats už save. 5 Lit. atveju tiksliau būtų *ur(H)ǵ-, latv. – *ur(H)k-. Rekonstruojant slavų formoms *uerk-, kyla klausimas, kodėl negautume rus. †берех; plg. lit. viršus: rus. верх. Vasmeris (REW, 296) mėgina to išvengti lygindamas su lit. virkščia „įvairių augalų, ypač ankštinių augalų ir bulvių, stiebas, žolė“ ir teigdamas, kad čia esama -sk- priesagos, kuria remiasi ir slavų formos, atsižvelgiant į pavienę rus. береск formą. Taigi implicitškai rekonstruojama *uer-sk-. Lyginimas su virkščia nepagrįstas, nes šis žodis su k įterpiniu priklauso jau minėtiems vīržė, virželė, lett. virzis ir kt. – tai vėlgi minkšti, paprastai gulintys ir besivejantys stiebai. 5 Bernd Gliwa palyginti su apr. peuse „Kynboem“ ir gr. πεύκη, nors apr. peuse galbūt yra nykstamojo laipsnio forma (Smoczyński 2007: 493). Veikiausiai čia apibendrintos skirtingos linksniavimo formos; galbūt šio linksniavimo kirčio modelis taip pat galėtų paaiškinti lit. akūtą? Benseleris (BGD 305) pažymi, kad gr. ἐρείκη reiškia ne „mūsų“ šilinį viržį Calluna vulgaris, o nepatikslintą krūminį augalą, kurį Genaustas (1996: 233) atpažįsta kaip Erica arborea. Žinoma, negalima atmesti kitokių ar platesnių reikšmių, tačiau Plinijaus minimam viržių medui suteiktas kirčio ženklas (GEW₁ 551) neprieštarauja jo tapatinimui su Calluna vulgaris, taip pat ir su Erica arborea. Šilinis viržis auga Graikijoje ir dalyje Turkijos (Zander 2000: 246), todėl paplitimas irgi nėra kliūtis. Atsisakius minties, kad augalų pavadinimai turi tiksliai sutapti forma – o taip beveik niekada nebūna, juolab kalbant apie augalą, neaugantį daugumoje numanomų indoeuropiečių protėvynės vietų – ir pirmenybę teikiant semasiologiniams atitikmenims, pirmiausia krinta į akis gr. ἐρείκη „viržis“ ir ἐρείκω „laužyti, trupinti, draskyti, skilti“ reikšmių atitikimas. Nepriklausomai nuo to, ar tai Erica arborea, ar Calluna vulgaris, galima manyti, kad anksčiau abu augalai buvo naudojami kaip šiurkščios šluotos (Nedelcheva et al. 2007). Šiuo metu negaliu pateikti prasmingo pasiūlymo dėl slavų formų. Bet kuriuo atveju lit. vìržis kildinimas iš *urh́ǵ- turi pranašumą, kad tikėtinai paaiškina kirtį, kitaip nei vìržis „arklio pakinktų virvė“, kildinamas iš *urǵh- (plg. LIV 688). Šiuo atveju latvių ir slavų formos kirčiu taip pat skiriasi nuo lietuvių kalbos: latv. vìrsis, serbų-kroatų vrês, rus. ве́рек (Rudzīte 1993: 103). Veiksmažodis rēkšti „skinti“ kelia įdomų klausimą, ar -k- įterpimas yra metatonijos priežastis. Tokius atvejus reikėtų pateikti svarstant, ar rēkšti priklauso rēžti šeimai. Dauguma duomenų prieštarauja metatonijai, atsiradusiai dėl šios priežasties: brēkšti „brėkšti“ < indoeuropiečių *bʰreh́ǵ-, úokṣas < *tiosas (Smoczyński 2006: 141), plúokštas greta plúoštas „pluoštas, kuokštas“. Pavieniai priešingi pavyzdžiai yra bróžti „nub- 6 Apr. riste, lit. rykšte, lett. rikste und Verwandtschaft „braukti, slysti, vilkti kojas“ ir brõkšti „nusitrinti, slysti“, kur galima įžvelgti homofoniško, onomatopėjiškai paveikto brõkšti „mušti sviestą“ įtaką: braškėti „girgždėti, braškėti“. Be to, kaip tik prie rẽžti pasitaiko ir retas variantas rẽžti, todėl negalima visiškai atmesti, kad darinys sudarytas tiesiogiai iš rẽžti / rẽžti. Kita vertus, rẽkšti turi kitokias esamojo laiko formas, būtent rẽškia und rẽškia (LKŽₓᵢ 415). Tai rodo, kad infinityve, apibendrinus formą pagal rẽškė, turime baltų kalbų pailgintąjį laipsnį, nesusijusį su laringalų poveikiu. Tam būtinas naujas, tik baltų kalbų arba atskiros kalbos e laipsnis, naujai sudarytas, pavyzdžiui, pagal rýkšti „irti, sklisti, plyšti, plaušėti“. Taigi tikėtina, kad k intarpas atsirado ne senuosiuose -ē- und -úo- laipsniuose, o vėliau, pirmiausia naujajame nuliniajame laipsnyje. Tai rodo ir pr. riste: latv. rīkste, rīksts, rīksts, riste: liet. rýkšte sugretinimas. Šio naujojo i laipsnio priežastis iš pradžių tikriausiai buvo juntamas nulinio laipsnio nebuvimas, nes paveldėtos formos su virž- ir urž- nebebuvo laikomos priklausančiomis tai pačiai šeimai. Galimi trys scenarijai. Pirma, gryna analogija: kadangi e ir o laipsniuose yra ilgieji balsiai su akūtu, toks balsis perkeltas ir į nulinį laipsnį. Gautas rezultatas sutampa su tuo, ko būtų galima tikėtis iš *(u)rehₕ́-: *(u)rohₕ́-: *(u)rihₕ́-, todėl negalima atmesti ir šio proceso su ankstyvu naujuoju nuliniu laipsniu. Antra, iš pradžių būta nulinio laipsnio su trumpuoju i *rīž6, iš kurio y pailgintasis laipsnis buvo sudarytas, pavyzdžiui, būtojo laiko formose. Tačiau tuomet iš pradžių reikėtų tikėtis ȳ, o ý atveju postuluoti metatoniją ir kalbos dalies kaitą, nes perkėlus būtojo laiko šaknį į infinityvą kirtis išlieka (žr. pavyzdžius Kazlauskas 1968: 351). Trečia, kaip ir anksčiau, tik pailgintasis laipsnis ȳ atsirado susitraukus -in- su n intarpu esamajame laike, kaip, pavyzdžiui, rýja, gýja, šlýja greta infinityvų rýti, gýti, šlýti (ý iš iH prieš priebalsį) ir būtojo laiko formų rìjo, gìjo, šlìjo (ì su laringalinės sandūros hiatusu iš iH prieš balsį) (Smoczyński 2003: 19, 40; Hyllested, Gliwa, spaudoje). Ir šiuo atveju reikėtų 6 Galbūt latv. riksna „juosta“ greta riksna „tas pats“ (ME₃ 525, 538). Aiškesnis, bet chronologiškai ne toks tikras, yra trumpasis i dariniuose iš struktūriškai tokios pačios ide. šaknies *bʰrehₕ́-, būtent brìžes „akėčios“, brìžinti „braukti, trinti, pjauti“, brìžterti „nubrėžti, rašyti“, greta brýžis „kalkės, juosta“, brẽžti „įbrėžti“, bruõžas „linija, juosta; bruožas, savybė“. 7 Bernd Gliwa metatonijos, kad būtų galima pagrįsti akūtą formose rýkšte, rýšte. Metatonija būtų galima, jei akūtas būtų tik daiktavardžiuose. Tačiau jis taip pat yra formoje rýkšti „irti, sklisti, plyšti, plaušėti“ ir formoje rýžti „mažėti, nykti; sprogti, storėti; nustatyti kraitį“. Variantus su š vietoj ž tikriausiai paaiškina sta- priesaga (Smoczyński 2007: 507), o esamojo laiko forma rýžta greta rýža rodo -sta- intarpą, tačiau šiuo atveju visa lemma buvo apibendrinta pagal ž iš infinityvo ir būtojo laiko. Vien veiksmažodinis darinys rýžti „mažėti, blėsti (dangaus kūnui); nykti, slėptis“, susijęs su réžti „pjauti, naikinti“, kaip ir vedinys rýkšti „irti, sklisti, plyšti, plaušėti“, čia paklūsta modeliui láužti „sulaužyti (tranz.)“: lūžti „lūžti (intr.)“, taip pat plýšti „plyšti, skilti, plaušėti (intr.)“: plėšti „plėšti, rauti (tranz.)“. Čia taip pat intransityvinių veiksmažodžių esamojo laiko formos turi -sta- priesagą: lūžta ir plýšta; papildomo n intarpo nematyti. Pagal tą patį modelį iš réžti „įrėžti, pažymėti (ką nors išryškinti)“ atsirado rýžti „sprogti, storėti (ryškėti)“ ir rýkšti „ryškėti; atsirasti, pasirodyti“. O poroje (at)rýžti „nustatyti kraitį; aprūpinti“: atrėžti (žemę, dalį) „atpjauti žemės sklypą, atskirti; nustatyti kraitį“, regis, semantinis kitimas neįvyko; semantiškai plg. ir skirti dalį, krauti „nustatyti kraitį“ (pažodžiui: „atskirti“). Šiam apofonijos laipsniui taip pat priklauso liet. ryžė, ryžmė, ryžtas „juosta“. Remiantis juo, viena vertus, atsirado naujas o- laipsnis rãžas „sausas stiebas, ražiena; senas šluotos kotas“ ir kiti vediniai pagal įprastą apofonijos modelį e: a: i/y, pavyzdžiui, šerkšnas, šarmas, širmas (Gliwa 2005). Dar reikėtų pridurti rakštis „atplaiša (odoje)“ ir rãkštas, rakštis, rãkštis „karstas; kapas, antkapis“⁸; ar iš pradžių tai buvo iš masyvaus medžio išskobto, ištuštinto karsto pavadinimas? Kita vertus, atsirado naujas o- laipsnis, koks priklausytų i apofonijos eilei: liet. raižyti „įrėžti, atpjauti“, formaliai iteratyvas iš réžti „įrėžti, atpjauti“; struktūra visiškai tokia pati kaip braižyti „piešti“ iš brýžis 7 Senasis nulinis laipsnis *pḷHk- lietuvių kalboje turėtų duoti *pilš- arba *pùlš-, tačiau tokių formų nėra. 8 Paprastai kitaip siejama su liet. rakti „badyti“ 8 Apr. riste, lit. rykštė, lett. rīkste und Verwandtschaft „linija, juosta“, brėžti „įrėžti“, brūožas „linija, juosta; bruožas, savybė“ (ide. *bʰreh₁gʰ-) arba plėšyti „plėšyti, skelti, plaušėti (intr.)“ kaip iteratyvas iš plýšti „plyšti, skilti, plaušėti (intr.)“, plėšti „plėšti, rauti (tranz.)“ ir plėštas „pleištas“, (at)plaiša „skiedra, karnas“, plaišinti „skelti, sprogdinti“ ir kt., arba braidýti „bristi“ iš bristi „tas pats“, brastà „brasta“ (ide. *bʰredʰ-). Kaip jau minėta, už formų su -š- arba -kš- vietoj -ž-, -gž- atsiradimą atsakingi ir k intarpas, ir -sta- priesagos vartojimas. Be to, ž jau prieš priebalsius gali virsti š9. Pavyzdžiui, težė, težis, težlà, težlis, tešlė, tešlis „beržinis grybas“, iš tėžti „darytis slidžiam; minkštėti; tinti“, tižti „tas pats“, tažėti „lašėti, smulkiai žingsniuoti“, težėti „lašėti, sunktis“, tāžinti „aplašinti“, težlynė „liūnas, dumblas“ ir tẽšlas „tešla“, taip pat, įterpus k, tekšoti „stovėti (apie telkinį, balą)“, tãškas „tiškis, taškas“ (Gliwa 2006: 64ff.). Arba lūžnà, lūšnà „lūšna, trobelė“ iš lūžti „lūžti, irti (intr.)“, laušiuoti „laužyti, daužyti, muštis“: láužti „laužti (tranz.)“; gùštà: gùžtà „lizdas“, gùštáuti: gùžtáuti „ieškoti vietos lizdui“; gošti: gõžti „vešėti, plisti (apie augalus), želti“. Jeigu taip, kyla klausimas, ar liet. ruõšti, rūõšti „tvarkyti, ruošti“, latv. rosīties „tvarkyti, ruošti; veikti, dirbti“ taip pat galima priskirti aptartajai giminių grupei – juolab kad už latvių ir lietuvių kalbų ribų esama tik nepatikimų lyginimo galimybių. Cirkumfleksas nėra pagrindas atmesti šį ryšį, tačiau, kaip ir formoje ruõžti „įrėžti, kasyti; iššluoti“, galėtų rodyti denominalinį darybos būdą. Iš pradžių abiejose baltų kalbose paliudytas tik vienas apofonijos laipsnis – jei neskaitytume liet. riáušės „sąmyšis, maištas, pučas“ palyginimo (LEW 750). Tolesnis palyginimas su lenk. ruch ir kt. (LEW 750, LEWII 129) suponuoja ide. šaknį *reus-, slavų ir baltų kalbose veikusią ruki taisyklę10. Šią šaknį galima tapatinti su *reus- „rausti“, tačiau tuomet baltų kalbų formų palyginimui pateikiamas liet. raũšti „kapstyti, rausti“ (LIV 511; Boryś 2005: 528). Riáušės reikšmę „sąmyšis“ čia galima visai gerai paaiškinti ir semantiškai, nors ir perkeltine prasme, 9 Tikslios tam būtinos sąlygos ir galimi regioniniai polinkiai galėtų būti išsamios analizės tema. 10 Liet. au, kaip ir aušra, priešingai nei auksas. 9 BERND GLIWA bet kaip paaiškinti kitas baltų formas? Juolab kad tuomet dar reikėtų pagrįsti balt. *rō(u)š-11, arba (rytų) balt. *rauš- perėjimą į ruoš-. Semantiškai galima įžvelgti dvi galimybes. Viena vertus, pradedant nuo ruõžti „iššluoti“, reikšmę apibendrinus ruõšti „atlikti namų ir ūkio darbus“, arba ruõšti „iššluoti → parengti svečių priėmimui, šventėms → apskritai parengti“. Kita vertus, krinta į akis reikšmių atitiktis ryžtis: ryžtingas, pasirýžęs12 greta ruošis: pasiruošęs. Anksčiau jau aptartos rýžti reikšmės raidos galimybės. Šiuo atveju tinkamiausia atrodo rėžti „įrėžti, pažymėti (ką nors padaryti aiškiai matoma)“ → rýžti „tapti aiškiam“. Taigi iš pradžių kalbėta ne apie kokybinį pasirengimą kam nors, bet apie aiškiai išreikštą ketinimą ar nuostatą, kaip matyti, pavyzdžiui, sakinyje žąsinas ryžtai atsigręžė į berniuką „žąsinas ryžtingai atsigręžė į berniuką“ arba junginyje ryžtas balsas „aiškus balsas“ (LKŽXI 774). Tačiau kadangi tokios reikšmės būdingos iš esmės tik sangrąžinėms formoms, bent jau ruošti atveju reikėtų remtis pirmiau minėta semantine raida – jei tik sąsaja su ruõžti yra pagrįsta. Dar viena didelė baltų kalbų žodžių grupė, kurią galima laikyti kilusia iš *ureh̑ǵ-, yra žodžiai, susiję su liet. rãštas, latv. raksts „raštas, rašymas“. Pasak Karulio (LEVII 103), tai jau buvo pasiūlęs Karaliūnas, tačiau šio pasiūlymo nėra literatūros sąraše. Karulis raksts laiko veiksmažodžio rakstīt „rašyti“ vediniu; šis veiksmažodis sudarytas kaip iteratyvas iš rakt, liet. ràkti „kasti, rėžti, badyti“, pagal modelį lēkt: lēkāt: lakstīt (LEVII 102). Tokiu atveju iš tikrųjų tektų atskirti lietuvių ir latvių žodžius, nes tuomet reikėtų tikėtis ne rašyti, o †rakstyti, kaip tik 11 Die ausführliche Untersuchung von Karaliūnas (1987: 174–215) zur Problematik der Apophonie uo: au verzichtet zwar auf Laryngale und ist daher in mancher Hinsicht erneuerungsbedürftig. Allerdings brächte dies kaum neue Erkenntnisse bezüglich der erst (ost)baltischen Apophonie uo: au. 12 Įprasta metatonija pereinant iš būdvardžio į daiktavardį: rýžtas „drąsus, energingas“ (bdv.) → rýžtas „drąsa, ryžtas, atsakomybė“; tam nebūtina keisti kamieno (Hyllested, Gliwa, spaudoje) 10 Apr. riste, lit. rykštė, lett. rikste und Verwandtschaft pagal tą modelį lietuvių kalboje: lėkti: lakštyti. Kad to išvengtų, Fraenkelis nurodo piešti įtaką (LEW 702). Kaip pripažįsta ir Fraenkelis (LEW 702), liet. raštas ir latv. raksts pora iš tiesų leidžia įtarti įterptąjį k, kuris ypač paplitęs latvių kalboje; plg. liet. pìrstas: latv. pirksts „pirštas, kojos pirštas“. „Vis dėlto dera [...] latvių kalbos žodžius, reiškiančius ‘rašyti’ ir ‘raštas’, sieti su liet. rãkti ‘badyti smailiu daiktu, iškasti’, latv. rakt ‘kasti’ ir pan.“ (LEW 702). Kodėl taip dera daryti, nepasakoma, tačiau, regis, dėl to, kad neįmanoma rasti tinkamų atitikmenų šakniai *raš-. Smoczyński (2007: 500f.) apibendrina: „Bez dobrej etymologii“. Kaip aptarta anksčiau, tam tikromis aplinkybėmis iš ž gali atsirasti š. Semantiškai taip pat nedaug kuo skiriasi pasiūlymas raštas sieti su rãkti „badyti...“. Pagrindas rėžti „rėžti“ tam tinka lygiai taip pat, o gal net geriau. Semasiologinis įprastinis pavyzdys – lot. scribere „rašyti“ ← „rėžti, brėžti“; daugiau pavyzdžių pateikia Karulis (LEVII 102f.). Perėjimas ablauto eilėje prie formų su a greta senesnių ē, uo neabejotinai paliudytas ir formoje rãžas „sausas stiebas...“. Vis dėlto daiktavardžius raštas, rašmuo „įrėžtas dalykas, ženklas“ laikau veikiausiai veiksmažodiniais vediniais arba veiksmažodžio *rašti, *ražti dalyviais; plg. rėžis „įrėžtas ženklas, įranta; linija...“; o liet. rašyti ir latv. rakstīt „rašyti“ yra denominatyvai, plg. baslỹs: bãšlyti, burnà: bùrnyti, ginčas: ginčyti ir kt. (Skardžius 1943: 535). Galiausiai žodžių grupėje, susijusioje su rãkti, nėra nė menkiausio pėdsako, rodančio raidą ženklo, simbolio ar rašto reikšmės link, priešingai nei rėžti atveju. Jei, kaip aptarta anksčiau, rykšti „tapti aiškiam; pasirodyti, išryškėti“ siejamas su rėžti, tenka prie jo priskirti ir visą žodžių grupę, kuriai priklauso ryškùs, rá iškus, raiškùs „aiškus, pastebimas, išsiskiriantis“, ryškėti „ryškėti“, raiškà „raiška“, rėikšti „reikšti“, juolab kad šie žodžiai neturi atitikmenų net latvių kalboje. Grįžtant prie tyrimo pradžios taško – rykšte: iš jo padarytas liet. rykštėnė „Solidago sp.“. Kyla tik klausimas, ar tai liaudies, ar knyginis pavadinimas. Atitikmenys: liet. tvira, auksarykštė (LBŽ), latv. zeltgalvītes, zeltslotiņa, zeltrīste, zelta rīkstes ir kt. (EO 457), vok. Goldrute ir daugybė kitų. Kadangi vienintelė vietinė rūšis Solidago 11 Bernd Gliwa virgaurea yra13 ir taip pat dabartinis epitetas Virga aurea buvo vartojamas kaip botaninis (genties) pavadinimas (Genaust 1996: 685); lot. virga „rykštė, vytelė“, aureus „auksinis“; daugeliu atvejų sunku nuspręsti, ar tai kalkė, pavyzdžiui, auksarykštė, ar tik panašiai motyvuoti pavadinimai (plg. Marzell 2000: IV 390f.). Juk galiausiai žodis rykštė vartojamas augalų pavadinimuose, pvz., Šv. Jurgio rykštė, Juozapa rykštė, Arono rykštė, Erodo rykštė „Gladiolus sp.“ (Genelytė 2004: 53f.; LKŽXI 611), kurie akivaizdžiai nėra terminologiniai dariniai. Tačiau tvira, tvyra tikrai galima laikyti botaniniais pavadinimais14, genties pavadinimu ir atitikmeniu Solidago: solidus „tvirtas“. Tas pats pasakytina ir apie rykštinis binariniuose botaniniuose pavadinimuose – tai tiesiog lot. virgata. vertimas. Galiausiai reikia pažymėti, kad susiejus rykštė su rėžti, o ne su rišti, pagaliau galima protingai paaiškinti dievavardį Diviriks. Nedaugelis paliudijimų yra iš XIII a. rusų kronikų ir, kaip sutaria dauguma tyrėjų, nors neįmanoma pateikti visiškai tvirtų įrodymų, žymi Perkūną, griaustinio dievą. Tuomet nebereikia katalikiškosios teologijos, kad pagonišką dievavardį būtų galima aiškinti kaip *Dievo rykštė „Dievo rykštė“; griaustinio dievą galima laikyti tuo, kuo jis, regis, tiesiogiai ir yra: *Dievarykštis „Dievo mušeika“, kuris žaibuoja, griaudžia ir trenkia. Juk, kitaip nei rišti „rišti“ žodžių šeimos atveju, rėžti „rėžti, kirsti“ aiškiai vartojamas ir aprašant perkūniją: Griausmas kaip rėžė, ir užmušė kumelę „Perkūnija trenkė ir užmušė kumelę“ (LKŽXI 514; Gliwa 2008). 13 Tai gana dažnas ir įspūdingas, iki 1 m aukščio augalas, kuris, kaip manoma, dėl vartojimo žaizdoms gydyti ir kaip vaistinis augalas turėjo ir liaudiškų pavadinimų. Deja, senuosiuose žodynuose įrašų nerasta. 14 Pirminiai šaltiniai, būtent botanikai, kirčiavimo nenurodė. LKŽXVII 305 pateikti kirčiavimo duomenys, paremti Niedermanno lietuvių rašomosios kalbos žodynu, gal ir atrodo įtikinami, tačiau sudaro apgaulingą tikslumo įspūdį. 12 Apr. riste, lit. rykštė, lett. rikste und Verwandtschaft LITERATŪRA BGD = [G. E.] BENSELER, Benselers Griechisch-Deutsches Wörterbuch, bearbeitet von A. KAEGI. 17. Auflage – unveränderter Nachdruck der 15. Auflage, 1931. Leipzig: Verlag Enzyklopädie, 1990. BORYŚ, W. 2005: Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków: Wydawnictwo Literackie. BRÜCKNER, A. 1957: Słownik etymologiczny języka polskiego. Warszawa: Wiedza Powszechna. EO = I. ĒDELMANE, A. OZOLA, Latviešu valodas augu nosaukumi. Rīga: Augsburgas institūts, 2003. FENNELL, T. G. 2000: Fürecker’s Dictionary: A Concordance II N–Ž. Rīga: Latvijas akadēmiskā bibliotēka. FENNELL, T. G. 2002: A Concordance to the Manuale Lettico-Germanicum II P–Ž. Rīga: Latvijas akadēmiskā bibliotēka. GENAUST, H. 1996: Etymologisches Wörterbuch der botanischen Pflanzennamen. Basel–Boston–Berlin: Birkhäuser. GENELYTĖ, A. 2004: Liaudiškų fitonimų motyvacija (šiaurės panevėžiškių ir kitų lietuvių kalbos tarmių lyginamasis aspektas). Daktaro disertacija. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. GEW = H. FRISK, Griechisches etymologisches Wörterbuch I. Heidelberg: Winter, 1960. GLIWA, B. 2005: Baltische Bestattungsrituale im Spiegel ihrer Bezeichnungen: litauisch šermenys und šarvojimas, altpreussisch sirmen. Acta Linguistica Lithuanica 53, 9–21. GLIWA, B. 2006: Studien zu litauischen Pflanzennamen im indogermanischen Kontext. Rozprawa doktorska. Kraków: Uniwersytet Jagielloński. GLIWA, B. 2008: Der litauische Gottesname Diviriks. In memoriam V. Toporov. Beiträge zur Namenforschung 43 (1), 25–35. GLIWA, B., spaudoje: Apr. tubo – filcz (E 448). Res Balticae. 13 Bernd Gliwa Hyllested, A., B. Gliwa, spaudoje: Metatonija lietuvių kalbos priesagų neturinčiuose vediniuose. In: Th. Olander, ed., Stressing the past. Kopenhaga. Karaliūnas, S. 1987: Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė. Vilnius: Mokslas. Kazlauskas, J. 1968: Lietuvių kalbos istorinė gramatika. Vilnius: Mintis. LBŽ = J. Dagys, red., Lietuviškas botanikos žodynas. Kaunas: L. Vailionis, 1938. LEV = K. Karulis, Latviešu etimoloģijas vārdnīca I–II. Rīga: Avots, 1992. LEW = E. Fraenkel, Lietuvių kalbos etimologinis žodynas II. Heidelbergas–Getingenas: Winter, Vandenhoeck & Ruprecht, 1965. LIV = H. Rix et al., Indoeuropiečių kalbų veiksmažodžių žodynas. Šaknys ir jų pirminiai kamienų darybos modeliai. 2-asis leidimas. Vysbadenas: Reichert, 2001. LKŽ = Lietuvių kalbos žodynas I–XX. Vilnius: Mintis, Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas, Lietuvių kalbos institutas, 1956–2002. Marzell, H. 2000: Wörterbuch der deutschen Pflanzennamen I–V. Köln: Parkland. Mažiulis, V. 1997: Prūsų kalbos etimologijos žodynas IV. R–Z. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ME = K. Muhlenbachs, Latvių-vokiečių kalbų žodynas I–IV. Redagavo ir tęsė J. Endzelīns. Ryga, 1923–1932. Nedelcheva, A.M., Y. Dogan, P.M. Guarrara, 2007: Plants traditionally used to make brooms in several European countries. Journal of Ethnobiology and Ethnomedicine 3: 20 (http://www.ethnobiomed.com/content/3/1/20). REW = M. Vasmer, Rusų kalbos etimologinis žodynas I. Iš vokiečių kalbos vertė ir papildė O. N. Trubačiovas. Maskva: Progress, 1964. Rudzīte, M. 1993: Latviešu valodas vēsturiskā fonētika. Rīga: Zvaigzne. SD₁ = Szyrwid, C. 1621. Dictionarium trium linguarum. Vilnius: Acad. Jesu. Faksimile in: K. Pakalka, Hrsg., Senasis Konstantino Sirvydo žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijos leidybos institutas, 1997. Skardžius, P. 1943: Lietuvių kalbos žodžių daryba. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 14 Apr. riste, lit. rykšte, lett. rikste und Verwandtschaft Smoczyński, W. 2003: Hiat laryngalny w językach bałto-słowiańskich. Kraków: Wydawnictwo Uniwersytetu Jagiellońskiego. Smoczyński, W. 2006: Laringalų teorija ir lietuvių kalba. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. [Bibliotheca Salensis, 2.] Smoczyński, W. 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet Wileński. Stang, C. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, Bergen, Tromsø: Universitetsforlaget. Zander, R. 2000: Handwörterbuch der deutschen Pflanzennamen. 16. Auflage in Bearbeitung von W. Erhard, E. Gotz, N. Bödecker, S. Seybold. Stuttgart: Ulmer. Bernd Gliwa Latvijas universitāte Baltu valodu katedra Visvalža iela 4a, LV 1050 Rīga [email protected] 15