Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultūrinis reiškinys

Acta Linguistica Lithuanica LVII (2008), 1 - 15 Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultirinis reiSkinys INGA HILBic Vilniaus universitetas The article deals with the pragmatic notion of linguistic politeness, encompassing more than just language etiquette. Politeness is viewed as determined by the speech situation, in which, for the realisation of his communicative purposes, the speaker can avail himself of virtually any verbal means to convey respect or friendliness. Merely on the basis of the linguistic expression of politeness no cultural community can be considered more or less polite than others. Different cultural groups may prefer different politeness strategies and their realisations. The final section of the article presents a small qualitative investigation into the way requests are made in service encounters in Vilnius. The negative evaluation of Lithuanian politeness in the said situations results from different sociocultural notions about what communication in such situations should be like. 1. IVADINIS ZODIS Mandagumas, kaip vienas i$ pagrindiniy komunikacijos komponentu, be kurio Zmoniy bendravimas nebity imanomas, domina jvairiy humanitariniy ir socialiniu sri¢iy mokslininkus. Ta¢iau daugiausia jis tyrinétas kaip tik lingvistiniu aspektu. Susidoméjimas kalbiniu mandagumu (angl. linguistic politeness), atskiros Sakos teises jgijusia interakcinés pragmatikos sritimi, per pastaraji amZiaus ketvirtj labai iSaugo. Ta¢iau nors yra teigiama, kad Si reiskinj jau darosi sunku tirti dél itin didelés jam skirty darby gausos (Sifianou, 2005: 263), lietuviy kalbos mandagumas pragmatiskai dar tik pradedamas tyrinéti. Inca Hitsig 2. KALBOS ETIKETAS IR MANDAGUMAS Mandagumas gali biti suprantamas kaip bet kokie veiksmai, taip pat ir kalbiniai, padedantys i8laikyti minimalia zmoniy saveikos darna, ,,palaikyti ar sustiprinti paSnekovy tarpusavio santykius, kartais — apsisaugoti nuo jauciamo pavojaus“ (Cepaitiene, 2007: 11). Jis atsiskleidzia kaip labai jvairialypis, visa diskursa persmelkiantis reiSkinys ir neapsiriboja vien gery manieru ir etiketo knygose pateikiamomis etiketo formulémis (Kerbrat-Orecchioni, 2005: 29). Vis délto nagrinéjamas terminas daznai tapatinamas su panasia etiketo savoka. »Lietuviy kalbos Zodyne“! pateikiama pirmoji if devyniy zodzio mandagus reiksmiy — ,,kuris grazZaus elgesio, gery maniery“. Zodis etiketas Siame ir »Dabartinés lietuviy kalbos zodyne“? apibréZiamas labai panaiiai: ,,elgesio taisyklés ir formos kurioje nors visuomenéje; vieSoji laikysena, manieros“. Kaip raSoma A. Kuéinskaités, ,,etiketas — papro¢iais virtusios Zmoniy elgesio taisyklés, apiman¢ios iSorinius tarpusavio bendravimo pasireiSkimus* (KuGinskaité, 1990: 3). Konkre¢iai kalbos etiketas taip pat apibréziamas kaip »visuomenés priimty kalbiniy bendravimo normy visuma‘, ,,kalbinés bendruomenés dialoginéje kalboje vartojamos kalbos formulés (paprastai — sustabaréjusios), kurios parodo mandagius / nemandagius pa8nekovu santykius <...>“ (Cepaitiené, 2007: 68, 11). Atkreiptinas démesys, kad Siuose apibréZimuose akcentuojamos taisyklés, normos, formos ir formulés. Kadangi yra teigiama, kad kalbos etiketas daznai jvardijimas kaip kalbinis mandagumas, apibidinamas kaip kalbiné mandagumo raiska (Ten pat, 11, 20), biity galima spresti, kad mandagumo reiSkinys sutelpa j etiketo reikalavimy remus. Taéiau angly kalba publikuojamuose ivairiy Saliy kalbinio mandagumo specialisty pragmatiky darbuose kalbos etiketo terminas i8vis nevartojamas (ar., pvz., Hickey, Stewart, 2005), o jei ir vartojamas, tai platesne reik’me (2r., pvz., Kasper, 1998). Kalbinis mandagumas suvokiamas ne tik kaip tam tikros visuomenés kalbinio elgesio taisykliy, normy paisymas, etiketo formuliy vartojimas, galimas aptarti gana bendrai. Sis reiskinys tyrinéjamas ‘Cituojama ,Lietuviy kalbos Zodyno* 2005 m. interneto versija (www.lkz.1t) 2Cituojama ,,Dabartinés lietuviy kalbos Zodyno“ interneto versya (http://www. autoinfa.1t) Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultirinis rei8kinys tik kaip konkreéios kalbos vartosenos konkre¢iame situaciniame kontekste ypatybé. Analizuojant natiiraliais (stebéjimo) ir dirbtiniais (eksperimentiniais) duomeny rinkimo metodais sukaupta medziaga domimasi individualiais kalbétojy pasirinkimais, kaip vartoti kalba interakcijoje, ir praktiskai bet kokiomis lingvistinémis israiskomis, kuriomis pasnekovui rodoma ne tik pagarba, bet ir draugiSkumas. Daugumos empiriniy Snekos akty mandagumo tyrimy teorinis pamatas arba bent jau atspirties taSkas yra P. Brown ir S. Levinsono mandagumo teorija (1978, 1987). Nors ir turinti akivaizdZiy trikumy, daug kritikuota, tobulinta ir neigta, ji tebelaikoma nuodugniausia ir itakingiausia. Pagrindiné Sios teorijos savoka — vieSasis zmogaus saves paties jvaizdis (angl. face) (Goffman, 1967), kurj kiekvienas turi ir suvokia kitus turint. Pagal Sia teorija interakcijoje mandagumas gali buti apibréZtas kaip strateginis elgesys, kuriuo jvairiais biidais siekiama parodyti, kad yra riipinamasi paSnekovo ivaizdziu, stengiantis susvelninti jam grésmingus veiksmus (angl. face threatening acts) (pvz., praSymus, raginimus). [vaizdis yra dvipusis: ne tik negatyvusis (distancinis) kurj puoseléjant siekiama i8laikyti atstuma, bendraujama pagarbiai, bet ir pozityvusis (kontaktinis*), kai pabréZiamas artimumas, draugiskumas. Kaip teigia patys ivaizdzio teorijos kiiréjai, bitent konvencionaliy negatyviojo mandagumo strategijy realizacijos pavyzdziy yra pilnos etiketo knygos (Brown, Levinson, 1978: 135). O pozityviajam mandagumui perteikti gali biti pasitelkiama be kita ko ir, pvz., paSmaikStavimai ar net, kaip pastebéta vélesniy tyréjy, kalbos etiketo uZribyje esantys keiksmai, jZeidimai (plagiau Zr. Holmes, 1995: 10; Christie, 2005: 1). Kokiy nors tipiniy raiskos formy, j etiketo vadovélius telpan¢iy taisykliy, vartojamy ar vartotiny kalbiniy formuliy pastarojo tipo mandagumo raiSkai praktiskai néra, jis tarsi maziau apibréZtas, neformalus. Mandagumas gali biti reiSkiamas net tik ,autonominiais mandagumo 8 pistancinio ir kontaktinio mandagumo savokas vietoje kiek klaidinanéiy negatyviojo ir pozityviojo mandagumo terminy sitilo G Gepaitiené (plagiau Zr. 2007: 25), savo daktaro disertacijoje jas vartoja ir E. Gudavigiené (2007). P. Brown ir $. Levinsono sukurty savoky trikumai buvo kritikuojami ir uZsienio pragmatiky darbuose, bet vis delto jie Siuo metu atrodo visiskai isigaléje. Todel galbat dar baty galima pasvarstyti, ar ir lietuviy kalbotyroje nevertéty vartoti pirminiy originaliy amerikie¢iy mokslininky terminy. InGA HiLsic aktais, kuriy paskirties ir predikatinés galios tikslas yra pademonstruoti mandagumo konvencija“, bet ir kitokiais, kuriy ,,vartojimas suteikia jiems mandagumo pozymj tam tikrose situacijose“, kurie ,,atsieti nuo konkretios vartosenos situacijos apskritai jokio mandagumo laipsnio nerodo“, nors kalbos etiketo situacijoms tokiy pasakymy G. Cepaitiené nepriskiria (Zr. Cepaitiené, 2007: 37, 38). Pasak mokslininkés, tokios frazés pokalbiui néra biitinos, bendrasis etiketas jy taip pat nereikalauja. Ta¢iau teigiama, kad pasiteiravus, pvz., Kaip issimiegojote? gali biti ,parodoma, kad paSnekovas yra vertinamas, rodomas démesys jam“ (Zr. Ten pat, 38) — taigi vis délto i3reiSkiamas pozityvusis (kontaktinis) mandagumas. Minéta tyréja apra3o nedidele sociolingvistine apklausa, per kuria paai3kéjo, kad i8 dvidesimties seminare dalyvavusiy studenty tik dviejy namuose iprasta atsipraSyti, o ,kiti apskritai sunkiai suvoké, kodél Seimos nariai tarpusavyje turéty vartoti kokias nors atsipra’ymo formas“ (Cepaitiené, 2007: 28). Mokslininke spéja, jog ,,pamazZu formuojasi poziiiris, kad kalbos etiketas — tik vieSosios kalbos dalykas“. Ta¢iau ar kalbos etiketas néra visada aktualesnis kalbétojui renkantis negatyviojo (distancinio) mandagumo strategija, kai riipi biitent pagarbi ,,vieSoji laikysena“? Pozityvusis (kontaktinis) mandagumas labai daznai iSrei8kiamas ir be jokiy iprasty etiketo formuliu. Pvz., nety¢ia atsitrenkus j Seimos narj galima atsipra’yti aiktelint ir riipestingai pasiteiraujant: Neskauda? Ilokuciné tokio pasakymo galia, jo mandagumo funkcija néra eksplikuotos pavirsinéje pasakymo struktiroje, bet akivaizdzios konkre¢ioje interakcijoje. 3. (NE)MANDAGIOS FORMOS IR REALI VARTOSENA Lietuviy kalbos etiketui skirtuose darbuose daugiausia siekta pateikti ir apragyti kalbiniy mandagumo iStekliy inventoriy (kaip lietuviy kalba galima kreiptis, pasisveikinti, padékoti, ko nors palinkéti ir pan.), tyrinéta, kaip konkretios kalbos etiketo formulés istoriSkai buvo, niidien yra ar kalbos kultiiros poZiiiriu turéty biti vartojamos miisy kalboje apskritai — bendriausiame socialiniame ir kultiiriniame kontekste. I§ kity darby i8siskiria G. Cepaitienés igsami ir daug aprepianti monografija ,,Lietuviy kalbos etiketas: semantika ir pragmatika“ (2007). Darbe pabréziama, kad pragmatikai riipi pasakymo interpretacija bei kalbinés raiskos atranka konkreciame pokalbio kontekste. Ta¢iau analizuojamy duomeny Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultarimis rei8kinys pobiidis* lemia, kad tyréjai prieinami tik tarsi objektyviai mandagiis pagal iSorine savo forma, semantika pasakymai, kuriy ilokuciné galia ir mandagumo funkcija i§ tiesy yra nuspéjamos ir be konkretaus situacinio konteksto. Pvz., susitelkiama ties semantiniu prasymo paradigmos pagrindu: praSymu raiska performatyviniu veiksmazodziu prasau, jaustuku prasom, kitais bendraSakniais prasyma reiSkian¢iais Zodziais, imperatyvais, bet atsiribojama nuo ,,numanomy“, ,,uzslépto“ ilokucinio tikslo akty, pvz., Taip traukia, ar neperpiis (kaip praSymas uZdaryti langa) (Zr. Ten pat, 154). Tai visai suprantama, nes pastarieji savo funkcija igyja tik pavartoti konkrecioje bendravimo situacijoje. Gyvojoje kalboje tokiy nekonvencionaliy pras’ymy bina apstu, bet renkant ir analizuojant, tarkime, i§ ra’ytinio tekstyno gautus pavyzdzius, kai tyréjui neiSvengimai tenka pradéti nuo pasakymo formos ir tik tada Ziiiréti jos funkcijos, jy aptikti labai sunku. Kalbinio mandagumo specialisty jsitikinimu, joks i§ konkre¢ios pasakymo situacijos iSimtas Zodis ar frazé patys savaime negali biti laikomi nei objektyviai mandagiais, nei nemandagiais. Ten, kur jos tikimasi, nepavartota kalbos etiketo formule i8ties gali sukelti pasnekovo nepasitenkinima (Cepaitiené, 2007: 23). Taéiau kartais ir pavartota ten, kur jos visai nesitikima, kur kalbétojui ji atrodo netinkama, mandagumo formule gali sukelti panaSy efekta, pvz., sudaryti perdéto manieringumo, santykiy Saltumo ispiidi, kai labai artimas asmuo buityje nuolat kartoja a¢iti uz menkniekius. Dar daugiau, etiketo formulés gali buti samoningai pasitelkiamos ir tuomet, kai kalbétojas né neketina biti mandagus (pvz., Na, sveikinu! — treneris per svarbias varzybas su prieSininku susimuSusiam ir i§ aikStés paSalintam perspektyviam futbolininkui). Ipykusio vadovo pasakyme Prasyciau tuctuojau uzbaigti $j darbq! Zodis praSyciau tikrai neturi miisy kalbos etiketui skirtuose darbuose nurodyto nuolankumo, maldavimo atspalvio (Zr. Cepaitiené 2007: 157), fiksuotos manda- ‘Labai jvairios analizuojamos medziagos atrankos principai, jos imties statistinis apragas monografijoje nera pateikiami. Tagiau i8 pavyzdziy galima spresti, kad daugiausia remtasi VDU Dabartines letuviy kalbos tekstyno duomenimis, ivairiy Zanru ra’ytiniy teksty (grozinés, daugiausia klasikinés literatiiros, XIX a. pab. - XX a. pr. kultiros veikejy lai8ky ir kt.) medZiaga, o dabartinés sakytinés kalbos j analize itraukta palyginti mazai. Inca Hineic gios, kalbétojo dvejones, kukluma perteikiandios reik8més® (Zr. Kuéinskaité, 1990: 44). ,,Pokalbiy telefonu etikete“ pateikiamas lietuvisku pra3ymy informacijai gauti skirstymas j Zemiausio (pvz., prasom pasakyti), aukStesnio, arba neutralaus (pvz., noréciau paprasyti), ir auksto mandagumo laipsnio (pvz., gal galétumét man pasakyti) taip pat néra absoliutus, ir skirtingas iSraiskas, kaip pastebi pacios knygos autorés, renkamés ne tik atsizvelgdami j tai, ,ar pra’omoji informacija mums yra labai svarbi* (Cepaitiene, SteigvilaitéUrbietiené, 2003). ] mandaguma kaip izoliuoto pasakymo lygio reiSkinj gilintasi daugybéje ankstyvujy jam skirty darby. PaaiSkéjo, kad ranguodami i§ konteksto iSimtus pasakymus vienos kalbinés bendruomenés atstovai i§ esmés labai gerai sutaria dél ju mandagumo, ir kuo iSraiskos gramatiskai sudétingesnés, ilgesnés, oficialesnés, tuo aukS¢iau mandagumo skaléje jos atsiduria. Ta¢iau realioje komunikacijoje, kur esama kalbéjimo tikslo, ilgiau, oficialiau ir ne taip tiesiogiai — nebiitinai savaime mandagiau. Per daug oficialumo, kuris daZnai tapatinamas su mandagumu, lygiai kaip ir per maZai jo, gali biti nemandagu, pabrézti atstuma tarp pasnekovy, skambéti ironi8kai ir pan. Pragmatikai néra jdomios neutralios, absoliucios atskiry lingvistiniy formy vartosenos taisyklés. Kalbinio mandagumo tyréjams ripi, kaip tam tikra forma strategiskai pasitelkiama kalbétojo tikslui pasiekti, ostebédami atliekama Snekos akta matome, kad tarp kalbinés formos ir 8nekos akto mandagumo sampratos nebiitinai esama rySio (Thomas, 1995: 156). Mandagu yra tai, kas kalbos vartotojams atrodo tinkama vykstant konkre¢iam komunikaciniam jvykiui. 4. MANDAGUMAS IR KULTURA Mandagumas yra reliatyvus ir kalbant apie skirtingas jo apraiskas ivairiose kulttirose. Apskritai jis laikytinas bendru Zmoniy visuomenéms reiSkiniu, nes tenkina universalius ju poreikius. Ta¢iau pagal skirtinga ty poreikiy svarba i8 galimy mandagumo realizacijos iStekliy skirtingy kultiru atstovai 5 ,Tariamosios nuosakos formomis pragyéiau labai subtiliai 1reikiamas mandagus kreipimasis } asmenj, kat norima parodyti, kaip pageidaujamas veiksmas ar daiktas pragytojui reikalingas, naudingas, teikiantis malonumo, bet praSantysis i8 kuklumo ir pagarbos asmeniui, j kurj kreipiasi, lyg ir varZosi, stengiasi kuo mandagiau savo pageidavima pasakyti* (Kudinskaité, 1990: 44). Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialims ir kultdrinis reigkinys pasirenka ir jtvirtina skirtingus kalbinius bei nekalbinius biidus jam reikéti (Sifianou, 2000: 46, 93). Tai, kaip suprantamas mandagumas, kaip jis perteikiamas, kas yra mandagus kam ir pana§iai, skirtingose kultirose nepaprastai ivairuoja (Holtgraves, 2005: 73). Ilga laika pragmatikos moksle dominave anglakalbiai teoretikai kélé ir teoriSkai nagrinéjo neva bendrus, o i8 tiesy daZnai tik angly kalbai bidingus mandagumo principus, iprastines anglosaksiskas pokalbio ypatybes tapatindami su Zmogisku kalbiniu elgesiu apskritai, o kultiriniams skirtumams teikdami nebent visai menka reikime. Pavyzdziui, kadangi angly kalbos liepiamosios nuosakos formos paprastai vartojamos liepimams, jsakymams reikSti, buvo etnocentriskai teigiama, kad mandagiai praSant apskritai yra vengiama imperatyvy (Clark, Schunk, 1980: 111). Taéiau Si kalba tiesiog atspindi anglosaksiska kultiirine tradicija, kuri itin iSkelia ir pabrézia individo privatuma ir laisve. Kadangi ko nors praSant visada daugiau ar maziau késinamasi j adresato veiksmy laisve, anglu kalboje bet kokiems, net ir visai nedideliems ir jvaizdziui beveik negrésmingiems praSymams yra jsitvirtinusios negatyviajam (distanciniam) mandagumui biidingesnés netiesioginés raiskos formos, mazinan¢ios pra’ymo primygtinuma, Svelninanéios ilokucine jo galia. Jomis adresantas tarsi vengia primesti savo valia adresatui, palieka jam daugiau galimybiy atsisakyti patenkinti pra3yma. Todél britas G. Leechas teigé, kad negatyvusis mandagumas yra tarsi ,,rimtesnis“ biidas isreiksti démesj kitam (Leech, 1983: 133), o amerikie¢iai P. Brown ir S. Levinsonas savo darbe Siam mandagumo tipui skiria kone triskart daugiau vietos nei pozityviajam (Brown, Levinson, 1978). TaGiau atstumas ir riipestis kito privatumu ne visose kultiirose yra tokia didelé vertybe ir, kaip paliudyta daugybe kity kalby empiriniy tyrimy, kai kurios kultirinés bendruomenés yra labiau linkusios j pozityviojo (kontaktinio) mandagumo tipa. Jose privatumo poreikj daZnai nusveria kolektyviskumo jausmas. Ai8ki perskyra tarp savos ir svetimos grupés atstovy su savaisiais leidzia bendrauti labai betarpiskai. Glaudiis rySiai, abipusé savanoriska priklausomybé tokiose kultiirose yra svarbiau uz individo laisve, todél apsunkinti kito per daug nesibijoma ir pra’ymai, uZuot kéle grésme kito jvaizdZiui, kaip tik stiprina santykius, vienija, todél gali ir netgi turi biti reiskiami labai tiesiogiai (Zr., pvz., Sifianou, 2000; Marquez Reiter, 2005). Tokia jy rai8ka visiSkai priimtina ir didesnio galios skirtumo visuomenése esant asimetriniams bendraujan¢éiyju santykiams. InGA HiLBic Skirtingas mandagumo suvokimas ir rai8ka yra didelis kultiriniy nesusipratimy Saltinis tarpkultirinéje komunikacijoje. Ju kyla tada, kai pasakymams viena kalba suteikiama klaidinga ilokuciné galia — tokia, kokia ji yra kitoje kalboje. Pvz., angliskai kalban¢iy Ryty europieciy prasymams reik&ti vartojami imperatyvai britams daZnai nuskamba kaip jzeidiis liepimai. Batent j pozityvyji (kontaktinj) mandaguma orientuotoms visuomenéms, pasizymin¢ioms ir tiesiogiskesne pra’ymy raiska, daZniausiai klijuojamos ,,nemandagiujy“ etiketés (Sifianou, 2000: 43). Antra vertus, ,,mandagiujy“ britu $neka kitu kultiry atstovams neretai atrodo perdém imantri, nenuoSirdi. Tokie stereotipiniai vertinimai biity objektyviis tik tuo atveju, jei mandagumo samprata biity universali. Ta¢iau taip néra, ir kiekviena kultiriné bendruomené gali biti mandagi savaip. Néra jokio standarto, pagal kuri galima nuspresti, kad vienos kultiiros atstovai yra (ne)mandagesni uz kitos. Vien pagal lingvistines iSraiskas, komunikacijos bidus negalima teigti, kad vienos tautos su Zmonémis elgiasi, graziau, mandagiau nei kitos (Thomas, 1995: 150). Kalbiniai interakcijos biidy skirtumai yra veikiami kur kas gilesniy kultiriniy aspekty nei vien mandagumo normos (Wierzbicka, 1985: 145) — juos lemia skirtingos visuomeninés bei vertybiy sanklodos. 5. LIETUVIU (NE)MANDAGUMAS Lietuviai tiek svetimSaliy kartais yra pavadinami, tiek patys neretai vieni kitus laiko nemandagiais. Didzioji dauguma nepasitenkinimy girdima dél miisy bendravimo su nepazjstamaisiais viesumoje. Tokios nuomonés paskatino atkreipti démesj j lietuviy bendravima vieosiose vietose, susitelkiant ties pra’ymy Snekos aktais. Penkis 2006-2007 m. ménesius Vilniuje (gatvése, universitete, transporte, kavinése, maisto parduotuvése, vaistinése, poliklinikoje, paste ir kt.) atsitiktine tvarka buvo uZsira8inéjami nugirsti trumpi pra’ymai. Stengtasi uZfiksuoti kuo daugiau Zodinio pokalbio konteksto, buvo nurodoma jo vieta, trumpai apibiidinami pasnekovai, pasira3oma pastaby apie paralingvistines ju kalbos ypatybes, kiino kalba. IS viso surinkta apie 150 riipimy Snekos aktu pavyzdziy. Dauguma jy (apie 100) pavyko uzsira8yti prekybos bei paslaugy situacijose. Kadangi pastarosios yra gana aiskios ir apibréztos vietos, komunikacijos scenarijaus, bendraujan¢iyjy socialiniy vaidmeny podiiiriu ir pra8ymai yra pagrindiniai jose atliekami 8nekos aktai, nutarta apsiriboti jomis. Siame skyrelyje pateikiama keletas pastebéjimy apie ry8kiausias vilnieciy Mandagumas kaip reliatyvus kalbinis, socialinis ir kultdrinis rei3kinys prasymy minétose situacijose ypatybes ir galimus sociokultirinius mtsy komunikacija aptariamose situacijose veikiandius veiksnius. Individualistinéms kultiroms nebiidinga rySki perskyra tarp ,savy“ ir »svetimy“, ir su visais Zmonémis palyginti panagiai — dazniausiai taikant konvencionalias negatyviojo (distancinio) mandagumo strategijas (Fukushima, 2000: 188). Panagu, kad sparéiai individualéjancioje, bet vis dar labiau kolektyvistinéje lietuviy visuomenéje tiesius miisy prasymus, kai adresato neprasoma ko nors didelio®, leidzia itin didelis arba labai mazas socialinis nuotolis (angl. social distance — Gia suprantamas kaip artimumo, pazinties laipsnis) ir didelis galios skirtumas (angl. power distance) tarp pasnekovu, kai adresantas uzima virSesne pozicija. »Tarp Ryty ir Vakary europieciy esama pokalbio stiliaus skirtumy: vakarieciai kalba norédami palaikyti rysj. Ryty europie¢iai Sneka pirmiausia turédami instrumentinj tiksla ir tyloje jauciasi visai patogiai“ (Keevalik, 2005: 214, cit. Giles ir kt. 1992: 220). Nors dél Sio labai plataus apibendrinimo teisingumas priva¢iame lietuviy bendravime abejotinas, jis atrodo visai tinkamas kalbant apie bendravima tarp nepazjstamujy. Bent jau jprastinése kasdienése prekybos ir paslaugy situacijose Vilniuje interakcijos dazniausiai labai nedaug. Esant aiSkiai nustatytoms komunikanty teiséms bei pareigoms, klientas be jokiy jZangy gali tiesmukai pateikti savo praSyma (daznai tai bina vieninteliai jo i8tariami ZodZiai), darbuotojas gali tylomis paduoti norima daikta ar suteikti paslauga, o jei prireikia — taip pat tiesiai papraSyti to, kas biitina pastarojo prasymui patenkinti (pvz., pasiraSyti ant éekio ar lukteléti). Kadangi nemanoma, kad kyla kokia nors grésmé ivaizdZiams, daznai né viena pusé nepasitelkia ne tik jokio negatyviojo (distancinio) mandagumo jiems iSsaugoti, bet ir nereiSkiamas daugybei kultiiry tokiose situacijose iprastas verbalinis ir neverbalinis pozityvusis (kontaktinis) mandagumas (pvz., néra persimetama nereiksmingomis frazémis, nepalaikomas ilgélesnis akiy kontaktas, nesi8ypsoma, nejuokaujama)’. RySkiausia viena ® Pragymo dydi (angl. size of imposition) lemia Sie veiksniai: kiek lako ir pastangu reikia jam patenkinti, kokia fiziné ar psichologiné fiziné na’ta uzkraunama adresatui, ar adresantas turi teise pragyti, o adresatas - privalo patenkinti pra’yma, ir kiek tas prasymas jprastas konkreéioje situacijoje (Fukushima, 2000: 188). 7 Apie prekybos ir paslaugy situacijas éia kalbama labai apskritai, nors jos gali bati skirstomos pagal tai, kokioje konkreéiai aplinkoje vyksta (pvz., prekybos centre ar mazoje parduotuvéje), pagal situacijos kasdieniSkuma, iprastuma (pvz., perkamas