Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių klasių semantika tipologinių duomenų kontekste
Full text
Acta Linguistica Lithuanica
LIX (2008), 1 — 27
Lietuvių kalbos pirminių
veiksmažodžių klasių semantika
tipologinių duomenų kontekste!
PioTRAs ARKADJEVAS
Rusijos mokslų akademijos Slavistikos institutas
It is argued in this article that at least two inflectional classes of Lithuanian
primary verbs have a strong semantic motivation, and that the seman-
tic regularities correlating with Lithuanian verbal inflection classes are
typologically significant. The largest inflectional classes, j-verbs and
n/st-verbs, have clear semantic dominants. The morphosyntactic classifica-
tion of verbs through grammaticalisation of semantic parameters relating
to event structure, such as agentivity vs. patientivity, telicity vs. atelicity,
action vs. change of state, is argued to be a fact of Universal Grammar.
0. ĮVADINĖS PASTABOS
Žodžių kaitybos klasėms, t. y. linksniavimo ir asmenavimo tipams, gana
daug dėmesio skirta nagrinėjant morfologijos, kaip savarankiško kalbos sis-
temos komponento, perteikiančio tam tikrą iš kitų kalbos lygmenų — fo-
nologijos, semantikos ar sintaksės — negalimą išvesti informaciją, „auto-
nomiškumo“ problemą (žr., pvz., Carstairs 1987; Carstairs-McCarthy 1994;
Plank, ed., 1991; Aronoff 1994; Miiller et al., eds., 2004). Šiame straipsnyje
! Šis tyrimas atliktas padedant Rusijos nacionalinio mokslo rėmimo fondui bei naudo-
jantis Rusijos mokslų akademijos Prezidiumo stipendija. Nuoširdžiai dėkoju Aleksejui
Andronovui, Annai Dybo, Axeliui Holvoetui, Artūrui Judženčiui, Leonidui Kulikovui,
Tatjanai Nikolajevai, Barbarai Partee, Vladimirui Plungianui, Jekaterinai Rachilinai,
Jakovui Testelecui, Vladimirui Toporovui, Andrejui Zalizniakui ir Marijai Zavjalovai
už įvairią pagalbą, kurios iš Jų sulaukiau įvairiose straipsnio rengimo stadijose. Preli-
minari šio teksto versija kaip pranešimas buvo pristatyta 2005-ųjų metų vasarį-kovą
Sarbriukene vykusiame tarptautiniame Veiksmažodžių klasių ir požymių nustatymo
bei reprezentavimo simpoziume, taip pat 2005-ųjų rugpjūtį vykusios antrosios Salų
kalbotyros vasaros mokyklos gramatikos konferencijoje.
PIOTRAS ARKADJEVAS
keliamas uždavinys yra kitoks, o būtent parodyti, kad net ir tokią nepa-
prastai turtingą ir sudėtingą kaitybos klasių sistemą turinčioje kalboje kaip
lietuvių leksemų morfologinius požymius tam tikru mastu galima nuspėti iš
jų semantikos.
Straipsnyje bus nagrinėjami vadinamieji pirminiai lietuvių kalbos veiks-
mažodžiai, t. y. tie, kurių bendraties kamienas neturi jokių afiksų, todėl
jame neutralizuojamos beveik visos asmeninėms formoms būdingos morfo-
loginės opozicijos. Parodysiu, kad veiksmažodžio priklausymą kuriam nors
iš dviejų pagrindinių pirminių veiksmažodžių kaitybos poklasių didele da-
limi lemia tam tikros jo semantikos savybės, o būtent, veiksmažodžio žymi-
mos situacijos tipas ir struktūra. Ši ypatybė pasaulio kalbose lemia daugelį
veiksmažodinių leksemų savybių (Zr. Levin & Rappaport Hovav 2005), todėl
neatsitiktinai būtent šis parametras pasirodė esąs relevantiškas ir lietuvių
kalbai, net ir tokiai „netikėtai“ jos gramatikos sričiai kaip veiksmažodžių
pasiskirstymas į asmenavimo tipus.
Pirmojoje straipsnio dalyje trumpai apibūdinu pirminių lietuvių kalbos
veiksmažodžių kaitybos klasių sistemą. Antrojoje dalyje nuodugniai nagri-
nėjamos dviejų didžiausių pirminių veiksmažodžių poklasių semantinės cha-
rakteristikos. Trečiojoje dalyje pateikiami tipologiniai duomenys, konkre-
čiai — analizuojami panašūs gruzinų kalbos reiškiniai.
1. PIRMINIU LIETUVIŲ KALBOS VEIKSMAZODZIU
MORFOLOGINES KLASES
Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių paradigminiy klasių sistema issiski-
ria savo sudėtingumu, kuriam, be kaitybos priemonių gausos, būdingas ir,
atrodytų, visiškai nemotyvuotas kiekvienos atskiros leksemos leidžiamas tų
priemonių pasirinkimas. Šių veiksmažodžių bendraties (tradiciškai laikomos
pamatine forma) struktūra yra „šaknis + -ti“, todėl asmeninėms formoms
būdingos opozicijos čia neutralizuojamos. Tuo remdamasi Tatjana Bulygina
(Bulygina 1970, 49-50; 1977, 244) padarė išvadą, kad bendraties formoje
informacijos apie veiksmažodžio asmenavimą yra mažiausiai.
Dauguma esamų lietuvių asmenavimui skirtų darbų nepateikia nei išsa-
mios pirminių veiksmažodžių kaitybos tipų klasifikacijos, nei adekvataus jų
aprašymo. Angliškoje „Lietuvių kalbos gramatikoje“ (Ambrazas, ed., 1997,
287-289) randame tik lentelę, kurioje pateikiami veiksmažodžių kamienų
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
kaitos tipai, tačiau nei įvairių kaitybos priemonių hierarchijos ar galimų
jų sąveikos apribojimų, nei rimto bandymo nustatyti veiksmažodžių klasių
pasiskirstymą čia nepateikiama. Alfredas Sennas (Senn 1966, 258-279) taip
pat pateikia tik pagal kamienų tipus suklasifikuotų veiksmažodžių sąra-
šus. Detalios ir tik į pačias bendriausias veiksmažodžių semantines savybes
(„veiksmas“, „būsena“ ir pan.) atsižvelgiančios klasifikacijos akademinėje
gramatikoje (Ulvydas, red., 1971, 219-235) taip pat negalima pripažinti pa-
kankamai tikslia nei morfologijos, nei semantikos požiūriu, nors ji, be abejo,
suteikia pakankamai išsamų lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių formų
ir reikšmių įvairovės vaizdą (tiesa, be jokių apibendrinimų). T. Bulyginos
„dinaminis lietuvių asmenavimo aprašymas“ (Bulygina 1977, 238-269) taip
pat neišsprendžia paradigminių klasių problemos, tokios užduoties šiame
darbe net nekeliama. Tą patį galima pasakyti ir apie išsamią Clauso Friedri-
cho Eugeno Heescheno (Heeschen 1968, 190-282) generatyvinės lietuvių
kalbos fonologijos apybraižą. Įdomi lietuvių kalbos paradigminių veiksma-
žodžių klasių klasifikacija — deja, be jokių turiningų komentarų ir su klai-
domis — pateikiama tipologinio Wolfgango U. Dresslerio ir bendraautorių
straipsnio (Dressler et al. 2006) priede. Lietuvių ir latvių kalbų asmenavimo
sistemos analizė pateikiama Aleksejaus Andronovo straipsnyje (Andronov
2000), kuriame kritikuojami įvairioms gramatikos tradicijoms įprasti apra-
šymo principai bei siūlomi abiem kalbom tinkami veiksmažodžių klasifika-
vimo kriterijai, tačiau pati klasifikacija šiame straipsnyje nepateikiama.
Šiame straipsnyje pagrindinis dėmesys skiriamas ne pačiai morfologinei
problematikai, bet lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių morfologinių ir
semantinių požymių koreliacijų paieškoms, todėl tik pačiais bendriausiais
bruožais aptarsiu nagrinėjamų leksemų kaitybos poklasių „paviršinę“ struk-
tūrą.
Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių morfologinės klasės skiriamos
pagal šiuos pagrindinius parametrus (reikia pridurti, kad nagrinėju tik to-
kius veiksmažodžius, kurių šaknis baigiasi priebalsiu, nekreipdamas dėme-
sio į negausią bei itin nevienalytę kamiengalyje balsį ar dvibalsį turinčių
veiksmažodžių klasę):
1) šaknies galo priebalsio palatalizacijos (t. y. priesagos -j-) būtojo laiko
(PRAET) kamiene buvimas/nebuvimas;
2) šaknies galo priebalsio palatalizacijos (t. y. priesagos -j-) esamojo laiko
(PRAEs) kamiene buvimas/nebuvimas;
PIOTRAS ARKADJEVAS
3) nosinio intarpo/trumpojo balsio pailginimo praes kamiene buvimas/
nebuvimas ;
4) priesagos -st- PRAES kamiene buvimas/nebuvimas;
5) kaitos i — e PRAEs kamiene buvimas/nebuvimas ;
6) trumpojo balsių kaitos laipsnio prAEs kamiene, esant pailgintajam PRAET
ir bendraties (inv) kamienuose, buvimas/nebuvimas ;
7) pailgintojo balsių kaitos laipsnio prAET kamiene, esant trumpajam PRAES
ir INF kamienuose, buvimas/nebuvimas .
Dalis nurodytųjų parametrų yra vienas nuo kito nepriklausomi, o kitus
sieja abipusiai apribojimai. Antai iš keturių teoriškai galimų (1) ir (2) po-
žymio kombinacijų (šaknies galo priebalsio palatalizacija) pasitaiko visos
keturios, kad ir nevienodai dažnai; o štai intarpo, priesagos -st- buvimas ar i
keitimas e PRAEs kamiene panaikina palatalizacijos šiame kamiene galimybę;
o štai pailgintasis balsių kaitos laipsnis rRAET kamiene reikalauja palataliza-
cijos. Iš viso galima išskirti trylika asmenavimo tipų (neskaitant pavienių
leksemų, pasižyminčių tik joms būdingais asmenavimo ypatumais), kurie
schemiškai pateikiami 1 lentelėje (pateikiamos veiksmažodžių nF ir trečiojo
asmens PRAES ir PRAET formos).
1 lentelė. Morfologinės pirminių lietuvių kalbos veiksmažodžių klasės (i/e-PRAES
= balsių kaita i — e rRAEs kamiene; tr-PRAEs = trumpasis balsių kaitos laipsnis
PRAES kamiene; il-PRAET = pailgintasis balsių kaitos laipsnis rRAET kamiene)
Požymis
Klasė
(1)
j-PRAES
(2)
j-PRAET
(3)
n-PRAES
(4)
St-PRAES
(5)
i/6-PRAES
(6)
tr-PRAES
(7)
il-PRAET
(1) augti:
auga, augo
(2) piršti:
perša, piršo
(3) leisti:
leidžia, leido
(4) akti:
anka, ako
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
1 lentelės tęsinys
Požymis (1) (2) (3) (4) (5) (6) (7)
. .
Klasė j-PRAES | j-PRAET | N-PRAES | St-PRAES |i/e-PRAES | tr-PRAES | il-PRAET
(5) skristi: - — + - + - _
skrenda,
skrido
(6) blankti: - - - + ke — -
blanksta,
blanko
(7) ūžti: - —- + + - - -
tyita, tižo
(8) gimti: - + — + - - -
gimsta, gimė
(9) minti: - + - = + = —
mena, minė
(10) pinti: - + - - = 5 +
pina, pynė
(11) arti: + + " " , p -
aria, are
(12) pūsti: + + - = - + -
pučia, pūtė
(13) vemti: + + - - - - +
vemia, veme
Kai kurios išskirtųjų klasių sudaro ryškesnes priešpriešas, susijusias su
minėtųjų požymių hierarchija (šią hierarchiją atspindi požymių pateikimo
sąraše ir lentelėje tvarka). Daugiausia veiksmažodžių apimančių požymių
(1), (2), (3) ir (4) pagrindu galima išskirti šias pirminių veiksmažodžių „ma-
kroklases“ (šiuo terminu žymiu bendrų formalių požymių pagrindu sudary-
tą kelių mažesnių kaitybos klasių grupę, kartu neturėdamas omenyje, kad
leksemos priklausymas smulkesnei klasei būtų nustatomas iš kokių nors jos
požymių, nesusijusių su kaityba (plg. Carstairs 1987, Ch. 2)):
PiotTRAs ARKADJEVAS
I makroklasė (1-3 klasės): palatalizacijos praET kamiene ir intarpo/priesa-
gos -st- PRAES kamiene neturintys veiksmažodžiai; šiai makroklasei priklauso
apie 30 leksemų?*;
II makroklasė (4-7 klasės): intarpą/priesagą -st- turintys ir be palatali-
zacijos PRAET kamiene veiksmažodžiai; šiai makroklasei priklauso apie 270
leksemų;
III makroklasė (8-10 klasės): tik praer kamiene palatalizaciją turintys
veiksmažodžiai; šiai makroklasei priklauso tik kiek daugiau nei 30 leksemu;
IV makroklasė (11-13 klasės): palatalizaciją PRAES ir PRAET kamienuose
turintys veiksmažodžiai; šiai makroklasei priklauso apie 380 leksemų.
Matome, kad išskirtosios makroklasės labai skiriasi joms priklausančių
leksemų skaičiumi: didžioji dauguma pirminių lietuvių kalbos veiksmažo-
džių priklauso vienai kuriai iš dviejų makroklasių — II (intarpiniai/prie-
saginiai PRAES kamienai) arba IV (palatalizuoti PRAEsS ir PRAET kamienai). II
klasės leksemas toliau vadinsiu n/st-veiksmazodziais®, o IV klasės — j-veiks-
mažodžiais. Kitoje straipsnio dalyje bus nuodugniai išnagrinėtas būtent šių
dviejų didžiausių klasių, kurių skaidymą į smulkesnius poklasius leisiu sau
ignoruoti, semantinės motyvacijos klausimas.
2. APIE LIETUVIŲ KALBOS PIRMINIŲ VEIKSMAŽODŽIŲ PAGRINDINIŲ
PARADIGMINIŲ KLASIŲ SEMANTINĘ MOTYVACIJĄ
2.1. Įvadinės pastabos
Kalbant apie kurio nors gramatikos reiškinio semantinę motyvaciją, šiuo
atveju apie leksemų morfologinių klasių bendrąsias semantines savybes, bū-
tina atsižvelgti į šiuos aspektus:
1. Pagal formalius gramatinius požymius išskiriamos opozicijos labai re-
tai tebūna visu šimtu procentų nuspėjamos iš semantikos, svarbiausia čia
statistiškai reikšminga formalių ir reikšmės parametrų koreliacija. Tai ypač
2 Čia ir toliau pateikiami statistiniai duomenys, gauti apdorojus maždaug 700 veiksma-
žodžių imtį, sudarytą naudojantis lietuvių-rusų kalbų žodynu (Lyberis 1962).
* Pažymėtina, jog konkretus n/st-veiksmažodžių asmenavimo tipas išvedamas iš veiks-
mažodžio šaknies struktūros, žr., pvz., Stang (1942, 132-133).
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
aktualu tokiam reiškiniui kaip morfologinė leksemų klasifikacija, kuri yra
įtvirtinta leksiniu lygmeniu ir gali būti paveikiama analogijos bei kitų pana-
šių procesų, užtemdančių semantinę motyvaciją. Čia reikia kalbėti ne tiek
apie visiems be išimties kurios nors formaliosios klasės nariams būdingas
semantines savybes, kiek apie tokios klasės semantinę dominantę.
2. Su leksemų gramatinėmis ypatybėmis koreliuojantys semantiniai po-
žymiai paprastai išoriškai nematomi ir tiesiogiai „išskaitomi“ iš jų „naivaus“
žodyninio aiškinimo. Pavyzdžiui, Bethės Levin ir Malkos Rappaport Hovav
tyrimas (Levin & Rappaport Hovav 1990) parodo, kad tokia, atrodytų, „na-
tūrali“ veiksmažodinės leksikos klasė kaip judėjimo veiksmažodžiai iš tie-
sų yra nevienalytė; plg. taip pat Jelenos Padučevos monografiją (Paduče-
va 2004), kurioje išskiriami pagrindiniai gramatikos atžvilgiu relevantiško
veiksmažodinės leksikos semantinio klasifikavimo parametrai.
Atsižvelgdamas į išvardintuosius aspektus pasakysiu, kad šiame straips-
nyje nustatomi netrivialūs ir neatsitiktiniai lietuvių kalbos pirminių veiks-
mažodžių semantinių ir morfologinių klasių santykiai nėra absoliutūs ir,
kaip ir visi tokio pobūdžio apibendrinimai, turi išimčių. Vis dėlto statistinis
šių koreliacijų reikšmingumas neabejotinas. Reikia atsižvelgti ir į tai, jog
semantiniai parametrai, kurie, kaip įrodysiu, yra atsakingi už lietuvių kal-
bos pirminių veiksmažodžių priklausymą vienai kuriai iš dviejų pagrindinių
makroklasių, yra gana abstraktūs bei priklauso patiems bendriausiems ir
pamatiniams veiksmažodžio semantikos „struktūriniams“ blokams — pre-
dikato reikšmės teminių vaidmenų ir veikslo organizacijai — t. y. tam, kas
pastarojo meto literatūroje paprastai vadinama „įvykio struktūra“ (angl.
event structure, zr.: Butt & Geuder, eds., 1998; Rothstein, ed., 1998; Tenny &
Pustejovsky, eds., 2000; Ramchand 2008).
2.2. n/st-veiksmazodziy semantinė dominanté
n/st-veiksmazodziu klasė semantikos atžvilgiu yra vienalytė, į tai yra atkrei-
pę dėmesį ir tyrinėtojai, plg. Christiano Stango pastebėjimą (Stang 1966:
339), jog didžiąją šios grupės veiksmažodžių dalį sudaro intrazityviniai ir
ingresyviniai/inchoatyviniai veiksmažodžiai“. Didžioji n/st-veiksmažodžių
dauguma — sintaksės požiūriu intranzityviniai ir neformaliai galimi apibū-
* Žr. taip pat Temčin (1986).
ProTRAs ARKADJEVAS
dinti kaip „semantiniai pasyvai“, t. y. veiksmažodžiai, žymintys situacijas,
nepriklausančias nuo subjekto valios (pavyzdžiui, todėl, kad subjektas —
negyvas daiktas). Galima skirti tokius šios klasės semantinius poklasius:
a) būsenos: alkti, snūsti, skursti, pykti ir kt.;
b) patientiniai procesai, suponuojantys subjekto būsenos pakitimą: akti,
balti, dvisti, gubti, kaušti, pigti ir daugelis kitų; čia pat galima priskirti dar du
veiksmažodžius, esamojo laiko formą sudarančius su priesaga -st ir su pala-
talizacija būtajame laike: mirti ir gimti“;
c) gamtos reiškiniai: brėkšti, niukti, snigti;
d) nekontroliuojamas žmogaus emocinės būsenos kitimas: niršti, niurti,
siusti, stulbti ir kt.;
e) judėjimas: (1) nekontroliuojamas: plūsti, slysti; (2) kontrolės atžvilgiu
neapibrėžtas: kilti; (3) kontroliuojamas: bristi, skristi, vykti;
f) kiti minėtosioms klasėms nepriklausantys veiksmažodžiai: dygti, plusti,
tapti ir kai kurie kiti.
Galiausiai tarp n/st-veiksmažodžių pasitaiko pavienių tranzityvinių
veiksmažodžių: rasti, justi, mėgti.
Pagrindinės daugumai n/st-veiksmažodžių būdingos semantinės ypaty-
bės — tai subjekto patientiškumas ir (inherentinis) baigtumas, t. y. šių veiks-
mažodžių žymimos situacijos struktūrai būdingas „perėjimo į naują būseną“
reikšmės komponentas. Išskirti „inherentinį“, o ne „faktinį“ šių veiksmažo-
džių baigtumą būtina dėl tam tikrų lietuvių kalbos veikslo sistemos ypatu-
mų (Holvoet, Čižik 2004), pati „perėjimo į naują būseną“ reikšmė paprastai
negali būti realizuota ta pačia leksema, kuria realizuojama ir „proceso, ve-
dančio į tą būseną“ reikšmė. Veiksmo baigtumui reikšti vartojami priešdėlių
vediniai, išlaikantys pamatinio veiksmažodžio kaitybos ypatybes, plg. akti —
apakti, kaušti — įkaušti ir daugelis kitų.
Svarbu pastebėti, jog dvi minėtosios n/st-veiksmažodžių ypatybės yra su-
sijusios, be to, jų subjekto patientiškumas yra išvestinis iš „(potencialaus)
būsenos pasikeitimo“ reikšmės. Tai tampa akivaizdu pažvelgus į pavienes
šios veiksmažodžių klasės leksemas, kurios gali būti suvokiamos kaip agen-
tyvinės arba net tranzityvinės. Antai veiksmažodis kilti paprastai žymi su-
bjekto nekontroliuojamą būsenos pasikeitimą ir dažniausiai vartojamas su
5 Šių veiksmažodžių esamojo laiko forma, atrodo, yra semantiškai motyvuota inovacija,
žr. Schmalstieg (2000 156-158).
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
negyvais subjektais. Tačiau derinamas su gyvu situacijos dalyviu šis veiks-
mažodis įgauna papildomą reikšmės komponentą — „situacija yra kontro-
liuojama subjekto“; „būsenos pasikeitimo“ reikšmės komponentas taip pat
išlieka. Tranzityviniai veiksmažodžiai justi ir rasti taip pat gali būti apibū-
dinti atsižvelgiant į šį požymį: nepaisant sintaksinio tranzityvumo, šie veiks-
mažodžiai pabrėžia subjekto būsenos pasikeitimą, tik vienu atveju subjektas
keičia savo vidinę būseną, o kitu tampa objekto turėtoju.
Dar vieną svarbų patvirtinimą, jog n/st-veiksmažodžiams būdingas „bū-
senos pasikeitimo“ požymis yra dominuojantis, suteikia gana gausus šios
makroklasės pogrupis, kuriam priklauso tik su priešdėliais vartojami veiks-
mažodžiai. Nepriešdėlinės tos pačios šaknies leksemos, kai jų esama, dažnai
priklauso mišriajam ar priesaginiam veiksmažodžių tipui. Bendroji šios n/st-
veiksmažodžių grupės reikšmė — pradėjimo, t. y. perėjimo į būseną ar įsi-
traukimo į procesą, pagal kurio pobūdį šie veiksmažodžiai skyla į keletą
semantinių grupių, tarp kurių svarbią vietą užima tokios, kurias pavadinti
patientinėmis būtų sudėtinga, pavyzdžiui: įsitraukimas į vidinio priežastin-
gumo® procesą (sužvilgti, sukrusti), kalbos ar kitokių garsų skleidimo pradžia
(prakalbti, sužvangti), suvokimo būsenos pradžia (išgirsti), emocinės ar men-
talinės būsenos pradžia (panorti, pradžiugti). Be abejo, šioje grupėje nemaža
ir grynai patientinių, neimplikuojančių jokio aktyvaus subjekto veiksmažo-
džių: aplėsti, paliegti, pražiurti ir kt.
Taigi semantinė n/st-veiksmažodžių dominantė — (potencialus) subjekto
būsenos pasikeitimas. Tai, jog kai kurie grupės veiksmažodžiai akivaizdžiai
neatitinka šio semantinio prototipo, iš principo galima paaiškinti (sinchro-
niniu požiūriu) pamatinės reikšmės praplėtimu. Antai tokie jokio subjekto
neimplikuojantys gamtos reiškinius žymintys veiksmažodžiai kaip brėkšti vis
dėlto žymi procesus, lemiančius būsenos pasikeitimą. Tai, kad šiai klasei
priklauso būsenos reikšmę turintys veiksmažodžiai (įdomu, jog visi mano
* Vidinio ir išorinio priežastingumo būsenų (internally-caused vs. externally-caused even-
tualities) skyrimas įvestas ir išsamiai argumentuotas B. Levin, M. Rappaport Hovav
knygoje (1995, sk. 3-4). Skiriama atsižvelgiant į tai, ar situacija konceptualizuojama
kaip tokia, kurios realizacija priklauso tik nuo subjekto savybių (pavyzdžiui, nuo jo
valios, jei subjektas yra žmogus ar gyva būtybė, taip pat nuo fizinių ar kitokių subjekto
savybių; antai galima manyti, jog žvaigždes žiba ar žole auga dėl vidinio šių subjektų
polinkio į atitinkamus procesus, o ne dėl to, kad juos veikia kokia nors išorine jėga),
ar priešingai, kaip tokia, kurią subjektui sukelia išorinis poveikis (pavyzdžiui, lėkšte
gali dužti tik tuomet, jei patirs kieno nors poveikį, bet ne dėl savo vidinių savybių).
PiorTRAs ARKADJEVAS
imtyje esantys šio tipo veiksmažodžiai žymi neigiamai vertinamas būsenas),
galbūt yra susiję su metoniminiu reikšmės perkėlimu „baigtinis procesas/
perėjimas į būseną — būsena“.
2.3. j-veiksmažodžių semantinė dominantė
„Pirminiai“ j-veiksmažodžiai, PRAEsS ir PRAET formose turintys palatalizuota
galinį šaknies priebalsį, pagal sintaksinį tranzityvumo požymį skyla į dvi
dideles grupes:
1. Tranzityviniai veiksmažodžiai, kurių didžioji dauguma priklauso „ka-
noniniam“ tipui (žr.: Hopper, Thompson 1980; Testelets 1998; Nass 2007),
t. y. žymi sąmoningą gyvo agento poveikį (negrįžtamą) būsenos pokytį
patiriančiam patientui: skersti, daužti, trypti, drėbti. Daugelis tranzityvinių
j-veiksmažodžių yra susiję su tos pačios šaknies intranzityviniais n/st-veiks-
mažodžiais (žr. 2.4. skyrių);
2. Intranzityviniai veiksmažodžiai, kurie savo ruožtu skyla į kelias se-
mantines klases:
(1) „ekspresyvūs“ veiksmažodžiai;
(2) judėjimo veiksmažodžiai;
(3) gamtos reiškinius žymintys veiksmažodžiai.
Apžvelkime šias klases iš eilės.
„Ekspresyvūs“ veiksmažodžiai sudaro labai didelę, tiek semantikos, tiek
formos požiūriu vienalytę klasę. Tai daugiausia garsažodiniai veiksmažo-
džiai, dažnai žymintys procesus, kuriuos lydi garsai ar kiti juntami efektai.
Galima skirti kelis „ekspresyvių“ j-veiksmažodžių pogrupius:
(a) garso skleidimą žymintys veiksmažodžiai: baubti, burgzti, čirkšti, inkšti,
klykti, mūkti, pypti, šnarpšti, žliumbti ir daugelis kitų;
(b) judėjimą žymintys veiksmažodžiai: čiaužti, plumpti, šliaužti ir kt.;
(c) kiti „ekspresyvūs“ veiksmažodžiai: plieksti, brūzti ir kt.
„Ekspresyviems“ j-veiksmažodžiams būdingos šios savybės: formaliosios
struktūros bendrumas (sunkus kamienas, turintis ilgą balsį arba dvibalsį,
tvirtagalė priegaidė); garso ir judėjimo reikšmių derėjimas daugelyje lekse-
mų: čiurkšti, žliaugti; „ekspresyvios“ semantikos bendrybės: šie veiksmažo-
džiai žymi kalbančiojo suvokiamą reikšmingą objekto ar situacijos charakte-
10
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
ristiką, jo psichologinę reakciją į tai, taip pat emocinį ar estetinį vertinimą";
garsų simbolizmas, kuriam būdinga sudėtingų priebalsių samplaikų, šnypš-
čiamųjų garsų ir afrikatų gausa.
Iš neekspresyvių j-veiksmažodžių derėtų paminėti negausų judėjimo
veiksmažodžių poklasį: dengti, kopti, kuisti, lėkti, plaukti, žengti ir kt. Visi
jie — judėjimo būdo, o ne kryptingo judėjimo (judėjimo kryptis gali būti
reiškiama priešdėliais) veiksmažodžiai ir tuo skiriasi, pavyzdžiui, nuo tokių
judėjimą ar padėties erdvėje keitimą žyminčių n/st-veiksmažodžių kaip kilti
ar vykti, kurie suponuoja tam tikro galutinio taško ar rezultatinės būsenos
buvimą (apie šios priešpriešos svarbą judėjimo veiksmažodžiams žr., Talmy
2007).
Dar vienas nedidelis intranzityvinių j-veiksmažodžių poklasis — gamtos
reiškinius žymintys veiksmažodžiai: drengti, druokti, dumti, dvelkti. Šios lek-
semos žymi juntamo efekto procesus, nesuponuojančius jokios rezultatinės
būsenos, kitaip nei, pavyzdžiui, brėkšti tipo n/st-veiksmažodžiai.
Be to, j-veiksmažodžių klasei priklauso ir šios į stambesnius pogrupius
nepatekusios leksemos: burti, lošti, žaisti, bergžti, delsti, dvokti, snausti, želti,
rėkti, šaukti, verkti ir kt. Didžioji dalis šių veiksmažodžių žymi procesus, ku-
riuos galima apibūdinti kaip vidinio priežastingumo procesus. Vidinis prie-
žastingumas, ko gero, apskritai yra svarbiausia j-veiksmažodžių ypatybė,
tačiau pastebėtina, kad ir n/st-veiksmažodžių nemaža tokių, kuriuos galima
laikyti vidinio priežastingumo veiksmažodžiais, pavyzdžiui: blankti, karšti ir
kt. — nors dauguma jų žymi išorinio priežastingumo situacijas.
Semantinę intranzityvinių j-veiksmažodžių dominantę galima apibūdinti
taip: šie veiksmažodžiai žymi procesus, sukeltus subjekto valia ar nulemtus
jo vidinių ypatybių, nesuponuojančius subjekto būsenos pasikeitimo ir pa-
prastai lydimus juntamo efekto. Daugelis j-veiksmažodžių žymi veiksmus,
kuriuos atlikti gali tik gyvas subjektas (žmogus ar gyvūnas) arba stichija
(vėjas, vanduo ar pan.). Neatsitiktinai tarp garsus žyminčių j-veiksmažodžių
beveik visai nėra tokių, kurie žymėtų garso skleidimą veikiant išorinei jėgai
(pvz., „šlamėti“ kalbant apie lapus ir pan.) Tokie neagentiniai j-veiksmažo-
džiai kaip dvokti žymi procesą ar būseną, kuri, pirma, yra vidinio priežas-
tingumo ir, antra, lydima juntamo efekto (t. y. šie veiksmažodžiai drauge su
garso bei šviesos skleidimo veiksmažodžiais įeina į bendresnę, vadinamųjų
7 Ši formuluotė pasiskolinta iš Dee Ann Holisky (Holisky 1981, 105-107).
11
PrioTRAs ARKADJEVAS
emisijos veiksmažodžių, klasę). Tikrųjų patientinių j-veiksmažodžių labai
nedaug (plg. dvėsti).
Įdomu tai, jog daugelis intranzityvinių j-veiksmažodžių turi tranzityvi-
nių reikšmių, plg.: kliaukti, bergžti. Garso skleidimą žymintiems veiksmažo-
džiams, regis, apskritai būdinga prisijungti garsą reiškiantį papildinį, plg.:
blerbti niekus. Tai rodo, jog iš tikrųjų labai aiškios ribos tarp tranzityvinių ir
intranzityvinių j-veiksmažodžių nėra.
Intranzityviniams j-veiksmažodžiams būdingą nebaigtumą patvirtina,
jog iš jų, išskyrus judėjimo veiksmažodžius, retai tepasidaroma priešdėlių
vedinių, o tais atvejais, kai tokie vediniai galimi, jiems būdinga ne rezulta-
tyvumas, kaip n/st-veiksmažodžių (plg. vėsti — nuvėsti), o tik ingresyvumas
(baubti — užbaubti) ar punktiškumas (subaubti) .
Visai j-veiksmažodžių klasei — tiek tranzityviniams, tiek intranzityvi-
niams veiksmažodžiams — būdingas jų žymimos situacijos struktūros kom-
ponentas, žymintis „procesą kauzuojamą subjekto ar jo vidinių savybių ir
darantis poveikį arba objektui (kai veiksmažodžiai tranzityvinai), arba „ste-
bėtojo“ suvokimui (intranzityvių veiksmažodžių su juntamu efektu atvejai).
2.4. Reguliarūs n/st- ir j-klasių veiksmažodžių santykiai
Nemažai „pirminių“ veiksmažodžių sudaro tos pačios šaknies veiksmažo-
džių poras, kurių nariai dėsningai skiriasi šiais trimis parametrais: tranzity-
vumu, morfologine klase, šaknies balsio kaitos laipsniu. Itin platus, nors, ko
gero, nepilnas tokių porų sąrašas pateikiamas Adelės Valeckienės (Valeckie-
nė 1998, 27-28):
(a) birti — berti;
kilti — kelti;
mirkti — merkti;
skilti — skelti;
virsti — versti;
žirti — Zerti;
tikšti — teksti;
tįsti — tęsti;
linkti — lenkti;
(b) driksti — drėksti;
dribti — drebti;
12
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
kristi — krėsti;
plisti — plėsti;
(c) kisti — keisti;
Visti — veisti;
jukti — jaukti®
(d) dygti — diegti;
drykti — driekti;
skysti — skiesti;
(e) lūžti — laužti;
rūgti — raugti
Intranzityviniai pateiktųjų porų veiksmažodžiai priklauso n/st-klasei ir pa-
prastai turi trumpą šaknies balsio kaitos laipsnį (a-c tipai) ar paprastą ilgąjį
balsį (d-e tipai), o tranzityviniai veiksmažodžiai priklauso j-klasei ir turį pil-
nąjį (a tipas ir c-e tipai, kuriuose matome dvibalsius) ar pailgintąjį šaknies
balsių kaitos laipsnį (b tipas, kuriam priklausančių veiksmažodžių esamojo
laiko kamiene pasirodo paprastas pilnasis laipsnis, plg. drėbti — drebia). Šios
poros iliustruoja seniausią šiuo metu, suprantama, nebeproduktyvų būdą
priešinti veiksmažodines leksemas pagal tranzityvumo/intranzityvumo po-
žymį.
Tokio tipo tranzityvinių ir intranzityvinių veiksmažodžių poros yra įdo-
mios semantikos požiūriu. Daugelis tyrimų (Zr.: Nedjalkov & Sil'nickij1969;
Haspelmath 1993; Levin & Rappaport Hovav 1995) parodo, kad tada, kai
tranzityvinio ir kauzatyvinio veiksmažodžių santykis yra labiausiai morfo-
logizuotas (kaip ir aptariamaisiais atvejais, kai yra reiškiamas balsių kai-
ta ir paradigmine konversija), intranzityvinis veiksmažodžių poros narys
žymi išorinio priežastingumo situaciją su jos dalyviu patientu, o tranzi-
tyvinis — aktyvų veiksmą, kurio tiesioginė pasekmė — patiento būsenos
pasikeitimas. Žvelgiant į pateiktąjį tranzityvinių ir intranzityvinių veiks-
mažodžių porų sąrašą nesunku pastebėti, kad dauguma jų atitinka sufor-
muluotąjį prototipą. Šis faktas gali būti laikomas papildomu patvirtinimu,
jog morfologinės pirminių lietuvių kalbos veiksmažodžių klasės yra seman-
tiškai motyvuotos.
Dėmesys atkreiptinas į tai, kad tokie pat formalūs santykiai matomi ke-
liose porose veiksmažodžių, besiskiriančių ne tranzityvumo, bet ingresyvu-
8 Ši pora Adelės Valeckienės knygoje nepateikiama.
13
PioTRAs ARKADJEVAS
mo požymiu (žr. aptarimą 2.2 skyriaus gale); šiai grupei priklausantys n/st-
veiksmažodžiai be priešdėlių nevartojami:
pravirkti — verkti
prajukti — juoktis;
sustugti — staugti;
suklikti — klykti;
pravimti — vemti.
Taigi tie patys formalūs santykiai pritaikomi reiškiant dviejų tipų semanti-
nes opozicijas: (1) patientinio proceso kauzavimas vs. patientinis procesas;
(2) vidinio priežastingumo procesas vs. įsitraukimas į vidinio priežastingu-
mo procesą. Šis faktas nėra atsitiktinis ir, kaip pademonstruosiu 3 skyriuje,
turi tipologinių paralelių.
2.5. Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių semantinių ir
morfologinių klasių santykis
Taigi ankstesniuose skyriuose atskleidėme lietuvių kalbos pirminių veiksma-
žodžių, priklausančių didžiausioms kaitybos makroklasėms — n/st-veiksma-
žodžiams ir j-veiksmažodžiams — semantines dominantes. Tai schemiškai
vaizduojama 2 lentelėje.
2 lentelė. Veiksmažodžių semantikos ir morfologinės klasės santykis
subjekto inicijuotas procesas j-veiksmažodžiai
(potencialus) subjekto būsenos pasikeitimas n/st-veiksmažodžiai
Iš 2 lentelės matyti, kad veiksmažodžio priskyrimo kuriai nors iš morfologi-
nių klasių pagrindu yra to veiksmažodžio semantikos komponentas, susijęs
su sintaksiniu subjektu. Taigi kiti galimi veiksmažodžio argumentai morfo-
loginio klasifikavimo atžvilgiu iš esmės nesvarbūs. Iš tiesų, kaip jau buvo
parodyta, tiek vienoje, tiek kitoje makroklasių esama ir intranzityvinių, ir
tranzityvinių veiksmažodžių, tačiau pastarieji iš esmės skiriasi savo savybė-
mis: j-klasę daugiausia sudaro „kanoniniai“ tranzityviniai veiksmažodžiai,
žymintys į objektą nukreiptą veiksmą, o keli esami tranzityviniai n/st-veiks-
mažodžiai neatitinka trazityvumo prototipo ir žymi tam tikru būdu su objek-
tu susijusį paties subjekto būsenos pasikeitimą.
14
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
Atskleistosios lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių sintaksinių-seman-
tinių ir morfologinių savybių koreliacijos pasižymi aukštu statistinio reikš-
mingumo laipsniu, tai matyti iš 3 lentelės, kurioje pateikiama mano turimos
veiksmažodžių imties statistika".
3 lentelė. Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių semantinių ir morfologinių
klasių santykio statistika
j-veiksmažodžiai | n/st-veiksmazodziai | kiti Iš viso
tranzityviniai 247 8 51 306
netranzityviniai
= 121 7 7 135
agentiniai
netranzityviniai
cy AES 7 237 4 248
patientiniai
IS viso 375 252 62 698
Statistinis reikšmingumas intranzityviniams veiksmažodžiams ir dviems nagrinéjamoms
klasėms: ¥ = 17,7; p < .0001
Matyti, kad kalbant apie intranzityvinius veiksmažodžius taisyklė, pateikta
2 lentelėje, beveik neturi išimčių.
Trumpai apsistosiu ties veiksmažodžiais, nepriklausančiais čia aptaria-
moms pagrindinėms makroklaséms. Palyginti su j- ir n/st-veiksmažodžiais
tokių veiksmažodžių visai nedaug ir nė vienas šių mažųjų morfologinių tipų
nesileidžia apibendrintai apibūdinamas semantikos požiūriu. Iš 3 lentelės
matyti, kad didžioji dauguma pagrindinėms makroklasėms nepriklausančių
veiksmažodžių yra tranzityviniai, čia patenka tiek prototipiniai tranzityvi-
niai veiksmažodžiai, pavyzdžiui: sukti (suka, suko), kirpti (kerpa, kirpo), mesti
(meta, metė), tiek „nekanoniniai“ veiksmažodžiai, kurių reikšmė neimplikuo-
ja aktyvaus subjekto poveikio objektui: minti (mena, minė), sekti (seka, sekė).
Nepaisant to, jog nei I makroklasė (palatalizacijos ir intarpo/priesagos
-st- neturintys veiksmažodžiai), nei III makroklasė (tik PRAET kamiene palata-
* Skaičiuojant neatsižvelgta į priešdėlinius veiksmažodžius, taip pat ir tokius, kurie
neturi nepriešdėlinės pamatines leksemos.
15
PioTRAs ARKADJEVAS
lizaciją turintys veiksmažodžiai) ryškios semantinės dominantės neturi, kai
kurių veiksmažodžių priklausymą būtent šioms, o ne pagrindinėms klasėms
galima mėginti motyvuoti semantiškai. Antai I makroklasėje galima išskirti
nedidelę grupę leksemų, žyminčių kryptingą gyvo subjekto padėties erdvėje
keitimą: sėsti (sėda, sėdo), lipti (lipa, lipo), lįsti (lenda, lindo). Galima daryti
prielaidą, kad šioms leksemoms būdingas tokių reikšmės komponentų kaip
„padėties erdvėje keitimas“ ir ryškus agentiškumas derinimas neleidžia jų
priskirti kuriai nors pagrindinių makroklasių. Vis dėlto tenka pripažinti, kad
j- ir n/st-klasei nepriklausančių lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių bent
kiek patikimiau semantiškai apibūdinti neįmanoma, ypač turint omenyje
neabejotiną pagrindinių makroklasių semantinį motyvuotumą.
Baigiant reikėtų atkreipti dėmesį į vieną įdomų ir svarbų faktą: nepai-
sant to, kad net ir pačias gausiausias lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių
makroklases vargu ar galima laikyti produktyviomis sinchronijos požiūriu,
jokių abejonių nekelia tai, jog nelabai tolimu kalbos istorijos tarpsniu jos
pasižymėjo tam tikru produktyvumu. Pirma, tai patvirtina, ekspresyvios
semantikos ir garsažodinius kamienus turinčių veiksmažodžių patekimo į
j-klasę nuoseklumas ir, antra, tai, jog tarp n/st-veiksmažodžių esama leksemų,
kurios pagal savo morfonologines savybes akivaizdžiai priklauso vėlesniam
leksikos sluoksniui. Tokie yra, pavyzdžiui, veiksmažodžiai tolti (< tolus),
senti (< senas), pagailti (< gaila) ir kai kurie kiti. Tolti tipo veiksmažodžiai
yra anomalija, kadangi turi superilgą skiemens centrą (pavyzdžiui, /ol/),
kuris šiaip jau netoleruojamas (plg. korė vs. karti, kai atitinkamoje pozicijoje
ilgasis balsis sutrumpėja). O senti tipo veiksmažodžiai unikalūs tuo, kad,
priešingai lietuvių kalbos asmenavimo išimčių iš esmės neturinčiai morfono-
loginei taisyklei, esamojo laiko kamiene išlaiko /n/ prieš priesagą -st: sensta,
o ne *sesta, kaip būtų galima tikėtis, plg. akivaizdžiai senesnę ir idiomati-
zuotą leksemą pažinti, kurios esamojo laiko kamienas morfonologijos po-
žiūriu dėsningas — pažįsta. Šie faktai rodo, kad n/st-klasė dar buvo produk-
tyvi, kai minėtieji morfonologijos reiškiniai jau buvo netekę savo istorinės
fonetinės motyvacijos. Įdomus taip pat ir veiksmažodis pratursti: formaliai
jis — pirminis, tačiau akivaizdu, jog jis pasidarytas iš morfologijos požiūriu
neelementaraus daiktavardžio turtas < turėti.
16
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
3. TIPOLOGINĖ PERSPEKTYVA: „IŠSKAIDYTAS INTRANZITYVUMAS“
PASAULIO KALBOSE
3.1. Bendrosios pastabos
Lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių morfologinei klasifikacijai svarbūs
ankstesniuose skyriuose išskirti semantiniai parametrai — situacijos baigtu-
mas/nebaigtumas ar, tiksliau, komponento, reiškiančio „perėjimą į būseną“
buvimas veiksmažodžio semantinėje struktūroje, ir agentiškumas bei vidinio
ir išorinio situacijos priežastingumo opozicija — nėra tik lietuvių kalbos bū-
dingi parametrai. Daugelis tyrimų — tiek besiremiančių įvairiomis formalio-
mis teorijomis (žr.: Perlmutter 1978; Levin & Rappaport Hovav 1990; 1995;
2000; Dowty 1991; Zaenen 1993; Alexiadou et al., eds., 2004 ir kt.), tiek
funkcinés-tipologinés krypties (Zr.: Lazard 1985; Merlan 1985; Van Valin
1990; Verhaar 1990; Mithun 1991; Sorace 2000; Donohue, Wichman, eds.,
2008) — įtikinamai rodo, kad Sie parametrai veiksmažodžių morfosintaksi-
nei klasifikacijai pasaulio kalbose yra universaliai reiSmingi.
Pavyzdžiui, Annie Zaenen (1993) yra parodžiusi, kad olandų kalboje
agentiškumas vaidina lemiamą vaidmenį sudarant beasmenes pasyvines
konstrukcijas, o baigtumas lemia pagalbinio veiksmažodžio pasirinkimą
perfektiniuose laikuose; vokiečių ir romanų kalbų duomenys šiuo atžvilgiu
analizuojami Antonellos Sorace straipsnyje (Sorace 2000), kuriame parodo-
ma, kad agentiškumo ir baigtumo veiksniai sudėtingai sąveikauja renkantis
pagalbinį veiksmažodį.
Mariannos Mithun straipsnyje (Mithun 1991) parodoma, kad minėtieji
parametrai didele dalimi lemia laisvųjų įvardžių ar asmens derinimo ro-
diklių formų pasirinkimą Amerikos čiabuvių kalbose: intranzityvinių pre-
dikatų agentinis argumentas paprastai žymimas taip pat, kaip analogiškas
tranzityvinio predikato argumentas, tas pats pasakytina ir apie patientinį
argumentą; kai kuriose kalbose prie to dar prisideda „subjektas patiriamo
būsenos pasikeitimo“ požymis.
Siekdami parodyti, jog šiame straipsnyje nagrinėjamo reiškinio atžvilgiu
lietuvių kalba nėra „vieniša“, pažvelgsime į gruzinų kalbos duomenis. Šioje
kalboje semantinė struktūra akivaizdžiai yra susijusi su morfosintaksinėmis
veiksmažodžių klasėmis, be to, parodysime, kad gruzinų ir lietuvių kalbų šių
klasių leksinė sudėtis turi netrivialių bendrumų.
17
PrioTRAs ARKADJEVAS
3.2. Gruzinų kalbos morfosintaksinės veiksmažodžių klasės
Gruzinų kalbos veiksmažodžio klasių morfosintaksė ir semantika gana gerai
ištyrinėta (Holisky 1981; Harris 1981; 1982; 1985; Hewitt 1987; Van Valin
1990), tad toliau remiuosi nurodytosiomis publikacijomis, daugiausia —
Dee Ann Holisky monografija, taip pat Hanso Vogto gramatika (Vogt 1973).
Gruzinų kalboje galima išskirti tris pagrindines produktyvias veiksma-
žodžių klases, kurias, sekdamas tradicija, žymėsiu skaitmenimis. Skirtumai
tarp šių klasių pasireiškia tiek morfologijoje (skirtingi žodžių kaitybos —
pirmiausia, asmeninio derinimo — rodiklių rinkiniai), tiek sintaksėje — pa-
renkant vadinamosios „antrosios laikų serijos“ — aoristo (būtojo perfekti-
nio) ir optatyvo (nerealiosios nuosakos) — formų veiksmažodžių argumentų
linksnius. Schemiškai skirtumai tarp klasių pavaizduoti 4 lentelėje.
4 lentelė. Morfosintaksinės veiksmažodžių klasės gruzinų kalboje
Klasė Aktantų forma 2. laikų serijoje 3SgSbPraes, 3P1SbPraes, 3PISbAor
rodikliai
I < Sb: Erg; DO: Nom > -§ — -en — -es
II < Sb: Nom > -a — -an — -nen
II < Sb: Erg > -5 — -en — -es
Panagrinékime pavyzdžius". I klasės veiksmažodžiai — tranzityviniai,
„antrojoje laikų serijoje“ subjektą žymintys ergatyvo linksniu, o Objektui —
nominatyvu.
(1) glex-ma da-tes-a simind-i.
valstietis-ERG PRV-Sėti-AOR. 35G.SB grūdai-NOM
„Valstietis pasėjo grūdus.“
(2) bavsv-eb-ma gada-g'ar-es kv-eb-i.
vaikas-pL-ERG PRV-mesti-AOR.3PL.sB akmuo-pL-NOM
„Vaikai numetė akmenis.“
II ir III klasės veiksmažodžiai — intranzityviniai. II klasės veiksmažodžių
'* Dėkoju Nino Amiridze už pagalbą analizuojant medžiagą.
18
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
subjektas žymimas nominatyvo (pavyzdžiai (3), (4)), o III klasės — ergatyvo
linksniu (pavyzdžiai (5), (6)):
(3) c'g'al-i ga-tb-a.
vanduo-NOM PRV-Siltas-AOR.3sG.SB
„Vanduo susilo.
(4) bavsv-eb-i da-sxd-nen.
vaikas-pPL-NOM PRV-S€Sti-AOR.3PL.SB
„Vaikai atsisėdo.
(5) c'g'al-ma i-duy-a.
vanduo-ERG PRF-Virti-AOR.3SG.SB
„Vanduo užvirė.“
(6) gogo-eb-ma i-tamaš-es.
mergina-PL-ERG PRF-Žaisti-AOR. 3PL.SB
„Merginos pažaidė.“
Dabar apžvelkime gruzinų kalbos veiksmažodžių klasių semantiką. Di-
džioji dauguma I klasės veiksmažodžių — „kanoniniai“ tranzityviniai predi-
katai, žymintys aktyvaus agento poveikį patientui. Įdomesnis intranzityvi-
nių veiksmažodžių pasiskirstymas į II ir III klasę.
II klasei priklauso šių tipų veiksmažodžiai":
(a) I klasės tranzityvinių veiksmažodžių „pasyviniai“ ir antikauzatyviniai
koreliatai: dac'ers „parašys“ — daic'ereba „bus parašyta“; damalavs ,paslėps“ —
daimaleba ,pasislėps“; gaamravalebs „padidins“ — gamravaldeba „padidės“ ir
t..l.š
(b) III klasės veiksmažodžių ingresyviniai vediniai: laklakebs „plepa“ —
alaklakdeba „ims plepėti“; itamašobs „žais“ — atamašdeba „ims žaisti“; goravs
„rieda“ — migordeba ,ims riedėti“ ir t. t.;
(c) (neagentiniai) baigtinį veiksmą žymintys veiksmažodžiai: mok’vdeba
„numirs“, darčeba „pasiliks“, dadgeba „atsistos“, datbeba „sušils“ ir kiti.
Didžioji dalis II klasės veiksmažodžių žymi baigtines situacijas, kurių da-
lyvis patiria būsenos pasikeitimą, dažniausiai — nekontroliuojamą. Įdomu
tai, jog šiai klasei priklauso veiksmažodžiai, žymintys įsitraukimą į procesą,
taip pat ir turintieji situacijos dalyvį agentą. Taigi II klasės veiksmažodžių
semantinė dominantė — „subjekto būsenos pasikeitimo“ komponentas.
"" Pateikiama veiksmažodžių 3 asm. vns. būsimojo laiko forma.
19
PioTRAs ARKADJEVAS
III klasė skyla į šiuos pagrindinius poklasius (šiame straipsnyje nagri-
nėju tik tuos šios klasės veiksmažodžius, kurie nėra išvestiniai; išvestinės
leksemos, kaip antai vardažodiniai vediniai, turintys reikšmę ,elgtis kaip X“,
pavyzdžiui, art'ist'obs „elgtis kaip artistui“, visiškai atitinka toliau pateikiamą
semantinį prtototipą):
(1) „ekspresyvūs“ veiksmažodžiai;
(2) judėjimo veiksmažodžiai;
(3) gamtos reiškinius žymintys veiksmažodžiai.
Taigi jau pačių bendriausiųjų gruzinų III klasės veiksmažodžių charak-
teristikų lygmeniu matyti bendrumai su lietuvių kalbos intranzityviniais
j-veiksmažodžiais.
„Ekspresyvūs“ III klasės veiksmažodžiai savo ruožtu skyla į šiuos po-
klasius:
(a) veiksmažodžiai, žymintys garso skleidimą: bzuk'unebs ,zvimbti“, bubu-
nebs ,zliumbti‘, zrialebs ,brasketi‘, laklakebs „plepėti“, sisinebs ,Snypsti‘, grgvi-
navs ,griaudéti‘, zmuis ,mukti‘, c'k'muis ,verkslenti‘, rak’unobs ,belsti‘, xorxo-
cebs kvatoti‘ ir kt.;
(b) veiksmažodžiai, žymintys švytėjimą: bdyvrialebs ,zibéti‘, br¢’q’vialebs
,Zibseti‘, varvarebs „liepsnoti“, k’ask’asebs „švytėti“, rialebs ,zibséti‘, bzinavs ,zé-
reti‘ ir kt.;
(c) veiksmažodžiai, žymintys judėjimą vietoje: babanebs ,virpéti‘, bibinebs
„banguoti (apie žolę)“, taxtaxebs ,tratėti“, t'ivt'ivebs „plūduriuoti“, panckalebs
„daužytis (apie širdį)“, prtxialebs ,plazdéti‘, borgavs ,vartytis“, ckmut'avs ,blas-
kytis“, trtis „virpėti“ ir kt.;
(d) judėjimo būdo veiksmažodžiai: bobyavs įšliaužti“, barbacebs „svirdu-
liuoti“, laslasebs ,vilktis“, parpatebs ,plasnoti“, g'ialebs „svyrinėti“ ir kt.;
(e) į (a)-(d) klases nepatekę veiksmažodžiai: tkrialebs „plūsti“ (apie iš žaiz-
dos tekantį kraują), partipurtebs „kuistis“, šxeps ,taškyti“, c'vetavs „lašėti“ ir kt.
Taigi lyginant gruzinų ir lietuvių kalbų „ekspresyvių“ veiksmažodžių lek-
sinę sudėtį matyti tiek esminių panašumų, tiek ir įdomių skirtumų. Abejose
kalbose didelę „ekspresyvių“ veiksmažodžių dalį sudaro leksemos, žymin-
čios juntamą efektą turinčius procesus — skambėjimo, švytėjimo, „virpėji-
mo“ ir kt. veiksmažodžiai. Tačiau lietuvių kalboje didesnioji šių veiksma-
žodžių dalis yra agentiniai ir gali būti siejami tik su gyvu ar personifikuotu
subjektu, tuo tarpu gruzinų kalboje tokio apribojimo nėra, ir labai daug III
klasės veiksmažodžių žymi veikiant išorės jėgai lapų, akmenų ir kitų objektų
skleidžiamus garsus.
20
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
„Neekspresyvūs“ III klasės veiksmažodžiai taip pat semantiškai neviena-
lyčiai. Jiems priklauso:
(a) judėjimo būdo veiksmažodžiai: goravs ,riedeti‘, srialebs ,Sliauzti (apie
gyvatę)“, xt'is „šokinėti“, curavs „plaukti, plaukioti, Čiuožti“ irkt.;
(b) veiksmažodžiai, žymintys dinaminius gamtos reiškinius: grgvinavs
(apie graustinį)“, elavs „(apie žaibą)“, tovs „sninga“, kris „pučia vėjas“, c'vims
lyja“ ir kt.;
(c) keletas veiksmažodžių, nepriklausančių jokioms grupėms: asp'arezobs
„varžytis“, brazobs ,pykti‘, duys ,virti (apie vandenį)“, tamašobs ,žaisti“, muša-
obs „dirbti“, pikrobs ,galvoti‘, čkarobs „skubėti“, cek'vavs ,Sokti ir kai kurie kiti.
Taigi kaip gruzinų kalbos II klasės veiksmažodžių semantinę dominantę
galėtume nurodyti nebaigtinį procesą, paprastai — agentinį (Subjektas —
gyva būtybė ar stichija), o jei neagentinis, turi jutamą efektą.
Visa tai leidžia daryti išvadą, kad, be neabejotinų skirtumų, akivaizdus
ir gana didelis gruzinų ir lietuvių kalbų veiksmažodžių klasių panašumas —
tiek kalbant apie pačias bendriausias semantines charakteristikas, tiek apie
leksinį turinį (pavyzdžiui, abiejose kalbose labai išplėtoti „ekspresyvūs“
veiksmažodžiai; abejose kalbose veiksmažodžiai, žymintys išorinio priežas-
tingumo procesus ir tie, kurie žymi įsitraukimą į vidinio priežastingumo
procesą, patenka į vieną klasę). Šie panašumai labai netrivialūs ir neatsitik-
tiniai ir negali būti paaiškinami nei genetiniais, nei arealiniais-geografiniais
veiksniais. Taigi nustatytieji gruzinų ir lietuvių kalbų panašumai atspindi
universalias leksikos organizavimo tendencijas, kurios yra būdingos žmogiš-
kajai kalbai apskritai ir kurios skirtingose kalbose reiškiasi skirtingais lyg-
menimis.
4. BAIGIAMOSIOS PASTABOS
Tikiuosi, kad šiame straipsnyje man pavyko parodyti, kad, pirma, bent vie-
nam svarbiam lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių morfologinių klasių
sistemos fragmentui būdinga stipri semantinė motyvacija ir, antra, su mor-
fologine veiksmažodžio klase lietuvių kalboje koreliuojantys semantiniai
požymiai yra relevantiški tipologijos atžvilgiu ir susiję su tuo, kas paprastai
kiek sąlygiškai vadinama „universaliąja gramatika“. Trumpai pakartosiu pa-
grindines šio tyrimo išvadas.
21
PioTRAs ARKADJEVAS
Dviem gausiausiom lietuvių kalbos pirminių veiksmažodžių klasėms —
j-veiksmažodžiams (su šaknies galo priebalsio palatalizacija esamojo ir būto-
jo kartinio laiko kamiene) ir n/st-veiksmažodžiams (turintiems nosinį intar-
pą ar priesagą -st- esamojo laiko kamiene) — būdingos ryškios semantinės
dominantės.
n/st-veiksmažodžių branduolys — predikatai, žymintys potencialų ar re-
alų subjekto būsenos pasikeitimą ar į tokį pasikeitimą vedantį baigtinį pro-
cesą. Šį prototipą atitinka didžioji dauguma n/st-veiksmažodžių, taip pat ir
negausios šios klasės dvivalentės leksemos.
Iš pirmo žvilgsnio mažiau vienalytė j-veiksmažodžių klasė apima tiek
tranzityvinius veiksmažodžius, kurių didžioji dauguma atitinka tranzityvu-
mo prototipą (aktyvus kontroliuojančiojo agento poveikis situacijos smar-
kiai paveiktam ir nekontroliuojamą būsenos pasikeitimą patiriančiam pa-
tientui), tiek intranzityvinius veiksmažodžius, kurių svarbiausia tai, jog jie
žymi nebaigtinį procesą, kauzuojamą subjekto valios ar jo vidinių savybių.
Minėtosios pirminio veiksmažodžio semantikos ir morfologinės makro-
klasės koreliacijos pasižymi aukštu statistinio reikšmingumo laipsniu (žr.
3 lentelę) ir greičiausiai atsirado dėl atitinkamų semantinių priešpriešų su-
gramatinimo. Pastarąją prielaidą patvirtina ir tai, jog esama nemažai tiek
j-veiksmažodžių, tiek n/st-veiksmažodžių, kurie tiesiogiai nepriklauso se-
niausiems leksikos sluoksniams.
Tipologijos požiūriu nagrinėjamas reiškinys nėra unikalus. Tiksliau pa-
sakius, universalūs yra būtent semantiniai parametrai — agentiškumas —
patientiškumas, baigtumas — nebaigtumas, veiksmas — būsenos pasikeiti-
mas — kitaip tariant, požymiai, klasifikuojantys galimus situacijų tipus, lek-
sikalizuojamus pasaulio kalbų veiksmažodžiuose. O „paviršinė“ šių požymių
realizacija — tai, kurioje gramatikos srityje jie pasireiškia — priklauso nuo
konkrečios kalbos. Šiame straipsnyje tai buvo parodyta sugretinus lietuvių
kalbos veiksmažodžių klasių leksinę sudėtį bei semantines dominantes ir
gruzinų kalbos morfosintaksines veiksmažodžių klases, kurioje semantiniai
faktoriai, kad ir kaip būtų panašūs į lietuviškuosius, pirmiausia reiškiasi sin-
taksiniu lygmeniu.
Baigiant būtina dar kartą pabrėžti, kad ir pats lietuvių kalbos pirminių
veiksmažodžių morfologinių klasių semantinės motyvacijos faktas, ir, juo
labiau, šio reiškinio tipologinis neunikalumas yra toli gražu neatsitiktiniai ir
liudija, jog skirtingos kilmės, geografinės lokalizacijos ir lingvistinės orga-
22
Pirminiu veiksmažodžių klasių semantika
nizacijos natūralių kalbų leksiką ir gramatiką lemia universalūs semantiniai
parametrai.
SUTRUMPINIMAI
AOR — aoristas, po — tiesioginis objektas, ERG — ergatyvas, INr — bendratis, nom —
nominatyvas, PL — daugiskaita, PRAES — esamasis laikas, pragr — būtasis kartinis
laikas, rrr — perfektyvinis, PRv — preverbas, ss — subjektas, sc — vienaskaita.
LITERATŪRA
ALEXIADOU, A., E. ANAGNosroPouLou & M. EVERAERT, eds., 2004: The Unaccusativity
Puzzle. Oxford: Oxford University Press.
AMBRAZAS, V., ed., 1997: Lithuanian Grammar. Vilnius: Baltos lankos.
Anpronov, A. 2000: Some remarks on the system of Lithuanian and Latvian con-
jugation. Linguistica Baltica 8, 35-47.
Aronorr, M. 1994: Morphology by Itself. Stems and Inflectional Classes. Cambridge,
MA: MIT Press.
BuryciNaA, T. V. [Byjisirana, T. B.] 1970: Mopdonoruyeckas CTpyKTypa CJIOBA B
COBPEMEHHOM JIHTOBCKOM sA3bIKe (B ero NHCbMeHHOH OopmMe). In: B. M. XKur-
MyHcKuė, H. JĮ. Aryrionosa, pejį., Mopgpojtozuueckast cmpykmypa cJt06a 6 uHoo-
esponeuckux 13biKax. Mocksa: Hayka, 7-70.
BurvGina, T. V. [Byjisiruna, T. B.] 1977: Ilpo6siemst meopuu mopostocuneckux
molester. MockBa: Hayka.
Burt, M. t W. GEUDER, eds., 1998: The Projection of Arguments. Lexical and Com-
positional Factors. Stanford, CA: CSLI Publications.
CarsTtaIrs, A. 1987: Allomorphy in Inflection. London: Croom Helm.
Carstairs-McCarTHY, A. 1994: Inflection classes, gender, and Principle of contrast.
Language 70, 737-788.
DowsonuE, M. & S. WicumaN, eds., 2008: The Typology of Semantic Alignment Systems.
Oxford: Oxford University Press.
23
ProTRAsšs ARKADJEVAS
Dowty, D. R. 1991: Thematic proto-roles and argument selection. Language 67,
547-619.
DressLER, W. U., M. KiLaNi-ScHocH, L. PESTAL, N. GAGARINA & M. POCHTRAGER
2006: On the typology of inflection class systems. Folia Linguistica 40, 51-74.
Harris, A. C. 1981: Georgian Syntax. A Study in Relational Grammar. Cambridge:
Cambridge University Press.
Harris, A. C. 1982: Georgian and the unaccusative hypothesis. Language 58,
290-306.
Harris, A. C. 1985: Diachronic Syntax: The Kartvelian Case. (Syntax and Semantics
18) New York etc: Academic Press.
HaAspELMATH, M. 1993: More on the typology of inchoative/causative verb alterna-
tions. In: B. Comrie R M. PoLinsky, eds., Causatives and Transitivity. Amsterdam,
Philadelphia: John Benjamins, 87-120.
Heescuen, C. F. E. 1968: Einfiihrung in die Grundprobleme der generativen Phonologie
mit besonderer Beriicksichtigung der litauischen Phonologie. Bonn: Friedrich-
Wilhelms-Universitat.
Houisky, D. A. 1981: Aspect and Georgian Medial Verbs. New York: Garland.
HowvoeT, A. & V. Cizik 2004: Veikslo priešpriešos tipai. In: A. HOLVOET & L. SEMENIENE,
red., Gramatiniy kategorijy tyrimai (Lietuviy kalbos gramatikos darbai, 2). Vilnius:
Lietuvių kalbos institutas, 141-162.
Hopper, P. J. & S. A. TuomrsoN 1980: Transitivity in grammar and discourse.
Language 56, 251-299.
LAzARD, G. 1985: Anti-impersonal verbs, transitivity continuum and the notion
of transitivity. In: H. Seiler & G. BRETTSCHNEIDER, eds., Language Invariants and
Mental Operations. Tubingen: Narr, 115-123.
LEVIN, B. & M. Rappaport Hovav 1990: The lexical semantics of verbs of motion:
The perspective from unaccusativity. In: I. M. Roca, ed., Thematic Structure: Its
Role in Grammar. Berlin, New York: Mouton de Gruyter, 247-269.
24
Pirminių veiksmažodžių klasių semantika
Levin, B. & M. Rarrarort Hovav 1995: Unaccusativity. At the Syntax-Lexical
Semantics Interface. Cambridge, MA: MIT Press.
Levin, B. & M. RarraroRT Hovav 2000: Classifying single argument verbs. In:
P. Coopmans, M. Everaert & J. GrimsHAw, eds., Lexical Specification and Insertion.
Amsterdam, Philadelphia: John Benjamins, 269-304.
Levin, B. & M. Rappaport Hovav 2005: Argument Realization. Cambridge: Cambridge
University Press.
Lyseris, A. 1962: Lietuviy-rusy kalbų žodynas. Vilnius: Valstybinė politinės ir
mokslinės literatūros leidykla.
MERLAN, F. 1985: Split intransitivity: Functional oppositions in intransitive inflec-
tion. In: J. Nicnors & A. Woobsury, eds., Grammar Inside and Outside the Clause.
Approaches to Theory from the Field. Cambridge: Cambridge University Press,
324-362.
Mithun, M. 1991: Active/agentive case marking and its motivations. Language
67, 510-546.
MuLLER, G., L. GUNKEL & G. ZiroNuN, eds., 2004: Explorations in Nominal Inflection.
Berlin, New York: Mouton de Gruyter.
Nass, A. 2007: Prototypical Transitivity. Amsterdam, Philadelphia: Benjamins.
NepsaLkov, V. P. & G. G. Sinickw [B. II. Hegsankos, T. T. CHjibHnuknh]
1969: Tunojiornua: MopgOojiornueckoro MU JIeKCHYeCKOro Kay3aTHBOB. In:
A. A. XonojjoBuu, pell., TunoJtožusi Kay3amuonbix KoHcmpykyui. Jlennnrpajį:
Hayxa, 20-50.
Papučeva, E. V. [E. B. Ilajjyuespa] 2004: /Junamuueckue modesiu 6 cemanmuke Jiek-
cuku. Mocksa: AI3bIKH CJIABAHCKHX KYJIbTYP.
PerLMUTTER, D. M. 1978: Impersonal passives and the Unaccusative hypothesis.
Proceedings of the Berkeley Linguistics Society 4, 157-189.
Prank, F., ed., 1991: Paradigms. The Economy of Inflection. Berlin, New York: Mou-
ton de Gruyter.
25
PioTRAs ARKADJEVAS
Ramcuanp, G. 2008: Verb Meaning and the Lexicon: A First Phase Syntax. Cambridge:
Cambridge University Press.
RoTHSTEIN, S., ed., 1998: Events and Grammar. Dordrecht: Kluwer.
ScumaLsTIEG, W. 2000: The Historical Morphology of the Baltic Verb. Washington, DC:
Institute for the Study of Man. (Journal of Indo-European Studies Monograph
No. 37)
SENN, A. 1966: Handbuch der Lithauischen Sprache. Bd. I. Grammatik. Heidelberg:
Carl Winter.
Sorack, A. 2000: Gradients in auxiliary selection with intransitive verbs. Language
76, 859-890.
Stang, Chr. S. 1942: Das slavische und baltische Verbum. Skrifter utgitt av Det Norske
Videnskaps-Akademi i Oslo. II. Hist.-Filos. Klasse I, 1-280.
Stang, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der baltischen Sprachen. Oslo, Bergen,
Tromso: Universitetsforlaget.
TaLmy, L. 2007: Lexical typologies. In: T. SHopen, ed., Language Typology and Syntactic
Description 3. Grammatical Categories and the Lexicon. 2nd ed. Cambridge:
Cambridge University Press, 66-168.
Temcin, S. [C. Temunn] 1986: CemaHTHUKA -n- H -Sta- TJIAaTOJIbHbIX OCHOB B JINTOBCKOM
xa3pIKe. Kalbotyra 37, 87-98.
Tenny, C. & J. PusrEsovsky, eds., 2000: Events as Grammatical Objects. Stanford,
CA: CSLI Publications.
TesTELETS, Y. G. 1998: On two parameters of transitivity. In: L. KuLikov & H. VATER,
eds., Typology of Verbal Categories. Papers presented to Vladimir Nedjalkov on
the occasion of his 70th birthday. Tiibingen: Niemeyer, 29-46.
Urvypas, K. red., 1971: Lietuvių kalbos gramatika 2. Morfologija. Vilnius: Mokslas.
VALECKIENE, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir encik-
lopedijos leidybos institutas.
26
Pirminių verksmažodžių klasių semantika
Van Vau, R. D., Jr. 1990: Semantic parameters of split intransitivity. Language
66, 221-260.
Vocr, H. 1971: Grammaire de la langue géorgienne. Oslo: Universitetsforlaget.
ZAENEN, A. 1993: Unaccusativity in Dutch: Integrating syntax and lexical semantics.
In: J. Pustriovsky, ed., Semantics and the Lexicon. Dordrecht: Kluwer, 129-161.
Verte Andrius Raskazovas
Petr Arkadiev
Institut slavjanovedenija
Rossijskoj akademii nauk
RU-117334 Moskva, Leninskij prospekt 32-a
[email protected]
27