Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės

Acta Linguistica Lithuanica LX (2009), 1 — 15 Snekamosios lietuviy kalbos morfolo- ginés ypatybės INETA DABASINSKIENE Vytauto Didžiojo universitetas Research on spoken language is still a new and little investigated field in Lithuania. As the collection and analysis of natural spontaneous language data is a complicated task reguiring special preparation and adeguate me- thods of data collection, transcribing and coding, it reguires considerable expenditure of time, financial means and personal efforts. This the reason why, until now, there has been no systematic research in Lithuania that would allow us to define the most important morphological, syntactic, semantic or pragmatic features of spoken Lithuanian. The development of a grammatically coded corpus of spoken Lithuanian was the first step towards more extensive research in this direction. A comparison between spoken and written Lithuanian was the main aim of this study. The distribution of certain grammatical categories as well as the lexicon was studied in order to establish some tendencies in usage. 1. [IVADINES PASTABOS ARBA KAS, KUR IR KAIP KALBA... Dažnai kalbininkai atkreipia dėmesį į sakytinės ir rašytinės kalbos atmainas, besiskiriančias sintaksės, morfologijos ir žodyno ypatybėmis. Sakytinė, kaip ir rašytinė kalba, gali skirtis žanrų įvairove, nulemiančia ir kalbos savybes, pvz., televizijos ir radijo pranešimai, paskaitos, interviu ir t.t., skirsis nuo šnekamosios kalbos', kuri dažniausiai yra spontaniška, vyksta konkrečiame laike ir erdvėje, o kalbėtojai neturi galimybės iš anksto redaguoti savo kal- bos. Šnekamosios kalbos žodynas mažiau įvairus, sintaksė — fragmentiška, !Kazimieras Zuperka kalba apie buitinį stilių, kurį beveik sinonimiškai vadina ir šnekamuoju. Šio stiliaus vartojimo sritys apima kalbėjimą šeimoje, gatvėje, kelioneje, t.y. neoficiali, neprofesionali komunikacija, kuriai būdingas paprastas bendravimas, emocinio poveikio funkcija ir t.t. (1997: 89). INETA DABASINSKIENE o pasakymai trumpi ir paprasti. Ja lengva atpažinti dėl nenorminiy lyčių, tarmybių, žargono vartojimo, ypač dažnų pakartojimų, įvairių formų trum- pinimų, daugybės pertarų ir kitokių kalbinių vienetų, kuriuos sunku įvardy- ti, nustatyti jų prigimtį. Anot Kazimiero Župerkos (1997: 89-91), čia veikia dvi priešingos tendencijos: kalbos trumpinimas, kuris susijęs su greitakalbe, spontaniškumu, informacijos kiekiu, patogumu, ir kalbinis perteklius, ro- dantis besaikį tam tikrų leksinių elementų vartojimą. Andrius Utka, kalbėdamas apie tekstų įvairovę ir jų žymiklius, teigia, kad spontaninė kalba, būdama labai ekspresyvi, turi ryškių skirtumų, skiriančių ją nuo kitų žanrų, ir tai iliustruoja konkrečiais duomenimis: „Spontaniško ekspresyvumo paradigma, kuria reiškiama spontaniško ekspresyvumo funk- cija, yra pati stipriausia, nes ją sudaro net 32 reikšmingi požymiai: iš jų 30 yra teigiami (tai, jau, čia, ten, tas, ką, tą, tiek, taip, mes, labai, bet, dabar, aš, kaip, kur, nors, vis, tada, daug, nes, o, kai, kiek, to, buvo, gal, visi, jeigu, dar) ir 2 neigiami (vidutinis žodžio ilgis, iteracijos indeksas)“ (Utka 2004). Nepaisant skirtumų, lyg ir rodančių, kad šnekamoji kalba yra paprastes- nė, reikia pastebėti sudėtingą jos struktūrą. Sudėtingumas pirmiausiai atsi- skleidžia įvardijant gramatinius reiškinius. Akivaizdu, kad esama sunkumų, norint šnekamąją kalbą apibūdinti remiantis teorijomis (ypač sintaksės), sukurtomis pagal rašytinės kalbos kanonus. Pokalbis ar dialoginė kalba, at- sižvelgiant į situaciją, pokalbio dalyvius, jų skaičių, temą ir kitus lingvisti- nius ir nelingvistinius požymius, turi savo struktūrą, skirtingą nuo rašytinės kalbos, paremtos sakinių lingvistinio srauto. Pokalbio metu svarbi komunikacija, o pastarajai — kalbėjimo situacija, susidedanti iš dalyvių vaidmenų ir jų santykių, taip pat vietos, laiko ir ben- drosios komunikacinės aplinkos. Svarbiausia kalbėjimo situacijos sudedamo- ji dalis yra jos dalyviai, kurių tarpusavio ryšys išryškėja bendraujant, drauge atskleidžiantis ir socialinius jų vaidmenis. Socialiniai vaidmenys, kuriuos lemia situacijų kaita, yra realizuojami per komunikaciją (Karaliūnas 1997: 88-89), todėl natūralu, kad daugelis kalbos ypatybių yra nulemtos kalbėtojo situacinio socialinio vaidmens. Individui pereinant iš vieno vaidmens į kitą, keičiasi ir jo kalbėjimas, kodas, pavyzdžiui, įstaigos tarnautojo, direktoriaus vaidmuo daugiausia yra susijęs su oficialiu dalykiniu stiliumi, bendradarbio, pirkėjo vaidmenims būdingesnės įprastos nerūpestingos šnekamosios kalbos priemonės, o draugo socialiniam vaidmeniui būdingas familiarusis buitinis šnekos žanras. Kita svarbi dalyvių savybė — tai psichologinis aspektas, t.y. Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės jų požiūris, motyvai, emocijos, simpatijos ir antipatijos bei jų patirtis (Vers- chueren 1987). Visos šios ypatybės, susijusios su pokalbio dalyviais, lemia ne tik pokalbio temą, kuri siejasi su leksikos įvairove, bet ir pragmatiką, ga- linčia atspindėti morfologijos, sintaksės ir fonologijos skirtumus. Vadinasi, analizuojant skirtingus pokalbius, galima gauti skirtingus rezultatus, nes tai priklauso nuo aukščiau įvardytų ypatybių. 2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODOLOGIJA 2.1. Lietuvių šnekamosios kalbos tekstynas? (ŠKT) Tekstynų kūrimas, jų nauda yra akivaizdi visiems. Šiandien turime rašytinės lietuvių kalbos didelės apimties tekstyną, dar ir ne vieną. Juos kurti ir kaupti nėra taip sunku kaip sakytinės kalbos tekstynus. Tai net nelyginami darbai laiko, žmogiškųjų ir finansinių išteklių požiūriu, todėl ir sakytinės kalbos tekstynų nėra labai gausu ir jie dažniausiai nedidelės apimties. Pasaulyje sa- kytinės kalbos tyrimai nėra naujiena, ypač didelių kalbų. Apie anglų kalbos sakytinės kalbos tekstynus žinome jau daugelį metų, egzistuoja vokiečių, kroatų, rusų, ispanų, net estų kalbų tekstynai, tačiau jie skiriasi savo apim- timi — nuo kelių tūkstančių iki kelių milijonų žodžių. Neseniai Olandijoje pasibaigė 10 metų trukęs projektas, įtraukęs didelius žmogiškuosius ir finan- sinius resursus, paskelbė apie Nacionalinį sakytinės olandų kalbos tekstyną*, kurio apimtis — 10 milijonų žodžių. Šnekamosios kalbos tyrimai Lietuvoje vis dar yra nauja ir nedaug tyrinėta sritis. Kadangi natūralios, spontaniškos kalbos duomenų rinkimas ir apdoro- jimas yra sudėtingas darbas, reikalaujantis specialaus pasiruošimo, nemažai laiko, pastangų ir finansinių sąnaudų, iki šiol apsiribota tik kai kurių saky- tinės kalbos sričių (radijo, televizijos laidų, t.y. iš anksto parengtų / supla- nuotų, o ne spontaninių pokalbių) duomenų rinkimu. Svarbu, kad daugelį metų brandinta idėja apie sakytinės kalbos tekstyną tapo iš dalies įgyven- *Sakytinės ir šnekamosios kalbos tekstynus galima rasti internete www.vdu.lt/LT- courses/ --> MOKSLAS *http://www.elis.rug.ac.be/cgn/ ir http://lands.let.kun.nl/cgn/ehome.htm INETA DABASINSKIENE dinta. Pirmieji darbai pradėti, gavus LVMSF* finansinę paramą — sudarytas šnekamosios lietuvių kalbos gramatiškai anotuotas tekstynas. Šnekamosios kalbos skaitmeninė duomenų bazė, t.y. jos transkribuota, anotuota bei gar- sinė forma, yra pirmasis žingsnis tolesniam mūsų gimtosios kalbos realios vartosenos fiksavimui bei išsaugojimui ateinančioms kartoms. Šis šnekamo- sios kalbos tekstynas, nors dar ir nedidelės apimties, jau leidžia stebėti ir nu- statyti svarbiausias šnekamosios lietuvių kalbos morfologines, sintaksines, semantines ir pragmatines ypatybes. Siekiant tekstyno universalumo ir tinkamumo įvairiapusei analizei, nu- spręsta laikytis subalansuoto tekstyno principo. Taigi kuriant subalansuotą tekstyną atsižvelgta į kelis kriterijus: sakytinės kalbos pobūdį ir struktūrą, ryšį tarp pašnekovų, demografinius rodiklius, socialinius pašnekovų santy- kius. Sukurtame tekstyne analizei pateikiami Vilniaus ir Kauno miestų (vė- liau, tęsiant darbą — ir kitų Lietuvos regionų*) šnekamosios kalbos duo- menys, jų garsiniai variantai. Atsižvelgta į pašnekovų lytį, išsilavinimą ir amžių. 2.2. Metodologija Tyrimui naudojama apie 30 val. trukmės šnekamosios kalbos (natūralaus spontaniško pokalbio) įrašų, kurie yra transkribuoti, koduoti ir iš viso sudaro apie 50.000 morfologiškai anotuotų žodžių. Įrašai buvo atliekami skaitme- niniu diktofonu, leidžiančiu gauti pakankamai geros kokybės garso įrašus, lengvai perkelti juos į kitas skaitmenines laikmenas naudojantis Windows Media Player programa ir išsaugoti *mp3 formatu. Atlikus įrašus, tolesnis darbo etapas buvo jų transkribavimas ir kodavimas specialia programa. Šiuo metu pasaulyje gerai žinoma yra CHILDES (Child Language Data Exchange System, MacWhinney 2000) programa, kuri iš pra- *LVMSF paremto projekto ,,Bendrinés šnekamosios lietuvių kalbos tekstyno kūrimas: skaitmeninimas ir gramatinis anotavimas“ (VDU, 2006). Projektą koordinavo VDU, partneriaujanti institucija — VU. Tekstyno apimtis — apie 50.000 gramatiškai ano- tuotų žodžių. *LVMSF remiamas projektas „Sakytinės lietuvių kalbos tekstyno kūrimas“ toliau tęsia pradėtą darbą ir kaupia, apdoroja sakytinės lietuvių kalbos duomenis. Šiame projek- te, be VDU, dalyvauja VU, KU, ŠU, LKI. Planuojama tekstyno apimtis — apie 250.000 gramatiškai anotuotų žodžių. Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybes džių buvo sukurta vaikų kalbos duomenims analizuoti®, o dabar sėkmingai pritaikyta ir suaugusiųjų šnekamosios kalbos tyrimams. Vienas svarbiausių šios programos privalumų yra tas, kad ji leidžia greitai ir tiksliai atlikti dide- lės apimties tekstų automatinę lingvistinę analizę. CHILDES sistema apima dvi priemones. Pirmoji — tai transkribavimo ir kodavimo formatas CHAT. Antroji — analizės programų paketas CLAN. Remiantis CLAN programomis Combo, Kwal, Freg galima atlikti statistinius tyrimus apie vartojamos lek- sikos, gramatinių kategorijų dažnumą, pasakymo ilgį ir t.t. Pritaikius CHIL- DES programa’ ir jos kodavimo principus lietuvių kalbai, ateityje bus galima atlikti ne vien morfologinę, bet ir sintaksinę šnekamosios kalbos analizę, tirti diskurso ir pragmatines pokalbio ypatybes. 2.3. Tekstyno struktūra Šnekamosios kalbos tekstynas, kurio duomenimis atliekamas šis tyrimas, kol kas yra nedidelės apimties, todėl nuspręsta išskirti tik du svarbiausius socia- linius lygmenis — privačiąją ir viešąją erdvę. Privačiajai erdvei būdingos si- tuacijos, kai kalbėtojų socialiniai santykiai yra artimi, draugiški, familiarūs. Dažniausi privačių pokalbių socialiniai vaidmenys — šeimos nario, draugo. Viešosios erdvės komunikacijai būdingi oficialesni santykiai, o kalbėtojų so- cialinė sąveika dažniausiai vyksta įvairiose įstaigose — parduotuvėje, kirpy- kloje, banke, mokykloje, universitete. Dažniausi viešosios erdvės pokalbių socialiniai vaidmenys — pardavėjo, pirkėjo, tarnautojo, kliento, mokytojo, mokinio. Kadangi privačiosios erdvės pokalbiai dažniausiai vyksta tarp ge- rai pažįstamų, familiariai bendraujančių asmenų, bendraujama įvairiomis temomis. Tekstyno dalis, apimanti šiuos pokalbius, pavadinta „,privatūs po- kalbiai“. Viešosios erdvės komunikacija dažniausiai vyksta įvairiose įstaigo- se, todėl tekstyno dalis, apimanti šios srities pokalbius, pavadinta ,,pokalbiai įstaigose“ (žr. 1 lentelę). *CHILDES programa vaikų, vaikiškosios ir iš dalies suaugusiųjų kalbos duomenys yra jau ne vienerius metus koduojami ir analizuojami (Savickienė 2001, 2003, 2005; Balčiūniene 2005, 2007). “Dr. Andrius Utka (VDU) šią programa pritaike sakytinės lietuvių kalbos analizei. INETA DABAŠINSKIENĖ 1 lentelė. Dažniausi įrašytų pokalbių pašnekovų socialiniai vaidmenys ir pokalbių vieta Privatūs pokalbiai | Pokalbiai įstaigose Dalyvių socialiniai | Pokalbių vieta Dalyvių socialiniai | Pokalbių vieta vaidmenys vaidmenys draugas, -ė namuose kirpeja kirpykloje vyras, žmona svečiuose pardavėjas, -a banke sūnus, dukra ~ kaime gydytojas, -a bilietų kasoje vaikaitis, -ė kavinėje pacientas, -e parduotuveje senelis, -ė automobilyje manikiūrininkė — grožio salone giminaitis, -ė -— telefonu klientas, -ė universitete pažįstamas, -a vadovas, -ė darbo kabinete darbuotojas, -a vaistinėje stotyje Daugelis kalbos ypatybių priklauso ne tik nuo pokalbio situacijos, socialinių dalyvių vaidmenų, bet ir nuo tokių veiksnių kaip kalbėtojo lytis, amžius (į tai kol kas neatsižvelgiama). Vienaip suaugusieji kalba su suaugusiaisiais, savo ar panašaus amžiais žmonėmis, tačiau kitaip su vaikais, vyresniąja karta. Kalbėdami su vaikais, savo kalbą jie modifikuoja, paprastina (Kamandulytė 2005, 2007, Savickienė 2006). Kalbant su vyresniąja karta, būdingos įvairios mandagumo modifikacijos, kai kurių įvardžių dažnesnis vartojimas (Rosinas 1996: 41), pagarbesnis tonas, aiškesnė šneka, tam tikras žodynas. Kalbėtojų lytis taip pat labai svarbi sociolingvistinei bei pragmatinei pokalbio anali- zei. Skiriasi ir pašnekovų, turinčių skirtingą išsilavinimą, kalbos ypatybės — kalbos taisyklingumas, raiškumas, žodingumas, leksinė įvairovė. Pašnekovų pasiskirstymas pagal lytį ir amžių yra labai įvairus, jis aprašytas 2 lentelėje. Siekiant sukurti nors ir nedidelį, bet subalansuotą bendrinės šnekamo- sios lietuvių kalbos tekstyną, buvo atsižvelgta ir į pokalbių struktūrą. Simas Karaliūnas (1997: 105) skiria tokius struktūrinius komunikacinių aktų ti- pus — dialogą, monologą, pokalbį (polilogą), diskusiją, paskaitą, pranešimą, su- sirašinėjimą, teatro spektaklį ir t.t. Kadangi šio tyrimo objektas — spontaninė šnekamoji lietuvių kalba, todėl rinkti tik tie tipai, kuriems būdingas sponta- niškumas: dialogai ir polilogai. Sakytinės kalbos pobūdis susijęs su pokalbių struktūra: spontaninis pokalbis vyksta tarp dviejų ar daugiau pašnekovų, vadinasi spontaninė šneka susijusi su dialogų ir polilogų skyrimu, o pareng- Šnekamosios lietuvių kalbos morfologines ypatybės tą viešąją kalbą sako vienas žmogus, taigi ji susijusi su monologu. Žinoma, monologas dažnai pereina į dialogą ar polilogą, kai kalbėtojo yra klausiama, su juo diskutuojama, todėl tarp spontaninių dialogų ir polilogų bei viešojo monologo griežtos ribos skirti nereikėtų. Pokalbių temos nėra aprašomos, nes jos labai įvairios, dažnai net vieno pokalbio metu tema pakeičiama dau- gybę kartų. Įrašytų tekstų pasiskirstymas pagal pokalbio struktūrą yra toks: 25 dialogai ir 28 polilogai. 2 lentelė. Įrašytų pokalbių pasiskirstymas pagal pašnekovų amžių ir lytį Amžiaus grupė Pašnekovų skaičius, lytis vaikai (1-10 m.) | | 2 berniukai, 4 mergaitės paaugliai (10-18 m.) 2 berniukai, 3 mergaites jaunimas (18-30 m.) 112 vyrų, 19 moterų vidutinio amžiaus (30-60 m.) 8 vyrai, 17 moterų vyresnio amžiaus (> 60 m) 1 vyras, 1 moteris Iš viso: | 25 vyrai, 44 moterys 3. MORFOLOGINES ŠNEKAMOSIOS KALBOS YPATYBĖS Dabartinės rašomosios lietuvių kalbos tekstyno (RKT) duomenys rodo, kad dažniausios lietuvių kalbos žodžių formos yra šios: ir, Lietuvos, Respublikos, dėl, Seimo, ar, arba, iš, bei, su. Dažniausia daiktavardžio forma — Lietuvos, būdvardžio — aukščiausiosios, veiksmažodžio — buvo, dažniausias įvardis — jis, (www. donelaitis.vdu.lt). Akivaizdu, kad ši leksika susijusi su specifiniu šaltiniu: rašytinės kalbos tekstyną daugiausia sudaro publicistikos tekstai, surinkti iš laikraščių ir žurnalų. Kaip ir buvo galima tikėtis, tyrimo duomenys parodė, kad leksikos ir mor- fologinių kategorijų vartosena šnekamosios kalbos tekstyne skiriasi. Nusta- tyta, kad dažniausiai šnekamosios kalbos tekstyne vartojamos daiktavardžio formos yra šios — kartas, diena, laikas, vieta, dažniausios būdvardžio formos — geras, gera, graži, dažniausios veiksmažodžio formos — nežinau, žinau, yra, nori, būt, nėra, pasakyt, dažniausi įvardžiai — aš, tu, mes, tas, prieveiksmiai — ten, čia, kiti žodžiai — nu, ir, ne, bet, kad, ką, tai, ar. Šios ypatybės rodo, kad šnekamajai kalbai būdingi trumpi žodžiai ir ttumpinamos žodžių formos. INETA DABAŠINSKIENĖ Svarbu paminėti, kad kalbant apie leksiką apskritai arba apie atskirų kal- bos dalių semantines grupes, reikia nepamiršti, kad dažnai galima atras- ti reikšmės ir formos sąsajas (apie linksnių reikšmes žr. Savickienė 2003, 2005). Dažnas vardininko vartojimas rodo, kad daiktavardžiai, reiškiantys asmenis, yra dažniau vartojami ŠKT nei RKT. Pirmojo asmens veiksmažo- džių reikšmė (mentaliniai procesai) skiriasi nuo trečiojo asmens pavartotų veiksmažodžių reikšmės (aktyvaus veiksmo). Vartosenos (ang. usage-based approach) ir dažnumų poveikio (ang. freguency effect) teorinio požiūrio gra- matikoje besilaikantys Michael Tomasello (2003), Joan Bybee (1985, 1995) ir kiti mokslininkai (Bybee & Hopper 2001) teigia, kad dažnesnių ar retesnių formų vartosena priklauso nuo konkretaus žodžio reikšmės ir, atvirkščiai, tam tikri žodžiai gali būti dažniau vartojami tik tam tikromis formomis. Dažnumo įtaka gali lemti žodžių struktūros kitimus, pvz., trumpėjimą ir su- traukimą. Lietuvoje kol kas nedaug rasime darbų, kuriuose dažnumo įtaka formai ir reikšmei būtų išsamiai tirta. Remiantis preliminariais šnekamosios kalbos tekstyno duomenimis, ga- lima nustatyti pagrindines dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos gramati- nių kategorijų vartosenos tendencijas. Šiame straipsnyje norėta pateikti tik šnekamosios, o ne bendrą sakytinės lietuvių kalbos morfologinės analizės vaizdą, todėl nagrinėti tik ŠKT, o ne atskirų sakytinės kalbos žanrų tekstai. Suprantama, kad gramatinių formų bei leksinių vienetų vartosena kitų saky- tinės kalbos žanrų kalboje, gali skirtis. Tačiau, kaip teigia Vida Žilinskienė, ilgą laiką tirianti gramatinių formų vartojimą publicistiniame, dalykiniame, moksliniame ir grožiniame stiliuje, skirtumai yra nežymūs. Ji nustatė, kad labiausiai skiriasi meninio stiliaus tekstai nuo nemeninių tekstų (Žilinskienė 2005). Žinoma, galima manyti, kad kitokio pobūdžio sakytinės kalbos duo- menys neparodys didelių skirtumų, tačiau, tai jau tolesnių tyrimų darbai. Rašytinės lietuvių kalbos morfologinių kategorijų pasiskirstymą įvairiuo- se stiliuose ilgą laiką tyrinėjusios Vidos Žilinskienės (2001 ; 2002a; 2002b; 2005) o taip pat ir Erikos Rimkutės (2006) pateikti duomenys rodo, kad abiejų tyrėjų rezultatai yra labai panašūs, nepaisant skirtingų tekstų ir stilių. Šiam tyrimui pasirinkome lyginti Erikos Rimkutės morfologiškai anotuoto tekstyno duomenis kaip lietuvių rašytinės kalbos šaltinį. Pirmiausiai norėta pažiūrėti, kaip pasiskirsto kalbos dalys šnekamojoje kalboje. 3 lentelės duomenys rodo akivaizdžius ŠKT ir RKT duomenų skir- tumus. Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės 3 lentelė. Kalbos dalių pasiskirstymas Kalbos dalis ŠKT RKT Daiktavardis | 16,2 39,37 j Būdvardis - ; 2,8 7,33 Ls Įvardis 8 16,9 ar] | 8,7 Skaitvardis 1,9 0,96 ais Veiksmažodis | | 22,8 o | 20,5 Prieveiksmis | 10,2 ul 6,72 Prielinksnis 4,2 i 4,65 Dalelyte 12 L 1,97 Yu BE Jungtukas C=) | 8,2 | 7,62 [Stiktukas, jaustukas 4.8 0, 2 Iš viso: 100% 100% Pirmiausia matyti, kad pagal dažnumą skiriasi pagrindinių kalbos dalių var- tojimas: dažniausia kalbos dalis ŠKT yra veiksmažodis, o RKT — daiktavar- dis, nors skirtumas tarp veiksmažodžių vartojimo nėra labai didelis (22,8% ir 20,5%). Rašytinėje kalboje dominuoja daiktavardis, o šnekamojoje — veiksmažodis. Toks rezultatas nėra netikėtas, nes šnekamoji kalba yra daug ekspresyvesnė, gyvesnė, o šias ypatybes ir suteikia dažnesnis veiksmažodžių vartojimas. Šiek tiek dažniau už daiktavardį ŠKT vartojamas įvardis, tre- čioje pozicijoje pagal dažnumą įvardis yra ir RKT, tačiau šios kalbos dalies vartojimo dažnumas skiriasi dvigubai, plg. 16,9% ir 8,7%. Skirtingai nei RKT, ŠKT daug dažniau vartojama dalelyčių, prieveiksmių, jaustukų ir ištik- tukų. Šios kalbos dalys taip pat siejamos su kuriamo diskurso ekspresyvu- mu, spontaniškumu, emocingumu. Kaip teigia Audrius Utka, „labai dažnų žodžių ar jų formų dažnumų pasiskirstymas tekstuose nėra chaotiškas ar atsitiktinis. Būdami dažniausi struktūriniai teksto vienetai, dažni žodžiai yra tiesiogiai susiję su teksto funkcijomis, todėl kartu su kitomis formaliomis teksto ypatybėmis, jie yra reikšmingi teksto funkcijų rodikliai“ (2005: 49). Skaitvardžiai, jungtukai ir prielinksniai vartojami panašiu dažnumu. Labai INETA DABAŠINSKIENĖ skiriasi būdvardžių vartojimas: ŠKT jų vartojama daug rečiau nei RKT. Kiti sakytinės kalbos tyrimai, analizuojantys vaikų ir suaugusiųjų pokalbius, taip pat rodo, kad būdvardžiai vartojami ypač retai (Kamandulytė 2005). Norėtųsi aptarti bei palyginti daiktavardžio ir veiksmažodžio, kaip daž- niausių kalbos dalių, gramatinių kategorijų pasiskirstymą. Būdvardis taip pat bus aptariamas dėl panašių į daiktavardį gramatinių kategorijų vartoji- mo, nors ši kalbos dalis nepasižymi dažnu vartojimu. Linksnis. Gramatiniai linksniai vartojami dažniau nei semantiniai ir ŠKT, ir RKT (žr. 4 lentelę). Vadinasi linksniai pagal vartojimo dažnumą susitelkia į dvi grupes: pagrindinę (vardininkas, kilmininkas ir galininkas) bei periferinę (naudininkas, įnagininkas, vietininkas, šauksmininkas). Akivaizdesni skirtu- mai atsiskleidžia patyrinėjus kiekvieno linksnio vartojimo dažnumą. Daikta- vardžio vardininkas yra dažniausias linksnis ŠKT, o RKT — kilmininkas. Šis skirtumas yra ypač ryškus, nes vienaskaitos kilmininko dažnumas skiriasi beveik dvigubai (plg. 22,9% ir 40,2%). Dažnas kilmininko vartojimas RKT yra nulemtas nusakomosios kilmininko funkcijos, kurią jis atlieka gausiuose publicistikos šaltiniuose. Galininkas daug dažniau vartojamas šnekamojoje nei rašytinėje kalboje (plg. 26% ir 15,8%). Taigi ŠKT vienaskaitos pagrindi- nių linksnių pagal dažnumą išsidėstymas yra toks: vardininkas, galininkas, kilmininkas, 0 RKT — kilmininkas, vardininkas, galininkas. Ankstesniuose sakytinės kalbos tyrimuose dažnas vardininko vartojimas buvo fiksuojamas ir vaikų, ir suaugusiųjų kalboje (žr. Savickienė 2003, 2005). Kaip tikėtasi, vienaskaitos vietininko ir įnagininko vartojimas yra panašus ir ŠKT, ir RKT, tačiau šauksmininko ir naudininko — skiriasi: šauksmininkas daug dažnes- nis šnekamojoje kalboje (plg. 3,3% ir 0,6%), o naudininkas — rašytinėje (2,6% ir 4%). Daugiskaitos paradigmoje matome tik kiek dažnesnį kilminin- ko vartojimą ŠKT, o kitų linksnių pasiskirstymas panašus kaip ir vienaskai- tos paradigmoje. 4 lentelė. Daiktavardžių ir būdvardžių linksnių pasiskirstymas (%). RKT RKT RKT ™ | de | Pr Linksnis ŠKT SKT SKT | SKT Dktv. Bdvr. Bdvr. ko Dktv. Dktv. Bdvr. Bdvr. Dktv. | Vns. | Dgs. Vns. | ¢ | Vns. ! Dgs. Vns. Dgs. | | 1 == | V. 31,6 | 30 625 |61,7 27,5 |237 |40 | 346 K. 229 [335 [153 | 17,7 | 40,2 | 42,4 | 26,7 | 30,3 10 Šnekamosios lietuvių kalbos morfologines ypatybės 4 lentelės tęsinys | | | | Linksnis | SKT ~~ SKT | SKT SKT RKT RKT RKT | RKT Dktv. |Dktv. | Bdvr. | Bdvr. | Dktv. |Dktv. | Bdvr. | Bdvr. Vns. Dgs. Vns. Dgs. | Vms. | Dgs. Vns. | Dgs. N. 126 [23 [15 1,3 [4 4,3 33 |39 G. 26 22,8 14 10,7 | 15,8 18,2 17,7 19,1 In. 5 | 9 | 4,4 7,7 5,8 7,3 7,8 | 85 Vt. | 8,6 2,1 |2 0,6 6 3,8 4,1 3,6 Š. 3,3 0,3 0,3 0,3 0,6 0,3 0,2 0,08 Slavų kalbų statistiniai duomenys panašūs į lietuvių šnekamosios kalbos rezultatus: rusų: V. — 32.6%, G. — 25.3%, K. — 22%, N. — 4.1%, Vt. — 10.1%, In. — 5% (Zemskaja 1979: 74); lenkų: V. — 34.2%, G. — 29.8%, K. — 19.2%, N. — 4.8%, In. — 4.4%, Vt. — 7.6% (Laskowski 1989: 212). BudvardZiy paradigmoje ir SKT, ir RKT linksnių vartojimo dažnumų sa- rašas yra panašus: dažniausiai vartojamas vardininkas, po to seka kilminin- kas, galininkas, įnagininkas, vietininkas bei naudininkas ir šauksmininkas. Didžiausias skirtumas matyti vartojant vardininką ir kilmininką: ŠKT būd- vardžio vardininkas vartojamas labai dažnai, net iki 62,5%, tuo tarpu RKT jis siekia tik apie 4096; kilmininkas šnekamojoje kalboje ne toks dažnas kaip rašytinėje: 15,3% ir 26,7%. Taigi ir daiktavardžio, ir būdvardžio paradigmos rodo, kad ŠKT dažniausias linksnis yra vardininkas. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad ŠKT akivaizdaus skirtumo tarp daiktavardžio ir būdvardžio gali- ninko ir kilmininko vartojimo nėra, nes jų vienaskaitos ir daugiskaitos daž- numai panašūs. Būdvardžio linksnių sistemoje antras pagal dažnumą eina kilmininkas, o daiktavardžio — vienaskaitos paradigmoje dažnesnis galinin- kas, o daugiskaitos — kilmininkas. Giminė ir skaičius. Rezultatai parodė, kad vyriškoji giminė, kaip nežymė- tasis narys, dominuoja abiejuose tekstynuose: ŠKT daiktavardžio vyriškoji giminė sudaro 55,9%, moteriškoji — 44,1%; būdvardžio vyriškoji giminė sudaro 55,6%, moteriškoji — 44,4%. RKT daiktavardžio vyriškoji giminė sudaro 60,496, moteriškoji — 39,696; būdvardžio vyriškoji giminė sudaro 54,4%, moteriškoji — 41,5%. Vienaskaita yra dažniau vartojama nei dau- giskaita. 11 INETA DABASINSKIENE Veiksmažodžio formos. Veiksmažodis yra dažniausiai vartojama kalbos dalis ŠKT. Palyginus asmenuojamąsias ir neasmenuojamąsias veiksmažodžio formas, matyti, kad ŠKT asmenuojamosios formos sudaro daugiau nei 80%, o RKT apie 50%. Skirtingai nei RKT, dalyviai, padalyviai ir pusdalyviai daug rečiau vartojami ŠKT. 5 lentelė. Veiksmažodžių formų pasiskirstymas | | Formos SKT RKT Asmenuojamosios | 82,1 | 50,7 i Dalyviai 5,4 | 27,7 Padalyviai 0,4 3,2 į ~ Pusdalyviai 0,2 1,8 Bendratis 11,9 16,6 il Iš viso | 10096 10094 Laikų vartojimas abiejuose tekstynuose pasiskirstė panašiai: dažniausiai var- tojamas esamasis laikas, kuris sudaro pusę visų laikų formų, po jo seka būtasis kartinis, būsimasis ir labai retai vartojamas būtasis dažninis. Būsimojo laiko formos beveik dvigubai dažniau pasirodė ŠKT nei RKT, plg. 12,9% ir 7,9%. 6 Lentelė. Veiksmažodžių laikų pasiskirstymas Laikai ŠKT RKT | ~ Esamasis 55,6 | 52,5 in Būtasis kartinis ' | 30,9 37.8 Būtasis dazninis | | 0,6 1,8 Būsimasis | 12,9 7,9 in Iš viso: | 100% 100% Tarp veiksmažodžio asmenų formų vyrauja trečiasis asmuo. RKT tarp vie- naskaitos ir daugiskaitos formų dominuoja 3 asmuo. ŠKT pateikia kitokius duomenis: vienaskaitos pirmas ir trečias asmenys vartojami beveik tokiu 12 Šnekamosios lietuvių kalbos morfologines ypatybes pačiu dažnumu, antrasis asmuo taip pat neatsiduria vartojimo periferijoje. Pirmojo, antrojo ir trečiojo asmenų panašus vartojimas rodo, kad vyrauja dialoginė kalba. 7 lentelė. Veiksmažodžių asmenų pasiskirstymas Asmenys ŠKT RKT Vns. 1 a. | 28,4 k 75,5 Vns. 2 a. | 21,2 4.6 Vns. 3 a. | | 29,2 | 53,4 i Mariai Dgs. 1 a. 6 5,9 Dgs. 2 a. i es 4.4 | 2,5 Dgs. 3 a. 1 10,8 26,1 Iš viso: 10096 10096 Lietuvių kalboje vyrauja pirmosios asmenuotės veiksmažodžiai, todėl neatsi- tiktinai SKT duomenys rodo, jog šios asmenuotės veiksmažodžių vartojama daugiau nei 6196, antrosios — 1796, o trečiosios — 2296. 4. IŠVADOS Remiantis preliminariais šnekamosios kalbos tekstyno duomenimis, nusta- tytos pagrindinės dabartinės šnekamosios lietuvių kalbos gramatinių kate- gorijų vartosenos tendencijos. Aptarus pagrindinių kalbos dalių gramatinių kategorijų vartoseną ŠKT, galima teigti, kad šie duomenys akivaizdžiai ski- riasi nuo RKT duomenų. Pirmiausiai reikėtų paminėti labai dažną veiksma- žodžio, įvardžio, dalelytės ir kitų tarnybinių kalbos dalių vartojimą. Itin re- tas būdvardžio vartojimas galėtų būti tinkamas kriterijus šnekamajai kalbai atpažinti. Kiti kriterijai irgi svarbūs: vardininko dominavimas daiktavardžio ir būdvardžio vienaskaitos ir daugiskaitos paradigmose, retas neasmenuo- jamųjų formų vartojimas (ypač dalyvių), veiksmažodžio pirmojo ir trečiojo asmens panašus vartojimas. Šie rezultatai yra pirmasis bandymas statistiškai pagrįsti dažnai tik stebė- jimo būdu užfiksuotus šnekamosios ir rašytinės kalbos skirtumus. Tikimasi, 13 INETA DABASINSKIENE kad įvairių leksikos, morfologijos bei sintaksės tyrimų, remiantis sakytinės kalbos duomenimis, pagausės ateityje. LITERATŪRA BALČIŪNIENEĘ, I. 2005: Parodomųjų įvardžių įsisavinimas. Lituanistica (4), 45-54. BALčiūNiIENĖ, I. 2007: Parental reactions to the grammatically correct and incor- rect utterances of the children. Estonian papers in Applied Linguistics 3, 47-56. Byeee, J. 1985: Morphology: A Study of the Relation Between Meaning and Form. Amsterdam: John Benjamins. Byseg, J. 1995: Regular Morphology and the lexicon. Language and cognitive pro- cesses 10 (5), 425-455. Bysee, J. & P. Hopper, eds., 2001: Frequency and the emergence of the linguistic structure. Amsterdam: John Benjamins. KAMANDULYTE, L. 2005: VaikiSkosios kalbos registras. Gimtoji kalba 7, 12-16. KAMANDULYTĖ, L. 2007: Morphological Modifications in Lithuanian child directed speech. Estonian Papers in Applied Linguistics 3, 155-167. KARALIŪNAS, S. 1997: Kalba ir visuomenė. Psichosociologiniai ir komunikaciniai kalbos vartojimo bruožai. Vilnius. Laskowski, R. 1989: Markedness and the category of case in Polish. In: O. M. Tomič, ed., Markedness in synchrony and diachrony. Berlin etc: Mouton de Gruyter, 207-226. MacWHinney, B. 2000: The CHILDES project: tools for analyzing talk: Transcription, format and programs. Mahwah, NJ: Lawrence Erlbaum Associates. RivkuTe, E. 2006: Morfologinio daugiareikSmiskumo ribojimas kompiuteriniame teks- tyne. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU. Rosinas, A. 1996: Lietuvių bendrinės kalbos įvardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklope- dijų leidykla. SAVICKIENĖ, I. 2001: The role of diminutives in Lithuanian child language acguisi- tion. Linguistica Baltica 9, 109-118. 14 Šnekamosios lietuvių kalbos morfologines ypatybes SAVICKIENE, I. 2003: The Acquisition of Lithuanian Noun Morphology. Wien: Verlag der Osterreichischen Akademie der Wissenschaften. SAVICKIENE, I. 2005: Linksniy vartojimo dažnumas ir daiktavardžių reikšmė. Acta Linguistica Lithuanica 52, 59-65. SAVICKIENE, I. 2006: Komunikacinė pragmatika ir kalbėjimo situacijos tikslas: de- minutyvų vartojimo atvejis. Kalbos kultūra 79, 258-265. TomMaAsELLo, M. 2003: Constructing a Language. A Usage Based Theory of Language Acguisition. Cambridge, MA: Harvard University Press. UrxaA, A. 2004: Statistinis tekstų funkcijų nustatymas. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU. UrxraA, A. 2005: Labai dažnos žodžių formos lietuvių kalboje. Lituanistica 1(61), 48-55. VERSCHUEREN, J. 1987: Pragmatics as a theory of linguistic adaptation. (IPrA Working Document 1). ZemskaJA, E. A. 1979: Russkaja razgovornaja reč'. Moskva: Nauka. ZILINSKIENE, V. 2001: Lietuvių ir latvių kalbų publicistikos leksikos ir morfologijos pagrindinės statistinės charakteristikos. Lituanistica 3 (47), 69-79. ŽILINSKIENĖ, V. 2002a: Žodžių formų vartojimas lietuvių kalbos dalykinio ir publi- cistinio stilių duomenimis. Lituanistica 1 (49), 106-116. ŽILINSKIENE, V. 2002b: Gramatinių formų vartojimas lietuvių kalbos moksliniame stiliuje. Acta Linguistica Lithuanica 46, 173-183. ZILINSKIENE, V. 2005: VardaZodziy, įvardžių ir ju gramatiniy formy vartojimas lietuvių kalbos stiliuose. Lituanistica 4 (64), 28-44. ŽUPERKA, K. 1997: Stilistika. Šiauliai: ŠU. Ineta Dabašinskienė Vytauto Didžiojo universitetas Regionistikos katedra K. Donelaičio g. 52-208, LT-44244 Kaunas [email protected] 15