Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninės morfologijos problemos

Acta Linguistica Lithuanica LXI (2009), 31 — 40 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninės morfologijos problemos ASTA BALČIŪNIENĖ Klaipėdos universitetas This article deals with the morphological segmentation of the Lithuanian subjunctive mood forms from a synchronic point of view. The approaches advanced in earlier publications are discussed. The alternative is between disregarding diachronical facts and recognizing one affix -t-/ -¢- (*tj), and recognizing two suffixes -čia- and -ty /-tum, which entails accounting for the facts of allomorphy. 0. IZANGINES PASTABOS Šiandieninėje kalbotyroje nemaža problemų kyla dėl neaiškių kriterijų, kaip atriboti diachroninį ir sinchroninį tam tikrų kalbos realijų vertinimą mor- fologijos aspektu. Ypač tas klausimas išryškėjo veiksmažodžio sistemos ly- gmeniu. Jolantos Vaskelienės straipsnyje (Vaskelienė 2006: 83-93) išsakyta mintis, kad sinchroninėje morfologijoje geriau veiksmažodžių 3 asmens ka- miengalį laikyti galūne, sukėlė diskusijas (Ambrazas 2006: 109-110; Hol- voet 2006: 112-166). Tai rodo, kad diachronijos atribojimas nuo sinchroni- jos vis dar kelia (bent jau veiksmažodžio sistemoje) tam tikrų tiek dalykinių, tiek ir metodinių keblumy'. Problemiška ir kai kurių kitų veiksmažodžio ! Jeigu laikomasi pozicijos, kad įvykus kamienų perskaidai kamiengalis sutapo su galūne (todėl sinchroniškai jis gali būti laikomas ir galūne), tai 3 a. kamiengalio nelaikymas galūne yra prieštaraujantis pirmajam teiginiui. Holvoeto mintis, kad veiksmažodžių 3 a. baigmens nelaikymas galūne yra nekorektiškas, nes daiktavar- džių sistemoje grynąjį kamiengalį laikome galūne (plg. žmona, kur -a <*-ū < -eh,-0) rodo, jog nėra vieningos morfologinių reiškinių vertinimo sistemos (Holvoet, 2006: 112-115). Taigi dėl to iškyla tiek dalykinių, tiek ir metodinių keblumų (net ir į mor- femų sutartinių ženklų sistemą reikėtų įsivesti papildomą ženklą, žymintį kamiengalį, ir skirti kamiengalį reikėtų mokyti jau mokyklose). Beje, atematinių veiksmažodžių 31 ASTA BALČIŪNIENĖ formų morfologinė skaida®. Lingvistinėje literatūroje įvairuoja tariamosios nuosakos morfologinis skaidymas, neišspręstas paradigmos kodifikavimo“ klausimas. Šio straipsnio tikslas — atskleisti tariamosios nuosakos priesagos / prie- sagų skyrimo ir traktavimo problemas dabartinėje morfologijoje ir pasiūlyti tam tikrus jų sprendimo būdus. 1. TYRINĖJIMŲ APŽVALGA Tariamoji nuosaka įvairiuose morfologijos darbuose gana išsamiai tiriama: ypač nuosekliai ištirta šios nuosakos reikšmė ir statusas nuosakos kategorijos sistemoje (Holvoet, Judžentis 2004: 76-104; Paulauskienė 1979: 148-153; Paulauskienė 1994: 316-318; DLKG: 342-343; Holvoet 2002: 39-49; Hol- voet 2007). Tirti nuosakų raiškos skirtumai ir panašumai lietuvių ir anglų kalbose (Usonienė 2004). 3 a. galūnė -ti yra visuotinai skiriama, nors jos funkcijos ir reikšmė yra identiškos tematinio asmenavimo 3 a. baigmeniui. O štai del kamiengalio ir galūnės funkcijų sutapimo kažkodėl! iki šiol esama įvairių nuomonių. * Pavyzdžiui, abejonių kelia nenuoseklus siekinio įtraukimas į veiksmažodžio sistemą. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje (1994: 385; toliau — DLKG) ši veiksmažodžio forma aprašoma, o Aldonos Paulauskienės Lietuvių kalbos morfologijoje (Paulauskienė 1994) neminima, nors kiti tarmių faktai fiksuojami. Tarmės yra sudedamoji lietuvių kalbos dalis (jos vartojamos neviešojoje erdvėje), o jų saugojimą užtikrina Kalbos įstatymas, kurio 19 straipsnyje teigiama, kad „Valstybė rūpinasi taisyklingos lietuvių kalbos prestižu, sudaro sąlygas saugoti kalbos normas, asmenvardžius, vietovardžius, tarmes“. Todel būtų reikalinga ir tokia lietuvių kalbos gramatika, kurioje būtų nuose- kliai pateikiami ir neviešosios kalbos faktai. DLKG tarmių faktai atspindimi, pavyz- džiui, minimos dzūkų vartojamos tariamosios nuosakos formos suptau, suptai (DLKG: 343), tačiau tai daroma nenuosekliai. * Šią problemą iškėlė Sergejus Temčinas, teigdamas, kad bendrinėje lietuvių kalbo- je turėtų būti kodifikuota taritamosios nuosakos paradigma: vns. 1 a. būčiau, 2 a. būtum, 3 a. būtų; dgs 1. a. būtume, 2 a. būtute, 3 a. būtų. Tokiu būdu palengvėtų ir šios nuosakos morfologinė skaida. Su šia mintimi išties galima sutikti, tik, siekiant kodifikuoti paradigmą, reikia ištirti gretutinių formų, pavyzdžiui, būtute // būtumė- te // būtumėt, vartojimo dažnumą bendrinėje lietuvių kalboje. Dabartines lietuvių kalbos tekstyno duomenimis (toliau — LKT), dažniausiai vartojama dgs. 1. a. forma būtume (bendras pavartojimo skaičius — 2022, plg. būtumėm — 88, būtumėme — 9, o dgs. 2 a. būtumėte — 300, plg. būtumet — 166, būtute — 5. Todėl, remiantis dažnumo kriterijumi, kodifikuota tariamosios nuosakos dgs. 2 a. forma greičiausiai turėtų būti būtumėte (tvirtai teigti galima tik ištyrus daugiau medžiagos). 32 Tariamosios nuosakos skaida: sinchronines morfologijos problemos Dėl tariamosios nuosakos darybos pamato, vertinant sinchroniškai, su- tariama — ji turi bendraties kamieną. O štai dėl darybos afikso visiško aiš- kumo nėra. Skirtinguose morfologijos tyrinėjimuose yra fiksuojama, kad ta- riamoji nuosaka turi bendraties kamieną* ir / „galūnes“ (Jablonskis 1997: 83) / „fleksines priesagas“ (Valeckienė 1998: 362) / priesagas (DLKG: 342,) / „nuosakos formantus“ (Paulauskienė 1994: 316), „sąlygiškai stabilų žymi- klį“ (a relatively stable marker) (Holvoet 2007: 35) / priesagą“ (LKG,: 138- 140). Tokia terminų įvairovė rodo, kad šios nuosakos darybos ir priesagos ar priesagų (formanto / formantų) skyrimo kriterijai nėra vienodi. Žinoma, pagrindo kalbėti apie galūnes -čiau, -čia, -tumei, -tum..., -tų ir t. t. (plg. Jablonskis 1997: 83) nėra. Jablonskio mintis apie galūninę nuosakos darybą nepagrįsta, jei laikomasi nuostatos, kad veiksmažodžiai galūninės darybos neturi. Tad šiuolaikinėse gramatikose ši koncepcija atmesta. Vis dėlto keletas klausimų dėl minėtų baigmenų kyla. Pirma, ar skiriame vieną, ar kelias tariamosios nuosakos priesagas. Antra, kokią priesagą / prie- sagas sinchroniškai skiriame, kokios šios morfemos / morfemų ribos. 1.1. Priesagos / priesagų skyrimas Prieštaravimų dėl tariamosios nuosakos priesagos / priesagų dabartiniuose morfologijos darbuose dar esti nemaža. Ypač apsunkina šios morfologinės skaidos vertinimą tai, kad ši skaida ypač lakoniškai argumentuojama. Ap- žvelgus pagrindinius tyrinėjimus, išsiskiria iš esmės dvi nuomonės: viena skiria keletą tariamosios nuosakos priesagų (jų skaičius įvairuoja), kita — vieną aptariamosios nuosakos priesagą. *Žinoma, čia neįtraukiami diachroniniai tyrinėjimai, kuriuose dėstomas istorinis tariamosios nuosakos raidos aspektas — tariamoji nuosaka buvo padaroma iš siekinio (supinum), „išplėsto formantu -b(i) ir asmenų galūnėmis“ (Zinkevičius 1981: 122-124; plg. dar Dini 2000: 329; Kazlauskas 1968: 385-404; Stang 1966; Endzelynas 1957: 193-194, Holvoet 2003: 39-49 ir kt.). * Vadovėlyje aukštosioms mokykloms Lietuvių kalbos morfologijoja (Jakaitiené, Laigo- naitė, Paulauskienė 1976: 150; toliau — LKM) gana abstrakčiai teigiama, kad prie bendraties kamieno pridedamas formantas, kurį „dabartinės kalbos požiūriu ne taip jau lengva skirti — visas formas vienija t elemento buvimas“ ir asmenų galūnės. 33 ASTA BALCIUNIENE 1.1.1. Išskiriama keletas tariamosios nuosakos priesagy Aldona Paulauskiené Lietuviy kalbos morfologijoje (Paulauskienė 1994: 316) nurodo tokia tariamosios nuosakos asmenavimo paradigma: Daugiskaita 1. a) nés-tu-me b) nés-tume-me 2. nes-tu-te neés-tume-te 3. nes-ty-- nes-ty- — Vienaskaita 1. nes-cia-u 2. nés-tum- (et) 3. nėš-tų- — Morfemos -čia-, -tum-, -tu-, -tų-, -tumė- nurodomos ir kitame šios autorės vei- kale (Paulauskienė 1979: 149). Čia teigiama, esą „istoriškai šis skirstymas nelabai tikslus, bet sinchroniškai kitaip neįmanoma“. Iš šio teiginio nepa- aiškėja, ar skiriamos kelios tariamosios nuosakos priesagos -čia, -tum, -tu ir -tumė, ar jos laikomos vienos morfemos variantais. Beje, argumentų, kodėl sinchroniškai neįmanoma kitaip skirstyti, pateikiama nedaug. Vienas iš jų būtų Žulio pozicija (Žulys 1974, 1988), kad trečiojo asmens iš esmės nėra, ir todėl -ų negalinti būti neasmeninės formos asmens galūnė, tačiau šis tei- ginys menkai pagrindžia tokį priesagų skyrimo principą. Atematinė galūnė -ti (ės-ti) laikoma galūne, nors ji taip pat reprezentuoja „neasmeninę formą“. Žinoma, argumentas, kad dabartinėje lietuvių kalboje turime tik atematinio asmenavimo reliktus, yra nenuginčijamas, bet tiek forma kdsti, tiek nėša rei- kia skaidyti ir traktuoti laikantis vienodų principų. Struktūralistinį požiūrį, esą trečiasis asmuo iš esmės yra „ne asmuo“, reikėtų patikslinti. Šiuolaiki- nėje tipologinėje literatūroje operuojama vadinamąja asmens indeksavimo hierarchija (plg. Croft 2003: 156, remiantis Greenberg 1966: 42-44), atspin- dinčia santikinius žymėtumo skirtumus veiksmažodžio formose užkoduotoje asmens kategorijoje. Ši hierarchija pateikiama tokiu pavidalu: 3 asmuo < 1 asmuo < 2 asmuo Vadinasi, 3 asmuo yra mažiausiai žymėtas narys, dažnai galintis gauti nulinį afiksą, bet tai nereiškia, kad jis nėra asmens kategorijos narys. Jeigu pripa- žįstame galimybę skirti 3 asmens galūnę apskritai, tai sinchroniškai savita tariamosios nuosakos galūne galėtų būti laikoma arba -ų (ei-t-ų) arba nulinė (ei-tų-0). Į klausimą, ar Paulauskienė skiria penkias atskiras priesagas, ar pateikia vienos priesagos variantus, sunku atsakyti. 34 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninės morfologijos problemos Panaši koncepcija dėstoma Adelės Valeckienės Funkcinėje lietuvių kalbos gramatikoje, kur skiriamos trys tariamosios nuosakos „fleksinės priesagos“: -čia-, -tumė- ir -tų- (Valeckienė 1998: 362). Argumentų dėl šių priesagų sky- rimo nepateikiama. Išvardytųjų autorių teiginiai nepaaiškina ir šių priesagų tarpusavio sąsa- jų. Jei vertiname priesagas kaip vienos morfemos variantus, tuomet visiškai neaišku, kokiais kriterijais remdamiesi tai galėtume daryti. Skiriant afiksus, pirmiausia reikia atsižvelgti į fonetinį kriterijų (tiek balsių, tiek priebalsių kaita morfemų variantuose galima, bet turi būti dėsninga). O išvardytose priesagose -tu, -čia, -tum, -tumė dėsningos balsių ir priebalsių kaitos įžvelgti neįmanoma. Todėl nėra aiškaus pagrindo jas laikyti vienos priesagos varian- tais. Kita vertus, jeigu šias priesagas laikome atskirais afiksais, problemiška pagrįsti tariamosios nuosakos žymiklio statusą. DLKG (342) tariamosios nuosakos priesagų skaičius sumažintas — ski- riamos dvi priesaginės morfemos -čia- ir -tum(ė)-, nors nurodoma ir 3 a. priesaga -tų, sutampanti su siekiniu. Toks aiškinimas yra pagrįstas fonetiškai (-tum ir -tų abi < *tun®) ir visiškai priimtinas, išskyrus variantą su ė -tumė- (-ė- atsiradimas čia niekuo nepaaiškinamas, nors galėtume tai interpretuoti kaip išplėtimą). Nepaisant to, labiausiai stebina, jog skirtingos priesagos -čia ir -tum(ė)- yra priskiriamos tai pačiai tariamosios nuosakos kategorijai, vi- sai nepaaiškinus kodėl. Jei manytume, kad tariamoji nuosaka padaroma su skirtingomis priesagomis, būtų problemiška suvokti tariamosios nuosakos darybos sistemą, nes akivaizdu, kad tam tikrą gramatinę kategoriją reiškia pastovūs, tik jai būdingi afiksai“. Axelio Holvoeto monografijoje Mood and Modality in Baltic teigiama, kad tariamosios nuosakos žymiklis -tum- / -tų dedamas prie infinityvo kamieno, o prie jo prisijungia prezento ir preterito galūnės. Atskirai apžvelgiama 1 a. formos su -čiau, sen. lie. -čia, -čio problema (Holvoet 2007: 35), tik taip ir lieka neaišku, ar autorius šiuos baigmenis laiko priesagomis, ar juose dar išskiria ir galūnes. * Žinoma, morfemoje -tum- priebalsio m atsiradimas vietoje n taip pat turetų būti paaiškintas (apie tai išsamiai rašoma Zinkevičius 1981: 123). "Tik evidencialumo kategorija neturi būtent šiai kategorijai būdingų afiksų (Holvoet 2004: 107-113). Galime teigti, kad ir liepiamoji nuosaka gali būti reiškiama priesaga -k- (ei-k) ir priešdėliu te- (te-daro), bet tokia situacija pagrindžiama geidžiamosios nuosakos neskyrimu. 35 ASTA BALČIŪNIENĖ Apžvelgus šiuos tyrinėjimus, matyti, kad sinchroniniu aspektu ypač men- kai argumentuojama vienaskaitos 1 asmens formos skaidos problema (tiek dėl skirtingos priesagos, tiek dėl priesagos ir galūnės ribos skyrimo). Kuo remiantis skiriama šio asmens galūnė -u, o ne -au? Mažai gilinamasi ir į vie- naskaitos 2 ir 3 asmens formų skyrimo problemą: laikantis minėtos DLKG koncepcijos, abi šios formos formaliai yra be galūnių — nesvarbu, kad 2 a. formai ei-tum turime pripažinti nulinę galūnę, o 3 a. forma ei-ty jos iš prin- cipo negali turėti, nes ją sudaro grynas (supyno) kamienas. Bet tada kyla klausimas, ar formaliai šias formas skiria tik fonetinis priesagos variantas? 1.1.2. Išskiriama viena tariamosios nuosakos priesaga Yra gramatikos studijų, kuriose sinchroniškai skiriama viena tariamosios nuosakos priesaga (formantas) -t- / -č- (*tj) (LKG,; 138; LKM: 1976, 150). Šiuose darbuose iš esmės laikomasi vieningos pozicijos — tai, kas kinta lai- koma galūne (plačiau žr. Paulauskienė 1994: 35-36), kas stabilu — sufiksu: „nuo galūnės gramatinės priesagos skiriasi tuo, kad yra nekintamos“ (ten pat, 35). Žinoma, veiksmažodžio sistemai neįprastų galūnių, pavyzdžiui, -ų (eit-ų), -umėme (eit-umėme) skyrimas taip pat yra problemiškas. Akivaizdu, kad morfologijos tyrinėjimuose nuomonės dėl priesagų skaičius bei dėl jų skyrimo kriterijų įvairuoja. Tad kyla klausimai, kas lemia tokią nuo- monių įvairovę, kuris morfologinės skaidos būdas yra racionalesnis, ar tikrai racionalu atmesti ankstesniuose darbuose teigtą vienos priesagos koncepciją? 2. DIACHRONINIS ASPEKTAS Viena iš svarbiausiųjų tariamosios nuosakos problemiškos morfologinės skaidos priežasčių greičiausiai būtų šios nuosakos darybos modernėjimas, lėmęs nemaža netipiškų variantų atsiradimą lietuvių tarmėse. Taigi sudėtin- ga šios nuosakos formavimosi istorija yra prisidėjusi prie tam tikros painia- vos dabartinėje morfologijoje. Kaip žinome, tariamosios nuosakos formų su senuoju formantu -b(i)- (ne nufidetumbiau AK 56,, [chweftumbi MZ. 19, , plačiau žr. Zinkevičius 1981: 122) dabartinėje lietuvių kalboje nebeturime. Kaip tik dėl šio formanto ne- tekimo sinchroninėje morfologijoje siekinio priesagą -tų < *tun tenka laikyti tariamosios nuosakos darybos afiksu. Dėl to problemų nekiltų, nes siekinys nėra pagrindinė veiksmažodžio forma, taigi neteigiama, kad tariamąją nuo- 36 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninės morfologijos problemos saką pasidarome iš siekinio kamieno. Tam labai neprieštarautų ir istorinis aspektas, nes pasak Holvoeto, su siekiniu identiška forma buvo paimta kaip bazinė forma tariamosios nuosakos asmenuojamosioms 1 ir 2 a. formoms: „the 3rd person must have played an important part in the development of the forms in -tum from NON-FINITE to FINITE forms“ (Holvoet 2003: 43). At- rodytų, kad iš bendraties kamieno darant šios nuosakos formas su -tų /-tum, išsprendžiami visi klausimai, nes 3 a. formose galima įžvelgti nuline galūnę*, kaip ir būsimojo laiko 3 asmens formoje ei-s-g. Vis dėlto 1 a. forma su baigmeniu -čiau su minėtomis priesagomis fonetiš- kai nieko bendra neturi. Todėl DLKG, Valeckienės, Paulauskienės, Holvoeto tyrinėjimuose -čia- laikoma atskira priesaga. Nors šios priesagos skaidos kri- terijai argumentuojami ne visuose darbuose, bet akivaizdu, kad jie perimti iš istorinės lietuvių kalbos gramatikos. Tai yra remiamasi diachronine medžia- ga, kurioje teigiama, kad „supletyvinės 1 sg. formos XVI-XVII a. raštuose vartojami trys variantai: rašyčiau, rašyčio ir rašyčia“ (Zinkevičius 1981: 124). Bet ir diachroniniai tyrinėjimai į visus 1 a. morfologinės skaidos klau- simus neatsako. Patys svarbiausi aspektai, rodantys daugelio 1 a. raidos aiškinimo hipotezių nepatikimumą, regis, yra šie: (1) ar tokioje nesenoje nuosakos paradigmoje (tai tik rytų baltų kalboms būdinga paradigma) ga- lima laukti supletyvinės formos ir heteroklitinės priesagos, suponuojančios gana archajišką situaciją (lietuvių kalbos veiksmažodžio sistemoje daugiau tokio įvairuojančio 1 a. skyrimo būdo néra)? (2) kodėl ši priesaga yra -čia-, o ne -¢- (< *tj), nes galūnė gali būti paimta ir iš būtojo laiko'® (kaip žino- me, vientisinės nuosakos formos su konkrečiu laiku nesiejamos, t. y. laikais nekaitomos). Būtojo laiko formų poveikį rodytų ir dgs. 1 a. ir 2 a. formų * Žulys laikosi pozicijos, kad nulinės galūnės skyrimas yra nelogiškas (Žulys 1983: 136-137), bet jei 3 a. įtraukiame į asmenavimo paradigmą, tai tokias formas, kaip eitų, turime vertinti kaip turinčias nulinę galūnę. Kitaip jos bus sutapatintos su ne- kaitomomis formomis, pavyzdžiui, aušt-ant, auš-ti. Žulio siūlymas 3 a. asmens formas laikyti morfologiškai neskaidomomis (žr. ten pat) praktikoje taip ir neprigijo. *Chr. Stango nuomonė esą ši 1 a. forma esanti pirmykštė daiktavardžio forma taip pat ne ką tepaiškina aptariamosios formos skirtumą nuo kitų asmenuojamųjų formų (Stang 1966: 252). Beje, kad būčiau tipo forma (įsigalėjusi bendrinėje lietuvių kalboje) turi preteri- to galūnę teigia ir Zinkevičius (1981: 124; 1987: 222-223), Kazlauskas (1968: 401) ir kt. 37 ASTA BALČIŪNIENĖ ilgesniųjų galūnių variantai rašytum-ėme ir rasytum-éte, kuriose -ė- veikiau- siai irgi iš preterito, plg. ir vns. 2 a. ilgesnę galūnę rašytum-ei (plg. būtojo laiko formas rašėme, rūšėte, rašei). Greičiausiai šios ilgesniosios tariamosios nuosakos formų galūnės paradigmą papildė vėliau ir buvo įsivestos pagal preterito formų darybos modelį. Tai ne tik paremia 1 a. galūnės -au skyrimą, bet ir kelia abejonių dėl priesagos -tumė, nurodomos kai kuriuose minėtuose morfologijos darbuose, pagrįstumo. Jeigu pripažintume, kad 1 a. galūnė gali būti -au (tarmėse, vertinant sinchroniškai — -a (eičia), ar net nulinė (eič')), tai verta pamąstyti, ar sinch- roniškai nebūtų aiškiau skirti vieną tariamosios nuosakos priesagą -t- ir jos fonetinį variantą -¢- (< *tj). Siekinio priesagą -tų < *-tun, žvelgiant iš dabarties pozicijų, taip pat būtų galima skaidyti, nes sinchroniškai tariamąją nuosaką darome iš bendraties, o ne iš siekinio (tad kodėl vieną dalyką galime aiškinti sinchroniškai, kito — jau nebe). Šiuo atveju sąsajų su tariamosios nuosakos istorine raida nėra, bet sinchroninis vertinimas gali nesutapti su diachroniniu". Pasirinkus šį kelią, nebereikėtų tariamosios nuosakos darybos sistemoje įžvelgti dviejų skirtin- gų priesagų, kas net ir istoriškai sunkiai paaiškinama. Tuo labiau vertinant sinchroniškai, sunku įsivaizduoti, kaip dvi ar daugiau skirtingų priesagų gali būti tos pačios gramatinės kategorijos asmenavimo paradigmoje. Žinoma, argumentas, kad tokių galūnių, kaip -ų, lietuvių kalbos veiksma- žodžio asmenavimo sistemoje nėra, yra svarus, bet juk asmenavimo siste- moje nėra ir heteroklitinių priesagų. Taigi sinchroniškai skiriant tariamosios nuosakos priesagą -t-/-č- (< *tj), būtų paprastesnis tariamosios nuosakos da- rybos ir atpažinimo procesas. Žinoma, tai nereiškia, kad turėtume atsisakyti istorinės gramatikos. Siūloma, tik šiuos lygmenis griežčiau atriboti. Kitas kelias, griežtai neatmetantis diachroninio vertinimo, galėtų būti toks — tradiciškai skirti dvi šios nuosakos priesagas: -čia- ir -tų/-tum-. Tokiu atveju reikėtų argumentuoti, kas skiria vns. 2 a. ir 3 a. formas, o sinchro- niškai tai padaryti yra sudėtinga. Matyt, būtų neišvengiama formoje ei-tum įžvelgti nulinę galūnę, o formoje ei-ty — grynąjį siekinio kamieną. Laikantis "' Pavyzdžiui, teigiame, kad siekinys padaromas iš bendraties kamieno, nors istoris- kai bendratis naujesne uz siekinį (žr. Zinkevičius 1981: 163-164). Tad apie tai, kad siekinys turi bendraties kamieną (vertinant diachroniškai) negalėtume kalbėti, nors net istorineje gramatikoje rašoma, kad „siekiniai <...> yra sudaryti iš infinityvo kamienų“ (Zinkevičius 1981: 162). 38 Tariamosios nuosakos skaida: sinchroninės morfologijos problemos šios pozicijos, tektų pakoreguoti mokyklų vadovėlius, įvedant kitokią taria- mosios nuosakos skaidą, nes sinchroninė morfologija turėtų remtis vieno- dais principais. SUTRUMPINIMAI DLKG — Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Ambrazas, V., Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1994, LKG,, — Lietuvių kalbos gramatika, T. 2, red. Ulvydas, K., Vilnius: Mintis, 1971. LKM — Lietuvių kalbos morfologija, Jakaitienė, E., Laigonaitė, A., Paulauskienė, A., Vilnius: Mokslas, 1976. LKT — http://donelaitis.vdu.lt/ LITERATŪRA AMBRAZAS, V. 2006: Apie naujas veiksmažodžių 3 a. galūnės paieškas. Acta lin- guistica Lithuanica 55, 109-110. CROFT, W. 2003: Typology and Universals, 2nd ed. Cambridge: Cambridge University Press. DIN1, P. U., 2000: Baltų kalbos. Lyginamoji istorija. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ENDZELYNAS, J. 1957: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Politinės ir mokslinės literatūros leidykla. GREENBERG, J. 1966. Language universals, with special reference to feature hierar- chies. The Hague: Mouton. HOLVOET, A. 2003: Notes of the development of the Lithuanian and Latvian con- ditional. Linguistica Baltica 10, 39-49. HOLVOET A., JUDZENTIS A. 2004: Nuosakos kategorijos struktiira. In HOLVOET A., SEMENIENE L., red., 2004, 77-104. HOLVOET A., SEMENIENE L., red., 2004: Gramatiniy kategorijų tyrimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 39 ASTA BALČIŪNIENĖ HOLVOET, A. 2006: Dėl galūnių ir kamiengalių. Acta Linguistica Lithuanica 55, 112-115. HOLVOET, A. 2007: Mood and Modality in Baltic. Krakéw: Wydawnictwo Uniwer- sytetu Jagiellonskiego. JABLONSKIS, J. 1997: Lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. KAZLAUSKAS, J. 1968: Lietuviy kalbos istoriné gramatika. Vilnius: Mintis. PAULAUSKIENE, A. 1979: Gramatinés lietuvių kalbos veiksmažodžio kategorijos. Vilnius: Mokslas. PAULAUSKIENE, A. 1994: Lietuviy kalbos morfologija. Paskaitos studentams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. VASKELIENĖ, J. 2006: Dėl esamojo ir būtojo kartinio laiko dalyvių bei padalyvių darybos ir morfeminio skaidymo. Acta Linguistica Lithuanica 54, 83-94. STANG, Chr. S. 1966: Vergleichende Grammatik der Baltischen Sprachen. Oslo etc.: Universitetsforlaget. USONIENE, A. Modalumas anglų ir lietuvių kalbose: forma ir reikšmė. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. VALECKIENĖ, A. 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. ZINKEVIČIUS, Z. 1981: Lietuvių kalbos istorinė gramatika II. Vilnius: Mokslas. ZINKEVICIUS, Z. 1987: Lietuvių kalbos istorija II. Iki pirmųjų raštų. Vilnius: Mokslas. ŽuLYs, V. 1974: Trečiojo asmens nėra. Kalbotyra 25.1, 83-92. ZULYS, V. 1983: Dar dėl veiksmažodžio trečiojo asmens reikšmės. Baltistica 19.2, 133-144. Asta Balčiūnienė Klaipédos universitetas Balty kalbotyros ir etnologijos katedra Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda balciunieneasta@nkm. lt 40