Rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika)

137diskusinės publikacijos / discussion papers roLandas kregŽdys Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: lyginamoji baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų gramatika, baltų religija ir mitologija, šaltiniotyra. rytų baLtų fitoniMų MorfeMinio skaidyMo yPatuMai (etninės ŽodŽių identifikacijos ProbLeMatika) Morphological segmentation peculiarities of eastern baltic Phytonymes (ethnical identification topics of the lexemes) baltisto ir indoeuropeisto Profesoriaus aLberto rosino (1938–2010) atminimui: huic versatile ingenium sic pariter ad omnia fuit, ut natum ad id unum diceres, quodcunque ageret (titus Livius). anotacija straipsnis skirtas rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo – submorfų išskyrimo – ypatumams analizuoti, jų etimologinei raidai aptarti. Mažiausios reikšmę turinčios žodžio dalies nustatymas vertinamas kaip esminis faktorius, lemiantis leksemų etimologinės analizės kryptį. Morfemos struktūra analizuojama, remiantis ne atomistiniu, bet rekonstrukciniu-pragmatiniu metodu. rekonstruojamoji žodžio mažiausioji apibendrintoji dalis resp. formalusis alternantas atkuriami, remiantis pridisponuojančio faktoriaus – semantemų vertės – uzusu. Pateikiama šių fitonimų morfologinė (resp. etimologinė) analizė: lie. pastẽnis ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’, lie. núokana ‘skėtinių šeimos nuodingas augalas (Cicuta)’, lie. esMiniai ŽodŽiai: fitonimas, submorfas, semantema, homofonas, karmadhāraya kompozitas, asociatyvas, apeliatyvas. keywords: Phytonym, submorph, semanteme, homophone, karmadhāraya compound, associative, appellative. 138 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV padaukas ‘raudonviršis (Leccinum aurantiacum)’, lie. pasienis ‘graižažiedžių šeimos augalas, džiugūnė (Hypochoeris)’ / lie. posanis ‘džiugūnė (Hypochoeris)’, lie. póminis ‘eraičinas (Festuca)’, lie. pamienis ‘šunažolė (Dactylis glomerata)’, lie. palpštis / palepštis ‘ankštinių šeimos daugiametis dekoratyvinis augalas (Cytisus)’, lie. dial. paliepa ‘didžioji nasturtė (Tropaeolum majus)’, lie. padraika ‘brantas (Cuscuta), pataisas (Lycopodium), rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’, lie. pãtaisas ‘sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’, la. dial. apdziŗas / apdziras, apdzires, apdzirenes, apdziŗu- / apdziru-zāles ‘pataisas (Lycopodium)’. annotation the article deals with the analysis of lexemes’ morphological segmentation peculiarities, i.e. methodology of the submorphs discernment. also, etymological evaluation of the eastern baltic Phytonymes is presented. determination of the structural verges of morpheme is handled as the essential element, which is of the most importance of the etymological analysis of the words. the morpheme structure is tested in accordance with reconstruction-pragmatic method in opposition to atomistic. reconstruction of morpheme as formal alternative structural element is based on the semanteme significant value. these Phytonymes are analyzed: Lith. pastẽnis ‘a plant of a genus decandria digynia (Malachium)’, Lith. núokana ‘cowbane (Cicuta)’, Lith. padaukas ‘orange-cap boletus (Leccinum aurantiacum)’, Lith. pasienis ‘cat’s ear (Hypochoeris)’ / Lith. posanis ‘ditto’, Lith. póminis ‘fescue (Festuca)’, Lith. pamienis ‘orchard grass (Dactylis glomerata)’, Lith. palpštis / palepštis ‘beantrefoil (Cytisus)’, Lith. dial. paliepa ‘great indian cress (Tropaeolum majus)’, Lith. padraika ‘dodder (Cuscuta), club-moss (Lycopodium), knotgrass (Polygonum aviculare)’, Lith. pãtaisas ‘club-moss (Lycopodium)’, Latv. dial. apdziŗas / apdziras, apdzires, apdzirenes, apdziŗu- / apdziruzāles ‘club-moss (Lycopodium)’. 0 . ĮVadas etninės žodžių priklausomybės nustatymas įprastai grindžiamas sinergetiniu lingvistinio tyrimo principu, t. y. atliekamas remiantis formaliojo (skirtingų ide. kalbų leksinio semantinio lizdo priklausinių nustatymo) ir p r ag ma ti n io resp. d ar y bi ni o (identiškos ar panašios morfologinės struktūros elementų egzistavimo) metodų lyginamosios analizės rezultatais. todėl tiriant įvairių morfologinių semantinių grupių leksemas (taip pat ir fitonimus), jos dažnai determinuojamos pagal darybinį poklasį (pirminis žodis, vedinys (prefiksinis, sufiksinis, fleksinis), dūrinys) (plačiau žr. urbutis 1978: 181–183, 188–194, 249–262, 279–291). Darybinio poklasio determinacija turi lemiamos reikšmės žodžio kilmės nustatymui (nesvarbu, kokio laikotarpio leksikos sluoksniui šis priskiriamas), mat morfologinis ir etimologinis lygmenys kai kuriuose kalbotyros veikaluose dažnai aiškinami kaip determinaciniai (plg. PeŽ iii 13; Откупщиков 2006: 216). rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 139diskusinės publikacijos / discussion papers Pastaruoju metu publikuota nemaža rašinių (plg. gliwa 2002, 2009; gliwa, stukonis 2008), skirtų baltų fitonimų etimologijai aprašyti, kuriuose leksemų darybinės analizės principai interpretuojami taikant logorėjos principą, mat vietoj detalios struktūrinės žodžio sklaidos pateikiami itin menkai argumentuoti, asociatyvinėmis fonetinių homofonų lyginimo prielaidomis (suponuotomis atomistinio metodo) grįsti lietuvių ir latvių augalų pavadinimų aprašai. 1 . LIe . PASTẽNIS ‘gVaZdikinių ŠeiMos augaLas (MALACHIUM)’ fitonimas lie. pastẽnis 2 ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’ ndŽ, Mt1, LbŽ (LkŽe) interpretuojamas kaip kultūrinis skolinys iš italikų kalbų, todėl kildinamas iš „spätlat. / it. pasta ‘teig, nudeln’“ (gliwa 2009: 87). tokia hipotezė būtų visiškai priimtina, jei it. pasta ‘tešla, makaronai, pyragaitis; pasta; būdas, charakteris; (med.) pulpa’ reflektuotų fitoniminę konotaciją. be to, berndo gliwos teiginys, neva šio skolinio pėdsakų reikėtų ieškoti vėlyvosios lotynų kalbos rinkiniuose, taip pat būtų teisingas, jei viduramžių lo. pasta galima būtų sieti su aptariamu botaniniu referentu, bet taip nėra, plg. vėlyv. lo. pasta (pastum) 108b ‘tešla (le. cyasto)’ (žr. erzepki 1900: 73), ‘tešla, tešlos masė; pasta; įdaryta višta’ (niermeyer 1976: 770). Žliūgės (Stellaria) denotatinė vertė su uzualine konotacija negali būti siejama, mat šis gvazdikinių šeimos žolių genties augalas yra nuodingas, todėl kaip maisto produktas niekuomet nevartotas (žr. Lte Xii 540; БСЭ iX 422); tiesa, rytų slavų (rusų) labai retai naudotas (S. graminea) kaip geriamasis gydomasis preparatas nuo trūkio (Анненковъ 1878: 343), vis dėlto dažniausiai šiuo pavadinimu įvardijami nuodingieji augalai: r. коньский вех (Анненковъ ibd.) ↔ r. вех ‘nuokana (Cicuta)’, r. конобой (← r. конь ‘arklys’ + r. убой ‘skerdimas, pjovimas’), r. курья / курячья слѣпота ‘vištų aklumas resp. vištakumas’ (Анненковъ ibd.). Šios žolės farmakodinaminis poveikis labai aiškiai nusakomas rusų posakiu: Уверяют, что коровы траву едят безвредно, пока не коснутся сладкого её корня, от которого о ду ревают и вскоре око л еваю т tverė (СРНГ iV 207), t. y. Tikina, kad žolė karvei nekenkia tol, kol ji neparagauja jos saldžios šaknies, nuo kurios p asiu n ta ir greitai pastimpa. narkotizuojantis šio augalo poveikis lėmė sintagminio jo įvardijimo r. пьяная трaва ‘svaiginanti žolė resp. žliūgė siauralapė (S. graminea)’ (Анненковъ ibd.; БСЭ ibd.) atsiradimą. 1 Pirmasis tokį botaninį terminą veikale Žolynas. Dalis II. Lietuvos augalų žodynas ir augalų taislas (Vilnius, 1906) nurodė kupiškėnas Povilas Matulionis (apie jį plačiau žr. Le XVii 527–529), t. y. galima spėti, kad tokia leksema galėjo būti vartojama rytų aukštaičių kupiškėnų plote. 140 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV neurodinaminio poveikio žolės lietuvių šnektose dažnai įvardijamos karmadhāraya tipo dūriniais: lietuvių kupiškėnų patarmėje lie. dial. siùtžolė ‘dirvinė mėta (Mentha arvensis)’2 Mt – jos preparatai buvo skirti nervams raminti, spazmams atpalaiduoti (gritėnienė 2006: 136), lie. dial. pasiùtžolė 1 ‘(bot.) vijoklinių šeimos stiebinis augalas, brantas (Cuscuta)’ j; LbŽ, Lnkv; ‘raudoklinių šeimos stiebinis augalas, raudoklė (Lythrum salicaria)’ Mt (LkŽe); ‘galinsoga (Galinsoga (pastaras yra atvežtinis augalas iš Lotynų amerikos žemyno – plačiau žr. Кернеръ фонъМарилаунъ ii 660; Le Vi 495))’ (gliwa ibd.) (← lie. dial. pãsiutas ‘pasiutimas, pašėlimas, dūkimas’ Pš ↔ lie. dial. pasiutỹs 3b, pasiuts 3b ‘t. p.’ jnšk, Šd, rm resp. lie. siùtas 2 ‘didelis pyktis, įniršis’ ndŽ, ds, Ps, Vl, klov, Ll, Žsl, Adm3; ‘siutimas, šėlimas’ trgn; ‘išdykavimas, šėliojimasis’ jd, kn; ‘didelis noras’ slm; ‘pasiutligė’ ds; ‘pašėlęs, greit įpykstantis žmogus’ ndŽ, Kp (LkŽe) + lie. žol 4 ‘augalas, kurio antžeminė dalis nesumedėjusi ir žiemą sunykstanti; pašaro augalai, kuriuos ėda gyvuliai; augalai, dengiantys kokį plotą, jų danga; šio augalo kaip pašaro rūšis; augalas, turintis kokią nors praktinę reikšmę; įvairių augalų sėklos; gėlė; piktžolė; vaistažolė; (pl.) tų va i s t a ž o l i ų a n t p i l a s a r nu ov i r a s ; (pl.) burtų vaistas; (pl.) maistui tinkantys augalai; (pl.) apeigoms paskiriami augalai (LkŽe)4), kurios konotaciją, matyt, klaidingai interpretuoja aurelija gritėnienė (2006: 172)5, mat fitonimo morfologinė semantinė struktūra suponuota ne funkcinės savybės „labai visli piktžolė, sparčiai plintanti ir sunkiai išnaikinama“ (gritėnienė ibd.), bet farmakodinaminių savybių daryti neurofiziologinį poveikį, mat jos priėdę gyvuliai apsinuodydavo (Lte ii 250), o iš smulkiojo branto ‘C. epithymum’ buvo gaminamas preparatas nuo melancholijos (Анненковъ 1878: 118). tokios morfologinės struktūros fitonimas vartojamas ir vakarų aukštaičių kauniškių plote: lie. dial. pasiùtžolė ‘tokia į dilgėlę panaši, bet nedurianti žolė; galinsoga (?)’ guobai (krŽ ii 56). todėl galima atsargiai spėti, kad lie. pastẽnis ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’ gali būti aiškinamas kaip lietuvių kalbos darinys, vestinas iš *pas-iu-t-enis (su radicialinio -iuabsorbcija, plg. lie. dial. gyvenà 3a ‘gyvenimas, buvimas’ a 1883, 2 Plg. subst. lie. siùtžolė 1 ‘(bot.) dirvinė mėta (Mentha arvensis)’ Mt, ndŽ; ‘drignė (Hyoscyamus)’ rš. (LkŽe). 3 Paryškintos arealinių punktų ir rašytinių šaltinių nuorodos (trumpiniai) yra integralios (lokalizacijos aspektu) nagrinėjamų leksemų paplitimo dialektinėje zonoje atžvilgiu, t. y. skirtingi morfologinės struktūros žodžiai suponuoja darybiškai pirminę ir antrinę formas. 4 arealinę žodžių, kurių dialektinė lokalizacija aptariamai problemai nėra informatyvi, semantinio ekstensionalo determinaciją žr. LkŽe. 5 Plg. lie. dial. p a s i ù t dagis ‘paprastoji durnaropė (Datura stramonium)’ krp, pasiùtropė ‘t. p.’ akm darybinė semantinė struktūra nulemta augalo poveikio žmogaus ar gyvūno organizmui, t. y. juo apsinuodijus, „stipriai sujaudinama centrinė nervų sistema, žmogus tarsi apk v a i l s t a “ (gritėnienė 2006: 170–171). rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 141diskusinės publikacijos / discussion papers 15, BŽ 142, Ll, rt, j, Žem; ‘gyvenimo būdas, būklė’ Vdk, up, Pvn, j; ‘gyvenimo aprašymas, biografija’ rš. (LkŽe; dūnŽ 95) ← lie. gyvén-sen-a 1 ‘gyvenimo būdas’ BŽ 305, skd, Šts (LkŽe))6 ← lie. dial. pãsiutas ‘pasiutimas, pašėlimas, dūkimas’ Pš (↔ lie. dial. pasiutỹs 3b, pasiuts 3b ‘t. p.’) + (antrinis) suff. *-enŏ- (apie jį plačiau žr. skardžius i 234–237), o ne italikų tešlos pavadinimo – todėl toks gliwos spėjimas, matyt, yra koreguotinas iš esmės. 2. LIe . NúOKANA ‘(bot.) skėtinių ŠeiMos nuodingas augaLas (CICUTA)’ nuodingojo skėtinių šeimos daugiamečių žolių genties augalo lie. núokana 1 ‘(bot.) skėtinių šeimos nuodingas augalas (Cicuta)’ bŽ 99; Mt, rš, LbŽ (LkŽe) pavadinimas, neminimas nei ernsto fraenkelio (Lew), nei wojciecho smoczyńskio (LeŽ) lietuvių kalbos etimologiniuose žodynuose, gliwos (2002: 3) aiškinamas kaip praef. nuoir šaknies -kanvedinys, kurią, spėjimo autoriaus nuomone, suponuoja verb. lie. kanóti/kãnoti brs ‘naikinti, žudyti; kamuoti, kankinti’ g 89, arch XVi 395, jn, j; ‘merdėti, leistis, mirti’ Pns, Lzd; ‘alkstant, prastai vilkint, vargti, kamuotis’ M, rmš; ‘valgyti su apetitu, tepėti’ Lnkv (LkŽe). hipotezės autoriaus rekonstruojamos sememos *‘nuo ko kenčia’, *‘kas nukankina’, žinoma, semantiškai tikėtinos nuodingojo augalo konotacijai iliustruoti. Vis dėlto tokiu spėjimu negalima tikėti dėl morfologinės analizės stokos (gliwa (2002: 3–5) pateikia net tris šio fitonimo kilmės aiškinimo būdus: 1) praef. nuo- + -kan-; 2) praef. nuo- + -kand- (pastaroji suponuota itin nesėkmingo fraenkelio (Lew 216) mėginimo pagrįsti verb. lie. kanóti kilmę (žr. toliau)); 3) *nuok- + suff. -an-), kuri ir lemia šio žodžio aiškios etimologijos paiešką). 6 iki šiol įprasta teigti, kad lie. dial. gyvenà yra pirminis deverbatyvas iš verb. lie. gyvénti ‘gyvam būti, egzistuoti; patirti, išgyventi; būti tam tikroje vietoje; turėti pastogę, prieglaudą’ (LkŽe) (žr. būga ii 68; skardžius i 229); tiesa, Pranas skardžius (i 548) iškėlė menkai argumentuotą hipotezę, neva šis veiksmažodis yra denominatyvas iš lie. dial. gyvenà. tikėti tokiais samprotavimais negalima dėl labai paprastos priežasties – itin riboto lie. dial. gyvenà ir itin plataus verb. lie. gyvénti vartojimo arealo (t. y. visose lietuvių tarmėse ir patarmėse (!!!)). todėl patikimiau teigti, kad lie. dial. gyvenà ← lie. gyvénsena – sangrąžinės lyties *gyvenā-si (plg. lie. dial. mùšenos ‘mušimasis’ < *mušenā-si (skardžius i 229)) refleksija, kurios absorbcinė lytis lie. dial. gyvenà jokiais būdais negali būti aiškinama kaip verb. lie. gyvénti pamatas, mat pastaroji lytis – denominatyvas iš adj. lie. gývas, -à 3 ‘turintis gyvybę, gyvenantis, nemiręs; nemiegantis, nemigęs, nubudęs, atsikėlęs’ (LkŽe; dėl jo kilmės plačiau žr. Lew 154–155), t. y. suponuotina veiksmažodžio denominatyvinė semema ‘gyvam būti’, plg. identiško darybinio modelio pavyzdžius: adj. lie. graudùs, - 4 ‘graudinantis, skurdus, liūdnas, gailus; smarkus, piktas; nemalonus, rūstus; žiaurus’ (LkŽe) → verb. lie. graudénti ‘liūdinti, skurdinti; gailėti, apgailestauti; grasinti, įgrasinti; skųstis, dejuoti, bėdoti, gailėtis; grasinti; truputį griausti, griaudinėti; grūdinti, kietinti’ ir kt. (žr. skardžius i 549). 142 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV remiantis leksemos struktūrinio pamato darybinės kategorijos rekonstrukcija, galima spėti šį daiktavardį esant veiksmažodinį abstraktą (nomen actionis), ilgainiui dėl semantinio konkretėjimo įgavusį nomen abstractum būdingą reikšminį atspalvį, plg. lie. dial. kãnas 2, 4 ‘kas kani, šykštus, gobšus žmogus; galas’ (LkŽe) → lie. nuo-kana *‘tai, kas sukelia mirtį’ (kaip lie. dial. núo-maras 1 ‘(med.) tokia nervų liga, epilepsija’ (LkŽe) ↔ lie. mãras 4 ‘labai užkrečiama epideminė liga (pestis); šios ligos epidemija; m i r t i s , m i r i m a s ’ (LkŽe; skardžius i 442, 454)), t. y. darinio struktūrinis sandas resp. praef. nuolėmė darybinės reikšmės kaitą. Minėto subst. lie. kanas ‘pabaiga, mirtis’, suponavusio subst. lie. kanybà ‘sudžiūvęs, liesas žmogus’ j ii 28 (skardžius (i 92) nebuvo tikras dėl jo kilmės), matyt, negalima sieti nei su verb. lie. ksti ‘griebti, spausti, žeisti dantimis; pjauti; gelti; valgyti, kąsniuoti; ėsti; dilginti; graužti’ (LkŽe), nei su verb. lie. ksti ‘jausti, patirti skausmą, nemalonumą, vargą, kentėti; turėti kantrybės, laukti; ištverti, išturėti, pakelti’ (LkŽe) (Lew 214–215; gliwa ibd.), mat jis reflektuoja defektyvinę lytį su absorbuotu šaknies -pa-: subst. lie. kãpas 4 ‘vieta, kur numirėlis palaidotas; toje vietoje sukastas žemių kauburys; duobės viršus, kauburys’ (LkŽe; apie jo kilmę plačiau žr. PeŽ i 270–271) + suff. -ana- > lie. dial. kãpana ‘gaišimas, stipimas’ Lš (LkŽe) / lie. dial. kãpanos ‘mirtis, baimė’ rumbonys (alytaus r.) (žr. skardžius i 228), plg. verb. lie. kãpanoti / kapanóti ‘gulint rankas ir kojas judinti, norint išsilaisvinti, išsigelbėti; spurdėti; sunkiai dirbti; sunkiai eiti, kastis; labai sirgti, būti leisgyviam; mirti, baigtis, dvėsti’ (LkŽe; skardžius i 505). taigi lie. núokana (< praef. nuo- + ka-pa-na ‘pabaiga, mirtis’) yra ne deverbatyvas, o denominatyvas, suponuojantis protosememą *‘tai, kas lemia mirtį resp. mirties augalas’. 3 . LIe . PADAUKAS ‘raudonVirŠis (LECCINUM AURANTIACUM)’ subst. lie. padaukas ‘raudonviršis (Leccinum aurantiacum)’ (LbŽ 466) gliwa (2009: 87) veda iš verb. lie. padūkti, nors konstatuoja: „die Übertragung des begriffs auf den Pilz ist nicht sonderlich plausibel […]“. aiškinant vėlyvų lietuvių kalbos naujadarų – toks, matyt, yra aptariamas grybo pavadinimas – kilmę, vienas pridisponuojančių argumentacinių faktorių turėtų būti reikšminis pagrindimas, be kurio kiekvienas, net ir pats įmantriausias, spėjimas gali būti traktuojamas kaip kazuistinės analizės pavyzdys. Šio fungonimo pavadinimas yra visiškai aiškiai motyvuotas darybinio pamato, t. y. lie. (skol.) padálka (< le. podolek, bltr. пaдaлaк) 1 ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas (↔ ‘padurkas’ (skardžius i 161)); senovinių moteriškų marškinių apatinė dalis, sterblės; prie pastato sienos nuožulniai pritaisyta lenta’ (resp. lie. rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 143diskusinės publikacijos / discussion papers dial. padálkas 1 ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas’) ↔ *padauka7 (su -al- > -au-; toks kitimas ypač būdingas skoliniams, plg. lie. kalniẽrius (< le. kołnierz) 2 [k], j, kanierius 1 ‘apykaklė’ ↔ lie. dial. kauniẽrius 2 ‘t. p.’ (LkŽe; Zinkevičius 1966: 164) < bltr. канéр; lie. kaldrà (< le. kołdra) 4 krok, 2 ndŽ ‘lovos užtiesalas, apklotas, antklodė’ (resp. kaldras) ↔ lie. dial. kaudrà ‘apklotas, vatinė antklodė’ < bltr. кодра, bet pasitaiko ir senuosiuose veldiniuose: lie. alka ‘auka’ / akas ‘šventykla, medžiais apaugęs kalnelis’ ↔ lie. aukà, aukas ‘t. p.’ (daugiau pavyzdžių žr. Zinkevičius 1966: 102, 164) (dėl lie. aukà žr. Mažiulis 2008: 92) ↔ adj. lie. dial. padurknis, -ė 2 ‘su padurku, padurku pailgintas’ k i 608 (LkŽe), subst. lie. dial. padurkniai ‘trumpi ir paskui pailginti marškiniai’ nč (skardžius i 252), t. y. rekonstruotina lytis adj. lie. dial. (skol.) *padalkinis ‘n e l y g u s (raukšlėtas, nes sudurstytas) kaip padurkas’ > subst. lie. dial. (skol.) *padaukas ‘nelygaus, r a u k š l ė t o ko t o grybas’, mat raudonviršio „kotas apšepęs“ (Lte iX 343). Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad šis fitonimas priskirtinas leksinei skolinių iš slavų kalbų ir darybinei denominatyvų grupei. 4 . LIe . PASIENIS ‘(bot.) graiŽaŽiedŽių ŠeiMos augaLas, dŽiugūnė (HYPOCHOERIS)’, Lie. POSAĨNIS ‘(bot.) dŽiugūnė (HYPOCHOERIS)’ Lingvistiniu kuriozu galima įvardyti mėginimą išaiškinti fitonimų lie. pasienis, posainis kilmę (žr. gliwa 2009: 87–88), mat žodžiai analizuojami taikant atomistinį analizės metodą. todėl netaisomos LkŽ sudarytojų klaidos, bet pateikiami kazuistiniai ne tik baltų, bet ir graikų kalbos leksemų aprašai. ir ne specialistui aišku, kad 7 Plg. lie. dial. padakas ‘kojų autas’ (< lie. dial. padalkas ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas’), kuris LkŽ sudarytojų, matyt, klaidingai susietas su lie. dial. padaũkas ‘išdykėlis, nenaudėlis’ (deverbatyvas iš verb. lie. padkti ‘pakvaišti, pasiusti’), mat jis semantiškai su pastaruoju negali būti lyginamas – neatitinka šių leksemų denotatinė ir konotatinė vertė; lie. dial. padaũkas antrinio -auvietoj skolinio pirminio -aliliustruotinas gausiais frazeologiniais pavyzdžiais, pateikiamais LkŽe: į padaukùs eti ‘niekais virsti, baigtis, nykti’; nė padaũko (nebeliko, neberado) ‘nė žymės, nė kvapo’; padaũkais eti (išeti, nueti) ‘niekais virsti’; padaũkais nueti (išeti) ‘dingti, pasišalinti’; padaũkais nunèšti ‘nudanginti’; po padaũkais ‘(keik.) po velnių’, t. y. žodžių junginys lie. dial. padalkais išeiti ‘nusigyventi’ (resp. sinoniminis frazeologizmas ubagais išeiti) suponuoja lie. dial. padáuka 1 ‘padauža, valkata’ esant dviejų lietuviškų žodžių darybinį semantinį kontaminantą: lie. dial. padaũkas ‘kojų autas’ resp. ‘drabužio dalis, esanti apačioje’ ir lie. dial. padaũkas ‘išdykėlis, nenaudėlis’. Vadinasi, lie. dial. padáuka 1 ‘valkata’ pejoratyvinė konotacija nulemta ne referento charakterio ypatybių (resp. dūkimo, šėlsmo, mat tas, kuris dūksta, nėra valkata), bet socialinės padėties, kurios vienas designatų – s e n i, s u d u r s t y t i d r a b u ž i a i. 144 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV subst. lie. pasienis ‘(bot.) graižažiedžių šeimos augalas, džiugūnė (Hypochoeris)’ LbŽ, Mt (LkŽe), matyt, negali būti siejamas su subst. lie. pasenis 1, pãsienis 1 ‘vieta prie sienos patalpos viduje ar iš lauko; kurios nors šalies pakraštys, paribys’ (LkŽe), nors taip nurodoma LkŽ, mat jų referentinė konotacija yra diferentinė: šis augalas nebuvo vertinga pašarinė resp. sultinga, tanki resp. panaši į tankiai suaugusių augalų visumą (sieną8), bet graižažiedžių (Compositae) šeimos s a u s ų miškų žolė taškuotoji (H. maculata) arba snaudališkoji džiugūnė (H. radicata) – aukštų pievų, pamiškių ir pakrūmių geltonžiedė (žr. Le V 317). Vadinasi, sieti sausos žolės su siena ar kokiu nors ribą įvardijančiu objektu, matyt, negalima. Šio augalo pavadinimo – asociatyvo (dėl termino žr. bussmann 2006: 101; crystal 2008: 41, 349) – kilmė, matyt, nėra labai sudėtinga, motyvuota jo hiperoniminio fitonimo, t. y. subst. lie. džiugūnė ‘(bot.) graižažiedžių šeimos augalų gentis (Hypochoeris)’ P, LbŽ (LkŽe), kildintino ne iš verb. lie. džiaũgtis ‘turėti džiaugsmą, linksmintis’ ir kt. (LkŽe) (resp. lie. dial. džiùgas ‘kas greit džiaugiasi kuo’ ↔ džiugà ‘džiaugsmas; kas greit džiaugiasi kuo’ (LkŽe)), kaip teigia gliwa (ibd.), nurodydamas klaidingą semantinį darybinį atitikmenį gr. ὑποχαίρειν ‘saikingai džiūgauti, džiaugtis’, gr. ὑποχοιρίς ‘cikorinių (Cichorium) genties augalas’ (Ls 1644), kurie nėra genetiškai susiję, nors priešingai nurodo gliwa (žr. toliau), bet subst. lie. dial. džiugas ‘žagotinė žemaičių tvora, tveriama iš šakotų eglaičių’ (Le V 316) ← lie. *džiu-ža-gas ‘t. p.’ (su antrojo sando radicialinio -žaabsorbcija; -ūsutrumpėjimu dėl įvykusios -žaeliminacijos resp. semantinės darybinės sandų neutralizacijos) < *džiūt-žagas ‘t. p.’ (dėl darybinio atitikmens plg. subst. lie. mėšla-minỹs ‘arklys (kuris daug mėšlo mina)’ – žr. skardžius i 435) ← verb. lie. džiti ‘darytis sausam, sausėti; kietėti netenkant sulčių; išnykti garuojant; vysti, glebti, nykti, žūti (apie augalus); lysti, menkėti; sirgti džiova’ (LkŽe) + subst. lie. žãgas 4 ‘lauke sukrauta didelė šieno, šiaudų ar javų krūva, stirta, kūgis; (pl.) ko nors didelis kiekis, daugybė; ant karčių kilnojamas stogas, po kuriuo kraunamas šienas, šiaudai ir kt.; malkų, virbų ir pan. rietuvė; žaiginys; guba; gegnių sunėrimas; stambus žagaras, žabas, sausa šaka; užtvara iš medžių ir šakų; nemažas žagaras, šatra’ (LkŽe) (plg. lie. dial. žãgaras 3 b ‘šakutė be lapų, žabaras’ (krŽ ii 524), t. y. lie. džiugūnė suponuoja sememą ‘sausa, sudžiūvusi (ar džiūti li n k u s i) žo l ė ’ (todėl ji ir įvardijama kaip sausų miškų žolė (minėta anksčiau)), o ne ‘linksma žolė’ – būtent tokią konotaciją šiam augalui priskiria gliwa. Vadinasi, galima atsargiai spėti, kad ir lie. pasienis reflektuoja hiperoniminį referentą ir jo konotaciją: *pasie-ty-nis ‘toks (-ia) kaip sietynas’ resp. ‘sausa, sudžiūvusi žolė = džiugūnė’ < praef. pa- + subst. lie. sietýnas 1 ‘iš š i a u d ų papuošalas; 8 Plg. semantinį lie. sena 1 ekstensionalą: ‘vertikali pastato dalis; jos paviršius iš vidaus ar iš oro; (pl. prk.) apie pastatą, įstaigą; aukšta užtvara, pertvara; vertikalus kieno nors šoninis paviršius; pamatinė dalis; t a n k i, g l a u d i ko n o r s e i l ė; audeklo ilgio matas (keturi mestuvų stulpeliai); audeklo ilgis; ženklas, žymintis audimo sienas; ežia, riba; valstybės, šalies, krašto riba’ (LkŽe). rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 145diskusinės publikacijos / discussion papers tokia upių pakraščiais auganti žolė’, suponuojančių s a u s o au g a l o resp. s a u - s o s ž o l ė s konotatą, plg. Reikia, kaip ažušals upė, prišienaut si e tý n o , tai žiemą bus kuom po keltuvom klot btrm (LkŽe), t. y. suponuotina ‘kraiko’ semema: lie. dial. kéltuvas 1 ‘galvijas, gyvulys’ ↔ kéltuva 1, keltuvà 3a ‘galvijas, gyvulys’ (sing. collect.) galvijų būrys, banda, galvijai; darbinis galvijas; (keik.) galvijas’ (LkŽe). subst. lie. posanis 2 ‘(bot.) džiugūnė (Hypochoeris)’ ndŽ; LbŽ (LkŽe), taip pat asociatyvas, matyt, darybiškai ir semantiškai sietinas su subst. lie. džiugūnė hiperoniminiu referentu subst. lie. dial. džiugas ‘žagotinė žemaičių t vo r a , tveriama iš šakotų eglaičių’, t. y. suponuotina ‘tvėrimo, pynimo’ semema, todėl rekonstruotina lytis *po-su-kainis ‘tas, kuris kaišomas, pinamas, tveriamas’ (< praef. po- + verb. lie. dial. sukáinioti ‘suvelti, suraizgyti’ brž, Ppl, j ↔ verb. lie. dial. káinioti ‘kaišyti, pinti, tverti (šiaip taip, tam kartui, prastai)’ ėr, bsg; ‘sienotarpius kamšyti samanomis, pakulomis ar kuo kitu’ bŽ 208; ‘painiotis, pintis’ brž; ‘draugauti, bičiuliauti’ j; ‘sirgti, negaluoti’ grg (LkŽe) – šio veiksmažodžio darybinė sąsaja su botanikos nomenklatūra paliudyta LkŽ, plg. subst. lie. kainė ‘(bot.) Coremium’ Mt (LkŽe), t. y. grybą maitinančioji dalis, sudaryta kondiforų sankaupos) → *posainis ‘t. p.’ (su -ukabsorbcija). dėl gr. ὑποχαίρειν ‘saikingai džiūgauti, džiaugtis’ ir gr. ὑποχοιρίς ‘cikorinių (Cichorium) genties augalas’ (Ls 1644) etimologinio santykio galima konstatuoti, kad tarp šių leksemų nėra nieko bendra, išskyrus praef. ὑπο- , mat gr. ὑποχοιρίς yra ne iš verb. gr. χαίρειν ‘džiaugtis, linksmintis; būti patenkintam’, bet subst. gr. χοῖρος ‘kiaulė; paršelis’, mat cikorijos (trūkažolės) šakniavaisiais ir lapais (Ls 1732) maitinami gyvuliai (Le iV 29). slavai, pamorfiui išvertę šį graikų terminą, vartoja kelis zooniminę morfologinę semantinę fitonimo struktūrą reflektuojančius žodžius: r. dial. рыло с в и ное трава ‘Cichorium Intybus L.’ (Анненковъ 1878: 98), todėl r. dial. свинникъ, поросятникъ ‘Hypochoeris’ (Анненковъ 1878: 173) traktuotini ne kaip uzualiniai, bet hibridiniai kultūriniai skoliniai, reflektuojantys gr. ὑποχοιρίς (← praef. ὑπο- ‘posesyvinei konotacijai reikšti’ + gr. χοῖρος ‘kiaulė; paršelis’) morfologinę semantinę struktūrą. 5 . LIe . PMINIS ‘(bot.) eraiČinas (FESTUCA)’ Lie . póminis 1 ‘(bot.) eraičinas (Festuca)’ ndŽ; Mt, LbŽ (LkŽe) aiškinamas (gliwa 2009: 83) kaip deverbatyvas (iš verb. lie. mnti ‘spaudyti kojomis, trypti; statyti koją, stotis, remtis kojomis; skirti pluoštą nuo spalių; apdoroti, minkštinti; spausti pakoją, paminą; eiti, žingsniuoti’ (dLkŽ5), lett. mt ‘minti, mindžioti, trypti’); suponuojama uzema ‘a u g a l a s , a t s p a r u s m i n d y mu i’. toks gliwos aiškinimas būtų įtikinamesnis, jei spėjimo autorius pateiktų atitinkamos darybos (pre- 152 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV (Кернеръ фонъ-Марилаунъ ii 699) buvo gaminami dažai; ‘pakalnutės’ semema, matyt, sietina su šio lelijinių (Liliaceae) šeimos žolinio augalo žiedynų išsidėstymu (Le XXi 367) resp. vertikaliu pasvirimu, primenančiu beržo šakų nusvirimą; dėl šios ypatybės beržinių šeimos medžiai (Betulaceae) „nusvirusiomis rasotomis šakelėmis“ liaudies dainose gretinami su skurdu ir vargu (Le ii 443); 2) lie. palpštis 2 LbŽ, palepštis Mt ‘(bot.) ankštinių šeimos daugiametis dekoratyvinis augalas (Cytisus)’ (LkŽe) < praef. lie. pa- + adj. lie. lkštas, -à 4 ‘plokščias, plynas, lygus’ (LkŽe) (su p-k- > p-pdėl tolimosios asimiliacijos), mat šio ankštinių šeimos augalo vaisius – plokščia ankštis (Lte Viii 426); 3) lie. paliepsnis ‘(bot.) toks augalas’ < praef. lie. pa- + subst. lie. liepsnà 4 ‘ugnis, kylanti iš degančio daikto’ ir kt. (LkŽe), plg. lie. liepsnẽlė 2 ‘(zool.) nedidelis paukštis giesmininkas raudona krūtine, raudonkrūtinė, raudongurklė (Erithacus rubecula); (bot.) gvaizdikinių šeimos augalas ryškiai spalvotais žiedais, gaisrana (Lychnis)’ (LkŽe; Le XiV 540–541); 4) lie. dial. paliepa ‘(bot.) didžioji nasturtė (Tropaeolum majus)’ (LkŽe), kuris LkŽ sudarytojų klaidingai priskirtas lie. paliepà 3b, pãliepa 1 ‘(bot.) atauga, atžala, išauga’ (LkŽe) (< verb. lie. 1. palpti ‘šiek tiek, nedaug lipti; įstengti lipti’; 2. palpti ‘prilipti po apačia’ > subst. lie. liẽptas 2 ‘lenta ar rąstas, perdėtas skersai griovį ar upelį pereiti; prie upės, ežero kranto ant vandens pritaisyta lenta atsistoti, skalbiant ar vandenį semiant’ (LkŽe)) leksiniam semantiniam lizdui: lie. dial. paliepa ‘didžioji nasturtė’ ← *paliep-sn-a (-snabsorbcija (dėl tokių kitimų plačiau žr. Крегждис 2009: 281)) < praef. lie. pa- + subst. lie. liepsnà (žr. ankstesnį tekstą), mat šio augalo žiedai „neretai r a u d o n a i š l a k u o t i, l y g k r a u j u a p - t a š k y t i “ (Le XX 23); 5) lie. pósmilgė 1 ‘(bot.) šluotsmilgė (Deschampsia)’; ‘smilguolė (apera)’; ‘smilgūnė (Eragrostis); lendrūnas (Calamagrostis)’ ↔ pasmilgė ‘(bot.) šluotsmilgė (Deschampsia caespitosa)’ (LkŽe; dar žr. Le XXiii 339; XiV 385–386) < praef. lie. po- (dėl jo žr. kregždys 2010: 222) + subst. lie. smlga 1, smilgà 4, smilgà 3 ‘(bot.) varpinių šeimos žolė su šluotelės pavidalo žiedynu (Agrostis); kas aukštas ir plonas; miglė (Poa); lendrūnas (Calamagrostis); siauralapė smilga (C. canescens); striepsnė (Melica)’ (LkŽe); 6) lie. palazdė ‘rūtenis (Corydalis cava)’ (LkŽe) ⇦ šio augalo vaisius – dėžutė (Lte iX: 595), matyt, sietas su lazdyno riešutu. Šie pavyzdžiai taip pat labai svarbūs augalų pavadinimų su praef. pa- / podarybinio modelio determinacijai – reflektuojami deadjektyvinis ir denominatyvinis tipai, o ne gliwos postuluojamas jokiais pavyzdžiais neiliustruotas deverbatyvinis (!!!). tokią formuluotę galima pagrįsti ir neva veiksmažodinį darybos pamatą reflektuojančių (žr. gliwa 2009: 84) lietuvių ir latvių fitonimų pavadimų morfologine analize (žr. toliau). rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 153diskusinės publikacijos / discussion papers 6 . LIe . PADRAIKA ‘(bot.) brantas (CUSCUTA); Pataisas (LYCOPODIUM); rūgtis takaŽoLė (POLYGONUM AVICULARE)’ Lie . padraika ‘(bot.) brantas (Cuscuta); pataisas (Lycopodium); rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’ LbŽ (LkŽe) (substantyvizacija) < praef. lie. pa- + a d j . lie. drakas, -à 4 ‘išsidriekęs, laibas’ (LkŽe) (kaip adj. lie. dial. (žem.) paimlùs, - ‘geros galvos, gabus mokslui’ (dūnŽ 232) (↔ adj. lie. imlùs, - 4 ‘galintis prisiimti, persiimti, receptyvus; talpus’ (LkŽe)), adj. lie. dial. (žem.) paplókščias, -ia ‘plokščias’ (dūnŽ 239) ir kt.), o ne tiesiogiai sieti su verb. lie. driẽkti ‘tęsti, traukti, tempti (ką ilgą, tąsų, beformį); būti nusitęsusiam; tįsti; lėkti išdrikusiam; taršyti, skleisti; eiti, vilktis; lupti žievę’ resp. verb. lie. padriẽkti ‘paskleisti; pakratyti; netvarkingai padėti, numesti; tysoti pasiskleidusiam; būti nusitęsusiam, plytėti; pasklisti, paplisti; griūnant pasitiesti, išsitiesti; išaugti, pasitempti’ (LkŽe), kaip siūlo gliwa (ibd.); lie. šùn-draika 1, šundráika 1 ‘pataisas (Lycopodium)’ ↔ šùndraikas 1 ‘t. p.’ (LkŽe) kaip dviejų vardažodžių (!!!) dūrinį aiškino jau kazimieras būga (rr i 219)). 7 . LIe . PãTAISAS ‘(bot.) sPorinis Pataisinių ŠeiMos daugiaMetis MiŠkų augaLas Šakotu stiebeLiu ir sPygLiŠkais LaPeLiais (LYCOPODIUM)’ Lie . pãtaisas 3 b ‘(bot.) sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ Lkm, kp, Pn, sv, brž, srj, LbŽ, Mlt, dglš, trgn, grl, a. Vien., Ln; ‘(bot.) šliaužiančioji tramažolė (Glechoma hederacea)’ jrb, j (LkŽe)16 iki šiol kildinamas iš poliseminio verb. lie. tiẽsti17 (tiks16 dar plg. ŏ/ā kamienų gretybės (apie tokių morfologinių variantų genezę plačiau žr. kregždys 2010: 51– 58) variantą subst. lie. pataisà 3b ‘Lycopodium’ (LkŽe), vartotą rytų aukštaičių uteniškių patarmės plote. 17 Plg. verb. lie. tiẽsti semantinį ekstensionalą: ‘daryti tiesų, tiesinti, lyginti; tempti, ilginti; kišti, artinti; duoti, brukti; daryti (ppr. ilgą), vesti, kloti; tiesiai ar tiesų daryti, vesti, brėžti; skėsti, plėsti, skleisti, tempti; tempti, tęsti per ką, sujungiant dvi puses; kloti ant paviršiaus; taisyti, duoti klojėti, kloti (patalą); išskleidus dengti, gaubti; kratyti, kloti; dengti ko sluoksniu, kloti; tęstis, driektis’ (plg. (refl.) Pataisai par žemę tiẽsias klt); būti besitęsiančiam, nusidriekusiam, tysoti’; suduoti, drožti, kirsti, rėžti, trenkti; guldyti, griauti, trenkti (ant žemės); kristi, virsti, griūti, pulti; smarkiai augti, stiebtis; tęstis, trukti; tęstis, slinkti; greitai eiti, bėgti, važiuoti; smarkiai dirbti, kibti į darbą; traukti, plėšti, dainuoti; rujoti, lakstytis’ (LkŽe). 154 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV liau – verb. lie. patiẽsti18), kaip teigia gliwa (ibd.), nors visi lietuvių kalbos dariniai su šaknimi -taisyra vestini iš kito balsiokaitos laipsnio šaknies verb. lie. taisýti19 (dar žr. smoczyński 2007: 675–676), suponuojančios 4 sememas, tinkančias pagrįsti fitonimo semantinę konotaciją (žr. 19 išnašą): 1. ‘gydyti’, mat iš vaistinio pataiso (Lycopodium clavatum) sporų gaminami pabarstai iššutimams gydyti (žr. Le XXii 150; dar žr. kŠŽ 205); 2. ‘draikytis, driektis’ – pagal augalo morfologiją, t. y. sporofito stiebas išsidėstęs pažeme, išsišakoja aukštai nukreiptomis šakelėmis (Le ibd.); 3. ‘virsti išilgam, tiestis’ = 2 semema; 4. ‘puošti, gražinti kuo’, mat augalas yra puošnus, naudojamas pinti vainikams (Le ibd.), kurių tik dvi (1, 4) suponuotinos subst. lie. pãtaisas, mat 2 ir 3 sememos nėra būdingos verb. lie. pataisýti20, 18 Plg. verb. lie. patiẽsti semantinį ekstensionalą: ‘padaryti kiek tiesesnį, patiesinti; dirbus pailsėti, išsitiesti, dustelėti; atkišti, pakelti, ištiesti; padaryti ką ilgą, pakloti, įtaisyti; perdėti, pertęsti, pertempti per ką, sujungiant dvi puses; p a k l o t i, i š s k l e i s t i k l o j ė t i s; išskleidus padėti; pakloti (patalą); išskleidus apdengti, apgaubti; pakratyti, padriekti, paskleisti; išdrikti, išsidriekti; plytėti, tįsoti, būti nusidriekusiam; paguldyti, pargriauti, partrenkti; atsigulti, atsidrėbti, išsitiesti, pargriūti; galą padaryti, nudobti, nužudyti, užmušti, nušauti, papjauti; pasitempti, paaugti; pakrypti, pasisukti, pasiduoti’ (LkŽe). 19 Plg. verb. lie. taisýti semantinį ekstensionalą: ‘šalinti gedimus, daryti ką vėl tinkamą naudotis; daryti tinkamą važiuoti, šalinant nelygumus; daryti, kad būtų tiesus; šalinti spragas, skyles, lopyti; šalinti klaidas, netikslumus, apsirikimus, nesklandumus; tarminį žodį keisti bendrinės kalbos žodžiu; naikinti, išgyvendinti (negeroves); gerinti ką prastą, pašlijusį; daryti geresnį, tobulinti; daryti derlingesnį, trąšesnį; g y d y t i; plombuoti (dantį); sveikti, gyti; atstatyti į vietą (išnirimą); masažuoti, trinti (sprandą); riebėti, storėti; daryti tvarkingą, lygų, pritinkantį; (lyginti), valyti; tam tikru būdu šukuoti, garbiniuoti, daryti šukuoseną; išplėtojus tiesti, skleisti; d r a i k y t i s, d r i e k t i s; v i r s t i i š i l g a m, t i e s t i s; tvarkyti, prižiūrėti; pakelti vagojant užverstą; doroti, darinėti, valyti; įtvirtinti, įstatyti; rišti (knygą); dėti viršelius, aplankus; dėti į rėmus, rėminti; kloti (lovą, patalą)’ ndŽ, brs, trkn, Žr, slnt, Mžš, kair, n 123, LLd iii 275 (grz), Mžš, rm; ‘rengti, vilkti (drabužiais); dėvėti, vilkėti; aprūpinti drabužiais; dengti, tiesti; rengti gražiais, puošniais drabužiais; p u o š t i, g r a ž i n t i k u o; teikti išvaizdai gražumo; daryti, gaminti kokį daiktą; tiesti (kelią); tverti (tvorą); sukti, krauti (lizdą, migį ir pan.); daryti ką tam tikro pavidalo, formuoti; krauti, auginti; sudaryti iš garsų tam tikrą vienumą; statyti, statydinti (statinį); daryti vidaus įrengimus; kurti, steigti, rengti; gaminti, tiekti (valgį, gėrimą, ėdalą); gaminti kokiam darbui, reikalui; daryti derinantis prie numatyto tikslo, stengtis taikyti; bandyti; elgtis; dėtis, rodytis; išdirbinėti (juokus, išdaigas, nemalonumus ir pan.); šmeižti, apkalbinėti; ruošti, rengti (kelionei, kokiai veiklai, įvykiui); ketinti, norėti, manyti, numatyti (ką daryti); artėti pradžiai, reikštis juntamais kokio būsimo reiškinio požymiais; tvarkyti, rengti (padargą, įrankį, kitą kokią priemonę), kad tiktų vartoti, naudotis; miklinti, mankštinti; derinti; dėti šovinį į šaunamojo ginklo lizdą; rengti sėjai, dirbti (žemę); rūpinti, tiektis; parūpinti, įgyti, pirkti; kaupti, krauti, dėti; rūpintis, kad kur patektų, būtų priimtas; kelti (vestuves, pokylį); organizuoti, rengti; telktis, rinktis; taikyti (į taikinį); kreipti reikiama linkme; gretintis, ketinant ką daryti; gretintis, taikstytis, šlietis (prie ko patinkamo); rastis, reikštis, mestis (apie ligą, skausmą); godžiai valgyti, kirsti; mušti, daužyti; naikinti; brangiai imti, plėšti, lupti’ (LkŽe). 20 Plg. verb. lie. pataisýti semantinį ekstensionalą: ‘pašalinti gedimus, padaryti tinkamą naudoti; padaryti tinkamą važiuoti, šalinant nelygumus; palopyti; kitaip perdaryti, pertaisyti; pašalinti ar nurodyti klaidas, apsirikimus, nesklandumus; pašalinti negeroves; pagerinti ką suprastėjusį, netikusį; patobulinti, perauklėti; išsigiedryti; pagydyti; u ž p l o m b u o t i (d a n t į); p a s v e i k t i, p a g y t i; a t s t a t y - t i (i š n i r i m ą); išmasažuoti, ištrinti; nupenėti, nušerti; pariebėti; į g y t i j ė g ų, a t s i g a u t i; pada- rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 155diskusinės publikacijos / discussion papers iš kurio galėtų būti kildinamas minėtas ŏ kamieno darinys (jei tai deverbatyvas) (žr. 20 išnašą). Vis dėlto terapinės funkcijos uzualizacija suponuotų hiperonimo ‘gydymo augalas’ rekonstrukciją, kuri mažai tikėtina dėl menkos farmakoterapinės augalo vertės, t. y. juo gydytos tik egzogeninės kilmės odos sutrikimai, negrėsę biologinei žmogaus egzistencijai, o pataisu varinčiumi (L. annotinum) – nuomaris (Le ibd.). Vis dėlto būtent pastarosios pataiso rūšies įvardijimas lie. šùndraika ‘t. p.’ suponuoja augalo morfologijos (plg. gritėnienė 2006: 183), o ne vartojamosios konotacinės vertės svarbą, t. y. suponuotini ‘šliaužimo, vilkimosi pažemiu’ konotatyvai, mat pagrindinis pataiso (Lycopodium) stiebas yra gu l sč i as šakniastiebis (Le XXii 150), plg. lie. dial. v alk a t a šniūrininkė, kuri dėl šliaužiančio stiebo panaši į „[…] pa - t a i s ą – vaistinį miškų augalą ilgu išsidriekusiu stiebu“ (gritėnienė ibd.). uzemos ‘papuošalas’ atstatymas taip pat abejotinas, mat leksemos semantinis ekstensionalas tokios reikšmės nereflektuoja. hipotezė, neva tai ŏ kamieno deverbatyvas iš verb. lie. pataisýti (apie tokį darybos tipą plačiau žr. skardžius i 26–36), abejotina dėl šio veiksmažodžio vedinių darybinio modelio ir semantinės vertės sąsajos, t. y. reflektuojami nomen instrumenti pavadinimai: lie. dial. pãtaisas ‘įrankis, įtaisas’ (dūnŽ 249) ↔ (suff. *-lŏvedinys) lie. dial. pãtaisalas sm. (34b) ‘įrankis, įtaisas’ trš; ‘(col.) pataisyti, patiekti valgymai’ j. balt. (LkŽe). aptariamo fitonimo kilmės mįslę galima lengvai paaiškinti remiantis jau minėto neasociatyvo 21 lie. dial. v a lkat a šniūrininkė ‘tramažolė (Glechoma)’, suporyti tvarkingą, lygų, pritinkantį; padaryti tiesų, ištiesti; išsitiesti išilgam; sutvarkyti, apšvarinti, apsodinti; pakloti (lovą, patalą); apsirengti, apsivilkti (drabužiais); persirengti kuo; papuošti; padaryti kokį daiktą; susidaryti, atsirasti; nutiesti (kelią); užtverti (tvorą, gardą ir pan.); susukti, sukrauti (lizdą); padaryti ką tam tikro pavidalo, suformuoti; pastatyti (statinį); įrengti, įtaisyti; įkurti, įsteigti; parengti, sudaryti; pagaminti (valgį, gėrimą, ėdesį ir pan.), patiekti; pagaminti kokiam darbui, reikalui; dirbtinai, apsimetant padaryti; pasidaryti kokiam; dėtis kuo, pasirodyti kokiam, apsimesti; padaryti nemalonumą; pasitaikyti; pataikyti, pakliūti kur; atsitikti; paruošti, parengti (veiksmui, veiklai, įvykiui); nusiteikti, ketinti (ką daryti); sutvarkyti, parengti, kad būtų tinkamas vartoti, naudotis; parengti darbui (padargą, įrankį, indą ir kt.); išmiklinti; įdirbti (žemę); parūpinti, įgyti; parinkti, pataupyti; paskirti, nurodyti, ką kam daryti, kuo būti; iškelti (vestuves, pokylį); sukelti kokį reiškinį; užtraukti (negerovę); pakreipti kuria linkme; pavalgyti, užkirsti; primušti; užmušti, nužudyti; prigauti, suvedžioti (merginą); pavogti; išleisti, išeikvoti (LkŽe). 21 Plg. augalo morfologinės struktūros suponuotus k o n o t a t y v u s subst. lie. dreka 1 ‘augalo dalis, tinkanti audiniams austi, pluoštas, plaušas; tinklinis audinys; tam tikras (pluošto) kiekis, žiupsnis; (bot.) pataisas, driekana, rietena, šarkakojis (Lycopodium)’ / driẽkana 1 ‘(bot.) besidriekianti daržų piktžolė’ ir (kito apofoninio laipsnio) jau minėtą lie. padraika ‘(bot.) brantas (Cuscuta); pataisas (Lycopodium); rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’ LbŽ (LkŽe) bei genetinius jų a s o c i a t y v u s: subst. lie. padrái ka 1 ‘ištvirkusi moteris, paleistuvė’ / padráika 1, pãdraika 1, ‘nerimtas žmogus, pliuškis; ilgšis, ištįsėlis’ (LkŽe). Šių semantinių lygmenų skyrimas yra itin svarbus, mat kai kurie tyrėjai asociatyvus ima interpretuoti kaip pirminius deverbatyvus, nors jie traktuotini kaip denominatyvai, plg. lie. patárška / patérška ‘Briza media’ gritėnienė (2006: 61) sieja su vėjo keliamu nusvirusių varpučių garsu (plg. lie. patárška 156 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV nuojančio antrąjį semantinį darybinį augalų pavadinimų su praef. pa- / potipą, motyvuotiną formaliaisiais požymiais – išorinių (fizinių) savybių verte: šios lūpažiedžių (Labiatae) šeimos žolės – šliaužiančiosios tramažolės (G. hederaceae) stiebas22 yra panašus į pataisą (gritėnienė ibd.), t. y. pagrindinės antžeminės augalo dalies horizontalus išsidėstymas ir atitinkamos morfologijos lapai nulėmė dviejų skirtingų augalų rūšių pavadinimų gretinimą resp. suponuoja paralelių semantemų ir morfologinės struktūros (plg. bū dva rd i n ė s kilmės abstrakčios reikšmės nomen agentis lie. válkata ‘valkūnas’ (skardžius i 336) ← adj. lie. valkùs, - 4 ‘t ą s u s, t a m p u s, minkštas, klampus, diržus; l i a u n a s, l a n k s t u s, stangrus, el as t i n g a s; lankstus, vinklus (ppr. apie žmogų, kūno dalis); nelankstus, neskalus, kietas, diržingas; trapus, gruzdus; tingus, nerangus; glitus, lipus, tirštas; tvirtas, patvarus, ištvermingas (apie žmogų, gyvulį); kuri ilgai neužtrūksta, malži (apie karvę)’ (LkŽe) + suff. -at-) lyčių egzistavimą. Vadinasi, galima drąsiai teigti, kad lie. pãtaisas ‘Lycopodium’ yra ne deverbatyvas, o d e n o m i n a t y va s, traktuotinas kaip hipernormalizmas (su šaknies -aivietoj etimologinio -ą- (apie tokių kilmę plačiau žr. urbutis 1998: 55–56)), sietinas su subst. lie. patąsa pl. 3b ‘(bot.) sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ Švnč, kli (LkŽe) < praef. lie. pa- + a d j . lie. dial. *taisus ‘lankus, valkus’ (hipernomalizmas) ↔ adj. lie. tąsùs, - 4 ‘ku r is t em p ia ma s tęs ia s i, t įs ta, netrupa; ela st in g as, va lk us, diržingas, neskalus; kietas; lipnus; ilgai besitęsiantis, trunkantis’ (LkŽe) arba subst. lie. tąsà 4 ‘(to pa ti e s d ai kt o) tę s im as is to li au, t ę si ny s; ko vykdymas, darymas ar vykimas, tęsimas ar tęsimasis toliau’ (LkŽe) ∼ subst. lie. patsa (scom.) 1, patąsà 3b ‘va l k a t a , bastūnas, palaidūnas; t į s l a , patįsėlis’ (plg. fitoniminę konotaciją: Tėvas patąsa, motina pamplė, vaikai čiučiurukai (ž ir ni s) kos 84) (LkŽe), subst. lie. dial. patsai pl. 2 ‘pakulos su spaliais, gaunamos linus braukiant’ Prng, dv (LkŽe)23. Vadinasi, galima rekonstruoti sememą ‘augalas, kuris tempiamas tęsiasi, tįsta’. 1 ‘kas daug plepa, tarškia’ ↔ patérška 1 ‘t. p.’ (LkŽe)), o gliwa (2009: 84) jį aiškina ir kaip veiksmažodinį vedinį iš verb. lie. takšti ‘skleisti tarškantį garsą, barškėti; važiuoti tarškant; suduoti, kaukštelėti; plepėti, taukšti; čerkšti’ resp. verb. lie. patakšti ‘patriaukšti, pagliaudyti; paplepėti, pataukšti’ (LkŽe), ir kaip denonaminatyvą iš subst. lie. tárška 1 ‘plepys, tarškalius’ ↔ terškà 4 ‘t. p.’ (LkŽe), nors leksemą priskiria deverbatyvų poklasiui. 22 Plg. subst. lie. pataisaniai 2 ‘(bot.) s t i e b i n i ų sporinių augalų klasė (Lycopodineae)’ LbŽ (LkŽe). 23 Pastarieji deverbatyvai iš verb. lie. tąsýti ‘paėmus už ko nors traukyti, tampyti; tampyti, kad vilktųsi, šliaužtų, valkioti; stumiant versti judėti kuria nors kryptimi, perkėlinėti, stumdyti, traukyti; kibinti, stumdyti, draskyti, kamuoti; darbu varginti; traukyti, traukti tvirtai besilaikantį ar sunkiai prieinamą daiktą; tempiant tiesti, kloti; sunkiai nešioti, kiloti; sunkiai vežioti; tęsti, delsti, vilkinti; tęstis’ ir kt. (LkŽe) ↔ verb. lie. patąsýti ‘paėmus už ko nors patimpčioti, patraukyti; pamilžti; pasistumdyti, pasimušti; velkant kiek patampyti, pavalkioti; pastumdyti; sutraukyti; suardyti; tempiant patiesti, iškloti; išsidriekti, išdrikti; kiek tęsiamai tarti; pasidengti, apsidraikyti’ ir kt. (LkŽe). rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 157diskusinės publikacijos / discussion papers 8 . LA . DIAL . APDZIŗAS, APDZIRAS, APDZIRES, APDZIRENES, APDZIŗU- / APDZIRU-ZāLES ‘Pataisas (LYCOPODIUM)’ La. dial. apdziŗas, apdziras, apdzires, apdzirenes jaungulbene (410), apdziŗu- / apdziru-zāles Lielauce (112) ‘pataisas (Lycopodium)’ kilmė iki šiol neišaiškinta (plg. gliwa 2009: 83–84). remiantis karlio Miūlenbacho žodyne (Me i 84) pateikiama medžiaga, galima spėti latvių kalbos šnektose įvykus fitoniminę šio augalo pavadinimo panmiksiją (lingvistinę), būdingą ir lietuvių šnektoms. dėl Miūlenbacho nurodomo šios leksemos lietuvių kalbos atitikmens apgirios ‘čemerys (Veratrum)’ galima daryti prielaidą apie skirtingų rūšių augalų pavadinimų hiperonimizaciją (pagal 1-ąjį darybinį semantinį – lokalizacijos – tipą), plg. lie. dial. atgir ‘toks m i š ko augalas (Lycopodium selago)’ (dūnŽ 34), t. y. ‘atgirinis arba pelkinis pataisas’ (Le XXii 150), nors Vitkausko (dūnŽ ibd.) nurodomi iliustraciniai leksemos pavyzdžiai suponuoja čemerio (Veratrum) konotaciją – šio augalo skysčiu (‘č e m e r y č i ų vandeniu’) naikinamos utėlės (!!!). fitonimų maišymą nulėmė, matyt, lokalizacinis identiškumas, t. y. augimo vieta – miškas (pataiso), pamiškė – čemerio (plg. apdziŗas auguot prie ž u me ž uos un ȩsuot līdzīgas staipekļiem (Me ibd.), t. y. „če m e r y s au ga p a mi šk ės e ir yra l a ba i pan aš us į pat ai są“) – ir uzua linė vertė, mat abu augalai yra vaistiniai, tik naudojami skirtingoms ligoms gydyti. taigi šio žodžio etimologinė analizė nesudėtinga: la. apdziŗas *‘pagirio, pamiškės augalai resp. pamiškiniai’ < praef. la. ap- ‘(žymi daiktą, esantį aplink ką nors)’ + su b s t. la. dziŗa (dzre) ‘miškas’ (žr. Me i 555). todėl gliwos (ibd.) teiginys, neva šis denominatyvas yra veiksmažodinis vedinys, traktuotinas kaip liaudies etimologijos pavyzdys. 9 . aPibendriniMas remiantis pateikta trumpa apžvelgtų fitonimų analize, galima be išlygų pritarti albertui rosinui, suformulavusiam fantasmagorinių interpretacijų resp. kazuistinių argumentų vengimo metodinį teiginį (1997: 73): „[…] sprendžiant sudėtingus morfologijos raidos klausimus, būtina atsisakyti atomistinių tyrimo metodų ir atsitiktinio lyginimo su kitomis indoeuropiečių kalbomis, kurių duomenys, neištyrus jų vidinės raidos motyvų, dažnai gali nuvesti į klystkelius. kiekvienos kalbos faktas turi būti tiriamas tos kalbos (ar tarmės) sisteminių sąsajų požiūriu, jo vartojimo kontekstų ir pragmatikos požiūriu ieškant jo pakitimų vidinių motyvų pačios kalbos (ar tarmės) sistemoje.“ 158 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV 10 . iŠVados 10.1. esminis faktorius, lemiantis leksemų etimologinės analizės kryptį – rekonstrukciniu-pragmatiniu metodu išskirtos mažiausios reikšmę turinčios žodžio dalies nustatymas. 10.2. Mažiausios apibendrintos žodžio dalies nebuvimas resp. formalusis alternantas rekonstruotinas, remiantis semantemų vertės uzusu. 10.3. nustatyta tokia lietuvių ir latvių fitonimų morfologinė (resp. etimologinė) raida: 10.3.1. lie. pastẽnis ‘gvazdikinių šeimos augalas (Malachium)’ ← *pas-iu-t-enis (su radicialinio -iuabsorbcija) ← lie. dial. pãsiutas ‘pasiutimas, pašėlimas, dūkimas’ (↔ lie. dial. pasiutỹs, pasiuts ‘t. p.’) + (antrinis) suff. *-enŏ-; 10.3.2. lie. núokana ‘skėtinių šeimos nuodingas augalas (Cicuta)’ ← praef. nuo- + subst. lie. dial. kãnas ‘galas’ (< lie. dial. kãpana ‘gaišimas, stipimas’) < praef. nuo- + lie. ka-pa-na ‘pabaiga, mirtis’ (← *‘tai, kas lemia mirtį resp. mirties augalas’); 10.3.3. subst. lie. padaukas ‘raudonviršis (Leccinum aurantiacum)’ < subst. lie. dial. (skol.) *padaukas ‘nelygaus, raukšlėto („apšepusio“) koto grybas’ < adj. lie. dial. (skol.) *padalkinis ‘nelygus (raukšlėtas, nes sudurstytas) kaip padurkas’ ← lie. (skol.) padálka ‘apatinis drabužio kraštas, pažemė, palankas’ (su -al- > -au-, būdingu skoliniams); 10.3.4. lie. pasienis ‘graižažiedžių šeimos augalas, džiugūnė (Hypochoeris)’ < *pasie-ty-nis ‘toks (-ia) kaip sietynas’ resp. ‘sausa, sudžiūvusi žolė = džiugūnė’ < praef. pa- + subst. lie. sietýnas ‘iš šiaudų papuošalas; tokia upių pakraščiais auganti žolė’; 10.3.5. lie. posanis ‘džiugūnė (Hypochoeris)’ ← *po-su-kainis ‘tas, kuris kaišomas, pinamas, tveriamas’ (su -ukabsorbcija) < praef. po- + verb. lie. dial. sukáinioti ‘suvelti, suraizgyti’ ↔ verb. lie. dial. káinioti ‘kaišyti, pinti, tverti (šiaip taip, tam kartui, prastai)’; ‘sienotarpius kamšyti samanomis, pakulomis ar kuo kitu’ ir kt. (∼ subst. lie. kainė ‘(bot.) Coremium, t. y. grybą maitinančioji dalis, sudaryta kondiforų sankaupos’); 10.3.6. lie. póminis ‘eraičinas (Festuca)’ ← a) (apeliatyvas) lie. dial. (žem.) pominis *‘augalas, augantis paupyje resp. drėgnose vietose’ < top. lie. dial. (žem.) *Pominys (< *Paminys ‘t. p.’ (su -ijabsorbcija ir -a- > -o-, plg. lie. pa-ežerys ‘vieta prie ežero’ ↔ top. lie. (žem.) Pó-žerė ‘kaimas netoli tauragės’) < top. *Paminijys ‘vietovė prie Minijos upės’ < top. lie. (žem.) Pomenie (= Paminijės) ‘6 vietovės prie Minijos upės, į vakarus nuo Žarėnų ir į šiaurę nuo rietavo’; b) lie. dial. (žem.) póminis *‘augalas, augantis drėgnose vietose’ < lie. *po-ne-minis ‘t. p.’ (su -neabsorbcija dėl fonologiškai tapačių skiemenų kartojimosi, t. y. -ne-…-ni-; -i- < -udėl regresyvinės asimiliacijos) < subst. rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 159diskusinės publikacijos / discussion papers lie. *po-ne-munis ‘t. p.’ (substantyvizacija) < adj. bl. *nemuna- ‘tai, kam būdinga drėgna vieta’; 10.3.7. lie. pamienis ‘šunažolė (Dactylis glomerata)’ ← *pa-ka-mienis ‘žolė, auganti tik šešėlingose vietose, pamiškėse, pagiriuose, kirtimų vietose, t. y. ten, kur yra medžių’ (su radicialinio -kaabsorbcija) < praef. pa- + subst. lie. kamenas ‘augalo, medžio liemuo, stiebas’ ir kt.; 10.3.8. lie. palpštis / palepštis ‘ankštinių šeimos daugiametis dekoratyvinis augalas (Cytisus)’ ← *palkštis ‘augalas, subrandinantis plokščias ankštis’ (su p-k- > p-pdėl tolimosios asimiliacijos) < praef. lie. pa- + adj. lie. lkštas, -à ‘plokščias, plynas, lygus’; 10.3.9. lie. dial. paliepa ‘didžioji nasturtė (Tropaeolum majus)’ < ← *paliep-sn-a ‘raudonai šlakuotų, lyg krauju aptaškytų žiedų augalas’ (-snabsorbcija) < praef. lie. pa- + subst. lie. liepsnà ‘ugnis, kylanti iš degančio daikto’ ↔ lie. liepsnẽlė ‘(bot.) gvaizdikinių šeimos augalas ryškiai spalvotais žiedais, gaisrana (Lychnis)’; 10.3.10. lie. padraika ‘brantas (Cuscuta); pataisas (Lycopodium); rūgtis takažolė (Polygonum aviculare)’ < praef. lie. pa- + adj. lie. drakas, -à ‘išsidriekęs, laibas’; 10.3.11. lie. pãtaisas ‘sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ – hipernormalizmas (su šaknies -aivietoj etimologinio -ą-), sietinas su subst. lie. patąsa ‘(bot.) sporinis pataisinių šeimos daugiametis miškų augalas šakotu stiebeliu ir spygliškais lapeliais (Lycopodium)’ < praef. lie. pa- + adj. lie. dial. *taisus ‘lankus, valkus’ (hipernomalizmas) ↔ adj. lie. tąsùs, - ‘kuris tempiamas tęsiasi, tįsta, netrupa; elastingas, valkus, diržingas, neskalus’ ir kt.; 10.3.12. la. dial. apdziŗas, apdziras, apdzires, apdzirenes, apdziŗu-/apdziru-zāles ‘pataisas (Lycopodium)’ < praef. la. ap- ‘(žymi daiktą, esantį aplink ką nors)’ + subst. la. dziŗa (dzre) ‘miškas’. ŠaLtiniai būga i–iii – būg a kazim ieras. Rinktiniai raštai 1–3, sudarė Z. Zinkevičius. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1958–1961. dūnŽ – Vitkauskas Vytautas. Šiaurės rytų dūnininkų šnektų žodynas. Vilnius: Mokslas, 1976. iew – Pokorny julius. Indogermanisches etymologisches Wörterbuch 1–2. bern und München: francke Verlag, 1959–1969. krŽ i–ii – Pupkis aldonas. Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1–2. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008–2009. 160 roLandas kregŽdys acta Linguistica Lithuanica LXIV–LXV kŠŽ – Vilutytė ang elė. Kaltanėnų šnektos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LatŽ – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2. Vilnius: Mintis, 1976 . Le I–XXXVII – Lietuvių enciklopedija 1–37. bostonas: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 . Lew – fraenkel er nst. Litauisches etymologisches Wörterbuch, 1–2. heidelberg: Vandenhoeck & ruprecht, 1962–1965. LeŽ – smoczyński wojciech. Słownik etymologiczny języka litewskiego. wilno: Printer Polyglott, 2007. LkŽe – Lietuvių kalbos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas (t. 1–20, 1941–2002). Prieiga internete: www.lkz.lt. LPŽ i–ii – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. Ls – Liddell henry george, scott robert. A Greek-English lexicon. new york & cincinnati: american book company, 1882 (eighth edition). Lte I–XIII – Lietuviškoji tarybinė enciklopedija 1–13. Vilnius: Mokslas, 1976–1985. Me i–iV – M ǖle nbachs kārl is. Latviešu valodas vārdnīca 1–4, red. jānis endzelīns. rīga: izglītības ministerija (t. 1), kultūras fonds (t. 2–4), 1923–1932. PeŽ i–iV – Mažiulis Vytautas. Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1–4. Vilnius: Mokslas (t. 1), Mokslo ir enciklopedijų leidykla (t. 2, 3), Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (t. 4), 1988–1997. skardžius i–V – skardžius Pranas. Rinktiniai raštai 1–5, parengė albertas rosinas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996–1999. sPw XV – Słownik Polszczyzny XVI wieku 15. wrocław & Łódź: wydawnictwo Polskiej akademii nauk, 1984. БСЭ i–XXXi – Большая советская энциклопедия, ред. Б. А. Введенский. Москва: Большая советская энциклопедия, 1969–1981. Даль i–iV – Да ль Владими р. Толковый словарь живого великорусского языка 1–4 . Москва: Русский язык, 1989–1991. Кернеръ фонъ-Марилаунъ i–ii – К ернер ъ фонъМарилау нъ А. Жизнь растений . С.-Петербургъ: Просвѣщенie, 1896. Преображенский i–iV – Преображенский Александр Григорьевич. Этимологический словарь русского языка. Москва: Типография Г. Лисснера и Д. Совко, 1910– 1914 (т. 1–2); Москва & Ленинград: Издательство академии наук СССР, 1949 (т. 3). rytų baltų fitonimų morfeminio skaidymo ypatumai (etninės žodžių identifikacijos problematika) 161diskusinės publikacijos / discussion papers СРНГ i–XLiii – Словарь русских народных говоров 1–43. Ленинград (Санкт Петербург): Наука, 1965–2009. Фасмер i–iV – Фасме р Мак с. Этимологический словарь русского языка 1–4. Москва: Прогресс, 1986–1987. ЭССЯ i–XXXii – Этимологический словарь славянских языков 1–32, отв. ред. О. Н. Трубачёв. Москва: Наука, 1974–2005. Literatūra balevičien ė j a nina 1995: flora ir fauna. – Lietuvininkų kraštas. kaunas: Litterae universitatis, 45–63. bilkis Laimutis 2008: Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. brückner alexander 1957: Stownik etymologiczny języka polskiego. warszawa: wiedza powszechna. bussmann hadumod 2006: Routledge Dictionary of Language and Linguistics. London & new york: routledge. butkus alvydas 1995: Lietuvių pravardės. kaunas: Æsti. crystal david 2008: A Dictionary of Linguistics and Phonetics. oxford: blackwell Publishing. endzelynas janis 1957: Baltų kalbų garsai ir formos. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. endzelīns jānis 1951: Latviešu valodas gramatika. rīga: Latvijas valsts izdevniecība. erzepki bolesław 1900: Słownik Łacińsko-Polski Bartłomieja z Bydgoszczy. Poznań: drukarnia dziennika Poznańskiego. gliwa ber ndas 2002: nuodingų augalų núokana ‘cicuta Virosa L.’ bei núokanis ‘toks grybas, Lactarius turpis weinm.’ pavadinimai lietuvių kalboje. – Onomasiology Online 3, 1–7. gliwa ber nd 2009: Pflanzennamen mit Präfix paund angrenzendes im Litauischen und Lettischen. – Baltistica 44(1), 77–90. gliwa b e r n d, stukonis Vaclova s 2008: etymologisches zu den namen der schwingel (Festuca spp.). – Baltu filoloģija 17(1/2), 61–72. gritėnienė aurelija 2006: Augalų pavadinimų motyvacija šiaurės panevėžiškių patarmėje . Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. kregždys rol a n d as 2009: ide. suff. *-kosemantinė sklaida baltų kalbose. – Res humanitariae 6, 112–132.