Dėl Marijampolės apskrities agronimų – priesagos „-in-“ vedinių

DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas Mokslinių tyrimų kryptys: onomastika (tikrinių žodžių darybos, kilmės tyrimai). DĖL MARIJAMPOLĖS APSKRITIES AGRONIMŲ – PRIESAGOS -in- VEDINIŲ On the Agronyms – Derivatives of the Suffix -in- in Marijampolė County ANOTACIJA Šiuo straipsniu siekiama atidžiau pažvelgti į tarpukariu užrašytą Marijampolės apskrities toponimijos dalį – agronimus, priesagos -in- vedinius. Remiantis vertinga papildoma informacija, užrašyta Žemės vardų anketose, bandyta kuo tiksliau nustatyti tiriamų vietovardžių darybos būdą, surasti ir įvardyti bendrinius žodžius, su kuriais galima susieti, iš kurių galima kildinti etimologizuojamąsias agronimų lytis, papildyti bei patikslinti esamus pietinio lietuvių kalbos ploto vietovardžių darybos ir kilmės aiškinimus. Atlikti tyrimo duomenys galėtų būti įtraukti į lituanistikos bei baltistikos tyrimų kontekstą. ANNOTATION The article attempts to take a closer look at the part of toponymy of Marijampolė County recorded in the interwar period – agronyms as the derivatives of the suffix -in-. Based on the valuable additional information recorded in Field-Name questionnaires, the author sought to identify the type of formation of the place names under analysis, to identify and name the common words, which can be associated with the etymologised agronym forms and from which they can be derived, to supplement and revise the existing interpretations of the formation and origins of the place names in the southern area of the Lithuanian language to the most accurate way possible. The research data can be included into the context of the research of the Lithuanian and Baltic linguistics. ESMINIAI ŽODŽIAI: tarpukario laikotarpis, vietovardžiai, agronimai, pamatinis žodis (etimonas), bendrinis žodis (apeliatyvas), vietovardžių daryba, priesaga, vedinys. KEYWORDS: interwar period, place names, agronyms, base word (etymon), common word (appellative), formation of place names, suffix, derivative. Straipsniai / Articles 81 DALIA SVIDERSKIENĖ 0. ĮVADAS Priesagos - in- vedinių paplitimo ir produktyvumo duomenys įvairiose lietuvių toponimų klasėse (poklasiuose) gana nevienodi. Aleksandro Vanago teigimu, „hidronimai su priesaga -inė ir -inis, apskritai imant, pasitaiko visoje Lietuvoje. Tik Šiaurės Lietuvos vidurinėje dalyje (apytikriai su centru Vabalninkas, Kupiškis, Subačius), pietrytinėje Lietuvoje ir Žemaičiuose jie kiek retesni“ (Vanagas 1970: 164). Tai parem ia ir onomasto pateikiamas hidronimų priesagų paplitimo kartografinis vaizdas (ten pat, p. 407). Bendras iš apeliatyvų ir iš asmenvardžių padarytų priesagos -in- vedinių skaičius Lietuvoje autoriaus nurodomas 522: 178 su -inė ir 344 su -inis (ten pat, p. 381, 385). Žinant bendrą priesaginių hidronimų skaičių – apie 4000 (ten pat, p. 277) – buvo nustatytas priesagos -in- vedinių kiekis vandenvardžių klasėje – 13 %. Lietuvių oikonimų tyrimo duomenimis, antroji iš universalesnių priesagų pagal darinių produktyvumą (po -išk-) yra priesaga -inė. Marijos Razmukaitės teigimu, „oikonimai-derivatai su šia priesaga paplitę nemažame Lietuvos plote; mažiau jie būdingi vakarų dzūkams bei pietinėms Trakų rajono apylinkėms. Išskyrus pietrytinį dunininkų kampą, nepopuliarūs šios priesagos vediniai Žemaičiuose, taip pat šiaurės Lietuvoje tarp Ventos ir Mūšos“ (Razmukaitė 1998: 113). Didesniu produktyvumu, kaip rašo autorė, nepasižymi -iniai. Priesagos „vedinių ruožas ryškesnis pačioje šiaurinėje Lietuvos dalyje“ (ten pat). Tai parem ia ir tyrėjos pateikiamas oikonimų priesagų paplitimo kartografinis vaizdas Priede Nr. 1, žemėlapyje Nr. 2. Priesagų produktyvumo eilėje, sudarytoje pagal bendrus skaičiuojamų (priesaginės darybos) vedinių produktyvumo procentus, priesagos -in- vediniai sudaro: 5 % -inė vediniai (rasti 323 oikonimai) ir 1,25 % -iniai vediniai (rasti 83 oikonimai) (ten pat, p. 111). Remiantis atliktais priesaginių helonimų tyrimo duomenimis, aiškėja, kad šių onimų darybai naudojami visi kalbamos priesagos galūnių variantai, iš jų padaromi skirtingi kiekiai vedinių. „Dariausios yra iš *-no- kilusios priesagos – su 47 priesagomis padaryta 45,9 % visų ypatybės turėtojų pavadinimų: su -inė – 32,4 % (visos darybos kategorijos atžvilgiu), su -inis – 6,9 %, su -inės – 3,4 %, su -iniai – 0,6 % [...] ir t. t.“ (Bilkis 2008: 262). Veiksmo rezultatų pavadinimų, tyrėjo teigimu, yra 104, tai sudaro 1 % visų aiškios darybos priesaginių helonimų. Iš jų rasta 14,4 % -inė ir po 3,8 % -inės, -inis derivatų (ten pat, p. 269–270). Priesaginės darybos lietuvių oronimų tyrimo duomenimis, priesagos -in- vediniai sudaro 18,2 %. Jie padaromi su šios priesagos galūnių variantais: 10,28 % vedinių padaryta su -inė, 1,85 % – su -inės, 0,51 % – su -iniai ir 5,56 % – su -inis (Kačinaitė 2009: 141). Anksčiau atliktuose Marijampolės apskrities tarpukariu užrašytų vietovardžių tyrimuose darybos ir kilmės aspektu ypatingas dėmesys į priesagos -in- vedinius nebuvo atkreiptas. Tiesa, pastebėta, kad toponimų su priesaga -in- randama visose 82 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronimų – priesagos -in- vedinių vietovardžių klasėse: vandenvardžių, gyvenamųjų vietų vardų, ypač žemėvardžių. Jie padaromi tiek iš apeliatyvų, tiek iš onimų. Ištyrus vieną Marijampolės apskrities žemėvardžių poklasį, asmenvardinės kilmės agronimus (Sviderskienė 2010: 97–127), nustatyta, kad priesagos -in- vediniai sudaro 12 % (rasti 47 vietovardžiai, iš kurių 46 -inė(s) ir 1 -inis vedinys) (ten pat, p. 122). Vėliau buvo atkreiptas dėmesys į apeliatyvinės kilmės priesagos -in- vedinių sankaupą šiame areale. Čia jų užrašyta 328, t. y. apie pusę (~50 %) visų iš bendrinių žodžių kilusių priesaginių agronimų. Nors vediniai su šia priesaga dažnai daromi ir kituose lietuvių kalbos plotuose (plg. Mickienė 2001: 117–118; 2006: 27–30, Endzelytė 2004: 80–89; 2005: 145–146, Bartkutė 2008: 157–159), jų ištirtose vietose užrašyta kur kas mažiau nei tiriamame areale. Be to, buvo atkreiptas dėmesys ir į tai, kad Marijampolės apskrities Žemės vardų anketose1 užrašyta itin nedaug (apie tris dešimtis) apeliatyvinės kilmės sudėtinių kilmininkinių2 agronimų. Remiantis tuo, kad bendrinėje kalboje priesagos -in- būdvardžiai plinta išstumdami vieną iš gramatinių sinonimų – daiktavardžio kilmininką (plg. Kniūkšta 1976: 196; 2000: 36), hipotetiškai galima manyti, kad galbūt ir toponimikoje įmanomos sąsajos su kalbos dėsniais, veikiančiais apeliatyvinės leksikos kontekste. Taigi priesagos -in- vedinių kiekybinė persvara greičiausiai liudija šios vietovardžių klasės (subklasės) specifiškumą tiriamame plote bei onimų polinkį plėstis kalbamų vedinių naudai. Šiuo straipsniu siekiama atidžiau pažvelgti į tarpukariu užrašytą Marijampolės apskrities toponimijos dalį – apeliatyvinės kilmės priesagos -in- vedinius. Remiantis papildoma informacija Žemės vardų anketose, bandoma kuo tiksliau nustatyti tiriamų vietovardžių darybos būdą3, pamatinius žodžius, papildyti, patikslinti esamus šių apylinkių vietovardžių darybos ir kilmės aiškinimus. Ateityje, rengiant sintetinį lietuvių toponimikos darbą Lietuvos vietovardžių žodyną (toliau – LVŽ), nuosekliai atliekami tokio pobūdžio tyrimai, tikimasi, padės tiksliau nustatyti žemėvardžių 1 Plačiau apie tarpukario Lietuvos anketų duomenis žr. Sviderskienė 2005: 93; Sinkevičiūtė 2006: 497. 2 Jais laikomi vietovardžiai, sudėti iš dviejų savarankiškų žodžių, kurių pirmasis, apibrėžiantysis, yra kokio nors bendrinio žodžio kilmininkas; kilmininkinių vietovardžių antrasis žodis yra žemės paviršiaus objekto, kurį pirmasis išskiria iš kitų vienodų, pavadinimas (plg. Vanagas 1970: 258–259; dar žr. Savukynas 1963: 235–246). 3 Turimi omenyje tokie agronimai, kurių darybos pamatas gali būti tiek nepriesaginis apeliatyvas (darinys laikomas vediniu, jo priesaga – darybos afiksu), tiek priesaginis apeliatyvas. Pastaruoju atveju agronimas laikytinas pirminiu. Lietuvių toponimikoje pirminiais laikomi tokie vietų vardai, kurie toponimizacijos metu, bendriniams (ar kitiems tikriniams) žodžiams virstant vietovardžiais, neįgyja jokių darybos požymių. Dėl šio termino, taikomo vandenvardžiams, dar žr. Vanagas 1970: 24. Pavyzdžiui, remiantis tiriamos apskrities Gudelių valsčiaus Būdninkų kaimo anketos duomenimis (Seniau ši pieva buvo prie giraitės, kuri dabar iškirsta), manoma, kad pievos vardas Pagirinė yra kilęs iš lie. pagirinis, -ė ‘netoli girios esantis’, plg. Pagirinis šonas Klvr (LKŽe), žemėvardis laikomas pirminiu. Taigi šis agronimas į tiriamų vietovardžių sąrašą nepatenka. Straipsniai / Articles 83 DALIA SVIDERSKIENĖ kilmę, ne vieno vietovardžio vietą formuojamuose lizduose ar pan. Be to, siekiant išsaugoti smulkiausius žemės paviršiaus vardus, kaip specifinę bei labiausiai kintančią leksikos dalį, šios klasės vietovardžius ketinama ir toliau tirti bei publikuoti. Straipsnyje skelbiami iš gyvosios kalbos užrašyti autentiški vietovardžiai. Jeigu tarpukario medžiagoje vietovardis nesukirčiuotas arba jo kirčiavimas neaiškus, nepatikimas, straipsnyje jis nekirčiuojamas. Kaip jau įprasta tokio pobūdžio darbams, prie kiekvieno vietovardžio pateikiamos įvardijamų objektų ir jų lokalizacijos nuorodos. Toliau aiškinama agronomo kilmė: nurodomas spėjamasis pamatinis žodis (etimonas), jo reikšmė. Kadangi tarpukariu užrašyta tyrimo objektu pasirinkta Marijampolės apskrities toponimijos dalis gana autentiška, nepaliesta svetimos kalbos žodžių darybos modelių, visais atvejais, suradus ir įvardijus bendrinius žodžius, su kuriais sietinos, iš kurių kildintinos etimologizuojamųjų agronimų lytys, nurodant apeliatyvų reikšmes, naudotasi Lietuvių kalbos žodyno elektroniniu leidimu (toliau – LKŽė). Atsižvelgiant į pamatinių žodžių priklausymą tam tikroms kalbos dalims, straipsnyje išskiriamos dvi tiriamų toponimų grupės: I. Vediniai iš daiktavardžių (desubstantyvai) ir II. Vediniai iš būdvardžių (deadjektyvai). Pastarųjų vedinių Marijampolės apylinkėse užrašyta 13 (4 %). Reprezentantų skaičiumi deadjektyvus ženkliai lenkia desubstantyvai. Jų užrašyta 315 (96 %) (dar žr. priedą, 1 diagramą). Šie vediniai pagal pamatinį žodį skiriami į kelias leksines semantines grupes: iš įvairių fiziografinių terminų, augalų, gyvūnų pavadinimų bei kitų – įvairių gamtos, socialinės aplinkos daiktų, reiškinių – pavadinimų. 1. VEDINIAI IŠ DAIKTAVARDŽIŲ (DESUBSTANTYVAI) 1.1. Vediniai iš fiziografinių terminų –inė: Akmen-inė pv. Klvr, Krsn, Lbv: lie. ãkmenas (akmuõ) ‘kieta uoliena arba jos atskiras gabalas’; Angl-inė dr. Šil: lie. anglis ‘nebaigusio degti medžio liekana’; Buiz-inė ar., dr. KzR: lie. buizà ‘didelė purvynė, makalynė, pamurys’; Daub-inė pv. Klvr: lie. daubà ‘slėnys, klonis, griova’; Dub-inė pv. Krsn, Ldvn: lie. dùbė ‘įdubimas, slėnys’, plg. lie. dubùs, –ì ‘duobėtas, duburiuotas’; Duõb-inė pv. Lbv: lie. duobė ‘iškasta ar šiaip įdubusi vieta žemėje’; Dùrp-inė pv. Klvr, Ldvn, Ss: lie. dùrpa, dùrpos ‘susigulėjusios ir apanglėjusios pelkių augalų liekanos⁴’; Gal-inė ar. 4 Pievų vardai gali būti padaryti tiesiog iš lie. dùrpinė (dkt.) ‘vieta, kur kasamos ar iškastos durpės; duobė durpyne’. 84 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronimų – priesagos -in- vedinių KzR, pv. Igl, 2 pv. Klvr, pv. Krsn, 2 pv. Ldvn: lie. gãlas ‘vieta, kur baigiasi koks ilgesnis daiktas; daikto kraštinė dalis (pradžia, pabaiga)’; Išdag-inė pv. Ldvn, Mrj: lie. išdaga, išdagà ‘išdegusi ar saulės išdeginta vieta pievoje, miške, durpyne, degimas’; Kaln-inė pv. Klvr: lie. kálnas ‘aukštas žemės pakilimas’; Kañp-inė pv. Klvr; Kamp-inė pv. Prn; Kamp-inė 2 pv. Igl, Klvr, pv. Ldvn, Mrj, 2 pv. Prn; Kamp-inė 2 pv. Igl, pv. Prn: lie. kañpas ‘kraštas, šalis; pusė; plotas, sklypas; pakraštys; gabalas’; Klón-inė pv. Gdl; Klon-inė pv. Brb: lie. klónis ‘slėni vieta, slėnys, lenkė, loma, dauba’; Krant-inė dr. Ss: lie. krãntas ‘žemės pakraštys prie upės, ežero, jūros; skardis’; Kriauš-inė pv. Klvr: lie. kriaušis ‘status, skardingas krantas, staigiai pakili vieta’; Kūpst-inė 2 pv. Brb, 6 pv. Gdl, 2 pv. Klvr, 4 pv. Lbv; Kupst-inė pv. Brb, Gdl, 3 pv. Klvr, 6 pv. Lbv, pv. Ldvn, 8 pv. Krsn, pv. Ss; Kupst-inė drb. ž., pv. Prn; pv. Brb, Gdl, Igl, 3 pv. Klvr, 2 pv. Krsn, pv. Lbv, Šil: lie. kùpstas ‘koks nors nedidelis iškilimas, kaupas, kem­sas, kupurna; javų guba (10 ar 12 pėdų)’; Mišk-inė dr. Vv: lie. miškas ‘medžiais apaugusi vieta; giria’; Mol-inė dr. Krsn: lie. mólis ‘rusva žemė, taši (kai drėgna), vartojama statyboms, keramikos dirbiniams, lipdybai ir pan.’, mõlė ‘molio žemė, molynas’; Pagir-inė pv. KzR: lie. pagirė, pagirỹs ‘laukas prie girios’; Pakel-inė ar., pv. KzR, pv. Klvr, Ldvn: lie. pakelė, pakelỹs ‘vieta prie kelio, palei kelią; šalikelė’⁵; Pakriaus-inė pv. Ldvn: lie. pakriáušė, pakriáušis ‘status, skardingas krantas ar kalno šlaitas, kriaušis, pakriūtė’; Paupel-inė ar., pv. KzR: lie. paupelė, pāupelis ‘vieta palei upelį’; Paup-inė pv. KzR: lie. paũpė, paupỹs ‘vieta palei upę, pakrantė’; Pavieškel-inė pv. Lbv: lie. pavieškelė, pavieškelỹs ‘vieta palei vieškelį’; Piesk-inė dr. Ss: skol. pieskà, piẽškas ‘smėlinga dirva, smėlinga žemė’; Pratekul-inė ar. Krsn: lie. *pratekul(is) ar pan., plg. lie. pratekliai ‘ištaka, protėkis (?)’; Prūdel-inė pv. Brb: lie. prūdėlis, plg. prūdas ‘tvenkinys’; Prūd-inė pv. Gdl: skol. prūdas; Šaltin-inė pv. Lbv: lie. šaltinis ‘iš žemės tekanti vandens versmė’; Rubež-inė ar. KzR: skol. rubėžius ‘žemės rėžio, lauko riba, ežia’; Rūd-inė dr. Vv, pv. Krsn; Rūd-inė pv. Prn: skol. rūda ‘prasta, pelkėta žemė su durpių priemaiša, rūdynė; žemė su rūdos priemaiša’; Tak-inė pv. Igl: lie. tãkas ‘siauras kelelis eiti; prk. siauras žemės sklypelis’; Tūrp-inė pv. Brb: skol. tùrpės ‘durpės’; Valak-inė 2 pv. Igl; Valak-inė pv. Prn: skol. valãkas ‘žemės sklypas apie dvidešimt dešimtinių’; Žiegždr-inė drb. ž. Gdl: lie. žiegždra, žiegždrás ‘rupus smėlis, žvyras, žvirgždas’; Žiog-inė pv. Ss: lie. žiogỹs ‘užlietas upės pakraštys, užutekis, vadaksnis; liūnas, klampynė upės ar ežero pakraštyje’, kita vertus, galima kilmė iš lie. žiõgas, žiógis ‘šoklus tiesiasparnių būrio vabzdys (Tettigonia)’; Žvirgžd-inė pv. Igl: lie. žvirgždė ‘žvirgždėta žemė’; 5 Neišleistina iš akių tai, kad žemėvardžiai gali būti padaryti tiesiog iš lie. pakelinis, -ė ‘esantis [...] prie kelio’. Straipsniai / Articles 85 DALIA SVIDERSKIENĖ -inès: Angl-inès ar. Krsn: lie. anglìs6; Durp-inès pv. KzR: lie. dùrpė, dùrpės; Kamp-inès pv. Ss; Kamp-inès pv. Igl: lie. kāmpas; Kėms-inès pv. Krsn: lie. kėmsas ‘samanomis ar žole apžėlęs kelmas ar žemės kauburėlis, kęsas’; Valāk-inès pv. Klvr: skol. valākas; Žiegžd r-inès gn. Gdl: lie. žiegždra, žiẽgždras; -iniai: Krašt-iniai dr., pv. Krsn: lie. krãštas ‘galas, pabaiga, riba, siena; gabaliukas, sklypelis; truputis’; -inis: Kamp-inis dr., pv. Mrj, pv. Prn: lie. kāmpas; Pagir-inis drb. ž. KzR: lie. pagirė, pagirỹs ‘girios pakraštys; laukas prie girios’7, Pavieškel-inis dr. Ss: lie. pavieškelė, pavieškelỹs. Pastebėta, kad tiriamame areale iš fiziografinių terminų padaroma didžiausia dalis (40 %) priesagos -in- vedinių (žr. priedą, 2 diagramą). Šioje grupėje dariausi priesagos -inė vediniai. Jie sudaro 91 % visų šios grupės vietovardžių. Kiti vediniai padaromi su priesagos -in- galūnių variantais: 5 % vedinių padaryta su -inės, 3 % – su -inis. Užrašytas vienas vedinys su -iniai. Itin daug tiriamame plote agronimų, kilusių iš lie. kùpstas. Priesagos -in- vediniai, kurių pamatinis žodis yra minėtas apeliatyvas, užrašyti beveik visuose tiriamos apskrities valsčiuose (Balbieriškio, Gudelių, Kalvarijos, Liubavo, Liudvinavo, Krosnos, Sasnavos ir Šilavoto). Tai galėtų paliudyti, kad lygumų vietovėse kiekvienas žemės paviršiaus nelygumas neliko nepastebėtas ir buvo kaip nors pavadintas8 (agronimų darybos atveju – kupstu). Iš apeliatyvo rūdà gana dažnai padaromi kalbami vediniai, matyt, reiškia ne tik prastą, pelkėtą žemę su durpių priemaiša, rūdynę, žemę su rūdos priemaiša. Galimi atvejai, kada rūdà reiškia balų rūdą9. Kampas ir gãlas – dar du apeliatyvai, iš kurių neretai padaromi priesagos -in- vediniai. Tokių agronimų, kurių pamatinis žodis yra pavadinamojo objekto nomenklatūrinis terminas, šiose apylinkėse neužrašyta. 6 Pasikartojančių bendrinių žodžių, su kuriais siejamos, iš kurių kildinamos etimologizuojamos agronimų lytys, reikšmės straipsnyje nenurodomos. 7 Žemėvardis galėtų būti padarytas tiesiog iš lie. pagirinis, -ė, tačiau Kazlų Rūdos valsčiaus Senovės kaimo anketos vietovardžių užrašytojas tokių duomenų nepateikia. Kadangi agronimo darybos pamatas yra nepriesaginis apeliatyvas (pagirỹs), darinys laikomas priesagos -in- vediniu (plg. 3 išnašą). 8 Tiriant Marijampolės apskrities kitą toponimų poklasį – sudurtinius oronimus – buvo pastebėta, kad šiame areale dažnai (89 %) vietovardžiai daromi sudūrimo būdu su leksema kálnas antrajame sandė (žr. Sviderskienė 2006: 57). 9 Dar žr. Vanagas 1996: 94–97, kur aiškindamas miesto vardo Kazlų Rūdà, priklausančio tiriamam arealui, kilmę, plačiai aptaria antrojo vietovardžio dėmens Rūdà kilmės aiškinimo galimybes. 86 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronomų – priesagos –in- vedinių 1.2. Vedininiai iš augalų pavadinimų -inė: Alksn-inė pv. KzR, Ldvn: lie. alkšnis ‘beržinių šeimos medis (Alnus)’; Arel-inė pv. Klvr: lie. ārelis ‘balių augalas ilgais, stipriai kvepiančiais lapais (Acorus calamus)’; Aržuol-inė pv. Klvr, Aržuol-inė pv. Lbv: lie. āržuolas ‘labai kietos medienos lapuotas medis (Quercus)’; Asiūkl-inė pv. Brb, Gdl, 2 pv. Klvr, Krsn, pv. Lbv, Prn, Šil; Asiūkl-inė pv. Krsn; Asiūkl-inė pv. Klvr, Ldvn, 2 pv. Prn: lie. asiūklis ‘asiūklinių šeimos sporinis augalas smulkiais žvyniškais lapeliais, triaušis (Equisetum)’; Aviž-inė pv. Prn: lie. aviža ‘kultūrinis augalas, kurio grūdai vartojami pašarui ir maistui (Avena); to augalo grūdas’; Baland-inė pv. Mrj: lie. balánda ‘toks balandinių šeimos augalas (Chenopodium)’10; Berž-inė pv. Gdl, 4 pv. Krsn: lie. béržas ‘lapuotas medis balta tošimi (Betula)’; Bulb-inė dr. Igl: skol. bùlbė ‘daržovė, kurios šakniagumbiai turi daug krakmolo (Solanum tuberosum); tos daržovės šakniagumbis’; Búož-inė 2 pv. Mrj: lie. búožė ‘švendras, vilkauogė (Typha)’; Cibul-inė 3 pv. Ldvn: skol. cìbulis ‘svogūnas (Allium cepa)’; Česnak-inė pv. Gdl: skol. česnākas ‘aštraus kvapo daržovė (Allium sativum)’; Dilgėl-inė pv. Mrj: lie. dilgėlė ‘žolinis augalas, kurio stiebas ir lapai su dilginančiais plaukeliais (Urtica)’; Dirs-inė pv. Ldvn: lie. dirsė ‘varpinė piktžolė, ppr. auganti rugiuose (Bromus)’; Drebul-inė pv. KzR: lie. drebulė ‘toks medis drebančiais lapais, epùšė (Populus tremula)’; Egl-inė 2 pv. Krsn: lie. ẽglė ‘visada žaliuojantis spygliuotis medis su tankiomis šakomis, sudarančiomis kūgio formos vainiką (Picea)’; Geguž-inė 2 pv. Krsn; Geguž-inė pv. Igl, Prn: lie. gegužė (gegužės rūtós) ‘tokios žolės, augančios pūdymuose’, gegùžis ‘asiūklis, kežėtys (Equisetum)’; Glúoks-ninė pv. Prn: lie. glúoksnis ‘gluosninių šeimos medis, žilvitis (Salix)’; Glúos-ninė pv. Brb, 2 pv. Prn: lie. glúosnis ‘gluosninių šeimos medis, žilvitis (Salix)’; Karkl-inė pv. Krsn, Lbv; Karkl-inė pv. Klvr: lie. kãrklas ‘gluosninių šeimos medis ar krūmas (Salix cinerea)’, plg. lie. kãrklės ‘tokios žolės’; Klev-inė ar., pv. Šil: lie. klėvas ‘klevinių šeimos medis plačiais karpytais lapais, medžliepis (Acer)’; Kopūst-inė dr. Igl, pv. Klvr: lie. kopūstas ‘kryžmažiedžių šeimos lapinė daržovė (Brassica)’; Lapūg-inė 3 pv. Klvr; Lapūg-inė pv. Krsn: skol. lapūgas ‘puriena (Caltha palustris)’; Lapūk-inė 3 pv. 10 Dėl vv. kilmės dar žr. LVŽ I 322–333, kur pateikiama vietovardžių kilmės aiškinimo galimybė iš lie. balandė, balandis ‘toks paukštis, karvelis; laukinis karvelis (Columba)’. Straipsnio autorės nuomone, matyt, įmanoma ir kitokia vietovardžio kilmės aiškinimo versija. Remiantis Baltų kalbų atlaso duomenimis, išsiaiškinta, kad bendrinis žodis balandis vartojamas visame žemaičių tarmės plote, gretimose vakarų aukštaičių ir kai kuriose rytų aukštaičių panevėžiškių šnektose (p. 89). Tiriamame lietuvių kalbos plote vartojamas apeliatyvas karvėlis, kuris, minėto atlaso duomenimis, yra paplitęs didžiojoje Lietuvos dalyje: visame aukštaičių plote, taip pat kai kuriose pietinėse ir rytinėse pietų žemaičių raseiniškių šnektose (plg. p. 90; dar žr. žemėlapį p. 149). Atsižvelgus į tai, pievos vardas straipsnyje siejamas su lie. balánda ir teikiamas desubstantyvų skyriuje, vedinių iš augalų pavadinimų semantinėje grupėje. Straipsniai / Articles 87 DALIA SVIDERSKIENĖ Krsn: skol. lapūkas ‘puriena (Caltha palustris)’; Léndr-inė 2 pv. Lbv: lie. léndrė ‘varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu; paprastoji nendrė (Phragmites communis)’; Néndr-inė 2 pv. Gdl, pv. Lbv; Nendr-inė 2 pv. Gdl, 4 pv. Krsn, pv. Lbv, Ldvn; Nendr-inė pv. Igl, Klvr: lie. néndrė ‘varpinių šeimos vandens augalas ilgu tuščiaviduriu stiebu (Phragmites communis)’; Papart-inė pv. Klvr: lie. papartis ‘sporinis dideliais karpytais lapais augalas (Dryopteris)’; Pupelaišk-inė pv. Ldvn: lie. *pupelaiškė ar pan., plg. lie. pùpalaiškė ‘gencijoninių šeimos pelkėse augantis vaistinis augalas (Menyanthes trifoliata)’; Pùš-inė, Puš-inė pv. Krsn: lie. pušis ‘visada žaliuojantis medis su ilgais spygliais ir apvaliais kankorėžiais (Pinus)’; Rug-inė pv. Klvr: lie. rugiai, rugýs ‘varpinis (ppr. žieminis) javas, iš kurio grūdų miltų kepama duona (Secale); šių javų augantis laukas’; Sãman-inė pv. Brb; Saman-inė 3 pv. Krsn, pv. Lbv; Sama-ninė 2 pv. Klvr, pv. Šil: lie. sãmana ‘drėgnų vietų sporinis augalas su šakniniais plaukeliais vietoj šaknų (Bryophyta)’; Serbent-inė pv. Lbv, Ss; Serbent-inė pv. Ldvn: lie. serbentà, serbẽntas ‘vaiskrūmis su valgomomis rūgščiai saldžiomis raudonomis, gelsvomis ar juodomis uogomis (Ribes)’; Siūkl-inė 2 pv. Lbv; Siūkl-inė pv. Klvr: lie. siūklė, siūklis ‘asiūk­linių šeimos sporinis augalas smulkiais žvyniškais lapeliais, triaušis (Equisetum)’; Skrobl-inė dr. Ss: lie. skroblas ‘beržinių šeimos medis kieta mediena (Carpinus)’; Smilg-inė pv. Lbv; Smilg-inė pv. Ldvn: lie. smilga ‘varpinių šeimos žolė su šluotelės pavidalo žiedynu (Agrostis)’; Smukn-inė pv. Krsn, Smukn-inė pv. Igl: lie. smùknė, smuknià ‘panaši į viksva žemų vietų žolė’; Spālgen-inė pv. Lbv: lie. spālgena ‘spanguolė’; Stadal-inė pv. Ldvn: lie. stadalė ‘daugiametis dekoratyvinis krūmas arba medis (Cornus)’; Šeltėkšn-inė pv. Igl: lie. šeltėkšnis ‘šaltekšninių šeimos krūmas ar medelis (Frangula)’; Šer-inė pv. Klvr, Mrj: lie. šerys ‘prasta, kieta žolė’¹¹; Šermukšn-inė pv. Ldvn: lie. šermùkšnis ‘erškėtinių šeimos medis raudonomis uogomis (Sorbus)’; Šlyn-inė pv. Brb: lie. šlýnas, šlýnė ‘pilkšvai melsvas arba balkšvas glitus molis su organinių medžiagų priemaišomis; tokio molio dirva’; Švėndr-inė pv. Ldvn: lie. švėndrė ‘nendrė (Phragmites)’; Uos-inė pv. Brb: lie. úosis ‘alyvmedinių šeimos medis su karpytais plunksnos pavidalo lapais ir kieta mediena (Fraxinus)’; Viksu-inė pv. Brb, Klvr, Lbv; Viksu-inė pv. Klvr: lie. viksva ‘viksvinių šeimos daugiametė žolė (Carex)’; Vikšr-inė pv. KzR: lie. vikšris ‘viksva (Carex); šis augalas kaip žolė ar šienas’; Vingir-inė pv. Šil: lie. vingiris ‘vedryninių šeimos daugiamečių žolių gentis (Thalictrum)’; Vinkšn-inė pv. Krsn: lie. vinkšna, vinkšnà ‘guobinių šeimos medis (Ulmus)’; Žolyn-inė l. Mrj: lie. žolýnas ‘bet koks žolinis (augantis ar skintas) augalas’, lie. žolýnė ‘žolių priaugusi vieta’; -inė̀s: Nendr-inės pv. Lbv: lie. néndrė; Saman-inės pv. Gdl: lie. sãmana; Smilg-inės pv. Gdl: lie. smilga; 11 Pievų vardai gali būti padaryti tiesiog iš lie. šėrinis, -ė ‘šiurkštus, kietas kaip šeriai’. 88 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronomų – priesagos –in- vedinių -inis: Aržuol-inis pv. Igl: lie. áržuolas; Brōk-inis dr. Ss: lie. brōkas ‘tokia daržovė; tos daržovės šakniagumbis; runkelis (Beta)12; Rōp-inis dr. Ss: lie. rōpė ‘kryžmažiedžių šeimos pašarinė ar valgomoji daržovė, pa ilg a arba apvalia, stora šaknimi (Brassica rapa)’; Saman-inis pv. Gdl: lie. sāmana; Skirp st-inis ar. Krsn: lie. skirpštas ‘bukas (Fagus)’; Skrobl-inis l. Lbv: lie. skrōblas; Skruobl-inis pv. Gdl: lie. skrūoblas ‘beržinių šeimos medis kieta mediena (Carpinus)’; Tabok-inis l. dalis Ss: lie. tabokà, tabōkas ‘bulvinių šeimos augalas (Nicotiana)’. Pastebėta, kad vedinių iš augalų pavadinimų grupėje dariausi priesagos -inė vediniai. Jie sudaro 91 % visų šios grupės žemėvardžių. Kiti vediniai padaromi su priesagos -in- galūnių variantais: su -inės padaryta 2 % vedinių, su -inis – 7 %. Su -iniai vedinių neužrašyta. Tiriamame plote agronimai daromi iš medžių (alksnis, áržuolas, skirpštas, skrōblas, vìnkšna, vinkšnà) ir iš įvairiose vietose augančių augalų pavadinimų: šlapių vietų (ārelis), dirvų (asiūklis), daržų (brōkas, rōpė), pievų (smilga), laukų (avižà). Dažniausiai pam at iniais žodžiais esti šios leksemos: asiūklis, réndare, sāmana, viksva. Iš gyvojoje kalboje tarpukariu vartotų tiriamo poklasio vietovardžių užrašymų matyti, kad vienu metu toje pačioje lokalioje erdvėje vietų vardai su priesaga -in- ir jos galūnių variantais padaromi iš gretiminių formų su asiūkl- ir siūkl-, rodančių ryšį su lie. asiūklis ir lie. siūklė, siūklis; su lapūk- ir lapūg-, rodančių ryšį su skol. lapūgas ir skol. lapūkas; su lendr- ir nendr-, rodančių ryšį su lie. lėndrė ir lie. nénd-rė; su skrobl- ir skruobl-, rodančių ryšį su lie. skrōblas ir lie. skrūoblas. Manoma, kad šio tyrimo išryškinta varijuojančių leksemų įvairovė galėtų būti laikoma specifiniu tiriamam arealui būdingu bruožu. 1.3. Ved iniai iš gyvūnų pavadinimų -inė: Ánt-inė pv. Gdl: lie. ántis ‘nam inis ar laukinis vandens paukštis (Anas)’; Barsuk-inė ar. Šil: lie. barsūkas ‘plėšrus žvėrelis šiurkščiais plaukais, opšrus (Ursus meles)’; Dėl-inė pv. Brb; Dėl-inė pv. Brb; Dėl-inė pv. Ldvn: lie. dėlė ‘krauju mintanti gėlųjų vandenų kirmėlė, siurbėlė (Hirudo medicinalis)’; Gaid-inė pv. Ldvn: lie. gaidỹs ‘nam inis paukštis, vištų patinas (Gallus gallinaceus)’; Gyvat-inė pv. Krsn; Gyvat-inė pv. Klvr: lie. gyvātė ‘ilgų kūnų, be kojų, nuodingais dantimis šliaužikas, angis, piktoji, šnypštėlė (Vipera berus)’; Jarub-inė pv. Prn: lie. jarubė ‘tetervinų šeimos paukštis, virbė, irbė (Tetrao bonasia)’; Ožk-inė pv. Klvr: lie. ožkà ‘nedidelis raguotas atrajojantis (ppr. naminis) gyvulys, laikomas pienui ir mėsai’; Pemp-inė pv. KzR: lie. pėmpė ‘nedidelis sėjikų šeimos pelkių paukštis (Vanel- 12 Kita vertus, neatmestina vv. kilmės iš pvd. Brōkas (LPŽ I 312) galimybė. Straipsniai / Articles 89 DALIA SVIDERSKIENĖ lus vanellus)’; Turkl-inė pv. Klvr: lie. turklỹs ‘svirplių šeimos vabzdys, gyvenantis drėgnoje žemėje, kurklys, parplys (Gryllotalpa gryllotalpa)’; Vārl-inė 2 pv. Lbv; pv. Ldvn; Varl-inė pv. Klvr: lie. varlė ‘varliagyvių klasės gyvūnas su ilgomis užpakalinėmis kojomis (Rana)’; Žvirbl-inė pv. Klvr: lie. žvirblis ‘kikilių šeimos sodybų, miestų nedidelis paukštis (Passer)’; -in ė: Ang-inės ar. Šil: lie. angis ‘ilgu kūnu, be kojų, nuodingais dantimis šliaužikas; [...] piktoji, šnykštėlė (Vipera berus)’, plg. pr. angis ‘gyvatė, angis’ (Mažiulis 1988: 77)13; Gaīd-inės pv. Ldvn: lie. gaidỹs; Vārn-inės pv. Krsn: lie. vārna ‘varnių šeimos paukštis pilkomis ir juodomis plunksnomis (Corvus corone)’; Vilk-inės pv. Klvr: lie. vīlkas ‘panašus į šunį plėšrus miško žvėris (Canis lupus)’, plg. kap vilkai ‘labai tamsūs’ Mrj (LKŽe). -inis: Vanag-inis pv. Gdl: lie. vā nagas ‘vanagų pošeimio rūšis, plėšrus paukštis trumpu lenktu snapu ir aštriais nagais’. Marijampolės apylinkėse agronimų iš gyvūnų pavadinimų daryboje dažniausiai dalyvauja priesaga -inė, su ja padaryta 77 % vedinių. Su kitais priesagos -in- galūnių variantais -inės ir -inis padaroma atitinkamai 18 % ir 5 % visų šios grupės vedinių. Vedinių su -iniai tiriamame plote neužrašyta. Smulkiausių žemės paviršiaus vardų iš gyvūnų pavadinimų įvairovė gana didelė. Ypač įvairuoja vediniai iš paukščių (naminių ir laukinių) pavadinimų (ántis, gaidỹs, jarubė, pémpė, vā n agas, vārna, žvirblis). Jie daromi ir iš roplių (angis, gyvatė), vabzdžių (turklỹs), naminių gyvūnų (ožka), žvėrių (vīlkas) pavadinimų. Pastebėta, kad dažniausiai šio skyriaus priesagos -inė(s) vediniai daromi iš leksemų dėlė ir varlė. Iš to, matyt, galima spręsti, kad dirvos, pievos, laukai ir kiti panašūs žemės paviršiaus objektai Marijampolės apylinkėse, kurių vardai užrašyti tarpukario anketose, buvo šlapiose, vandens užliejamose vietose. 1.4. Vediniai iš kitų apeliatyvų (iš įvairių gamtos, socialinės aplinkos daiktų, reiškinių ar pan. pavadinimų) -inė: Audekl-inė pv. Krsn: lie. áudeklas ‘audžiama ar išausta medžiaga, audinys’; Barag-inė lg. KzR; Barag-inė pv. KzR: skol. barāgas ‘prikabinama prie keturių karčių pakeliama ir nuleidžiama pastogė šienui, šiaudams, durpėms krauti; maniežo pastogė; pašū rė’14; Bravor-inė pv. Igl, Šil: skol. brāvoras ‘spirito ar alaus 13 Dėl tokio vv. kilmės aiškinimo dar žr. LVŽ I 98–99. 14 Dėl tokio vv. kilmės aiškinimo dar žr. LVŽ I 362. 90 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronomų – priesagos -in- vedinių darykla’; Gelež-inė pv. Lbv: lie. geležis ‘labiausiai paplitęs gamtoje metalas (Fe)’; Guñb-inė pv. Lbv: lie. guñbas ‘medžio (augalo) atauga, sustorėjimas kurioj vietoj, surietėjimas; koks pasipūtimas’; Járd-inė pv. Ldvn: lie. járdas ‘ilgio matas [...]’; Kačerg-inė pv. Lbv: skol. kačérga ‘žarsteklis, maišiklis’; Kapč-inė pv. Klvr: skol. kãpčius ‘sukastas žemės kauburys (kaupas) lauko ribai, ežiai, sienai pažymėti, ežiaženklis, erekys’; Kūgėl-inė pv. Lbv: lie. kūgėlis ‘kauburėlis, iškilimas’; Lakšt-inė pv. Krsn: lie. lãkštas ‘kas nors išplota, plokštė’; Lap-inė ar. Šil: lie. lãpas ‘augalo kvėpavimo organas, dažniausiai plonos žalios plokštelės pavidalo stiebo ar šakos išauga (folium)’; Lazd-inė pv. Krsn: lie. lazdà ‘krūmas ar medis, ant kurio auga riešutai (Corylus avellana)’; Mūr-inė pv. Klvr: skol. mūras ‘siena, aptvėrimas iš cemento, akmenų ar plytų’; Pabarzd-inė pv. Klvr: lie. pabarzdė ‘likę ilgesni nenupjauti prie pradalgio krašto žolės ar javų kambliai’; Padaž-inė pv. Mrj: lie. pãdažas ‘valgio dažinys, mirkalas’; Patãš-inė pv. Klvr: lie. pãtašas ‘skystas mėšlas, srutos’; Plauš-inė 2 pv. Krsn: lie. plaušė ‘skeveldra, atskala, atplaiša’, plg. lie. plaušas ‘pluoštinio augalo driekos’; Plien-inė pv. Klvr: lie. pliẽnas ‘juodasis metalas – geležies, anglies ir kitų elementų lydinys’; Pravor-inė 2 pv. Gdl; Pravor-inė pv. Igl: skol. prãvoras ‘spirito gamykla ar alaus darykla, bravoras’; Pùs-inė pv. Klvr, Mrj; Pus-inė pv. Lbv: lie. pùsė ‘vietos, daikto vidurys; vieta, esanti ppr. viename iš dviejų kieno nors šonų, pakraščių; kraštas, šalis’15; Saul-inė pv. Mrj: lie. sáulė ‘to dangaus kūno spinduliai, šviesa, atokaita’; Sidãbr-inė ar., pv. Krsn: lie. sidãbras ‘brangusis, nerūdijantis baltas metalas’; Smãl-inė dr. Vv: skol. smalà ‘kaitinimu gaunama derva, degutas’; Sodyb-inė pv. Ldvn: lie. sodyba ‘vieta, kurioje buvo trobos, sodybvietė’16; Sói̇́est-inė pv. Lbv: lie. sói̇́estas ‘iš grietinės gaunami standūs riebalai’, plg. Žemė kai sviestas (derlinga, gerai įdirbta)17; Šulin-inė pv. Klvr: lie. šulinỹs ‘dirbtinė gili duobė (ppr. su rentiniu) apsaugota nuo žemės gruičių vandeniui gauti iš vandeningų žemės sluoksnių’; Tašl-inė pv. Igl: lie. tašlà ‘skystyje įmaišytų miltų masė’; Triėdal-inė pv. Ldvn: lie. triėdalas ‘skystos išmatos’; Trūb-inė pv. Lbv: skol. trūbas ‘vamzdis’; Var-inė pv. Ldvn: lie. vãris ‘rausvai gelsvos spalvos metalas (Cu)’; Vidur-inė pv. Klvr: lie. vidurỹs ‘lygiai arba maždaug lygiai iš visų ar iš dviejų pusių nutolusi vieta; daikto, kūno ar vietos centras arba beveik centras’, kita 15 Pievų vardai Pùsinė pv. Klvr, Mrj gali būti padaryti tiesiog iš lie. pùsinis, -ė ‘dviem pusiau priklausantis, dviejų laikomas, naudojamas’. 16 Nustatytą priesaginį vietovardžio darybos būdą bei darybos pamatą parem ia Liudvinavo valsčiaus Armoniškių kaimo anketoje vietovardžių užrašytojo pateikiami papildomi duomenys: „Seniau toje vietoje buvo sodyba“ . 17 Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, LKŽe duomenimis, šis iliustracinis sakinys užrašytas ne iš gyvosios kalbos, bet iš Lietuvių rašomosios kalbos žodyno, lietuvių-vokiečių dalies, I–V t., Heidel bergas, 1932–1968 m. (sudarė M. Niedermannas, A. Sennas, F. Brenderis ir A. Salys). Straipsniai / Articles 91 DALIA ŠVIDERSKIENĖ vertus, galima kilmė iš lie. vidurinis, -ė ‘lygiai ar maždaug lygiai iš visų ar iš dviejų pusių nutolęs nuo kraštų į centrą; esantis viduryje ko ar tarp ko (vietos atžvilgiu)’; Vopn--inė pv. Krsn: skol. vopnà ‘kalkės’; Žagar-inė pv. Brb: lie. žãgaras ‘be lapų šakutė (ppr. sausa), žãbaras’; –inės: Ariėlk-inės pv. Klvr: lie. arielkà ‘degtinė’; Grebl-inės pv. Lbv: lie. greb̃lÿs ‘rankinis žemdirbystės įrankis šienui, javams ir kt. grėbti, žemei purenti’; Smal-inės ar. Krsn, pv. Lbv: skol. smalà; –inis: Karčem-inis drb. ž. Mrj: skol. karčemà ‘smuklė’; Pus-inis pv. Prn: lie. pùsė18; Smal-inis l. Ss: skol. smalà; Sodyb-inis dr. Ldvn: lie. sodýba ‘vieta, žemė apie namus su visais trobesiais; vieta, kurioje buvo trobos, sodybvietė’19 Kaip parodė tyrimas, priesagos -in- galūnių variantų -inis, -inė(s) produktyvumas aptartų toponimų grupėje nevienodas. Dažniausiai čia padaromi -inė vediniai – 84 %, su -inės ir -inis daroma po 8 % vedinių. Šioje vedinių grupėje pamatinių žodžių gausa ir įvairovė gana didelė. Su vienais (su gùmbas, kūgėlis, lākštas ir kt.) padaryti priesagos -in- vediniai turi išskiriamąsias, su kitais rūšines (su vopnà, žãgaras ir kt.), dar su kitais (su barãgas, brãvoras, karčemà ir kt.) – posesyvines reikšmes. Kaip rodo vietovardžių aptarimo duomenys, tarp priesagos -in- vedinių iš daiktavardžių (desubstantyvų) pamatinių žodžių kur kas dažnesni fiziografiniai terminai (40 %) ir augalų pavadinimai (39 %) nei įvairūs gamtos, socialinės aplinkos daiktų, reiškinių pavadinimai (14 %); iš gyvūnų pavadinimų kalbami vediniai daromi rečiausiai (7 %) (dar žr. priedą, 2 diagramą). Matyt, tai nulemta paties tiriamojo objekto – arimų, dirvų, laukų, pievų ar ganyklų vardų. 2. VEDINIAI IŠ BŪDVARDŽIŲ (DEADJEKTYVAI) Keli užrašyti priesagos -in- vediniai yra deadjektyvai: –inė: Dilg-inė pv. Krsn; Dilg-inė ar. Klvr, pv. Krsn, Mrj; Dilg-inė pv. Ldvn: lie. dilgùs, -i ‘dalgus, aštrus’; Dvirāt-inė pv. Ldvn: lie. dvirãtis, -ė ‘su dviem ratais’; Pailg-inė pv. Igl: lie. pailgas, -à ‘kuris didesnio ilgumo negu platumo, pailgoutinas’; Plik-inė pv. Mrj: lie. plikas, -à ‘neturintis natūralios dangos (plaukų, vilnų, plunks- 18 Pievos vardas gali būti padarytas tiesiog iš lie. pùsinis ‘dviem pusiau priklausantis, dviejų laikomas, naudojamas’. 19 Dirvos vardas galėtų būti padarytas tiesiog iš lie. sodýbinis, -ė ‘esantis sodybvietėje’. Kadangi Liudvinavo valsčiaus Kirkiliavo kaimo anketoje vietovardžių užrašytojas tokių duomenų nepateikia, darinys laikomas priesagos -in- vediniu. 92 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronomų – priesagos -in- vedinių nų, augmenijos, lapų)’; Rudāž-inė pv. Lbv: *rudāvas, plg. lie. rūdas, -à ‘tamsiai geltonas’; Šakót-inė pv. KzR: lie. šakótas, -a ‘su išsišakojimais, su atšakomis, nevientisas’; Šalt-inė pv. Krsn: lie. šáltas, -à ‘negreit įšylantis, šaltiniuotas (apie dirvožemį)’; Vėlyv-inė pv. Ldvn: lie. vėlyvis, -ė ‘kuris vėlyvas, vėlyvasis’; -inės: Dilg-inės dr., pv. Ss: lie. dilgùs, -ì. Kaip matyti, be kitų formą (dvirātis, -ė; pailgas, -à; šakótas, -a), spalvą (rūdas, -à), tam tikras dirvožemio savybes (šáltas, -à) nusakančių pamatinių žodžių, dažniausiai priesagos -inė(s) vediniai daromi iš lie. dilgùs, -ì, nusakančio augalų savybes. Akivaizdu, kad priesagos -in- galūnių variantų -inė ir -inės produktyvumas aptartų toponimų grupėje nevienodas. Absoliuti dauguma (12 iš 13) šių žemėvardžių – priesagos -inė vediniai. Vediniai su -inis ir -iniai iš būdvardžių šiose apylinkėse nedaromi. Atlikto tyrimo duomenimis, priesagos -in- galūnių variantų -inė, -inės, -inis, -iniai produktyvumas gana nevienodas (žr. priedą, 3 diagramą). Daugiausiai vedinių tirtame plote padaroma su -inė – 89 %; su -inės – 5 %, su -inis – 4,5 %. Mažiausiai vedinių daroma su -iniai – 0,3 %. 3. IŠVADOS Šis dar vienas Marijampolės apskrities vietovardžių tyrimas leido atidžiau pažvelgti į regiono oniminę ir apeliatyvinę leksiką. Iki šiol atlikti arealiniai toponimijos tyrimai nėra paliudiję tokios gausios priesagos -in- vartosenos darant vedinius iš apeliatyvų, kaip buvo paliudyta Marijampolės apskrities tarpukario anketose. Tai naujas pietinio lietuvių kalbos ploto toponimų tyrimų rezultatus papildantis faktas. Remiantis vertinga Žemės vardų anketų informacija, manoma, buvo tiksliai nustatytas tiriamų vietovardžių darybos būdas. Turimi omenyje tokie agronimai, kurių darybos pamatas gali būti tiek nepriesaginis apeliatyvas (darinys tokiais atvejais laikomas vediniu, jo priesaga – darybos afiksu), tiek priesaginis apeliatyvas. Pastaruoju atveju agronimai laikomi pirminiais ir į tiriamų vietovardžių sąrašą nepatenka. Ateityje šios darybinės analizės metu paaiškėję agronomų pamatiniai žodžiai (etimonai) bus svarbūs rengiant sintetinį lietuvių toponimikos darbą Lietuvos vietovardžių žodyną. Jie padės nustatyti tikslesnes žemėvardžių kilmės aiškinimo versijas, vietovardžių vietą formuojamuose lizduose. Laikantis pasirinktų klasifikacijos aspektų, nustatyta, kad pamatinių žodžių priklausymo tam tikroms kalbos dalims požiūriu gausiausia yra daiktavardinių vedinių (desubstantyvų) grupė. Ją sudaro 96 % visų priesagos -in- vedinių. Kita dalis (4 %) tirtų žemėvardžių – būdvardiniai priesagos -in- vediniai (deadjektyvai). Straipsniai / Articles 93 DALIA SVIDERSKIENĖ Nustatyti tiriamų agronimų pamatiniai žodžiai leidžia pastebėti, kad itin daug šiame plote vietovardžių, kilusių iš lie. kūpstas. Priesagos -in- vedinių, kurių pamatinis žodis yra minėtas apeliatyvas, užrašyta beveik visuose tiriamos apskrities valsčiuose. Tai galėtų paliudyti, kad lygumų vietovėse kiekvienas žemės paviršiaus nelygumas neliko nepastebėtas, iš juos įvardijančių žodžių gausiai buvo daromi ir žemevardžiai. Priesagos -in- vediniai iš gyvūnų pavadinimų dažnai padaromi iš leksemų dėlė ir varlė, be to, iš apeliatyvo rūdā neretai daromi vediniai iš fiziografinių terminų. Pagal tai galima spręsti, kad dirvos, pievos, laukai ir kiti panašūs žemės paviršiaus objektai Marijampolės apylinkėse buvo šlapiose, vandens užliejamose vietose. Anketose užrašytų agronimų, kilusių iš augalų pavadinimų, analizė parodė, kad dažniausiai čia jie buvo daromi iš bendrinių žodžių asiūklis, nendrė, sąmana ir viksva. Iš gyvojoje kalboje tarpukariu vartotų šios klasės (subklasės) vietovardžių užrašymų pastebėta, kad vienu metu toje pačioje lokalioje erdvėje vietų vardai su priesaga -in- ir jos galūnių variantais padaromi iš gretiminių formų su asiūkl- ir siūkl-, rodančių ryšį su asiūklis ir siūklė, siūklis (Asiūklinė pv. Krsn; Asiūklinė pv. Klvr, Ldvn, Prn ir Siūklinė pv. Lbv; Siūklinė pv. Klvr), su lapūk- ir lapūg-, rodančių ryšį su lapūgas ir lapūkas (Lapūginė pv. Klvr, Lapūginė pv. Krsn ir Lapūkinė pv. Krsn), su lendr- ir nendr-, rodančių ryšį su lendre ir nendre (Léndrinė pv. Lbv ir Néndrinė pv. Gdl, Lbv, Nendrinė pv. Gdl, Krsn, Lbv, Ldvn, Nendrinė pv. Igl, Klvr), su skrobl- ir skruobl-, rodančių ryšį su skroblas ir skruoblas (Skroblinė dr. Ss, Skroblinis l. Lbv ir Skruoblinis pv. Gdl). Šio tyrimo išryškinta varijuojančių leksemų įvairovė galėtų būti laikoma specifiniu tiriamam plotui būdingu bruožu. Iki šiol atliktuose kituose lietuvių arealinės toponimijos tyrimuose į šį reiškinį – gretiminių formų vartoseną padarant tos pačios priesagos vedinius – dėmesys nebuvo atkreiptas. Pastebėta, kad tarp tirtų onimų pamatinių žodžių yra kur kas dažnesni įvairūs fiziografiniai terminai (40 %) ir augalų pavadinimai (39 %) nei gamtos, socialinės aplinkos daiktų, reiškinių (14 %) ar gyvūnų pavadinimai (7 %). Manoma, kad tai nulemta paties tiriamojo objekto – arimų, dirbamų žemių, dirvų, laukų, pievų ar ganyklų vardų. Deadjektyvų grupėje, be formą (dvirātis, -ė; pailgas, -à; šakótas, -a), spalvą (rūdas, -à), tam tikras dirvožemio savybes (šáltas, -à) nusakančių pamatinių žodžių, dažniausiai priesagos -in- vediniai pietiniame lietuvių kalbos plote daromi iš lie. dilgūs, -i, nusakančio augalų savybes. Tyrimo metu išryškėjusios leksemos, iš kurių daromi priesagos -in- vediniai, parodė Marijampolės apskrities reljefo ypatybes, augaliją, gyvūniją, su pietine Lietuvos dalimi susijusius socialinės aplinkos daiktų bei reiškinių pavadinimus. Šie duomenys galėtų būti svarbūs etnologams ar kitų sričių tyrėjams, padėtų geriau pažinti čia gyvenusius žmones, jų mentalitetą, pasaulėjautą. Siekiant išsaugoti smulkiausius žemės paviršiaus vardus, kaip specifinę bei labiausiai kintančią leksikos dalį, juos ir toliau tirti bei publikuoti yra būtina. 94 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronomų – priesagos -in- vedinių PRIEDAS 1 DIAGRAMA. Priesagos -in- vedinių pamatiniai žodžiai priklausymo tam tikroms kalbos dalims požiūriu 2 DIAGRAMA. Priesagos -in- vedinių pamatinių žodžių leksinės semantinės grupės 3 DIAGRAMA. Priesagos -in- galūnių variantų produktyvumas Straipsniai / Articles 95 DALIA SVIDERSKIENĖ LOKALIZACIJOS NUORODŲ SUTRUMPINIMAI Brb – Balbieriškis (Prienų r.) Gdl – Gudėliai (Marijampolės sav. t.) Igl – Igliškėliai (Marijampolės sav. t.) Klvr – Kalvarija (Marijampolės sav. t.) Krsn – Krosna (Lazdijų r.) KzR – Kazlų Rūda Lby – Liubavas (Kalvarijos sav. t.) Ldyn – Liudvinavas (Marijampolės sav. t.) Mrj – Marijampolė Prn – Prienai Ss – Sasnavà (Marijampolės sav. t.) Šil – Šilavótas (Prienų r.) Vv – Veiveriai (Prienų r.) KITI SUTRUMPINIMAI ar. – arimas dab. – dabartinis dkt. – daiktavardis drb. ž. – dirbama žemė dr. – dirva gn. – ganykla lg. – lyguma lie. – lietuvių pan. – panašiai plg. – palygink ppr. – paprastai pr. – prūsų prk. – perkeltinė reikšmė pv. – pieva pvd. – pavardė skol. – skolinys vnt. – vienetas vv. – vietovardis ŠALTINIAI Baltų valodų atlants. Prospekts = Baltų kalbų atlasas. Prospektas = Atlas of the Baltic Languages. A Prospect, sudarytojos ir įvado autorės: Danguolė Mikulėnienė, Anna Stafecka; žemėlapių komentarų autorės: Ilga Jansone, Anna Stafecka, Rima Bacevičiūtė, Asta Lesk auskaitė; žemėlapių kompiuterinį variantą parengė Edmundas Trumpa. Rīga: Latvijas Universitātes Latviešu valodas institūts, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2009. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas. Redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Rimutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Prieiga internete: www.lkz.lt. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2, red. Aleksandras Vanagas. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LVŽ I – B i l k i s L a i m u t i s, M a c i e j a u s k i e n ė V i t a l i j a, R a z m u k a i t ė M a r i j a. Lietuvos vietovardžių žodynas 1. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. LITERATŪRA B a r t k u t ė N e r i j a 2008: Joniškio rajono teritorijos toponimija: daryba ir raidos polinkiai. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas, Šiaulių universitetas. B i l k i s L a i m u t i s 2008: Lietuvių helonimų daryba. Priesaginiai ir priesagėtieji helonimai. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. 96 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Dėl Marijampolės apskrities agronimų – priesagos -in- vedinių Endzelytė Renata 2004: Šiaurės vidurio Lietuvos agronimai. – Vārds un tā pētīšanas aspekti. Rakstu krājums 8, 80–89. Endzelytė Renata 2005: Šiaurės vidurio Lietuvos vietovardžiai. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas. Kačinaitė Dalia 2009: Priesaginės darybos lietuvių oronimai. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas, Lietuvių kalbos institutas. Kniūkšta Pranas 1976: Priesagos –inis būdvardžiai: daryba, reikšmės, gramatiniai sinonimai. Vilnius: Mokslas. Kniūkšta Pranas 2000: Iš priesagos –inis būdvardžių praeities ir dabarties. – Kalbos kultūra 73, 35–47. Mažiulis Vytautas 1988: Prūsų kalbos etimologijos žodynas 1. Vilnius: Mokslas. Mickienė Ilona 2001: Telšių rajono toponimų daryba. Daktaro disertacija. Vytauto Didžiojo universitetas. Mickienė Ilona 2006: Dėl agronimų darybos. – Kalbų studijos 8, 27–30. Razmukaitė Marija 1998: Lietuvos priesaginiai oikonimai. Daktaro disertacija. Lietuvių kalbos institutas ir Vytauto Didžiojo universitetas. Savukynas Bronys 1963: Kilmininkiniai lietuvių vietovardžiai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 6, 235–246. Sinkevičiūtė Daiva 2006: Sociolingvistinė situacija šiaurės rytų Lietuvoje tarpukario anketų duomenimis. – Baltistica 41(3), 497–506. Sviderskienė Dalia 2005: Marijampolės apskrities Marijampolės valsčiaus vietovardžių darybos ir kilmės polinkiai. – Acta Linguistica Lithuanica 52, 91–118. Sviderskienė Dalia 2006: Marijampolės apskrities sudurtiniai oronimai. – Lituanistica 4(68), 47–59. Sviderskienė Dalia 2010: Marijampolės apskrities asmenvardinės kilmės agronimų darybos bruožai. – Acta Linguistica Lithuanica 62–63, 97–127. Vanagas Aleksandras 1970: Lietuvos TSR hidronimų daryba. Vilnius: Mokslas. Vanagas Aleksandras 1996: Lietuvos miestų vardai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Straipsniai / Articles 97 DALIA SVIDERSKIENĖ On the Agronyms – Derivatives of the Suffix -in- in Marijampolė County SUMMARY The research of areal toponymy carried out to this day has not testified such an extensive usage of the suffix -in- in forming derivatives from appellatives (around half of all suffix derivatives) and a particularly small number (thirty recorded instances) of compound genitive-case agronyms of appellative origin, as testified in the interwar Field-Name questionnaires of Marijampolė County. The quantitative prevalence of the derivatives with the suffix -in- is most likely a proof of the specific character of the class (sub-class) of the place names under analysis in the area under analysis and the tendency of the onyms to expand to the advantage of the derivatives analysed. It is a new fact supplementing the results of the research on the toponymy of the southern part of Lithuania. Authentic data unaffected by external factors (collectivisation, land amelioration, Slavonization), which was recorded in the interwar period, was examined in the most important aspects of the research of proper words: word-formation and origins. Additional information contained in the Field-Name questionnaires contributed to a more accurate identification of the method of word-formation and base words of the place names under analysis. In this way, the existing interpretations of the formation and origins of the place names of this area were supplemented and revised. Their importance will unfold in the future when compiling a synthetic work on Lithuanian toponymy Dictionary of Lithuanian Place Names: they will offer more accurate versions of interpretation of the origins of field-names and help to identify the place of place names in the word families formed, etc. The lexemes identified in the study, from which the derivatives of the suffix -in- are formed, revealed the peculiar characteristics of the relief, flora and fauna of a specific area of the Lithuanian language, the names of the items and phenomena from the social environment related to the southern part of Lithuania. The data could be useful and interesting to ethnologists or the researchers of other fields and could help to know the former residents of the area, their mentality and world-views to an even better degree. In order to preserve the names of the tiniest land areas as a specific part of lexis mostly susceptible to variations, it is essential to continue the research and publication of the place names of this class. Įteikta 2012 m. sausio 12 d. DALIA SVIDERSKIENĖ Lietuvių kalbos institutas P. Vileišio g. 5, LT-10308 Vilnius, Lietuva [email protected], [email protected] 98 Acta Linguistica Lithuanica LXVI