Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a.

JONAS PALIONIS Moks­linių tyrimų kryptys: lietuvių rašomosios kalbos istorija, bendrinės kalbos kultūra, senųjų lietuvių raštų publikavimas ir tyrimas, onomastika. NEMAJŪNŲ PARAPIJOS OIKONIMAI IR JŲ KAITA XIX A. Oikonyms of the Nemajūnai Parish and Their Change in the 19th Century ANOTACIJA Straipsnyje aptariamas penkiasdešimt vienas XIX a. rašytiniuose šaltiniuose užfiksuotas Nemajūnų parapijos oikonimas. Atlikus kiekvieno gyvenamosios vietos vardo kilmės ir darybos analizę, matyti, kad XIX a. šioje parapijoje dominavo asmenvardinės kilmės oikonimai. Daugiausia jų padaryta su priesaga –iškės. Su priesagomis –ūnai, –onys, –ėnai iš asmenvardžių kilusių gyvenamųjų vietų vardų užfiksuota mažiau. XIX a. Nemajūnų parapijos metrikose rasta ir keletas oikonimų, kilusių iš apeliatyvų. Pastarieji pagal morfeminę sandarą yra pirminiai arba sudurtiniai gyvenamųjų vietų vardai. Be lingvistinių žinių, prie kiekvieno oikonimo straipsnyje pateikiama ir istorinio pobūdžio komentarų. ANNOTATION The article discusses fifty-one oikonyms of Nemajūnai Parish recorded in the 19th century written sources. The analysis of the origin and formation of each name of settlement shows that in the 19th century the parish was dominated by the oikonyms deriving from personal names. The derivatives with the suffix –iškės prevailed. There are less names of settlements with the suffixes –ūnai, –onys, –ėnai deriving from personal names. Several oikonyms which can be traced to appellatives were also found in the 19th century record books of Nemajūnai Parish. By their morphemic structure, the latter can be divided to primary or compound names of settlements. Apart from linguistic knowledge, each oikonym is accompanied by the comments of historical type. ESMINIAI ŽODŽIAI: Nemajūnų parapija, oikonimai, kilmė, daryba. KEYWORDS: Nemajūnai Parish, oikonyms, origin, word-formation. 64 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a. 1. ĮŽANGINĖS PASTABOS Nemajūnų1 parapija (dabar priklausanti Prienų rajonui) yra palyginti nesena: atskirta nuo anksčiau buvusios didelės Punios parapijos tik 1788 m. (Palionis 2003: 12). Tiek Lietuvos valstybės archyve, tiek Nemajūnų bažnyčios archyve yra nemažai šaltinių, leidžiančių atkurti gana autentišką XIX a. šios parapijos oikonimų2 sinchroninį ir diachroninį vaizdą. Lietuvos valstybės archyve saugomos krikšto, santuokos ir mirties metrikų knygos (fondai 669 ir 1044), o bažnyčios archyve – nemažai išpažinties priėjusių parapijos žmonių sąrašų su jų gyventomis vietomis ir asmenvardžiais (vardais ir pavardėmis). Tų sąrašų esama 1834, 1842–1847, 1852–1857 ir 1888 m. 1834 m. sąrašas rašytas lenkiškai ir pavadintas Spis Parafjan Koscioła Niemonunskiego (Sp). Vėlesnieji (1852, 1853, 1854, 1855, 1856, 1857,1888) sąrašai rašyti rusiškai (kirilikiniais rašmenimis)3. XIX a. Nemajūnų parapijos oikonimų kiekybei ir kokybei nustatyti svarbesni yra pastarieji sąrašai, nes juose gyventviečių pavadinimai pateikti vardininko forma. Metrikų aktuose paprastai nurodomas jų kilmininkas (lenkiškai rašytuose su prielinksniu z / ze, w (o rusiškai vietininkas – su в, ов)). Todėl šiame straipsnyje pateiktame XIX a. oikonimų žodynėlyje daugiausia remtasi minėtais sąrašais, o metrikų duomenimis naudotasi tik kaip papildomuoju šaltiniu. Tuose sąrašuose užrašyta ne tik išpažintį atlikusių žmonių vardai, pavardės, gyvenamoji vieta, bet ir gyvenamosios vietos rūšis (dvaras, palivarkas, kaimas, miestelis, galudvaris „zascianka“, viensėdis, bajorkaimis „okolica“) be to, 1834 m. sąraše dar ir gyvenvietės sodybų („dūmų“) skaičius. Taigi kalbamieji sąrašai yra labai informatyvūs ne tik lingvistiniu, bet ir istoriniu atžvilgiu. Statistikos atžvilgiu vertingas yra 1852–1857 m. sąrašų gale pateiktas pagal atskirus metus Nemajūnų parapijos gyventojų skaičius: 1852 m. – 2200, 1853 m. – 2143, 1854 m. – 2053, 1855 m. – 2060, 1856 m. – 2000, 1857 m. – 1949 žmonės (patvirtintas Merkinės dekano kun. Petro Kaminsko (Каминский). Toliau čia pateikiamas alfabetinis bemaž visų sąrašuose užfiksuotų oikonimų žodynėlis4 su lingvistinio ir istorinio pobūdžio komentarais, pridėtais prie kiekvieno 1 Apie Nemajūnų pavadinimo kilmę ir istoriją žr. Palionis Jonas. Dėl vietovardžio Nemajūnai istori jos ir kilmės. – Archivum Lithuanicum 12, 241–248. 2 Oikonimais čia vadinami gyvenviečių pavadinimai, plg. Gaivenis Kazimieras, Keinys Stasys. Kalbotyros terminų žodynas. Kaunas: Šviesa, 1990, 136. 3 Straipsnyje daugiausia remiamasi 1834, 1852–1857 ir 1888 m. sąrašais, nes 1842–1847 m. sąrašuose nepastebėta ryškesnių oikonimijos pakitimų. 1852–1857 m. sąrašai sudėti į knygą, pavadintą Книга Исповѣдающих и Причащающихся Римско-Католической Церкви (Kn). 1887 m. atskiras sąrašas toliau žymimas Spp. Autorius yra didžiai dėkingas Birštono ir Nemajūnų klebonui monsinjorui Jonui Danilevičiui už leidimą naudotis šiomis knygomis. 4 Neįtrauktas tik neaiškus 1888 m. sąrašo galudvario pavadinimas ДАГЛЕБЪ (= Dagiliai?). Straipsniai / Articles 65 JONAS PALIONIS oikonimo. Juose aiškinama oikonimo tiesioginė kilmė, t. y. iš kokio ankstesnio tikrinio ar bendrinio žodžio yra atsiradęs oikonimas, dažniausiai nesileidžiant į pastarojo genezę, kuri yra ne oikonimikos, o toponimikos specialių etimologinių tyrinėjimų uždavinys. Be to, dažno oikonimo lizde nurodomas to oikonimo santykis su XVII a. antrosios pusės—XVIII a. pirmosios pusės Punios parapijos metrikose fiksuotais atitikmenimis (paprastai pažymimi anksčiausiai juose randamo tam tikro oikonimo metai). Tam tikslui remtasi šio straipsnio autoriaus darbais (Palionis 2003 ir Palionis 2008). Neišleista iš akių taip pat XIX a. Nemajūnų parapijos oikonimų sąsaja su dabartimi: kiekvieno oikonimo buvimas ar nebuvimas tikrintas lyginant su Birštono seniūnijos, kuriai priklauso dauguma šios parapijos vietovių, duomenimis5. 2. OIKONIMŲ ŽODYNĖLIS Nagrinėjamose šaltiniuose randamų XIX a. Nemajūnų parapijos oikonimų žodynėlis čia sudarytas įprastine alfabeto tvarka. Jo lizdų antraštėse pateiktos iš lenkiškai ar rusiškai užrašytų oikonimų atstatytos autentiškos ar tokiomis laikomos lietuviškos vardininko formos (išspausdintos stambiu šriftu). Po šių lenktiniuose skliaustuose nurodyti šaltinių atitikmenys, toliau surašyti minėto pobūdžio komentarai, ilgesni ar trumpesni, priklausomai nuo turimų apie oikonimą duomenų. Taupumo sumetimais komentaruose panaudota literatūra ir šaltiniai nurodyti tam tikromis santrumpomis, kurių sąrašas duotas straipsnio gale. Kadangi rusiškai rašytų 1852–1857 m. sąrašai vienas nuo kito beveik nesiskiria, komentaruose dažniausiai minimas 1852 m. sąrašas, o kitų iškeliamos aikštėn skirtvybės, kurių yra labai mažai. Atskirais atvejais antraštinių formų atstatymas yra problemiškas. Tačiau tokių atvejų nedaug, nes: 1) daugelyje nagrinėtuose XIX a. šaltiniuose fiksuotų oikonimų yra išlikę ir ligi dabartinių laikų ir surašyti 1975 m. išleisto Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinyno antrame tome (LATSŽ II), o 2) buvo galimybė daugelį tų oikonimų patikrinti Birštono seniūnijoje, kurios teritorija apima didžiąją buvusios ano meto Nemajūnų parapijos dalį. Be to, tam tikra dalis oikonimų yra žinoma šio straipsnio autoriui, gimusiam ir jaunystėje gyvenusiam šioje parapijoje. Prie problemiškai atstatytų oikonimų antraštinių formų skirtinos šios (pažymėtos klaustuku): BERŽINĖ? // BERŽYNĖ?, DUBIAI?, iš dalies ir ŽIŪKAI. Dėl pastarojo oikonimo egzistavimo didžiosios Nemuno kilpos kaimiečių kalboje nėra abejonės: aš pats esu jį girdėjęs iš to krašto žmonių kalbos. Bet kad jis buvęs XIX a. 5 Už informacinę pagalbą, suteiktą man, rašiusiam šį straipsnį, esu labai dėkingas Birštono seniūnui JONUI KĖDERIUI. 66 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonomai ir jų kaita XIX a. kaip Dzingeliškių pakaitas (žr. žodynėlį), tam neturima duomenų6. Dėl BERŽINĖS ar BERŽYNĖS oikonomų taip pat nieko tikra negalima pasakyti, kaip ir apie lietuviškus rusiškos ДУБЯ atitikmenis. BABRAVIČIAĨ (Bobrowicze Sp, Бобровиче Kn) – palivarko, buvusio kairėje Verknės pusėje, netoli žinomo XIX a. pirmosios pusės rašytojo Stanislovo Moravskio dvarelio, pavadinimas. Šis pavadinimas minimas jau 1659 m. Punios parapijos krikšto metrikų (KM) akte Nr. 70, kur yra ir Mykolo Babravičiaus (Bobrowicz) pavardė, rodanti palivarko pavadinimo kilmę. Babravičiai minimi ir vėlesniuose Punios metrikų aktuose (žr. Palionis 2003: 159; Palionis 2008: 191, 261). Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje vartota ir dabar vartojama sulietuvinta ar atlietuvinta kaimo vardo forma Babrónys, kuri fiksuota ir LATSŽ II 21. BERŽINĖ?, BERŽYNĖ? (Бржезина Kn) – kaimo pavadinimas, fiksuotas 1852 m. du kartus, bet nerandamas Sp, taip pat nežinomas iš XVII–XVIII a. Punios parapijos metrikų aktų. Galbūt tai tas kaimas, kurio pavadinimas LATSŽ II 33 ir LVŽ I 449 pateiktas iš Alytaus rajono Butrimonijų apylinkės? Dabartinės Nemajūnų parapijos ribose tokio kaimo nėra. Jo pavadinimo kilmė susijusi su bendriniu žodžiu beržas. BUČIŪNAI (Buczuny Sp, Бучунь Kn) – asmenvardinės kilmės kaimo vardas, atsiradęs iš pavardės BUČIŪNAS, savo ruožtu kilusios iš pavardės Bùčius ar Bučỹs (LPŽ I 326). Veikiau iš pastarosios, kuri fiksuota 1664 m. Punios SM akte Nr. 202. Įdomu, kad šis oikonimas jau 1555 m. fiksuotas Mažosios Lietuvos šaltiniuose (žr. Deltuvienė 2006: 133). Šis pavadinimas išlikęs ligi dabartinių laikų. BŪDÀ (Buda Sp, Буда Kn) – kaimo pavadinimas, susijęs su bendriniu žodžiu būda ‘nedidelis namelis’. Šis pavadinimas yra gana dažnas ir vartojamas ne tik kaimams, bet ir ežerams, kalnams, miškams ir kitokiems vietoms žymėti (LVŽ I 588–590), taip pat ir kaip pavardė (LPŽ I 327). Įdomu tai, kad Kn 1853, 1854 ir net 1888 m. sąrašuose užfiksuotos dvi Būdos: BŪDA TOLIMOJI (Буда дальша) ir BŪDA ARTIMOJI (Буда ближша). Tai, matyt, davė pagrindo XIX a. įsigalėti daugiskaitinei dabartinei kaimo formai BŪDOS (LATSŽ II 42; LVŽ I 588). CEGĖLNIA (Цегельня Kn) – kaimo, kuriame, matyt, buvusi plytinė, pavadinimas. Jis yra aiškus skolinys iš lenkų cegielnia, užfiksuotas jau 1888 m. sąraše, bet nepastebėtas XVII–XVIII a. Punios parapijos metrikų knygose. Turbūt XX a. pradžioje išnykus plytinei, neliko nė tokios vietos pavadinimo (jo nėra ir LATSŽ II). DIMŠEVIČIAĨ (Dymszewicze Sp, Дымшевиче Kn) – kaimo pavadinimas, neabejotinai kilęs iš pavardės DIMŠA, kuri, kaip rodo Punios parapijos metrikų aktai, dar nebuvo sulenkinta XVII a. antroje pusėje (Palionis 2008: 83–84). Tačiau jos 6 Tiesa, jis fiksuotas 1921 m. lenkiškame žemėlapyje, bet to­lokai į šiaurę nuo Dzingeliškių kaimo. Straipsniai / Articles 67 JONAS PALIONIS lenkinimo procesas jau tuo metu buvo prasidėjęs. 1659 m. KM Nr. 119 užrašyta de Dинфжевич kilęs Steponas Dimša, o 1665 m. SM Nr. 210 – de Dинsze-wicze (Joanne Dymßa), bet dar 1697 m. Nr. 342 Dymsze, Nr. 397 – de Dymszy, taigi tas kaimas buvo vadinamas Dimšiai ar Dimšos. Turbūt šitokį dvejopą kaimo pavadinimą atspindi ir Punios metrikose pasitaikančios skirtingai sulenkintos kaimo formos: SM Nr. 161 de Dimßwicz(e) // SM Nr. 210 de Dimszewicze. Vėliau, kaip rodo ir nagrinėjami šaltiniai (bent oficialiuose raštuose), labiau įsigalėjo pastaroji forma. Tačiau gyvojoje kalboje, be Dimšių ir Dimšų, galėjo būti vartojamas ir dabartinis kaimo pavadinimas DÌMŠIŠKĖS, kuris pastebėtas 1738 m. Punios parapijos santuokų knygoje (SM⁴ Nr. 103): de Dymsyłzki. *DUBIAI? (Дубія Spp) – tai problemiškas galudvario („zostinku“) pavadinimas, randamas tik 1888 m. sąraše ir nefiksuotas ankstesniuose XIX a. sąrašuose. Toks pavadinimas (de Dube) žinomas jau iš XVII a. antrosios pusės Punios SM 1658 m. akto Nr. 59 ir gana dažnas vėlesniuose aktuose, surašytuose XVIII a. pirmoje pusėje (Palionis 2003: 162; Palionis 2008: 262). Tačiau kodėl jis nefiksuotas nagrinėjamuose ankstesniuose XIX a. šaltiniuose, galima tuo tarpu tik spėlioti. Gal tas galudvaris buvo labai mažas ar jo gyventojai anksčiau priklausė kitai parapijai? O gal paprasčiausiai 1834 m. sąrašo sudarinėtojai praleido berašydami vienos gyvenvietės pavadinimą, kurio neįtraukė ir vėlesnieji sąrašų rašytojai. Dabar toks oikonimas Nemajūnų parapijoje nežinomas. *DUOBĖS (Ямы Kn) – viensėdžio, fiksuoto tik 1854 m. sąraše, pavadinimas. Tai veikiausiai sąrašą rašiusiojo vertinys, kurio čia pateikta atstatyta lietuviška forma. Sąraše nurodyta, kad šiame viensėdyje buvę 3 žmonės. DVARĖLIŠKĖS (Dworalyszki Sp, Дворалишки Kn) – tai labai aiškios kilmės seno kaimo pavadinimas, atsiradęs iš bendrinio žodžio dvarėlis, matyt, buvusio tais laikais kaime. Tokio pavadinimo kaimas fiksuotas jau XVII a. antroje pusėje (1660 KM Nr. 87, 88 ir kt.) ir priklausė Punios parapijai, vėliau įtrauktas į Nemajūnų parapijos plotą. Jis išlikęs iki dabartinių laikų, bet priklauso Jiezno parapijai. DŽINGELIŠKĖS (Zuki lub Dzingieliſzki Sp, Дзынгелишки Kn, Spp) – kaimo, fiksuoto 1825 m. krikšto, 1831 m. santuokos (ze wsi Dzingeliszek) ir 1834 m. sąraše kaip pakaito ŽIUKAI, kurio nėra vėlesniuose sąrašuose, pavadinimas. Šis pavadinimas, be abejonės, kilęs iš pavardės DŽINGELIS⁷, kuri savo ruožtu iš DŽINGA (LPŽ I 556). Iš šios pastarosios KM 1669 m. Nr. 952 ir SM 1679 m. Nr. 652 metrikų aktuose (Palionis 2003: 160) randamas ir vietovardis DZIN-GIŠKĖS (Palionio 2008 „Vietovardžių rodyklėje“ p. 321 klaidingai išspausdinta 7 Šios pavardės sulenkintos formos DZINGIELOWA, DZINGIELEWICZ iš Punios parapijai priklausiusios teritorijos fiksuotos 1723, 1725 ir 1727 m. KM³ (žr. Palionis 2008: 103). 68 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oიკonimai ir jų kaita XIX a. DZIŅGELIŠKĖS vietoj DŽINGIŠKĖS)8. Sp sąraše alternatyvinė nuoroda taip pat turbūt klaidinga: DZIŅGELIŠKĖS ir ŽIŪKAI, kaip rodo vėlesnieji šaltiniai, turėję būti atskiri kaimai, žr. ŽIŪKAI. DŽERVAI (Drzerwy9) žr. MIŠIŠKĖS. FŪRMONIŠKĖS (Formaniszki Sp, Фурманишки Kn) – tai senas nelietuviškos kilmės dvaro ir kaimo pavadinimas, Punios bažnyčios metrikose fiksuotas jau 1659 m. (KM Nr. 27) ir buvo išlikęs ligi XX a. vidurio. Dabar jis jau išnykęs, nes nepaminėtas LATSŽ II. 1852 m. sąraše jis pavadintas „имѣніе Фурманишки“, taigi dvaru, taip ir 1888 m. sąraše. Šis pavadinimas kilęs iš vokiškos kilmės pavardės Fùrmonas = Fuhrmann ‘vežikas’ (plg. LPŽ I 600). Kaip dvaro pavadinimas LAV šis oikonimas užrašytas KURMONIŠKĖS (p. 16). Toks pavadinimas užfiksuotas ir 1844 m. sąraše (KURMANISZKI). GELĖŽŪNAI (Giełazuny Sp, Гелажуны Kn) – pavardinės kilmės senas, 1658 m. SM 9 minimas kaimo pavadinimas. Jis kilęs iš pavardės GELĖŽŪNAS (tarmiškai GELAIŽŪNAS, LPŽ I 646), kuri savo ruožtu iš GELĖŽUS (tarmiškai GELAIŽIUS). Toks pavadinimas, be jokių pakitimų, išlikęs ir ligi šiol. GLINIŠKĖS (Gliniβki Sp) – galudvario pavadinimas, fiksuotas tik 1834 m. sąraše. Paminėta, kad jame esąs tik vienas dūmas, t. y. viena gyvenanti šeimyna. Tokio pavadinimo nepastebėta nei XVII–XVIII, nei XIX a. metrikų knygose. Galbūt jis yra pavardinės kilmės, atsiradęs iš *GLINIUS ar *GLINYS (plg. pavardes GLINĖVIČIUS, GLINICKAS – LPŽ I 683) ir neilgai egzistavęs. Jo nėra nei SG, nei LATSŽ II. Tiesa, SG kaimas GLINISZKI užfiksuotas iš Augustavo parapijos, bet iš ten vargu ar buvo atsiradęs Nemajūnų parapijoje koks ateivis. GŪJUS (Tau Spp) – galudvaris, pastebėtas tik 1888 m. sąraše. Kaip matyti iš pateikto rusiško atitikmens, tai skolintinis pavadinimas – slavizmas, kilęs iš baltarusiško ar lenkiško bendrinio žodžio gaj ‘miškelis, giraitė’. Jis užfiksuotas LATSŽ II 88 ir dar išlikęs. JACKEVIČIAI (Jackiewicze Sp, Яцкевиче Kn) – kaimo pavadinimas randamas visuose nagrinėjamuose sąrašuose, išskyrus 1888 m., atsiradęs iš akivaizdžiai slaviškos kilmės pavardės JACKĖVIČIUS (LPŽ I 781). Punios Metrikų aktuose toks kaimo pavadinimas fiksuotas jau 1665 m. SM Nr. 226, bet vėliau (turbūt XX a.) sulietuvintas į JACKŪNYS išlikęs ligi dabartinių laikų (fiksuotas ir LATSŽ II 100). 8 DŽINGISZKI, kaip kaimo ir palivarko pavadinimas, nurodytas iš Daukšių par. Kalvarijos pavieto (SG 1881: 296). 9 Šis pavadinimas randamas tik XIX a. vidurio Nemajūnų parapijos metrikų aktuose (1830–1870 m. laikotarpiu), pvz.: w Zascianku Dzerwy (GM 1833), w Zascianku Dzerwach (KM⁰ 1835). Kartais ten jis pavartotas ir kitokia forma: w zascianku Dzerwa (KM⁰ 1830). Nagrinėtuose sąrašuose kaimas nevadintas nei Dzerwy, nei Dzerwa. Straipsniai / Articles 69 JONAS PALIONIS JÙNDILIŠKĖS (Jundziliški Sp, Юондзилишки Kn) – senas kaimo pavadinimas, fiksuotas visuose nagrinėjamuose XIX a. šaltiniuose. Jis minimas jau 1659 m. Punios KM Nr. 99 ir vėlesniuose šios parapijos metrikų aktuose. Išlikęs ligi mūsų laikų, bet tariamas JÙNDELIŠKĖS. Be abejonės, jis kilęs iš pavardės JÙNDILA (LPŽ I 854). Jame dz vietoje d veikiausiai atsiradęs dėl lenkiško tarimo įtakos (dzūkuose dėl tarmiškos tarties). Šiame kaime, ant kairiojo Verknės kranto, buvo ir išgarsėjęs Ustronės dvaras (žr. toliau USTRONĖ), kurio medinis gyvenamasis namas išlikęs ligi šiol. *KLEBŌNIŠKĖS (Плебанишки Kn) – 1853 ir 1854 m. sąrašuose užfiksuotas vienkiemio pavadinimas. Jo jau nėra 1888 m. sąraše. Pavadinimas slaviškos kilmės, egzistavęs, matyt, labai trumpą laiką, nes jo nėra LATSŽ II. Čia pateiktas su jo pradžios K, nes P vargu ar galėjo būti lietuvių vartojama (P, matyt, atsirado dėl lenkų kalbos įtakos, plg. le. pleban). KARVĖLIŠKĖS (Карвелишки Spp) – galudvario vardas, užfiksuotas tik 1888 m. sąraše ir kaip kaimo pavadinimas – LATSŽ II 125 iš Jiezno apylinkės. Ankstesniuose, XVII–XVIII ir XIX a. pirmosios pusės šaltiniuose nepastebėtas. Jo kilmė, kaip ir daugumos kitų, taip pat pavardinė – iš KARVĖLIS (LPŽ I 396). Dabar tokio pavadinimo kaimas priklauso Jiezno parapijai. MARTINŌNYS (Martynione Sp, Мартынанце Kn) – seno kaimo pavadinimas, kilęs iš krikštavardinės pavardės MÁRTINAS (LPŽ I 167). Šis pavadinimas fiksuotas 1675 m. SM Nr. 561 ir randamas bemaž visuose nagrinėjamuose sąrašuose, išskyrus (gal rašytojo nepastebėtą?) 1888 m. sąrašą. Jis yra ir LATSŽ II 173. MATIĖŠIONYS (Matyaßance Sp, Матешанце // Матешанцы Kn) – taip pat seno ir taip pat krikštavardinės pavardės kilmės kaimo pavadinimas. Galimas daiktas, šis pavadinimas atsiradęs iš *MATIĖŠIONIS < *MATIĖŠIUS (plg. le. Maciej „Motiejus“. Punios KM Nr. 3 jis minimas jau 1659 m. ir labai dažnas nagrinėjamuose XIX a. šaltiniuose. Kaip žinoma, iš šio kaimo yra kilęs žymus mūsų kalbininkas Jonas Kazlauskas (1930–1970)10. MIŠIŠKĖS (Misiszki, Misziszkj Sp; Мисишки Kn) – galudvaris ir kaimas, atsiradęs XVIII a. antroje pusėje. 1767 m. vasario 6 d. Punios seniūnijos inventoriuje toks pavadinimas dar nefigūruoja11. Tačiau 1782 m. gegužės 11 d. Punios parapijos KM akte Nr. 450 jau minima Stepo Paukščio (Ptaszynski) ir Katerinos (Catharinae) iš Misiškių (de Misiszki) duk­tė Ieva12. Mišiškės minimos taip pat 1783, 1784 m. ir vėlesniuose krikšto metrikų aktuose. 10 Plačiau žr. Palionis 2001: 77. 11 Inventoriaus originalas yra Lietuvos Mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos rankraščių skyriuje, F136–75. 12 Krikšto metrikų knyga, išlikusi Punios bažnyčios archyve. 70 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a. Mišiškių kaimą sudaro dvi dalys, atskirtos Vėžiongirės miško: rytinė – kairėje miško pusėje (žvelgiant iš šiaurės) ir vakarinė – dešinėje, prie Nemuno dešiniojo kranto. Pastaroji XIX a. buvo dvejopai vadinama: šio amžiaus viduryje DŽERVAĪS, o pabaigoje – ŽŌSTINKOMIS13. Nepriklausomos Lietuvos laikais vietoj šio nelietuviško kaimo žmonių kalbai būdingo pavadinimo buvo vartojamas ir oficialusis MIŠIŠKIŲ ANTRŲJŲ (rašte žymėtas romėnišku skaitmeniu II) pavadinimas14. MIŠIŠKIŲ pavadinimą galima kildinti iš MIŠKIŠKIŲ15 ir aiškinti pirmosios [k] iškritimą kaip disimiliacijos rezultatą, juoba, kad tas dvidalis kaimas susikūrė iškirstuose Vėžiongirės miško plotuose. Dabar jis baigia išnykti, o vad. ZOSTINKOSE, iš kurių kilęs ir šio straipsnio autorius, jau nebeliko nuolatinių gyventojų ir jos, bebaigiančios užželti mišku, priskirtos prie taip pat labai sunykusio PELĖŠIŠKIŲ kaimo (žr. toliau). MŌIBELĖS (Мойбалы Kn, Молбиело Spp) – tai pavadinimas, užfiksuotas 1852 m. sąraše kaip viensėdžio (односеле) vardas, 1888 m. sąraše kaip galudvario (застѣнок), o XX a. kaip kaimo (LATSŽ II 189). Šio pavadinimo kilmė neaiški, veikiausiai nelietuviška. Jo nėra užrašyta SG. MŪLIŠKĖS (Muliβki Sp, Мулишки Kn) – kaip ir Moibelių, 1834 ir 1852 m. fiksuotas kaip viensėdžio, 1888 m. kaip galudvario, o vėliau – kaip kaimo pavadinimas (LATSŽ II 191). Nėra abejonės, kad jis yra pravardinės kilmės, sudarytas iš MULYŠ ar MŪLIUS (žr. LPŽ II 280). Šitaip pavadintas kaimas dar neišnykęs. NARÃVAI (Навары Spp) – kaimo, buvusio už Nemajūnų parapijos ribų, bet įtraukto į šios parapijos 1888 m. sąrašą, pavadinimas. Jo rusiškas pavadinimas sąraše klaidingai dėl metatezės užrašytas. Tuomet jis turėjo priklausyti Balbieriškio parapijai. Jo kilmė veikiausiai yra pavardinė: iš pravardinės NARÃVAS (LPŽ II 295). *NAUJAKURIAI (Новосіолки Spp) – galudvario pavadinimas, nefiksuotas ankstesniuose sąrašuose, nežinomas iš vėlesnių šaltinių (jo nėra ir LATSŽ II). NEČIŪNAI (Nieczuny Sp, Нечуны Kn) – tai vienas iš seniausių kaimo pavadinimų, įrašytas dar 1658 m. Punios SM akte Nr. 19. Sprendžiant iš metrikų pastebimo jo vartojimo dažnumo, jau XVII a. jis turėjo būti didokas. 1834 m. sąraše 13 Pavadinimas ŽŌSTINKOS kilęs iš lenkų Zaścianki ‘vieta už sienos’ (kaip tam tikro teritorinio vieneto zaścianek lietuviškas atitikmuo mano vartojamas galūdvaris). 14 Toks jis fiksuotas ir 1921 m. lenkiškame žemėlapyje (Prienų lapo 023): MISISZKI II. Plačiau žr. Pa-lionis 2010: 41–45. 15 Oikonimas MIŠKIŠKIAI užfiksuotas 1685 ir 1688 m. Molėtų parapijos metrikose, žr. Gar liauskas 2004: 163. Straipsniai / Articles 71 JONAS PALIONIS nurodyti 8 dūmai (sodybos). Jo kilmė pavardinė – iš NEČIŪNAS (LPŽ II 313). Išlikęs ne visai mažas ir dabar. Toks oikonimas yra buvęs ir Mažojoje Lietuvoje (Deltuvienė 2006: 170). NEMAJŪNAI žr. NEMANIŪNAI. NEMANIŪNAI (Niemaniuny Sp, Немонюны Kn) – tai nagrinėjamos parapijos bažnytkai­mio ir dvaro gretiminis pavadinimas, atsiradęs vietoj XVII–XVIII a. metrikų aktuose plačiau vartoto ir ligi mūsų laikų kaimiečių vartojamo pavadinimo NEMAJŪNAI. Įtariama, kad forma NEMANIŪNAI galėjo būti sudaryta kažkuriam metrikų rašytojui NEMAJŪNUS susiejus su vietinių lenkiškai kalbėjusių šlėktų vartotu upės pavadinimu NIEMAN (plačiau žr. Palionis 2010). 1834 m. sąraše minimas NEMANIŪNŲ dvaro šeimininkas J. W. Romuald Dan­kiewicz, 42 metų. PABERŽIAI (Побержи Kn) – viensėdis, įrašytas tik 1852 m. sąraše, nepastebėtas kituose XIX a. šaltiniuose. Todėl jis veikiausiai egzistavo neilgą laiką. Pavadinimo kilmė aiškiai pavardinė – iš PABĖRŽIS (LPŽ II 358). PADVARIŠKĖS (Подворушки Kn) – senas pavardinės kilmės kaimo vardas (iš pavardės PADVARIŠKIS), minimas jau 1658 m. SM Nr. 16. Kažkodėl jo nėra 1834 m. sąraše (gal tada nepriklausė Nemajūnų parapijai?), tačiau figūruoja 1888 m. sąraše. PANARTIŠKĖS (Ponartybki Sp, Панартышки Kn) – viensėdžio vardas, fiksuotas 1828 m. santuokos akte (z Panartyszek), 1834 ir 1852 m. sąrašuose, vėliau tapęs ir kaimo pavadinimu (LATSŽ II 224). Matyt, tai nelabai senas pavadinimas, nes Punios parapijos XVII–XVIII a. metrikose nepastebėtas. Jo kilmė veikiausiai pavardinė (plg. PÂNORA, PÂNORAS, LPŽ II 390). PANEMŪNĖ (Poniemunie Sp, Понемуне Kn) – dvaro, palivarko ir kaimo pavadinimas, randamas visuose nagrinėjamuose sąrašuose. Jo kilmė aiški, susijusi su NEMUNU. Tokio pavadinimo kaimas egzistuoja ir dabar. PAVERKNIAI (Pow iechnia Sp, Повер хние Kn) – galudvario, palivarko, o vėliau ir kaimo pavadinimas, savo kilme susijęs su Vėrknės upe. Jis turi seną istoriją: Punios metrikose pastebėtas 1670 m. ir išlikęs ligi mūsų laikų. Randamas 1834 ir 1852 m. sąrašuose. Iš sulenkintos formos galėtų būti atstatytas ir pavadinimas PAVERKNĖ, tačiau turint galvoje lietuvių kalbai nebūdingą tokią darybą (su nepakitusia galūne) ir dabartinę formą bei anuometinius transliteracijos įvairavimus, autentiška laikytina daugiskaitinė vyriškosios giminės forma (tokia ji užfiksuota ir LATSŽ II 235). PELĖSIŠKĖS (Pieleszy ski Sp, Пелешушки Kn) – tai prie pat pietinės dalies Nemajūnų bažnytkai­mio nedidelio miškelio atskirta šlėktų gyvenvietė, taip pat turinti seną istoriją. Jos pavadinimas neaiškios kilmės. Sprendžiant iš neretų Nemajūnų parapijoje vietovardžių su formantu -iškės, kilusių iš pavardžių, galima spėti, kad 72 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a. šis pavadinimas yra pavardinės kilmės (galbūt iš *Pelėšius, plg. pvz. PELĖČKAS, PELÝS, PĖLIS, le. Feliś – LPŽ II 425, 426). Pavadinimas senas, Punios KM Nr. 88 fiksuotas jau 1659 m. Bet XIX a. sąrašuose prie jo randama įvairių pažymų: okolica ‘smulkiųjų šlėktų gyvenvietė, bajorkaimis’, 1834 m. sąraše ji suskirstyta į žemutinę (околиця дольне) ir į aukštutinę (околиця гурне)16, o 1888 m. vadinama kaimu (деревня). Tarpukariu kaimas taip neskirstytas ir buvo vidutinio dydžio, o dabar išlikusios tik kelios sodybos. Prie šio kaimo dabar priskirta ir vakarinė MIŠIŠKIŲ kaimo dalis (buvęs galudvaris, oficialiai vadintas prieškarío nepriklausomos Lietuvos metais 2-osios MIŠIŠKĖS, o kaimo žmonių dažniausiai vadintos ZOSTINKOMIS). PLEBONIŠKĖ žr. KLEBONIŠKĖS. PUZÓNYS (Puzance Sp, Пузанье // Пузанцы Kn) – pavardinės kilmės kaimo vardas, atsiradęs iš PŪZAS (LPŽ II 545). Punios parapijos SM⁴ Nr. 348 pastebėtas tik 1750 m. (Puzany). Išlikęs ligi dabartinių laikų (fiksuotas ir LATSŽ II 254). SIPAVIČIAI (Sipowicze Sp, Сиповиче Kn) – senais laikais buvusio didelio dvaro ir kaimo pavadinimas. XIX a. taip pat tai buvo didžiausias kaimas vad. didžiojoje Nemuno kilpoje (1834 m. sąraše pažymėta, kad tada jis turėjęs 20 dūmų). Nesunku suvokti, kad jo pavadinimas yra pavardinės kilmės. Seniau ši pavardė galėjo būti SIPÓNIS, bet vėliau suslavinta. Ji neatsiejama nuo ligi mūsų laikų išlikusios SÌPAS (žr. LPŽ II 720). Ankščiausiai Punios SM Nr. 12 įrašyta SIPOWICZE 1658 m. Dabar vartojama bene XX a. pradžioje atlietuvinta ar sulietuvinta forma SIPÓNYS. SKAISTABALIAI (Скайстабале Kn) – vienkiemio, užfiksuoto 1853 m. sąraše, pavadinimas. 1857 m. sąraše yra jo samplaikinis variantas „Скайста бала“; 1888 m. sąraše vietoj pastarojo randamas galudvario pavadinimas (Скайстабали). LATSŽ II nefiksuotas nė vienas iš šių pavadinimų (jis nežinomas ir dabartiniam Birštono seniūnui). Tačiau 1921 m. žemėlapyje dar fiksuotas SKAISTOBOLE (į pietus nuo Sipavičių (Siponių). ŠALTINĖNAI (Szaltyniance Sp, Шалтыянаны Kn) – tai seno, dar 1659 m. Punios SM Nr. 82 minimas kaimo pavadinimas, išlikęs ligi mūsų laikų. Jis dažnai fiksuotas tiek nagrinėjamuose sąrašuose, tiek ir XIX a. Nemajūnų parapijos metrikų aktuose. jo kilmė veikiausiai pavardinė – iš ŠALTINIS, kuris savo ruožtu susijęs su bendriniu žodžiu šaltinis ‘iš žemės trykštanti vandens versmė’ (LPŽ II 883). Bet šis pavadinimas gali būti ir fiziografinės kilmės. ŠILAĪČIAI (Szyłaycie Sp, Шилауйие Kn) – prie Vėžiongirės miško prisišliejusio galudvario, vėliau kaimo, pavadinimas. Jis dar nepastebėtas ankstesniuose XVII– 16 Toks skirstymas yra ir SG 1887: 84. Straipsniai / Articles 73 JONAS PALIONIS XVIII a. šaltiniuose, todėl laikytinas nelabai senu (fiksuotas 1834, 1852 m. sąrašuose). Jo kilmė taip pat turbūt pavardinė – iš ŠILAITIS, kuri neatsietina nuo pavardės ŠILAS (LPŽ II 924). Pavadinimas įtrauktas ir į LATSŽ II 304, bet kaimas jau baigia išnykti (1 gyventojas). ŠILĖNAI (Szyłany Sp, Шиланы Kn) – su Šilaičiais besiribojančio seno šlėktų kaimo pavadinimas, minimas jau 1658 m. Punios SM Nr. 5. Šis kaimas dar išlikęs, nors po Antrojo pasaulinio karo gerokai sunykęs. Jo pavadinimas fiksuotas visuose nagrinėjamuose šaltiniuose. Dabar kaime senbuvių šlėktų jau nėra. Šio pavadinimo kilmė panaši į ŠILAIČIŲ: atsiradęs iš pavardės ŠILĖNAS, kuri savo ruožtu iš ŠILAS (LPŽ II 924–925). ŠIMELIŠKĖS (Szymieliszki Sp) – galudvario, fiksuoto tik 1834 m. sąraše, pavadinimas. Tai, matyt, hapax legomenon tipo oikonimas, egzistavęs trumpą laiką ir nepatekės į vėlesnius sąrašus. Jo kilmė labai aiški – iš ŠIMĖLIS < ŠIMAS (LPŽ II 929). Prie šio pavadinimo pažymėta, kad galudvaryje buvę 2 dūmai. ŠŪTUPIS (Szutupie Sp, Шутупъ Kn) – galudvario (1825 m. krikšto metrikų akte ir 1834 m. sąraše) ir viensėdžio (1852 m. sąraše), vėlesniais laikais – kaimo (LATSŽ II 311) pavadinimas. Ankstesniais amžiais nepastebėtas. Išlikęs ligi dabartinių laikų. Neabejotinai kilęs iš upelio pavadinimo ŠŪTUPIS (LUV 168). TAULIŪKAI (Tawluki Sp, Тавлюки Kn) – iš senovės paveldėtas kaimo pavadinimas, fiksuotas jau 1658 m. Punios SM Nr. 32, visuose nagrinėtuose XIX a. šaltiniuose ir išlikęs ligi šiol. Jo kilmė – pavardinė, iš TAULIŪKAS, kuris iš *TAULIUS (plg. dar TAULIUKAITIS KM 1662 m. Nr. 304 – Palionis 2003). LAV įsibrovusi klaida: vietoj TAULIUKŲ išspausdinta TAULINKIŲ (p. 16). TRAKĖLIAI (Trokiele Sp, Тракелие Kn) – taip pat senas kaimo pavadinimas, pastebėtas jau 1662 m. Punios SM Nr. 129. Kaimas ir dabar išlikęs, nors gerokai apnykęs. Palyginti nedidelis jis buvo jau XIX a. (1835 m. sąraše nurodytos 7 dūmos). Pavadinimas atsiradęs iš pavardės TRAKĖLIS, kuri savo ruožtu iš pavardės TRĀKAS, neatsietinos nuo trākas ‘iškrinta ar išdeginta miško vieta’ (LPŽ II 1059). USTRŌNĖ (Ustronie Sp, Устроніе Kn) – Jundeliškių dvaro pavadinimas, sugalvotas jo savininko šambeliono Apolinario Moravskio17, užfiksuotas jau 1834 m. sąraše ir vadintas taip dar 1888 m. sąraše (lenkiškas bendrinis žodis ustronie reiškia ‘nuošalią vietą’). Vėliau pavadinimas išnykęs. VAĪTIŠKĖS (Woytyszki Sp, Во̄йтышки Kn) – senas, 1695 m. Punios KM1 Nr. 133 akte fiksuotas ir ligi dabar išlikęs kaimo pavadinimas. Jis atsiradęs iš pavardės VAITIŠKIS (LPŽ II 1140), kuri savo ruožtu iš VAĪTAS (LPŽ II 1138); jos abi 17 Žr. Morawski 1858: 77. Tačiau tai ne naujadaras: kaimų bei palivarkų, taip pavadintų, tada buvo daug Lenkijoje, žr. SG 1892: 846. 74 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a. susijusios su lenkišku bendriniu žodžiu vaītas „miesto ar kaimo bendruomenės viršininkas, seniūnas“ (LSI VI, 376–377). Šio kaimo pavadinimas randamas visuose straipsnyje nagrinėtuose šaltiniuose. VANAGAI (Ванаги Kn) – senas, jau 1662 m. SM Nr. 132 fiksuotas kaimo pavadinimas, išlikęs ligi dabartinių laikų. Randamas 1852 m. ir vėlesniuose nagrinėtuose šaltiniuose. Jo kilmė labai aiški: iš pravardinės pavardės VĀNAGAS (LPŽ II 1158–1159). VĖŽIŪNYS (Wiezance Sp, Въжанце, Въжанцы Kn) – tai vieno iš seniausių ir didžiausių kaimų pavadinimas (ne visai mažas šis kaimas dar likęs ir dabar). Anksčiausiai Punos SM Nr. 105 paminėtas 1661 m. 1834 m. sąraše minima jame buvus 14 dūmų. Pavadinimas kilęs iš pavardės VĖŽIŪNIS, kuri savo ruožtu iš pravardės VĖŽYS. Iš šio kaimo pavadinimo atsiradęs ir greta jo esančio miško vardas VĖŽIŪNGIRĖ. *ŽALIOJI? (Zielonka Sp) – 1834 m. sąraše fiksuotas vieno dūmo viensėdžio pavadinimas, veikiausiai verstinis iš lietuviško ŽALIOJI. Pastarasis dažnas įvairiose rytų ir vakarų Lietuvos vietose (LATSŽ II 356–357). Slaviška forma neretai pasitaikydavo XIX a. ir kitose Lietuvos vietose (SG 1895: 601–603). ŽIŪKAI (Zuki Sp) XVIII a. pirmosios pusės Punios metrikų aktuose fiksuotas pavadinimas (Palionis 2008: 207, 270), 1834 m. sąraše pateiktas kaip DZINGELIŠKIŲ pakaitas, vėlesniuose sąrašuose nesutinkamas. Iš 1924 m. žemėlapio (Prienų lapo 023) matyti, kad kaimas ŽIŪKAI buvęs už kelių kilometrų į šiaurę nuo DZINGELIŠKIŲ. Taigi į sąrašą galėjo įsivelti klaida. Dabar vietoj ŽIŪKŲ oikonimo vartojamas NAUDŽIŪNAI (šis pažymėtas skliausteliuose ŽŪKI apačioje ir 1924 m. žemėlapyje). ŽUVINKAI (Zuwiniki) – galudvario pavadinimas, fiksuotas tik 1830 m. Krikšto metrikų akte (KM018), bet neįtrauktas į sąrašus. Galudvaris man gerai žinomas, nes buvo netoli mano tėviškės. XX a. viduryje jame dar buvo dvi su šiuo pavadinimu identišką pavardę turėjusios sodybos. Dabar ši gyvenvietė visai išnykusi. ŽVIRGŽDĖNAI (Zwirgzdany Sp, Звиргжданы Kn) – palivarko (1834 m. sąraše), bajorkaimio (1852 ir 1888 m. sąrašuose), o vėliau (LATSŽ II 364) kaimo pavadinimas. Apie šio pavadinimo senumą sunku spręsti todėl, kad yra žinomi du tokie oikonimai. Vienas, fiksuotas jau 1666 m. Nr. 254 Punios KM (vėliau priskirto kaimo Alytaus parapijai), ir kitas (veikiausiai jaunesnio kaimo) – Nemajūnų parapijoje (plg. LATSŽ II, t. p.). Jų abiejų kilmė aiški – iš pravardinės pavardės *ŽVIRGŽDENAS < ŽVIRGŽDAS (LPŽ II 1354). 18 KM0 = Nemajūnų parapijos 1830 m. spalio 25 d. Krikšto metrikų aktas (F 669). Straipsniai / Articles 75 JONAS PALIONIS 3. ŽODYNĖLIO APIBENDRINAMIEJI DUOMENYS Žodynėlyje iš viso pateiktas 51 oikonimas. Iš jų 28 paveldėti iš ankstesnių amžių. XVII a. antrosios–XVIII a. pirmosios pusės Punios metrikųuose jau užfiksuoti šie ir XIX a. išlikę oikonimai: BABRAVIČIAI, BUČIŪNAI, BUDÀ, DIMŠEVIČIAI, DUBIAI?, DVARĖLIŠKĖS, FŪRMONIŠKĖS, GELEŽŪNAI, JACKEVIČIAI, JŪNDILIŠKĖS, MARTINŪNYS, MATIĖŠIONYS, NEČIŪNAI, NEMANIŪNAI, PADVARIŠKĖS, PAVERKNIAI, PELĖŠIŠKĖS, PUZŪNYS, SIPAVIČIAI, ŠALTINĖNAI, ŠILĖNAI, TAULIŪKAI, TRAKĖLIAI, VAIŠTIŠKĖS, VANAGAI, VĖŽIŪNYS, ŽIŪKAI, ŽVIRGŽDĖNAI. Likusieji 23 atsiradę veikiausiai nagrinėjamame amžiuje arba artimu tam metu neištirtoje XVIII a. antroje pusėje: BERŽINĖ, CEGELNIA, DZINGELIŠKĖS, DŽERVAI, GLINIŠKĖS, GŪJUS, KARVĖLIŠKĖS, KLEBONIŠKĖS, MIŠIŠKĖS, MŌIBELĖS, MŪLIŠKĖS, NARAVAI, PABERŽIAI, PANARTIŠKĖS, PANEMŪNĖ, SKAISTABALIAI, ŠILAIČIAI, ŠIMELIŠKĖS, ŠŪTUPIS, USTRŌNĖ, *ŽALIOJĮ?, ŽUVINYKAI. Iš jų vienas kitas (pvz. KARVĖLIŠKĖS, NARAVAI) XIX a. negalėjo priklausyti Nemajūnų parapijai19, tačiau į žodynėlį įdėti dėl to, kad jie užfiksuoti šios parapijos sąrašuose. Didžiąją XIX a. Nemajūnų parapijos oikonimų dalį sudaro pavardinės kilmės dariniai (apie 30), mažesnę – fiziografiniai pavadinimai (apie 13), o likusieji – nelabai aiškios ar nelietuviškos kilmės: GLINIŠKĖS, MŌIBELĖS, PELĖŠIŠKĖS. Prie skolintinių ir verstinių skirtini: *DUOBĖS, CEGELNIA, USTRŌNĖ, *ŽALIOJĮ? Morfeminės sandaros atžvilgiu XIX a. Nemajūnų parapijos pavardinės kilmės oikonimuose vyrauja dariniai su priesaga –iškės20. Iš viso nagrinėtuose šaltiniuose rasta 14 šios priesagos oikonimų. Apskritai galima sakyti, kad pietvakarinėje Lietuvoje ši priesaga su jos variantais buvo ir turbūt ligi šiol tebėra viena iš būdingiausių oikonimų priesagų. XIX a. Nemajūnų parapijoje oikonimai su –iškės sudarė 24 %, taigi ketvirtadalį darinių. Antroje vietoje kiekybės atžvilgiu yra pavardinės kilmės oikonimai su –ūnai (daugiskaitinė priesagos –ūnas forma, 4 atvejai), paveldėti iš ankstesnių- 19 NARAVAI, kaimas, esantis kairėje didžiosios Nemuno kilpos pusėje, tuomet priklausė Balbieriškio, o KARVĖLIŠKĖS – bene Jiezno parapijai. 20 XVII a. antrosios–XVIII a. pirmosios pusės Punios metrikųuose oikonimai su ja sudarė ~ 17 %. Todėl nelabai tikslus yra Jano Safarevičiaus teiginys, kad –iškės priesagos oikonimų paplitimas ribojasis su rytiniais ir pietiniais plotais: „[...] zasieg ich ograniczony jest do obszarow wschodnich i południowych“ (Safarewicz 1956: 55). Būtų tiksliau: „do obszarow wschodnich i południowo - zachodnich“. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a. jų amžių. Trečioje vietoje – taip pat senieji veldiniai su *-onys (3 atvejai) ir -ėnai (2 atvejai). Nepavardinės kilmės oikonimų morfeminė sandara nelabai įvairi. Tarp jų esama ir identiškų su bendriniu žodžiu, sudarančiu oikonimo pamatą (BERŽINĖ?, BŪDÀ, GÕJUS, PANEMŪNĖ, ŽUVINKAI), ir dūrinių (SKAISTABALIAI, ŠŪTUPIS). Prie nepavardinės, fiziografinės kilmės oikonimų prisišlieja taip pat skolintiniai: CEGELNIA, USTRÕNĖ, ZELIONKA, kurių morfeminė sandara nelietuviška. Nėra abejonės, kad kaip visais laikais, taip ir XIX a., vyko tam tikra oikonimų kaita. Jau buvo minėta, kad šiame amžiuje galima įtarti 22 atsiradusius naujus oikonimus. Tačiau toks skaičius yra spėjamojo pobūdžio: viena, todėl, kad nėra ištirta XVIII a. antrosios pusės Nemajūnų parapijos plotui priklausiusi oikonimija, o antra, į nagrinėjamus sąrašus, kaip minėta, yra patekusių ir kitų parapijų oikonimų. Be to, šimtu procentų nesame tikri, kad tuose sąrašuose visiškai nėra praleistų mikrotoponimų viensėdžių ir galudvarių pavadinimų. Kad per kalbamąjį amžių būta pastarosios rūšies pakitimų, rodo ir 1834 m. sąrašo (Sp) palyginimas su 1888 m. sąrašu (Spp). Viena vertus, pastarajame jau nėra tokių oikonimų, kaip BERŽINĖ AR BERŽYNĖ, DŽERVAI, GLINIŠKĖS, JACKEVIČIAI, KLEBONIŠKĖS, PABERŽIAI, ŠILAIČIAI, ŠIMELIŠKĖS, kurie fiksuoti Sp, o antra vertus, Spp esama ir naujų, ankstesniuose sąrašuose nefiksuotų oikonimų: DUBIAI?, GÕJUS. Oikonimas ŠILAIČIAI nepateko į Spp galbūt dėl neapsižiūrėjimo ar mažo gyventojų kiekio. Šis oikonimas dar nėra išnykęs (LATSŽ II 305 minimas kaip priklausantis Jiezno apylinkei, o dabar jis yra Birštono seniūnijos teritorijoje). Nemažai įvairių kitimų Nemajūnų parapijos oikonimijoje vyko ir tebevyksta po XIX a. Prieškario nepriklausomoje Lietuvoje vietoj BABRAVIČIŲ atsirado BABRÓNYS, vietoj BŪDÀ – BŪDOS, vietoj DIMŠEVIČIAI – DIMŠIŠKĖS, vietoj JACKEVIČIAI – JACKÓNYS, vietoj JŪNDILIŠKĖS – JŪNDELIŠKĖS, vietoj SIPAVIČIAI – SIPÓNYS, vietoj ŽIŪKAI – NAUDŽIŪNAI. Dabartinės parapijos ribose jau nėra šių oikonimų: BERŽINĖS ar BERŽYNĖS, CEGELNIOS, *DUBIŲ, GLINIŠKIŲ, PABERŽIŲ, SKAISTABALIŲ, USTRONĖS, *ŽALIOSIOS, ŽUVINKŲ. Daugelis kitų tradicinius (senovinius) oikonimus turinčių gyvenviečių dabar taip pat yra sunykusios ar baigia nykti. Prie šito proceso daug yra prisidėjęs sovietmečiu vykdytas prievartinis kaimo sodybų naikinimas (gyventojų kėlimas į miestelius bei stambesnes gyvenvietes), o atkūrusioje nepriklausomoje Lietuvoje – masinė gyventojų emigracija į užsienio valstybes (Airiją, Angliją, Ispaniją, JAV, Vokietiją ir kt.). Todėl yra iškilęs rimtas pavojus visiškai išnykti ne vienam Nemajūnų, kaip ir kitų parapijų, oikonimui. Straipsniai / Articles 77 JONAS PALIONIS OIKONIMŲ SĄRAŠAS Babravičiai Beržinė? Beržynė? Bučiūnai Būdà Cegelnia Dimševičiai *Dubiai? Dvareliškės *Duõbės Džingeliškės Džervai Fùrmoniškės Geležūnai Gliniškės Gõjus Jackevičiai Jùndeliškės *Kleboniškės Karvėliškės Martinónys Matiėšionys Mišiškės Mòibelės Mūliškės Nečiūnai Naravai Nemaniūnai Paberžiai Padvariškės Panartiškės Panemūnė Paverkniai Pelėšiškės Puzónys Sipavičiai Skaistabalai Šaltinėnai Šilāičiai Šilénai Šimeliškės Šūtupis Tauliūkai Trakėliai Ustrõnė Vaičiškės Vanagai Vėžiónys *Žalióji Žiūkai Žuvinýkai Žvirgždėnai ŠALTINIAI KM – XVII a. antrosios pusės Punios parapijos krikšto metrikų knyga (žr. Palionis 2003). KM3 – XVIII a. pradžios Punios parapijos krikšto metrikų knyga (žr. Palionis 2008). KM0 – XIX a. Nemajūnų parapijos krikšto metrikų knygos, esančios Lietuvos istorijos archyve (F 669, 1044). Kn – Книга о Исповѣдающих и Причащающихся (1852, 1853, 1854, 1855, 1856, 1857 m. sąrašai, esantys Nemajūnų bažnyčios archyve). SM – XVII a. antrosios pusės Punios parapijos santuokos metrikų knyga (Palionis 2008). Sp – Spis Parafian Kościoła Niemoninskiego, 1834 (Nemajūnų bažnyčios archyvas). Spp – Списокъ прихожан, 1888 (Nemajūnų bažnyčios archyvas). Ž – 1924 m. lenkiškas Prienų apylinkių topografinis žemėlapis (Vilniaus universiteto Geologijos ir mineralogijos katedra). LITERATŪRA Deltuvienė Daiva 2006: Baltiški Mažosios Lietuvos XIV–XVIII a. oikonimai. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Garliauskas Vidas 2004: XVII a. Molėtų bažnyčios krikšto ir santuokos metrikų knyga, Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. LATŠŽ II – Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas 2. Vilnius: Mintis, 1976. 78 Acta Linguistica Lithuanica LXVI Nemajūnų parapijos oikonimai ir jų kaita XIX a. LAV – Lietuvos apgyventos vietos. Kaunas, 1925. LPŽ I–II – Lietuvių pavardžių žodynas 1–2. Vilnius: Mokslas, 1985–1989. LSł IV – Słownik języka polskiego przez Samuela Bogumiła Linde 4. Lwów, 1860. LVŽ I – Bilkis Laimutis, Maciejauskienė Vitalija, Razmukaitė Marija. Lietuvos vietovardžių žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Maciejauskienė Vitalija 2009: Oikonimai Lankeliškių parapijos XVII amžiaus bažnytinėje knygoje. – Archivum Lithuanicum 11, 159–188. Morawski Stanisław 1858: Od Merecza do Kowna. – Teka Wileńska 6, 77. Palionis Jonas 2001: Prof. Jono Kazlausko gimtinės apylinkių vietovardžiai XVII a. metrikose. – Baltistica 36(1), 77–80. Palionis Jonas 2003: XVII a. antrosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Palionis Jonas 2008: XVII a. pabaigos–XVIII a. pirmosios pusės Punios parapijos asmenvardžiai ir vietovardžiai. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidyba. Palionis Jonas 2010: Mišiškių kaimas. – Dainava 2(20), 41–45. Safarewicz Jan 1956: Litewskie nazwy miejscowe na –iszki. – Onomastica 2, 15–63. SG – Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich. Warszawa: nakł. Filipa Sulimierskiego i Władysława Walewskiego, 1880–1914. Oikonyms of the Nemajūnai Parish and Their Change in the 19th Century SUMMARY Based on the baptism, marriage and death record books stored in the Lithuanian State Archives and the lists of parishioners going to confession dating back to 1834, 1844–1847, 1852–1857 and 1888 which are kept at Nemajūnai Church Archives, the article analyses the 19th century oikonymy of Nemajūnai Parish. In the analysis of the 19th century names of settlements, the author mostly relied on the lists of parishioners going to confession as they provide the names of settlements in the nominative case (the record books usually indicate their genitive case). What is more, the afore-mentioned lists do not only include the names, surnames, places of residence of the people going to confession but also the type of a residential area (village, small town, single-homestead rural settlement, etc.), and the list of 1834 also specifies the number of homesteads in a settlement. Therefore, the said lists are highly informative in both linguistic and historical terms. Straipsniai / Articles 79 JONAS PALIONIS The analysis of the origin of 51 oikonyms of Nemajūnai Parish recorded in the 19th century written sources leads to a conclusion that the majority of the names of settlements from this parish can be traced to the onyms deriving from personal names (around 30); the number of derivatives which can be traced to physiographic terms is slightly lower (around 13), while others constitute the place names of obscure or non-Lithuanian origin. In terms of morphemic structure, the oikonyms with the suffix –iškės deriving from personal names prevailed in Nemajūnai Parish in the 19th century. In total, 14 names of settlements with this suffix were found in the sources under analysis. The recorded number of the names of settlements with the suffixes –ūnai, –onys, –ėnai deriving from personal names is lower: –ūnai – 4 cases, *–onys – 3 cases and –ėnai – 2 cases. By their morphemic structure, the oikonyms deriving from appellatives can be divided to primary and compound. Įteikta 2011 m. gegužės 5 d. JONAS PALIONIS Vilniaus universitetas Juozo Tumo-Vaižganto g. 9-27, LT-01108 Vilnius, Lietuva 80 Acta Linguistica Lithuanica LXVI