Kalbos dalių paribio problemos

AURIMAS MARKEVIČIUS Lietuvos edukologijos universitetas Mokslinių tyrimų kryptys: morfologija, dialektologija, istorinė gramatika. KALBOS DALIŲ PARIBIO PROBLEMOS Issues Related to Periphery of Parts of Speech ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjama neapibrėžta kai kurių kalbos dalių ir morfologinių formų situacija, nevienareikšmė jų interpretacija mokslinėse, praktinėse gramatikose ir pagrindiniuose lietuvių kalbos žodynuose. Dar plačiai vartojama iliatyvo forma dažnai nepagrįstai ignoruojama, t. y. paprasčiausiai nutylima. Rasta daug atvejų, kur labai panašios struktūros ir semantikos žodžiai laikomi ne ta pačia kalbos dalimi. Prieštaringai vertinamas kai kurių būdvardžių daiktavardėjimas. Dar nevienodesnis požiūris į dalyvių būdvardėjimą. Pavyzdžiui, žodžiai karpytas, –ą, prakėiktas, –ą, prišlėgtas, –ą vienų kalbininkų laikomi būdvardžiais, kitų – dalyviais. Trumpai aptariama įvardinės kilmės prieveiksmių padėtis – vienų jie laikomi tik prieveiksmiais, kitų – ir prieveiksmiais, ir jungtukais. ANNOTATION The article is devoted to analysis of the undefined situation typical of some parts of speech and morphological forms, their ambivalent interpretation in scientific and practical grammars as well as in the main dictionaries of Lithuanian. The illative-case form, which is still widely used, is often ignored without reason, i.e., it is simply suppressed. Numerous cases have been found where words having a very similar language structure and semantics are treated as different parts of speech. Ambivalence also exists in interpretation related to nominalisation of some adjectives. Different attitudes also exist towards participle adjectivisation. E.g., the words karpytas, –a ‘trimmed’, prakėiktas, –à ‘damned’, prišlėgtas, –à ‘depressed’ are considered to be adjectives by some linguists and participles by others. The article also embraces a brief overview on the status of adverbs having a pronominal origin – they are interpreted as adverbs by some, as well as both adverbs and conjunctions by others. E S M I N I A I Ž O D Ž I A I: kalbos dalys, iliatyvas, būdvardžio daiktavardėjimas, dalyvio būdvardėjimas. K E Y W O R D S: parts of speech, illative case, adjective nominalisation, participle adjectivisation. 140 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos ĮVADINĖS PASTABOS Kalbos dalių paribiu laikomi atvejai, kai žodžiai turi ryškių dviejų kalbos dalių požymių ir dėl šių žodžių skyrimo vienai ar kitai kalbos daliai kartais kyla abejonių. Paribiu skiriami ir tokie žodžiai, kurių statusas kinta dėl kalbos raidos. Yra nemaža žodžių, kurie, turėdami vienodą fonologinį pavidalą, priklauso skirtingoms kalbos dalims. Išskyrus ne per dažnus homonimijos atvejus (pavyzdžiui, girtas – būdvardis ir dalyvis, be – prielinksnis ir dalelytė), žodžiai skirtingoms kalbos dalims ima priklausyti dėl semantinių, morfologinių ar kitokių kitimų. Žodžių migracija iš vienos kalbos dalies į kitą lietuvių kalboje yra senas reiškinys. Esminių pakitimų įvyksta nykstant kai kurioms gramatinėms formoms. Pavyzdžiui, išnykus senajam vietininkui lokatyvui, jo likučiai namie, pusiáu, dalies rytų aukštaičių vartojami artiẽ ‘arti’, toliẽ ‘toli’, oriẽ ‘lauke’, žemaičių dvìjau arba dvìejau ‘dviese’ tapo prieveiksmiais. Toks pat likimas ištiko ir postpozicinio vietininko aliatyvo liekanas: galóp, myrióp, namóp, pavakarióp, pavasarióp, rudeniop, vakaróp, velniop. Dabar šie žodžiai laikomi prieveiksmiais. Iliatyvas išsilaikė daug geriau, bet jo padėtis gramatikose neapibrėžta. Šiame straipsnyje dar nagrinėjami gausūs atvejai, kai net kalbininkai nesutaria dėl žodžių priklausomybės vienai ar kitai kalbos daliai. Problema jau šiek tiek tyrinėta. Rita Šepetytė yra rašiusi apie daiktavardžių linksnių adverbializaciją ir apie dažnus nesutapimus Lietuvių kalbos žodyne ir Lietuvių kalbos gramatikoje, kai tas pats žodis vienur dar laikomas daiktavardžiu, kitur – prieveiksmiu (Šepetytė 1995: 142–147). Gramatikose tokių atvejų įmanoma neminėti arba pateikti juos kaip probleminius. Bet vienokį ar kitokį sprendimą privalo rasti žodynininkai – sudarant žodynus, kiekvienas žodis turi būti tiksliai apibūdintas. NEAPIBRĖŽTA ILIATYVO PADĖTIS Iliatyvo likimas palankesnis negu senojo vietininko lokatyvo ir postpozicinių pašalio vietininkų. Jis iki šiol pietų ir rytų aukštaičių tarmėse (išskyrus šiaurės panevėžiškius ir vakarinę pietų panevėžiškių dalį), rytinėje vakarų aukštaičių tarmės dalyje (Birštonas, Jieznas, Kaišiadorys, Žiežmariai, Jonava ir kt.) tebėra sisteminis aštuntasis linksnis. Vadinasi, bent jau pusė Lietuvos jį vartoja. Ir ta pusė, Rasuolės Vladarskienės pastebėjimu, „[...] per daug nesusimąstydama apie kalbininkų teikimus šį linksnį vartoja ne tik buitinėje kalboje, bet ir viešai pateikiamuose tekstuose“ (Vladarskienė 2003: 48). Deja, kalbinėje literatūroje iliatyvo padėtis neapibrėžta. Pirmajame Lietuvių kalbos gramatikos tome visi postpoziciniai vietininkai dar laikomi linksniais. Iliatyvas laikomas konstrukcijos į + galininkas pakaitu, tam tikra stilistine priemone. Nurodytos jo reikšmės (LKG I 207–209). Pateikiama ir iliaty- Straipsniai / Articles 141 AURIMAS MARKEVIČIUS vo kilmės prieveiksmių: dešinėn, kairėn, laukan, namõn1, orañ, priekin, viršuñ, žemėn (LKG II 447–448). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje iliatyvas nurodomas kaip rytų ir pietų aukštaičių tarmių linksnis, bet apie jo vartojimą bendrinėje kalboje nebeužsimenama (DLKG 2006: 68). Nurodomi keli sustabarėję iliatyvo kilmės prieveiksmiai: laukañ, namõn, šalìn, viduñ, viršuñ (DLKG 2006: 412). Visų iliatyvo formų prieveiksmiais laikyti neįmanoma dėl kelių priežasčių: 1. Ilia-tyvas gali turėti pažyminį, pvz.: Nuėjo tamsią miškañ; Iñk kairėn rañkon; Sùk šitõn pušèn. Suprieveiksmėti gali tik tos iliatyvo formos, kurios neturi pažyminio, pvz.: sùk dešinėn, traukis šaliñ, eik viduñ, iškeliãvo amžinybėn2. Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje teigiama, kad negali būti jokios kalbos apie prieveiksmiškumą, jei konstrukcijos ar žodžiai pavartojami su pažyminiais (DLKG 2006: 411). Todėl vargu ar galima prieveiksmiu laikyti formą viršuñ, nes bent šnekamojoje kalboje ji vartojama ir su pažyminiu, pvz.: Ir mán lipt tãn bjauriãn viršuñ? (Alanta). Ne prieveiksmiu, o daiktavardžiu ji laikoma ir Lietuvių kalbos žodyne, pvz.: Tada padarysi ratą, ažmausi viršuñ ir važinėsi (Apsas); Įdedi [sūrį] tuos spąstuos, kokį akmenio ką uždedi viršuñ (Palėvenė) (LKŽe; plg. dar KltŽ 408). 2. Iliatyvą gali turėti tikriniai daiktavardžiai, pvz.: Kaunañ, Rokiškin, Panevėžiñ, Varenõn, Ukmergėn, Alytũn, Vilniun, Parýžiun. Tikriniai prieveiksmiai būtų anomalija. 3. Įtraukus iliatyvą, prieveiksmis pernelyg išsiplėstų. 4. Neįmanoma prieveiksmiais laikyti būdvardžių (pvz.: baltañ, baltõn), skaitvardžių (pvz.: vienañ, antrõn), įvardžių (pvz.: šitañ, kurión), dalyvių (pvz.: atidarýtan, atneštõn) iliatyvo formų. Dabartinį požiūrį į iliatyvą galbūt tiksliausiai yra nusakiusi Aldona Paulauskienė. Pripažįstama, kad nors iliatyvas ir neįrašytas į norminamąsias gramatikas, bet yra kalbos faktas (Paulauskienė 2001: 198). Kalbininkės teigimu, „Jeigu tai yra laisvas kalbėjimas, publicistika su grožinio stiliaus bruožais, šį vietininką paliekame“ (Paulauskienė 2001: 199). Mokslinėse ir norminamosiose gramatikose iliatyvo padėtis turėtų būti tiksliai nusakyta. Dauguma žmonių neišvengiamai susiduria su iliatyvu ir turi žinoti, kas tai yra. Dar du motyvus nurodė Erika Rimkutė. Lietuvių kalbos mokąsi užsieniečiai nesupranta, kokia tai forma, kaip ji vartojama ir sudaroma. Iliatyvas gramatikose neįtraukiamas į linksnių sistemą, todėl jo neatpažįsta automatinės morfologinės analizės programa (Rimkutė 2004: 126). Labai negerai, kad praktinėse (ypač mokyklinėse) gramatikose iliatyvas tiesiog nutylimas. Esminius gimtosios kalbos gramatinės sistemos dalykus žmonės išmoks- 1 Forma namõn iš tikrųjų nėra kilusi iš iliatyvo, nes tikrasis iliatyvas yra namañ. Šiuo atveju yra vykęs priešingas procesas – prieveiksmis namõ įgijo iliatyvo formantą –n. 2 Prieveiksmis (o gal dar iliatyvas) amžinybėn neretai vartojamas užuojautose mirusiųjų giminėms ir artimiesiems. 142 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos ta būtent mokykliniais metais. Tik Jono Šukio vienuoliktos klasės lietuvių kalbos vadovėlyje yra pastaba, kad einamąjį vidaus vietininką galima vartoti laisvuosiuose stiliuose (Šukys 2001: 111). Kituose mokykliniuose vadovėliuose šis linksnis nebeminimas. Dėl to daugelis neįsivaizduoja, kokia tai kalbos dalis ar forma, nežino, ar ją galima vartoti. Trisdešimties informantų (įvairių specialybių studentų) buvo paklausta, kokia kalbos dalis yra žodžiai vandeniñ ir spiñton sakiniuose Žiedas įkrito vandeniñ ir Dáilktus sukroviau senõn spiñton. Keturiolika jų pateiktas iliatyvo formas laikė prieveiksmiu, penki – „kitu vietininku“, o likusieji nežinojo, kokia tai morfologinė forma. Vienuolika manė, kad šios formos vartoti negalima. Todėl praktinėse gramatikose iliatyvas neturėtų būti nutylimas. Reikėtų pasakyti, kad tai nesisteminis linksnis, antrasis vietininkas, vartojamas rytų ir pietų Lietuvoje, o kitur pasitaikantis retai. Apie jį turi žinoti ir tie, kurie patys jo nevartoja. Kiekvienas žmogus ras daugybę iliatyvo pavyzdžių tautosakoje, grožinėje literatūroje, girdės, ne vienas ir pats vartos šnekamojoje kalboje. Ypač dažnai pavartojamas suprielinks-nėjęs iliatyvas vardãn: žegnojantis, krikšto formulėje, Lietuvos himne ir kt. Paulauskienė teigia, kad iliatyvo vartojimas beveik ribojasi buitine šnekamąja kalba ir grožine literatūra (Paulauskienė 1994: 104; Paulauskienė 2006: 84). Bet juk tai ir yra pagrindinės bet kurios kalbos vartojimo sferos. Būtų labai blogai, jei žmogus taisyklingai kalbėti mokytųsi tik iš mokslinės, kanceliarinės ar kitos griežtojo stiliaus kalbos. Grožinės literatūros kalba nėra žemesnė, periferinė kalbos atmaina, ir joje dažnai vartojamos formos neturėtų būti ignoruojamos. Grožinėje literatūroje iliatyvo formų iš tikrųjų pasitaiko labai dažnai. Jį vartojo ir dabar vartoja ne tik rytų, bet ir vakarų Lietuvos rašytojai: Kristijonas Donelaitis, Dionizas Poška, Silvestras Valiūnas, Simonas Daukantas, Simonas Stanevičius, Motiejus Valančius, Žemaitė, Vincas Kudirka, Maironis, Lazdynų Pelėda, Pranas Vaičaitis, Šatrijos Ragana, Jurgis Savickis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Aistis, Salomėja Nėris, Kazys Boruta, Antanas Vaičiulaitis, Petras Cvirka, Marius Katiliškis, Vytautas Mačernis, Kazys Saja, Juozas Aputis, Juozas Erlickas ir kt. Šią formą vartoja ir netarmìnėje aplinkoje gimę rašytojai, pavyzdžiui, iš Kauno kilę Vytautė Žilinskaitė, Judita Vaičiūnaitė, Leonardas Gutauskas ir kt. Daugelio atvejų taip buvo greičiausiai todėl, kad Jonas Jablonskis savo Lietuviškos kalbos gramatikoje (1901) pripažino netikrąjį (arba antrąjį ) vietininką, kuris atsako į klausimus kur̃, kañ, kuriõn viẽton? (Jablonskis 1957: 71). Nemaža iliatyvo formų esama net ir neseniai verstuose grožinės literatūros kūriniuose: Oscaro Wilde’o Doriano Grėjaus portretas (vertė Lilija Vanagienė), Michailo Bulgakovo Meistras ir Margarita (vertė Algimantas Mikuta), Josteino Gaarderio Sofijos pasaulis (vertė Eglė Išganaitytė), Marko Twaino Tomo Sojerio nuotykiai (vertė Valentina Churginaitė) ir kt. Šio linksnio formų nevengiama dabartiniuose Šventojo Rašto vertimuose (Česlovo Kavaliausko, Antano Rubšio, Kosto Burbulio). Čia jos ypač tinkamos, nes religiniams Straipsniai / Articles 143 AURIMAS MARKEVIČIUS tekstams būdingas tam tikras archajiškumas (Markevičienė 2012: 119). Iliatyvas neretai vartojamas ir administracinėje kalboje (Vladarskienė 2003: 47–56), ir kitų stilių tekstuose3. Paulauskienė taip pat teigia, kad iliatyvo niekas specialiai iš kalbos negena (Paulauskienė 1994: 105). Bet toks sąmoningas ar nesąmoningas jo nutylėjimas vis tiek yra savotiška šios formos ir ją vartojančių žmonių diskriminacija, kartu ir lietuvių kalbos morfologijos skurdinimas. Iliatyvo izoliacija labai siaurina grožinės (ypač poetinės) ir šnekamosios kalbos galimybes. Todėl praktinėse gramatikose turėtų būti aiškiai pasakyta, kad iliatyvas nėra nei svetimybė, nei kalbos normas pažeidžianti forma. Žinoma, reikia pabrėžti, kad tai galima, o ne privaloma forma, nes didelė lietuvių dalis jo iš tikrųjų nevartoja. Gramatikose nutylimos formos sparčiai nyksta. Bent jau grožinėje literatūroje ir šnekamojoje kalboje tikriausiai ilgiau būtų išsilaikiusi dviskaita, siekinys, jei mokyklinėse gramatikose būtų paminėta, kad tai tarminės, bet kalbos normų nepažeidžiančios formos. Aiškiai matyti, kad įvairių mokslinių ir praktinių gramatikų autorių globojamas žemaičių reikiamybės dalyvis neblogai laikosi ir dabar, nors jis vartojamas siauresniame plote ir daug rečiau negu iliatyvas. Bet reikiamybės dalyvis įtrauktas į mokyklų vadovėlius4 (Palubinskienė, Čepaitienė 2008: 73 ir kt.). Dėl šios žemaitiškos formos vartojimo lietuvių kalbos morfologija nesuprastėja. Į gramatikas vis dar įtraukiamos formos teesiẽ, teateiniẽ, tebūniẽ, nors jos vartojamos labai retai (pirmosios dvi – dažniausiai poteri uose)5. PAINESNI BŪDVARDŽIŲ DAIKTAVARDĖJIMO ATVEJAI Dažniausiai migruoja linksniuojamosios kalbos dalys ir jų formos. Ypač dažnai būdvardis pereina į daiktavardį, dalyvis – į būdvardį. Yra trys pagrindiniai kalbos dalių atpažinimo ir skyrimo kriterijai: leksinis (reikšmė), morfologinis (forma) ir sintaksinis (sintaksinė funkcija, derinimas). Žodžiui perėjus į kitą kalbos dalį, neretai vyksta jo formos konfliktas su priėmusios kalbos dalies kait ymo sistema. Pavyzdžiui, daiktavardžio sistemoje atsiranda įvardžiuotinių formų: jaunàsis, jaunóji, nelabàsis, paskutinóji, piktàsis, prakeiktàsis, šventàsis, šven- 3 Smarkiai apnykęs daugiskaitos iliatyvas, bet tai dar nėra mirusi forma. Vytauto Didžiojo universiteto tekstyne užfiksuotos 136 daiktavardžių daugiskaitos iliatyvo formos (Vladarskienė 2003: 52). 4 Deja, anaiptol ne į visus. 5 Šios formos seniau laikytos geidžiamąja nuosaka (LKG II 63), dabar – liepiamąja nuosaka (DLKG 2006: 343, 345). 144 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos tóji, válgomasis ir kt. Lietuvių kalbos žodyne netgi vartojama santrumpa emph., kuria apibūdinamos įvardžiuotinės daiktavardžio formos. Santrumpa sm. emph. yra prie žodžių válgomasis, výkdomasis; sf. emph. – prie žodžių mirtinóji, paskutinióji, o smob. emph. – prie žodžių paláimintasis, -oji, prakeiktàsis, -óji, tikintỹsis, -čioji ir kt. (LKŽe). Šnekamojoje kalboje ir tarmėse daiktavardis gali įgyti net laipsnių formų (pvz., vargšėsnis, asiliáusias, nabagiáusias, vėpliáusias). Pranas Skardžius apie daiktavardžių laipsniavimą parašė net du straipsnius vienodu pavadinimu – „Daiktavardžių laipsniavimas“ (Skardžius 1997a: 431–433; Skardžius 1997b: 433–439). Plg. jo pateiktus pavyzdžius: jis už visus yra šunesnis; jis ir už tave ponėsnis (Skardžius 1997a: 432); jis už visus šuniausias, tinginesnis (Skardžius 1997b: 434, 437) ir kt. Taigi iš daiktavardžių pasidaroma aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių. Iš daiktavardžio výras kitados pasidarytos būdvardžio laipsnių formos formos vyrė́nesnis ir vyríáusias (plg. Skardžius 1997b: 437–438; LEW II 1260; SEJL 757–758). Skardžius dar pateikia pavyzdžius piečiáu, ryčiáu, vakariáu, pakalniáu ir kt. (Skardžius 1997b: 435–436), galiausiai, būdvardį galiausias (Skardžius 1997a: 433). Tokios darybos aukštesniojo ir aukščiausiojo laipsnio būdvardžiai ir prieveiksmiai neturi nelyginamosios formos. Iš daiktavardžio padarytos laipsnių formos pavartojamos tada, kai tame daiktavardyje labai išryškinama ypatybės sema, ypač kai daiktavardis yra tam tikros ypatybės metafora, pavyzdžiui, asilas simbolizuoja kvailumą, šuo – piktumą ir pan. Migravęs žodis linksniuojamas ne pagal tai kalbos daliai būdingą linksniavimo tipą. Sudaiktavardėję būdvardžiai ir dalyviai išlaiko būdvardžio vienaskaitos naudininko linksnio formos galūnę –(i)am (pvz.: kùrsiniam, pažįstamam), vienaskaitos vietininko linksnio formos galūnę –(i)ame (pvz.: keturnýčiame, kùrsiniame) ir pan. Šnekamojoje kalboje ir tarmėse šį konfliktą bandoma likviduoti ar bent sušvelninti. Sistemos neatitinkančių linksnių formų galūnės gali būti keičiamos, pvz.: baltakakliui, kùrsiniui, laukiniui, pažįstamui, juodaspal̃voje, kùrsinyje. Paulauskienė siūlo nebūti griežtiems ir toleruoti daiktavardiškas galūnes, kai būdvardis sudaiktavardėja (Paulauskienė 2004: 219). Esama daug atvejų, kai sudaiktavardėjęs būdvardis ar dalyvis be išlygų laikytinas daiktavardžiu, pvz.: jaunàsis, jaunóji, pažįstamas, stiklinė, girtuoklė ‘vaivoras’, ilgalūpė ‘gegužraibinių šeimos drėgnų miškų augalas’, ilgapi̇̀rstis ‘vagis’, Šventóji, Įlgas (ežeras prie Dubingių), Juodsnùkis (pavardė). Šnekamojoje kalboje tokie sudaiktavardėję būdvardžiai yra gaisrinė, greitoji ‘skubios medicinos pagalbos automobilis ir aptarnaujantis personalas’, keleivinė ir kt. Yra labai plati daiktavardžio ir būdvardžio paribio sritis, kurioje dažnai „pasiklysta“ net kalbininkai. Būdvardžių daiktavardėjimas plačiausiai nagrinėtas pirmajame Lietuvių kalbos gramatikos tome (LKG I 529–534). Dažniausiai daiktavardėja ia₂ ir ē kamienų būdvardžiai: dūriniai (pvz.: antramėtis, -ė, bendrámžis, -ė, keturný- Straipsniai / Articles 145 AURIMAS MARKEVIČIUS tis, –ė, nepilnamėtis, –ė, skeltalūpis, –ė), kai kurie priešdėlių ir priesagų vediniai (pvz.: begalvis, –ė, jauniklis, –ė, laukinis, –ė, mažėlis, –ė, mažiukas, –ė, vilnietis, –ė) ir kt. Paprastai gramatikose ir žodynuose tokių kalbos dalių skyrimo kriterijai nenurodomi. Lietuvių kalbos gramatikoje bent jau yra aiškus patarimas: tokio tipo žodžiai gali būti laikomi ir daiktavardžiais, ir būdvardžiais, pvz.:, auliniai ‘batai su aulais’ (daiktavardis) ir a u l i n i a i b a t a i (būdvardis) (LKG I 533). Iš Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje pateikiamų pavyzdžių galima spręsti, kad laikomasi tos pačios pozicijos: būdvardžiai kiekvienu atveju pateikiami su pažymimaisiais žodžiais (pvz.: baltakāklė antis) (DLKG 2006: 229), o daiktavardžiai – be pažymimųjų žodžių (pvz.: geltonplaukis, –ė) (DLKG 2006: 155). Ši pozicija logiška ir patogi. Bet problemiškų atvejų netrūksta. Dėl aiškių būdvardžio ir daiktavardžio skyrimo kriterijų nebuvimo įvairiuose žodynuose yra nemaža painiavos. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne didžioji dalis minėtų tipų ią2 ir ē kamienams priklausančių žodžių laikomi būdvardžiais. Šiame žodyne būdvardžių daiktavardėjimas parodytas menkai. Dėl mažesnės žodyno apimties, matyt, šio proceso išsamiau parodyti ir neįmanoma. Lietuvių kalbos žodyne sud daiktavardėjusių būdvardžių pateikta daug daugiau. Tačiau vis tiek lieka neaišku, kodėl šio žodyno elektroniniame variante žodis bemarškinis, –ė laikomas būdvardžiu, bekelnis, –ė, bekepūris, –ė – daiktavardžiais, o bešvarkis, –ė – ir būdvardžiu, ir daiktavardžiu (LKŽe). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne dūrinys trumparėgis, –ė laikomas būdvardžiu, o žemazūris, –ė – daiktavardžiu; juod(a)plaukis, –ė – būdvardžiu, o juodaveidis, –ė – daiktavardžiu; juodmaršis, –ė laikomas būdvardžiu, juodberis, –ė – daiktavardžiu, o žalmaršis, –ė – ir būdvardžiu, ir daiktavardžiu. Žodis beveidis, –ė laikomas būdvardžiu, o beširdis, –ė – būdvardžiu ir daiktavardžiu (DLKŽe 2006), nors abiejų reikšmės yra perkeltinės. Tokių nevienodumų galima rasti tarmių ir šnektų žodynuose, pavyzdžiui, baltaplaukis, –ė – adj. (DrskŽ 28), o raudonabarzdis, –ė – smob., adj. (DrskŽ 297); greitūlis, –ė – smob. (DrskŽ 111), o gražūlis, –ė – adj., smob. (DrskŽ 108); baltpūkis, –ė – adj. (ZnŽ 1 106), o juodākis, –ė – adj., smob. (ZnŽ 1 575); juodaplaukys, –ė – adj. (KpŽ 2 87), o baltabarždys – sm. (KpŽ 1 144); ilganōsis, –ė – adj., o ilgakašė – sf. (KzRŽ I 271). Lietuvių kalbos žodyne prie tokio tipo žodžių (pvz.: plačiapėtis, –ė, plikagalvis, –ė, trumparėgis, –ė) kartais pateikiamos dvi nuorodos – adj., smob. (LKŽe). Tokia dviguba pažyma dažnai vartojama Druskininkų tarmės žodyne, Kupiškėnų žodyne, Kaltanėnų šnektos žodyne. Lietuvių kalbos žodyne yra ir kitoks variantas – daiktavardis ir būdvardis pateikiami atskiruose straipsniuose, pvz.: baltaplūnksnis, –ė, liepsnabarždis, –ė ‘rausvabarzdis’, liepsnagalvis, –ė ‘rausvaplaukis’ (LKŽe). Žodynuose vienos ar kitos pozicijos laikantis nuosekliai, minėtos painiavos būtų galima išvengti. Ekonomijos požiūriu, žinoma, patogesnis pirmasis variantas, bet logiškiau būtų juos pateikti atskiruose straipsniuose. Šios žodžių poros turi skirtingas morfologines kategorijas, atlieka nevienodas sintaksines funkcijas. 146 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos BŪDVARDŽIO IR DALYVIO PARIBYS Labai paini sritis yra pažyminio funkcijas atliekančių dalyvių būdvardėjimas. Vytautas Ambrazas teigia, kad daugelio dalyvių būdvardiškos vartosenos būdvardejimu paaiškinti negalima, nes tokia jų vartosena yra pirminė, t. y. paveldėta iš tų laikų, kai dalyvis dar nebuvo įtrauktas į veiksmažodžio kategorijų sistemą. Bet apskritai Ambrazas dalyvio būdvardėjimą pripažįsta, pvz.: suaugęs vyras, atsakantis darbas, pasiturintis žmogus (LKE 96). Pagrindinėse lietuvių kalbos gramatikose dalyvių būdvardėjimas vertinamas santūriai. Lietuvių kalbos gramatikoje pastovią ypatybę reiškiantys vediniai laikomi būdvardiškos vartosenos dalyviais, pvz.: pagalinti Severja, dedančią viščią, suverdančių žirnių, netikęs peilis, suaugęs vyras, sukalbamas žmogus, suprantama kalba (LKG II 334–338). Būdvardžiais laikomas tik vienas kitas dalyvio formą turintis žodis, pvz.: drumštas, -à, glaũštas, -à, rieštas, -à, skiaũštas, -à, sùktas, -à, àtmestas darbas ‘prastas darbas’, paténkintas žmogus (LKG II 345). Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje ir žodžiai àtmestas, paténkintas laikomi dalyviais (DLKG 2006: 372). Šioje gramatikoje randama labai nedaug būdvardžių, sutampančių su dalyvio forma, pvz.: drumštas, glaũštas, rieštas, sùktas, skiaũštas (DLKG 2006: 372), gaũbtas, skėštas (DLKG 2006: 223). Čia jie laikomi ne subūdvardėjusiais dalyviais, o būdvardžiais, padarytais iš nepriešdėlinių veiksmažodžių su formantu –t– ir galūnėmis (DLKG 2006: 223). Daugiau subūdvardėjusių dalyvių pateikia Paulauskienė, pvz.: skalbiamašis muilas, gelbėjamoji valtis, siuvamoji mašina, gyvenamasis namas, limpama liga, drumštas vanduo, atvėrtas langas, virtos bulvės, lenktà nosis, pašėlęs noras, netikęs vaikas (Paulauskienė 2006: 52). Kitokia pagrindinių lietuvių kalbos žodynų autorių pozicija. Čia dalyvių būdvardėjimas pripažįstamas daug dažniau. Paprastai autorių požiūriai į šią problemą sutampa. Pavyzdžiui, rasti 102 atvejai, kurie ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (DLKŽ 2000), ir Lietuvių kalbos žodyne (LKŽ), ir jų abiejų elektroniniuose variantuose (DLKŽe 2006; LKŽe), ir Atgali­niame dabartinės lietuvių kalbos žodyne (ADLKŽ) laikomi būdvardžiais, pvz.: atitiṅkamas, -à, drėbtas, -à, drumštas, -à, glaũštas, -à, įgimtas, -à, kiñtamas, -à, maišytas, -a, mókytas, -a, neapsakomas, -a, negirdėtas, -a, neišvengiamas, -à, nepakaltinamas, -a, nepriklausomas, -a, neraliuotas, -a, netašytas, -a, paláimintas, -a, tiñkamas, -à, žymėtas, -a. Dar 23 tokio tipo žodžiai būdvardžiais laikomi tik Dabartinės lietuvių kalbos žodyne, jo elektroniniame variante ir Atgaliniame dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Panašiai kaip žodynuose dalyvių būdvardėjimas vertinamas Antano Pakerio knygos Akcentologija pirmojoje dalyje (Pakerys 1994, 390–395). Dalyvių būdvardėjimas pripažįstamas ir terminiuose žodynuose. Pavyzdžiui, Kupiškėnų žodyne žodžiai drumštas, -à (KpŽ 1 455), karpýtas, -a (KpŽ 2 191), nema- Straipsniai / Articles 147 AURIMAS MARKEVIČIUS týtas, -a (KpŽ 2 999), Zanavykų šnektos žodyne žodžiai būtinas, -à (ZnŽ 1 202), gimtas, -à (ZnŽ 1 450), Kaltanėnų šnektos žodyne žodžiai mókytas, -a (KltŽ 177), nematýtas, -a, neraliuotas, -a (KltŽ 185) laikomi būdvardžiais. Vis dėlto kartais nelengva suvokti kai kurių žodžių priskyrimo būdvardžiui arba dalyviui motyvus. Nelabai aišku, kodėl tie patys žodžiai viename žodyne laikomi būdvardžiais, kitame – dalyviais. Pavyzdžiui, atliekamas, -à, įper­kamas, -à, įtariamas, -à, mątomas, -a, pamók­omas, -a, paš­tebimas, -à, paveldimas, -à, sukalbamas, -à, suprantamas, -à, válgomas, -a, détas, -à, karpýtas, -a, pavėluotas, -a, prakėiktas, -à, prislėgtas, -a, užimtas, -à Dabartinės lietuvių kalbos žodyne laikomi būdvardžiais (DLKŽe 2006), o Lietuvių kalbos žodyne – dalyviais (jie visai nepateikiami kaip būdvardžiai, o daug jų yra tik atitinkamų veiksmažodžių straipsniuose) (LKŽe). Ir atvirkščiai: žodžiai suáugęs, -usi, paténkintas, -a Lietuvių kalbos žodyne laikomi būdvardžiais (LKŽe), o Dabartinės lietuvių kalbos žodyne – dalyviais (DLKŽe 2006). Net tame pačiame žodyne labai panašią reikšmę ir struktūrą turintys leksiniai vienetai skiriami ne toms pačioms kalbos dalims. Plg.: Lietuvių kalbos žodyne žodis édamas, -à ‘tinkamas ėsti’ yra būdvardis, o válgomas, -a ‘tinkamas valgyti’ – dalyvis; sùšnekamas, -à yra būdvardis, o sùkalbamas, -à – dalyvis; padùkęs, -usi – būdvardis, o pašėlęs, -usi – dalyvis; suáugęs, -usi – būdvardis, o pagyvėjęs, -usi ir subrén­des, -usi – dalyviai (LKŽe). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis užkrečiamoji (liga) yra būdvardis, o limpamóji (liga) – dalyvis (DLKŽ 2000: 885, 370); tìkęs, -usi – būdvardis, o výkęs, -usi – dalyvis (DLKŽ 2000: 844, 932). Lietuvių kalbos žodyne rasta ir tokių atvejų, kur tą pačią reikšmę turintis žodis pateikiamas ir kaip būdvardis, ir kaip dalyvis (pateikiamas atitinkamame veiksmažodžio straipsnyje). Dviem kalbos dalims priskirti žodžiai nepaláužiamas, -à, nepalenkiamas, -à, nepataisomas, -a, nepérmaldaujamas, -a, pakáltinamas, -a, pakeñčiamas, -à, žinomas, -a ir kt. (LKŽe). Tai geriausiai realią padėtį atitinkantis būdas, nes aptarti žodžiai gali subūdvardėti, bet gali likti ir dalyviai. Ir Lietuvių kalbos žodyne, ir Dabartinės lietuvių kalbos žodyne kai kurie žodžiai pateikiami atskiruose straipsniuose su pažyma part., pvz.: netìkęs, -usi, pasilėidęs, -usi, pasiùtęs, -usi, pašėlęs, -usi (LKŽe), arba dlv., pvz.: nemìtęs, -usi, pasilėidęs, -usi, suáugęs, -usi (DLKŽe 2006). Taip pateikti vargu ar vertėjo. Dalyvis nėra kalbos dalis. Kita vertus, tokių žodžių yra labai mažai. Atgaliniame dabartinės lietuvių kalbos žodyne jų pateikta tik 18 (ADLKŽ 848). Dėl tokio mažo kiekio tikrai nereikėtų atskirų pažymų dlv. arba part.6 Juos būtų daug paprasčiau dėti į 6 Nebūtinos ir kitos labai retos santrumpos. Pavyzdžiui, elektroniniame Lietuvių kalbos žodyno variante tik prie vieno žodžio įsidėmėtinas, -a yra santrumpa neces. (reikiamybės dalyvis) (LKŽe). 148 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos atitinkamų veiksmažodžių straipsnius. Bet šiais atvejais jie labiau tiktų į būdvardžių straipsnius. Reikiamybės dalyvių būdvardėjimas dažniau nurodomas elektroniniame Lietuvių kalbos žodyno variante. Čia jų rasta 42, o elektroniniame Dabartinės lietuvių kalbos žodyno variante – 18. Labai retai pripažįstamas įvardžiuotinių dalyvių būdvardėjimas. Elektroniniame Lietuvių kalbos žodyno variante tik prie 5 tokio tipo žodžių yra santrumpa adj., o elektroniniame Dabartinės lietuvių kalbos žodyno variante būdvardžiais laikomi 9 šio tipo žodžiai. Tačiau plačiai pripažįstamas įvardžiuotinių dalyvių daiktavardėjimas, pvz.: išrinktasis, -oji, kaltinamasis, -oji, meldžiamasis, -oji, mylimasis, -oji, teisiamasis, -oji, miegamasis, priimamasis, valgomasis, kertamoji, kuliamoji, pakeliamoji, pjaunamoji, sėjamoji, sodinamoji, trešiamoji, mokamieji ‘pinigai’, baltosios ‘tokia moterų liga’, lygiosios (DLKŽe 2006). Šiais samprotavimais nenorima nieko kaltinti. Aptarta padėtis rodo, kad problema paini. Net patyrusių kalbininkų požiūriai prieštaringi ir nenuoseklūs. Dar sunkiau susigaudyti į kalbos problemas neįsigilinusiam žmogui. Todėl sistemą reikėtų supaprastinti – visus ar bent daugelį tokių žodžių laikyti arba dalyviais, arba būdvardžiais. Nebūtų nieko bloga, jei pastovią ypatybę reiškiantys žodžiai būtų laikomi būdvardžiais, kaip dažniausiai daroma Dabartinės lietuvių kalbos žodyne. Laiko kategorija pasidaro neaktuali arba labai nusilpsta. Junginiuose pakaltinamas / prieinamas / sukalbamas / mokytas / prakeiktas žmogus, nepakeliamas gyvenimas, prideramas atlyginimas, karpytas ląpas pakeitus dalyvių laiką (pakaltintas / prieitas / sukalbėtas / mokomas / prakeikiamas žmogus, nepakeltas gyvenimas, priderėtas atlyginimas, karpomas ląpas), pastovios ypatybės reikšmė išnyktų. Šiais atvejais neaktuali ir rūšies kategorija. Jei ypatybė susijusi su vienkartiniu veiksmu (pavyzdžiui, apgalvotas darbas), geriau žodį laikyti dalyviu. PRIEVEIKSMIS AR JUNGTUKAS? Nevienodai vertinami prieveiksmiai kur, kada, kol, kaip, kiek, kodėl, kai jie atlieka jungimo funkciją – prijungia šalutinius dėmenis. Lietuvių kalbos žodyne tokiais atvejais skiriamos dvi kalbos dalys – jie laikomi ir prieveiksmiais, ir jungtukais. Tik žodis kodėl laikomas vien prieveiksmiu. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne jie laikomi tik prieveiksmiais. Bet neaišku, kodėl išskirtas žodis kaip, kuris laikomas ir prieveiksmiu, ir jungtuku (DLKŽe 2006). Matyt, neapsižiūrėta. Dabartinės lietuvių Straipsniai / Articles 149 AURIMAS MARKEVIČIUS kalbos gramatikoje šalutinius dėmenis jungiantys žodžiai kaip (tik lyginamasis), kadà ir kòl laikomi prijungiamaisiais jungtukais, o kur, kiék, kodėl jungtukų sąraše ir lentelėje nėra (DLKG 2006: 457–461). Prieveiksmiais laikomi žodžiai kur, kadà, kaip, o kiék ir kodėl čia taip pat nėra (DLKG 2006: 412). Nuosekliausias atrodo Dabartinės lietuvių kalbos žodyno pateikimo būdas. Gintarė Judžentytė, naujoviškai aprašiusi latvių kalbos vietos prieveiksmius, mano, kad latvių kalbos žodžiai kur, kurp, kurpu yra klausiamieji prieveiksmiai. Jeigu jie prijungia šalutinius sakinius, laikomi reliatyviniais (šalutinis klausiamųjų prieveiksmių poskyris) (Judžentytė 2009: 20–22). Toks požiūris visai tiktų ir vertinant lietuvių kalbos įvardinės kilmės prieveiksmius. Tik, derinantis prie lietuvių kalbos gramatikų tradicijos, juos, kaip ir įvardžius, galima skirti dviem skyriams. Tada įvardžiai kàs, kuris, kurì, katràs, katrà, kóks, kokià, kelìntas, kelintà ir įvardinės kilmės prieveiksmiai kur, kadà, kòl, kaip, kiék, kodėl sudarytų gražų paritetą: būtų ir klausiamieji, ir santykiniai (reliatyviniai). DAR KELIOS PASTABOS Atrodo, prieštaringiausiai vertinami vadinamieji bevardės giminės būdvardžiai. Adelė Valeckienė nurodo esant keturias jų interpretacijas (Valeckienė 1984: 174–175): 1. Jie įtraukiami į būdvardžio giminės kategoriją – laikomi trečiąja būdvardžio gimine (plg. dar Valeckienė 1998: 244, 247–250; Holvoet, Vaičiulytė-Semėnienė 2006: 115–118; LKG I 478; DLKG 2006: 168). 2. Jie laikomi negimininėmis būdvardžio formomis (Jakaitienė, Laigonaitė, Paulauskienė 1976: 63–64; plg. dar Paulauskienė 1994: 211–219 ir kt.). 3. Šio tipo formas siūloma laikyti prieveiksmiais (Kazlauskas 1968: 324). 4. Tokios formos skiriamos visai atskirai būsenos kategorijai (Муствейikis 1972: 241–249). Tatjana Bulygina laikosi dar kitokio požiūrio. Šiuos būdvardžius ji taip pat įtraukia į giminės kategoriją, bet jai priskiria ir būvardinius prieveiksmius (Булыгиna 1970: 36; plg. dar Girdenis, Žulys 1973: 208). Žodžio skyrimas vienai ar kitai kalbos daliai gali priklausyti ir nuo susitarimo. Pavyzdžiui, būdinys, ilgai laikytas veiksmažodžio forma, Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje laikomas prieveiksmiu (DLKG 2006: 413). Tačiau net elektroniniame Lietuvių kalbos žodyno variante būdinys tebelaikomas veiksmažodžio forma. Pavyzdžiui, prie veiksmažodžio žìnti, žįsta, -o pateikiama nemaža sakinių su būdinio forma žìnte (LKŽe). Žodynuose kartais atstatomas nepilną (defektyvią) linksniavimo paradigmą turinčių daiktavardžių vardininkas, nors apskritai kalboje jis nevartojamas, pvz.: mažùmė, pakarpà, pérstojis, pir̃šles (DLKŽe 2006). Neretai tokie daiktavardžiai turi tik vieną linksnį, kuris suprieveiksmėja, pvz.: vargsta iš mažumės, pašėlęs nuo 150 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos mažumės, lỹja be pérstojo, atvažĩavo piršlėmis (plg. Markevičius 2009: 43). Dažnai tokio tipo žodžiai ir laikomi prieveiksmiais, pvz.: užsùko prabėgõm, prótar­piais lỹja, gyvẽna pùsbadžiu (DLKŽe 2006). Dabartinės lietuvių kalbos žodyne prielinksninės konstrukcijos nuo mažumės ir iš mažumės pateikiamos daiktavardžio mažumė straipsnyje, o visai tos pačios reikšmės ir atitinkamos struktūros junginys iš mažẽnės laikomas prieveiksmiu (DLKŽe 2006). Tokiais atvejais žodynuose reikėtų teikti realų, egzistuojantį linksnį (vieną arba su prielinksniu) ir laikyti jį prieveiksmiu. Žodžiai abù, abì, abùdu, abìdui žodynuose laikomi skaitvardžiais (LKŽe; DLKŽe 2006), o Albertas Rosinas juos laiko bendrumo įvardžiais (Rosinas 2001: 101–103). Esama ir kitokių neatitikimų. Pavyzdžiui, Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis vienóks laikomas įvardžiu, o antróks ir abejóks – būdvardžiais, šè ‘štai, va, imk’ laikomas dale­lyte, o tè ‘imk’ – jaustuku (DLKŽe 2006). Žodynuose yra labai nedaug žodžių su pažyma modal. Šiuos žodžius taip pat būtų galima priskirti kurioms nors kalbos dalims. Pavyzdžiui, žodį palýginti vertėtų laikyti veiksmažodžiu, tikriausiai – prieveiksmiu, turinčiu specifinę modalumo reikšmę, ir pan. Žodžio priskyrimą kuriai nors kalbos daliai gali sunkinti neįprasta sintaksinė funkcija, pvz.: Reikia kiekvieną minutę galvot apie t e n a i (aną pasaulį); Tu vis rytoj, rytoj padarysi, o tas r y t o j kaip neateina, taip neateina; Išaũge taip, pripratę prie t a i p – prieš poną nusilenkt, prieš poną kepurę kelt (Vidiškiai). Kartais dėl neįprastos struktūros žodį nelabai yra kam priskirti. Pavyzdžiui, žodžiai alió, eĩkš, labãnakt, stòp laikomi jaustukais (DLKŽe 2006), nors tipiškos jaustukų ypatybės jiems nebūdingos. Šiek tiek nepatogumų gali sukelti tai, kad į norminį Dabartinės lietuvių kalbos žodyną neįtrauktos kai kurios periferinės leksikos grupės: refrenai (pvz.: lỹlia, lingõ, rìto), aido (rimo) žodžiai (pvz.: kìškis p i š k i s, lãpė s n ã p ė, meškà l e p e š k à). Ribotai pateikiami ištiktukai, kuriais pamėgdžiojami gyvūnų balsai. Nėra garsąžodžių nusakyti arklio žvengimui (ỹgaga, ỹhaha), avies bliovimui (bė), ozkos mekenimui (mekekė), kiaulės kriuksėjimui (kriù), šuns lojimui (aũ, ãm), katės miaukimui (miáu), žąsų gagenimui (gà), vištų kudakavimui (kùt kudã), viščiukų cyp­sėjimui (cip, cỹp) ir kt. Bet yra žodžiai burkū, gir̃, kakarìeku, kár, kùkù, mũ ir kt. (DLKŽe 2006). Yra nedaug jaustukų, kuriais šaukiami arba varomi gyvūnai, pvz., cibà, ciù, čiùk, kàc, kùzi, pùt, sà, šiù, škàc, štìš, ùis (DLKŽe 2006). Bet nėra žodžių šaukti karvei (tprukà), avims (burì), žąsims (ziù, ziùlia), antims (ùt), varyti šuniui (sciùc), žąsims (ziuliùkš), vilkui (tulè) ir kt. Beveik visi šie periferiniai žodžiai užfiksuoti Lietuvių kalbos žodyne (LKŽe). Paribio srities žodžiai morfologiniu požiūriu kartais sunkiai identifikuojami. Todėl kai kuriais atvejais galima laikytis liberalesnio požiūrio. Tik tas požiūris turėtų būti vienodesnis, labiau suderintas. Straipsniai / Articles 151 AURIMAS MARKEVIČIUS IŠVADOS 1. Nykstant morfologinėms formoms, jų likučiai pereina į kitas kalbos dalis, pavyzdžiui, senojo lokatyvo, aliatyvo liekanos tapo prieveiksmiais. 2. Susiaurėjus kai kurių formų vartosenos sferai (pavyzdžiui, iliatyvo), kartais gramatikose jos nepagrįstai ignoruojamos. Ypač tai būdinga mokykliniams vadovėliams. Dar dažnai girdėdami ir net patys vartodami iliatyvą, žmonės nepajėgia identifikuoti šios formos, nežino, ar ją galima vartoti. 3. Lietuvių kalbotyroje nemaža painiavos kelia būdvardžių daiktavardėjimo procesas. Tie patys žodžiai vienų autorių laikomi daiktavardžiais, kitų – būdvardžiais. Dabartinės lietuvių kalbos žodyno elektroniniame variante labai panašios semantikos ir struktūros žodžiai neretai skiriami ne tai pačiai kalbos daliai, pvz., juodaplaukis, -ė laikomas būdvardžiu, o juodaveidis, -ė – daiktavardžiu. 4. Ypač paini sritis yra pažyminio funkcijas atliekančių dalyvių būdvardėjimas. Šiuo požiūriu labai skiriasi pagrindinių lietuvių kalbos gramatikų ir žodynų interpretacija. Lietuvių kalbos gramatikoje ir Dabartinės lietuvių kalbos gramatikoje dalyvių būdvardėjimas pripažįstamas labai menkai, o Lietuvių kalbos žodyne, Da- bartinės lietuvių kalbos žodyne, Atgaliniame dabartinės lietuvių kalbos žodyne, įvairiuose tarminiuose žodynuose labai daug pastovią ypatybę reiškiančių dalyvių laikomi būdvardžiais. 5. Nev ienodai interpretuojama būdvardžio bevardė giminė (penkios interpretacijos), šalutinius sakinius prijungiantys įvardinės kilmės prieveiksmiai. Lietuvių kalbos morfologijos ir leksikografijos veikaluose skiriasi ir kai kurių kitų kalbos elementų padėtis. ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ADLKŽ – Atgalinis dabartinės lietuvių kalbos žodynas, sud. Vida Žilinskienė. Vilnius: Matematikos ir informatikos institutas, Lietuvių kalbos institutas, 1995. DLKG 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos gramatika, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKŽ 2000 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, vyr. red. Stasys Keinys. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. DLKŽe 2006 – Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, vyr. red. Stasys Keinys. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. DrskŽ – Naktinienė Gertrūda, Paulauskienė Aldona, Vitkauskas Vytautas, Druskininkų tarmės žodynas. Vilnius: Mokslas, 1988. 152 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos Girdenis Aleksas, Žulys Vladas 1973 (rec.): Lietuvių kalbos gramatika, I–II. – Baltistica 9(2), 203–214. Holvoet Axel, Vaičiulytė-Semėnienė Loreta 2006: Gim inės kategorija. – Daiktavardinio junginio tyrimai, red. Axel Holvoet, Rolandas Mikulskas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 101–120. Jablonskis Jonas 1957: Rinktiniai raštai 1. Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla. Jakaitienė Evalda, Laigonaitė Adelė, Paulauskienė Aldona 1976: Lietuvių kalbos morfologija. Vilnius: Mokslas. Judžentytė Gintarė 2009: Latvių kalbos vietos prieveiksmiai: sinchronija ir diachronija. Daktaro disertacija. Vilniaus universitetas. Kazlauskas Jonas 1968 (rec.): Lietuvių kalba tarybiniais metais. – Baltistica 4(2), 322–327. KltŽ – Vilutytė Angelė 2008: Kaltanėnų šnektos žodynas. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. KpŽ 1 – Vosyl y tė Klementina 2007: Kupiškėnų žodynas 1: A–H. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. KpŽ 2 – Vosyl y tė Klementina 2010: Kupiškėnų žodynas 2: I–O. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. KzRŽ I – Pupkis Aldonas 2008: Kazlų Rūdos šnektos žodynas 1: A–M. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas. LEW II – Fraenkel Ernst 1962: Litauisches etymologisches Wörterbuch 2. Heidelberg: Carl Winter Universitätsverlag; Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht. LKE – Lietuvių kalbos enciklopedija, sud. Kazys Morkūnas, red. Vytautas Ambrazas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. LKG I – Lietuvių kalbos gramatika 1, red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1965. LKG II – Lietuvių kalbos gramatika 2, red. Kazys Ulvydas. Vilnius: Mintis, 1971. LKŽ – Lietuvių kalbos žodynas 1–20. Vilnius, 1968–2002. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, vyr. red. Gertrūda Naktinienė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. Interneto prieiga www.lkz.lt. Markevičienė Žaneta 2012: Keli XIX–XX amžiaus katalikiškų giesmių tekstų ypatumai. – Soter 42(70), 111–125. Markevičius Aurimas 2009: Šiaurinių širvintiškių daiktavardžio linksniavimas ir jo istorija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Straipsniai / Articles 153 AURIMAS MARKEVIČIUS Pakerys Antanas 1994: Akcentologija 1. Kaunas: Šviesa. Palubinskienė Elena, Čepaitienė Giedrė 2008: Lietuvių kalba: Vadovėlis VII klasei. Antroji knyga. Kaunas: Šviesa. Pulauskienė Aldona 1994: Lietuvių kalbos morfologija: Paskaitos lituanistams. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla. Pulauskienė Aldona 2001: Lietuvių kalbos kultūra. Kaunas: Technologija. Pulauskienė Aldona 2004: Teisininkų kalba ir bendrosios normos. Vilnius: Justitia. Pulauskienė Aldona 2006: Lietuvių kalbos morfologijos pagrindai: Vadovėlis. Kaunas: Technologija. Rimkutė Erika 2004: Dar kartą apie iliatyvą. – Kalbos kultūra 77, 124–128. Rosinas Albertas 2001: Mikalojaus Daukšos tekstų įvardžių semantinė ir morfologinė struktūra. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. SEJL – Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Wydawnictwo Uniwersytetu Wileńskiego. Skardžius Pranas 1997a [1961]: Daiktavardžių laipsniavimas. – Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1961, 431–433. Skardžius Pranas 1997b [1961], Daiktavardžių laipsniavimas. – Rinktiniai raštai 2. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1961, 433–439. Šepetytė Rita 1995: Daiktavardžių linksnių adverbializacija ir jų pateikimas „Lietuvių kalbos žodyne“. – Lietuvių kalbotyros klausimai 35, 142–147. Šukys Jonas 2001: Lietuvių kalba. Kalbos kultūra: Vadovėlis XI klasei. Kaunas: Šviesa. Valeckienė Adelė 1984: Lietuvių kalbos gramatinė sistema: Giminės kategorija. Vilnius: Mokslas. Valeckienė Adelė 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Vladarskienė Rasuolė 2003: Iliatyvo vartojimas dabartinėje lietuvių kalboje. – Kalbos kultūra 76, 47–57. ZnŽ 1 – Švambarytė Janina, Čepaitienė Giedrė 2003: Zanavykų šnektos žodynas 1. A–K. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. Булыгина Татьяна Вячеславовна 1970: Морфологическая структура слова в современном литовском литературном языке (в его письменной форме). – Морфологическая структура слова в индоевропейских языках, отв. ред. Виктор Максимович Жирмунский, Нина Давидовна Арутюнова. Москва: Наука, 7–70. Мустейкис Казимерас 1972: Сопоставительная морфология русского и литовского языков. Вильнюс: Минтис. 154 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Kalbos dalių paribio problemos Issues Related to Periphery of Parts of Speech S U M M A R Y The article is devoted to analysis of the undefined situation typical of some parts of speech and morphological forms, their ambivalent interpretation in different linguists’ works, dictionaries and practical grammars (especially in school grammars). Words usually acquire the status of another part of speech due to disappearance of some grammatical forms. Following extinction of the old locative case and the postpositional locative called the allative, their remains (e.g., namie ‘at home’, pusiaú ‘semi-’, vakaróp ‘towards evening’, etc.) became adverbs. Such cases do not raise any discussions. Yet the illative case, which is not extinct by far and used quite often, is ignored without any reason in some works related to morphology – it is simply omitted. Therefore, both Lithuanians themselves and people from other countries learning Lithuanian oftentimes do not know what kind of form it is, how it is derived and whether it is proper to use it. Nominalisation of adjectives is not expected to cause great problems. Nevertheless, words having similar structures and semantics are often attributed to different parts of speech. E.g., the words beveĭdis, -ė ‘faceless’, juodaplaukis, -ė ‘black-haired’ are called adjectives, whereas juodaveĭdis, -ė ‘black-faced’ is treated as noun (Dictionary of Modern Lithuanian). Great uncertainty is characteristic of the limit separating true participles and adjectivised participles. Adjectivisation of the participle is almost not recognised in Lithuanian language grammars, yet it is widely reflected in the main dictionaries of Lithuanian. Nevertheless, quite a number of cases of disagreement exists here, as well. E.g., the words pavėldimas, -à ‘inheritable’, prakėiktas, -à ‘damned’ are called adjectives in some publications yet participles in others. The article also embraces a brief overview on the ambivalent treatment of adverbs serving the function of subordinate conjunctions (e.g., kur̃ ‘where’, kadà ‘when’, kaĩp ‘how’, kiẽk ‘how many/much’, etc.). The most rational way would be treating them as relative adverbs. Įteikta 2012 m. gegužės 21 d. AURIMAS MARKEVIČIUS Lietuvos edukologijos universitetas Taraso Ševčenkos g. 31, LT-03111 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 155