Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse

KRISTINA RUTKOVSKA Vilniaus universitetas, Polonistikos centras Mokslinių tyrimų kryptys: lenkų tarmių Lietuvoje funkcionavimas ir stratifikacija, lietuvių ir lenkų tarmių sąveikos, leksiniai lituanizmai lenkų kalboje, liaudies papročiai paribyje; dvikalbės lenkų-lietuvių leksikografijos problemos. LIETUVIŲ KALBOS SKOLINIAI LIETUVOS LENKŲ TARMĖSE1 Lithuanian borrowings in Polish dialects in Lithuania ANOTACIJA Straipsnyje nagrinėjami leksiniai lituanizmai, vartojami lenkų kalbos tarmėse lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijoje Lietuvoje. Leksiniai lituanizmai charakterizuojami pagal skolinimosi laikotarpį bei šių žodžių patekimo į lenkų tarmes būdus. Iš atliktos analizės daroma išvada, kad dauguma lietuvių kalbos skolinių, patekusių į lenkų kalbą, atėjo iš baltarusių kalbos, o tai gali liudyti apie baltarusių kalbos sudarytą pagrindą lenkų tarmėms formuotis Vilniaus regione. ANNOTATION The paper deals with lexical Lituanisms functioning in Polish dialects on the Polish-Lithuanian-Belorussian borderland. Lithuanian lexical loanwords are characterized with regard to time and the ways of filtering of these words into Polish dialects. The conducted analysis shows that the majority of Lithuanian borrowings penetrated into Polish by the mediation of the Belorussian language, which can be an evidence of the Belorussian background of Polish dialects in Vilnius and its area. 1 Straipsnis buvo parengtas vykdant tarptautinį projektą „Język polski pogranicza litewsko-łotewsko-biało-ruskiego na tle innych odmian polszczyzny północnokresowej“ (The Polish language of the Lithuanian-Latvian-Belorussian borderland in comparison with other variants of the Polish language in north-eastern Polish), finansuojamą Lenkijos Mokslo ir aukštojo lavinimo ministerijos (MNiSW – Ministerstwo Nauki i Szkolnictwa Wyższego), dabar Tautinio mokslo centro (NCN – Narodowe Centrum Nauki; an. Ministry of Science and Higher Education, currently National Science Centre); sutarties numeris: N104 056038. ESMINIAI ŽODŽIAI: lenkų tarmės Lietuvoje, tarmių sąveika, lituanizmai, Vilniaus kraštas. KEYWORDS: Polish dialects in Lithuania, interaction between dialects, lituanisms, the Vilnius region. 52 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Lenkų, lietuvių ir baltarusių paribio teritorijai būdingas daugiakultūriškumas ir daugiakalbiškumas, suformavęs sudėtingus etnolingvistinius santykius tolimoje praeityje, siekiančioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus. Pirminiai pasiskirstymai į baltų ir rusų žemes, taip pat žmonių antplūdis iš Karūnos ir kaimyninių valstybių įtakojo tai, kad Liublino unijos (1569) ir Maskvos kariuomenės antpuolio (1655) laikotarpiu šioje teritorijoje gyvavo net septyni etnolektai: lietuvių kalba, baltarusių kalba, šiaurės rytų regiono lenkų kalba, Lietuvos totorių kalba, Trakų karaimų kalba, Lietuvos žydų dialektas, „Narevo pagonių šnekta“ (Bednarczuk 1994: 109–124). Laikui bėgant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje įvairių etnolektų tik daugėjo. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų pradėjo stiprėti rusų kalbos įtaka šiose žemėse, pasikeitė kitų nuo seno funkcionavusių kalbų vartojimo statusas ir ribos (Grek-Pabisowa 1997: 145–179). Iki šiol iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų kalbinės situacijos aprašymo, atlikto analizuojant istorinius šaltinius, bei šių paribio teritorijų tarmių tyrimo nedaug žinome apie šnekamosios baltarusių kalbos2 funkcionavimo ribas praeityje bei lietuvių kalbos tarmių vartojimą Lietuvos kaimynų slavų teritorijose. Dėl to lenkų tarmių genezė Lietuvoje vis dar tebėra diskusijų objektas. Pasitelkiant kalbinius duomenis, šiame straipsnyje bus analizuojami reiškiniai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti Vilniaus tarminio regiono lenkų tarmės susiformavusį kalbinį pagrindą. Aprašomasis objektas – šiose tarmėse vartojami lituanizmai. Leksiniai lituanizmai bus charakterizuojami pagal jų chronologinių sluoksnių įvairovę (bei su tuo susijusius teminių grupių skirtumus) ir jų paplitimą įvairiuose tarminiuose arealuose. Be to, atsižvelgiant į dažnus sutapimus su analogiškais baltarusių tarmėse vartojamais žodžiais, bus siekiama pagrįsti šių žodžių patekimo į Lietuvos lenkų tarmes kelią per kalbą tarpininkę. Šiame straipsnyje nebus apsiribota vien tik lietuvių kalbos skolinių, užrašytų Vilniaus krašto teritorijoje (le. Wileńszczyzna)3, pateikimu. Bus atsižvelgta į tas teritorijas, kurios nutolusios nuo Vilniaus krašto, tačiau kurioms būdingi panašūs sociolingvistiniai situacijos ypatumai praeities ir dabarties kontekste. Toliau pateikiami litua- 2 Šiandien ši problema gvildenama tik kai kuriuose straipsniuose. Baltarusijos tyrėjas Anatolijus Aksamitovas rašo apie kiekybinę baltarusių persvarą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje, platų baltarusių kalbos (šiaurės vakarų baltarusių tarmių) vartojimą kontaktuojant lietuviams, lenkams ir baltarusiams bei šio dialekto funkcionavimą kitose mažesnėse (žydų, karaimų, totorių) bendruomenėse, apsigyvenusiose Vilniaus ir Trakų apylinkėse (Аксамитов 2000: 91–92). 3 Pavadinimą šiam tarminiam plotui pasiūlė Halina Turska, kuri tyrė ir aprašė lenkų kalbą teritorijose į šiaurę nuo Vilniaus, plačiai besidriekiančiose nuo Kernavės iki Naujujų Švenčionių. Atskir(d)ama Vilniaus plotą nuo kitų dviejų lenkakalbių teritorijų Lietuvoje – Smalvų ir Kauno – tyrė tik tas apylinkes, kurios prieš karą įėjo į Lenkijos sudėtį (Turska 1995). Šiandien būtų reikalinga nauja Lietuvos lenkų tarmių klasifikacija, nes jau ištirti visi šių tarmių arealai. Kiek plačiau siūlyčiau suvokti ir Vilniaus tarminio regiono ribas. Straipsniai / Articles 53 KRISTINA RUTKOVSKA nizmai buvo užrašyti Vilniaus rajone ir tam tikrose Širvintų ir Molėtų rajonų vietovėse, t. y. tose teritorijose, kurios nepriklauso Vilniaus kraštui, nes iki 1939 metų šios apylinkės buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taip pat naudojama surinkta medžiaga iš Trakų rajono, kuriame šiandien dominuojanti kalba – lenkų, o kalbinė situacija labai panaši į Vilniaus krašto kalbinę situaciją. Taigi nagrinėjamos vietovės, kuriose lenkų kalba atlieka (bei kažkada atliko) pirmosios (primarinės) kalbos funkciją. Tyrimui atlikti pasirinkta leksika buvo pateikta informantų, kurie dažniausiai apskritai lietuvių kalbos nemoka ir jos nenaudoja kasdieniame gyvenime4. Poreikis užrašinėti ir tyrinėti leksinius lituanizmus Lietuvos lenkų tarmėse kilo 2001 metais pradėjus rinkti medžiagą lenkų tarminiam žodynui. Pirminė žodynui5 sukauptos leksikos analizė atskleidė gana didelį lietuviškos kilmės leksikos sluoksnį (apie 10 proc.). Pasitelkus žodyno pagrindu sudarytą klausimyną, sukaupta medžiaga buvo tikrinama kiekvienos vasaros ekspedicijos metu (t. y. 2007–2012 metais). Leksikos apimtis vis didėjo, pavykdavo aptikti naujų leksemų arba užrašyti jau aptiktos leksikos morfonologinių variantų, frazeologinių žodžių junginių. Šiuo metu mano turima kartoteką sudaro daugiau kaip 700 leksinių lituanizmų. Manytina, kad naujų žodžių arba jų variantų dar įmanoma aptikti netirtuose lenkų tarmių plotuose, ypač Lenkijos ir Baltarusijos paribyje (pavyzdžiui, Šalčininkų rajone). Tai puikiai parodė ir šių metų ekspedicijos metu užrašyti žodžiai. Straipsnio apimtis neleido pateikti visų tiriamame plote užrašytų lituanizmų. Iškel tai tezei pagrįsti buvo pasirinkti žodžiai, atspindintys kiekvienos grupės leksikos įvairovę, gerai dokumentuoti tiriamojo arealo tarmėje ir turintys daug morfonologinių variantų. Žodžių analizė atlikta remiantis lietuvių, baltarusių ir lenkų kalbininkų darbais. Daugiausia dėmesio iki šiol buvo skirta paribio baltarusių tarmėse paplitusiems lituanizmams (Urbutis 1969: 43–68; 1969a: 149–162; 1984: 30–38; 1984: 255–275; 1987: 46–52, 61–68; Гринавяцкене, Мацкевич, Романович, Чеберук 1975: 163–195; Grinaveckienė 1983: 182–204). Lenkų kalbos lietuviškus skolinius nagrinėjo šie autoriai: Otrębski 1931: 79–85; Zdaniukiewicz 1972; Zinkevičius 1974: 207–214; Grinaveckienė 1977: 133–142; 1991: 47–64; Tekielski 1980: 62–73; Smoczyński 2001: 445–460; Rutkowska 2006: 73–108, 2007: 487–502, 2010: 342–348. Rašant šį straipsnį, naudotasi ir svarbiais bendresnio pobūdžio darbais: Мартынов 1965; Чекман 1972: 147–156; Лаучюте 1973:155–164, 1975: 145–161; Zinkevičius 1984: 255–275, 1987: 46–52, 61–68; Laučiūtė 2007: 85–102; Grek-Pabisowa 1993: 54–60; Smułkowa 2002: 272–283, 2002a: 242–2576. 4 Išsamiau šių teritorijų kalbinė situacija aptariama keliose šio straipsnio autorės publikacijose (Rutkowska 2008: 345–366; 2008a: 53–68). 5 Žodynas, kuriame pateikta leksika iš visų lenkų tarmių Lietuvoje paplitimo teritorijų, buvo išleistas Varšuvoje 2006 metais (žr. SPGL). 6 Lituanizmų tyrinėjimų apžvalga pateikta mano studijoje (Rutkowska 2006: 73–108). 54 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse LEKSINIŲ LITUANIZMŲ GRUPĖS Lietuvių kalbos skolinių analizė, atlikta remiantis istoriniais žodynais, turimais LDK šiaurės regiono kalbų leksikos aprašymais bei dabartiniais slavų tarmių žodynais, leidžia išskirti keturias skolinių grupes7. 1. Pirma lituanizmų grupė Gana didelę leksikos dalį sudaro senieji skoliniai, dokumentuojami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės epochoje, šių leksemų randama senuosiuose šaltiniuose, rašytuose lenkų arba senąja baltarusių kalbomis. Šie žodžiai, užrašyti XVI–XVIII a., yra plačiai vartojami ir paprastai išlikę keliose slavų (lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių) kalbose. Jie sudaro kelias temines grupes. Fiziografiniai pavadinimai dyrsa ‘varpinių šeimos miškų ir laukų augalas, žiemkenčių piktžolė (Bromus); jo stiebas, grūdas’: W życie dużo dyrsy, ona rośni taka jak owies, mietlica taka, ot taka do owsa podobna Šv. Nu to dyrsa, ta sama żytnica, po polsku żytnica, a po prostu dyrsa, to jeszcze po białorusku dyrsa, nu ona ta tyko u jej ziarka nie ma, ona tyko łuseczka, ona nie ma ziarków, a że to już mówi: żytnica, chlebu pomocnica, że to jej źmielisz i razem do chleba. [A jak tu mówili?] U n`as i dyrsa, i żytnica, jeden mówi dyrsa, drugi mówi żytnica Lent. [A dyrsy nie było?] Dyrsy było, a jak że, rosła tak jak miatliczka w życie Vid. Dyrsa jest, jeśli jej dopuścisz, to na też kwitnie Mież. Ja nie wiem od czego ta dyrsa była. To ona od ziemi zachodziła, ci od jakiej powietrzy Intur. Žodį dyrsa užrašė Grinaveckienė Bui vydžių apylinkėse (Grinaveckienė 1991: 50); dzırsa: Dzırsa czy džyrsa, chyba coś takiego, co szkodziło dla zboża Virš; dirsa: Dirsa to już bardzo drennie, szkodliwa. Nu ona kwitnie niby, żółte, wyśpiewajo takie ostre dziubuczki, to też bardzo szkodliwa na zboża Šiaul. Senovės raštuose dokumentuojamas šiomis formomis: dyrsa, dyrsouaty (Jabl 65); užrašytas rusų, ukrainiečių, lenkų (Balstogės, Seinų) tarmėse (CB 11); funkcionuoja taip pat baltarusių tarmėse: дьірса, гірса (CBF); lie. dirse8; 7 Šiame straipsnyje, aprašant lietuvių kalbos skolinius, vartojama plačioji lituanizmo sąvoka: lietuvių kalbos skoliniais laikomi lietuviškos šaknies žodžiai ir kitų kalbų skoliniai, kurie į lenkų kalbą pateko per lietuvių kalbą. Lituanizmais taip pat laikomos leksemos, kurios pateko į lenkų tarmes per kitą kalbą (šiuo atveju – baltarusių). Šis aprašymo būdas, atsirandantis iš vadinamojo leksikalizacijos proceso tiriant skolinių etimologiją, yra laikomas teisingiausiu. (Plg. Walczak 1982: 172–194). 8 Lietuviškų žodžių atitikmenys variantai kitose kalbose buvo atrinkti naudojantis lietuvių kalbos žodynu: LKŽe. Sudėtingesni atvejai nustatant žodžių lietuvišką kilmę buvo analizuojami remiantis etimo- Straipsniai / Articles 55 KRISTINA RUTKOVSKA dyrwan ‘apleista, nedirbama, sužėlusi dirva’: Nu na dyrwanie tylko krowy pasi sie, co na dyrwanie robić, tam na dyrwanie tylko rośni trawa i więcej nic Šv. Gospo-darz tak zaniedbał ta ziemia, dyrwanem zapuścił Virš. Dyrwany, już za mojo pamięńcio, to ja krowa jeszcze prowadziłam na dyrwany dalej, tam koniczynka tyko, dyrwanami stała ziemia. Teraz nie zapuszczajo Vid. Dyrwany byli, ale tu tylko ta góra o dyrwan był, a tak to wszystko urabiane było STarp. Dyrwanow nie była kiedyś, byli łonki Dub. Jak pobendzie jaki dyrwan, nu to potym żyta lepiej rosła Karv. U mnie to była dobrza żyć – sucha, dyrwany Kern. Vilniaus krašte žodį dyrwan užrašė Turska, Ničas, Šveikovska (TurNiSzw 138, 173), Buivydžiuose Dwilewicz: dyrwan (Dwil 115); dyrwan užrašytas Buivydžių ir Aukštadvario apylinkėse (Grinaveckienė 1977: 137; 1991: 50); dyrwanek ‘žolė’: Nu potym pośle festu na jakimś dyrwanku robio majówka Šv; zadyrwaniały ‘apie žemę: neapdirbama’: Nu zadyrwaniała taka [zie-mia] Šv; dyrwaniec (SGP). Senovės raštuose nuo XVI a. dokumentuojamos šios formos: dyrvan (dervan, dirvan), dirvanec, dyrvanik, dyrvanowy, Lietuvos teritorijoje (Jabl 47, 66, 67, 117, 234, 311); Zofia Kurzowa pateikia žodį dyrwan ir traktuoja jį kaip lietuvišką skolinį, funkcionuojantį lenkų kalboje nuo XVII a., senojoje baltarusių kalboje – forma dzirwan nuo XVI a. (Kurz 353); jis taip pat dokumentuojamas ГСБМ tokiomis formomis: дүрванъ, дерванъ, дървонъ, дърва, funkcionuoja Pskovo, Smolensko bei Seinų apylinkių lenkų tarmėse (СБ 29), taip pat paribio baltarusių tarmėse (СБГ); šį žodį baltarusių tarmėse analizavo Urbutis (1969 (1): 58); lie. dirvónas; dumblo ‘nusėdusios drumzlės, šlapias suplaktas purvas’: Ale jest takie dumbły, że jak przewali sie, możesz przewalić sie i przepaść tam Lent. A w wodzie nu też bywa dumbła, bywa, że tam twardo, a bywa że tam jeszcze taka, że tam nogi lazo, że tam taka dumbła jeszcze Šv. [Taki muł w jeziorze?] Dumbła Rud. Ledwie ja nogi z tego dumbła wyciągnął. Ryba wielka, ale czuć dumbłem WilJaszcz. Žodis senovės raštuose dokumentuojamas nuo 1671 m. (Raseiniai) (Jabl 295), taip pat kaip liūno pavadinimas Думбль nuo 1596 m. (Ukmergė) (Jabl 121), neaptinkamas ГСБМ; funkcionuoja paribio baltarusių tarmėse: дъмбла (СБГ), taip pat rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 54); lie. dum̃blas; krusznia 1. ‘akmenų krūva, krūsn is’: Nu taka kupa kamieni to tylko nazywali krusznia, nu pozwożone, do kuczy złożone i nazywali krusznia Šv. A to bywa krusznia kamieniow, to w kamieniach też tak samo zrobio gniazdy i siedzo (szeszki) Lent. Kiedyś maj ontek był, to zbierali kamieni i walili w kruszni te Padv; chruśnia: Jak kamieni gdzie nałożona, to nazywali chruśnia Karv; 2. ‘iš akmenų sukrautas šildomasis pirties ugniakuras’: Była krusznia i tam palili, palili w tej kruszni, była taka piec, ten loginiais žodynais: baltarusių kalbos (ЭСБМ), rusų kalbos (ЭСРЯ), lenkų kalbos (SEJP, SEJPSł), slavų kalbų (ЭССЯ) ir lietuvių kalbos (SEJL), žr. sutrumpinimus šio straipsnio pabaigoje. 56 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse piec był zrobiony z kamieni taki i nazywała sie to krusznia Šv; kruśnia: A ta piec, na piec, co złożona z kamieni, jak polejo wodo, żeby duch ten, to kruśnia nazywała sia, na kruśnia wody chluśnisz Šv. Krusznia w łaźni liczy sie piec ta, krusznia, on jak przepali sie, to tam tylko kamuszki te rozpadajo sie Rud. W łaźni podłoga i kruśnia taka była zrobiona z kamieniow, a woda nieśli sie z chaty Intur. Chruśnia była w łaźni, to na kamieni polewali Pab. W łaźni chruśni takie z kamieni byli, takie piecy, nu i tam natieplo, te kamieni nagrzejon sie silna i potym wody lejo na te kamieni, pary nachodzi nu i tak myli sie Arn. Aukštadvario apylinkėse: Kruśnia (Grinaveckienė 1977: 139), kruśnia (SGP). Kurzowa šį žodį pateikia kaip lietuvišką skolinį senojoje baltarusių kalboje nuo XVI a., cituodama Bulyką⁹ (Kurz 378); pirmoji reikšmė taip pat dokumentuojama ГСБМ; dabartinėse baltarusių tarmėse (panašiai ir lenkų) vartojamas abiem reikšmėmis: кру́шня, кру́сня ‘(akmenų) krūva, krūšnis; pirties ugniakuras’ (СБГ); taip pat Seinų tarmėse (СБ 46); lie. krūšné ‘(akmenų) krūva, krūšnis’; krósnis ‘iš akmenų sukrautas šildomasis pirties ugniakuras’; kudra, mžb. kuderka ‘nedidelis augalais apaugęs tvenkinys’: To takie (miejsce), gdzie woda stoi, teraz już wodów nie ma. Ona może być i taka tyko woda, jak ta koła, ale tam błotnawa miejsca taka już, to krzaczek jaki rośnie, to co, to nazywali kuderki. Więcej z białoruskiego już te nazwania pozostali sie Rud; Jak jedzisz od Wilna, jest na lewa renka tam taka koło błotka, jeziorka, kudra nazywała sie, kudra i bizulka nazywali jej STarp; kudra, kuderka, kudżiarka mžb. (SGP). Žodžiai kudra, kuderka dokumentuojami senovės raštuose nuo XVII a. Lietuvos teritorijoje (Jabl 108, 313, 332); CBM pateikia baltarusišką atitikmenį kỳdзерка ‘krūmokšniai, miškelis’ (dokumentuojamas Vilniaus, Kauno ir Gardino gubernijose); vyrauja paribio baltarusių tarmėse (СБГ); taip pat užrašytas ukrainiečių kalboje (СБ 37; Urbutis 1969 (1): 62); lie. kūdpa; lun ‘liumpsinti pelkė, klampynė’: W lesia taki lun był, to jezioro jest, to już tam i lun. Błota taka, kasza, ona kołyszy sie mocno. Żywioła ona do lunu tego popadnie, to nie wylezie Pab. U nas była taka łonka, nazywali luny, ale nie powiedziać, że tam bardzo taka mokra. Jak który rok, to tam koniem jechać nie można była, ale trawa tam rosła Karv. Luny byli, tylko luny byli koło rzek, tak jak idzisz, to lun ten chyla sie, można do jego upaść. Koło rzeków byli te luny Lent; lun: Jak stanisz i kołyszy sia, to lun [Kar]. Žodis senovės raštuose dokumentuojamas Lietuvos teritorijoje nuo XVI a. (Jabl 121); taip pat paribio baltarusių tarmėse: люн, лю́на, лю́ні, лу́ні (СБГ) bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 32); lie. liūnas; rojst, dgs. rojsty ‘klampi pelkė, apaugusi krūmais ar medžiais, pelkė, lieknas’: Tam taki rojst był, to możesz noga wsunonć Pab. To była taki rojst, potym trocha osu- 9 Бу́лыка А. М. 1972: Даўнія запазычанні беларускай мовы, Мінск (cit. pagal Kurz 378). Straipsniai / Articles 57 KRISTINA RUTKOVSKA szyli, malaracja jak przeszła Mież. Dalej w tamta strona rojsta, zbieramy tam żurawiny. Tam takie k’upawiny, tam jak staniesz, to można i zawalić sie Padv. Lonki, rojsta, była takich rojstow. Rojsty na polu byli, wrodzie jak sadzawka jaka Karv. O jak naszy dom, tu od razu był rojst. Tu nijakich łonek nie było, tu jedne rojsty byli STarp. Teraz u nas to rojsty wykasawali jak maliarawacja Pal. Rojsta najwiencej lesie bywa Kras. U nas w rojście ich było pełno, tych kali Lent. Nu tak przeważnie na rojście mokro, nu jak bardzo sucha lata, nu to tam nic, ale jak mokra, to żurawiny to po wodzie, bez gumowych butow nijak Šv. Żurawiny rośli na rojstach Virš. Nasza poli, rojsty, u nas bardzo mokre, olchi, bardzo takie rojst nazywali, bo inaczej w Polsce nazywajo, czy w ksionżkach, tundry, czy jak, a to u nas rojsty, po litewsku może Vid. Tam widzi była jeziorka kiedyś, taka niewielka, a potym ona pomalu, pomalu i wyschła, przeszła do drugiej jeziorki, w Zapolcach jest jeziorka, jak ona zeszła, tam taka rojst była Paež. Idź ty na rojsty ‘pažodžiu: eik tu raistan’: To tak można śmiało w oczy mówić: a idź ty na rojsty, co ty tam wymyślił Šv. U n`as rojsty mokre takie, to i mówili [idź, ty na rojsty] Vid. Turska užrašė formą rojścik mžb. (TurNiSzw 176). Grinaveckienė pateikė iš Buivydžių ir Aukštadvario apylinkių: rojste czek mžb. (Grinaveckienė 1977: 143), rojstowy ‘raistinis’ (Grinaveckienė 1991: 52). Jablonskis dokumentuoja formas roist, raist, reist, roisto, roistro, roistuo nuo XVI a., Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose (Jabl 206–208, 323, 349); Kurzowa, cituodama Bulyką, dokumentuoja baltarusių kalboje nuo XV a. (Kurzowa 422); šio žodžio formos počm, počma dokumentuojamos paribio baltarusių tarmėse (СБГ), aptinkamos taip pat rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 33); lie. raistas; szlina ‘glitus molis, tinkamas minklei’: Garki mieli, chto nie móǵ kupić, to takie z szliny zlepione, nie glina, a taka w jeziorach, błota taka siwa, to bardzo oni dobre byli te garki Mież; szlin. Žodį szlin užrašė Grinaveckienė Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 144). Senovės šaltiniuose, rašytuose baltarusiškai, Lietuvos teritorijoje dokumentuojama tik žodžio forma ślina, nuo XVI a. pabaigos (1591 m.) (Jabl 233); baltarusių tarmėse funkcionuoja шлин (СБГ); lie. šlyna, šlynai; wikswa ‘standi, šiurkšti, prasta pašarinė viksvuolių šeimos žolė (Carex)’: Nu taka wikswa tež rośni. Nu i kosi sie, żywioły, krowy jedzo jej Šv, Lent. Wikswa kosili, suszyli na słoma do chlewa, na podścilka Mież. Wikswa to rośni w błotach, dobra trawa. Krowy bardzo jedli Intur; wiksztwa: To taka trawa, w błocie rośnie, to drenna, niedobra, zakwita niektóra, ale taka ona niedobra trawa wiksztwa. A ta już dobra trawa, to nazywali kiedyś mur`ok, szarýniak, taka jeszcze gorsza Paež. Jablonskis randa dokumentuojamą istoriniuose šaltiniuose: vikswa, viksovaty (apie pievas) (Jabl 263), darbartinėse baltarusių tarmėse бік(е)а (СБГ); aptinkamas Seinų tarmėse bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 28); šį žodį nagrinėja Urbutis (1969 (1): 52); lie. viksva. 58 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Asmenų pavadinimai pagal jų veiklą, užsiėmimą ir įrankių, įtaisų pavadinimai bitnik ‘kas su kitais turi bendrai bites’: On nie umiał, a ten bitnik on umiał, a nie miał za co kupić ich, to on jemu kupił dwie kłodki pszczołow jedna sobie, druga jemu, i on patrzał obydwie Lent. Po litewsku biczoli a po polsku bitniki Rud. Bitniki byli, to tego miodu necki nakrencali Dub. Bitnik, który dokłada sie do tego gospodarza, tam i może oni razem troszka stawio te ule, ale to już bitnik nazywajo. Mówi już i bitnikow tam ma, złożyli sie tam które Vid; bitnikowski ‘bitininko’: To bitnikowska pszczoły STarp; bitnikować ‘būti bitininku’ (SGP). Senovės raštuose dokumentuojama reikšmė ‘bitininkas; kas su kitais turi bendrai bites’ tik Lietuvos teritorijoje nuo XVII a. (Jabl 5, 303, 329); nedokumentuojamas ГСБМ, СБГ; užrašytas lenkų tarmėse (Augustavas) (СБ 27); lie. bitininkas; bucz ‘tinklelis žuvimis gaudyti’: A buc[z]y do sadzawki, i nawat buc[z]y stawio koło jeziora i nawat szczupaki zachodzo do tych buczów Mież. Bucz Most. I liny, zawsze liny, postawio buc[z]y, to pełne buc[z]y, a teraz nie m`a Lent. Bucz to był taki on na jednym kiju i tak zrobiony na takim lenku taka jak siatka, i to chyba nazywał sie bucz Šv. Te buc[z]y postawio do wody w rzece przy brzegu i przywionżo jego, to pełna tych rakow była Pal. Buc[z]y takie byli, robili szydełkiem, a potym wykrecali z leszczyny takie kołki i nadziewali ta i będzie bucz STarp. Buc[z]y takie robili, posła takie miroży, ryby kiedyś była bardzo dużo Intur. Bucz Auštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 137); Buiv (Dwil 114), Buivydžių šnektoje: bucz (Grinaveckienė 1991: 50); buczki dgs. (SGP); buczanka ‘tinklelis šienui dėti’: Jeszcze buczanki takie robili, wrodzie jak siatka, wionzali takie. Duże te oczki, to te buczanki siana napchniesz, jeśli w droga jedzie dla konia tego siana brać, połožo i przez te kratki koń dostaje i je Karv. Senuosiuose raštuose žodis buč dokumentuojamas nuo XVII a. (Jabl 19–20, 308–309; ГСБМ); aptinkamas taip pat dabartinėse baltarusių tarmėse: буч (СБГ); žodžio analizę pateikia Urbutis (1969 (1): 51–52); lie. būčas; skierdź ‘vyriausiasis piemuo’: Skierdź Šv, Lent. Krowy trzymali i skierd[z]ia najmowali, ktǿren nie ma ziemi, czy nie ma czym pracować, był skierd[z]iam, nu to godzi sie wiela tam płacić jemu, zbożam płacili. Nu jak kolejka u kogo dwie krowy, dwa dni jego karmi tego szkierd[z]ia Kar. Skierdź zatrombi w ta tromba, już wszystkie na past`u baby i wypendzami krowy STarp. Skierdź to pastuch tak nazywał sie, to po rusku liczy sie Kras; skierdžiała ‘niekin. piemuo’ (TurNiSzw 156); skierdziewy ‘skerdžiaus’ Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 143). Senovės šaltiniuose, rašyt uose senąja baltarusių kalba, nuo XVII a. paliudytos šios formos: kerd, kerdz, tik Lietuvos teritorijoje (Jabl 323, 358), XVI a. funkcionuoja reikšmė ‘skerdikas, mėsininkas’ (Jabl 212); dokumentuojamas Seinų tarmėse bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 33); taip pat paribio baltarusių tarmėse: скѐрдъ, скѐрув (СБГ); lie. kėrdžius, skėrdžius ‘vyriausiasis piemuo’; taip pat skėrdžius ‘skerdikas, mėsininkas’; Straipsniai / Articles 59 KRISTINA RUTKOVSKA sklut ‘kirvis plačiais ašmenimis rastams tašyti’. Skluty takie to oni wiencej szczepać drzewa. Tam bywa i gruba bierwiona tak o pilo zapihujo i tym sklutam obbiwali, taka gruba trzaska. A potym siekiero poprawywali Karv. Sklut Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 143). Formos skliut, skłut, škliut dokumentuojamos senovės šaltiniuose, raštuose baltarusiškai (Lietuvos teritorijoje nuo XVI a. pabaigos – 1599 m.) ir lenkiškai nuo XVII a. (Jabl 298); žodis dokumentuojamas rusų ir ukrainiečių tarmėse (СБ 22–23); taip pat paribio baltarusių tarmėse: склюд, склют (СБГ); Urbutis (1969 (2): 152–153) pateikė ir veiksmažodinę formą baltarusių tarmėse: склютаваць; lie. skliūtas. Mėsos (rūkytos mėsos) ir duonos pavadinimai Raštuose dokumentuojami pavadinimai tų maisto produktų, kuriais buvo atliekama mokėjimo funkcija, t. y. maisto produktai, buvę mokesčio dalis arba atlyginimas už darbą: kumpiak ‘šlaunis, kulšis (ppr. kiaulės); šlaunies, kulšies mėsa’: Nu przyszli gości, trzeba pokroić kumpiaka Śv. Szynki i kumpiaki mówio Karv. Kumpiaki solili, powędzisz i wisi do jesieni Most. Parsiuka jak zakolo, to i kińdziuki mielim i kumpiaki Kern. Monž to zawsze jak jest ten kùmpiak, to wędzili, solili Padv. Kumpiaki to my sami swoje solim Pal. Szynki, tak, zostawiali całymi kumpiakami Lent. Kumpiak Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 139); kumpiaczek: A już kumpiaczek to kości wybierali, potym solili jego Lent; kump: Kumpi te robili, teraz to robio te winiotini, a kiedyś prosto tak kumpi. Łażni byli, nu i wendzo tam Intur. Takie świrny byli, te kumpi powieszo, takie soczyste. W świrnie najwiencej trzymalim Alion. Senovės raštuose žodis datuojamas nuo XVI a., tokiomis formomis: kump, kęp, komp, kunp, Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose (Jabl 109, 212, 275, 313); Kurzowa nurodo lenkiškuose raštuose nuo XVII a. (Kurz 380); gausi morfologinių variantų įvairovė dokumentuojama ГСБМ; funkcionuoja dabartinėse baltarusių tarmėse: кумпяк, кумпячок (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (1): 63); lie. kùmpis; ragojsza 1. ‘grikių miltų duona’: Na Wszystkie Święty ragojszy pieko, zaduszny dzień, to wszystkie na mogiły ido świeczki stawio, chto idzi, to niesi tego ragojszy. Nasza mama to nie piekła. Ragojszy żytnia monka, potym gry(c)zana monka sypie, ciemny i nazywajo sie ragojszy Kar. Ragojszy z gry(c)zanej monki piekli, tak jak chleb zaroszczy- niao i potem takie bochenki piekli z gry(c)zanej monki STarp. Ragojszy piekli z gry(c)zanej monki Pal. Piekli taka ragojsza, robili taka słoducha parzona żytnia monka, a potem do dzieży takaj chlebnaj i dobawiali, miesili gryczano monka zamieszali, ona była z dwóch zbożów Rud; 2. ‘ruginė duona’: Ragojsza to pszenna monka i w żarnach mleta. Ragojsza nazywalim [chleb], że ona taka gruba monka Alion. Ragojszy piekli, we młynie mleli, a jeżeli nie, to w żarnach mleli na ragojszy Dub; rogojsz (SGP). Šaltiniuose dokumentuojamas nuo XVII a. pabaigos (1692 m.), forma rogoiš tik 60 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Lietuvos teritorijoje (Jabl 297, 353); dabartinėse baltarusių tarmėse pagòùu, pagòùx СБГ; šį žodį analizavo Urbutis (1969 (2): 149); lie. ragaišis ‘rupių kvietinių ar miežinių miltų duona, ragaišis’; skilandž ‘kapotos ar maltos mėsos, sukimštos į kiaulės skrandį, rūkytas gaminys’: Skilandzi na zniwo trzymali, tedy już jedli Nem; skilandžia Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 143). Šaltiniuose, rašytuose senąja baltarusių kalba, nuo 1506 m. ir lenkų kalba nuo 1615 m. įvairiose Lietuvos teritorijose dokumentuojamos formos: skilond, skilàdz, skiliond, skilondja, skilondz, škilàdz (Jabl 65, 109, 212); baltarusių tarmėse скілўндзі Lietuvos teritorijoje (Ignalina) (СБГ); taip pat įvairiuose tarminiuose plotuose Baltarusijoje bei lenkų tarmėse (СБ 35); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (2): 156); lie. skilándis. Važiuoklių ir ūkinių padargų bei reikmenų pavadinimai razginie dgs. ‘virvelių tinklas su dviem lankais pašarui nešioti’: A latam w razginiach, pierw nosili tak i teraz tak nosza, do ich nałoża, stodoła nie blisko, siana czy słoma, podściółka, mnie w ich lepiej, trzy pary mam razgini, jeszcze dawniejszych tych, bogata Šv. Razgini to bier zysz lenk, najwięcej leszczynowy i wyplatali Karv. To razgini jeden niesi, u nas i teraz jest te rezgini Pal. Razgini wyplatali sznurkami i niesiesz tymi razginiami. Jeszcze my byli tu zrobiszy, ale porwali sie i wyrzucili Alion; rezginie: Jak nakosisz, nu to jak przez taka błota żes nie weźmisz nieść, bo bardzoż cienżko, nu to na takie zrobisz jak rezgini, założy sie i końmi, i koniam wyciągujisz na brzeg Lent. Rezginie Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 143). Rez gini Buiv (Grinaveckienė 1991: 52); rézginie: Rézgini takie byli, łuczek taki z jednej strony i z drugiej strony, i szniury takie, i tedy nosili siano Padv. Rézgini (TurNiSzw 155); rozginie (SGP). Senovės raštuose dokumentuojamas žodis rezgrini 1779 m. (Jabl 194), СБМ žodyne: рѐзгины; žodis užrašytas rusų, ukrainiečių, baltarusių ir lenkų kalbose; dabartinėse baltarusių tarmėse рэзгіны (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (2): 150); lie. rėzginės; szłaje ‘darbinės rogės miškui, malkoms vežti’: Szlaji to drzewa wozili Pol. Szlaje (SGP); szłaji (TurNiSzw 157); szłajki: Dzewniane takie i płozy, a tedy żelazem podkute i boki, ładne te szłajki wyrobione na zima Most. Szłajki (SGP); szłajka ‘rogės žmonėms vežti’: Jak u n`as o była taka szyrokowata, i teraz ona jest w dole, tak trzech siondo z tyłu jak ta siedzenia już o zrobiona tam, jaka tam siedzenia, sienik taki wielki uszyty i napchany pełny siana czy tam czego i taka była siedzenia i czasem ławeczka jeszcze na przedzie jest, bywa zrobiona, a nie, to tam też jaki worek kładno, jak sani nie małe, to tam i pięńciu-sześciu siondzisz i swobodnie do tej szłajki Šv. Lenkiškuose raštuose vyrauja nuo XVIII a. vidurio tokiomis formomis: śłaje, śłajki (Jabl 233, 325); nedokumentuojamas ГСБМ; baltarusių tarmėse: шляі, шляйку, шлянки (СБ 35); lie. šlajos. Straipsniai / Articles 61 KRISTINA RUTKOVSKA Pastatų ir jų dalių pavadinimai świren ‘trobesys, kur pilami grūdai; didesnė klėtis’: Nu w świrnie zboże leży, monka Šv. To jak dużo kto miał ziemi, to u ich świrny wielkie byli Lent. W świrnie zasieki byli, do zasieków wszystko sypali, żyto osobnie, jenczmień, owies osobnie Kar. Takie świrny byli, te kurnpi powieszo, takie soczyste. W świrnie najwięcej trzymalim Alion. U mojego męża to byli dwa świrny Vid; świron: Silniejsze gospodarzy takie byli, to świron taki był, zasieki i zboża sypali Bars. Świron (TurNiSzw 176); świran Buiv (Grinaveckienė 1991: 52); świreń, świrna (SGP); świronek mžb.: Gdzie jakie świronki byli, to pozabierali Pal. Świrny byli, o teraz tu naszy jest świronak, to tu malutki, a kiedyści był wielki świron Ūta. Świronek (SGP). Šaltiniuose, rašytuose senąja baltarusių ir lenkų kalbomis, dokumentuojamos formos: svīren sveren, svieren, sviron, svirzen, švieren, šviernia, švirenec, svirenok (daugbybė panašių žodžių), nuo XVI a., Lietuvos ir Baltarusijos teritorijose (Jabl 217–229, 270, 370–371); kaip XVII a. skolinį pateikia Kurzowa (Kurzowa 439); СБМ dokumentuoja baltarusiškas formas свіронь, свіронок, taip pat aptinkamas paribio baltarusių tarmėse: свірan, свіронak (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (2): 152); lie. svī̄rnas. torp ‘šalinė kluone javams ar šienui sukrauti’: W stronicy mogli być po jednej stronie i dwa torpy, w tym torpie siana złożona, w drugim torpie słoma złożona Šv; Tata poleciał z torpa, ale nie zabił sia Kern. Trzebyła deptać torpy te, nogami trzebyła deptać (siano) Bars. Zboże do torpu kładli Padv. Torp Buiv (Dwil 123). Torp Buiv (Grinaveckienė 1991: 53); torpa: Torpa (WilJaszcz, SGP); torf: Torfy byli, w tych torfach tok, próżny taki plac. Na tym toku młócili wtedy Ūta; 2. ‘į šalinę telpantis kiekis javų ar šieno’: Torp to jest nałożona zboża Paež. Raštuose dokumentuojamas nuo XVI a. pradžios (Jabl 238–240, 325); taip pat rusų ir baltarusių tarmėse mopn (СБГ, СБ 33–34); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (2): 153–154); lie. tárpas. Žmogus, jo išvaizda Istoriniuose šaltiniuose dokumentuojama pavienių žodžių, apibūdinančių žmogaus išvaizdą, tiksliau – pabrėžiančių žmogaus neįgalumą. Mūsų medžiagoje toks pavyzdys – žodis kliszawy, kurio reikšmė šiandienos tarmėse pakitusi: kliszawy ‘šleivas, kreivas’: Kliszawy to nogi tak nosi, nu tak stopy stawi tak od siebie, tak nu na zewnontrz tak te stopy jakość, nu palcy tak, nogi to jak kliszawy, to nogi mogo być proste, tylko że kliszawy ich tak stawi, stawi tak na ukos te nogi Šv. Kliszawy to takie krzywe nogi, z angielki nieraz majo ludzi, na angielka dzieci jak chorują, z niedopatrzenia Vid. Kliszawy Šiaul. Kliszawy to jak nogi zarzuca jak idzie Kras. A kliszawy, to który chodzi kliszawie, już on człowiek i idzi ten kliszawie, on ma prosta noga, u jego nie ma pod nogo o tak o bywa Lent. Kliszawy Buiv (Dwil 117). 62 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Kliszawy Buiv (Grinaveckienė 1991: 51). Formą kłyszawy ‘luošas; šlubas; luošys’ nuo XVI a. antros pusės pateikia Kurzowa (Kurz 371); žodis dokumentuojamas ukrainiečių ir Seinų apylinkių lenkų tarmėse; baltarusių tarmėse: клыша́вы, клы-шава́ты, кліша́вы, клішава́ты ‘klisis’ (СБГ); lie. klìšas. 2. Antra lituanizmų grupė Žodžiai, sudarantys šią gausią lietuvių kalbos skolinių grupę, nedokumentuojami nei senovės raštuose, nei istoriniuose žodynuose, todėl gana sudėtinga nustatyti konkrečių jų patekimo į slavų (taip pat – į lenkų) kalbas laikotarpį. Kai kurios leksemos yra plačiai vartojamos, funkcionuoja ne tik paribio baltarusių tarmėse, bet ir lenkų tarmėse, besiribojančiose su lietuviakalbėmis teritorijomis. Siekiant nustatyti šios gausios, tačiau menkai dokumentuotos lietuvių kalbos leksikos laikmetį itin pagelbėtų lingvistinės geografijos duomenys10. Daroma prielaida, kad dauguma šių skolinių pateko į lenkų kalbos tarmes XIX a. ir XX a. pirmojoje pusėje. Baltarusiški šių žodžių variantai aptinkami dabartiniame šiaurės vakarų baltarusių tarmių žodyne. Surinkti leksikografiniai duomenys leidžia teigti, kad dauguma šių žodžių nėra plačiau dokumentuojami LDK šiaurės regiono lenkų kalboje. Jie gali būti netiesioginiai skoliniai, patekę į lenkų kalbos tarmes per baltarusių kalbą, arba negausi tiesioginių skolinių grupė, savo morfonologine struktūra besiskirianti nuo atitinkamų skolinių baltarusių kalboje. Šie žodžiai apibūdina šiek tiek kitas kaimo žmonių gyvenimo ir veiklos sritis. Žmogaus išvaizda, elgesys ir jam būdingi veiksmai11 baladać się ‘tabaluoti, tintaluoti’: Tak zaczepio i pociągneli po wyśpie, tyko głowa balada sie Lent. Baladać sia, zabładać się Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977 137). Karlovičiaus lenkų tarmių žodyne: baladać się ‘tabaluoti, tintaluoti’ (SGP). Žodis randamas Seinų lenkų tarmėse: baldać, baldać śe ‘belsti, trankyti; vaikščioti; 10 Lingvistinės geografijos duomenis naudoja savo darbuose ir Zigmas Zinkevičius, aprašydamas leksinių lituanizmų paplitimą rytų slavų ir vakarų slavų kalbose (tiksliau – šių kalbų tarmėse), žr. Zinkevičius 1984: 256–274, 1987: 46–52, 61–68. 11 Šios teminės grupės žodžiai sudaro apie 25 proc. visų lituanizmų, vartojamų lenkų tarmėse Lietuvoje. Ši leksika buvo nagrinėjama etnolingvistiniu bei semantiniu aspektu (Rutkowska, Sawaniewska-Mochowa 2012: 99–117). Zofia Sawaniewska-Mochowa pateikė straipsniui įdomios medžiagos iš rankraštinio Antano Juškos žodyno. Straipsniai / Articles 63 K R I S T I N A R U T K O V S K A bastytis, valkiotis’, taip pat baldyga ‘gremėzdas, griozdas, griova’ (СБ 75); lie. baldóti, baladóti ‘belsti(s), trankyti(s)’; balbotáć 1. ‘taukšti, plepėti’: Nu to on tylko sam mówi i mówi, czy tam prawda, czy nie prawda, ale on sam mówi, nu to już na takiego mówio, że bałbaťun, przyjdzi i bałboczy, nu bo on bałboczy i bałboczy, jedno nie kończył, drugo zaczyna Šv.; 2. ‘neaiškiai kalbėti’: Bałbotać, nu to znaczy bałboczy, że zrozumieć nie można, co on mówi Virš; 3. ‘apie kalakutą: išduoti garsą’: Indyki takim głosem bełboczo Lent; bałbat`un ‘kas daug kalba, plepa’: Nu bałbat`un to ten, co dużo mówi Šv. Žodis randamas Seinų ir Balstogės lenkų tarmėse (СБ 74); baltarusių tarmėse балбата̀ць (СБГ); lie. balbatúoti; balbatũnas ‘plepys’; kropsztać się ‘ši tą dirbinėti, palengva ruoštis, tvarkytis’: Monž tu kropszcy się i kropszcy się przy tej altance Jon; krapsztać ‘rakinėti (nosi)...’ (Otrębski 1931: 82); krapszta niekin. ‘kas ilgai krapštosi, negreitas darbe’: Krapszta ty, nadojadło już czekać, kiedy ty już zrobisz Arn. Žodis dokumentuojamas paribio baltarusių tarmėse: кропумацьца (СБГ); lie. krapštyti(s); kuciniáć ‘lengvai liesti jautrias kūno vietas, kutinti, katulti’, pokuciniáć: Aj zbierali sie też tam, jak młode, to jak widzo, że chto boji sie tych łaskotkow, kuciniać, to jak pokucinia, czy tam pod pachy, czy podeszwy i to nazywali, że kucinia Šv; zakuciniáć: Bywa chto bardzo boji sie, a tak z wielkich żartow czuć nie zakuciniajo, czuć aż nieżywy robi sie Šv. Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse куйняць (СБГ); lie. kuténti, kutinėti; kurstać ‘raginti, skatinti ką nors daryti, veikti’: Kurstać tak jego podjudzać, popędzać Maiš. Kurstać (SGP). Žodis dokumentuojamas paribio lenkų tarmėse (СБ 47); taip pat baltarusių tarmėse: курстать (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (1): 64); lie. kùrstyti; łepaty niek. ‘su storomis lūpomis’: Łempaty Paež. Łempaty człowiek Kras (TurNiSzw 147); łampaty Šiaul; łupaty: Łupaty mówią, że to już duże ma usta takie Lent. Łupaty (TurNiSzw 147); łupy ‘storos lūpos’: Łupy Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 139), Buiv (Grinaveckienė 1991: 51); łupacz ‘žmogus su storomis lūpomis’ (TurNiSzw 147). Žodis łupa užrašytas paribio lenkų tarmėse СБ 31, taip pat baltarusių tarmėse лупа́ты (СБГ); šį žodį analizavo Urbutis (1969 (1): 64–65); lie. lū́pa ‘lūpa’, lūpótas ‘su storomis lūpomis’; sznirpać ‘verkšlenti’: Jak zaczyna płakać tak ot, może to będzie sznirpać. Nie, on nie płaczy, tylko sznirpi Paež. A bywa i popłakać [...] popłaczy też sznirpi, czego sznirpisz, na dzieci mówią: czego sznirpisz, przest`ań sznirpieć Šv. Czego tam sznirpisz? Lent. Sznirpać Buiv (Grinaveckienė 1991: 53), sznirpotać (TurNiSzw 157); Jaščanino žodynėlis pateikia žodį sznirpy ‘niek.: šnervės’ (WilJaszcz). Žodis vartojamas baltarusių tarmėse шниршли ‘šnervės’; lie. šnìrpti, tarmiškai šnirpóti ‘šnypšti’; šnìrpšlės ‘šnervės’. 64 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Kasdienių valgių pavadinimai brzyzgły, zbrzyzły ‘surūgęs, prarūgęs (apie pieną)’: Jeszcze do kwaśnięcia jeszcze nazywała sie brzyzła, brzyzła mleka, to trocha jak skwaśnijeji, ni to słodka, ni to kwasna. Nie nadaji sie, zbrzyzła mleka, prawda, że to ona ni tawo ni tamu ni nada Šv; brzyzgły: Brzyzgle mleko Rud; obrzyzły: Obrzyzłe mleko Pab; obrzygyły: Obrzygyła mleka to troszeczka jak ona tylko zacznie kwaśnieć Karv; obryzszy: Taka obryzszy, taka niasmaczna jeszcze mleka Alion; brzyły: Brzyłe mleko, to nigdzie nie jidzie takie, póki nie skwaśniej Padw; brzyznąć ‘rūgti (apie pieną)’: Jak ciepło, to mleka bardzo prendko brzyźni Šv; zbrzyznąć ‘surūgti, prarūgti’: Zimo to para dni trzeba czekać, żeby ona [mleko] zbrzyzła Šv. Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse брызлы, абрызлы, абрызглы (СБГ); lie. brìgzti, apibrìgzti; burložka, burloha 1. ‘neskani sriuba’. Mówili: a jaka tu dzisiaj zupa, tam buraczki czy kapusta, burlożka jakaść zgotowali Šv. Burloha, jak niesmacznie, to nazywajo: o, burlożka jakaści zrobiła Lent. Burloha na zupa nazywali, to taka jakaś nieudana zupa, za gęsta może była, może jakaś niesmaczna, nu słowem nieudana jakaś zupa, nieudanie zgotowali, to mówili, nagotowali burlohi Virš; burlunga: Tam jeden chłopak przychodzi starszy do mamy, mama, nie piecz żadnych tu blinow, bo ja cały dzień suchim jedzeniem, choć jakiej burlungi zgot uję zamiast zupy Vid; burluha: Ta zacirka bez niczego, pogotuje sie, wtenczas burluha i wydzie Rud. Czyż to kwasna mleka? Toż to burluha. Prędzej top jakaści burluha, a nie zupa (WilJaszcz). burluga 2. ‘košė’ Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 137). Žodis vartojamas baltarusių tarmėse бурлага, бурлёга, бурлёнга (СБГ), plg. СБ 139; lit. burliùgà, burliùngė. Augalų, medžių ir jų dalių pavadinimai atožėla ‘iš medžio stiebo ar šaknies išaugusi jauna šakelė, atauga, atvaša’: I trawa, i tam i śliwki obeszedzszy takie atożęły, i od jabłeni, i bylica ta trawa, i łapuchi, a tam szto choczysz Šv. Atożyny puska drzewo Padw. Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse ато́жыла (СБГ), plg. СБ 62; lie. atžalà, tarm. lie. atãžala; brunduk ‘riešuto grūdas, grūdelis’: Brunduki te ciongali, te orzechi, wiewiórki do gniazdków swoich duplów Rud. Žodis randamas tik baltarusių tarmėse брунду́к, брунду́ль (СБГ), plg. СБ 99; lie. brándulas; jurginia, jurginja ‘graižažiedžių šeimos darželio augalas, dideliais įvairių spalvų žiedais (Dahlia variabilis)’: Jurginia, a jakże. Aj, my mieliśmy tak dużo jurginii, nowoczesnej. Bardzo oni klopotliwe, te jurginii, że te kartofelki trzeba trzymać Vid. Kiedyś jurgini a to żółta, nu i czyrwona jurginia, tam rozmaijta gatunki sadzili Šiaul. Jurginja Padv. Jurginia, piwonia sadzili Kras; jurgina: U mnie jurginy wykasowali sie, drugie to majo Intur; jorginia: [Jakie kwiaty zwykle sadzało się koło domu?] Nu Straipsniai / Articles 65 KRISTINA RUTKOVSKA różne, i jorgini, aj różne, różne kolory, chyba różne kolory, i czerwone, i różowe, i białe, i takie nu rosołkowe, i żółte, i czarne nawet, różne kolory Šv. Žodis dokumentuojamas apylinkių ir rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 35), taip pat baltarusių tarmėse юргіня, вягіня СБГ; lie. jurginas; łębiaki, mžb. łębiaczki dgs. ‘sultingas daržovės, žolės lapas su stambu; lapo stambas’: Nie ma kartofli, jedne łembiaki zrośli Virš. W runklach łambiaki i w buraczkach łambiaczki nazywajo sie Pal. A tak póki jeszcze ot łami sie to łembiaki, póki oni jeszcze rosno (buraki), to łembiaki, nu karmio świni ludzi, świniam, królikam, kuram, wszystkim dajo Lent. Žodis dokumentuojamas tik baltarusių tarmėse ламбы (СБГ); plg. СБ 69; lie. lañbas; okot ‘varpos akstinas, ūselis’: Okot, te takie drobniańkie, wie, takie jak wońsiki. To juź oni bardzo czepkie, od jenczmieniu. I nałazi, to nazywa sie okot Vid; akoty, koty. Buiv (Grinaveckienė 1991: 50). Žodis dokumentuojamas baltarusių tarmėse akambl (СБГ); lie. akúotas; stabar ‘augalo stiebas be lapų, stambas’: Gotowali te stabary, kiedý nie trzeba liściaw i być, tych nałamion sie i gotujo, maliniak ten Intur. Žodis randamas tik baltarusių tarmėse стабарок (СБГ); lie. stãbaras; žagary dgs. ‘žabas, sausa saka, žabaras’: To suche žagary, które już wysechli gałęnzi, to nu to takie suche žagary palić w piecu, kiedyś palili w piecu wszystkie žagary Šv. To luchty wyczyścić wsuwam žagar i sadza wybieram Intur. Tylko ścianka jest, ale žagarow nie nosza, tylko drzewa Lent. Tutej byli takie brody, to naścielo takich žagarów żeby przejść, tu w tym o rojście STarp. Žagar (SGP). Žodis aptinkamas baltarusių tarmėse жага́ры (СБГ); plg. СБ 45; lie. žãgaras; žylwuci dgs. ‘pilkojo gluosnio vytelės’: Koszyczki pletli žylwuci, te łozy, z žylwuciów, to i teraz plotą koszy z takich STarp; žylbuciki Buiv (Grinaveckienė 1991: 53); žylgucie (SGP). Žodis randamas Seinų tarmėse (СБ 110) bei baltarusių tarmėse жългбу́ць, жългэйць (СБГ); lie. žilgas. Žemdirbystė ir gyvulininkystė gil ‘dvilinkė, bimbalas, byzdėlė’: Gospodarzom to najwiencej (dokuc zają) te muchy, komary, a zwierzentam to gili, ślepaki i komary też, i meszki, to chyba gili najwiencej konsajo Šv. Gili Virš. Gili siadali [na krowy], takie wielkie jak bambawozy Padv. Te gili, te muchi takie duże napadali na krowy Karv. Gil Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 137). Byli szerszni, oni podobne na te gili Rud. Gili konsajo, jeśli ukońsi człowieka, to puchnie. Teraz już nie ma, wykasowali sie te gili Kar. To jeszcze on większy ten gil jak bonk. Bonki też duże, teraz to ja nie widza tych bonków, a kiedyś jak był roist, las, to tam tego brudu było dużo Lent. Gil Buiv (Grinaveckienė 1991: 51); gilować, zagilować ‘ąpie gyvulių bandą: lakstyti ganyklose’: Krowa giluje, ogon do 66 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse góry i biega po polu Virš. Tak, jak goronco i gili konsajo, to krowa zagilowala i zerwi sie, i przyleci, ogon do góry i giluji, móvio Kkrowy gilujo, nu przeważnie gilujo krowy na deszcz, o już jak krowy gilujo, to móvio: jutro deszcz bendži Šv. Gilujo wo jak bonki konsajo, czy tam muchi, już ja i zapomniałam Vid. Kiedyś gilowali krowy, teraz i goronco i tak nie gilujo Karv. Krowa giluje Раб. Gilować Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 138). Gilujo jak gili ich [krowy], już jak gili Lent. Jak lato, to już chwosty zadarli i poparli sie, gilujo krowy Rud. Te bonki jak ukonszo, to wtedy krowy gilujo, leco STarp. Gilować Buiv (Grinaveckienė 1991: 51). Žodis aptinkamas Bals-togės apylinkių bei rusų tarmėse Lietuvos teritorijoje (СБ 29, 44); taip pat baltarusų tarmėse: гіль, гіляваць (СБГ); lie. gylỹs, gyliúoti; grambul ‘vabalas’: Po drzewach oni łażą, takie rude, żółte, grambuli Kar; grumbal: Grumbali to gry czaniki bywajo, gryka siać trzeba, to takie żółtowate żuczki, grumbali to mogo nazywać każdego żuka prawie Rud. Žodis dokumentuojamas tik baltarusų tarmėse егамбўль (СБГ, plg. СБ 65); lie. grambuolỹs; gułda ‘kiau­lių išgulėta vieta šiauduose prieš atsivedant paršiukus’: To taka jak gniazdo sobie robi świnia, gułda, uściela słomy Lent. Žodis aptinkamas baltarusių tarmėse гӯлма (СБГ); plg. СБ 65; šį žodį baltarusių tarmėse analizavo Urbutis (1969 (1): 54); lie. gùlta, gùltas; margajka ‘marga karvė’: Jak komu nadejdzie, tak ten nazywa (krowę). I jodajka, i margajka i czarniucha, i dwilajka. To nie dla koloru nazywali Pab. Margajka strakata tam nazywali, to margajka, to jaka ryża Intur; margojka: Margojka, to gwiazdka, łaciatka Alion. Margojka albo dwilojka to już więcej ciemna krowa Kern; margocha: Krowa bywa to i czarnulka nazywajo, i krasulka, i margocha Lent. Margocha krowa, to ja pamientam nazywali Kras. Krowy nazywali łysocha, margocha, jak łatki takie STarp. Margocha, to czarnucha, różnie nazywali krowy Lent; margula: I krasula i margula, czarnulka STarp; marga Buiv (Grinaveckienė 1991: 51); margiuk ‘margo šuns, veršiuko, jaučio vardas’ Buiv (Grinaveckienė 1991: 51). Dokumentuojamos tokios žodžio formos: margojka, margiala, margialka Vilniaus teritorijoje (СБ 80), baltarusių tarmėse tik forma маргёль ‘margas jautis, margis’ (СБГ); lie. margė ‘marga karvė’; pejsować ‘pakartotinai kulti miežius, kad nubyrėtų akuotai’: To pejsujo jenczmien, on ma ościuki i po zbożu bijo, obiwajo te ościuki, a potem wieli Rud; pojsować, wy- pojsować įvyk. (SGP); pejsać Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 142); pojsać Buiv (Grinaveckienė 1991: 52); pejsany ‘paisytas’ Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 142). Žodis dokumentuojamas vietinėse lenkų tarmėse (СБ 48); taip pat baltarusių tarmėse: нёцкаў, ноўцаваць, нзйцау (СБГ), lie. paisýti; žaginie dgs. ‘iš karčių sukaltos dvi suremtos tvorelės šienui ar javams džiovinti’: [Na czym łubin suszyli kiedyś?] A to byli żagini, jak mokre lato, to i siano suszyli na tym Karv. Kartoflanik to na płoty, na żagini takie stawili, a żyta to stawili w Straipsniai / Articles 67 KRISTINA RUTKOVSKA snopki Jon. Kiedyś kartoflanik na žągini nakładali, suszyli krowam Šiaul. Žągini z polankow zbivali, jeżeli nie možno było wysuszyć (siana), to położo na te žągini. Kaniuszyna to już na žągniach suszyłaś Pal. Žągini Buiv (Grinaveckienė 1991: 530. Žodis dokumentuojamas rusų tarmėse Lietuvoje (СБ 30) ir baltarusių tarmėse жагіні (СБГ); apie šio žodžio paplitimą baltarusių tarmėse žr. Urbutis 1969 (1): 59–60; lie. žaginys ‘rąstas neapkapotomis šakomis; šakotas stulpas, primenantis kopėčias’, plg. kitas reikšmes LKŽ. Tradiciniai liaudies papročiai skwierstula ‘šviežia mėsa duodama po kiaulės paskerdimo kaimynams arba pažįstamiems; bendros vaišės po skerdimo’: Jak zakole sie prosiaka, nazywa sie skwierstula, mówi sie, zaprasza sie kogokolwiek, nu to przychodźcie dziś do mnie na skwierstula. Kiedyści mego męża teść zapraszał do córki, przychodź, mówi na skwierstula, wtedy i wtedy będzim kluli Paež. Kiedy zakolo, nu to skwierstula, czy komu dajo, to już jego to podsmažo, dajo jak już skwierstula Lent; skwarstula: Człowiek, który pomagał gospodaru zabijáć ta świnia, no to już kolacja ta zrobił, to już samo sobo, ale nazywali jeszcze skwarstuli dostał. Skwarstula to znaczy kawałek mięnsa jemu dali, świzynki tej Virš; skierstuli dgs.: Nu taki poczenstunek to nazywajon sie skierstuli, to trzeba posłać tam skierstuli dla siostry czy dla sonsiadki Šv. Skierstuli Buiv (Dvil 121). Skierstuli Lent; skwierstula: Przychodzo na skwierstula, nu to ten jusznik gotujo z tej krwi taka zupa, to tam smažo, czenstujo już tym mięnsem STarp; skierstuwi dgs.: Skierstuvi zanioso (sąsiadom), kawałeczek mięnsa Rud. Skierstuvi Aukš-tadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 143); skwierstuny dgs. Buiv (Dwil 121); skwiarsty, skwir stuli dgs. Buiv (Grinaveckienė 1991: 52); świarstuny dgs.: My tut u sonsiada na świarstunach byli Padv. Laučiūtė pateikė žodį skierstuny iš Vilniaus apyl. lenkų tarmių (СБ 84); aptinkamas baltarusių tarmėse: скарстуля, сквярсту-ля (СБГ); lie. skerstuvės; ważyniać się ‘leisti nuo kalniuko per Užgavėnes’: Ważyniać sie trzeba na Zapusty, to bendzi len duży wyrośni. Mówi, len trzeba przeciongnońć Mež. Nu takie sani byli, to jak nasiondźiem i pienćiu, i sześciu i na tych saniach z góry, to na Zapusty ważyniali sie Lent. Ważyniać sia Buiv (Grinaveckienė 1991: 53). Laučiūtė dokumentuoja žodį baltarusių ir lenkų tarmėse СБ 43; baltarusių tarmėse Lietuvos teritorijoje aptinkamas важаняцца (СБГ); lie. važinėtis; wircinka ‘suvertų daiktų vėrinys, kirbinė, parduodama Kaziuko mugėje’: Nu i przynosi takie obarzanki, nanizana moža na wąga, na ta wiercina, to musi wiercinka nazywała sie, ten sznurek taki Vid. Wiercina. To przeważnie obarzanki mówio. O, jak kiedy jeździli na Kaziuka, toż było tego, oj, mówi, kupiła wiercina, a moja wujenka pojechała do Wilna, kupiła wiercina tych obarzanków, a było na Kazimierza wielkie 68 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse bloto, rozerwâl sie ten sznurek i ta wiercina obarzanków poleciała do blota Paež. Kupilam wiercina obarzanek Bez. Byli więkskse obarzanki, to większa wircinka ta STarp. Žodis aptinkamas baltarusių tarmėse: біпуіна (СБГ), lie. virtinė ‘kas nors sukabinta, suverta ant virvės’. 3. Trečia lituanizmų grupė Pastarosios grupės žodžiai nėra plačiai vartojami – dokumentuojami tik Lietuvos teritorijoje. Šių žodžių nerasime baltarusių kalbos žodynuose, juos galime interpretuoti kaip tiesioginius skolinius iš lietuvių kalbos į lenkų tarmes. Remiantis surinktais duomenimis apie tarmių leksiką Lietuvos teritorijoje bei informatorių prisiminimais, daroma prielaida, kad skolinių atėjimo laikas – XX a. pradžia. Jie sudaro tokias pat temines grupes, kaip ir anksčiau aptartos grupės žodžiai. Gyvulininkystė dźwiły ‘tamsiai rausvas, žalas (ппр. apie galvijus)’: Kiedyści krowy byli ryże i dźwile, szerść taka ciemna, ciemna Most; dwihy (TurNiSzw 138); dwilajka ‘žala karvė’: Jak kornu nadejdzie, tak ten nazywa [krowę]. I jodajka, i margajka i czarnucha, i dwilajka. To nie dla koloru nazywali Pab. Dwilajka (TurNiSzw 138); dwilojka: Margojka albo dwilojka to już wiencej ciemna krowa Kern. Dwilojka (TurNiSzw 138). Viežbovskis aptiko žodį Vilniaus regiono baltarusių ir lenkų tarmėse: brus. дзвілі, le. dviły (СБ 45); lie. dvỹlai; inksžtyr ‘galvijų parazitų vikšras po oda’: Inksztyrow tych to była. To takie guzy wielkie, to muchi jakie jak konsajo Pab. Ugr’y mówili, jak kto mówił inksztyry. Mówili, motyl jajki te znaszał Karv. Inksztyry to wyciskivali, robak jest taki, wyciongnisz, oni, muchi, bizdalki takie latajo i napaszkudzo, i wtedy zrobi sie guz, a w tym guzia robak taki bywa Ūta; jinksžtyr (TurNiSzw 143). Jinksztyr Aukštadvario apyl. (Grinaveckienė 1977: 138), Buiv (Grinaveckienė 1991: 51); inksztir: Inksztiry bywajo najwiencej jeżeli chuda żywioła. I teraz bywajo inksztiry. Kiedyś to ich wyciskivali, była inksztirow Alion. Nu tutaj takie nazywali sie inksztiry, to buwało oni sami tak pacisno i wychodzo takie bjałe, a później to kupawali tam jaka lakarstwo i szmarowali, to oni wylazywali Intur; inkszczur: Oni nazywali sie inkszczury, takie guzy, trzeba było czym szmarować, ci wyciskivać ich, te robaki u cieluka, ci u krowy była Kras; inkszczyr: Inkszczyry kiedy wybierali jako grafko, czy czym jak chtóry, jak gdzie wyciśnisz mocno, to byli u bardzo chudych krow, te inkszczyry byli Rud. СБ pateikiama Turskos lenkų tarmėse užrašyta forma (СБ 78); lie. inkštìras; Straipsniai / Articles 69 KRISTINA RUTKOVSKA kukula ‘kiaulė’: Kukula, kukula i šūnina powola. Tož ona po głosie gospodarza wie Pab. Otrembskis dokumentuoja žodžius kukucia, kukut’ka, kukcia Vilniaus regiono lenkų tarmėse (СБ 80); lie. kukùlė; szemy ‘apie arklio spalvą: pilkas’: Szeme koni to te nazywali sie siwe Jon; szamowaty ‘apie arklio arba karvės plauko spalvą: pilkas’: Nu taki bywa ni to siwy, ni to gniady taki, taki szamowaty, po mojemu to taki Šv. Nu i takie bywajo, nu szamowaty, to on taki, i bywa tam szersteczka u jego i białtawa, i ciemna, maść taka szara Lent. Krowy takie siwe, szamowate Kras. Szara, taka szemowata krowa [była] STarp; szamocha ‘apie karvės plauko spalvą: pilka’: Szamocha, to taka ciemna bordowa, kolor taki, u nas była w kołchozie taka STarp. Bywa taka szamowata krowa, nu ona taka z odcieniami, to nazywali szamocha Lent; też szemka: Szemka jak szara, taka szemowata krowa STarp; szemajka (TurNiSzw 157). Laučiūtė dokumentuoja lenkų tarmėse Lietuvoje (СБ 84); lie. šėmas. Augalų ir atmosferos reiškinių pavadinimai paparč ‘sporinis dideliais karpytais lapais augalas (Dryopteris)’: Ido paparcia szukać do lasu Intur; paporciowy ‘paparčio’ (TurNiSzw 150); lie. papartis; pušnia ‘supustyta sniego krūva’: Pušni takie ponawiewało, takie puśni, że równe z domem puśni nawieji, naprzeciu domu drugi dom stoi ze śniegu Šv. Puśni bywajo, zawieja, to nie można wyjść. Buwało z koniami aż naukołó wioski jado Intur; lie. pusnìs; warnalėszy ‘graižażiedžių šeimos augalas plačiais apvaliais lapais ir dideliais kibiais vaisiais (Arctium)’: Warnalėszy, warnalėszy to też te same dziady Šv; warnaleszy: Warnaleszy to taka roślina gdzie do włosów takia jak guziki czepion sia Jon; lie. varnalėša. Valgių pavadinimai łapienia ‘lapų (burokėlių ar kt.) sriuba’: Jak babcia opowiadała, to była i łapienia i szupienia zupa. Łapienia to była kruczkowa liści, nu i tam kartofli trocha, co iszcze dobawiali, chto skwarzył, chto bielił, chto posna jad Rud. Nu to łapienia, to z buraczków, bo listeczki. Po naszemu to botwinka. Zupa ze szczawiu, to też łapienia Dub. Laučiūtė pateikia brus. leksemą лапеня iš Vilniaus apyl. (СБ 47); lie. lapiẽnė; szupienia ‘košė verdama iš grūdų ir pateikiama saldžiai’: To parzyli owias, potem jego suszyli, a potem w żarnach jego ucierali, a potem naculki byli takia i o tak machasz, machasz, wszystkie te ościuki, ta łuska odchodzi, a potem parzo, to z cukrem zalewali słodko wodo, nu i tak szupienia była Rud; szupienie (SGP). Laučiūtė dokumentuoja tik lenkų kalboje, remiasi lenkų kalbos žodynais: szupienia, szupienie, szuponia (СБ 70 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse 84); Kurzowa dokumentuoja žodį Lietuvos lenkų tarmėse (Kurz 437); lie. šiupinỹs ‘košė, verdama iš žirnių, pupų, kruopų, bulvių arba ruginių miltų, mėsos ir kt.’; szwilpiki dgs. 1. ‘iš duoninės tešlos susukamas kukulis’. Szwilpiki to tež z tego ciasta chlebowego. Ta ciasta wybierzy, trocha monko obsypi, żeby dała sie wykaczać i kroili na kawałeczki, i gotowali w gotowanej wodzie, a potym ci tłuszcz, ci masła, to nazywali szwilpiki, chlebowa szwilpiki Mež. 2. ‘iš virtų bulvių ir miltų kepti blyneliai su įdaru ar be jo’. Szwilpiki to jest nie bondy, tu wiencej z białoruskiego rozmawiali, to byli kakory. Ona parzona kartofla, stłucz ona, dobawiało sie trocha monki, nu i naczyniało sie grzybami, chto jakim miensem, chto wantrobka jaka, ich zlepili i stawili do pieca, piekli, a potym nasmażyli masła, czy śmietany, chto marchwio naczyniał Rud. I tak bez niczego piekli (bliny te), cienienkich takich napieczysz, szwilpiki Kras. Szwilpiki i kakory nazywali ich, na blaszce upieczy STarp. Szwilpiki (Wilłaszcz); lie. švilpūkai; švilpikiai. 4. Ketvirta lituanizmų grupė Gana didelę tiesioginių skolinių grupę sudaro ir naujausi skoliniai, kurie atsiranda iš aktyvaus lietuvių kalbos poveikio lenkų kalbai. Jie spontaniškai atsiranda informantų kalboje, vartojami nereguliariai ir apibūdina naujausius reiškinius; šios leksemos tik dalinai adaptuotos kalboje. Štai kai kurie pavyzdžiai: aukletoja ‘pedagogė, auklėtoja’ – lie. áuklėtoja; duje dgs. ‘dujos’ – lie. dùjos; łajda ‘televizijos programa’ – lie. laidà; plant ‘plentas, kelias’ – lie. pléntas; sklip ‘žemės sklypas namui statyti’ – lie. sklẏpas; połapinia ‘palapinė’ – lie. palapinė. IŠVADOS Leksinių lituanizmų, funkcionuojančių Vilniaus, Trakų, Širvintų ir Molėtų krašto lenkų tarmėse, analizė parodė, kad: 1) išlikusi nedidelė XVI–XVIII a. laikotarpio skolinių grupė (tarmėse skoliniai vyrauja pakitusiomis reikšmėmis) bei 2) didžiausią skolinių grupę, kuri funkcionuoja baltarusių ir lenkų tarmėse Lietuvos teritorijoje, sudaro vadinamieji kontaktiniai lituanizmai (Мартынов 1965: 90). Jie sudaro kitokias semantines kategorijas, nei rašytiniuose šaltiniuose aptinkamos leksemos, ir liudija apie dažnus daugiaetninių bendruomenių kontaktus ūkinėje ir kultūrinėje veikloje (tai žodžiai, nusakantys žmogaus išvaizdą, jam būdingus veiksmus ir elgesį, taip pat leksemos, apibrėžiančios gyvulininkystės, žemdirbystės, dvasines ir materialines vertybes, valgių pavadinimus). Lietuvių kalbos skoliniai, funkcionuojantys lenkų tarmėse, parodo šimtmečius trukusią lietuvių ir baltarusių kalbų įtaką tiriamųjų vietovių lenkų kalbai. Didžioji Straipsniai / Articles 71 KRISTINA RUTKOVSKA dalis lenkų tarmėse vartojamų lituanizmų yra plačiai dokumentuojama baltarusių tarmėse, o tai gali liudyti apie šių skolinių atėjimą į lenkų kalbą per baltarusių tarmes12. Remiantis pateiktais kalbos duomenimis, galima daryti prielaidą, kad tiriamojoje teritorijoje lenkų tarmes formavo baltarusių kalbos pamatas13. Iš pateiktos leksinių lituanizmų analizės matyti, kad skoliniai pradžioje pateko į baltarusių tarmes, susiformavusias lietuviško substrato pagrindu14, o jau vėliau keliavo į lenkų kalbą. Galbūt išsamesni tyrimai (jeigu juos šiandien dar būtų įmanoma atlikti), skirti senosios baltarusių kalbos funkcionavimui Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais, ypač šios kalbos šnekamosios atmainos paplitimui tarp kaimo gyventojų apibrėžti, taip pat baltarusių etnoso riboms Lietuvos teritorijoje nustatyti, leistų apibūdinti baltarusių kalbos reikšmę Lietuvos valstiečių polonizacijos procesui XIX a. viduryje. VIETOVIŲ PAVADINIMŲ SUTRUMPINIMAI Alion – Alionys, Širvintų r. Arn – Arnionys, Molėtų r. Bars – Barskūnai, Širvintų r. Bez – Bezdonys, Vilniaus r. Buiv – Buivydžiai, Vilniaus r. Dub – Dubingiai, Molėtų r. Intur – Inturkė, Molėtų r. Jon – Joniškis, Molėtų r. Kar – Karaižiškės, Trakų r. Karv – Karvys, Vilniaus r. Kern – Kernavė, Širvintų r. Kras – Krasnapolis, Trakų r. Lent – Lentvaris, Trakų r. Maiš – Maišiagala, Vilniaus r. Mež – Mežionys, Vilniaus r. Most – Mostiškės, Vilniaus r. Nem – Nemenčinė, Vilniaus r. Pab – Paberžė, Vilniaus r. Padv – Padvarionys, Vilniaus r. Paež – Paežėriai, Vilniaus r. Pal – Paluknys, Trakų r. Rud – Rūdiškės, Trakų r. STarp – Senasis Tarpupis, Trakų r. Šiaul – Šiauliai, Širvintų r. Šv – Šventininkai, Vilniaus r. Ūta – Ūta, Molėtų r. Vid – Vidugiriai, Molėtų r. Virš – Viršuliškės, Vilniaus r. 12 Vincas Urbutis pateikė tokio pobūdžio pastabų savo straipsnyje, nagrinėdamas dabartinės baltarusių kalbos lituanizmus; atkreipė taipogi dėmesį į nevienodą lituanizmų chronologinį pasiskirstymą bei įvairų jų arealinį paplitimą (Urbutis 1969 (2): 159–160). 13 Tokios išvados buvo daromos Valerijaus Čekmono straipsniuose (čia pateikiamos nuorodos tik į tas publikacijas, kurios buvo skirtos Vilniaus krašto bei šalia jo esančių teritorijų kalbinei situacijai aptarti (Чекман 1982, 1995; Čekmonas 1999). Lenkų mokslininkas Januszas Riegeris ne kartą išsakė nuomonę dėl lenkų tarmes formavusio baltarusių kalbos pamato Vilniaus ir Trakų teritorijose (Rieger 2006: 39). Šios hipotezės šalininkas Leszekas Bednarczukas teigia, kad istoriniais laikais baltarusių kalbos teritorinės ribos buvo daug platesnės ir driekėsi toliau nei Vilniaus ir Trakų teritorija (Bednarczuk 1999: 103). 14 Lietuviško substrato klausimas Baltarusijos teritorijoje šiandien jau nekelia didesnių abejonių, žr. šiai problemai skirtus lietuvių, baltarusių ir rusų mokslininkų straipsnius bei gausią bibliografiją leidinyje: Судник Т. М., red., 1980: Балто-славянские этноязыковые контакты. Москва: Наука. 72 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse ŠALTINIAI Jabl – Jablonskis Konstantinas 1941: Lietuviški žodžiai senosios Lietuvos raštinių kalboje 1: Tekstai. Kaunas: Lietuvos istorijos draugija. Kurz – Kurzowa Zofia 1993: Język polski Wileńszczyzny i kresów północno-wschodnich XVI–XX w. Warszawa-Kraków: PWN. LKŽe – Lietuvių kalbos žodynas, elektroninis variantas, redaktorių kolegija: Gertrūda Naktinienė (vyr. red.), Jonas Paulauskas, Ritutė Petrokienė, Vytautas Vitkauskas, Jolanta Zabarskaitė. Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2005. Prieiga internete: www.lkz.lt. LKŽK – Lietuvių kalbos žodyno kartoteka su papildymais. SEJL – Smoczyński Wojciech 2007: Słownik etymologiczny języka litewskiego. Wilno: Uniwersytet Wileński. SEJP – Boryś Wiesław 2005: Słownik etymologiczny języka polskiego. Kraków: Wydawnictwo Literackie. SEJPSŁ – Sławski Franciszek 1952–1982: Słownik etymologiczny języka polskiego 1–5. Kraków: Towarzystwo Miłośników Języka Polskiego. SGP – Karłowicz Jan 1900–1911: Słownik gwar polskich 1–4. Kraków: Nakł. Akademii Umiejętności. SPGL – Rieger Janusz, Masojć Irena, Rutkowska Krystyna 2006: Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie, Warszawa: DiG, 119–455. TurNiSzw – Zasób leksykalny polskiego dialektu ludowego Wileńszczyzny okresu międzywojennego utrwalony w pracach H. Turskiej, K. Nitscha i H. Szwejkowskiej (opracowała I. Grek–Pabisowa). – Acta Baltico–Slavica 26, 129–177. Tur – Regionalne słownictwo Wileńszczyzny okresu międzywojennego utrwalone w pracy H. Turskiej Język polski na Wileńszczyźnie (opracowała I. Grek–Pabisowa). – Acta Baltico–Slavica 26, 121–129. WilJaszcz – Rieger Janusz 1996, 1999: Słownictwo „wileńskie“ ze zbioru Leonarda Jaszc zanina. – Język polski dawnych Kresów Wschodnich 1, Warszawa: DiG, 79–109; tęsinys: Słownictwa „wileńskiego” ze zbiorów Leonarda Jaszc zanina ciąg dalszy. – Język polski dawnych Kresów Wschodnich 2, Warszawa: DiG, 57–77. Dwil – Dwilewicz Barbara 1997: Język mieszkańców wsi Bujwidze na Wileńszczyźnie, Warszawa: DiG. ГСБМ – Гістарычны слоўнік беларускай мовы: выпуск 1–32, рэд. А. М. Булыкі, А. І. Жураўскага. Мінск: Беларуская навука, 1982–2012. СБ – Лаучюте Юрате Алоизовна 1982: Словарь балтизмов в славянских языках. Ленинград: Наука. Ленинградское отделение. Straipsniai / Articles 73 KRISTINA RUTKOVSKA СБГ – Слоўнік беларускіх гаворак паўночна-заходняй Беларусі і яе пагранічча 1–5, рэд. Юзэфа Фларьянаўна Мацкевіч. Мінск: Навука і тэхніка, 1979–1986. СБМ – Насовіч Іван І. 1983: Слоўнік беларускай мовы. Мінск: Беларуская Савецкая Энцыкляпэдыя. СГБ – Сцяшковіч Таццяна Піліпаўна 1972: Матэрыялы да слоўніка Гродзенскай вобласці. Мінск: Навука і тэхніка. ЭСБМ – Этымалагічны слоўнік беларускай мовы 1978–2007: выпуск 1–12, рэд. Віктар Уладзіміравіч Мартынаў, Генадзь Афанасьевіч Цыхун. Мінск: Навука і тэхніка. ЭСРА – Фасмер Макс 1964–1973: Этимологический словарь русского языка, Москва. ЭССЯ – Этимологический словарь славянских языков 1974–2003: выпуск 1–30, ред. О. Трубачев, Москва: Наука. LITERATŪRA Bednarczuk Leszek 1994: Stosunki etnolingwistyczne na obszarze Wielkiego Księstwa Litewskiego. – Acta Baltico-Slavica 22, 109–124. Bednarczuk Leszek 1999: Litewsko-słowiańskie pogranicze językowe w pierwszej połowie XX wieku w świetle badań Olgierda Chomińskiego. – Acta Baltico-Slavica 24, 95–106. Čekmonas Valerijus 1999: O bilingwizmie polsko-litewskim i litewsko-polskim na Dence (czyli na północno-wschodnich obszarach Wileńszczyzny). – Sytuacja językowa na Wileńszczyźnie. Warszawa: Elipsa, 28–39. Grek-Pabisowa Iryda 1993: O charakterze związków języka litewskiego z gwarami rosyjskimi i polskimi. – Lietuvių kalbotyros klausimai 30, 54–60. Grek-Pabisowa Iryda 1997: Językowa rzeczywistość na Kresach północno-wschodnich. – Kresy – pojęcie i rzeczywistość. Warszawa: SOW, 145–179. Grinaveckienė Elena 1977: Lietuviškos kilmės leksika Aukštadvario lenkų šnektoje. – Lietuvių kalbotyros klausimai 17, 133–142. Grinaveckienė Elena 1983: Lietuviškos kilmės leksika Lietuvos paribio baltarusių šnektose. – Lietuvių kalbotyros klausimai 22, 182–204. Grinaveckienė Elena 1991: Buivydžių apylinkių (Vilniaus r.) lenkų šnektos lituanizmai. – Lietuvių kalbotyros klausimai 29, 47–64. Laučiūtė Jūratė 2007: Baltiškos kilmės vardadžodžių galūnių likimas šiaurės slavų kalbose. – Res humanitariae 2, 85–102. 74 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Otrębski Jan 1931: Litunizmy słownikowe w dialekcie polskim na Wileńszczyźnie. – Język Polski 16, 79–85. Rieger Janusz 2006: Polszczyzna gwarowa na Litwie. – Janusz Rieger, Irena Masojć, Krystyna Rutkowska. Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: DiG, 11–48. Rutkowska Krystyna 2006: Lituanizmy leksykalne w gwarach polskich na Litwie. – Janusz Rieger, Irena Masojć, Krystyna Rutkowska. Słownictwo polszczyzny gwarowej na Litwie. Warszawa: DiG, 73–108. Rutkowska Krystyna 2007: Z zagadnień chronologii zapożyczeń litewskich w gwarach polskich z terenu Litwy. – Prace Filologiczne 53, 487–502. Rutkowska Krystyna 2008: Świadomość narodowa a język ludności wiejskiej na pograniczu polsko-białorusko-litewskim. – Prace Filologiczne 54, 345–366. Rutkowska Krystyna 2008a: Język a tożsamość na pograniczu polsko-litewskim. – Tożsamość - język - rodzina: z badań na pograniczu słowiańsko-bałtyckim. Warszawa: SOW, 53–68. Rutkowska Krystyna 2010: O pojemności semantycznej zapożyczeń leksykalnych z języka litewskiego funkcjonujących w polszczyźnie gwarowej na Litwie. – Językowe i kulturowe dziedzictwo Wielkiego Księstwa Litewskiego. Księga jubileuszowa na 1000-lecie Litwy, red. J. Mędelska i Z. Sawaniewska-Mochowa. Bydgoszcz: Wydawnictwo Uniwersytetu Kazimierza Wielkiego, 342–348. Rutkowska Krystyna, Sawaniewska-Mochowa Zofia 2012: Zapożyczenia litewskie dotyczące człowieka w gwarach polskich na Litwie. Aspekt semantyczny i etnolingwistyczny. –Baltistica. VIII Priedas, XI Baltistų kongreso straipsnių rinkinys, 99–117. Smoczyński Wojciech 2001: Język litewski w perspektywie porównawczej. Kraków: Wydawnictwo UJ, 445–460. Smułkowa Elżbieta 2002: Białoruś i pogranicza. Studia o języku i społeczeństwie. Warszawa: Wydawnictwo UW, 242–257, 272–283. Tekielski Krzysztof 1980: Lituanizmy leksykalne w dialekcie okolic Podbrzezia i Niemenczyna. – Acta Baltico–Slavica 13, 62–73. Turska Halina 1995: O powstaniu polskich obszarów językowych na Wileńszczyźnie, wstęp i opr. V. Čekmonas. Vilnius (przedruk z r. 1939). Urbutis Vincas 1969 (1): Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai. – Baltistica 5, 43–68. Urbutis Vincas 1969 (2): Dabartinės baltarusių kalbos lituanizmai (tęsinys). – Baltistica 5, 149–162. Urbutis Vincas 1984: Slavų kalbų pseudobaltizmai. – Baltistica 20(1), 30–38. Straipsniai / Articles 75 KRISTINA RUTKOVSKA Walczak Bogdan 1982: Z zagadnień etymologizacji zapożyczeń romańskich w języku polskim. – Język–teoria–dydaktyka. Kielce: Wyższa Szkoła Pedagogiczna, 172–194. Zdaniukiewicz Alojzy Adam 1972: Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo. Wrocław: Zakład Narodowy im. Ossolińskich. Zinkevicius Zigmas 1974: Alojzy Adam Zdaniukiewicz, Gwara Łopatowszczyzny. Fonetyka, fleksja, słownictwo. – Baltistica 10, 207–214. Zinkevicius Zigmas 1984: Lietuvių kalbos istorija 1. Vilnius: Mokslas, 255–275. Zinkevicius Zigmas 1987: Lietuvių kalbos istorija 2. Vilnius: Mokslas, 46–52, 61–68. Аксамитов Анатоль 2000: Белорусско-литовская лексико-фразеологическая интерференция. – Acta Baltico-Slavica 25, 89–104. Гринавацкене Эляна, Мацкевич Юзефа Ф., Романович Елена М., Чеберук Елена И. 1975: Бытовая лексика литовского происхождения в Западной Белоруссии. – Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 163–195. Лаучуоте Юрате Алоизовна 1973: Тематические особенности балтизмов в славянских языках. – Baltistica 11 (2), 155–164. Лаучуоте Юрате Алоизовна 1975: Терминология обработки дерева (заимствования из балтийских языков в славянские). – Lietuvių kalbotyros klausimai 15, 145–161. Лаучуоте Юрате Алоизовна 1982: Словарь балтизмов в славянских языках. Ленинград: Наука. Ленинградское отделение. Мартынов Виктор Владимирович 1965: Типы лексических балтизмов в белорусских диалектах. – Acta Baltico-Slavica 9, 90. Чекман Валерий Николаевич 1972: К проблеме литовско-белорусских лексических связей. – Baltistica, 8(2), 147–156. Чекман Валерий Николаевич 1982: К социолингвистической характеристике польских говоров белорусско-литовского пограничья. – Studia nad polszczyzną kresową 1, 123–138. Чекман Валерий Николаевич 1995: Предисловие. – Галина Турска. О происхождении польскоязычных ареалов в Вильнюсском крае. Vilnius: Mintis, 3–58. 76 Acta Linguistica Lithuanica LXVII Lietuvių kalbos skoliniai Lietuvos lenkų tarmėse Lithuanian borrowings in Polish dialects in Lithuania SUMMARY The subject of the description in this article is a large amount of lexical borrowings from the Lithuanian language which function in Polish dialects in Lithuania. The expressions recorded in the dense areas where the Polish language is primary, that is in the Vilnius and Trakai regions as well as in parts of the Širvintos and Molėtai regions, have been analysed. The comparative chronological analysis of lithuanian borrowings as well as the analysis on the transfer of the Baltic lexis into the Slavic dialects have been made. The verification of the historical dictionaries and vocabulary collected in the lexical studies of dialects shows that these expressions form several chronological layers (from the sparsely used 16th century borrowings till the latest borrowings that continue penetrating). The thematic comparison may indicate the variety of inter-ethnic relations on the former lands of the Grand Duchy of Lithuania. The indirect borrowings dominate due to the fact that a lot of borrowings penetrated into the Polish dialects through Belarusian. This fact may be used as a linguistic evidence confirming the thesis about the Belarusian origins of the new Polish dialects in Lithuania. Įteikta 2012 m. rugsėjo 3 d. KRISTINA RUTKOVSKA Vilniaus universitetas, Polonistikos centras Universiteto g. 3, LT-01513 Vilnius, Lietuva [email protected] Straipsniai / Articles 77